Dėl turto priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-19-969/2015 (S)

Proceso Nr. 2-56-3-00160-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 35.6.1

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Tutrix“ ieškinį atsakovui K. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir atsakovo K. A. priešieškinį ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Tutrix“ dėl turto priteisimo; tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Straujos“ prekybos sistemos ir G. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl actio Pauliana instituto ir restitucijos taikymo.

Nustatyta, kad UAB „Tutrix“ savo veiklą vykdė patalpose Kaune, Veiverių g. 134, jas naudojo pagal 2007 m. sausio 8 d. subnuomos sutartį, sudarytą su atsakovu K. A. (toliau – ir Subnuomos sutartis). 2009 m. birželio 1 d. UAB „Tutrix“ su atsakovu sudarė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo sutarė, jog bendrovė atsakovui yra skolinga 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius. Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovui pardavė baro įrangą (toliau – ir Įranga) už 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur), o atsakovas įsigytą įrangą išnuomojo UAB „Tutrix“ už 100 Lt (28,96 Eur) mokestį kas mėnesį. 2009 m. birželio 18 d. UAB „Tutrix“ akcininkės E. P. ir G. V. į UAB „Tutrix“ kasą įnešė po 23 750 Lt (6878,48 Eur), t. y. iš viso 47 500 Lt (13 756,95 Eur). 2009 m. birželio 19 d. UAB „Tutrix“ K. A. išmokėjo 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur) ir 47 431,14 Lt (13 737,01 Eur) nuomos mokesčio sumas, iš viso – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) nuomos mokesčio skolą. Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartimi UAB „Tutrix“ iškelta bankroto byla.

Ieškovas BUAB „Tutrix“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu atsakovui K. A., juo prašė pripažinti 2009 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Tutrix“ ir K. A., negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją, grąžinant UAB „Tutrix“ nuosavybėn baro įrangą, parduotą pagal šią sutartį; priteisti iš K. A. 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas nurodė, kad UAB „Tutrix“ 2009 m. birželio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido savo veiklai būtinas priemones. Įrangos pardavimas prieštarauja bendrovės, kaip verslo subjekto, įstatuose numatytiems tikslams, sandoris įvyko prieš pat bankroto bylos iškėlimą (bankroto byla bendrovei iškelta praėjus šešiems mėnesiams). Ieškovas nurodė, kad toks įrangos pardavimas laikytinas nesąžiningu, nes ji buvo parduota atsakovui, kuris žinojo apie sunkią bendrovės finansinę padėtį. Pinigus už Įrangą, taip pat akcininkių įneštas lėšas ieškovas sumokėjo atsakovui, padengdamas 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) nuomos mokesčio skolą, nors tuo metu ieškovas VSDFV Kauno skyriui buvo skolingas 34 487,91 Lt (9988,39 Eur), asociacijai LATGA – 666,90 Lt (193,15 Eur), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, 202 Lt (58,50 Eur) bylinėjimosi išlaidų, UAB „Rovela“ – 12 250 Lt (3547,85 Eur). Sumokėdama 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) atsakovui, UAB „Tutrix“ nesilaikė Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų, labai sumažino įmonės galimybes atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais, taip padarydama jiems žalą. Vykdant atsiskaitymus su atsakovu bei perleidžiant baro įrangą, įmonės direktorė žinojo, kad taip yra pažeidžiamos įmonės kreditorių teisės, todėl elgėsi nesąžiningai.

Atsakovas pareiškė priešieškinį ieškovui, prašydamas įpareigoti ieškovą grąžinti atsakovui baro įrangą (šio reikalavimo vėliau atsisakė) ir priteisti iš ieškovo indaplovės plovimo kameros uždarymo kamštį, daržovių pjaustyklės išmetimo diską, apskaitos sistemos kasos aparatą, durų spynos širdelę.

Atsakovas nurodė, kad BUAB „Tutrix“ atstovo įgaliotas asmuo jam perdavė baro įrangą, kurioje trūko prašomų priteisti dalių.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu ieškovo BUAB „Tutrix“ ieškinį patenkino – pripažino 2009 m. birželio 1 d. baro įrangos pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą ieškovės BUAB „Tutrix“ ir atsakovo K. A., negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – nusprendė grąžinti ieškovui BUAB „Tutrix“ natūra baro įrangą; priteisė ieškovui BUAB „Tutrix“ iš atsakovo K. A. 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur), sumokėtų už patalpų nuomą, bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas atmetė atsakovo K. A. priešieškinio dalį dėl trūkstamų detalių baro įrangai (kamščio, diskelio), spynos ir kasos aparato priteisimo iš ieškovo, o kitą civilinės bylos dalį, atsakovui atsisakius priešieškinio reikalavimų, nutraukė.

