Civilinė byla Nr. 3K-3-62/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01390-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 71
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei J. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos bei nuostolių atlyginimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iškeldinti atsakovę iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), su visais jos asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, ir priteisti 1691,18 Lt nuostolių bei turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad jis žemės sklypą ir gyvenamąjį namą įgijo ir rekonstravo savo lėšomis, todėl yra vienintelis savininkas. Ieškovo teigimu, atsakovė šiame name apsigyveno 2007 m., šalys žodžiu buvo sutariusios, kad atsakovė padės buityje, o ieškovas jai atsilygins suteikdamas teisę gyventi name ir mokės atlyginimą už suteiktas paslaugas (namų tvarkymą, židinio priežiūrą, skalbimą, valgio gaminimą ir pan.). Pasak ieškovo, jis su atsakove bendrų ateities planų ir šeiminių santykių nekūrė, susituokti neketino, bendro gyvenimo nevedė; atsakovė niekada nemokėjo komunalinių mokesčių ir neprisidėjo prie ieškovo nuosavybės išlaikymo. 2011 m. šalių santykiai pašlijo, atsakovė provokuodavo konfliktus, todėl ieškovas nusprendė atšaukti atsakovei duotą leidimą gyventi name ir 2012 m. spalio 10 d. raštu, siųstu per notarą, paragino atsakovę iki 2012 m. lapkričio 10 d. išsikelti su visais jai priklausančiais daiktais, o jai atsisakius tai padaryti gera valia, kreipėsi į teismą. Ieškovas nurodė, kad dėl jam pradėto ikiteisminio tyrimo ir šiuo pagrindu priimto nutarimo, jis buvo įpareigotas nesilankyti jam priklausančiame name, todėl nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. sausio 9 d. name negyveno, tačiau sumokėjo už šį laikotarpį visus komunalinius mokesčius ir patyrė 1691,18 Lt nuostolių.
Atsakovė priešieškiniu prašė teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,2349 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį gyvenamojo namo bei priteisti iš ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovė nurodė, kad 2000 m. kovo 8 d. jie pradėjo kartu gyventi ir vedė bendrą ūkį. Atsakovės teigimu, ji su ieškovu kūrė bendrą gyvenimą ir visus turtinius reikalus tvarkė bendru sutarimu. Nors oficialiai jie nesusituokė, tačiau de facto gyveno santuokinį gyvenimą apie 12 metų, iki tol, kol ieškovas prieš ją pavartojo fizinį smurtą (2012 m. rugsėjo 4 d.). Ieškovės teigimu, gyventi kartu jie pradėjo sodo namelyje, o vėliau (2003 m.) abu iš bendrų lėšų įsigijo žemės sklypą ir namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį 2007 m. rekonstravo, įrengė ir gyvena iki šiol. Tame name gyveno ir atsakovės nepilnametė dukra. Nors gyvenamasis namas registruotas tik ieškovo vardu, jie buvo sutarę, kad turtas šalims priklauso lygiomis dalimis. Pasak atsakovės, prie namo įsigijimo ir jo rekonstrukcijos ji prisidėjo savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis ir darbu. Visus komunalinius mokesčius už gyvenamąjį namą jie mokėjo iš bendrų lėšų. Atsakovės nuomone, ji ieškovui nuostolių nepadarė, rūpinosi gyvenamuoju būstu ieškovui jame negyvenant.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 25 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies ir pripažino ieškovo V. Ž. vardu registruotus 0,2349 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą ieškovo ir atsakovės bendrąja daline nuosavybe, santykiu atitinkamai 1/3 ir 2/3; priteisė iš atsakovės ieškovui 850,84 Lt nuostolių atlyginimo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei rašytinius įrodymus, konstatavo, kad nors ieškovas ir atsakovė nebuvo susituokę, tačiau nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. gyveno kartu ir jų santykiai buvo artimi šeiminiams, t. y. buvo sugyventiniai, kadangi kartu keitė gyvenamąją vietą, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata bei turto įsigijimu, jo priežiūra ir išlaikymu, aplinkiniams demonstravo artimą emocinį ryšį ir leido suprasti juos esant pora. Teismas labiau tikėtina pripažino aplinkybę, kad ieškovas ir atsakovė buvo sutarę, jog prie judviejų materialinės gerovės kiekvienas iš jų prisidės ne lygiomis dalimis, o pagal išgales, t. y. ieškovas – daugiau, atsakovė – mažiau. Be to, teismas vertino, kad labiau tikėtina, jog ieškovas ir atsakovė buvo sutarę dėl ginčo daiktų įsigijimo bendriems poreikiams tenkinti, taip pat sutarė ir dėl žemės sklypo padidėjimo. Teismas sprendė, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Įvertinęs byloje esančius įrodomus, teismas konstatavo, jog ieškovo turtinė padėtis buvo žymiai geresnė, ieškovas į sodybos sukūrimą investavo daugiau piniginių lėšų negu atsakovė, tačiau įdėjo mažiau darbo. Atsižvelgęs į gyvenamojo namo rekonstrukcijos ir jo aplinkos sutvarkymo trukmę (2004–2007 m.), atsakovės sveikatos būklę (sunkiai susirgo 2006 m.), įdėtą atsakovės darbą (bent apie 700 dienų), gyvenamojo namo rekonstrukcijos sąnaudas (apie 200 000 Lt), vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas nusprendė pripažinti atsakovei nuosavybės teises į 1/3 dalį 0,2349 ha žemės sklypo ir 1/3 dalį gyvenamojo namo, o ieškovui – į likusias 2/3 dalis žemės sklypo ir gyvenamojo namo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovę iš ginčo gyvenamojo namo kaip nepagrįstą (CK 4.93 straipsnis).
Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. sausio 9 d., teismas nurodė, kad šiuo laikotarpiu šalių partnerystė jau buvo nutrūkusi, tačiau, pripažinus ginčo daiktus abiejų šalių bendrąja daline nuosavybe, taikytinos bendraturčių santykius reguliuojančios teisės normos. Todėl tiek ieškovui, tiek atsakovei, kaip ginčo daiktų bendraturčiams, teko pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas gyvenamajam namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Ta aplinkybė, kad ieškovas tuo metu name negyveno, šios pareigos nepanaikina. Nustatęs, kad už nurodytą laikotarpį visus komunalinius mokesčius apmokėjo ieškovas, teismas sprendė, jog jam iš atsakovės priteistina 1/3 dalis išlaidų už šildymą, šiukšlių išvežimą ir išlaidos už telefonijos, televizijos, interneto paslaugas bei suvartotą elektros energiją.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2014 m. kovo 20 d. nutartimi pakeitė Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimo dalį ir nustatė, kad atsakovės ir ieškovo žemės sklypo ir namo nuosavybės dalys yra lygios (po 1/2) bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų gyvenimas ir bendro ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2008">3K-3-479/2008</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-482/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-482/2010">3K-3-482/2010</a>). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas ir atsakovė nuo 2000 m. kovo 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 4 d. gyveno kartu, kartu keitė gyvenamąją vietą, bendrai tvarkė ūkį, poilsiavo, rūpinosi vienas kito sveikata, įgijo bendro turto, teismas pritarė išvadai, jog šalys gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai (sugyventiniai). Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Teismas sutiko su atsakovės teiginiu, kad ginčo turto įgijimo, ir jo pagerinimo (namo rekonstrukcijos) metu šalys gyveno drauge, vedė bendrą ūkį, kuris pasireiškė ir lėšų bendrumu, todėl nėra pagrindo paneigti CK 6.971 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos, kad šalių įnašai į turto kūrimą yra lygūs.
Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovo finansinė padėtis buvo geresnė, nėra esminė, nes bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė aktyviai dalyvavo rekonstruojant gyvenamąjį namą, rūpinosi buitimi, turėjo pajamų, ginčo šalys šiame name išgyveno ilgą laiką, todėl yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas sprendė, kad šalių dalys jungtinėje veikloje yra lygios.
Teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl nuostolių atlyginimo paliko nepakeistą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas V. Ž. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m, spalio 25 d. sprendimas, dėl šios dalies priimti naują sprendimą: atsakovei J. V. pripažinti nuosavybes teises į 1/6 dalį gyvenamojo namo, o ieškovui V. Ž. – 0,2349 ha žemės sklypą ir 5/6 dalis gyvenamojo namo bei paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl jungtinę veiklą (partnerystę) reglamentuojančių CK normų taikymo. Dabar galiojančio CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Kadangi žemės sklypą ieškovas įsigijo 2004 m. vasario 3 d., o namo rekonstrukcija buvo baigta 2007 metais, šalių turtiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami pagal 2000 m. CK normas ir neatsižvelgiama į kasacinio teismo išaiškinimus dėl 1964 m. CK normų. Teismai pripažino, kad nagrinėjamu atveju rašytinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties nesudaryta, taigi remiantis CK 6.969 straipsnio 4 dalies nuostatomis nėra teisinio pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos santykių ir taikyti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės.
Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės teisės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, gyvenimas kartu, bendro ūkio vedimas ir jo tvarkymas, vienodo tikslo siekimas yra pagrindas pripažinti dalinę nuosavybe į visą ginčo turtą, nepriklausomai nuo to, kurio iš dalininkų lėšomis toks turtas buvo įgytas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2011">3K-3-134/2011</a>, pažymėjo, kad net sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyme nustatytas teisinis režimas, kai kuriais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Taigi, tokią teisę turi ir kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Nagrinėjamoje byloje atsakovė turėjo pateikti įrodymų, kurie patvirtintų šalių valią jungtinės veiklos sutarties pagrindu bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti žemės sklypą su jame esančiu viešajame registre neįregistruotu statiniu, kuris buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis objektas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>).
Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės dalių nustatymo. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Taigi, šioje byloje sprendžiant dėl atsakovei priklausančio turto, jai gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jos indėlį į įgytą ar sukurtą turtą. Iš liudytojų parodymų matyti, kad atsakovė epizodiškai dalyvavo tik rekonstruojant namą, todėl Kauno apygardos teismas neturėjo teisinio pagrindo taikyti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygių dalių prezumpcijos.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2006 m. atsakovė susirgo onkologine liga ir tapo neįgali, taigi, nuo 2006 metų atsakovė objektyviai negalėjo darbu prisidėti prie namo rekonstrukcijos. Be to, ji niekuomet ir jokia dalimi neprisidėjo prie namo priežiūros ir išlaikymo (įskaitant mokesčius už tiekiamas komunalines paslaugas ir energetinius resursus), o tai atskleidžia, kad atsakovė niekuomet nelaikė namo savo nuosavybe.
Dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje žemės sklypo pirkimo sutartis patvirtinta notaro, taigi turi didesnę įrodomąją galią. Atsakovė jokių kitų įrodymų, paneigiančių, kad sutarties šalimi buvo tik ieškovas, nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės vien tik liudytojų parodymais paneigdamas prima facie įrodymus, pažeidė CPK 12 ir 178 straipsnių nuostatas, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nustatančias (paskirstančias) įrodinėjimo pareigas.
Kauno apygardos teismas, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju taikytina prezumpcija dėl lygių įnašų iš esmės paneigė rungtyniškumo principą civiliniame procese ir atleido atsakovę nuo įrodinėjimo pareigos.
Net ir laikant, jog šioje byloje taikytina CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, ji yra nuginčijama, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovo indėlis į namo sukūrimą yra kur kas didesnis, todėl atsakovei galėtų būti pripažįstamos teisės nebent į 1/6 dalį namo.
Dėl skundžiamos nutarties sukeltų teisinių padarinių. Sugyventinių turtui nėra taikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto statusą. Kauno apygardos teismas, nurodydamas, kad nėra būtina nustatyti, kokį konkrečiai piniginį įnašą arba įnašą darbu padarė atsakovė, nes tokiu atveju taikytina prezumpcija dėl lygių įnašų, faktiškai pripažino ir taikė griežtesnį sugyventinių bendro turto apsaugos režimą, nei įstatyme įtvirtintas sutuoktinių bendro turto teisinis režimas. Toks teisės aiškinimas ir taikymas neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CPK 3 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimo į kasacinį skundą nustatyta tvarka negauta.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl jungtinę veiklą reglamentuojančių CK normų taikymo
Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti jungtinės veiklos santykių, nes nebuvo sudaryta rašytinės (notarinės) jungtinės veiklos sutarties, kuri pagal dabar galiojančio CK 6.969 straipsnio 4 dalies nuostatas yra privaloma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008).
Taigi, bendrosios jungtinės veiklos pradžia nagrinėjamu atveju sietina ne su konkretaus kasatoriaus nurodyto turto (žemės sklypo ir namo) įsigijimu ar jo pagerinimu (namo rekonstrukcija), bet su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.
Iš byloje esančių duomenų matyti ir bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad šalys kartu gyventi ir bendrą ūkį vesti pradėjo nuo 2000 m. kovo mėnesio, t. y. dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. 1964 m. Civiliniame kodekse (472–476 straipsniai) jungtinės veiklos santykiai buvo reglamentuojami liberaliau negu dabar galiojančiame CK: jame sandorio negaliojimo dėl rašytinės formos nesilaikymo pasekmė nenurodyta.
Dėl šių priežasčių kasatoriaus argumentai, kad ginčo dalyku esantis turtas įgytas po naujojo CK įsigaliojimo, todėl jo ir atsakovės santykiai turi būti teisiškai kvalifikuojami pagal galiojančio CK normas, yra teisiškai nepagrįsti, nes, šie santykiai kvalifikuotini pagal jų atsiradimo metu, t. y. 2000 m. kovo mėn. galiojusias teisės normas (1964 m. CK). Kasatorius neteisėtai tapatina jungtinės veiklos santykių pradžią su konkretaus turto, vykdant tokią veiklą, įgijimo momentu. Tai, kad jų šalys įgijo ginčo turtą galiojant dabartiniam CK, nekeičia jų teisinių santykių kvalifikacijos, nes jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl, konstatavus jungtinės veiklos sutarties sudarymą 2000 m. kovo mėn., visam tokios sutarties pagrindu įgytam turtui taikytinas vienodas teisinis režimas ir dėl šalių jungtinės veiklos sutarties formos, šios formos nesilaikymo padarinių spręstina pagal 1964 m. CK.
Kadangi kiti ieškovo argumentai dėl jungtinės veiklos nebuvimo bylą nagrinėjusių teismų buvo motyvuotai atmesti (t. y. buvo paneigta, kad atsakovė dirbo pas ieškovą namų tvarkytoja), o ieškovas kasaciniu skundu teismų nustatytų aplinkybių, jog šalis siejo šeiminiai santykiai ir jie vedė bendrą ūkį, nebeginčija, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje jungtinės veiklos sutarties faktas nustatytas pagrįstai. Atsižvelgiant į jungtinės veiklos pradžios momentą (2000 m. kovo mėn.) ir tuo metu galiojusį teisinį jungtinės veiklos reglamentavimą (1964 m. CK 472, 474 straipsniai), kasacinio skundo argumentai dėl privalomos rašytinės (notarinės) sandorio formos nesilaikymo, lėmusio sutarties negaliojimą, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės objektų ir jų dalių
1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.
Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 straipsnis, 474 straipsnio l dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalims gyvenant kartu buvo įgyti žemės sklypas ir jame esantis statinys – namas, kuriame šalys apsigyveno jį rekonstravusios. Kasaciniame skunde teigiama, kad tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko pagristais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, įtvirtintas CK 474 straipsnyje – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Kadangi byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad atsakovė prie žemės sklypo įsigijimo pinigais neprisidėjo, o ieškovas už jį sumokėjo asmeninėmis lėšomis, sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu ir dalijamas, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė ieškovo nuosavybė. Dėl šios priežasties teismų sprendimų dalys, kuriomis atsakovei nustatyta nuosavybės teisė į 1/3 (pirmosios instancijos teismo sprendimas) ir 1/2 (apeliacinės instancijos teismo nutartis) dalį 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), naikintinos ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – priešieškinį atmesti. Pripažinusi žemės sklypą asmenine ieškovo nuosavybe, teisėjų kolegija nebepasisako dėl kasaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl žemės pirkimo–pardavimo sutarties kaip prima facie įrodymo vertinimo, nes tai priimamam sprendimui neturi įtakos.
Sprendžiant dėl kito jungtinės veiklos sutarties galiojimo metu šalių įgyto turto – statinio, kuris vėliau buvo rekonstruotas į gyvenamąjį namą, teisėjų kolegija laiko svarbiomis teismų nustatytas aplinkybes, kurių ji yra saistoma (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismų vertinimu, ieškovas į namo rekonstrukciją investavo daugiau lėšų negu atsakovė, tačiau mažiau savo darbo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė prie gyvenamojo namo rekonstrukcijos prisidėjo apie 7600 Lt (2201,11 Eur) asmeninėmis lėšomis, nedideliais pirkiniais, taip pat kasdieniu savo darbu (statybos darbų planavimu, jų organizavimu, statybinių medžiagų parūpinimu, statybininkų priežiūra ir maitinimu, interjero kūrimu ir jo detalių parinkimu bei nupirkimu, tvarkymo, švarinimo darbais ir pan.) ir atsižvelgdamas į namo rekonstrukcijos sąnaudas (200 000 Lt arba 57924 Eur) bei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus sprendė, kad atsakovei pripažintina nuosavybė teisę į 1/3 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką, kad asmens nuosavybės teisės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo dalyvavimą lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, bendro ūkio tvarkymą. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, kad šalių prisidėjimas ir įnašai nebuvo lygūs, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis lygių dalių prezumpcija, todėl jo sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių į 1/2 gyvenamojo namo pripažinimo atsakovei naikintina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai vertinęs įrodymus ar pažeidęs įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nėra pagrindo paneigti šio teismo išvados dėl atsakovei priteistinos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalį dydžio. Dėl šios priežasties panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, kuria pripažinta atsakovės nuosavybės teisė į 1/2 gyvenamojo namo, paliktina galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsakovei pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus teismų procesinius sprendimus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
Ieškiniu ieškovas prašė iškeldinti atsakovę iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir priteisti 1691,18 Lt nuostolių atlyginimo, atsakovė priešieškiniu prašė teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,2349 ha žemės sklypo ir 1/2 dalį gyvenamojo namo. Pirmosios instancijos teisme ieškovas sumokėjo 194,60 Lt (56,36 Eur) žyminio mokesčio, atsakovė sumokėjo 100 Lt (28,96 Eur) ir jai buvo atidėtas 3600 Lt (1042,63 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas, procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudarė 88,84 Lt (25,73 Eur).
Jei pirmosios instancijos teismas būtų teisingai išsprendęs bylą, būtų laikoma, kad patenkinta 20 proc. ieškovo ir 33 proc. atsakovės reikalavimų ir ieškovui iš atsakovės priteista 38,92 Lt (11,27 Eur), o atsakovei iš ieškovo – 1221 Lt (353,62 Eur). Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos paskirstomos lygiomis dalimis, priteisiant iš šalių po 19,46 Lt (5,63 Eur).
Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 200 Lt (57,92 Eur) žyminio mokesčio, o likusios nesumokėtos 3500 Lt (1013,67 Eur) žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki sprendimo priėmimo, ji taip pat patyrė 1500 Lt (434,43 Eur) atstovavimo išlaidų. Atsakovas sumokėjo 1800 Lt (521,32 Eur) žyminio mokesčio. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 48,69 Lt (14,10 Eur).
Apeliacinės instancijos teisme atsakovės apeliacinis skundas turėjo būti atmestas, ieškovo reikalavimas dėl žemės sklypo patenkintas, o reikalavimas dėl namo – atmestas, t. y. patenkinta 50 proc. ieškovo reikalavimų. Taigi, ieškovui iš atsakovės priteistina 900 Lt (260,66 Eur) jo sumokėto žyminio mokesčio. Valstybei priteistina iš atsakovės atlyginti 48,69 Lt (14,10 Eur) dokumentų siuntimo išlaidų.
Sudėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas išlaidas ir atlikus įskaitymą (1221 – 38,92 – 900 = 282,08 Lt) atsakovei iš ieškovo priteistina atlyginti 282,08 Lt (81,70 Eur) bylinėjimosi išlaidų, tačiau ji turi sumokėti žyminio mokesčio dalis: 3600 + 3500 = 7100 Lt (2056 Eur), kurių mokėjimas jai buvo atidėtas (CPK 93, 96 straipsniai).
Valstybės naudai iš ieškovo priteistina 19,46 Lt (5 Eur), iš atsakovės – 68,15 Lt (19 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.
Kasacinės instancijos teisme ieškovas sumokėjo 3037 Lt (879,56 Eur) žyminio mokesčio, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudaro 9 eurus. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinės instancijos teisme patenkinta 2/3 ieškovo reikalavimų. Taigi, jam iš atsakovės priteistina 2024,67 Lt (586,38 Eur). Valstybės naudai priteistini 6 eurai iš atsakovės ir 3 eurai – iš ieškovo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atsakovei J. V. (duomenys neskelbtini) pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), o ieškovui V. Ž. (duomenys neskelbtini) pripažinta nuosavybės teisė į 2/3 dalis 0,2349 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti.
Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti atsakovei J. V. (duomenys neskelbtini) iš V. Ž. (duomenys neskelbtini) 81,70 Eur žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš atsakovės J. V. (duomenys neskelbtini) 2056 Eur žyminio mokesčio.
Priteisti valstybei iš ieškovo V. Ž. (duomenys neskelbtini) 5 Eur, iš atsakovės J. V. (duomenys neskelbtini) 19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.
Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.“
Priteisti ieškovui V. Ž. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. V. (duomenys neskelbtini) 586,38 Eur bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme.
Priteisti valstybės naudai iš V. Ž. (duomenys neskelbtini) 3 eurus, iš atsakovės J. V. (duomenys neskelbtini) – 6 eurus išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus Grabinskas
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys
