Dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, dovanoto turto sugrąžinimo, turto padalijimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-34-378/2015

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00786-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 74.2.1; 75.3; 75.6.2; 75.8; 114.9.2; 114.9.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės P. S. –I. ir ieškovo V. I. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. I. ieškinį atsakovei P. S. –I. dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo bei atsakovės priešieškinį ieškovui dėl santuokos pripažinimo negaliojančia, dovanoto turto sugrąžinimo, turto padalijimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami santuokos pripažinimo negaliojančia teisinių padarinių, sutuoktiniui padovanoto turto atsiėmimo turto, teisinio režimo nustatymo ir įrodymų vertinimo klausimai.

Ieškovas V. I. patikslintu ieškiniu prašė teismo:

1) pripažinti jo su atsakove P. S. –I. 1995 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką negaliojančia nuo jos sudarymo momento, pripažįstant, kad abu sutuoktiniai, sudarydami santuoką, buvo sąžiningi ir nežinojo apie kliūtis ją sudaryti;

2) pripažinti 34,24 kv. m butą su rūsiu ir bendrojo naudojimo patalpomis, pažymėtomis: 42-18, 42-19, 42-20, 42-21, 42-22 (253/1000 dalys iš 48,32 kv. m, unikalus Nr. 1097-7015-0017:0014; pastatas, kuriame yra butas: Nr. 1097-7015-001177, lN5p,(duomenys neskelbtini), asmenine ieškovo nuosavybe;

3) priteisti ieškovui iš atsakovės 22 400 Lt (6487,49 Eur) kompensaciją dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo;

4) po santuokos nutraukimo ieškovui palikti pavardę „I.“, o atsakovei – „S.“. Ieškovas nurodė, kad nuo 2006 m. vasaros dėl charakterių nesuderinamumo, skirtingo požiūrio į gyvenimą, buities problemų sprendimus, laisvalaikio pomėgius, šalys netvarko bendro ūkio, todėl jų santuoka laikytina faktiškai nutrūkusia. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovei pateikus atsiliepimą į jo pirminį ieškinį, jis sužinojo, kad jo ankstesnės santuokos nutraukimas nebuvo tinkamai įformintas. Ieškovo teigimu, tuo metu, kai pradėjo draugauti su atsakove, jo šeiminiai santykiai su V. P. (I.) jau buvo nutrūkę, jie negyveno santuokinio gyvenimo, netvarkė bendro ūkio, taigi jų santuoka faktiškai buvo nutrūkusi. V. P. santuoką su ieškovu taip pat norėjo nutraukti, todėl ėmėsi tvarkyti santuokos nutraukimo dokumentus. Ieškovas tolesnės skyrybų eigos nesekė. Manydamas, kad faktiškai nutrūkusios santuokos su V. P. faktas yra tinkamai įformintas, ieškovas kartu su atsakove pateikė Civilinės metrikacijos įstaigai pareiškimą dėl santuokos su atsakove sudarymo ir ši santuoka be jokių kliūčių įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruota. Ieškovo nuomone, santuokoje su atsakove pragyventas ilgas laikas (daugiau kaip 18 metų) patvirtina jo sąžiningus ir teisėtus siekius sukurti ilgalaikius šeimos santykius su atsakove ir paneigia galimybę laikyti jį nesąžiningu. Be to, atsakovė visą laiką žinojo apie jo ankstesnę santuoką. Ieškovo nuomone, pripažįstant šalių santuoką negaliojančia, tai negali daryti įtakos bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui (CK 3.45 straipsnio 2 dalis).

Ieškovas nurodė, kad santuokos metu šalys bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgijo šį turtą: 1500 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini) jame pastatė gyvenamąjį namą (šalys pardavė 1/2 dalį šio žemės sklypo ir namo); 34,24 kv. m butą su rūsiu, su bendrojo naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini); UAB „ABK TRAVEL“ 100 paprastųjų akcijų. Ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso: 600 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), įgytas iki santuokos sudarymo; 3500 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini); 2700 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 20 500 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) paveldėti 2008 m. rugsėjo 15 d.; 55,09 kv. m butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) su atsakovės išankstiniu sutikimu įsigytas asmeninės nuosavybės teise 2004 m. kovo 5 d. Atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso: 600 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini) įsigytas 1994 m. balandžio 5 d., dar iki sudarant santuoką. Kadangi šis turtas šalims priklauso asmeninės nuosavybės teise, tai neįtrauktinas į sutuoktinių bendro dalytino turto balansą (CK 3.89 straipsnis).

Ieškovas pažymėjo, kad 2003 m. rugpjūčio 11 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi atsakovė padovanojo 750/1500 dalis žemės sklypo ir 1/2 dalį namo (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini), savo dukteriai Ž. R.. Dovanojimo sutarties 3 punkte nurodoma, kad šis turtas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Tačiau iš 1999 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tvirtinusios notarės D. S. pateiktų dokumentų matyti, kad sklypas nebuvo įgytas atsakovės asmeninėn nuosavybėn, todėl laikytinas bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šią aplinkybę patvirtina ir 2002 m. birželio 25 d. 1/2 dalies sklypo ir namo pirkimo–pardavimo sandoris (pakeistas 2003 m. gegužės 15 d. susitarimu), kurį tvirtino notarė G. Š.. Taigi atsakovė turi prievolę kompensuoti ieškovui dalytino turto vertės sumažėjimą. Be to, atsakovė 2012 m. balandžio 20 d. perleido bendrosios jungtinės nuosavybės teise įgytas akcijas savo dukteriai Ž. R.. Kadangi savo sutikimo šiam sandoriui sudaryti ieškovas nėra davęs, tai atsakovė turi ieškovui kompensuoti dalytino turto vertės sumažėjimą. Taigi dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo ieškovui priteistina iš atsakovės 62 750 Lt (18 173,66 Eur) kompensacija. Kadangi atsakovė gyvena pas dukterį, tai 34 kv. m bendrabučio tipo butas (duomenys neskelbtini) priteistinas ieškovui, o atsakovei – 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija. Įskaitant šias sumas, ieškovui iš atsakovės priteistina 22 400 Lt (6487,49 Eur) kompensacija.

Atsakovė priešieškiniu prašė teismo:

1) pripažinti šalių santuoką negaliojančia nuo jos sudarymo momento, pripažįstant, kad ieškovas buvo nesąžiningas;

2) priteisti atsakovei 34,24 kv. m butą su rūsiu, bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis: 42-18, 42-19, 42-20, 42-21, 42-22 (253/1000 iš 48,32 kv. m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pastatas, kuriame yra butas: (duomenys neskelbtini);

3) priteisti ieškovui iš atsakovės 4711 Lt (1364,40 Eur), kaip skirtumą tarp atsakovės mokėtinos 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacijos ieškovui už natūra jai tenkančią turto dalį ir ieškovo mokėtinos 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensacijos atsakovei už padovanotą turtą;

4) atsakovei palikti pavardę „S.“, o ieškovui – „I.“;

5) priteisti atsakovei iš ieškovo 15 000 Lt (4344,30 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovė nurodė, kad šalys kaip šeima kartu negyvena nuo 2006 m. vasaros dėl ieškovo kaltės – jo žiauraus elgesio su atsakove, terorizavimo, keliamų barnių, nesirūpinimo šeima, nepagarbos sutuoktinei. Be to, vykstant šalių skyrybų procesui, atsakovė sužinojo, kad sudarydamas santuoką su ja ieškovas dar nebuvo nutraukęs savo ankstesnės santuokos su V. P. (po santuokos – I.), su kuria jis susituokė 1985 m. liepos 11 d. Ieškovo nesąžiningumas įrodomas faktu – ieškovas sudarė santuoką, nenutraukęs ankstesnės santuokos; šiuo faktu paneigiama ieškovo sąžiningumo prezumpcija. CK 3.20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prieš sudarydami santuoką būsimieji sutuoktiniai turi raštu patvirtinti, kad nėra įstatyme numatytų kliūčių ją įregistruoti. Ieškovui buvo žinomas jo ankstesnės santuokos faktas, kad ji nebuvo nutraukta šalims sudarant santuoką, valstybės nustatytas monogamijos principas, visuomenės tradicijos.

Atsakovė nurodė, kad šalys, sudariusios santuoką, įgijo 34,24 kv. m butą su rūsiu, su bendrojo naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuomone, šis butas turėtų būti dalijamas po 1/2 dalį kiekvienam iš jų. Atsakovė sutiko su ieškovo pateikto buto vidutine rinkos verte – 80 700 Lt (23 372,34 Eur), kad 34,24 kv. m bendrabučio tipo butas yra labai mažas, todėl, padalijus natūra, būtų neprotingai suvaržytas asmenų naudojimasis nuosavybe. Kadangi ieškovas asmeninės nuosavybės teise valdo kitą 55,09 kv. m butą (duomenys neskelbtini), o atsakovė neturi kitos nuosavybės teise valdomos gyvenamosios patalpos, tai bendrabučio tipo butas priteistinas atsakovei, o ieškovui – 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija. Pagal CK 3.46 straipsnio 2 dalį, 3.70 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad, esant santuokai pripažintai negaliojančia, sąžiningas sutuoktinis turi teisę reikalauti, jog nesąžiningas sutuoktinis jam grąžintų dovanotus daiktus. 2002 m. balandžio 9 d. dovanojimo sutartimi atsakovė asmeninėn nuosavybėn ieškovui padovanojo gyvenamąją patalpą pastate lA9b – 1/2 dalį 3 kambarių 67,54 kv. m. bendro ploto buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) (šalių įkainota 35 639 Lt (10 321,77 Eur). Atsakovės teigimu, ji nebūtų dovanojusi šio turto ieškovui, jei būtų žinojusi, kad jis nenutraukė savo ankstesnės santuokos. Kadangi dovanoto turto ieškovas šiuo metu neturi ir grąžinti natūra negali, tai atsakovei priteistina 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensacija. Šalys viena kitos atžvilgiu turi vienarūšius piniginius reikalavimus dėl turto, todėl galutinė atsakovės mokėtina suma ieškovui – 4711 Lt (1364,40 Eur). Atsakovė pažymėjo, kad dalį žemės sklypo ir namo (duomenys neskelbtini) 2003 m. rugpjūčio 11 d. ji padovanojo savo dukteriai. Tai buvo atsakovės asmeninė nuosavybė, todėl bendro turto vertės ji nesumažino. Pripažinus santuoką negaliojančia nuo jos sudarymo momento, ieškovas negali reikalauti, kad UAB „ABK TRAVEL“ akcijos būtų įtrauktos į dalytino turto balansą.

Atsakovė nurodė, kad paaiškėjus, jog ieškovas, būdamas santuokoje su kita moterimi, sudarė santuoką su ja, dėl tokio jo elgesio ciniškumo ir nepagarbos ji patyrė dvasinius išgyvenimus, jautėsi išduota ir pažeminta, susirgo depresija, vartojo vaistus, ją kankino nemiga. Be to, ieškovas, jiems susituokus, žiauriai elgėsi su ja, terorizavo, kėlė barnius, smurtavo, nesirūpino šeima, tai patvirtina ikiteisminio tyrimo nutarimai, administracinių teisės pažeidimų protokolai. Dėl šių priežasčių atsakovei priteistinas neturtinės žalos atlyginimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priešieškinio – pripažino ieškovo V. I. ir atsakovės P. S. –I. santuoką, sudarytą 1995 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. 313), negaliojančia nuo pat sudarymo momento, pripažįstant ieškovą nesąžiningu; sprendė palikti ieškovui pavardę „I.“, o atsakovei – „S.“; pripažino 34,24 kv. m butą su rūsiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su bendrojo naudojimo patalpomis, pažymėtomis: 42-18, 42-19, 42-20, 42-21, 42-22 (253/1000 iš 48,32 kv. m), asmenine atsakovės nuosavybe; priteisė ieškovui iš atsakovės 4711 Lt (1364,40 Eur) kompensaciją, o atsakovei iš ieškovo – 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Likusias ieškinio ir priešieškinio dalis teismas atmetė.

Teismas vadovavosi šalių santuokos sudarymo metu 1995 m. vasario 17 d. galiojusio SŠK 17 straipsnio 1 dalimi, 2001 m. CK 3.16 straipsniu, 3.37 straipsnio 1 dalimi, 3.38 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovo ir V. P. santuokos nutraukimo procesas buvo pradėtas, todėl ieškovo teiginiai, kad jis tolesnės skyrybų eigos nesekė, laikytini nepagrįstais (CPK 178 straipsnis). Ieškovo teigimu, santuoka su V. P. jam buvo antroji, o dėl pirmosios santuokos nutraukimo problemų nekilo, todėl, teismo vertinimu, ieškovas žinojo, kokios yra santuokos nutraukimo procedūros (CPK 185 straipsnis). Taigi ieškovas žinojo ar galėjo žinoti, kad jo ankstesnė santuoka nenutraukta. Šalių santuokos sudarymo metu ieškovas buvo sudaręs kitą santuoką, todėl sudarydamas naują santuoką, prieš tai teisės aktų nustatyta tvarka nenutraukęs pirmosios, elgėsi nesąžiningai ir pažeidė vieną iš svarbiausių santuokos instituto principų – monogamijos principą. Tai, kad atsakovė žinojo apie ieškovo ankstesnę santuoką, neįrodo, kad ji privalėjo ar galėjo žinoti, jog ši santuoka nenutraukta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė žinojo apie kliūtis sudaryti santuoką, todėl ji laikytina sąžininga sutuoktine. Teismas sprendė, kad šalių santuoka pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento dėl monogamijos principo pažeidimo, pripažįstant ieškovą nesąžiningu.

Teismas vadovavosi CK 3.45-3.47 straipsniuose nustatytais santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniais padariniais, t. y. kad sąžiningiems sutuoktiniams santuokos pripažinimas negaliojančia sukelia panašius turtinius ir neturtinius teisinius padarinius kaip ir ištuoka.

Dėl šalių po santuokos sudarymo įgyto buto su rūsiu ir bendrojo naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad šalys sutinka, jog šio turto vertė – 80 700 Lt ir jis turėtų būti dalijamas po 1/2 dalį kiekvienam; bendrabučio tipo butas yra labai mažas, todėl padalijus natūra, būtų neprotingai suvaržytas naudojimasis nuosavybe, taigi teisinga šį butą palikti vienos iš šalių nuosavybėje, išmokant kitai šaliai 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensaciją už 1/2 dalį buto (CK 3.117 straipsnio 3 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas asmenine nuosavybe turi kitą 55,09 kv. m dydžio butą (duomenys neskelbtini), o atsakovė neturi kitos nuosavybės teise priklausančios gyvenamosios patalpos, sprendė, kad butas (duomenys neskelbtini) priteistinas atsakovei, o ieškovui – 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija.

Teismas vadovavosi CK 3.46 straipsnio 2 dalimi, 3.70 straipsnio 3 dalimi, nurodė, kad ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti dovanotą turtą. 2002 m. balandžio 9 d. dovanojimo sutartimi atsakovė asmeninėn nuosavybėn ieškovui padovanojo gyvenamąją patalpą pastate – 1/2 dalį 67,54 kv. m buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) ji šalių buvo įkainota 35 639 Lt (10 321,77 Eur). Šio turto ieškovas neturi ir grąžinti natūra negali, iš ieškovo atsakovei priteistina 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensacija. Kadangi šalys viena kitai turi vienarūšius piniginius reikalavimus dėl turto, tai galutinė atsakovės mokėtina suma ieškovui – 4711 Lt (1364,40 Eur).

Dėl atsakovės 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi padovanoto dukteriai turto – 750/1500 dalių žemės sklypo ir 1/2 dalies pastato (duomenys neskelbtini) teismas, vadovaudamasis CK 3.45–3.47 straipsniais, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nustatė, kad ieškovas parašu paliudijo, jog ginčo žemės sklypas su statiniais yra asmeninė atsakovės nuosavybė (atsakovė aiškiai išreiškė valią įgyti ginčo turtą asmeninėn nuosavybėn, o ieškovas su tuo sutiko). Kad atsakovė už asmenines lėšas statė namą, rūpinosi nekilnojamuoju turtu, jį valdė, įrodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas savo lėšomis būtų įgijęs, statęs ar kitaip rūpinęsis šiuo turtu. Ieškovė, valdydama ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise, turėjo teisę įgyvendinti savo kaip savininkės teises, taigi ir teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis (CK 3.97 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 2 dalis).

Dėl UAB „ABK TRAVEL“ 100 paprastųjų vardinių akcijų, kurių bendra nominalioji vertė 10 000 Lt (2896,20 Eur), teismas vadovavosi CK 3.67 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad šalys nuo 2006 m. vasaros nebetvarko bendro ūkio, gyvena skyrium. Akcijas atsakovė įsigijo 2007 m. spalio 12 d. Santuoką pripažinus negaliojančia dėl ieškovo nesąžiningumo ir atsakovei prašant taikyti asmeninį turto teisinį režimą nuo tada, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, šios akcijos pripažintinos asmenine atsakovės nuosavybe.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas vadovavosi CK 3.45–3.47 straipsniais, 3.70 straipsnio 2 dalimi, 6.250 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. A. B., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2008">3K-3-128/2008</a>), nurodė, kad santuoka pripažinta negaliojančia dėl monogamijos principo pažeidimo, pripažįstant ieškovą nesąžiningu; ieškovė patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, todėl yra pagrindas jai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Spręsdamas dėl ieškovo netinkamo elgesio teismas nustatė, kad atsakovė sirgo depresija, jai buvo padarytas lengvas kūno sužalojimas, tačiau depresijos priežastys nenustatytos, o ikiteisminiai tyrimai ieškovo atžvilgiu nutraukti arba nepradėti. Ieškovas buvo du kartus baustas administracine tvarka už tai, kad jis, pakeitęs spynas, nedavė rakto ieškovei nuo jiems bendrąja nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini); tai patvirtino netinkamą ieškovo elgesį su atsakove. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, į ieškovo turtinę padėtį, amžių, į tai, kad jis yra senatvės pensininkas, jo gaunamos pajamos – tik senatvės pensija, sprendė priteisti atsakovei iš ieškovo 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimą – tenkino dalį ieškinio ir priešieškinio: pripažino šalių 1995 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje sudarytą santuoką (akto įrašo Nr. 313) negaliojančia nuo pat sudarymo momento, pripažįstant, kad abu sutuoktiniai, sudarydami santuoką, buvo sąžiningi ir nežinojo apie kliūtis santuokai sudaryti; ieškovui paliko pavardę „I.“, o atsakovei – „S.“; butą (duomenys neskelbtini) su rūsiu ir bendrojo naudojimo patalpomis, pažymėtomis: 42-18, 42-19, 42-20, 42-21, 42-22 (253/1000 iš 48,32 kv. m), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino asmenine ieškovo V. I. nuosavybe; priteisė atsakovei P. S. –I. iš ieškovo V. I. 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensaciją, taip pat 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Likusias ieškinio ir priešieškinio dalį teismas atmetė.

Dėl santuokos negaliojimo padarinių apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovo nesąžiningumas sudarant šalių santuoką neįrodytas, nors šalių santuoka pagrįstai pripažinta negaliojančia, nes atsakovas nebuvo nutraukęs ankstesnės santuokos (CK 3.37 straipsnio 1 dalis, 3.16 straipsnis). Atsakovas buvo įsitikinęs, kad ankstesnė sutuoktinė V. P. (I.) sutvarkė santuokos nutraukimo formalumus, ir tuo nesidomėjo. Byloje neįrodyta, kad ieškovas žinojo apie ankstesnės santuokos nenutraukimą ir, sudaręs santuoką su atsakove, toliau palaikė santuokinius ryšius su V. P. (I.) ar tyčia siekė sudaryti antrą santuoką, esant nenutrauktai ankstesnei santuokai. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovas siekė sukurti santuokinius ryšius su atsakove, įskaitant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įgijimą. Ieškovo nesąžiningumą galima būtų konstatuoti tuo atveju, jei būtų įrodyta jo tyčia sudaryti santuoką žinant, kad yra nenutraukta ankstesnė santuoka. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriaus pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas, 1995 m. pateikdamas dokumentus, patvirtino, jog tai yra antroji jo santuoka. Santuokos sudarymo metu padarytame įraše nurodyta, kad ieškovas yra išsituokęs. Tai reiškia, kad ieškovas, teikdamas dokumentus santuokai sudaryti, turėjo nurodyti, kad ankstesnę santuoką yra nutraukęs, nes priešingu atveju Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai nebūtų registravę santuokos. Įrašo apie civilinės būklės akto – 1985 m. liepos 11 d. santuokos – nutraukimą nerasta. Civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojai, nesant Gyventojų registro duomenų bazės, negalėjo patikrinti, ar ieškovo pateikti duomenys teisingi, nors pagal nustatytas procedūras privalėjo pareikalauti pateikti dokumentą apie ankstesnės santuokos nutraukimą. Teismas sprendė, kad šalių santuoka sudaryta nenutraukus ankstesnės santuokos dėl to, kad netinkamai buvo atlikta administracinė santuokos sudarymo procedūra. Teismas taikė prioritetą faktinių santuokinių ryšių ir šeimyninių santykių tęstiniam pobūdžiui prieš formalų santuokos nutraukimo įregistravimą, sprendė, kad, ieškovo nepripažinus nesąžiningu, atsakovė neturi teisės reikalauti sugrąžinti jam padovanoto turto (CK 3.46 straipsnio 2 dalis, 3.70 straipsnio 3 dalis).

Dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas, vadovaudamasis CK 3.127 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad atsakovės pozicija, jog 100 paprastųjų vardinių UAB „ABK TRAVEL“ akcijų, kurių visų bendra nominalioji vertė 10 000 Lt (2896,20 Eur), įgytos tada, kai šalys pradėjo gyventi skyrium, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pašalino pirmosios instancijos teismo motyvus, susijusius su santuokos pripažinimu negaliojančia dėl ieškovo nesąžiningumo.

Dėl kompensacijos už atsakovės padovanotą ieškovui 1/2 dalį 67,54 kv. m buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) teismas nurodė, kad atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovo šio turto, todėl 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensacija atsakovei nepriteistina.

Dėl atsakovės 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi padovanoto dukteriai turto – 750/1500 dalių žemės sklypo ir 1/2 dalies pastato (duomenys neskelbtini) teismas nurodė, kad atsakovė aiškiai išreiškė valią įgyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise, o ieškovas su tuo sutiko (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Tai, kad atsakovė už asmenines lėšas statė namą, rūpinosi nekilnojamuoju turtu, jį valdė, įrodo pirmosios instancijos teismo įvertinti rašytiniai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikti rašytiniai įrodymai: atsakovės dukterų Ž. R. ir L. S. –A. bei jos sutuoktinio J. A. (J. A.) notariškai patvirtinti liudytojų parodymai, medžiagų ir paslaugų pirkimo dokumentai, duomenys apie dukterų šeimos narių bei pačios atsakovės pajamas patvirtina, kad namas buvo statomas už dukterų, jų sutuoktinių ir pačios atsakovės lėšas. Vien tai, kad ieškovo darbo užmokestis buvo didesnis nei atsakovės, nepatvirtina jo dalyvavimo finansuojant statybas; jo teiginiai, kad šalys kartu yra pirkusios ir pardavusios brangiau kitus butus, taip gaunant lėšų namo statybai, vertinami kaip abstraktūs ir nepagrįsti konkrečiais įrodymais. Liudytojo V. L., kuris yra ieškovo pažįstamas, rašytiniuose parodymuose nurodytų abstrakčių faktų, kad ieškovas rūpinosi statybos organizavimu ir atliko kai kuriuos darbus, nepakanka atsakovės pateiktiems konkretiems rašytiniams įrodymams paneigti (CPK 178 straipsnis). Be to, šalims gyvenant santuokoje ieškovo pagalba atsakovei ir jos dukterų šeimoms statant būstą atitinka įprasto sutuoktinių elgesio šeimoje normas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas savo lėšomis būtų įgijęs, statęs ar kitaip rūpinęsis šiuo turtu. Ieškovė, valdydama ginčo turtą kaip asmeninę nuosavybę, turėjo teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalį (CK 3.97 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 2 dalis). Ieškovo argumentas, kad 2002 m. birželio 25 d. 1/2 dalies žemės sklypo ir namo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog bylos šalys žemės sklypą ir namą valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vertinamas kaip formalus. Sutartyje nurodyta, kad šalys 1/2 dalį žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavė atsakovės dukteriai L. S.. Šis argumentas nepaneigia aplinkybės, kad sklypas buvo įsigytas ir gyvenamasis namas buvo statomas bendromis atsakovės ir jos dukterų šeimų lėšomis ir pastangomis bei iki turto dalies dovanojimo dukteriai Ž. R. buvo atsakovės įsigytas asmeninės nuosavybės teise, siekiant sukurti būstus dukterų šeimoms. Teismas šalių santykius, perleidžiant santuokos metu turėtą turtą, vertino atsižvelgdamas į bendrą šalių turtinių santykių kontekstą. Šalių sudaryta santuoka nebuvo pirmoji ir šalys savarankiškai veikė disponuodamos iki santuokos bei per ją įgytu asmeniniu turtu, kuris buvo naudojamas šalių vaikų iš ankstesnių santuokų bei ieškovo motinos būsto poreikiams užtikrinti. Ieškovas iki pat bylos dėl santuokos negaliojimo iškėlimo neprieštaravo, kad atsakovė kartu su dukterų šeimomis statytų namą, o atsakovė padovanojo ieškovui 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) ir neprieštaravo, kad ieškovas asmeninės nuosavybės teise įsigytų butą(duomenys neskelbtini), kuriame gyvena ieškovo sūnus su šeima.

Dėl buto (duomenys neskelbtini) teismas nustatė, kad šalys neginčija, jog šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Butas yra nedidelis ir buvusių sutuoktinių gyvenimas jame sukeltų esminių nepatogumų. Byloje nustatyta, kad, šalims pradėjus gyventi skyrium, ieškovas nuolat gyveno šiame bute. Nors atsakovė gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute, tačiau, šalims pradėjus gyventi skyrium, visą laiką faktiškai gyvena kartu su dukterų šeimomis statytame name. Namo bendrasis plotas 217 kv. m, jame yra du butai ir kitos atskiros gyvenamosios patalpos. Šalys iki išsiskyrimo kartu gyveno name įrengtame atskirame kambaryje su virtuve ir vonia. Atsakovė pripažįsta, kad kartu su dukterų šeimomis investuodama ir savo lėšas bei darbą statė namą, todėl turi galimybę gyventi jame. Ieškovas gauna 1139,57 Lt (330,04 Eur) senatvės pensiją, o atsakovė – 869,17 Lt (251,73 Eur). Teismas sprendė, kad butas turi būti paskirtas ieškovo nuosavybėn, priteisiant iš jo atsakovei 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensaciją (1/2 dalį vidutinės buto rinkos vertės).

Dėl neturtinės žalos priteisimo teismas nurodė, kad ieškovo nesąžiningumas dėl santuokos sudarymo, nenutraukus ankstesnės santuokos, byloje neįrodytas. Ieškovas siekė sukurti šeimą ir šalys ją sukūrė, dėl faktinių šalių šeimos santykių egzistavimo ne mažiau kaip 11 metų (nuo 1995 m. iki 2006 m.) ginčo nėra. Atsakovė apie santuokos negaliojimo aplinkybę sužinojo tik tada, kai šeima jau daugiau kaip penkerius metus buvo iširusi. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą atsakovei dėl ieškovo nesąžiningumo sudarant negaliojančią santuoką. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas buvo du kartus baustas administracine tvarka už savavaldžiavimą (ATPK 188 straipsnis), t. y. už tai, kad jis, pakeitęs durų spynas, ieškovei nedavė rakto nuo jiems bendrąja nuosavybės teise priklausančio buto (duomenys neskelbtini). Iš nutarimo atsisakyti iškelti ieškovui baudžiamąją bylą teismas nustatė, kad šalių konflikto metu ieškovas padarė atsakovei lengvą kūno sužalojimą, kuris nesukėlė trumpalaikio sveikatos sutrikimo, o tai patvirtina atsakovės teiginius apie netinkamą ieškovo elgesį. Taigi atsakovė patyrė neturtinę žalą dėl fizinio skausmo, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų bei pažeminimo, tai sudaro pagrindą priteisti atsakovei neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Fizinio smurto panaudojimas ir savavaldžiavimas, net ir kilus šeimos konfliktui, nepateisinamas. 1000 Lt (289,62 Eur) neturinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė P. S. –I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovo 1000 Lt (289,62 Eur) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, 500 Lt (144,81 Eur) išlaidų už kasacinio skundo surašymą ir 1070 Lt (309,89 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl įrodymų vertinimo (CPK 185 straipsnio 1, 2 dalys, 197 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino savivaldybės institucijos išduoto oficialaus dokumento turinčiu didesnę įrodomąją galią, tad dėl ieškovo nesąžiningumo padarė netinkamą išvadą, lėmusią netinkamą CK 3.46 straipsnio 1, 2 dalių, 3.70 straipsnio 3 dalies taikymą. Esminė aplinkybė, kurią turėjo išsiaiškinti teismas, ar ieškovas, sudarydamas santuoką su atsakove, žinojo, kad jo ankstesnė santuoka yra nenutraukta. Pagal CK 3.20 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad prieš sudarydami santuoką būsimieji sutuoktiniai raštu patvirtintų, kad nėra įstatyme nustatytų kliūčių ją įregistruoti, todėl sutuoktinio sąžiningumas turi būti nustatomas remiantis aplinkybėmis, buvusiomis registruojant santuoką. Sutuoktinio nesąžiningumas įrodomas faktu, paneigiančiu sąžiningumo prezumpciją, t. y. vien tuo, kad sutuoktinis sudarė santuoką, nenutraukęs ankstesnės santuokos. Tai nustačius nesąžiningam sutuoktiniui kyla neigiami padariniai – pareiga grąžinti kito sutuoktinio jam dovanotą turtą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino ieškovo elgesį ne kaip nesąžiningą, o kaip aplaidų. Byloje esantys savivaldybės institucijos oficialūs rašytiniai dokumentai patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. kad ieškovas, sudarydamas santuoką su atsakove, žinojo apie nenutrauktą ankstesnę savo santuoką, o Civilinės metrikacijos skyriui pateikė dar ankstesnės savo santuokos pasibaigimą patvirtinantį dokumentą. Tai patvirtina rašytinis dokumentas – Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriaus 2014 m. vasario 13 d. raštas Nr. A133-1229/14(3.3.5.4-TD1), pagal kurį šalių santuoka ieškovui yra antroji, o pagal Gyventojų registro centrinėje duomenų bazėje įregistruotus duomenis tai turėjo būti jo ketvirtoji santuoka. Santuokos sudarymo metu nesant bendro registro buvo nustatyta, kad, prašant įregistruoti naują santuoką, reikėjo pateikti ankstesnės santuokos nutraukimą ar pasibaigimą patvirtinanti dokumentą, todėl ieškovas, pateikdamas prašymą įregistruoti santuoką su atsakove, pateikė ne paskutinės, o pirmos ar antros santuokos nutraukimo liudijimą. Šią aplinkybę patvirtina oficialūs rašytiniai dokumentai – šalių santuokos akto įraše Nr. 313 nurodyta, kad ieškovas yra išsituokęs, kad jam tai antra santuoka, o ankstesnės (nenutrauktos) ieškovo santuokos su V. P. sudarymo akto įraše Nr. 2749 įrašyta, kad sudarydamas šią santuoką ieškovas buvo išsituokęs. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o tada įvertinti įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-243/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-243/2010">3K-3-243/2010</a>). Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų bankinės technologijos“ v. UAB „Kriptonika“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-355/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-355/2008">3K-3-355/2008</a>; 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-59/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-59/2010">3K-3-59/2010</a>; kt.). Atsakovės nuomone, laisvą įrodymų vertinimą reglamentuoja įstatymu nustatytos taisyklės, jų teismas privalo laikytis. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustačius, kad oficialūs rašytiniai įrodymai turi aukštesnę įrodinėjimo galią prieš kitus įrodymus, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip laisvo įrodymų vertinimo ribojimas. Atsakovė remiasi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Gegužinis v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTIvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-192/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-192/2008">3K-3-192/2008</a>; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; kt.).