Teismas sprendė, kad ieškovas įrodė visas CK 6.66 straipsnio sąlygas, kurios sudaro pagrindą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais. Teismas nesutiko su atsakovu, kad sudaryti ginčo sandoriai neturėjo jokios įtakos įmonės nemokumui. Teismas nurodė, kad didelės nuomos mokesčio sumos sumokėjimas, taip pat ieškovui priklausančios baro įrangos pardavimas atsakovui K. A. dar labiau pablogino ieškovo BUAB „Tutrix“ turtinę padėtį. Teismas konstatavo, kad ieškovas, atsiskaitydamas tik su atsakovu K. A., neatsižvelgė į tai, kad sudarant ginčo sandorį buvo areštuotas jo turtas, jis buvo skolingas kitiems kreditoriams, todėl smarkiai sumažino savo galimybes atsiskaityti su kitais įmonės kreditoriais, t. y. sudarė nelygiavertes sąlygas kitiems savo kreditoriams patenkinti kreditorinius reikalavimus, taip pažeidė jų teises ir interesus. Už parduotą atsakovui baro įrangą gautos lėšos ir ieškovo darbuotojų lėšos nebuvo panaudotos ieškovo finansinei padėčiai gerinti, priešingai – ieškovas liko be pagrindinių darbo priemonių, kurias perleidęs atsakovui turėjo iš jo paties nuomoti tam, kad galėtų tęsti įmonės veiklą. UAB „Tutrix“ nesilaikė 1999 m. gruodžio 2 d. Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas konstatavo, kad ieškovo direktorė, vykdydama atsiskaitymus išskirtinai su atsakovu, žinojo, kad taip yra pažeidžiamos įmonės kreditorių teisės, todėl sprendė, kad sandorio šalių veiksmai dėl baro įrangos pardavimo ir nuomos mokesčio sumokėjimo atsakovui neatitiko sąžiningo elgesio standartų.

Teismas, nustatęs, kad ieškovas negavo pakankamai pajamų net nuomos mokesčiams sumokėti, todėl, neturėdamas lėšų, dengdamas skolą atsakovui, jam pardavė įmonės veiklai naudojamą įrangą, nesutiko su atsakovu, kad per likusį iki bankroto bylos iškėlimo pusmetį ieškovo įmonė galėjo užsidirbti trūkstamas lėšas. Taip pat teismas atmetė atsakovo argumentą, kad jam nebuvo žinoma ieškovo sunki finansinė padėtis, nes toks argumentas prieštarauja atsakovo paaiškinimui, jog ieškovas kelerius metus nemokėjo jam skolų, nors jo darbuotojos nuolat žadėjo grąžinti skolą, taip pat aplinkybei, kad skola už baro patalpų nuomą buvo sumokėta tik tada, kai ieškovas pardavė jam savo pagrindinę darbo priemonę – baro įrangą, trečiojo asmens G. V. paaiškinimui, jog per pokalbius su atsakovu ji nuolat minėjo, kad nuomos mokesčių skolos iš karto grąžinti negali, prašė leisti grąžinti skolą dalimis. Ginčo šalys – verslininkai – aiškiai suprato, kad įmonė tik dėl sunkios finansinės padėties pasiryžtų parduoti savo darbo priemones, siekdama atsiskaityti su vienu kreditoriumi, ir kad taip ieškovas elgėsi nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu. Teismas nurodė, kad prašymas dėl restitucijos taikymo tenkintinas, todėl neteisėtų sandorių pagrindu atsakovo įgytą baro įrangą nusprendė grąžinti ieškovui natūra, o atsakovui K. A. grąžinti ieškovui už baro įrangą sumokėtus 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur), o nesant baro įrangos natūra – iš atsakovo priteisti ieškovui baro įrangos vertę pinigais. Taip pat teismas ieškovui iš atsakovo priteisė sumokėtą patalpų nuomos mokestį – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur).

Teismas vadovavosi antstolio surašytu 2010 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, laikydamas jį turinčiu didesnę įrodomąją galią oficialiu rašytiniu įrodymu, ir sprendė, kad atsakovo bei liudytojų teiginiai apie kasos aparato, ginčo įrangos (kamščio ir diskelio) paėmimą bei durų spynos pakeitimą (išėmimą) yra neįrodyti. Dėl to teismas atmetė atsakovo reikalavimų dalį dėl trūkstamų baro įrangos detalių, spynos ir kasos aparato priteisimo iš ieškovo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, patikslinusi sprendimo rezoliucinę dalį, kuria 2009 m. birželio 1 d. baro įrangos pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyta restitucija, nurodant, kad restitucija taikoma, grąžinant ieškovui BUAB „Tutrix“ natūra baro įrangą, atsakovui K. A. iš ieškovo priteisiant už baro įrangą sumokėtus 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur).

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pripažinta, jog atsakovui turi būti grąžinti už baro įrangą jo sumokėti pinigai – 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur), tačiau rezoliucinėje dalyje ši suma nenurodyta, nusprendė rezoliucinę dalį patikslinti, joje papildomai nurodant, kad, pritaikius restituciją, atsakovui grąžinami už baro įrangą sumokėti 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovas K. A. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškiniu ieškovas reiškė du reikalavimus: 1) pripažinti Įrangos pirkimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir taikyti restituciją, grąžinant UAB „Tutrix“ nuosavybėn baro įrangą, parduotą pagal šią sutartį; 2) priteisti iš K. A. 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) skolą. Kitaip tariant, ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais Įrangos pirkimo sutartį ir 2009 m. birželio 19 d. atliktus mokėjimus, kurių bendra suma – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur). Šie sandoriai savo esme skirtingi ir vienas su kitu nesusiję, todėl ir pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendime, ir apeliacinės instancijos teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartyje jie turėjo būti individualizuoti, turėjo būti nuosekliai ir kruopščiai patikrinta, ar kiekvieną iš jų galima pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, t. y. ar kiekvieno jų atveju visos įstatyme numatytos sandorio negaliojimo sąlygos yra įrodytos. Kasatoriaus nuomone, to nebuvo ir negalėjo būti padaryta.

2. Spręsdami dėl Įrangos pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Atsižvelgiant į CK 6.66 straipsnio nuostatas, siekiant įrodyti actio Pauliana instituto taikymo galimybę, teismai privalėjo ištirti, ar, ir jei taip, – kaip sandoriu buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės. Įrangos pirkimo sutartis buvo atlygintina, už parduotą baro įrangą ieškovas gavo jos realią vertę atitinkančią pinigų sumą, kurią galėjo naudoti bet kokiems teisėtiems tikslams. Bendrovės turtas netekus baro įrangos nesumažėjo, nes vietoj vienos rūšies turto – daikto – ieškovas įgijo kitą turtą – pinigus.

Teismai taip pat nepagrįstai konstatavo kasatoriaus nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas laikė neįrodytais atsakovo teiginius, kad jis buvo informuotas, jog UAB „Tutrix“ neturi kreditorių ir nežinojo apie šios įmonės finansinius sunkumus, taip pat pažymėjo, kad atsakovas suinteresuotas duoti jam naudingus paaiškinimus ir jais nesivadovavo, tačiau nemotyvuotai ir nepagrįstai vadovavosi buvusios ieškovo administratorės priešingais paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrindą Įrangos pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia, be kita ko, sudaro aplinkybė, jog perleidžiant Įrangą nebuvo atsižvelgta į 12 250 Lt (3547,85 Eur) vertės bendrovės turto areštą. Ieškovui nebuvo apribota teisė disponuoti kokiu nors konkrečiu turtu, įskaitant baro įrangą. Atsižvelgiant į buhalterinę perleistos įrangos vertę (74 186,42 Lt (21 485,87 Eur) ir bendrovės turto arešto mastą (12 250 Lt (3547,85 Eur), negaliojančia galima pripažinti nebent dalį sutarties, dėl įrangos, kurios vertė – 12 250 Lt (3547,85 Eur). CK 1.96 straipsnyje numatyta, kad „Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies.“ Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pagal 2009 m. lapkričio 30 d. (t. y. jau perleidus baro įrangą atsakovui Įrangos pirkimo sutartimi) balansą, bendrovės turto vertė buvo 18 528 Lt (5366,08 Eur), todėl kreditoriaus reikalavimas, kuris buvo apsaugotas 12 250 Lt (3547,85 Eur) vertės turto areštu, ir po Įrangos pirkimo sutarties sudarymo galėjo būti patenkintas iš likusio bendrovės turto.

3. Spręsdami dėl 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) priteisimo teismai neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos. Negalima sutikti su teismų argumentais, kad ginčo sandoriu buvo sumažintos ieškovo galimybės atsiskaityti su kitais jo kreditoriais. Ieškovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, turėjo galiojančią ir pagrįstą prievolę atlikti 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) mokėjimą atsakovui, nes skola už patalpų nuomą ir komunalinius mokesčius susidarė nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki 2009 m. gegužės mėnesio. Toks mokėjimas atliktas likus aštuoniems mėnesiams iki Kauno apygardos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo 2010 m. vasario 13 d. Vadinasi, sandorio sudarymo metu įstatymai nenustatė bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, buvo leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Pagal Subnuomos sutarties 5.2 punktą subnuomininkas turėjo prievolę mokėti subnuomotojui 0,2 proc., t. y. mažiausiai po 243 Lt (70,38 Eur) dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos subnuomos ar kitų mokesčių pagal sutartį sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atlikus 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) mokėjimą atsakovui, jis neteko Subnuomos sutarties 4.2.3 punkte nustatytos teisės nutraukti Subnuomos sutartį, subnuomininkui nemokant mokesčių pagal sutartį, o tai būtų sužlugdę ieškovo verslą.

4. Teismai sprendė, kad ieškovas pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą mokėjimų tvarką, todėl atliktas mokėjimas atsakovui pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pirma, formaliai 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) sumokėjimas atsakovui neatitinka Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnio reikalavimų, tačiau šis įstatymas neteko galios nuo 2009 m. liepos 1 d., t. y. praėjus vos 10 dienų nuo ginčo sandorio sudarymo. Todėl pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, kai šis teisinis pagrindas išnyko vos po kelių dienų, manytina, būtų pažeisti teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Antra, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo teiginiu, kad buvo ir kitų kreditorių, tačiau nenurodė jų reikalavimų atsiradimo datos. Trečia, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, yra leidžiamas tam tikras nukrypimas nuo Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo ir tai paaiškinama bendrąja verslo logika, siekiu tokiu būdu išlaikyti laikinų sunkumų patiriantį verslą.

5. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Kadangi ieškovui iškelta bankroto byla, tai atsakovas, Įrangos pirkimo sutartį ir 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) mokėjimą pripažinus negaliojančiais, taptų bankrutuojančios įmonės kreditoriumi ir dalyvaudamas bankroto procedūroje kaip trečiosios eilės kreditorius, tikėtina, už baro įrangą sumokėtos kainos neatgautų. Tai reiškia, kad nepakeitus restitucijos būdo atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų: įvykdžius apeliacinės instancijos teismo nutartį, atsakovas ne tik grąžintų jam ieškovo sumokėtus 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) (ieškovo padengtą įsiskolinimą), baro įrangą, bet ir neatgautų jo paties sumokėtų 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur). Taigi, atsakovo kreditorinis reikalavimas ieškovo atžvilgiu būtų nebe 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) (koks buvo iki 2009 m. birželio 1 d. sandorių sudarymo), o 195 803,98 Lt (56 708,75 Eur). Apeliacinės instancijos teismas netyrė, kokia yra dabartinė įrangos vertė, todėl tik šiam teismui priėmus skundžiamą nutartį, iškilo būtinybė kartu su kasaciniu skundu pateikti įrodymus apie tai, kad šiuo metu baro įrangos vertė tesiekia 6566 Lt (1901,65 Eur). Be to, dalies Įrangos neįmanoma išmontuoti nepadarius žalos pastatui, ją būtų sunku pritaikyti kitame pastate. Dėl to net ir pripažinus šioje byloje ginčijamus sandorius negaliojančiais, turi būti pakeistas restitucijos taikymo būdas.

Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodydamas šiuos argumentus:

1. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad yra visos CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygos. Ieškovei sudarant įrangos pirkimo–pardavimo 2009-06-01 sutartį bei jai apmokant atsakovui už patalpų nuomą (toliau – ginčijami sandoriai) atsakovas buvo ne vienintelis ieškovės kreditorius. Ieškovas VSDFV Kauno skyriui buvo skolingas 34 487,91 Lt (9988,39 Eur), asociacijai LATGA – 666,90 Lt (193,15 Eur), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, 202 Lt (58,50 Eur) bylinėjimosi išlaidų, UAB „Rovela“ – 12 250 Lt (3547,85 Eur), t. y. ne tik atsakovas ginčijamu sandoriu sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Dėl to atsakovas nepagrįstai teigia, kad negaliojančia galima pripažinti nebent dalį sutarties dėl įrangos, kurios vertė – 12 250 Lt (3547,85 Eur). Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartyje, kuria UAB „Tutrix“ iškelta bankroto byla, nurodyta, kad įmonė nemoka darbuotojams darbo užmokesčio, skolų valstybei, ieškovo BUAB „Tutrix“ skola yra 522 110 Lt (151 213,51 Eur), o įmonės turtas – 18 528 Lt (5366,08 Eur). Akivaizdu, kad tokio dydžio skola susidarė ne per keletą mėnesių. Dėl to atsakovo argumentai, kad teismai nenurodė kreditorių reikalavimų atsiradimo datų, yra mažareikšmiai. Kadangi ieškovas turėjo didelių skolų ir buvo nemokus, ginčijamais sandoriais vienu metu padengęs visą skolą atsakovui, jis suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių, pažeisdamas kitų kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Ieškovas neturėjo įstatyme ar teismo sprendimu nustatytos pareigos sudaryti ginčijamą sandorį, todėl jo sudarymas vertintinas kaip ieškovo ir atsakovo laisvos valios išraiška. Ieškovas su atsakovu neatsiskaitinėjo už nuomą jau ilgą laiką, trečiasis asmuo G. V. nurodė, kad ji atsakovui nuolat minėjo, jog nuomos mokesčių skolos iš karto grąžinti negali, bei prašė skolą grąžinti dalimis. Dėl to atsakovas nepagrįstai teigia, kad jis nežinojo apie sunkią ieškovo finansinę padėtį ir kitų kreditorių teisių pažeidimą sudarant Įrangos pirkimo–pardavimo sandorį. Tai, kad ieškovas, pardavęs Įrangą, ją nuomojo iš atsakovo, patvirtina tokį žinojimą ir ginčijamų sandorių nesąžiningumą.

2. Leidus grįžtamąjį įstatymo galiojimą civiliniams teisiniams santykiams, būtų neproporcingai pagerinta tik dalies subjektų padėtį, todėl atsakovas nepagrįstai nurodo, kad yra leidžiamas tam tikras nukrypimas nuo ginčo sandorių sudarymo metu galiojusio Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo.

3. Kadangi ieškovui iškelta bankroto byla, teisinių padarinių klausimas, pripažinus sandorį negaliojančiu, sprendžiamas CK 6.66 straipsnio nuostatas taikant kartu su Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko nepagrįstai perleistas turtas grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turtą ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais pagal ĮBĮ nustatytą tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Rameksta“ v. V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005; 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009). Atsakovo argumentai dėl Įrangos kainos, jos išgabenimo būdo, taip pat kad restitucijos taikymas apsunkintų jo finansinę padėtį, nėra pagrindas pakeisti restitucijos būdą.

4. Civiliniam procese nėra numatyta galimybė proceso šalims pateikti naujus įrodymus kasaciniam teismui, todėl kasatorius, pateikdamas naujus įrodymus kasaciniam teismui, piktnaudžiauja procesu, elgiasi nesąžiningai ir neteisėtai. Jo teikiami įrodymai – įrangos vertė, sąskaitos už komunalinius mokesčius, neturi jokios reikšmės nustatant sandorių teisėtumą, nes sandoris dėl įrangos pardavimo nėra ginčijamas tuo pagrindu, kad ji parduota ne už rinkos kainą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad Įrangos pirkimo sutartis ir 2009 m. birželio 19 d. ieškovo atlikti mokėjimai, kurių bendra suma – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur), yra skirtingi sandoriai. Nors šių sandorių sudarymo aplinkybės (įranga parduodama kasatoriui, o už įrangą iš kasatoriaus gautos lėšos po 19 dienų panaudojamos padengiant dalį įsiskolinimo kasatoriui) ir rodo bendrą ekonominį šių sandorių tikslą (kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, „labiau tikėtina, kad pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas turint tikslą padengti atsakovui susidariusį įsiskolinimą“), tačiau byloje nesant pareikšto savarankiško reikalavimo dėl Įrangos pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu (kaip apsimestinio sandorio) ir teismams dėl to nesprendus, teisėjų kolegija neturi pagrindo šių sandorių kvalifikuoti kitaip. Nors kasatorius teigia, kad ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais Įrangos pirkimo sutartį ir 2009 m. birželio 19 d. atliktus mokėjimus, kurių bendra suma – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur), tačiau įvertinusi byloje esančius procesinius šalių dokumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas byloje reikalavo negaliojančia pripažinti tik Įrangos pirkimo sutartį, o savarankiško reikalavimo dėl atliktų mokėjimų pripažinimo negaliojančiais nesuformulavo, tik prašė priteisti iš kasatoriaus 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur). Ieškinio reikalavimą dėl 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) priteisimo ieškovas, be kita ko, grindė tuo, kad 2009 m. birželio 19 d. atlikti mokėjimai, kurių bendra suma – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur), pažeidžia imperatyvias Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo (toliau – ir LMETĮ) 3 straipsnio nuostatas. Kvalifikuodamas šalių santykius, susijusius su 2009 m. birželio 19 d. atliktais mokėjimais, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „nesilaikydamas mokėjimų eiliškumo, ieškovas pažeidė Laikinajame mokėjimų eilės tvarkos įstatyme nustatytą mokėjimų tvarką, todėl atliktas mokėjimas atsakovui pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl pirmosios instancijos teismas atliktą UAB „Tutrix“ mokėjimą atsakovui pagrįstai pripažino negaliojančiu ir taikė restituciją“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra konstatuota, kad įstatyme nustatytos atsiskaitymų eiliškumo tvarkos pažeidimas gali sudaryti prielaidas ginčyti sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu vertinant jį kaip kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Tačiau tam, kad teismas turėtų pagrindą spręsti dėl sandorio negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, turi būti suformuluotas atitinkamas reikalavimas byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad esant tokiai situacijai, kai ieškinyje tiesiogiai nesuformuluotas reikalavimas, atitinkantis CK 6.66 straipsnio reikalavimus – sandorį pripažinti negaliojančiu ir taikyti iš to kylančias teisinius padarinius – restituciją, tačiau galutinis rezultatas, kurio siekiama ieškiniu – grąžinti sutarties šalis į padėtį, buvusią iki turto perleidimo sandorio sudarymo, atitinka actio Pauliana instituto esmę ir paskirtį, bylą nagrinėjantis teismas pagal savo įgaliojimų ribas turi veikti taip, kad ieškinio dalykas būtų patikslintas, atitiktų faktinį pagrindą, būtų aiškios bylos nagrinėjimo ribos, juolab kad ieškiniu ginami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai, byla susijusi su viešojo intereso apsauga, tokiose bylose šalių dispozityvumo laipsnis santykinai mažesnis, o teismo diskrecija – platesnė (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB,,Esveras“ v. UAB,,Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013). Nagrinėjamoje byloje teismai to nepadarė. Teisėjų kolegija vertina šią aplinkybę kaip procesinį pažeidimą. Kita vertus, pirmiau nurodytas procesinis pažeidimas nenulėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimo.

Minėta, kad ieškinio reikalavimą dėl 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) priteisimo ieškovas, be kita ko, grindė tuo, kad 2009 m. birželio 19 d. atlikti mokėjimai, kurių bendra suma – 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur), pažeidžia imperatyvias LMETĮ 3 straipsnio nuostatas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tuo atveju, kai teismas ex officio pripažįsta sandorį niekiniu savarankišku CK pirmosios knygos IV skyriuje įtvirtintu pagrindu, actio Pauliana institutas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Utvilsta“ v. UAB „Schindler-Liftas“, bylos Nr. 3K-3-75/2011). Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai neįtvirtina kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, ieškovo pareikštas reikalavimas dėl 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) priteisimo gali būti vertinamas kaip savarankiškas reikalavimas dėl niekinių sandorių – 2009 m. birželio 19 d. atliktų mokėjimų – teisinių padarinių taikymo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011 ir kt.). Nors pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami dėl 2009 m. birželio 19 d. atliktų mokėjimų, kaip sandorių, negaliojimo, be kita ko, rėmėsi ir CK 6.66 straipsnio nuostatomis, teisėjų kolegija šiuos argumentus, nesant suformuluoto ieškovo reikalavimo dėl mokėjimų sandorių pripažinimo negaliojančiais, vertina kaip perteklinius. Minėta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teismams CK 1.80 straipsnio pagrindu ex officio pripažinus šiuos sandorius niekiniais dėl jų prieštaravimo imperatyvioms LMETĮ 3 straipsnio nuostatoms, actio Pauliana institutas netaikytinas. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo teiginį, kad nagrinėjamoje byloje turėjo būti patikrinta, ar 2009 m. birželio 19 d. atlikti mokėjimai pripažintini negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, ir atitinkamai nevertina kasatoriaus argumentų, susijusių su teismų išvadomis dėl CK 6.66 straipsnio taikymo 2009 m. birželio 19 d. atliktų mokėjimų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, šios bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas sudaro šie kasatoriaus argumentai: 1) dėl actio Pauliana sąlygų taikymo Įrangos pirkimo sutarčiai; 2) dėl LMETĮ ir CK 1.80 straipsnio taikymo 2009 m. birželio 19 d. atliktiems mokėjimams; 3) dėl restitucijos būdo.

Dėl actio Pauliana sąlygų taikymo Įrangos pirkimo sutarčiai

Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas yra susijęs su sutarties laisvės principo ribojimu, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintiną dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad Įrangos pirkimo sutartis atitinka visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas. Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai sprendė dėl antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos (kreditorių teisių pažeidimo) ir penktosios sąlygos (trečiojo asmens – t. y. kasatoriaus – nesąžiningumo). Su šiais kasatoriaus teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius, sandoris pripažįstamas pažeidžiančiu kreditoriaus teises: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, kad dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.).

Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Nemokumas nustatomas, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad 2009 m. birželio 19 d. atsiskaitydamas su kasatoriumi UAB „Tutrix“ turėjo pradelstų įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams (VSDFV Kauno skyriui, asociacijai LATGA, UAB „Rovela“, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, valstybės biudžetui ir darbuotojams), konstatavo, kad tiek sudarant Įrangos pirkimo–pardavimo sandorį (2009 m. birželio 1 d.), tiek atsiskaitant su atsakovu (2009 m. birželio 19 d.) bendrovė buvo nemokumo situacijoje, nors bankroto byla teismo nutartimi dar nebuvo iškelta. Su šia išvada apeliacinės instancijos teismas sutiko. Kasaciniame skunde ši teismų nustatyta aplinkybė nėra ginčijama. Nors kasatorius, be kita ko, nurodo, kad „faktinės bylos aplinkybės paneigia įstatyme numatytų pirmojo ir antrojo pagrindų egzistavimą (dėl Įrangos pirkimo sutarties sudarymo Ieškovas netapo nemokus; sandorio sudarymo metu Ieškovas nebuvo nemokus ir nesuteikė pirmenybės kitam kreditoriui), todėl siekiant įrodyti actio Pauliana instituto taikymo galimybę, teismai privalėjo ištirti, ar, ir jei taip, – kaip sandoriu buvo pažeistos kitų Ieškovo kreditorių teisės“, tačiau argumentų, kurie paneigtų teismų išvadas dėl ieškovo nemokumo, nepateikia. Atsižvelgiant į tai, spręsdama dėl nagrinėjamo actio Pauliana kriterijaus taikymo, teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatyta faktine aplinkybe – ieškovo nemokumu ginčijamo sandorio sudarymo metu – ir tiria, ar ieškovas, būdamas nemokus, Įrangos pirkimo sutartimi suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių.

Pagal kasacinio teismo praktiką, ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris susidarius nemokumo situacijai jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad sudarius Įrangos pirkimo sutartį ir gavus už įrangą rinkos kainą atitinkantį piniginį ekvivalentą UAB „Tutrix“ nemokumas padidėjo. Nustatydami kitą aplinkybę – ar ginčijamas sandoris sutrukdė įmonės kreditoriams gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris esant nemokumo situacijai jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sudarytas sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus, teismai lemiamą reikšmę suteikė faktui, kad už parduotą įrangą gauti pinigai buvo panaudoti atsiskaityti su kasatoriumi. Teisėjų kolegija su tokiu teismų vertinimu iš esmės sutinka. Minėta, kad kol nenustatyta kitaip, Įrangos pirkimo sutartis ir atsiskaitymai su kasatoriumi laikytini savarankiškais sandoriais. Tačiau bylą nagrinėjantis teismas negali ignoruoti šių sandorių sudarymo aplinkybių: iki sandorių sudarymo buvusio ieškovo įsiskolinimo kasatoriui, laiko tarpo, per kurį buvo sudaryti visi sandoriai, ieškovo piniginių lėšų apyvartos šiuo laikotarpiu. Aplinkybė, kad visus už parduotą įrangą iš kasatoriaus gautus pinigus ieškovas nedelsdamas panaudojo atsiskaityti su kasatoriumi, sudaro pagrindą teigti, kad Įrangos pardavimo sandoris buvo sandorių grandinės, kuria nemokumo situacijoje esantis ieškovas atsiskaitė su kasatoriumi, taip sutrukdydamas kitiems įmonės kreditoriams gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris susidarius nemokumo situacijai jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus, sudėtine dalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamu sandoriu buvo sudarytos prielaidos suteikti pirmenybę vienam iš UAB „Tutrix“ kreditorių – kasatoriui, todėl šis sandoris teismų pagrįstai kvalifikuotas kaip pažeidžiantis kitų kreditorių interesus. Pažymėtina, kad priešingas aiškinimas galėtų sudaryti prielaidas ūkio subjektams, esantiems nemokumo situacijoje, pasinaudojant panašiomis turto perleidimo ir atsiskaitymo schemomis, piktnaudžiauti teise, išvengiant actio Pauliana instituto taikymo galimybės.

Dėl kasatoriaus nesąžiningumo

Bylą nagrinėję teismai konstatavo abiejų šalių nesąžiningumą, sudarant Įrangos pirkimo sutartį. Šią išvadą teismai grindė tuo, kad kasatorius aiškiai suvokė, jog ieškovas lėšų mokesčiams sumokėti neturi, kad šalys, būdami verslininkais, aiškiai suprato, jog tik esanti sunkios finansinės padėties įmonė pasiryžtų parduoti savo darbo priemones tam, kad atsiskaitytų su vienu kreditoriumi. Be to, trečiasis asmuo G. V. patvirtino, kad apie UAB „Tutrix“ kreditorius atsakovas galėdavo pasidomėti jų buhalteriją tvarkančioje bendrovėje (tą iš esmės pripažįsta ir atsakovas apeliaciniame skunde). Be to, kasatorius, būdamas verslininkas, savo iniciatyva turėjo pasidomėti, ar UAB „Tutrix“ neturi kreditorių, jei jis šios pareigos rūpestingai neįvykdė, visas dėl to atsirandančias neigiamas pasekmes privalo prisiimti pats atsakovas, tuo labiau kad jis žinojo, jog bendrovė turi finansinių sunkumų.

Sąžiningu laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Neringos žuvis“ v. A. Pukelio IĮ „Altana“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-168/2007). Kasacinio teismo praktikoje plėtojama pozicija, kad verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų. Konkrečiu atveju vertinant verslininko turėjimą žinoti tam tikras aplinkybes, atsižvelgiama į jo ir kontrahento veiklos pobūdį. Pagal kontrahento veiklos pobūdį verslininkas turi suprasti, kad skolininkas turi verslo santykių ne tik su juo, bet ir su kitais asmenimis. Žinodamas, kad kontrahentas nuolat vėluoja atsiskaityti, sudarydamas su juo sandorį, kuriuo siekia atgauti didelę dalį skolos, verslininkas turi suprasti ir tai, kad skolininkas gali turėti atsiskaitymo sunkumų ir su kitais savo verslo partneriais, todėl jo sudaromu sandoriu gali dar labiau pasunkėti skolininko galimybė atsiskaityti su kitais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bendradarbiaudamas su ieškovu ar pasidomėjęs viešai prieinama informacija, kasatorius galėjo suprasti, jog ieškovas turėjo kitų kreditorių. Kasatorius, laikydamasis apdairaus ir rūpestingo kvalifikuoto subjekto standarto, privalėjo pasidomėti ieškovo turtine padėtimi, turimais kreditoriais, skolų mastu, ginčais teisme, daiktinių teisių suvaržymais ir įvertinti, ar sudarant susitarimą nebus pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad „byloje yra duomenų, įrodančių, jog iki ginčo sandorių sudarymo 12 250 Lt (3547,85 Eur) sumai buvo areštuotas bendrovės turtas. Taigi sudarant ginčo sandorius nebuvo atsižvelgta ir į šiuos bendrovės turtui nustatytus disponavimo apribojimus, kas taip pat sudaro pagrindą ginčo pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia.“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant Turto arešto įstatymo nuostatas, yra pažymėta, kad laikinasis areštas reiškia, jog yra areštuojamas visas turtas, kol nebus sudarytas turto aprašas ir identifikuotas konkretus areštuojamas turtas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Murena“ v. AB „Eurovia Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-130/2013). Tai reiškia, kad ginčijamu sandoriu UAB „Tutrix“, pažeisdama imperatyviąsias Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, neteisėtai perleido baro įrangą kasatoriui, nes disponuoti šia teise ieškovui buvo uždrausta.

Kasatorius, be kita ko, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas laikė neįrodytais atsakovo teiginius, jog jis buvo informuotas, kad UAB „Tutrix“ neturi kreditorių ir nežinojo apie šios įmonės finansinius sunkumus, taip pat pažymėjo, kad atsakovas suinteresuotas duoti jam naudingus paaiškinimus ir jais nesivadovavo, tačiau nemotyvuotai ir nepagrįstai vadovavosi buvusios ieškovo administratorės priešingais paaiškinimais.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-296/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. R. M. ir kt., bylos 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-324/2008; kt.).

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad teismams nustatant kasatoriaus nesąžiningumą įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos.

Dėl Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo ir CK 1.80 straipsnio taikymo

Remiantis LMETĮ (redakcija, galiojusi 2009 m. birželio 19 d. ieškovui atliekant mokėjimus, kurių bendra suma 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) 3 straipsnio 1 dalimi, kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado. Tos pačios eilės įsipareigojimai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje, vykdomi pagal jų atsiradimo laiką. Jeigu šių įsipareigojimų atsiradimo laikas sutampa, jie tenkinami proporcingai (LMETĮ 3 straipsnio 2–3 dalys).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vikata ir Ko“ v. UAB „Daisruna ir Ko“, bylos Nr. 3K-3-361/2009); tokią tvarką pažeidžiantis atsiskaitymas pripažįstamas niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Utvilsta“ v. UAB „Schindler-Liftas“, bylos Nr. 3K-3-75/2011). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad mokėjimų vykdymo tvarka yra imperatyvi, dėl jos pažeidimo perduotos lėšos vertinamos kaip neteisėtai įgytos ir restitucijos tvarka turi būti grąžinamos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BIĮ M. V. firma „Dinolita“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-510/2012).

Kasatorius nesutinka su nurodytų Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo nuostatų taikymu, remdamasis argumentais, dėl kurių kolegija pasisako.

Pirma, kasatoriaus nuomone, nors 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) sumokėjimas atsakovui neatitinka imperatyvių Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo normų, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šis įstatymas neteko galios praėjus vos 10 dienų nuo ginčo sandorio sudarymo, šio sandorio pripažinimas negaliojančiu pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Sudarant ginčo sandorį Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas galiojo, todėl jo nuostatos buvo visiems privalomos. Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, taip pat ir teisės aktai, nustatantys, kad kitas aktas netenka galios, atgaline tvarka negalioja (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Dėl to priešingai nei teigia kasatorius, kilus šalių ginčui, būtent galiojusio įstatymo netaikymas reikštų teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir teisinio apibrėžtumo principų pažeidimą, nes taip būtų pažeisti galiojusio įstatymo besilaikiusios šalies teisėti lūkesčiai, jos teisinė padėtis nepagrįstai suvaržyta ir atitinkamai palengvinta teisės normas pažeidusios šalies padėtis.

Antra, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas apsiribojo teiginiu, jog buvo ir kitų kreditorių, tačiau nenurodė jų reikalavimų atsiradimo datos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje nenurodyta reikalavimų atsiradimo data, tačiau konstatuotos teisiškai reikšmingos aplinkybės taikant Laikinąjį mokėjimų eilės tvarkos įstatymą, t. y. kad sandorio sudarymo dieną UAB „Tutrix“ turėjo mokėjimo įsipareigojimų, vykdytinų pirmiau. Šią išvadą padaryti apeliacinės instancijos teismui sudarė pagrindą byloje esančių įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, kad 2009 m. birželio 19 d. atsiskaitymo su kasatoriumi metu UAB „Tutrix“ turėjo įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams: VSDFV Kauno skyriui – 34 487,91 Lt (9988,39 Eur), asociacijai LATGA – 666,90 Lt (193,15 Eur), 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, 202 Lt (58,50 Eur) bylinėjimosi išlaidų (Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. preliminarus sprendimas), UAB „Rovela“ – 12 250 Lt (3547,85 Eur). Atskirais raštais VSDFV Kauno skyrius patvirtino, kad UAB „Tutrix“ 2009 m. gegužės 31 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui skola sudarė 30 711,29 Lt (8894,60 Eur), 2009 m. birželio 30 d. – 34 026,88 Lt (9854,87 Eur), Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija patvirtino, kad UAB „Tutrix“ skola valstybės biudžetui 2009 m. gegužės 31 d. sudarė 12 208,34 Lt (3535,78 Eur), o 2009 m. birželio 30 d. – 19 411,45 Lt (5621,94 Eur). Iš bankroto administratoriaus pateiktos UAB „Tutrix“ pažymos dėl UAB „Tutrix“ darbo užmokesčio skolos matyti, jog skolų darbuotojams bendrovė turėjo dar nuo 2008 m. liepos mėnesio (2008 m. liepos mėnesį skola sudarė 54 624,27 Lt (15 820,28 Eur), 2009 m. gegužės 31 d. skola darbuotojams sudarė 68 759,51 Lt (19 914,13 Eur), 2009 m. birželio 30 d. – 69 168,84 Lt (20 032,68 Eur), 2009 m. birželio 30 d. darbuotojams tebuvo išmokėta 4416,42 Lt (1279,08 Eur). Teismo išvada, padaryta byloje esančių įrodymų pagrindu, nors ir neišdėsčius išsamios šių įrodymų analizės skundžiamoje nutartyje, nepripažintina proceso teisės normų pažeidimu, galėjusiu lemti netinkamą įstatymo taikymą ir nutarties neteisėtumą.

Trečia, kasatorius pažymi, kad vadovaujantis kasacinio teismo praktika, yra leidžiamas tam tikras nukrypimas nuo LMETĮ ir tai paaiškinama bendrąja verslo logika, siekiu tokiu būdu išlaikyti laikinų sunkumų patiriantį verslą. Teisėjų kolegija su tokiu įstatymo ir teismų praktikos interpretavimu nesutinka. Atsižvelgiant į konstitucinį principą, įtvirtinantį asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams (Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis), bet kokių išimčių iš įstatyme nustatytos bendros taisyklės taikymas turi nepažeisti šio ir kitų teisės principų bei būti aiškiai pagrįstas. Kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012, pabrėžta, kad faktinio nemokumo situacijoje esančios įmonės turto perleidimas būtų galimas tik išimtiniais atvejais, įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą, įsitikinus, kad nebus pažeistos teisės aktų nuostatos ir kitų asmenų teisėti interesai. Pažymėta, kad toks atvejis gali būti konstatuotas, įsitikinus, kad turto perleidimas yra vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto, tai nepažeis kitų tokioje pat situacijoje esančių kreditorių teisių, bus laikomasi įmokų paskirstymą, esant kelioms skoloms, reglamentuojančių įstatymų (pavyzdžiui, CK 6.55 straipsnis, Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas). Taigi, priešingai nei teigia kasatorius, teismų praktikoje nėra leidžiamas nukrypimas nuo Laikinojo mokėjimų eilės tvarkos įstatymo. Be to, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, patvirtinančias dideles įmonės skolas ne tik kasatoriui, bet ir kitiems kreditoriams, jų tolygų augimą ekonominės krizės laikotarpiu, spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo, jog atsiskaitymas su atsakovu būtų galėjęs išsaugoti ieškovo verslą.

Dėl restitucijos būdo

Kasatorius teigia, kad nepakeitus restitucijos būdo, jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, nes įvykdžius apeliacinės instancijos teismo nutartį, jis ne tik prarastų ieškovo grąžintą skolą ir įgytą baro įrangą, bet ir neatgautų jo paties sumokėtų 74 186,42 Lt (21 485,87 Eur). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad restitucijos padarinių riziką prisiėmė pats atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius teismų nustatytomis aplinkybėmis, t. y. neteisėtai veikdamas kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo padėtis dėl restitucijos pablogėtų nepagrįstai ir nesąžiningai. Nustatyta, kad iki ginčo sandorių ieškovas buvo skolingas kasatoriui 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur) tačiau jam (ieškovui) nuosavybės teise priklausė baro įranga. Kasatoriaus teigimu, teismas turėtų taikyti tokį restitucijos būdą, kad ieškovas ir toliau liktų skolingas kasatoriui 121 617,56 Lt (35 222,88 Eur), tačiau baro įranga taptų nebe ieškovo, o kasatoriaus nuosavybe. Tai reiškia, kad kasatoriaus prašo taikyti išimtį iš bendros taisyklės, kurią pritaikius iš nagrinėjamoje byloje neteisėtais pripažintų veiksmų (sandorių) jam vis tiek atsirastų ekonomiškai naudingos pasekmės. Pagal bendrąjį teisės principą iš neteisės teisė nekyla. Teisėjų kolegijos vertinimu, išimtys iš griežtų įstatymuose įtvirtintų ir kasacinio teismo išplėtotų actio Pauliana instituto taikymo taisyklių dėl tokiomis aplinkybėmis atsakovui kilusių neigiamų padarinių nagrinėjamoje byloje galėtų negali būti daromos, nes jos gali pažeisti kitų ieškovo - bankrutuojančios įmonės kreditorių teisėtus interesus, be to, atsirastų galimybė ateityje tokiomis išimtimis piktnaudžiauti kitiems asmenims.

Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į tai, kasatoriaus pateikiamų naujų įrodymų dėl baro įrangos vertės teisėjų kolegija netiria ir paaiškinimų dėl to, kad dalies įrangos neįmanoma išmontuoti be žalos pastatui, nevertina.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 17 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš K. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17 (septyniolika) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė