Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-30-219/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00941-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4; 44.11.1;

44.11.2; 50.4; 94.2.1; 114.11

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Valbis“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB,,Valbis“ ieškinį atsakovui UAB „Kauno audinių projektas“ dėl nuomos sutarties sąlygos pakeitimo, nuomos mokesčio permokos priteisimo, uždraudimo nutraukti nuomos sutartį, pranešimo apie sutarties nutraukimą pripažinimo neteisėtu ir atsakovo UAB „Kauno audinių projektas“ priešieškinį ieškovui UAB,,Valbis“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Mediashop“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties sąlygos keitimą teismo sprendimu (CK 6.204 straipsnis), vienašalį sutarties nutraukimą, sutarties sąlygų aiškinimą ir sutarties tinkamą vykdymą, taip pat dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių rūšinio teismingumą, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pakeisti 2006 m. lapkričio 14 d. ieškovo ir atsakovo sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. X-944/N-06/11/14 nuostatas nustatant, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. pagrindinis nuomos mokestis yra 25,90 Lt (7,51 Eur) (be PVM) už 1 kv. m, papildomas – 11,21 Lt (3,25 Eur) (be PVM) už 1 kv. m, t. y. nuomos mokestis, kuris atitinka rinkos kainas ir galiojo 2012 m.; 2) uždrausti atsakovui nutraukti 2006 m. lapkričio 14 d. ieškovo ir atsakovo sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. X-944/N-06/11/14, motyvuojant vien nuomos mokesčio nemokėjimu; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 13 019,40 Lt (3773,74 Eur) permokėto nuomos mokesčio bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė pripažinti atsakovo 2013 m. liepos 3 d. pranešimą Nr. KAP-2013/07/03 „Apie vienašališką sutarties nutraukimą“ neteisėtu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento ab initio bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas priešieškiniu prašė iš ieškovo atsakovo naudai priteisti 635 516,72 Lt (184 207,74 Eur) nuomos mokesčio skolos, 64 444,17 Lt (18 679,47 Eur) delspinigių, 7,51 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei priteisti iš ieškovo atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl permokėto nuomos mokesčio priteisimo, nurodydamas, kad ieškovas pats sutiko su atskirame šalių susitarime nustatytu patalpų plotu, be to, pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisykles yra leistina kadastrinių matavimų paklaida.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 2 d. sprendimu bylos dalį dėl patikslinto ieškinio reikalavimo – pripažinti pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą negaliojančiu – nutraukė; kitoje dalyje patikslintą ieškinį atmetė; patikslintą priešieškinį tenkino ir priteisė iš ieškovo UAB „Valbis“ atsakovui UAB „Kauno audinių projektas“ 635 516,72 Lt (184 207,74 Eur) skolą pagal nuomos sutartį, 64 444,17 Lt (18 679,47 Eur) delspinigių, 7,51 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (699 960,89 Lt (202 887,21 Eur) nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 94 987,49 Lt (27 532,61 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2006 m. lapkričio 14 d. UAB „Akropolis“ ir UAB „Elektromarktas“ sudarytą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. X-944/N-06/11/14 UAB „Akropolis“ nuo 2007 m. balandžio 9 d. iki 2017 m. kovo 8 d. išnuomojo UAB „Elektromarktas“ 2955 kv. m bendro ploto patalpas, esančias Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune. Sutartimi sulygta dėl nuomos mokesčio, jis susidėjo iš dviejų dalių: pagrindinis nuomos mokestis – 35 Lt/1 kv. m (10,14 Eur/1 kv. m) plius PVM, papildomas mokestis – už laikotarpį iki 2007 m. gruodžio 31 d., lygus 15 Lt/1 kv. m (4,35 Eur/1 kv. m) plius PVM, už vėlesnį laikotarpį – toliau 15 Lt/1 kv. m (4,35 Eur/1 kv. m) plius PVM, jei šis dydis nepakeičiamas sutartyje nurodyta tvarka. Šalys 2007 m. spalio 22 d. sudarė susitarimą, juo pakeitė kelis nuomos sutarties punktus – patikslino nuomojamų patalpų plotą – 2971,04 kv. m, 2009 m. nuomininkui suteikė 100 proc. nuolaidą nuomos mokesčio padidėjimui – nuomos kaina 2009 m. nebuvo indeksuojama. 2009 m. sausio 14 d. sudarytas papildomas susitarimas, juo 3 mėn. laikotarpiui 20 proc. sumažintas papildomas nuomos mokestis. Tačiau 2009 m. vasario 23 d. pranešimu nuomininkas, ieškovas, informavo nuomotoją, atsakovą, apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2009 m. kovo 1 d. Vis dėlto sutartis nebuvo nutraukta, nes 2009 m. balandžio 1 d. nuomininkas sutiko su pasiūlytomis kitomis lengvatinėmis sąlygomis: nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. nuomininkas moka tik papildomą mokestį (26,26 Lt/1 kv. m (7,61 Eur/1 kv. m) plius PVM), o nesumokėtas nuomos mokestis perkeliamas į kitus metus. Atsakovui 2010 m. kovo 17 d. pranešimu leidus ieškovui subnuomoti negyvenamąsias patalpas trečiajam asmeniui UAB „Mediashop“, 2010 m. vasario 26 d. buvo sudaryta subnuomos sutartis. 2011 m. birželio 23 d. minėtos šalys, ieškovas ir atsakovas, bei UAB „Mediashop“ sudarė susitarimą, juo nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. sutartas 18,5 Lt/1 kv. m (5,35 Eur/1 kv. m) plius PVM pagrindinis nuomos mokestis ir 13,46 Lt/1 kv. m (3,90 Eur/1 kv. m) plius PVM papildomas nuomos mokestis, taip pat 244 861,23 Lt (70 974,27 Eur/1 kv. m) dydžio nuomos mokesčio nuolaida nuo 2012 m. 2012 m. liepos 4 d. susitarimu laikotarpiui nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nustatytas 25,90 Lt/1 kv. m (7,51 Eur/1 kv. m) plius PVM pagrindinis nuomos mokestis bei 11,21 Lt/1 kv. m (3,25 Eur/1 kv. m) plius PVM papildomas nuomos mokestis. Pasibaigus terminui ieškovas prašė pratęsti susitarimą dėl nuomos mokesčio, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, atsakovas pateikė 133 013,46 Lt (38 554,63 Eur) sąskaitą už 2013 m. sausio mėn. patalpų nuomą. Ieškovui nevisiškai atsiskaičius, atsakovas pateikė 2013 m. sausio 24 d. reikalavimą sumokėti visą sutartimi nustatytą nuomos mokestį, o 2013 m. sausio 28 d. įteikė pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą nuo 2013 m. vasario 27 d. dėl nuomos sutarties sąlygų pažeidimo ir ragino sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas ne kartą ragino ieškovą apmokėti skolą ir derinti pateiktas sąlygas. 2013 m. liepos 3 d. pranešimu atsakovas informavo ieškovą apie nuomos sutarties nutraukimą suėjus 30 dienų nuo pranešimo dienos arba, jei suėjus šiam terminui vis dar galios teismo neteisėtai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios nuomotojui nutraukti nuomos sutartį, kitą dieną po laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Vilniaus apygardos teismui 2013 m. spalio 7 d. nutartimi panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas nutraukti nuomos sutartį ir iškeldinti UAB „Mediashop“ iš ginčo patalpų, 2013 m. spalio 8 d. įsiteisėjo nuomos sutarties nutraukimas, ieškovas iki 2013 m. spalio 13 d. 21 val. turėjo atlaisvinti patalpas bei apmokėti susidariusį 868 414,89 Lt (251 714,46 Eur) nuomos mokesčio įsiskolinimą, neskaitant delspinigių.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo pajamos nuo 2007 m. buvusių 19 084 631 Lt (5 531 777,10 Eur) 2012 m. išaugo iki 28 032 348 Lt (8 125 318,26 Eur). Laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovo, UAB „Kauno audinių projektas“, duomenimis, ieškovui suteikta 3 664 459,91 Lt (1 062 162,29 Eur) nuomos mokesčio nuolaidų. Iš į bylą pateiktų nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitų skirtingu laiku ir skirtingų šalių užsakymu atliktų vertinimų nustatyta skirtinga ginčo patalpų nuomos rinkos vertė. Ginče dėl nuomojamų patalpų ploto skirtumų teismas darė prielaidą, kad ploto skirtumai galėjo atsirasti vien dėl leistinos paklaidos atliekant matavimus.

Dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas CK 6.204 ir 6.223 straipsnių nuostatas, darė išvadą, kad aptartų sąlygų dėl sutarties pakeitimo byloje nenustatyta. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad šalių sutarto pradinio nuomos mokesčio jis negali mokėti, nes nuo 2007 m. iki 2012 m. dėl 2008 m. ekonominės krizės mažėjo ieškovo pajamos ir didėjo sąnaudos, smarkiai sumažėjo pelningumas, sulygta nuomos kaina neatitinka rinkos kainos ir lėmė sutarties vykdymo suvaržymą, nes ieškovas pats veiklos ginčo patalpose nevykdo, jis jas subnuomoja UAB „Mediashop“. Teismas taip pat atmetė argumentus dėl tariamos disproporcijos tarp naudos, gaunamos iš veiklos patalpose, ir nuomos kainos dydžio, nes ieškovas tėra tarpininkas, kuris už tam tikrą mokestį nuomoja patalpas subnuomininkui. Nuomininkas su subnuomininku sudarydavo atitinkamus susitarimus dėl subnuomos mokesčio dydžio, atsižvelgdami į ieškovo ir atsakovo sudaromus susitarimus dėl nuomos mokesčio. Ieškovo nurodyta aplinkybė dėl sutarties keitimo dėl to, kad tai būtų aktualu ne tik jam, bet ir subnuomininkui, nėra reikšminga. Teismas laikė, kad ieškovo teiginiai apie neigiamas veiklos prognozes 2013 m. nepagrįsti, nes 2012 m. ieškovo apyvarta viršijo 2007 m. ir nuo 2012 m. tik augo. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad iki šios dienos ieškovo finansiniai veiklos rezultatai yra geri, ieškovas jokių sutarties vykdymo suvaržymų šiuo metu nepatiria. Tai, kad 2013 m. ekonominė krizė baigėsi, patvirtina Statistikos departamento duomenys apie BVP augimą, vieši ekspertų pasisakymai apie gerėjančius mažmeninės prekybos rezultatus. Teismas nesivadovavo ieškovo pateikta UAB „Baltijos turto vertinimo agentūros“ parengta vertinimo atskaita, nes ji Turto vertinimo priežiūros tarnybos pripažinta neteisinga. Teismas vertino, kad, priešingai, atsakovo pateikti įrodymai apie tame pačiame prekybos centre sudarytas nuomos sutartis ir kiti įrodymai patvirtina, jog šalių sutarta nuomos kaina atitinka rinkos kainą. Taip pat teismas palygino, kad Vilniaus „Akropolyje“ ieškovas nuomojasi dar didesnes patalpas ir moka 35 Lt/1 kv. m (10,14 Eur/1 kv. m), o trečiasis asmuo Klaipėdoje, ne prekybos centre, už 2408 kv. m ploto patalpas moka po 41,52 Lt/1 kv. m (12,03 Eur/1 kv. m), todėl darė išvadą, kad nuomotojo reikalaujama nuomos kaina atitinka rinkos kainas. Dėl papildomo nuomos mokesčio sumažinimo teismas pažymėjo, kad ši mokesčio dalis iš viso nesietina su nuomininko veiklos rezultatais, nes ji skirta atsiskaityti su tiesioginiais paslaugų teikėjais už faktiškai gautas paslaugas ir ją moka visi nuomininkai. Sumažinti papildomas nuomos mokesčio dalis reikštų tai, kad atsakovas patirtų tiesioginius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys, pasirašydamos tarpinius susitarimus dėl nuomos mokesčio tam tikram laikotarpiui nustatymo, susitarė, kad nuolaida yra laikina ir pasibaigus nuolaidos laikotarpiui, nuomos kaina grįžta į sutartinį lygį be jokio atskiro susitarimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad ieškovas negalėjo tikėtis, jog nuolaidos bus taikomos neterminuotai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė CK 6.204 str. nustatytų sąlygų, jo nepagrįstas ir imperatyvus reikalavimas sumažinti nuomos mokesčio dydį iš esmės varžytų atsakovo kaip patalpų savininko teisę pelningai disponuoti savo turtu.

Dėl uždraudimo nutraukti nuomos sutartį ir dėl pranešimo dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo reikalavimo – prašomo taikyti draudimo – teisinę prigimtį ir privalomumą šalims, pažymėjo, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose prieš asmens valią negalima jo priversti (įpareigoti) vykdyti sutartį, kaip šiuo atveju – uždrausti atsakovui vienašališkai nutraukti terminuotą nuomos sutartį. Ieškovas netinkamai suvokia vienašališko sutarties nutraukimo instituto esmę ir pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą paskirtį. Pagal CK 1.63 straipsnio nuostatas tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi vienašaliu sandoriu, nes jie neatitinka nurodytoje teisės normoje pateiktos sandorio sampratos. 2013 m. liepos 3 d. pranešimas dėl nuomos sutarties nutraukimo yra vienašališko sutarties nutraukimo būtinoji procedūrinė dalis, kurią tinkamai atlikus, antrajai sutarties šaliai atsiranda galimybė ginčyti tokį nutraukimą teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškovas reiškia reikalavimą, kuriuo jis ginčija ne teisines pasekmes jam sukeliantį vienašališką sutarties nutraukimą, o tai, kad atsakovas įvykdė įstatymo imperatyvą informuoti apie vienašališką nutraukimą, ir tai negali būti pagrindu ginčui teismine tvarka. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, 2013 m. liepos 3 d. raštu pranešdamas ieškovui, kad jo iniciatyva dėl ieškovo kaltės nuomos sutartis bus nutraukta, kai bus panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-23440-820/2013 pritaikytas draudimas atsakovui nutraukti nuomos sutartį su ieškovu, nepažeidė nei teisės normų, nei nuomos sutarties sąlygų. Atsakovas jau nuo 2013 m. liepos 3 d. išreiškė valią, kad ketina nutraukti nuomos sutartį, todėl ieškovas turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasirengti nuomos sutarties nutraukimo padariniams.

Dėl nuomos mokesčio permokos priteisimo. Ieškovas prašo priteisti 13 019,40 Lt (3773,74 Eur) nuomos mokesčio permoką, nes nuomojamų patalpų plotas šalių susitarimuose nurodytas 2 971,05 kv. m, bet faktiškai naudojamas, realus plotas yra mažesnis – 2 967,60 kv. m, tačiau teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais ir ieškovui neginčijant 2007 m. spalio 22 d. šalių susitarimo dėl nuomojamų patalpų ploto, šį reikalavimą atmetė.

Dėl priešieškinio pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo reikalavimą dėl 635 516,72 Lt (184 207,74 Eur) skolos priteisimo įrodo raginimai sumokėti skolą, PVM sąskaitos faktūros, išrašai iš atsakovo banko sąskaitos, skolos skaičiavimo lentelė ir pažyma apie tai, kurios ieškovo skolos buvo apmokėtos pirmiausia. Ieškovas šių įrodymų nepaneigė. Teismas vertino, kad sutarties 19.4 punktu šalys numatė 0,1 proc. delspinigius, jei nuomininkas vėluoja sumokėti nuomos mokestį daugiau kaip 7 dienas nuo numatytos mokėjimo dienos. Teismas ieškovo teiginius, kad ieškovui delspinigiai apskaičiuoti neteisingai, nes atsakovas atliktais mokėjimais dengia naujausias skolas, o seniausias palieka, laikė neįrodytais ir nekonkretizuotais. Ieškovui laiku neatsiskaičius su atsakovu, teismas laikė, kad atsakovo reikalavimas priteisti delspinigius dėl prievolės mokėti nuomos mokestį nevykdymo pagrįstas įstatymu ir nuomos sutarties sąlygomis. Dėl procesinių palūkanų teismas sprendė, kad toks atsakovo prašymas pagrįstas. Ginčo šalių statusas atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatą, todėl iš ieškovo atsakovui priteisė 7,51 proc. procesinių palūkanų iki sprendimo visiško įvykdymo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo UAB „Valbis“ apeliacinį skundą, 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Spręsdamas dėl bylos teismingumo, dėl to, kad ieškovas nurodė, jog ieškinio reikalavimas (sumažinti nuomos mokestį) yra turtinio pobūdžio ir šio reikalavimo suma viršija 150 000 Lt (43 478,26 Eur), todėl byla turėjo būti nagrinėjama apygardos teisme, be to, atsakovo pareikšto priešieškinio suma yra 699 960,89 Lt (202 887,21 Eur), apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byla išnagrinėta nepažeidžiant rūšinio teismingumo taisyklių. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktą ginčuose dėl sutarčių modifikavimo (pakeitimo, nutraukimo) mokamas 500 Lt (144,83 Eur) dydžio žyminis mokestis. Taigi, įstatymų leidėjas, priimdamas naują CPK redakciją, nustatė, kad sutarčių modifikavimas nelaikomas turtiniu ginču. Priešieškinio pareiškimas, nepriklausomai nuo jo sumos dydžio, nekeičia rūšinio bylos teismingumo (CPK 33 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis) bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovui tenka pareiga pateikti įrodymus, jog 2013 m. egzistavo aplinkybės, kurios iš esmės suvaržė sutarties vykdymą, t. y. kad ekonominė krizė Lietuvoje vis dar tęsėsi ir ji esmingai veikė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad sutartyje nustatyta nuomos kaina aiškiai neatitinka nuomos rinkos kainų. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų (neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo) šioms aplinkybėms pagrįsti, o atsakovas pateikė įrodymus, paneigiančius ieškovo nurodomas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendė neturintis jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. Lietuvos ekonominė situacija yra pakankamai gera ir ekonominė krizė iš esmės yra pasibaigusi. Taip pat teismas vertino, kad ieškovo finansinė padėtis nebuvo sunki ir įmonė 2013 metais veikė geriau nei sunkmečio (krizės) laikotarpiu, tą patvirtina jos vidutinės mėnesio apyvartos palyginimai. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju turi būti vertinama, ar ieškovui, kaip verslo subjektui, 2013 metais vis dar darė įtaką ekonominiai sunkumai, kurie esmingai veikė (suvaržė) jo dalyvavimą (išlikimą) verslo rinkoje, todėl atskirų jo verslo sektorių (padalinių) rodikliai negali atskleisti tikrosios ieškovo finansinės būklės bei verslo sunkumų. Ieškovo noras, gerėjant ekonominei situacijai, toliau mokėti tokį pat sumažintą nuomos mokestį neatitinka sutarčių vykdymo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartyje nustatytas nuomos mokestis atitinka rinkos kainas. Be to, nurodė, kad turto vertintojų nustatyta vidutinė patalpų nuomos rinkos kaina, kuri skiriasi nuo sutartimi nustatytos kainos, nėra pagrindas paneigti šalių laisva valia sudarytų sutartinių įsipareigojimų ir laikyti, jog yra sutarties vykdymo suvaržymas vienai iš šalių. Tokiu atveju apie sutarties vykdymo suvaržymą galima būtų svarstyti, jeigu vidutinė patalpų nuomos rinkos kaina būtų akivaizdžiai neatitinkanti šalių sutartos nuomos kainos, tačiau šiuo atveju šios aplinkybės ne tik nenustatytos, bet nustatyta, kad nuomos kaina iš esmės atitinka nuomos rinkos kainas.

Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo uždrausti nutraukti nuomos sutartį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad toks ieškovo reikalavimas nėra tinkamas ir negali būti tenkinamas, tai reikštų, kad teismas atimtų iš sutarties šalies jos įstatyminę ir konstitucinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnis), įstatymu įtvirtintą teisę nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnis), paneigtų sutarčių laisvės, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 6.156 straipsnis, 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1, 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas neatitinka prevencinio ieškinio instituto, nes prevencinis ieškinys nėra skirtas įstatyminiams ar sutartiniams nuostatams uždrausti, jis skirtas uždrausti tam tikrus veiksmus, kurie sukelia realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Šiuo atveju ieškovas, nemokėdamas nuomos mokesčio, pažeidė sutarties 17.6 punkto (c) papunkčio reikalavimus (padarė esminį pažeidimą), dėl to nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą yra skirtas sutartį pažeidžiančios šalies (ieškovo) interesams apsaugoti, t. y. suteikiama galimybė pasirengti nutraukti sutartį. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tik laikinas draudimas nutraukti sutartį, tačiau jos neapima draudimo vykdyti pasirengimą nutraukti sutartį, įgyvendinant įstatyme numatytą procedūrą – pranešti apie sutarties nutraukimą (CK 6.218 straipsnis). Be to, kaip matyti, šios laikinosios apsaugos priemonės – draudimas nutraukti nuomos sutartį – buvo pritaikytos nepagrįstai (2013 m. spalio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi panaikintos).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą negali būti ginčo objektas, nes šis pranešimas yra vienašališko sutarties nutraukimo būtinoji procedūrinė dalis (kurią turi atlikti šalis, siekianti vienašališkai nutraukti sutartį), nuo kurios tinkamo įgyvendinimo priklauso, ar sutartis nutraukta pagrįstai, ar ne, t. y. tai aplinkybė, kuria remiantis galima ginčyti sutarties nutraukimą.

Vertindamas ieškovo argumentus dėl ginčijamų patalpų ploto ir nuomos mokesčio permokos priteisimo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, paneigiančių, jog išnuomotų patalpų plotas yra 2971,04 kv. m, nenurodė aplinkybių, kurios būtų objektyviai leidusios abejoti kadastrinių matavimų bylos duomenimis, o prašymą skirti ekspertizę pateikė tik beveik po metų bylos nagrinėjimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio prašymo, kaip nepagrįsto ir vilkinančio bylos nagrinėjimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Valbis“ prašo pripažinus absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, nustatytą CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte ar 1 punkte,panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 12 d. nutartį ir Kauno apylinkes teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą, o civilinę bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; nepripažinus absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punkte ar 1 punkte, panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 12 d. nutartį ircivilinę bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl CK 6.204 straipsnio ir jame įtvirtintų esminių sutarties vykdymo suvaržymo nustatymo kriterijų aiškinimo ir taikymo

Kasatorius nurodo, kad sudarant sutartį (2006 m.) šalies ūkio makroekonominiai rodikliai nuosekliai augo, todėl, remdamosi optimistinėmis ekonomikos augimo tendencijomis, šalys sudarė nuomos sutartį tokiomis sąlygomis, kokios yra numatytos sutartyje, įskaitant ir nuomos mokesčio dydį, tačiau 2008 m. pasikeitus ekonominei situacijai, keitėsi nekilnojamojo turto, taip pat ir patalpų nuomos rinka, dėl to šalys sudarė ne vieną susitarimą dėl nuomos kainų keitimo. Teismų išvada, kad šiuo metu ekonominė krizė yra absoliučiai pasibaigusi, kasatoriaus nuomone, yra nepagrįsta, nes ji atsieta nuo konkretaus ūkinės ir komercinės veiklos sektoriaus, kuriame yra kilęs byloje nagrinėjamas ginčas. Kasatorius pažymi, kad ekonominė krizė tęsiasi, tačiau jos įtaka yra sušvelnėjusi. Kasatoriaus teigimu, pokyčiai rinkoje lemia ir patalpų nuomos kainų kritimą, t. y. jos vis dar nėra tapačios 2006 m. buvusioms, tai įrodo ne tik pateiktos turto vertinimo ataskaitos, kurioms teismai nepagrįstai nesirėmė, bet ir kitos atsakovo patalpų nuomos sutartys. Kasatorius nurodo, kad nuo 2008 m. susiklosčiusi šalių elgesio praktika rodo, kad šalys siekė nustatyti kiek galimą teisingesnę, artimą rinkos kainoms patalpų nuomos kainą, todėl nėra suprantama, kodėl 2013 m. atsakovas atsisakė laikytis šių elgesio taisyklių ir pradėjo griežtai taikyti 2006 m. sutartimi nustatytą nuomos mokestį. Taigi šis nuomos mokesčio, viršijančio realias patalpų nuomos rinkos kainas, taikymas iš esmės reiškia sutarties vykdymo suvaržymą. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai, vertindami ieškovo finansines galimybes, rėmėsi tik apyvarta, nes esminis veiksnys šiuo atveju yra ieškovo gaunamas pelnas ir jo dalis, tenkanti patalpų nuomai. Būtent šie rodikliai teismų nebuvo analizuoti, nors jie parodo ieškovo negalėjimą vykdyti esamų sutarties sąlygų.

Dėl sutarties nutraukimo

Kasatorius nurodo, kad reikalavimą dėl draudimo atsakovui nutraukti sutartį, motyvuojant vien nuomos mokesčio nemokėjimu, jis pareiškė siekdamas išimtinai prevencinių tikslų ir sutarties išsaugojimo. Toks pareikštas reikalavimas kvalifikuotinas kaip prevencinis reikalavimas, o ieškinys šioje bylos dalyje kvalifikuotinas kaip prevencinis ieškinys. Kasatoriaus teigimu, nei CK normose, nei teismų praktikoje nėra nustatytas draudimas prevencinį ieškinį reikšti sutartinių teisinių santykių atveju. Juk prevencinio ieškinio esmė ir yra ta, kad atsakovui yra uždraudžiama atlikti tam tikrus veiksmus (nepriklausomai nuo to, ar jie kyla įstatymo, sutarties, ar kito konkretaus juridinio fakto pagrindu). Kasatoriaus vertinimu, atsakovo pateiktas pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą turėjo būti kvalifikuotas kaip pareiškimas apie sutarties nutraukimą bei prilygintas vienašaliam sandoriui, kaip tai yra suprantama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (byla Nr. 3K-7-297/2012). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškiant šį ieškinį ginčo sutartis dar nebuvo nutraukta, todėl ne jos vienašalis nutraukimas, o būtent vienašalis sandoris pranešant apie sutarties nutraukimą galėjo būti ginčo objektu. Kasatoriaus teigimu, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas turėjo iš naujo informuoti ieškovą apie numatomą sutarties nutraukimą, sutarties 17.6 punkto tvarka įspėjęs ieškovą prieš 30 dienų.

Dėl rūšinio teismingumo pažeidimo

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, nes prašymas pakeisti sutarties sąlygą tiesiogiai lemia turtines pasekmes, o ne neturtinio pobūdžio sąlygas (pvz., pakeisti prievolės vykdymo terminą, nustatyti papildomas neturtines pareigas ar teises). Ieškovas reikalavo sumažinti patalpų nuomos mokestį (ieškovo atsakovui mokėtinas sumas), o tai objektyviai pagal savo esmę ir tikslą yra turtinio pobūdžio reikalavimas, sukeliantis reikšmingas ir nepaneigiamas turtines pasekmes. Kasatoriaus vertinimu, su skundžiamoje nutartyje išdėstyta pozicija dėl CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo būtų galima sutikti tik tuo atveju, jeigu būtų reikalaujama pakeisti neturtinio pobūdžio sąlygą (pvz., prievolės vykdymo terminą), o esant CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto/CPK 27 straipsnio 1 dalies ir CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkto konkurencijai bei reikalaujant pakeisti turtinio pobūdžio sąlygą, turėtų būti taikomas CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus dėl patalpų nuomos rinkos kainos, patalpų ploto. Teismai nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo pateiktais įrodymais. Be to, nemotyvuotai atsisakę skirti ieškovo prašytą ekspertizę, kuri, kasatoriaus nuomone, šiuo atveju būtų leidusi tiksliai atskleisti, ar ginčo sutartyje nurodytos nuomos kainos atitinka realias rinkos sąlygas.

Trečiasis asmuo UAB „Mediashop“ pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo ir prašė panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 12 d. nutartį, o bylą pirmąja instancija perduoti nagrinėti Kauno apygardos teismui. Prisidėjimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Trečiasis asmuo nurodo, kad šiuo atveju bylos rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimą nulėmė ne atsakovo priešieškinio pateikimas ir jo priėmimas, o neteisėtas ieškinio priėmimas. Ginčas kvalifikuojamas kaip turtinis ar neturtinis atsižvelgiant į jo pobūdį, esmę. Turtiniu ginču laikomas toks ginčas, kurio išsprendimu siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti turtinio pobūdžio teises ir pareigas, t. y. siekiama atitinkamų turtinių padarinių. Būtent tokio pobūdžio padarinių buvo siekiama ir nagrinėjamu atveju. Taip pat priešingai nei nustatė bylą nagrinėję teismai, ieškovas ieškiniu ginčijo ne atsakovo pranešimo apie vienašalį sutarties nutarties teisėtumą, o tokio sutarties nutraukimo teisėtumą ir galiojimą. Atsižvelgiant į tai, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies punkte įtvirtintas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Trečiojo asmens teigimu, apie tikrąją ekonominę padėtį Lietuvoje bei atskiruose Lietuvos ekonomikos (verslo) sektoriuose liudija ne vieši tam tikrų asmenų, inter alia, ekspertų, pasisakymai bei vertinimai, o apibendrinti duomenys, kuriuos pirmiausia viešai skelbia Lietuvos statistikos departamentas, Lietuvos bankas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Bylą nagrinėję teismai nesirėmė šiais šaltiniais, nors tai būtų padėję tinkamai įvertinti šalies ekonominę situaciją sutarties sudarymo metu 2006 m., taip pat atsižvelgti į tai, kokiame ūkinės-komercinės veiklos sektoriuje veikia ieškovas ir kaip būtent šį sektorių, kartu ir jo veiklą ginčo patalpose veikia, lemia šalies ekonominiai rodikliai. Trečiasis asmuo pateikia išsamią, jo nuomone, vertintų kriterijų, tokių kaip gyventojų skaičius, nedarbo lygis, vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis, vartojimo augimas, galutinio vartojimo išlaidos, namų ūkio vartojimo išlaidos, vidutinė metinė infliacija, vidaus mažmeninės prekybos apyvarta ir kt., analizę. Trečiojo asmens teigimu, bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada apie 2013 m. pasibaigusią ekonominę krizę neatitinka tikrovės, teismai rėmėsi tam tikrais ieškovo veiklą apibūdinančiais skaičiais, nesuprasdami nei jų esmės, nei jų reikšmės bylos baigčiai, todėl lieka neaišku, kokie esminiai ekonominiai procesai, susiję su ieškovo veikla patalpose ir (ar) padėtimi elektronikos ir panašių buities prekių mažmeninės prekybos sektoriuje Lietuvoje, įvyko 2013 m., kurių pagrindu galima pagrįstai teigti, kad 2013 m. tokio pobūdžio patalpų nuomos kaina padidėjo nuo 37,11 Lt / 1 kv. m (10,76 Eur/1 kv. m) be PVM iki 52 Lt/1 kv. m (15,07 Eur/1 kv. m) be PVM.

Trečiasis asmuo nurodo, kad pagal byloje surinktus duomenis galima spręsti, jog ieškovas byloje ginčijo ne pranešimą apie vienašalį sutarties nutraukimą kaip tokį, o patį sutarties nutraukimą. Trečiojo asmens teigimu, šiuo atveju CK 6.255 straipsnis, reglamentuojantis prevencinį ieškinį, nėra reikšmingas, nes ieškovo teisės galėtų būti tinkamai apgintos sutarties pakeitimo ar nutraukimo pagal CK 6.204 straipsnį būdu ir atsakovo atlikto vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu būdu.

Trečiojo asmens teigimu, bylą nagrinėję teismai, neaišku dėl kokių priežasčių, nesirėmė nei ieškovo, nei trečiojo asmens pateiktais įrodymais, atsisakė skirti byloje ekspertizę, todėl skundžiami nutartis ir sprendimas negali būti laikomi atitinkančiais CPK 263 straipsnio 1 dalies keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Kauno audinių projektas“ prašo atmesti ieškovo kasacinį skundą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 12 d. nutartį ir Kauno apylinkes teismo 2014 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistus, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Atsakovas pažymi, kad ieškovas byloje neįrodė, jog ekonominė krizė 2013 m. vis dar tęsiasi, be to, kasaciniame skunde pats pažymi, kad ekonominė krizės įtaka yra sušvelnėjusi. Sutartis gali būti pakeista remiantis CK 6.204 straipsniu tik tuo atveju, jei jos vykdymo suvaržymas yra esminis. Tam įrodyti turi būti pateikti skaičiai, kuriuos būtų galima objektyviai palyginti. Šiuo atveju ieškovas remiasi daugiau prielaidomis ir samprotavimais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nėra prisiėmęs jokios pareigos užtikrinti kažkokį ieškovo pelną iš ieškovo veiklos patalpose. Atsakovas negali būti laikomas atsakingu už tai, kad ieškovas (galimai) neuždirbo norimo pelno iš nuomos sutarties ir todėl jos vykdyti ieškovui nebeapsimoka. Atsakovo teigimu, ieškovo apyvarta ir buvo esminis kriterijus įvertinti, kaip nuomininkui sekasi nuomojamose patalpose ir pagal tai galbūt koreguoti jų nuomos kainą. Atsakovas nurodo, kad ieškovo pareiškimai, esą nuomos kaina pagal nuomos sutartį privalo atitikti patalpų nuomos rinkos kainą, peržengia bylos ribas. Bylą nagrinėję teismai tinkamai vertino byloje šalių pateiktas turto vertinimo ataskaitas ir pagrįstai nesirėmė ieškovo pateiktąja, nes ji remiasi prielaidomis, kurių neįmanoma patikrinti. Taip pat atsakovas nurodo, kad ieškovas neteisingai vertina šalių tarpinius susitarimus, kuriais buvo mažinama nuomos kaina, kaip susiklosčiusią šalių elgesio praktiką, nes vienintelis šių susitarimų tikslas buvo atgauti iš nuomininko skolą, t. y. laikina priemonė, galiojanti konkretų laikotarpį, kuriam pasibaigus nuomos sutartis be atskiro susitarimo tęsiasi joje nustatytomis sąlygomis.