2. Dėl CK 3.45 straipsnio 2 dalies taikymo. Pagal CK 3.45 straipsnio 2 dalį sutuoktinis yra sąžiningas ne tik tada, kai nežinojo, bet ir kai negalėjo žinoti, kad yra kliūčių sudaryti santuoką. Taigi sutuoktinio nesąžiningumas konstatuotinas ir jo elgesio aplaidumo atveju. Nors galioja sąžiningo sutuoktinio prezumpcija, tačiau kai kurie faktai ją paneigia. CK 3.20 straipsnio 1 dalimi būsimieji sutuoktiniai įpareigojami imtis aktyvių ir jiems prieinamų veiksmų patikrinti, ar tikrai nėra kliūčių sudaryti santuoką. Vertinant ieškovo gyvenimo patirtį, išsilavinimą, tai, kad jam šalių santuoka buvo ketvirtoji, o prieš tai jis turėjo kelis santuokų nutraukimo procesus, manytina, kad ieškovas negalėjo nežinoti, kad yra kliūčių sudaryti santuoką su atsakove. Šią aplinkybę atsakovė buvo nurodžiusi savo procesiniuose sprendimuose, tačiau apeliacinės instancijos teismas jos nenustatinėjo. Tai turėjo reikšmės taikant CK 3.45 straipsnio 2 dalį, pagal kurią santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai sutuoktiniams yra skirtingi, atsižvelgiant į tai, ar registruojant santuoką sutuoktinis žinojo (ar turėjo žinoti), kad yra kliūčių jai sudaryti. Sąžiningiems sutuoktiniams santuokos pripažinimas negaliojančia sukelia teisinius padarinius, kaip ir ištuoka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. K. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2008">3K-3-508/2008</a>). Pagal CK 3.46 straipsnio 1 dalį tik sąžiningam sutuoktiniui negaliojanti santuoka suteikia tas teises, kurios pripažįstamos sutuoktiniui. Sąžiningas sutuoktinis taip pat turi teisę reikalauti, kad nesąžiningas sutuoktinis jam grąžintų dovanotus daiktus. Taigi atsakovės teisė susigrąžinti dovaną iš ieškovo yra grindžiama CK 3.46 straipsnio 2 dalimi, 3.70 straipsnio 3 dalimi, kurių apeliacinės instancijos teismas netaikė.

3. Dėl sutuoktinio kaltės nutraukiant santuoką nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 3.45 straipsnio 2 dalį, 3.60 straipsnio 2, 3 dalis, 3.70 straipsnio 3 dalis, nes nustatęs, kad abiem šalims taikytinos sąžiningų sutuoktinių teisės santuokos nutraukimo proceso metu, įvertinęs šalių santykius kaip faktinę santuoką, nenustatė, kuris iš sutuoktinių yra kaltas dėl santuokos nutraukimo, nepagrįstai nepriteisė dovanoto turto iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio. 2002 m. balandžio 9 d. buto dalies dovanojimo sutartimi santuokos metu atsakovė ieškovui padovanojo gyvenamąją patalpą pastate lA9b – 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), kuri šalių buvo įkainota 35 639 Lt (10 321,77 Eur). Ieškovas negali grąžinti atsakovei šio turto natūra, todėl ji prašė teismo priteisti iš ieškovo 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensaciją. Atsakovė remiasi CK 3.45 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad šiuo atveju abiem sutuoktiniams galioja CK 3.60 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos, kad preziumuojama, jog santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis žiauriai elgėsi su kitu sutuoktiniu. Šalių santuokos negaliojimo priežastys paaiškėjo tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ieškovui pareiškus ieškinį dėl santuokos nutraukimo, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo nustatyti kaltininką, nors teisės aktais tiesiogiai tai nenustatyta santuokos negaliojimo atveju, esant sąžiningiems abiem sutuoktiniams. Tai turi esminės reikšmės sutuoktinių turtinėms teisėms (CK 3.4 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patvirtino ieškovo žiaurų elgesį su atsakove, priteisdamas jai 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Atsakovės nuomone, pagal CK 3.60 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas privalėjo ieškovą pripažinti kaltu dėl faktinės santuokos iširimo. Tai būtų atitikę kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Pagal CK 3.70 straipsnio 3 dalį kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą, jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita. Dėl to priešieškinio reikalavimas grąžinti padovanotą turtą yra pagrįstas. Tuo atveju, jeigu padovanotas turtas perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims, sutuoktinis turi teisę reikalauti priteisti iš kalto sutuoktinio kompensaciją.

4. Dėl buto priteisimo ieškovui. Atsakovė nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009). Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui butą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė liko be gyvenamosios vietos, o jai priteista 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija dėl atsakovės amžiaus yra per maža norint įsigyti naują būstą. Be to, ieškovas turi kitą 55,09 kv. m butą (duomenys neskelbtini), kuris šalių santuokos metu atsakovės sutikimu ieškovo įsigytas asmeninės nuosavybės teise, be to, ieškovas asmeninės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuomone, šalių gaunamų pensijų dydžio skirtumas nėra esminis, todėl abi turi vienodas finansines galimybes išmokėti kompensaciją.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas V. I. prašo atsakovės P. S. - Indrašienės kasacinį skundą atmesti ir tenkinti jo kasacinį skundą; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl kasacinio skundo netinkamos argumentacijos. Faktą, kad ieškovas buvo sąžiningas sudarydamas santuoką su atsakove, nustatė apeliacinės instancijos teismas, o kasacinis teismas faktų nenustatinėja. Atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, tačiau pagal CPK 4 straipsnį, Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį teismai, spręsdami panašias bylas, privalo atsižvelgti tik į teisės aktų išaiškinimus, kurie yra aprobuoti Aukščiausiojo Teismo atitinkamo skyriaus daugumos teisėjų ir išdėstyti skelbiamuose Aukščiausiojo Teismo biuleteniuose. Iš kasaciniame skunde nurodytų kasacinio teismo nutarčių tik viena yra aprobuota ir paskelbta Aukščiausiojo Teismo biuletenyje, būtent – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. K. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2008">3K-3-508/2008</a>, tačiau nurodytos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

2. Dėl ieškovo nesąžiningumo. Byloje nustatyta, kad atsakovė visą laiką žinojo, jog ieškovas iki santykių su ja pradžios buvo susituokęs su V. P., nors jokių faktinių santuokinių ryšių su ja neturėjo, jų santuoka tuo metu faktiškai buvo nutrūkusi. V. P. santuoką su ieškovu taip pat norėjo nutraukti, todėl, ieškovui dėl to neprieštaraujant, ji rūpinosi santuokos nutraukimo įforminimu. Ieškovas, manydamas, kad faktiškai nutrūkusios santuokos su V. P. faktas yra tinkamai įformintas, su atsakove pateikė pareiškimą sudaryti santuoką; ši santuoka buvo viešai įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka. Ieškovo įsitikinimą, kad santuoka su V. P. buvo nutraukta teisės aktų nustatyta tvarka, patvirtina ir tai, kad nekilo jokių kliūčių Civilinės metrikacijos įstaigoje sudaryti santuoką su atsakove. Šias aplinkybes pas notarą patvirtino ir V. P. Ieškovas sąmoningai nesiekė tapti daugpačiu, tai įvyko tik dėl apmaudžios klaidos pasitikint buvusia sutuoktine.

3. Dėl įrodymų vertinimo. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. UAB „Arijus“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-423/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-423/2010">3K-3-423/2010</a>). Atsakovės nurodyto Civilinės metrikacijos skyriaus rašto duomenys apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Dokumente savivaldybės institucijos vardu dėstoma raštą parengusio darbuotojo nuomonė, nepagrįsta rašytiniais įrodymais ar teisiškai įregistruotais faktais.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl asmens nesąžiningumą reikia įrodyti. Be to, atsakovė nenurodo (teismai to nenustatė) ieškovo nesąžiningais veiksmais siekto tikslo sudaryti santuoką su ja, teisiškai nenutraukus ankstesnės santuokos. Šalių santuokos terminas (santuoka nutraukiama tik po 18 metų), bendras ūkio tvarkymas, bendro turto įgijimo ir perleidimo sandoriai patvirtina ieškovo sąžiningą siekį sukurti ilgalaikius šeimos santykius su atsakove. Ieškinio pateikimo metu jam nebuvo žinomos aplinkybės, kad santuokos su V. P. nutraukimas yra neįformintas. Atsakovė, įrodinėdama ieškovo nesąžiningumą, siekia tik vieno – prisiteisti didesnę kompensaciją už dalytiną turtą. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovo nesąžiningumą (CPK 178 straipsnis).

Konstitucijos 30, 109 straipsniais teismas įpareigotas siekti, kad jo sprendimas būtų ne tik teisėtas, bet ir teisingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal J. M. prašymą, bylos Nr. 3K-3-183/2001). Be to, teisės aktais neįtvirtinama asmens nesąžiningumo prezumpcija dėl monogamijos principo pažeidimo (CK 3.45 straipsnio 2 dalis).

4. Dėl santuokos metu dovanoto turto grąžinimo. Atsakovė, atstovaujama byloje advokato, priešieškiniu nereiškė reikalavimo pripažinti 2002 m. balandžio 9 d. dovanojimo sandorio negaliojančio ar priteisti šiuo sandoriu perleisto turto vertę iš ieškovo, nemokėjo už šį turtinį reikalavimą žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnis, 296 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Pirmosios instancijos teismas savo nuožiūra priteisė dovanojimo sandoriu perleisto turto vertę iš ieškovo, tačiau CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, priešingu atveju būtų pažeidžiami šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai. Tokia nuostata atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>). Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika dovanojimo sutarties panaikinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-275/2010), nurodo, kad atsakovės dovanojimo sandoris buvo sudarytas daugiau kaip prieš 11 metų (suėjęs naikinamasis ieškinio senaties terminas), dovanotas turtas jau yra perleistas tretiesiems asmenims. Ieškovas pažymi, kad pagal CK 3.46 straipsnio 2 dalį tik esant dviejų sutuoktinių nesąžiningumui kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą, taip pat padovanotą kitam sutuoktiniui, tačiau byloje nenustatytas atsakovės nesąžiningumas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. CK 3.70 straipsnio 3 dalis taikytina tik tuo atveju, kai santuoka yra nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o šiuo atveju santuoka buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. 1/2 dalis buto (duomenys neskelbtini),kurios 35 639 Lt (10 321,77 Eur) vertę atsakovė be pagrindo įskaito į tarpusavio kompensacijų apskaičiavimą, ieškovui buvo padovanota todėl, kad šalims įsigijus žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir namo statybai sklype neturint pakankamai lėšų, 2001 m. spalio 19 d. ieškovas pardavė jam su motina priklausiusį butą (duomenys neskelbtini). Gauti pinigai buvo panaudoti namo (duomenys neskelbtini) statybai. Ieškovas su savo mama persikėlė gyventi į atsakovės butą (duomenys neskelbtini), o 2002 m. balandžio 9 d. atsakovė padovanojo jam šio buto dalį. Vėliau atsakovei pardavus šį butą, visos gautos lėšos buvo investuotos į tolesnes bendrai vykdomas namo statybas.

5. Dėl turto padalijimo. Aplinkybė, kad vienas iš sutuoktinių praranda turėtą gyvenamąją vietą ir neturi kitos, nėra lemiama teisminio ginčo dėl turto padalijimo baigčiai, nes pirmenybę teismas teikia šalių ginčui išspręsti ir užkirsti kelią naujiems ginčams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-51/2008). Nors atsakovė savo vardu ir neįregistravusi jokios nuosavybės, tačiau gyvena kartu su ieškovu statytame trijų aukštų 300 kv. m name su dviem atskirais įėjimais (duomenys neskelbtini). Ieškovo dviejų kambarių bute (duomenys neskelbtini) beveik 10 metų gyvena jo sūnus D. I. su šeima (4 asmenys). Taigi ieškovas neturi kitos gyvenamosios vietos. Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. R. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-523/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-523/2008">3K-3-523/2008</a>), nurodo, kad paliekant butą atsakovei natūra ir tenkinant jo kasacinį skundą, jam išmokėtina 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija už butą. Atsakovė nepajėgtų sumokėti ieškovui 103 100 Lt (29 859,82 Eur), tai patvirtino ji pati. Sprendžiant šį klausimą atsižvelgtina į atsakovės amžių, sveikatos būklę, gaunamas lėšas (tik senatvės pensija). Ginčo buto ir 22 400 Lt (6487,49 Eur) kompensacijos dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažinimo (dalies žemės sklypo ir namo perleidimo) priteisimas ieškovui labiausia atitiktų protingumo ir teisingumo principus.

Kasaciniu skundu ieškovas V. I. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo nuspręsta priteisti iš ieškovo atsakovei 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensaciją ir 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti, kitą nutarties dalį palikti nepakeistą, priteisti ieškovui iš atsakovės 22 400 Lt (6487,49 Eur) kompensaciją dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimo; priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl sutuoktinių turto teisinio režimo. Šalių santuokos metu 1999 m. rugpjūčio 12 d. atsakovės vardu buvo įgytas 1500 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) (ankstesnis adresas – (duomenys neskelbtini). Šalys ūkio būdu pastatė gyvenamąjį namą, vėliau jis buvo padalytas į du butus. Pagal sklypo įgijimo metu galiojusio SŠK 21 straipsnio 1 dalį šis turtas – bendroji jungtinė šalių nuosavybė. Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Radviliškio miškų urėdija v. R. K. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-102/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-102/2006">3K-3-102/2006</a>). Pagal SŠK ieškovo įgytos teisės neišnyko, be to, 2001 m. CK normos iš principo šiuos santykius reglamentuoja taip pat kaip ir SŠK (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismų atliktas įrodymo vertinimas – registrų knygos išrašo, kuriame nurodoma, kad 2002 m. balandžio 9 d. paliudytas ieškovo parašas, patvirtinant, kad sklypas įgytas atsakovės asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas), prieštarauja teisės aktų nuostatoms, faktinei situacijai. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 2 dalį teismai negalėjo taikyti CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos apie galimybę santuokos metu įgyti turtą asmeninės, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes 1999 m. rugpjūčio 12 d. įgyjant sklypą galiojo SŠK (nenumatė tokios galimybės), o ne CK. SŠK 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Pagal kasacinio teismo praktiką tai, kad santuokos metu įgytas sklypas buvo registruotas tik atsakovės vardu, neturi teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0xODYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-186/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-186/2010">3K-P-186/2010</a>). Teismai pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalį.

Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą esminė sąlyga įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise būnant santuokoje yra sudarant sandorį aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Neabejotina, kad sudarant notariškai tvirtinamą nekilnojamojo turto pirkimo sandorį sutuoktinio pirkėjo valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn ir kito sutuoktinio sutikimas taip pat turi būti patvirtintas notariškai sudarant sandorį. Nuorodos, kad atsakovė žemės sklypą įgyja asmeninėn nuosavybėn, 1999 m. rugpjūčio 12 d. sklypo pirkimo–pardavimo sutartyje nėra. Pagal kasacinio teismo praktiką, CK 4.47 straipsnį nėra nustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą galima būtų atsisakyti pareiškimu. Be to, CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendroji procesinė turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe taisyklė, pagal kurią šis faktas gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tokių įrodymų, kad sklypo įgijimo sandorio sudarymo metu (1999 m. rugpjūčio 12 d.) būtų CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo sąlygos, byloje nėra. Šiuo atveju galioja santuokoje įgyto turto bendrojon jungtinėn nuosavybėn teisinio statuso prezumpcija, todėl ieškovas neturėjo įrodinėti, kad sklypas priklauso šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Teismų išvada, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog namas buvo statomas tik atsakovės ir jos dukterų šeimų asmeninėmis lėšomis, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei byloje esantiems prima facie galią turintiems rašytiniams įrodymams – notaro patvirtintiems dokumentams. Net ir esant kai kuriems namo statybų išlaidų mokėjimo dokumentams, išrašytiems atsakovės vardu, visos šios išlaidos buvo patirtos tik iš bendrų sutuoktinių lėšų, todėl šių išlaidų pagrindu ir asmeniniu ieškovo darbu sukurtas nekilnojamasis daiktas – namas – priklausė abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. 2002 m. birželio 25 d. sudarytas 1/2 dalies žemės sklypo ir namo pirkimo–pardavimo sandoris (keistas 2003 m. gegužės 15 d. susitarimu), kurį patvirtino notarė G. Š., neginčytinai patvirtina sklype esančio namo teisinį statusą. Taigi pripažintina, kad žemės sklypo ir namo dalis, kurias atsakovė be ieškovo žinios nesąžiningai (CK 6.67 straipsnio 1 dalis) 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi perleido savo dukteriai Ž. R., buvo šalių bendroji jungtinė nuosavybė. Kadangi šiuo sandoriu buvo pažeistos ieškovo teisės į nuosavybę (CK 3.87, 3.88 straipsnio 1, 2 dalys, 3.92 straipsnio 1, 4 dalys), tai atsakovei neginčytinai atsirado prievolė kompensuoti ieškovui turto vertės sumažėjimą (CK 3.115 straipsnio 2 dalis). Ieškovui už atsakovės perleistą bendro turto dalį priklauso 62 750 Lt (18 173,66 Eur) kompensacija. Kadangi ieškovo mokėtina atsakovei 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija už 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini), tai dalijant visą turtą ir paliekant butą ieškovui, iš atsakovės ieškovui priteistina 22 400 Lt (6487,49 Eur) kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Tai atitiktų kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-269/2012). Ieškovui priteisus visą 62 750 Lt (18 173,66 Eur) kompensaciją, atsakovė negalėtų jos išmokėti.

2. Dėl įrodymų vertinimo. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 15 punkto išaiškinimus dėl įrodymų, tarp jų – ir oficialių rašytinių įrodymų (prima facie) vertinimo (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Ieškovas nurodo kasacinio teismo praktiką įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Yazaky Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-129/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-129/2008">3K-3-129/2008</a>; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>; kt.). Teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu. Teismai savo sprendimų apie dalies žemės sklypo ir namo priklausymą atsakovei asmeninės nuosavybės teise nepagrindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias neginčytinai patvirtintų byloje surinkti tiesioginiai įrodymai.

Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTAvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-490/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-490/2007">3K-3-490/2007</a>), nurodo, kad ginčo turtas įgytas santuokos su atsakove metu, todėl ne ieškovas turėjo pareigą įrodinėti bendrąją jungtinę nuosavybę, o atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad šis turtas santuokos metu buvo įgytas jos asmeninėn nuosavybėn. Atsakovė posėdžio metu pati patvirtino, kad šalis iki 2006 m. siejo santuokiniai ryšiai. Net už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe ne visada, o tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad tą turtą įgyjant buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjkvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-529/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-529/2005">3K-3-529/2005</a>). Atsakovė nepateikė byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, kad sklypas santuokoje buvo įgytas iš jos asmeninių lėšų, šios aplinkybės byloje apskritai neįrodinėjo. Liudytojo V. L. parodymais patvirtinta, kad namas ieškovo jėgomis ir lėšomis buvo statomas bendriems šalių šeimos poreikiams tenkinti.

Notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-316/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-316/2010">3K-3-316/2010</a>). Tačiau teismai visiškai nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo, pagal sudarymo formą turinčio prima facie galią, – 2002 m. birželio 25 d. notariškai patvirtinto 1/2 dalies žemės sklypo ir namo perleidimo sandorio (keistas 2003 m. gegužės 15 d. susitarimu), patvirtinančio, kad šis turtas šalims priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taigi pati atsakovė iki santuokos nutraukimo momento laikė, kad šis turtas priklauso jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o ne jai asmeniškai.

3. Dėl neturtinės žalos priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas prieš 12 metų smurtavo prieš atsakovę, grįsdamas tai nutarimu atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 6.2 punkte nurodyta, kad faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip paprasti rašytiniai įrodymai. Dėl to teismas neturėjo pagrindo nutarime nurodytų aplinkybių vertinti kaip nustatyto fakto. Ieškovas nebuvo patrauktas atsakomybėn dėl smurtavimo prieš atsakovę (nekaltumo prezumpcija). Byloje nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.245–6.250 straipsniai). Dvylikos metų senumo įvykių vertinimas, net nesiaiškinant jų tikrumo, pažeidžia ir CK 1.125 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą, kurį ieškovas prašo taikyti.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas – 1000 Lt (289,62 Eur) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti ir 1070 Lt (309,89 Eur) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Atsakovė nurodo, kad 2002 m. balandžio 9 d. ieškovas savo pareiškimu, patvirtintu notaro (registro Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-27')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-27">2-27</a>11), sutiko ir patvirtino, kad žemės sklypas su statiniais (duomenys neskelbtini) yra atsakovės asmeninė nuosavybė. Tai patvirtina byloje esantis išrašas iš Vilniaus 15-ojo notarų biuro ir ieškovo parašas prie atitinkamo užrašo notarinių veiksmų žurnale. Nurodytą faktą taip pat patvirtina 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutarties 5.5.2 punktas, įrašas Pažymėjime apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas šią aplinkybę žinojo nuo 2002 m. balandžio 9 d., niekada to neginčijo (kaip ir savo sutikimo). Atsakovės nuomone, nurodytam sutikimui ginčyti taikytina ieškinio senatis (CK 1.125-1.126 straipsniai), todėl atsakovei dovanojant asmeninę nuosavybę ieškovo sutikimas nebuvo reikalingas. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad tą pačią ieškovo sutikimo davimo dieną – 2002 m. balandžio 9 d. – atsakovė dovanojimo sutartimi (atsilygindama ieškovui) jam asmeninėn nuosavybėn padovanojo gyvenamąją patalpą pastate lA9b – 1/2 dalį buto su rūsiu (duomenys neskelbtini). Be to, 2004 m. kovo 5 d. atsakovė davė tokį patį sutikimą ieškovui tam, kad jis asmeninėn nuosavybėn įsigytų butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santuokos pripažinimo negaliojančia teisinių padarinių

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalis įtvirtina žmogaus teisę sudaryti santuoką: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“, tačiau ši teisė nelaikoma absoliučia. Tam, kad valstybė gintų asmenų susitarimą sukurti šeimos teisinius santykius, toks susitarimas turi būti tinkamai įformintas, taip pat turi būti laikomasi visų įstatymuose nustatytų santuokos sudarymo sąlygų, antraip tokia santuoka gali būti pripažinta negaliojančia. Preziumuojama, kad kiekviena įregistruota santuoka galioja, kol teismo sprendimu nėra pripažinta negaliojančia. Santuokos negaliojimas – tai panaikinimas teismine tvarka subjektyvinių šeiminių teisių ir pareigų tarp asmenų, kurių santuoka pripažinta negaliojančia, kaip sudaryta nesilaikant jos sudarymui įstatymų nustatytų sąlygų ir tvarkos.

CK 3.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu buvo pažeistos CK 3.12–3.17 straipsniuose numatytos santuokos sudarymo sąlygos, taip pat CK 3.21 straipsnio 3 dalyje, 3.39 ir 3.40 straipsniuose numatytais pagrindais. CK 3.16 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo, sudaręs santuoką ir įstatymų nustatyta tvarka jos nenutraukęs, negali sudaryti kitos santuokos, t. y. vyras ar moteris negali turėti dviejų sutuoktinių.

Santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai aptariami CK 3.45–3.47 straipsniuose. Jie yra skirtingi, atsižvelgiant į tai, ar sutuoktiniai buvo sąžiningi, t. y. ar žinojo ir turėjo žinoti esant kliūčių sudaryti santuoką. Tokia nuostata aiškinama remiantis bendrąja CK tendencija ginti sąžiningo asmens interesus ir šitaip užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, tai yra rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip.

Sąžiningiems sutuoktiniams, t. y. registruojant santuoką nežinojusiems ir negalėjusiems žinoti, kad yra kliūčių ją sudaryti, santuokos pripažinimas negaliojančia sukelia panašius turtinius ir neturtinius teisinius padarinius kaip ir ištuoka: jų turtas, įgytas sudarius santuoką, turi būti dalijamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.116–3.129 straipsniai), jeigu jie nebuvo sudarę vedybų sutarties, arba pagal vedybų sutartį, jeigu jie šią buvo sudarę (CK 3.101–3.107 straipsniai); sąžiningi sutuoktiniai turi teisę pasilikti savo santuokinę arba iki santuokos turėtą pavardę (CK 3.69 straipsnis); jų teisės į gyvenamąją patalpą klausimas sprendžiamas pagal CK 3.71 straipsnio taisykles ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. K. P., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-508/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-508/2008">3K-3-508/2008</a>). Santuokos pripažinimas negaliojančia atima iš buvusių sutuoktinių paveldėjimo teisę, nepaisant to, buvo jie sąžiningi ar ne (CK 3.45 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 3.46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta analogiška nuostata, jog tuo atveju, kai sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, negaliojanti santuoka suteikia jam tas teises, kurios pripažįstamos sutuoktiniui.

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovo sąžiningumo sudarant santuoką. CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kad, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai. Vadovaujantis civilinėje teisėje galiojančia sąžiningumo prezumpcija, pripažįstama, kad sutuoktiniai buvo sąžiningi, todėl vieno arba abiejų nesąžiningumą reikia įrodyti. Šitai turi padaryti arba suinteresuotas sutuoktinis, arba asmuo, reikalaujantis pripažinti santuoką negaliojančia, arba suinteresuotas sutuoktinis, kai ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pareikštas ne sutuoktinio. Sąžiningumo faktą būtina vertinti remiantis aplinkybėmis, buvusiomis registruojant santuoką. Tačiau vadovaujantis principu res ipsa loquitur kai kurie faktai patys savaime gali paneigti sąžiningumo prezumpciją. Tais atvejais, kai santuoką prašoma pripažinti negaliojančia dėl to, kad vienas sutuoktinis sudarė santuoką, nenutraukęs ankstesnės santuokos, reikia atsižvelgti į tai, jog pagal CK 3.20 straipsnio 1 dalį reikalaujama, kad prieš sudarydami santuoką būsimieji sutuoktiniai raštu patvirtintų nesant įstatyme numatytų kliūčių ją įregistruoti. CK 3.16 straipsnyje imperatyviai įtvirtintas draudimas pažeisti monogamijos principą, todėl asmenys, norintys susituokti, privalo raštu patvirtinti, kad minėtos kliūties sudaryti santuoką nėra. Šalių santuokos sudarymo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas taip pat imperatyviai draudė sudaryti naują santuoką, jeigu ankstesnioji nėra pasibaigusi (SŠK 15 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnio 1 punktas). To paties kodekso 194 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad norintieji susituokti pareiškime civilinės metrikacijos organui turi patvirtinti, kad santuokai sudaryti nėra SŠK 17 straipsnyje numatytų kliūčių, taip pat nurodyti, kelintą kartą kiekvienas iš jų tuokiasi. Santuokos registravimo tvarka atsiradus ginčo santykiams buvo detalizuota Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1982 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 104 patvirtintoje Civilinės metrikacijos instrukcijoje, kurios 78 punkte buvo nustatyta, kad asmenys, kurie anksčiau yra buvę santuokoje, gali įregistruoti naują santuoką tik pateikę dokumentus, patvirtinančius, jog ankstesnė santuoka pasibaigė (pvz., ištuokos liudijimą). Taigi, tiek ginčo santuokos sudarymo metu, tiek dabar galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja būsimuosius sutuoktinius imtis aktyvių ir jiems prieinamų veiksmų patikrinti, ar tikrai nėra kliūčių santuokai įregistruoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytas teisinis reglamentavimas, kuriame įtvirtinta norinčių susituokti asmenų pareiga patvirtinti faktą, jog nebus pažeistas monogamijos principas, lemia išvadą, jog pats santuokos sudarymo faktas, kai nėra nutraukta ankstesnė santuoka, paneigia tokio sutuoktinio sąžiningumą, nes ankstesnė santuoka gali pasibaigti tik vienam iš sutuoktinių mirus arba santuoką nutraukus įstatymų nustatyta tvarka. Nurodyti juridinę reikšmę turintys faktai, patvirtinantys ankstesnės santuokos pasibaigimo pagrindus, gali būti įrodomi tik atitinkamais dokumentais, todėl ieškovas, nepradėjęs santuokos nutraukimo procedūrų ir neturėdamas ankstesnės santuokos nutraukimą patvirtinančio dokumento, pateikdamas prašymą įregistruoti naują santuoką, elgėsi nesąžiningai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog ieškovo nesąžiningumą galima būtų konstatuoti tuo atveju, jei būtų įrodyta jo tyčia sudaryti santuoką žinant, kad yra nenutraukta ankstesnė santuoka, nepagrįsti ir neatitinka objektyviųjų ir subjektyviųjų sąžiningumo nustatymo kriterijų. Akivaizdu, kad ieškovas, žinodamas, jog buvo sudaręs santuoką su kitu asmeniu, nepasinaudojo jam prieinamomis galimybėmis įsitikinti, ar nėra kliūčių įregistruoti santuoką, todėl pats faktas, jog buvo sudaryta nauja santuoka, nenutraukus ankstesnės ieškovo santuokos, patvirtinta jo nesąžiningumą.

Jau minėta, kad kai sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, tokiu atveju santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai sutuoktiniams yra skirtingi: sąžiningam sutuoktiniui pripažįstamos teisės, kurias įstatymas ar vedybų sutartis pripažįsta sutuoktiniui, pavyzdžiui, teisė į išlaikymą, teisė pasilikti santuokinę pavardę, bendrai įgytas turtas dalijamas taikant sąžiningam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teisės ar vedybų sutarties nuostatas ir pan. Sąžiningas sutuoktinis taip pat turi teisę reikalauti, kad nesąžiningas sutuoktinis jam grąžintų dovanotus daiktus. Nesąžiningas sutuoktinis tokiu atveju šių ir kitų teisių, kurias sutuoktiniams suteikia įstatymas ar vedybų sutartis, neturi. Nagrinėjamoje byloje atsakovės nesąžiningumas nenustatytas, todėl pripažinus šalių santuoką negaliojančia, jai pripažįstamos teisės, kurias įstatymas pripažįsta sutuoktiniui.

Dėl sutuoktiniui padovanoto turto atsiėmimo

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių kitam sutuoktiniui padovanoto turto atsiėmimą tais atvejais, kai santuoka pripažįstama negaliojančia. Byloje nustatyta, kad 2002 m. balandžio 9 d. dovanojimo sutartimi atsakovė asmeninėn nuosavybėn ieškovui padovanojo gyvenamąją patalpą pastate – 1/2 dalį 3 kambarių 67,54 kv. m bendrojo ploto buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) ji šalių buvo įkainota 35 639 Lt (10 321,77 Eur). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog dovanoto turto ieškovas šiuo metu neturi ir grąžinti natūra negali, iš ieškovo atsakovės naudai turi būti priteista 35 639 Lt (10 321,77 Eur) dydžio piniginė kompensacija.

Kasatoriaus (ieškovo) teigimu, pagal CK 3.46 straipsnio 2 dalį tik esant dviejų sutuoktinių nesąžiningumui kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą, taip pat – padovanotą kitam sutuoktiniui, tačiau byloje nenustatytas atsakovės nesąžiningumas dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. CK 3.70 straipsnio 3 dalis taikytina tik tuo atveju, kai santuoka yra nutraukiama dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, o šiuo atveju santuoka buvo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsakydama į šiuos kasatoriaus argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad šeimos teisės principai, iš kurių vienas yra monogamijos principas, nustatyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje. Šioje teisės normoje taip pat nustatyta, kad šeimos teisės principai taip pat yra bendrieji civilinės teisės principai, įtvirtinti CK 1.2, 1.5 straipsniuose (sąžiningumo, protingumo, teisingumo ir t. t.). Tai reiškia, kad šeimos teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos remiantis teisės principais, t. y. aiškinamai normai reikia suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų. Todėl visos šeimos teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, siejant su atitinkamais teisės principais ir atsižvelgiant į šiuose principuose įtvirtintus įstatymų leidėjo ketinimus ir siekius. Taigi, CK 1.5 straipsnis šeimos teisėje turi būti taikomas be išlygų, t.y. teismas, visais atvejais aiškindamas ir taikydamas šeimos teisės normas, privalo vadovautis protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir kitais teisės principais.

Santuokos negaliojimas – tai sankcija sutuoktiniams už įstatyme nustatytų santuokos materialiųjų sąlygų nesilaikymą, jeigu abu ar bent vienas iš sutuoktinių apie tai žinojo (turėjo žinoti). Jau minėta, kad CK santuokos negaliojimo teisiniai padariniai reglamentuojami diferencijuojant pagal tai, sutuoktinis (sutuoktiniai) buvo sąžiningas (sąžiningi), t. y. žinojo ir turėjo žinoti esant kliūčių sudaryti santuoką ar ne. CK 3.45–3.47 straipsnių nuostatos, kuriose reglamentuojami santuokos pripažinimo negaliojančia teisiniai padariniai, gina sąžiningo sutuoktinio teises ir tokiu būdu atspindi bendrą CK tendenciją ginti sąžiningo asmens interesus ir šitaip užtikrinti civilinių santykių stabilumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į šeimos teisės normose įtvirtintus monogamijos, asmens teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise principus bei įstatymų leidėjo ketinimus ginti sąžiningo asmens interesus, CK 3.46 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios negaliojančios santuokos suteikiamą teisę atsiimti kitam sutuoktiniui padovanotą turtą, taikytinos ir tuo atveju, kai sąžiningas buvo tik vienas sutuoktinis, pripažįstant sąžiningam sutuoktiniui teisę reikalauti iš nesąžiningo sutuoktinio grąžinti pastarajam padovanotus daiktus.

Nagrinėjamoje byloje pripažinus šalių santuoką negaliojančia ir nustačius, kad ieškovas buvo nesąžiningas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovė turi teisę reikalauti grąžinti jos ieškovui dovanotą turtą. Byloje taip pat nustatyta, kad dovanoto turto ieškovas šiuo metu neturi ir grąžinti natūra negali, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad iš ieškovo atsakovės naudai turi būti priteista piniginė kompensacija (lygi pinigų sumai, kurią ieškovas gavo už parduotą turtą), taikant pagal analogiją CK 3.9 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgdama į teis kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti atsakovės reikalavimai pripažinti ieškovą nesąžiningu ir priteisti iš jo 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensaciją už atsakovės jam padovanotą 1/2 dalį buto su rūsiu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė priteisti šią kompensaciją atsakovei, tai nurodė motyvuojamoje dalyje, tačiau atlikęs šalims priteistinų sumų įskaitymą, nusprendė priteisti iš atsakovės ieškovui 4711 Lt kompensaciją. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia patikslinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, nurodant, kad atsakovei iš ieškovo priteisiama 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensacija už atsakovės jam padovanotą 1/2 dalį buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl turto teisinio režimo nustatymo ir įrodymų vertinimo

Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl atsakovės 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi padovanoto dukteriai turto – 750/1500 dalių žemės sklypo ir 1/2 dalies pastato (duomenys neskelbtini) teisinio režimo. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi CK 3.45–3.47 straipsniais, 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, nustatė, kad ieškovas parašu paliudijo, jog ginčo žemės sklypas su statiniais yra asmeninė atsakovės nuosavybė, todėl sprendė, kad ji aiškiai išreiškė valią įgyti ginčo turtą asmeninėn nuosavybėn, o ieškovas su tuo sutiko. Teismai taip pat konstatavo, kad atsakovė už asmenines lėšas statė namą, rūpinosi nekilnojamuoju turtu, jį valdė, ir tai įrodyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, bei pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas savo lėšomis būtų įgijęs, statęs ar kitaip rūpinęsis šiuo turtu. Kasatorius savo skunde kelia įstatymu nustatyto sutuoktinių turto teisinio statuso bei įrodymų vertinimo taisyklių, nustatant nurodyto turto teisinį statusą, pažeidimo klausimą. Kasatoriaus teigimu, iš 1999 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tvirtinusios notarės D. S. pateiktų dokumentų nematyti, kad sklypas buvo įgytas atsakovės asmeninėn nuosavybėn. Tokią poziciją kasatorius grindžia aplinkybe, kad ginčo turtas įgytas galiojant šalių santuokai, tai sudaro pagrindą tokiam turtui taikyti įstatymu nustatytą sutuoktinių turto režimą.

1999 m. rugpjūčio 12 d. įgyjant sklypą galiojo SŠK, kurio 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Civilinio kodekso 25 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio nuostatos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomas nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Pagal CK 3.87 straipsnio 1 dalį įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ši įstatymo nustatyta prezumpcija įtvirtina santuokinio turto teisinio režimo apibrėžtumo siekį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. S. M., bylos Nr.<a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDIvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-342/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-342/2014">3K-3-342/2014</a>). Kilus ginčui dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad konkretus turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, turi paneigti šią įstatymo nustatytą prezumpciją (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmenine nuosavybe. Įstatymo nenustatyta prezumpcijos, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus daiktas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatytos fakto, kad tam tikras turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, leistinos įrodinėjimo priemonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. P. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-491/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-491/2011">3K-3-491/2011</a>; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. D. K., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01Mi8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-52/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-52/2012">3K-3-52/2012</a>; kt.).

Nurodytos nuostatos yra aktualios tuo atveju, jeigu abu sutuoktiniai būtų pripažįstami sąžiningais, nes santuoka, nors ir pripažinta negaliojančia, sąžiningiems sutuoktiniams sukelia tokius pat teisinius padarinius, kaip ir galiojanti santuoka, išskyrus paveldėjimo teisę (CK 3.45 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju, pripažinus santuoką negaliojančia, tik atsakovė laikytina sąžininga sutuoktine, todėl pagal CK 3.46 straipsnio 1 dalį negaliojanti santuoka jai suteikia tas teises, kurios pripažįstamos sutuoktiniui. Viena iš tokių sąžiningo sutuoktinio teisių – teisė į bendrai įgyto turto padalijimą taikant bendrosios jungtinės nuosavybės teisės ar vedybų sutarties nuostatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė įrodinėjo ginčo nekilnojamąjį turtą esant jos asmenine nuosavybe ir nesirėmė bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančiomis teisės normomis. Ieškovas savo teises į ginčo nekilnojamąjį turtą grindė bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniu režimu. CK 3.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu abu sutuoktiniai buvo nesąžiningi, tai negaliojanti santuoka jiems nesukuria sutuoktinių teisių ir pareigų, kiekvienas jų turi teisę atsiimti savo turtą. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui, kaip nesąžiningam sutuoktiniui, negaliojanti santuoka nesukūrė sutuoktinio teisių, todėl jis negali remtis įstatymo nustatytu sutuoktinių turto teisiniu režimu, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Tačiau pagal CK 3.46 straipsnio 2 dalį pripažinus santuoką negaliojančia, ieškovas turi teisę atsiimti savo turtą. Taigi, kilus ginčui dėl pirmiau nurodyto turto, visų pirma reikia nustatyti, ar ginčo turtas atsakovės yra įgytas bendrai su ieškovu, ar vis dėl to šis turtas yra asmeninė atsakovės nuosavybė.

CK 4.73 straipsnio 1 dalis nustato dvi bendrosios nuosavybės teisės rūšis – bendrąją dalinę ir bendrąją jungtinę. Santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrajai jungtinei nuosavybei atsirasti, tačiau pripažinus santuoką negaliojančia savaime nereiškia, kad visas tokių asmenų kartu užgyventas turtas turi atitekti tik sąžiningam sutuoktiniui. Santuoką pripažinus negaliojančia tokių asmenų bendras gyvenimas gali būti pripažįstamas nesusituokusių asmenų gyvenimu kartu. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nesusituokusių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Z. v. R. A. L., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zMzIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-332/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-332/2006">3K-7-332/2006</a>, ir kt.). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-235/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-235/2008">3K-3-235/2008</a>; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-134/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-134/2011">3K-3-134/2011</a>; kt.). Taigi, kasatoriaus turtinių teisių apsaugai taikytinos teisės normos, reglamentuojančios bendraturčių santykius.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismų išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad namas buvo statomas tik atsakovės ir jos dukterų šeimų asmeninėmis lėšomis, prieštarauja teisės aktų nuostatoms bei byloje esantiems prima facie galią turintiems rašytiniams įrodymams – notariškai patvirtintiems dokumentams. Bylos duomenimis, su ginčo turtu šalys vykdė ne vieną sandorį. 2002 m. balandžio 9 d. ieškovas patvirtino, kad ginčo žemės sklypas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise. 2002 m. birželio 25 d. atsakovas 1/2 dalį ginčo namų valdos pardavė atsakovės dukteriai, sutartyje nurodyta, jog parduodamas turtas yra ieškovo ir atsakovės bendroji jungtinė nuosavybė. 2003 m. gegužės 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalys pataisė pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydamos, kad pardavėjais yra abi šalys (ieškovas ir atsakovė). 2003 m. rugpjūčio 11 d. atsakovė namų valdos 1/2 dalį padovanojo savo dukteriai. Apeliacinės instancijos teismas šios sandorių esmės ir jų kaip visumos nevertino, įrašus notaro patvirtintuose sandoriuose įvardijo kaip formalius ir nurodė, kad šalių sudaryta santuoka nebuvo pirmoji ir šalys savarankiškai veikė disponuodamos iki santuokos bei santuokos metu įgytu asmeniniu turtu, kuris buvo naudojamas šalių vaikų iš ankstesnių santuokų bei ieškovo motinos būsto poreikiams užtikrinti. Pažymėtina tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie įrodymas. Tai reiškia, kad joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-479/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-479/2008">3K-3-479/2008</a>; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzYvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-336/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-336/2009">3K-3-336/2009</a>). Apeliacinės instancijos teismas, įrašus notaro patvirtintuose sandoriuose įvertindamas kaip formalius, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesivadovavo nurodyta kasacinio teismo praktika.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2002 m. balandžio 9 d. ieškovo pareiškimo, kuriuo jis patvirtino, kad ginčo žemės sklypas yra atsakovės asmeninė nuosavybė, byloje nėra, apie tokio pareiškimo buvimą patvirtina tik išrašas iš notarinės registro knygos (T. 1, b. l. 119, 145). Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog ginčo namas buvo statomas už asmenines atsakovės, jos dukterų bei jų sutuoktinių lėšas, be kita ko, rėmėsi rašytiniais liudytojų parodymais, patvirtintais notaro. Kasacinio teismo nurodyta, kad įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie atitinka keturis požymius: pirma, įrodymas turi būti tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką; antra, įrodymas turi turėti ryšį su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką (įrodymų sąsajumas); trečia, įrodymas turi būti gautas, pateiktas, surinktas, ištirtas ir įvertintas tik įstatyme nustatyta tvarka; ketvirta, informacija turi būti gauta tik iš įstatyme nustatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal N. C. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-439/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-439/2008">3K-3-439/2008</a>). CPK nustatyta, kad išimtiniais atvejais, kai negalima arba sudėtinga apklausti liudytoją teismo posėdyje, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus, jeigu, teismo nuomone, atsižvelgiant į liudytojo asmenybę ir liudytinų aplinkybių esmę, tai nepakenks esminių bylos aplinkybių atskleidimui (CPK 192 straipsnio 8 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 14 straipsnyje įtvirtintas betarpiškumo principas, kurio vienas iš turinio elementų – teisėjo pareiga asmeniškai, tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus: apklausti liudytojus, ištirti rašytinius bei daiktinius įrodymus ir pan. Liudytojo apklausos tvarka nustatyta CPK 192 straipsnyje, jame įtvirtina bendro pobūdžio taisyklė, kad liudytojas apklausiamas teismo posėdyje arba tam tikrais CPK 192 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais jis teismo gali būti apklausiamas savo buvimo vietoje. Taigi, CPK 192 straipsnis įtvirtina tiesioginio dalyvavimo principą ir nustato pagrindinę taisyklę, kad liudytojas yra apklausiamas teismo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 192 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teismo galimybė vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus yra išimtis, kuri gali būti taikoma tik esant šioje teisės normoje nustatytiems pagrindams ir negali būti aiškinama išplečiant taikymo galimybes, tai prieštarautų viešosios teisės taikymo principams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nesvarstė, ar yra pagrindas taikyti CPK 192 straipsnio 8 dalyje nustatytą išimtį, todėl yra pagrindas pripažinti, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad teismų išvados dėl turto (duomenys neskelbtini) teisinio režimo padarytos neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos ir netinkamai išaiškinus materialiosios teisės normas, todėl negali būti pripažįstamos pagrįstomis. Tik įvertinus visus byloje esančius įrodymus, susijusius su ginčo turto įsigijimu ir vėlesnius su šiuo turtu šalių įvykdytus sandorius, turi būti sprendžiama dėl ginčo namų valdos teisinio režimo (bendroji dalinė šalių ar asmeninė atsakovės nuosavybė), taip pat spręstinas klausimas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovės kompensaciją už jam priklausiusią nuosavybės dalį pagrįstumo. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės 62 750 Lt (18 173,66 Eur) kompensaciją už 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi Ž. R. padovanotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Atsakovė kasaciniame skunde kelia buto padalijimo klausimą ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui butą, neatsižvelgė į tai, kad atsakovė liko be gyvenamosios vietos, o jai priteista 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija dėl jos amžiaus yra per maža norint įsigyti naują būstą; ieškovas turi kitą 55,09 kv. m butą (duomenys neskelbtini), kuris šalių santuokos metu atsakovės sutikimu ieškovo įsigytas asmeninės nuosavybės teise, be to, ieškovas asmeninės nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši kasacinio skundo dalis yra grindžiama byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, kurį apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atliko ir savo išvadas dėl ginčo turto padalijimo būdo parinkimo tinkamai motyvavo.

Kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.

Nagrinėjamoje byloje kasatorė, nesutikdama su apeliacinio teismo išvadomis ir teigdama, kad šis teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo formuojamą praktiką, nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009, tačiau nenurodė teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog nuo šioje byloje suformuotos kasacinio teismo praktikos buvo nukrypta. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis atsakovės kasacinio skundo teiginių nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jie neatitinka CPK nustatytų reikalavimų motyvuoti kasacijos pagrindus (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tokiais vertintina kasacinio skundo dalis, kurioje nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir netinkamai padalijo šalims bendrosios nuosavybės teise priklausantį butą. Dėl to teisėjų kolegija šioje skundo dalyje išdėstytų teiginių neanalizuoja ir detaliau dėl jų nepasisako.

Ieškovo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria spręsta dėl atsakovei iš ieškovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo, teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas pašalino pirmosios instancijos teismo motyvus, kad neturtinės žalos atlyginimas atsakovei priteisiamas dėl ieškovo nesąžiningumo sudarant santuoką. Kadangi šioje kasacinio teismo nutartyje pirmiau išdėstyti argumentai duoda pagrindo daryti išvadą, kad ieškovas laikytinas nesąžiningu sutuoktiniu, ką pagrįstai buvo nusprendęs pirmosios instancijos teismas, tai apeliacinės instancijos teismo sprendimas pašalinti motyvus, susijusius su ieškovo nesąžiningumu, yra nepagrįstas. Pripažinus ieškovą nesąžiningu sutuoktiniu, dėl kurio nesąžiningų veiksmų santuoka pripažinta negaliojančia, kasatoriaus argumentai dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo tampa teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl šių kasacinio skundo teiginių plačiau nepasisako.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys, kuriomis butas (duomenys neskelbtini) pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe ir atsakovei iš ieškovo priteista 40 350 Lt (11 686,17 Eur) kompensacija, taip pat 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinei žalai atlyginti, paliktinos nepakeistomis (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12 Eur tokių išlaidų. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovui atidėtas 1413 Lt (409, 23 Eur) žyminio mokesčio dalies mokėjimas. Šalys prašo perskirstyti viso proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį ir grąžinti bylos dalį nagrinėti iš naujo, tai naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šioje byloje klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui, nagrinėsiančiam perduodamą bylos dalį apeliacine tvarka iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties dalis, kuriomis panaikintos Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalys: 1) pripažinti ieškovo V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovės P. S. –I. (a. k. (duomenys neskelbtini) santuoką, sudarytą 1995 m. vasario 17 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje (akto įrašo Nr. 313), negaliojančia nuo pat sudarymo momento, pripažįstant ieškovą V. I. nesąžiningu; 2) priteisti iš atsakovės P. S. –I. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4711 Lt (1364,40 Eur) kompensaciją; ir dėl šių reikalavimų dalies palikti nepakeistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis, antrąją dalį patikslinant, kad iš ieškovo V. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei P. S. –I. (a. k. (duomenys neskelbtini) priteisiama 35 639 Lt (10 321,77 Eur) kompensacija už padovanotą 1/2 dalį buto su rūsiu (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo V. I. reikalavimas priteisti iš atsakovės P. S. –I. 62 750 Lt (18 173,66 Eur) kompensaciją už 2003 m. rugpjūčio 11 d. dovanojimo sutartimi Ž. R. padovanotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Vilniaus apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.

Likusias Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė