Civilinė byla Nr. 3K-3-67/2015
Teisminio proceso numeris: 2-58-3-00543-2013-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 127.4; 127.9
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo reorganizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių tauro televizoriai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus skundą atsakovui restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių tauro televizoriai“ dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, trečiasis asmuo – akcinė bendrovė „Šiaulių bankas“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo ir šių nutarimų pagrindu kitoje civilinėje byloje teismo priimtos nutarties panaikinimo galimybės, teisės normų, reglamentuojančių įmonės restruktūrizavimo proceso terminą ir jo pratęsimo sąlygas bei procedūrą, aiškinimo ir taikymo.
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi iškėlė UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo bylą ir nustatė 6 mėnesių terminą nuo nutarties įsiteisėjimo dienos UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planui ir kitiems restruktūrizavimo bylai nagrinėti reikalingiems dokumentams parengti ir pateikti teismui.
2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimo metu nutarta: pritarti pateiktam RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planui ir įpareigoti restruktūrizavimo administratorių pateikti šį restruktūrizavimo planą Šiaulių apygardos teismui tvirtinti (nutarimas 2-uoju darbotvarkės klausimu); ketverių metų RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo terminą pratęsti vieneriems metams, nustatant penkerių metų RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo trukmę (nutarimas 3-uoju darbotvarkės klausimu); RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimo pirmininku išrinkti kreditorių – AB Šiaulių banką (nutarimas 4-uoju darbotvarkės klausimu); patvirtinti informacijos teikimo tvarką (nutarimas 5-uoju darbotvarkės klausimu).
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtino RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planą.
Pareiškėjas (kreditorius) prašė panaikinti 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimo metu priimtus nutarimus darbotvarkės 2-uoju, 3-uoju, 4-uoju ir 5-uoju klausimais. Jis nurodė, kad kreditorių patvirtintas restruktūrizavimo planas prieštarauja imperatyviosioms Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) nuostatoms, nes restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip ketverius metus (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis) ir tik teismas gali šį terminą pratęsti vieneriems metams. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planą antrosios eilės kreditorių reikalavimai bus pradėti tenkinti po dvylikos metų, t. y. nuo 2026 m., o trečiosios eilės – po penkiolikos metų, t. y. nuo 2029 m. Taigi atsiskaitymas su kreditoriais užtęstas daugiau nei 15 metų. Įmonės „Panevėžio stiklas“ restruktūrizavimo procesas, kai su kreditoriais atsiskaitinėjama pasibaigus restruktūrizavimo terminui, pareiškėjo nuomone, nėra sektinas pavyzdys.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Šiaulių apygardos teismas 2014 m. sausio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nurodė, kad kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro 66,54 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, balsavo už penkerių metų RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo trukmę ir toks kreditorių susirinkimo nutarimas neprieštarauja ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatoms, juolab kad tuo atveju, kai restruktūrizavimo administratorius arba kreditorių susirinkimas pateikia teismui įrodymus apie nevykdomą ar netinkamai vykdomą restruktūrizavimo planą arba pasibaigus teismo nustatytam restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminui nepateikiamas šio plano įgyvendinimo aktas, įmonės restruktūrizavimo byla nutraukiama, o teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo (ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai, 2 dalis). Sistemiškai išanalizavęs ĮRĮ nuostatas, teismas konstatavo, kad įstatymo reikalavimas įvykdyti restruktūrizavimo procesą per ketverius metus (nagrinėjamu atveju per maksimalų penkerių metų terminą) nesiejamas su visų kreditorių reikalavimų visišku įvykdymu, o tik įmonės mokumo atstatymu. Priešingu atveju, toks procesas prieštarautų ĮRĮ tikslams, nes, neatkūrus įmonės mokumo, būtų neišvengta jos bankroto. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad restruktūrizavimo plane numačius, jog su dalimi kreditorių bus pradėta atsiskaityti tik nuo 2026 ar 2029 metų, pažeidžiami kreditorių teisėti interesai, nes restruktūrizavimo planui pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma sudaro 67,48 proc. visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, ir nė vienas kreditorius, kuriam skolos mokėjimo terminas yra atidėtas skunde nurodytam laikotarpiui, skundo dėl tokio nutarimo projekto priėmimo neteikė. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kreditoriaus reikalavimai bus padengti restruktūrizavimo proceso metu, juolab kad už laikotarpį nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo (2013 m. kovo 28 d.) iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo (2013 m. lapkričio 6 d.) RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ pareiškėjui sumokėjo 459 644,53 Lt (133 122,26 Eur). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkime nedalyvavo, o balsuodamas raštu susilaikė, veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai. Prašydamas panaikinti darbotvarkės 4-uoju ir 5-uoju klausimais priimtus nutarimus, šios skundo dalies išsamiau neargumentavo.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. kovo 13 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nutarimų 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais panaikinimo, ir šią dalį išsprendė iš esmės – nutarimus panaikino; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą; panaikino Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartį, kuria patvirtintas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planas, nustatant penkerių metų restruktūrizavimo proceso trukmę.
Teismas, vadovaudamasis ĮRĮ 24 straipsnio 7 punktu, sprendė, kad teismo vykdomas kreditorių nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas negali būti suprantamas kaip tik nutarimų priėmimo tvarkos ir sąlygų jiems priimti formalus peržiūrėjimas (ĮRĮ 14, 26 straipsniai), nes kreditorių valia negali būti suabsoliutinama, suteikianti teisę nesilaikyti įstatymo reikalavimų. Be to, kreditorių nutarimai negali prieštarauti bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju esminis ginčas kilo dėl kreditorių nutarimų, kuriais pritarta RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planui ir pratęstas jo įgyvendinimo terminas (nutarimai 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais), teisėtumo ir pagrįstumo, manė, kad sprendžiant šį klausimą vertintina restruktūrizavimo plano atitiktis ĮRĮ nuostatoms bei bendriesiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
Nurodęs, kad, vadovaujantis ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, teismas sprendė, kad restruktūrizavimo proceso metu turi būti padengtos skolos, tačiau tai negali būti suprantama kaip visų įmonės įsipareigojimų, kurie gali būti ilgalaikiai, įvykdymas, o sietina su pradelstų įsipareigojimų įvykdymu. Teismo nuomone, tai, remiantis ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalimi, pagal restruktūrizavimo planą turi būti numatyta padaryti per ne ilgesnį nei ketverių metų terminą. Šį terminą teismas gali pratęsti vieneriems metams (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis), tačiau dėl tokio termino pratęsimo spręstina įvertinus restruktūrizavimo plano vykdymo eigą ir priežastis, dėl kurių restruktūrizavimo tikslų per ketverius metus įgyvendinti nepavyks. Nurodęs, kad termino pratęsimas negali būti iš anksto preziumuojamas, o kreditoriai negali patys nuspręsti jį pratęsti, teismas padarė išvadą, jog RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planas, pagal kurį nustatytas penkerių metų (4 + 1) restruktūrizavimo laikotarpis, neatitinka ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir vien dėl šios priežasties 2013 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkimo nutarimai 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais nelaikytini teisėtais ir pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad penkerių metų restruktūrizavimo termino nustatymas neprieštarauja ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatoms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepriklausomai nuo kreditorių daugumos valios, neturi pagrindo. Šių išvadų pagrįstumo, teismo vertinimu, nepaneigia teikiamas pavyzdys apie daugiau kaip prieš dešimtmetį pradėtą AB „Panevėžio stiklas“ restruktūrizavimo procesą.
Teismas pažymėjo, kad kreditorių sąrašas, jų reikalavimų sumos ir tenkinimo terminai restruktūrizavimo plane turi būti nurodyti laikantis ĮRĮ 13 straipsnyje reglamentuojamos jų tenkinimo eilės ir tvarkos, pagal kurią įkaito turėtojo pirmenybė gauti savo reikalavimo patenkinimą yra nulemta įkeisto turto pardavimo arba nepriklausomo turto vertintojo nustatytos įkeisto turto vertės ribų (ĮRĮ 13 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau duomenų, kad įkaito turėtojo AB Šiaulių banko reikalavimai būtų tenkinami vien iš įkeisto turto pardavimo ar šiam kreditoriui įkeisto turto rinkos vertės (atsižvelgiant į nepriklausomo turto vertintojo išvadas, kurių konkrečiu atveju apskritai nėra) visiškai atitinka jo finansinio reikalavimo dydį, nėra. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal pateiktą restruktūrizavimo planą, vienuolika artimiausių metų numatoma tenkinti vien tik įkaito turėtojo reikalavimus (išskyrus darbuotojų ir nedidelę dalį pareiškėjo reikalavimų) ir tik visiškai patenkinus AB Šiaulių banko reikalavimus numatyta pradėti tenkinti pradelstus reikalavimus kitiems kreditoriams (nagrinėjamu atveju tai iš esmės reikštų net septyniolikos metų restruktūrizavimo procesą), pateiktas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planas laikytinas neatitinkančiu ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3 dalies, 13 straipsnio 1, 3, 7 dalių reikalavimų, kartu – bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (konkrečiu atveju kreditorių pritarimą pateiktam restruktūrizavimo planui iš esmės nulėmė vien įkaito turėtojo, kurio reikalavimų tenkinimui pagal planą suteiktas išskirtinis prioritetas vienuolikai artimiausių metų, ignoruojant kitų pradelstų įsipareigojimų tenkinimą, valia).
Kiti atskirojo skundo argumentai (dėl einamųjų mokėjimų ir balsavimo formos), teismo vertinimu, reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturi, todėl dėl jų teismas nepasisakė. Nurodęs, kad pareiškėjas prašė panaikinti 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus 4-uoju bei 5-uoju darbotvarkės klausimais, tačiau nepateikė argumentų, teismas sprendė, jog šių reikalavimų pagrįstumo pareiškėjas neįrodė. Teismas pažymėjo, kad šie kreditorių nutarimai savarankiškos reikšmės neturi.
Teismas, nurodęs, kad, vadovaujantis ĮRĮ 14 straipsnio 4, 3, 6 dalimis, restruktūrizuojamos įmonės kreditorių pritarimas yra būtina sąlyga teismui spręsti klausimą dėl restruktūrizavimo plano patvirtinimo, o panaikinus 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nutarimą, kuriuo pritarta pateiktam restruktūrizavimo planui, nelieka būtinosios sąlygos restruktūrizavimo planui tvirtinti (ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalis), naikintina Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis (priimta nesibaigus ĮRĮ 24 straipsnio 7 punkte nustatytam kreditorių nutarimų apskundimo terminui), kuria patvirtintas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planas.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį ir civilinę bylą nutraukti arba palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį; priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino restruktūrizavimo proceso tikslus ir šio proceso termino paskirtį reguliuojančias teisės normas (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 3 dalį), be teisinio pagrindo restruktūrizuojamai įmonei jos kreditorių suteiktas lengvatas įvertino kaip prieštaraujančias imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Teismo išvada, kad restruktūrizavimo proceso metu turi būti padengtos skolos ir tai, atsižvelgiant į ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal restruktūrizavimo planą turi būti numatyta padaryti per ne ilgesnį nei ketverių metų terminą, padaryta neteisingai aiškinant ĮRĮ 12 straipsnio nuostatą, nepagrįstai restruktūrizavimo proceso terminą sutapatinant ne su restruktūrizuojamos įmonės ilgalaikio mokumo atkūrimu, o su visų pradelstų įsipareigojimų patenkinimu. Tokia teismo išvada iškreipia pirmiau nurodytų ĮRĮ normų turinį, suformuotą teismų praktiką, prieštarauja verslo logikai, pačiai restruktūrizavimo proceso paskirčiai bei įmonės ilgalaikio mokumo atkūrimą padaro sunkiai įmanomą.
Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis). Pagrindinis restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti laikinų finansinių sunkumų turinčiai įmonei sąlygas ir realias galimybes atkurti ilgalaikį mokumą, restruktūrizuojant skolas (dalį grąžinant, kitų mokėjimo terminus atidedant (atsisakant), aptariant kitas grąžinimo sąlygas pagal įmonės finansines galimybes). ĮRĮ nenustatyta, kad visos įmonės skolos privalo būti padengtos būtent per restruktūrizavimo proceso laikotarpį, priešingai – šiame įstatyme reglamentuojama, jog sėkmingam restruktūrizavimo procesui būtinos kreditorių suteiktos lengvatos, kurios nebūtinai turi būti apribotos restruktūrizavimo proceso laikotarpiu. Jeigu bendrovės kreditoriai sutinka savo reikalavimų įvykdymą išdėstyti terminui, ilgesniam nei pats restruktūrizavimo proceso laikotarpis, tai yra jų gera valia restruktūrizuojamai įmonei suteikta lengvata, kuria siekiama stabilizuoti verslo partnerio veiklą, atkurti jo mokumą ir atgauti visą skolą, ir nėra jokio teisinio pagrindo tokią lengvatą vertinti kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms. Išvada, kad kreditorių reikalavimų padengimo termino išdėstymas ilgesniam nei restruktūrizavimo procesas laikotarpiui prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, neatitinka teismo suformuotos praktikos (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. liepos 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-316/2002, 2002 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-346/2002).
Svarbu įvertinti tai, kad atsakovo kreditorių balsų dauguma (67,48 proc.) įvykusiame susirinkime buvo išreikšta aiški valia suteikti restruktūrizuojamai įmonei kreditorių lengvatą išdėstant reikalavimų įvykdymo terminus laikotarpiui, ilgesniam nei pats restruktūrizavimo proceso terminas. Prieš tokį nutarimą balsavo tik 6,59 proc. visų balsų turintys kreditoriai, o skundą pateikęs pareiškėjas teturi 1,22 proc. balsų. Suderinti restruktūrizavimo plano sąlygas, kreditorių suteikiamų lengvatų apimtį su visais kreditoriais, jeigu jų yra daug, dėl interesų susikirtimo ir noro greičiau atsiimti pinigus praktiškai neįmanoma, todėl sprendžiant tokio pobūdžio ginčus būtina kritiškai įvertinti pavienių kreditorių siekius, priešingus daugumos valiai.
Neteisingai aiškintos restruktūrizavimo proceso termino pratęsimo sąlygos, procedūrą reglamentuojančios teisės normos (ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalis). Kasatorius sutinka, kad sprendimą dėl restruktūrizavimo proceso termino pratęsimo priimti turi teismas, tačiau pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo išvados nepagrįstos. Teismas sprendė, kad kreditoriai negali priimti sprendimų, susijusių su restruktūrizavimo proceso termino pratęsimu, tačiau ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo iniciatyvos teisė priklauso būtent kreditoriams, jie šiuo klausimu ne tik gali, bet ir privalo priimti sprendimą. Nesant kreditorių sprendimo dėl restruktūrizavimo proceso termino pratęsimo, teismas neturi galimybės priiminėti tuo klausimu procesinių sprendimų. Pirmiau nurodyta išvada prieštarauja ĮRĮ nuostatoms, nepagrįstai riboja restruktūrizuojamos įmonės kreditorių teisę. Teismo išvada, kad restruktūrizavimo termino pratęsimo klausimo sprendimas priskirtas ne kreditorių kompetencijai ir tai savaime kreditorių susirinkimo nutarimą daro neteisėtą, taip pat nepagrįsta. Kreditoriai nagrinėjamu atveju balsų dauguma išreiškė pritarimą kasatoriaus restruktūrizavimo termino pratęsimui iki penkerių metų, t. y. pasinaudojo ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta jų iniciatyvos dėl termino pratęsimo teise. Šios teisės realizavimas nereiškia, kad kreditoriai priėmė sprendimus, kurių priėmimo prerogatyva priklauso teismui. Tiek kreditorių nutarimas patvirtinti restruktūrizavimo planą, tiek pritarti restruktūrizavimo termino pratęsimui buvo pateikti tvirtinti teismui, todėl vien pati formuluotė „nutarta <...> pratęsti <...>“ nereiškia, kad kreditoriai ginčo atveju įgyvendino teises, nepriskirtas jų kompetencijai ar kitokiu būdu pažeidė termino pratęsimo procedūrą. Teismo išvada, kad atsakovo restruktūrizavimo planas, pagal kurį numatytas penkerių metų (4+1) restruktūrizavimo laikotarpis, taip pat neatitinka ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies reikalavimų, prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, pagal kurią restruktūrizavimo termino pratęsimas nepasibaigus (nesibaigiant) ketverių metų laikotarpiui yra leidžiamas ir nevertintinas kaip prieštaraujantis ĮRĮ nuostatoms (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05MDEvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-901/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-901/2010">2-901/2010</a>).
Skundžiama teismo nutartimi paneigta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia, pažeista ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalies norma, kurioje imperatyviai įtvirtina, kad teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą yra galutinė ir neskundžiama. Šalių ginčo dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-656-154/2013, nebuvo, pareiškėjas jos neskundė, neginčijo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią, kitoje byloje priimtą ir įsiteisėjusią, nutartį panaikino ex officio, be to, nenurodė tam teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, CPK 293 straipsnio 1 punktą. Teismas neatskleidė bylos esmės, neįvertino restruktūrizavimo proceso paskirties ir tikslų, tinkamai nekvalifikavo teisinio santykio, nagrinėjo skundus, kurių nagrinėjimas teisme apskritai negalimas. Vienas iš restruktūrizavimo proceso ypatumų – kad jo metu, nors ir pakitusia forma, tebevykdoma įmonės ūkinė veikla ir verslas, tačiau šiuo laikotarpiu nebegali būti naudojamasi visiška komercine laisve. Kadangi restruktūrizavimo proceso metu įmonės verslas negali tęstis ankstesne forma, tai, siekiant veiksmingai atkurti jo gyvybingumą ir apsaugoti kreditorių interesus, be kita ko, skiriamos specialiai reglamentuotos mokumo atkūrimo procedūros ir teisminė jų priežiūra. Nurodyti restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai organizuojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. Vienas pagrindinių restruktūrizavimo proceso operatyvumo garantų – griežta restruktūrizavimo plano svarstymo ir patvirtinimo procedūra, detalizuota ĮRĮ 14 straipsnyje. Plano projekto svarstymo ir tvirtinimo procedūrą sudaro tarpiniai veiksmai (įmonės valdymo organo veiksmai pateikiant projektą dalyvių susirinkimui ir šio susirinkimo pritarimas, projekto pateikimas restruktūrizavimo administratoriui, restruktūrizavimo administratoriaus išvada ir kreditorių susirinkimo organizavimas, kreditorių susirinkimo pritarimas, projekto pateikimas tvirtinti teismui) ir galutinis teismo patvirtinimas. Restruktūrizavimo plano svarstymo ir patvirtinimo procedūra, be kita ko, yra ribojama įstatyme griežtai apibrėžtų kiekvieno tarpinio veiksmo atlikimo terminų bei tvarkos. Iš to išeina, kad tarpinių veiksmų, susijusių su plano turinio ir jo tinkamumo vertinimu atskiras ginčijimas įstatymo nuostatomis apskritai nėra leidžiamas, nes, priešingu atveju, viso restruktūrizavimo proceso įgyvendinimo praktinės galimybės taptų teisiškai neapibrėžtos, o procedūrų sparta nepatenkinama, tai iš esmės paneigtų įmonės restruktūrizavimo tikslus bei paskirtį. Manytina, kad iki plano tvirtinimo nagrinėjimo teisme kreditoriai negali teismine tvarka ginčyti tarpinių restruktūrizavimo plano svarstymo ir tvirtinimo veiksmų, kiek tai susiję su restruktūrizavimo plano tinkamumu ir pagrįstumu. Savo nesutikimo su patvirtintu restruktūrizavimo planu argumentus tokie kreditoriai gali pateikti tik plano patvirtinimo klausimą sprendžiančiam teismui. Kitaip kiltų pavojus ne tik restruktūrizavimo procedūrų operatyvumui ir sėkmei, bet būtų išvengta imperatyviosios ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurią teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą yra galutinė ir neskundžiama, nes šis draudimas būtų apeinamas skundžiant tarpinius veiksmus. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos, vadovaujantis CPK 7 straipsniu, visi ginčai, susiję su restruktūrizavimo plano tinkamumu ir pagrįstumu, turi būti sutelkti ir nagrinėjami plano teisminio tvirtinimo metu; su restruktūrizavimo tikslais ir operatyvaus jų patenkinimo siekiu nesuderinama, jog plano tvirtinimo teisminis nagrinėjimas vyktų kitokia, nei specialia ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta plano tvirtinimo tvarka, taip sudarant galimybes dubliuotis restruktūrizavimo procedūroms, vilkinti procesą ir pertekliniam bylinėjimuisi. Kreditorius, nesutinkantis su restruktūrizavimo plano projektu, prieštaravimus dėl plano projekto gali pareikšti nagrinėjant šį klausimą kreditorių susirinkime, po to restruktūrizavimo plano tvirtinimo teisme. Jei kreditorius pareiškia teisme savarankišką reikalavimą, prieštaraudamas plano projekto tvirtinimui, nesilaikydamas įstatyme nustatytos restruktūrizavimo plano patikros tvarkos, t. y. iškeldamas atskirą civilinę bylą, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, kiek tai susiję su plano tvirtinimu CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Iškelta byla turi būti pabaigiama ją nutraukiant (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2011">3K-3-429/2011</a>).
Atsiliepime į kasacinį skundą pareiškėjas prašo palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį. Jis nurodo tokius nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus:
Dėl ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalies pažeidimo. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimas įvyko 2013 m. spalio 30 d. VSDFV Šiaulių skyrius balsavo raštu. Protokolą pareiškėjas gavo 2013 m. lapkričio 5 d., todėl, remiantis CPK 73 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas pateikti skundą galėjo iki 2013 m. lapkričio 20 d. 2013 m. lapkričio 18 d. skundą pareiškėjas pateikė nepraleidęs termino. Pritartina apeliacinės instancijos teismo pozicijai, kad, panaikinus 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nutarimą, kuriuo pritarta pateiktam restruktūrizavimo planui, nelieka būtinosios sąlygos restruktūrizavimo plano tvirtinimui, todėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta nesibaigus ĮRĮ 24 straipsnio 7 punkte numatytam kreditorių nutarimų apskundimo terminui, tikslingai naikintina. Taigi pirmiau nurodyta ĮRĮ nuostata nepažeista.
Dėl netinkamo teisinio santykio kvalifikavimo nulemtų proceso teisės normų pažeidimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 293 straipsnio 1 punkto netaikymo). Pagrindinis vaidmuo vertinant restruktūrizavimo plano ekonominį pagrįstumą ir naudingumą kreditoriams bei tikslingumą išsaugoti laikinai nemokų subjektą kaip veikianti rinkos dalyvį, restruktūrizavimo plano tvirtinimo etape tenka įmonės kreditoriams. Pareiškėjas pasinaudojo savo (kreditoriaus) teise, įtvirtinta ĮRĮ 24 straipsnio 7 punkte, – per 14 dienų nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apskųsti teismui kreditorių susirinkimo priimtą nutarimą, kuriuo pritarta RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ pateiktam restruktūrizavimo planui. Pareiškėjas nesutinka su kasatoriaus teiginiu, kad tarpinių restruktūrizavimo plano rengimo ir tvirtinimo veiksmų, susijusių su plano turinio ir jo tinkamumo vertinimu, atskirai ginčyti apskritai negalima. Pareiškėjas, nepraleisdamas terminų, pasinaudojo teise apginti savo ir kitų kreditorių interesus, viešąjį interesą.
Dėl atsakovo įsiskolinimo pareiškėjui ir kitų teismo patvirtintinų kreditorių reikalavimų, restruktūrizavimo tikslo ir restruktūrizavimo plano termino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad didžiausias teismo patvirtintas kreditoriaus reikalavimas yra kasatoriaus kreditoriaus AB Šiaulių banko, jis sudaro 65,55 proc. visų kreditorių reikalavimų sumos. 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkime darbotvarkės 2-uoju klausimu „už“ balsavo 67,48 proc., o darbotvarkės 3-iuoju klausimu – 66,54 proc. Taigi negalima teigti, kad visiems kitiems kreditoriams restruktūrizavimo planas tiko, nes pritarimą jam lėmė vieno kreditoriaus, ne daugumos nuomonė. Pažymėtina, kad pagal Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-656-154/2013 patvirtintą restruktūrizavimo planą, pareiškėjui pirmaisiais ir antraisiais restruktūrizavimo metais bus grąžinta tik 25 416,63 Lt (7361,16 Eur), nors Šiaulių apygardos teismas 2013 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi05NDktMTU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-949-154/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-949-154/2013">2-949-154/2013</a> patvirtino pareiškėjo 718 437,25 Lt (208 073,81 Eur) kreditoriaus reikalavimą. Šią sumą restruktūrizavimo plane (išskyrus 25 416,63 Lt arba 7361,16 Eur) numatyta pradėti grąžinti tik nuo 2025 metų. Todėl teiginys, kad pareiškėjui bus atlygintas visas kreditoriaus reikalavimas, yra neatitinkantis tikrovės. Akcentuotina tai, kad atsakovo skola 2014 m. birželio 1 d. – 836 614,29 Lt (242 300,25 Eur) (įmokos – 812 082,79 Lt (235 195,43 Eur), delspinigiai – 24 531,50 Lt (7104,81 Eur). Taigi pareiškėjo kreditoriaus reikalavimas išaugo 118 177,04 Lt (34 266,44 Eur). Nors nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo įmonė sumokėjo 459 644,53 Lt (133 122,26 Eur), tačiau tai yra einamieji mokėjimai, kuriuos įmonė privalo mokėti.
Kasatorius teigia, kad restruktūrizavimo proceso paskirtis – atkurti ilgalaikį bendrovės mokumą. Tačiau restruktūrizavimo procesas turi tris ĮRĮ įtvirtintus tikslus – bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais. Tik ekonomiškai pagrįstos priemonės, jų visuma ir įgyvendinimo realumas gali užtikrinti visų šių tikslų pasiekimą. ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad įmonės restruktūrizavimas negali tęstis, kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, ilgiau nei ketverius metus. Įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius kreditorių susirinkimo nutarimu gali pateikti teismui prašymą pratęsti restruktūrizavimo trukmę ne ilgiau kaip vieneriems metams. Įstatyme nenustatyta išimčių, kad kreditorių susirinkimas pats gali pratęsti restruktūrizavimo plano įgyvendinimo terminą iki penkerių metų. Pažymėtina, kad 2013 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkime šiuo atveju balsavimas vyko ne dėl galimybės kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, o dėl plano tvirtinimo ilgesniam laikotarpiui, nei leidžiama pagal ĮRĮ. Tik teismas, įvertinęs restruktūrizavimo plano vykdymo eigą ir priežastis, dėl kurių plano nepavyko įgyvendinti per ketverius metus, gali pratęsti šį terminą. Be to, pagal ĮRĮ turi būti laikomasi restruktūrizavimo plane nurodytų kreditorių reikalavimų tenkinimo terminų ir tvarkos. Pagal restruktūrizavimo planą, kuriam pritarta 2013 m. spalio 30 d. kreditorių susirinkime, 11 metų numatoma tenkinti tik įkaito turėtojo AB Šiaulių banko reikalavimus ir tik juos patenkinus pradėti tenkinti pradelstus kitų kreditorių reikalavimus. Pritarimą restruktūrizavimo planui, minėta, lėmė vienas kreditorius, kuriam teikiamas prioritetas kitų atžvilgiu. Sprendžiant dėl restruktūrizavimo plano termino pratęsimo turi būti atsižvelgiama į visų kreditorių interesus. Be to, atsakovo restruktūrizavimo plane nurodomas tikslas – atkurti įmonės mokumą, tačiau neįvardyti konkretūs veiksmai, būdai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl restruktūrizavimo proceso tikslus ir šio proceso termino paskirtį reguliuojančių teisės normų (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 3 dalis) aiškinimo
Restruktūrizavimo proceso paskirtis yra įstatymuose įtvirtintomis priemonėmis išsaugoti ir plėtoti įmonės, kuri turi laikinų finansinių sunkumų, veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalis). Įmonės restruktūrizavimo procese gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai. Restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (ir privačių, ir valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Taigi, įmonės restruktūrizacija – tai procesas, per kurį siekiama atgaivinti sunkumų turinčios įmonės veiklą įvairiomis priemonėmis: atidedamas įsipareigojimų vykdymas kreditoriams arba jie sumažinami pertvarkant įmonės veiklą; iškėlus restruktūrizavimo bylą įmonei, kol jos veikla stabilizuojama, suteikiama apsauga nuo kreditorių: sustabdomi išieškojimai, netesybų ir palūkanų skaičiavimas. Įmonės restruktūrizavimas atliekamas turint tikslą perskirstyti įmonės įsiskolinimus ir jų apmokėjimo terminus bei tvarką tam, kad būtų išvengta bankroto ir atkurta įmonės normali ūkinė veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje „Agrowill Eimučiai“ v. UAB „Litagros prekyba“, bylos Nr. 3K-3-263/2010).
Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės restruktūrizavimo paskirtį bei tikslus yra pažymėjęs, kad įmonė ir jos kreditoriai, siekdami savo interesų apsaugos, turi veikti sąžiningai, bendradarbiauti, sprendžiant dėl įmonės restruktūrizavimo proceso inicijavimo ir šiam vykstant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Agrowill Jurbarkai“ v. UAB „Litagros prekyba“, bylos Nr. 3K-3-264/2010).
ĮRĮ 2 straipsnio 3 dalis įmonės restruktūrizavimą apibrėžia kaip visumą ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines bei kitas priemones. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įmonės bankroto bei su juo susijusių nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių (mokesčių mokėtojo, darbo vietų netekimo, įmonės vertės praradimo) galima išvengti laiku vykdant įmonės restruktūrizavimą, jeigu įmonę, susidūrusią su laikinais finansiniais sunkumais, įmanoma visiškai ar iš dalies išsaugoti kaip veikiantį ūkio subjektą. Restruktūrizavimas galimas, kai įmonė turi laikinų ir įveikiamų finansinių sunkumų ir, priešingai, nėra veiksmingas ir neužtikrina kreditorių interesų, todėl negali būti taikomas, kai įmonė yra nemoki ir neturi galimybių dėl negalėjimo padengti įsiskolinimų atkurti normalią ūkinę veiklą ateityje arba vykdyti ūkinę veiklą ir kartu atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje „Agrowill Eimučiai“ v. UAB „Litagros prekyba“, bylos Nr. 3K-3-263/2010).
ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus; įmonės valdymo organas arba restruktūrizavimo administratorius kreditorių susirinkimo nutarimu gali pateikti prašymą teismui dėl įmonės restruktūrizavimo termino pratęsimo, teismas šį terminą gali pratęsti, bet ne ilgiau kaip vieniems metams. Taigi, visuma ĮRĮ nustatytų procedūrų, patenkančių į šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą įmonės restruktūrizavimo apibrėžtį, turi būti įvykdytos per jau nurodytą ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą. Aukščiau minėtų teisės normų analizė ir jas aiškinanti kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pagrindinė šių procedūrų paskirtis – ilgalaikio įmonės mokumo atkūrimas. Sėkmingai užbaigus restruktūrizavimo procesą, įmonė gali atsiskaityti su kreditoriais ir vėl pelningai dirbti.
ĮRĮ nenustatyta, kad visos įmonės skolos privalo būti padengtos būtent per restruktūrizavimo proceso laikotarpį, priešingai, šiame įstatyme reglamentuojama, jog sėkmingam restruktūrizavimo procesui būtinos kreditorių suteiktos lengvatos, kurios nebūtinai turi būti apribotos restruktūrizavimo proceso laikotarpiu. Jeigu bendrovės kreditoriai sutinka savo reikalavimų įvykdymą išdėstyti terminui, ilgesniam nei pats restruktūrizavimo proceso laikotarpis, tai yra jų gera valia restruktūrizuojamai įmonei suteikta lengvata, kuria siekiama stabilizuoti verslo partnerio veiklą, atkurti jo mokumą ir atgauti visą skolą. Tokią išvadą, be kita ko, suponuoja ĮRĮ 12 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios, kad restruktūrizavimo plane turi būti nurodyta kreditorių reikalavimų sumos ir tenkinimo terminai (laikantis įstatymo 13 straipsnyje nurodytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos), taip pat turi būti numatoma kreditorių pagalba dėl skolinių įsipareigojimų, susidariusių iki įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme, vykdymo: reikalavimų vykdymo terminų atidėjimas, reikalavimų (jų dalies) atsisakymas, piniginės prievolės pakeitimas kita prievole (atsiskaitymas įmonės turtu ir (ar) įmonės akcijomis (ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai).
Jau minėta, kad restruktūrizavimo procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių (privačių ir valstybės institucijų), darbuotojų, tiek pačios restruktūrizuojamos įmonės interesus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad svarbus restruktūrizavimo proceso ypatumas yra tas, kad jo metu, nors ir pakitusia forma, tebevykdoma įmonės ūkinė veikla ir verslas, tačiau šiuo laikotarpiu jau nebegali būti naudojamasi visiška komercine laisve. Kadangi restruktūrizavimo proceso metu įmonės verslas jau nebegali tęstis ankstesne forma, tai, siekiant veiksmingai atkurti jo gyvybingumą ir apsaugoti kreditorių interesus, be kita ko, skiriamos specialiai reglamentuotos mokumo atkūrimo procedūros ir teisminė jų priežiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Volunta Parket“ v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2011">3K-3-429/2011</a>). Minėtoje kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad restruktūrizavimo proceso tikslai negali būti pasiekti neprotingai, neracionaliai naudojant restruktūrizavimo procedūras, nepaisant operatyvumo reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies nuostata, jog restruktūrizavimas negali tęstis ilgiau kaip 4 metus, yra viena iš restruktūrizavimo proceso racionalumo principo įgyvendinimo bei kreditorių interesų apsaugos garantijų, sukuriančių teisėtus lūkesčius, kad per tokį laikotarpį bus atkurtas įmonės mokumas, sudarantis sąlygas padengti įmonės įsiskolinimus, todėl restruktūrizavimo laikotarpis restruktūrizavimo plane turėtų atitikti šias įstatymo nuostatas ir neturėtų būti iš anksto preziumuojamas jo pratęsimas. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytais argumentais, kad pagal ĮRĮ 12 straipsnio 3 dalies prasmę restruktūrizavimo trukmę ne ilgiau kaip vieniems metams gali pratęsti teismas ir tam yra būtina kreditorių valia, išreikšta susirinkimo nutarime. Toks reglamentavimas reiškia, kad nepavykus įgyvendinti restruktūrizavimo plane numatytų priemonių per 4 metus, kreditoriams paliekama teisė procedūrų, skirtų išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto vykdymą pratęsti dar vieniems metams, taip suteikiant dar vieną galimybę atkurti įmonės mokumą. Pažymėtina tai, kad kreditorių susirinkimo pritarimas restruktūrizavimo plano projektui yra viena iš sudėtinių šio plano svarstymo ir tvirtinimo procedūrų (ĮRĮ 14 straipsnio 3 dalis). Kreditorių susirinkimas pritaria restruktūrizavimo plano projektui, jeigu už tai balsuoja kreditoriai, kurių reikalavimų sumos vertinė išraiška sudaro ne mažiau kaip 2/3 visų teismo patvirtintų reikalavimų sumos išraiškos. Taigi, ĮRĮ nenustato reikalavimo, kad įmonės restruktūrizavimo planui pritartų visi kreditoriai vienbalsiai. Galimybė restruktūrizuoti įmonę, kai jos restruktūrizavimo planui dalis kreditorių (mažuma) nepritaria, atspindi restruktūrizavimo procesui būdingą siekį pirmenybę suteikti reabilitaciniam, o ne laikinai nemokaus subjekto pašalinimo iš rinkos tikslui. Taigi, vien aplinkybė, kad kreditorių susirinkime iš karto buvo pritarta restruktūrizavimo termino pratęsimui vieniems metams, savaime nereiškia tokio nutarimo, atitinkančio daugumos kreditorių valią, neteisėtumo. ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs įstatyme nurodytus dokumentus, per 15 kalendorinių dienų rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl restruktūrizavimo plano, todėl tie kreditoriai, kurie prieštarauja restruktūrizavimo plano projektui, savo prieštaravimus gali pareikšti ne tik kreditorių susirinkime, bet ir teismui. Teismas restruktūrizavimo plano tvirtinimo stadijoje turėtų įvertinti šiuos prieštaravimus ir patikrinti, ar restruktūrizavimo plane numatytos priemonės yra proporcingos restruktūrizavimo tikslui, ar nėra neproporcingai ribojami ir pažeidžiami tokius prieštaravimus išreiškusių kreditorių interesai.
Dėl restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtinto restruktūrizavimo plano patikros procedūrų
Remiantis ĮRĮ 24 straipsnio 7 punktu, kiekvienas restruktūrizuojamos įmonės kreditorius turi teisę apskųsti teismui kreditorių susirinkimo (komiteto) priimtus nutarimus per 14 kalendorinių dienų nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie šiuos nutarimus. ĮRĮ nėra atskirai aptariama galimybė skųsti teismui kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintą restruktūrizavimo plano projektą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad restruktūrizuojamos įmonės kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo teisinės galimybės glaudžiai susijusios su restruktūrizavimo proceso tikslais ir jiems įgyvendinti keliamais reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Volunta Parket“ v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2011">3K-3-429/2011</a>). Nurodytoje byloje įvertinusi įstatymu įtvirtintą plano projekto svarstymo ir tvirtinimo procedūrą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jei plano tinkamumo aspektu būtų leidžiama ginčyti tarpinius veiksmus, tai plano patvirtinimo ir apskritai viso restruktūrizavimo proceso įgyvendinimo praktinės galimybės taptų teisiškai neapibrėžtos, o procedūrų sparta nepatenkinama, tai iš esmės paneigtų pirmiau nutartyje išvardytus įmonės restruktūrizavimo tikslus ir restruktūrizavimo paskirtį. Tai reiškia, kad iki plano tvirtinimo nagrinėjimo teisme kreditoriai negali teismine tvarka ginčyti tarpinių restruktūrizavimo svarstymo ir tvirtinimo veiksmų dėl reikalavimų, susijusių su restruktūrizavimo plano tinkamumu ir pagrįstumu. Jei būtų priešingai, kiltų pavojus ne tik restruktūrizavimo procedūrų operatyvumui ir sėkmei, bet ir būtų išvengta imperatyviosios ĮRĮ 14 straipsnio 6 dalies nuostatos, pagal kurią teismo nutartis patvirtinti restruktūrizavimo planą yra galutinė ir neskundžiama, nes šis draudimas būtų apeinamas skundžiant tarpinius veiksmus. Dėl to, vadovaujantis CPK 7 straipsniu, visi ginčai, susiję su restruktūrizavimo plano tinkamumu ir pagrįstumu, turi būti sutelkti ir nagrinėjami plano teisminio tvirtinimo metu. Atsižvelgdama į tai, minėtoje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad su restruktūrizavimo tikslais ir operatyvaus jų patenkinimo siekiu nesuderinama, jog plano tvirtinimo teisminis nagrinėjimas vyktų kitokia nei specialia Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta plano tvirtinimo tvarka, taip sudarant galimybes dubliuotis restruktūrizavimo procedūroms, vilkinti procesą ir pertekliniam bylinėjimuisi. Pagal minėta kasacinio teismo nutartimi pradėtą formuoti praktiką, kreditorius, prieštaraujantis restruktūrizavimo plano projektui, tokius prieštaravimus gali pareikšti nagrinėjant šį klausimą kreditorių susirinkime, po to – restruktūrizavimo plano tvirtinimo teisme stadijoje. Jei kreditorius pareiškia teisme savarankišką reikalavimą, prieštaraudamas plano projekto tvirtinimui, nesilaikydamas įstatyme nustatytos restruktūrizavimo plano patikros tvarkos, t. y. iškeldamas atskirą civilinę bylą, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį tiek, kiek tai susiję su plano tvirtinimu CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Iškelta byla turi būti pabaigiama ją nutraukiant (CPK 293 straipsnio 1 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Volunta Parket“ v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429/2011">3K-3-429/2011</a>). Teisėjų kolegija pritaria nurodyta kasacinio teismo nutartimi formuojamai teismų praktikai ir pažymi, kad restruktūrizavimo planas – tai pagrindinis dokumentas, nustatantis restruktūrizuojamos įmonės tikslus ir patį procesą, kurio įgyvendinimas laiku ypač svarbus atkuriant įmonės veiklą ir mokumą, todėl šio dokumento patikros procedūros negali būti išskaidytos taip, kad neatitiktų restruktūrizavimo proceso tikslų bei pagrindinių principų. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai turėjo būti nagrinėjami restruktūrizavimo plano patvirtinimo teisme tvarka, kuri negali būti paneigta pareiškus savarankišką reikalavimą iškeliant atskirą civilinę bylą. Todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių susirinkimo nutarimą darbotvarkės antruoju klausimu „Dėl pritarimo restruktūrizavimo planui“ ir trečiuoju klausimu „Dėl restruktūrizavimo trukmės pratęsimo“ nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Pažymėtina tai, kad ĮRĮ 24 straipsnio 2 punkte yra įtvirtina kreditorių teisė nustatyta tvarka gauti iš įmonės valdymo organo ir restruktūrizavimo administratoriaus informaciją apie įmonės restruktūrizavimą, o 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktuose – administratoriaus pareiga prižiūrėti restruktūrizuojamos įmonės valdymo organų veiklą, susijusią su restruktūrizavimo plano vykdymu, bei pareiga informuoti teismą, kreditorių susirinkimą ir kt. apie restruktūrizavimo plano nevykdymą arba netinkamą vykdymą. Taigi, teismo patvirtintas restruktūrizavimo planas turi būti vykdomas jame nustatyta tvarka, o šio vykdymo kontrolė ir šios kontrolės kontekste kreditorių teisių apsauga, yra įgyvendinama įstatyme įtvirtintais teisiniais instrumentais.
Jau minėta, kad ĮRĮ 24 straipsnio 7 punkte įtvirtinta kreditorių teisė apskųsti teismui kreditorių susirinkimo ar komiteto priimtus nutarimus. Šios bylos kontekste tai reiškia, kad kreditoriaus reikalavimai nesusiję su restruktūrizavimo plano tinkamumo ir pagrįstumo įvertinimu gali būti nagrinėjami atskirai, tačiau dėl procesinių teismų sprendimų dalies, kuriomis atmesti kiti pareiškėjo reikalavimai, kasacinis skundas nėra paduotas, todėl teisėjų kolegija dėl šių reikalavimų nepasisako.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias restruktūrizavimo plano tvirtinimo procedūrą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties dalis, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nutarimų 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais panaikinimo ir ši dalis išspręsta iš esmės – panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria patvirtintas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planas, nustatant penkerių metų restruktūrizavimo proceso trukmę, naikintina. Taip pat naikintina pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria išspręstas 2013 m. spalio 30 d. RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nutarimų 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais teisėtumas, ir ši bylos dalis nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutarčių, kuriomis išspręstas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių 2013 m. spalio 30 d. susirinkimo nutarimų 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais teisėtumas, dalis panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylos dalį, susijusią su reikalavimu panaikinti RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ kreditorių 2013 m. spalio 30 d. susirinkimo nutarimus 2-uoju ir 3-uoju darbotvarkės klausimais, nutraukti.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Šiaulių apygardos teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria patvirtintas RUAB „Šiaulių tauro televizoriai“ restruktūrizavimo planas, nustatant penkerių metų restruktūrizavimo proceso trukmę.
Likusią Lietuvos apeliacinio Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Andžej Maciejevski