Atsakovo vertinimu, ieškovo reikalavimas uždrausti nutraukti su juo nuomos sutartį dėl to, kad nemokamas sutartyje nustatyto dydžio nuomos mokestis, yra sąlyginis, be to, pažeidžiantis vieną esminių sutartinių pareigų laiku mokėti nuomos mokestį, dėl kurios pažeidimo nuomotojas įgyja teisę vienašališkai nutraukti nuomos sutartį dėl nuomininko kaltės (CK 6.497 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas vienašališkai pakeitė sutartines prievoles ir toliau, nepaisydamas sutarties įsipareigojimų, mokėjo 2012 m. konkrečiam laikotarpiui nustatytą sumažintą nuomos mokestį. Atsakovo teigimu, ieškovas turėjo pakankamą pagrindą pasiruošti galimam sutarties nutraukimui, be to, pats ieškovas ginčo patalpose nevykdė jokios veiklos. Pranešime apie sutarties vienašališką nutraukimą buvo nustatytas pakankamai ilgas terminas, todėl ši sąlyga nebuvo pažeista, kaip ir jokios kitos imperatyvios teisės normos. Laikinosios apsaugos priemonės draudė nutraukti sutartį, tačiau pranešimu sutartis nėra nutraukiama, todėl ir teismo draudimas nebuvo pažeistas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas nutraukė sutartį remdamasis ne tiek CK nustatytomis sąlygomis, kiek pačių šalių nuomos sutartyje įtvirtintomis sutarties nutraukimo sąlygomis ir tvarka.

Dėl įrodymų vertinimo

Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai atsisakė skirti ekspertizę patalpų plotui nustatyti, nes byloje yra patikimi įrodymai šiuo klausimu, o sudarydamos nuomos sutartį šalys nesitarė, kad jų santykiuose nuomos kaina turi atitikti rinkos kainą, todėl ekspertizės skyrimas šiuo klausimus nebuvo būtinas ir būtų tik vilkinęs procesą.

Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išdėstyta pozicija, jog ginčui dėl sutarties sąlygų pakeitimo nustatytas 500 Lt (144 Eur) žyminis mokestis reiškia, kad šis ginčas yra priskirtas prie neturtinių, todėl rūšinio teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos. Tai, kad priešieškinyje yra turtinis reikalavimas, nekeičia esmės, nes teismas, priėmęs priešieškinį, turi bylą nagrinėti visą iš esmės vadovaudamasis CPK 33 straipsnio 2 dalimi.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kasatorius nurodo, kad teismai, atmesdami jo ieškinį, netinkamai aiškino CK 6.204 straipsnyje įtvirtintų esminių sutarties vykdymo suvaržymo nustatymo kriterijus ir neanalizavo visų 2013 m. ekonominės padėties rodiklių. Taip pat kasatorius pažymi, kad šiuo atveju siekdamas sumažinti patalpų nuomos kainą, jis iš esmės pareiškė turtinį reikalavimą, todėl buvo pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai aiškino ir sutarties nutraukimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nes atsakovas neturėjo teisės pranešti jam apie patalpų nuomos sutarties nutraukimą, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, draudžiančioms nutraukti sutartį. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualu pasisakyti dėl CK 6.204 straipsnio taikymo, įrodymų vertinimo, rūšinio teismingumo taisyklių taikymo ir prevencinio ieškinio taikymo bei sutarties nutraukimo.

Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms (CK 6.204 straipsnis)

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys laisvos spręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, jos sąlygų nustatymo, bet ir dėl sudarytos sutarties vienos, kelių ar visų sąlygų pakeitimo visam sutarties galiojimo terminui ar tam tikram laikui apibrėžtam terminu ar įvykiu. Taigi sutarties sąlygų pakeitimas, kaip ir jos sudarymas, gali būti atliekamas tik laisva valia sudarytu šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties sąlygas gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1. 5 straipsnis). Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos sutartyje numatytais ar įstatymų nustatytais atvejais gali būti pakeistos teismo sprendimu (CK 6.223 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taigi sutarties sąlygų pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, kuri gali būti taikoma tik sutartyje numatytais ar įstatymo nustatytais pagrindais, kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes konstatavus, kad šalių sutartinių prievolių pusiausvyra yra iš esmės pažeista ir vienai šaliai sutarties vykdymas yra suvaržytas. CK 6.204 straipsnyje įtvirtinta pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) taisyklė, kuri taikytina, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos.

Nagrinėjamu atveju kasatorius ir prie kasacinio skundo prisidėjęs trečiasis asmuo nurodo, kad teismai netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir neteisingai aiškino ekonominius rodiklius, leidžiančius teigti, kad ekonominė krizė ir finansiniai sunkumai, kurie, kasatoriaus ir trečiojo asmens teigimu, buvo pakankamas pagrindas modifikuoti sutartį, nebuvo pasibaigę.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Ekonominės krizės situacija per se nereiškia sutartinių prievolių pusiausvyros pažeidimo, tačiau ji nepripažintina ir absoliučiu pagrindu, dėl kurio reikalavimai pripažinti jos įtaką sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimui visais atvejais turėtų būti atmetami. Kadangi ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, tai pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje nustatytini ir vertintini individualiai. Ekonominė krizė ar kitas sutarties vykdymo sąlygų pasikeitimas ne visada sudaro pagrindą keisti sutartį – ji gali būti keičiama, jeigu toks pasikeitimas yra itin reikšmingas – iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą. Sutartinių prievolių pusiausvyros pokytis paprastai nustatomas pagal objektyvią planuoto (buvusio sutarties sudarymo metu) ir realaus prievolės įvykdymo pokyčių skaitinę išraišką (pavyzdžiui, įvykdymo kainos padidėjimo skaitinę išraišką). Tam tikrais atvejais šis pokytis taip pat gali būti nustatomas pagal netiesioginį įvykdymo išlaidų padidėjimą arba įvykdymo vertės sumažėjimą ir kt. Ginčą dėl sutarties pakeitimo nagrinėjantis teismas turi nustatyti faktines aplinkybes dėl sutartinių prievolių pusiausvyros pokyčio egzistavimo, jo masto ir įvertinti, ar toks pasikeitimas vertintinas kaip iš esmės pakeitęs sutartinių prievolių pusiausvyrą bei sudarantis pagrindą pakeisti sutartį. Konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje vertintini individualiai, atsižvelgiant į nustatytą pokyčio mastą, sutartimi prisiimtos rizikos laipsnį, sutarties šalių statusą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Europa Group“ v. UAB „Kleta“, bylos Nr. 3K-3-265/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tamro vaistinė“ v. UAB „Gamafondas“, bylos Nr. 3K-3-150/2012; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-523/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Evekas“, bylos Nr. 3K-3-623/2013; kt.).

Byloje nustatyta, kad šalys 2006 m. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas kasatoriui išnuomojo 2955 kv. m bendro ploto patalpas, o kasatorius įsipareigojo mokėti dviejų dalių nuomos mokestį: pagrindinį 35 Lt/1 kv. m (10,14 Eur/1 kv. m) plius PVM ir kintantį papildomą mokestį. Šalių papildomais susitarimais iki 2013 m. sausio 1 d. nuomos mokestis dėl ekonominės krizės buvo mažinamas. 2013 m. atsakovas atsisakė mažinti nuomos mokestį, todėl kasatorius pateikė ieškinį dėl sutarties sąlygos pakeitimo CK 6.204 straipsnio pagrindu, prašydamas nustatyti 25,90 Lt/1 kv. m (7,51 Eur/1 kv. m) pagrindinę nuomos mokesčio dalį ir 11,21 Lt/1 kv. m (3,25 Eur/1 kv. m) papildomą nuomos mokesčio dalį. Teismai nustatė, kad kasatoriaus finansiniai veiklos rezultatai yra geri, jis nepatiria jokių esminių sutarties vykdymo suvaržymų, šalių sutarta nuomos kaina atitinka rinkos kainas, o atsakovo taikytos nuolaidos buvo laikinos, todėl pasibaigus nuolaidos laikotarpiui, kasatorius yra įpareigotas mokėti 2006 m. sutartimi sulygtą kainą. Kasatorius, nesutikdamas su tokiomis teismų išvadomis, nurodė, kad teismai netinkamai taikė CK 6.204 straipsnio nuostatas, tačiau nepateikė teisinių argumentų, kuo pasireiškė netinkamas šios normos aiškinimas ar taikymas; savo argumentus dėl netinkamo aptartos normos taikymo iš esmės sieja su teismų nustatytomis fakto aplinkybėmis. Dėl to teisėjų kolegija kasatoriaus argumentus dėl netinkamo CK 6.204 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo laiko nepagrįstais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas tikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir yra saistomas teismų nustatytų fakto aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus dėl šalies bendros ekonominės padėties ir dėl kasatoriaus finansinio pajėgumo. Kasatoriaus ir trečiojo asmens pateikiami papildomi statistiniai rodikliai ir prašymas tirti konkrečios verslo šakos ir įmonės finansinę padėtį tam, kad būtų galima tinkamai nustatyti pasibaigusią ar vis dar besitęsiančią ekonominės krizės įtaką kasatoriui, yra susiję su naujų faktinių aplinkybių tyrimu, kurių, kaip pažymėta pirmiau, kasacinis teismas netiria. Nenustačius įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių taisyklių pažeidimo, kasacinis teismas nepervertina byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties šalis, įrodinėdama, kad jai įvykdyti sutartį tapo esmingai sudėtingiau negu kitai šaliai, turi įrodyti, kad egzistuoja CK 6.204 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sutarties vykdymo suvaržymu laikomų aplinkybių visetas, sudarantis sąlygas konstatuoti esant pagrindui keisti sutarties sąlygas. Taigi teismas, prieš tenkindamas reikalavimą pakeisti sutarties sąlygas arba nutraukti sutartį, pirmiausia turi nustatyti, ar šalis įrodė, kad egzistuoja visos keturios aplinkybės, įtvirtintos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog jo reikalavimas pakeisti nuomos sutarties sąlygą dėl nuomos kainos ir patalpų nuomos kainą už 2013 m. sumažinti atitinka CK 6.204 straipsnyje nurodytas sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai nepagrindžia jo nurodytų aplinkybių, todėl nurodo, jog teismai pagrįstai kasatoriaus reikalavimą dėl patalpų nuomos kainos sumažinimo atmetė. Pažymėtina ir tai, kad laisva valia sutartį sudariusi šalis neturi teisės pasinaudoti sutarties vykdymo suvaržymo (pakeitimo) institutu tik dėl to, kad po sutarties sudarymo susiklosčius tam tikroms nepalankioms aplinkybės sudaryta sutartis pasirodė esanti nepelninga arba generuoja mažesnį pelną, nei buvo manyta sudarant sutartį. Minėta, kad teisėtai sudarytą ir galiojančią sutartį šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad teismai netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai).

Dėl kasatoriaus nurodomo absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Kasatoriaus teigimu, byloje konstatuotinas absoliutus teismų procesinių sprendimų negaliojimo pagrindas, nes bylą nagrinėję teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, mat reikalavimas sumažinti patalpų nuomos mokestį pagal savo esmę ir tikslą yra turtinio pobūdžio reikalavimas. Teisėjų kolegija nurodo, kad absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai dėl civilinio proceso normų reikalavimų pažeidimo nustatyti CPK 329 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Konstatavus šiose dalyse nustatytą civilinio proceso normų pažeidimą, teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis). Kitais atvejais procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

Kasatoriaus nurodomas CPK 329 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tada, kai buvo pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisyklės. Ši norma reiškia, kad kai bendrosios kompetencijos teismas, pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, išnagrinėja bylą, teismingą administraciniam teismui, ir priešingai – kai bylą, teismingą bendrosios kompetencijos teismui, išnagrinėja administracinis teismas, teismo sprendimas visais atvejais yra neteisėtas, negaliojantis ir naikintinas. Kilus ginčui dėl bylos teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimas sprendžiamas pagal CPK 36 straipsnyje nustatytas taisykles. Taigi proceso normos nenustato, kad bendrosios kompetencijos teismų teismingumo taisyklių pažeidimas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl netgi tokio pažeidimo konstatavimo atveju, nesant kitokių proceso normų pažeidimų, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla, jis nesudarytų pagrindo pripažinti sprendimą negaliojančiu. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir vertindama, kad pats kasatorius ieškinio reikalavimą dėl sutarties nuostatų pakeitimo (nuomos mokesčio sumažinimo) kvalifikavo ginču dėl sutarties modifikavimo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir ieškinį pateikė bendrosios kompetencijos apylinkės teismui, teismai bylą išnagrinėjo pagal proceso normų nustatytas taisykles ir byloje nenustatyta tokių proceso normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti teismų procesinius sprendimus neteisėtais, konstatuoja, kad kasatoriaus argumentas dėl absoliutaus sprendimų negaliojimo nepagrįstas, ir plačiau dėl kasatoriaus teiginių šiuo klausimu nepasisako.

Dėl kitų kasatoriaus argumentų

Kasatorius nurodo, kad atsakovas, pranešdamas apie vienašalį sutarties nutraukimą, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, nes tuo metu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, draudžiančios nutraukti sutartį. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą laikytinas vienašaliu sandoriu ir reikalavimai pripažinti tokį pranešimą negaliojančiu yra galimi.

Ilgalaikėms sutartims vykdyti labai svarbus šalių bendradarbiavimas, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, šių sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų, tačiau esminis principas išlieka tas, kad šalis privalo vykdyti sutartį, net jei ją vykdyti tampa sudėtingiau – tai universalus pasikeitusių aplinkybių instituto taikymo kriterijus, reiškiantis, kad įprasti sunkumai vykdant sutartį negali šalies atleisti nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje R. B. v. Nordea bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012, kurioje pranešimas apie vienašalį sutarties nutraukimą įvardijamas kaip vienašalis sandoris, faktinės aplinkybės nėra tapačios, t. y. toje byloje sutarties šalis buvo ne kartą įspėta apie reikalavimą tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kol galiausiai jai buvo pranešta apie nutraukiamą sutartį, tačiau pranešimas nebuvo nukreiptas į ateitį, todėl sukėlė atitinkamus teisinius padarinius, priešingai nei nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojamas pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą teisėtumas, t. y. kad turi būti pranešta laikantis nustatytos tvarkos, tačiau tai nereiškia, kad pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą sukuria kokius nors konkrečius teisinius padarinius. Įstatyme nenustatyta tokio pranešimo forma, todėl šalys gali pačios aptarti dėl jos, o jeigu sutartyje neaptarta, – pranešimu laikytina bet kokia forma, kuri, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, yra protinga ir priimtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. UAB „Klaipėdos autocentras“, bylos Nr. 3K-3-364/2013). Kaip ir kiekvienu atveju vertinant sandorio, šiuo atveju pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą, turinį, svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis šis pranešimas buvo parengtas, t. y. ar atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, ar buvo išlaikytas sutartyje nustatytas ar įstatyme numatytas pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą terminas ir ar kita šalis, šiuo atveju kasatorius, suprato atsakovo ketinimus vienašališkai nutraukti sutartį.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius, nemokėdamas sutarto nuomos mokesčio, pažeidė sutarties 17.6 punkto (c) papunkčio reikalavimus (padarė esminį pažeidimą), dėl to atsakovas turėjo teisinį pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį. Kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo laikinas draudimas nutraukti sutartį dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, tačiau jos neapėmė draudimo vykdyti pasirengimą sutarties nutraukimui, nes civiliniuose teisiniuose santykiuose negali prieš asmens valią priversti jo vykdyti sutartį. Atsakovas apie planuojamą vienašalį sutarties nutraukimą pranešė kasatoriui raštu ir nustatė aiškų sutarties nuraukimo terminą. Sprendžiant apie pranešimo tinkamumą svarbu nustatyti, ar sutarties šalis suprato pranešimo turinį ir galėjo išvengti sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje „Bigbank AS“ v. A. P. R., bylos Nr. 3K-3-114/2014). Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas aiškiai išreiškė savo valią nutraukti sutartį dėl nemokamo viso nuomos mokesčio, kasatorius nesiekė vykdyti sutartį pagal šalių sutartas sąlygas ir reikalavo pakeisti sutarties sąlygas. Kasatorius nepateikė duomenų, įrodančių, kad jis nesuprato, jog atsakovas su juo nutrauks sutartį, vos tik bus panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, byloje nėra nustatyta, kad kasatorius būtų pats domėjęsis galimu sutarties nutraukimo termino pratęsimu, ir kaip teisingai nustatė bylą nagrinėję teismai, kasatorius turėjo pakankamai laiko pasirengti nutraukti sutartį, t. y. suplanuoti, kur bus pervežamos, sandėliuojamos prekės, kaip organizuojami prekių pervežimo darbai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas tinkamai informavo kasatorių apie numatomą sutarties nutraukimą.

Kaip pažymėta pirmiau, pats pranešimas apie būsimą vienašalį sutarties nutraukimą nesukuria kokių nors teisinių padarinių, todėl, kaip teisingai nurodė bylą nagrinėję teismai, jis negali būti ginčo objektu, t. y. šalis, nesutinkanti su vienašaliu sutarties nutraukimu, gali ginčyti, kad nėra teisinio pagrindo tokiam sutarties nutraukimui, kad ji buvo įspėta netinkamai, nesuprato pranešimo turinio ir pan., tačiau pats pranešimas savaime yra tik vienašališko sutarties nutraukimo būtinoji procedūrinė dalis. Kasatoriaus argumentai, kad pareiškiant ieškinio reikalavimą sutartis buvo nenutraukta, todėl negalėjo ginčyti jos nutraukimo, yra nepagrįsti, nes, kaip pažymėta pirmiau, kasatorius galėjo ginčyti numatomo nutraukimo sąlygų neteisėtumą, be to, sutartis buvo nutraukta bylą nagrinėjant teismuose ir kasatorius turėjo galimybę papildyti savo reikalavimus, tačiau to nepadarė.

Kasatoriaus argumentai, kad šalis negali vienašališkai nutraukti sutarties, kol nėra išnagrinėtas ginčas dėl jos sąlygų pakeitimo, yra nepagrįsti, nes operatyvus sutarties nutraukimo būdas nesikreipiant į teismą yra prevencinė priemonė tam, kad kita sutarties šalis tinkamai vykdytų sutartį; vienašalis sutarties nutraukimas leidžia ne tik sutartį pažeidusiai, bet ir nukentėjusiai šaliai išvengti papildomų nuostolių, tačiau sutartį vienašališkai nutraukianti šalis prisiima riziką dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir jai tenkančių nepalankių padarinių. Taigi tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad yra pagrindas pakeisti sutarties sąlygas, o sutartis dėl ginčijamos sąlygos netinkamo vykdymo jau yra vienašališkai nutraukta, bylą nagrinėjantis teismas turėtų grąžinti šalis į prieš tai buvusią padėtį, t. y. atkurti sutarties galiojimą, o jei tai neįmanoma, įpareigoti sutartį nutraukusią ir jos galiojimo negalinčią atkurti šalį atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl negalėjimo įvykdyti sutartį.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija nurodo, kad teismai iš esmės tinkamai aiškino aptartas teisės normas ir tinkamai jas taikė byloje nustatytoms aplinkybėms. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamų procesinių sprendimų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė įrodymus, kad už advokato pagalbą parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą sumokėjo 5557,52 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7 ir 8.14 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį, ji mažintina iki 600 Eur ir, netenkinus kasacinio skundo, priteistina iš kasatoriaus atsakovo naudai.

Kasacinis teismas patyrė 17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „Valbis“ (j. a. k. 125817210) 600 (šešis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo UAB „Kauno audinių projektai“ (j. a. k. 301744841) naudai ir 17 (septyniolika) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas