S. L. pagal BK 199 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-39-495/2020

Teisminio proceso Nr. 1-02-4-00186-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.9.8; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. L. (S. L.) gynėjos advokatės K. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžiu S. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 150 MGL dydžio (7500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir S. L. paskirta galutinė bausmė – 100 MGL dydžio (5000 Eur) bauda.

Nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta 5000 Eur pervesti paskirtai baudai sumokėti, o likusią užstato dalį grąžinti užstato davėjui D. C.. 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių, 2018 m. spalio 29 d. perduotų saugoti į Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos depozitinę sąskaitą, nuspręsta grąžinti M. K. (M. K.).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nuosprendis.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, 4 dalies 1 punktu, kaip kontrabandos rezultato dalis konfiskuota 1 500 000 Rusijos rublių (20 080,32 Eur).

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. K. grąžinta 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių pinigų suma sumažinta ir jam grąžinta 4 500 000 Rusijos Federacijos rublių.

Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta 5000 Eur pervesti paskirtai baudai sumokėti, ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 133 straipsnio 6 dalimi, 10 000 Eur užstatas grąžintas užstato davėjui D. C..

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. S. L. pagal BK 199 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabendamas privalomus pateikti muitinei daiktus – 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, nepateikė jų muitinės kontrolei ir taip padarė kontrabandą, t. y. pažeisdamas 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės 3 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kuris nustato, kad „bet kuris fizinis asmuo, atvykstantis į Bendriją ar išvykstantis iš jos ir gabenantis grynuosius pinigus, kurių vertė ne mažesnė kaip 10 000 Eur, deklaruoja tą pinigų sumą pagal šį reglamentą valstybės narės, per kurią jis atvyksta į Bendriją ar išvyksta iš jos, kompetentingai institucijai“, bei pažeisdamas 1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo Nr. VIII-275 (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2017 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. XIII-568) 21 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad „kai asmuo per Lietuvos Respubliką į Europos Sąjungą iš trečiųjų šalių įveža ar iš Europos Sąjungos per Lietuvos Respubliką išveža į trečiąsias šalis, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme, grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės nuostatų 3 straipsnio 1 dalyje“, grynųjų pinigų sumas privalo deklaruoti raštu, pateikdamas muitinei grynųjų pinigų deklaraciją, 2018 m. spalio 27 d. 19.30 val. vykdamas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją vilkiku „Volvo“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Trailor“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio postą, esantį Vilniaus r., Lavoriškių sen., Lavoriškių k., nepateikdamas muitinės kontrolei, paslėpęs krepšyje tarp asmeninių daiktų bei vilkiko kabinos nišoje, esančioje už gulto, neteisėtai gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių (2018 m. spalio 27 d. Lietuvos banko nustatytu kursu 80 321,28 Eur), kurių bendra vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo S. L. gynėja prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nuosprendį ir palikti galioti be pakeitimų Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 straipsnio 2 dalį), nuteistajam S. L. teismo taikyta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga (neadekvati) jo padarytam teisės pažeidimui, paskirta neatsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką tokios kategorijos bylose, pažeidžiant nekaltumo prezumpcijos, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus, taip pat teismas padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, t. y. tinkamai, tiesiogiai, išsamiai bei teisingai neištyrė ir neįvertino įrodymų, padarė išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįstos patikimais ir neginčijamais įrodymais (BPK 20 straipsnio 3–5 dalys, 301 straipsnio 1 dalis).

2.2. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokurorės apeliacinį skundą, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nesilaikė nustatytų apeliacinio nagrinėjimo ribų. Šis teismas priimtame nuosprendyje konstatavo faktines aplinkybes (kad faktiniai duomenys nėra pakankami pagrįsti išvadai, jog 6 000 000 Rusijos rublių įgyti teisėtai), kurios nebuvo nurodytos prokurorės apeliaciniame skunde. Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog nuteistojo S. L. gabentos lėšos yra teisėtos kilmės ir priklauso jo darbdavio M. K. įmonei. Prokurorė viso proceso metu neginčijo byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių pinigų teisėtą kilmę, turinio ir sutiko, kad byloje pakanka visumos duomenų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytoms aplinkybėms pagrįsti.

2.3. Apeliacinės instancijos teismo išvados – kad automobilis „TC Volvo FH-Truck 4/2“ turėjo būti įkeistas bankui; jei buvo sudaryta įkeitimo sutartis, tai nėra tokių duomenų, patvirtinančių, kad bankas įkeitimą panaikino ir leido transporto priemonę parduoti; kad kyla pagrįstų abejonių, ar bankas žinojo, jog įkeistinas ar įkeistas pagal kredito sutartį turtas, įgytas už jo suteiktą kreditą, yra realizuotas, kai kreditas dar negrąžintas, – pagrįstos tik prielaidomis, samprotavimais ir įrodymų interpretavimu kaltinimui naudinga linkme. Vertindamas sandorių teisėtumą teismas neatsižvelgė į tai, jog M. K., A. Z. (A. Z.) ir banko teisinius santykius reglamentuoja Rusijos Federacijos įstatymai, kuriems minėtos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandoris neprieštarauja. Iš 2018 m. spalio 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų matyti, kad nuosavybės teisė pirkėjui A. Z. pereina tik po, kai pardavėjas M. K. panaikina visus transporto priemonės apribojimus, grąžindamas paskolą bankui, ir transporto priemonė yra perduodama pasirašant transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktą; pirkėjui žinoma, kad šio susitarimo sudarymo metu transporto priemonė yra apribota pagal 2017 m. rugsėjo 25 d. paskolos sutartį Nr. 0001-11/17-MSB, sudarytą tarp pardavėjo ir AB komercinio banko „Energotransbank“. Vadovaujantis Rusijos Federacijos įstatymais, įkeitimo objektas trečiajai šaliai gali būti perduotas savininkui pašalinus įkeisto turto suvaržymą (pavyzdžiui, sumokant skolą pagal sutartį, kurios pagrindu turtas buvo įkeistas); pardavėjas M. K., gavęs pinigus iš pirkėjo A. Z., privalo pašalinti visus transporto priemonės apribojimus, t. y. grąžinti 5 000 000 rublių paskolą bankui, kurios suma yra net mažesnė nei automobilio kaina (6 000 000 rublių), ir tik po to transporto priemonės perdavimo–priėmimo aktu perduoti automobilį pirkėjui A. Z. be jokių apribojimų. Esamoje situacijoje nėra jokio pagrindo bankui dalyvauti sudarant transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį.

2.4. Nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo prielaidos, kad atsiskaitymo už transporto priemonę būdas grynaisiais pinigais sudaro pagrindą teismui kelti abejonių dėl įgytų pinigų teisėtumo. Teismas nevertino aplinkybių, kad iš transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties turinio akivaizdu, jog šalys tarėsi ir laisva valia susitarė dėl parduodamo daikto kainos bei tarpusavio atsiskaitymo priemonės (būdo), jog toks atsiskaitymo būdas neprieštarauja Rusijos Federacijos įstatymams, nes atsiskaitymai grynaisiais pinigais pagal Rusijos Federacijos įstatymus nėra ribojami. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti pinigų gavimo (įgijimo) teisėtumu, taip pat tuo, kad M. K. su šiais pinigais elgėsi atsakingai, nes tarp M. K. ir A. Z. sudaryta 2018 m. spalio 26 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis bei M. K. veiksmai yra teisėti, nepažeidžiantys nei 2017 m. rugsėjo 25 d. kredito sutarties sąlygų, nei Rusijos Federacijos teisės aktų, reglamentuojančių šalių teisinius santykius. Darydamas nepagrįstas išvadas apeliacinės instancijos teismas ignoravo nekaltumo prezumpcijos principą, taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio 6 dalį. Prokurorė viso proceso metu neginčijo visumos byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių pinigų teisėtą kilmę, o M. K. įmonė byloje nėra kaltinama ar įtariama nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus.

2.5. Apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad liudytojo M. K. paaiškinimas, jog jis patarė nuteistajam pinigus deklaruoti muitinėje, prieštarauja kitiems bylos duomenims (pareigūno liudytojo S. A. paaiškinimams), pagrįstas prielaidomis, parodymus vertinant selektyviai, palankiai kaltinimui. Byloje nėra jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių, jog liudytojui S. A. būtų žinomas pokalbių, vykusių tarp M. K. ir S. L. iki nusikalstamos veikos padarymo dėl M. K. priklausančių pinigų pervežimo per Lietuvos Respublikos sieną, turinys. Aplinkybių dėl M. K. prašymo pervežti per Lietuvos Respublikos sieną jam priklausančius pinigus ikiteisminio tyrimo metu duodamas paaiškinimus nenurodė ir liudytojas S. A.. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsižvelgiant į tai, jog S. L. dirbo M. K. įmonėje ir vežė jo pinigus, nėra pagrindo spręsti, kad nuteistasis veikė priešingai, negu jam pasakė jo darbdavys, o pastarasis negalėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas kontrabandai daryti. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas M. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog jis „S. sakė deklaruoti pinigus“. Byloje nėra duomenų, paneigiančių šias liudytojo nurodytas aplinkybes, todėl minėta teismo išvada yra nepagrįsta, priimta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

2.6. Taip pat nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad S. L. dirbo vilkiko vairuotoju, todėl per Lietuvos valstybės sieną važiuodamas ne pirmą kartą žinojo apie pareigą Lietuvos muitinėje deklaruoti jo vežamus 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių, tačiau tyčia to nedarė, pinigus slėpė. Teismas nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – muitinėje rusų kalba platinamų netinkamai paruoštų lankstinukų, kuriuose nenurodyta, kad privaloma deklaruoti gabenamų pinigų suma yra 10 000 Eur ir daugiau arba jų ekvivalentas kita valiuta, bei aplinkybės, jog tokie lankstinukai akivaizdžiai klaidina valstybės sieną kertančius asmenis. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, iš esmės įvertino tik S. L. kaltinančius įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

2.7. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pateikė prieštaringus teiginius, nurodydamas, jog „apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra tokių duomenų, kurie paneigtų nustatytą aplinkybę, kad nuteistojo S. L. neteisėtai gabenti per Lietuvos valstybės sieną pinigai buvo gauti ne nusikalstamu būdu“, vėliau teigdamas, jog „faktiniai duomenys nėra pakankami pagrįsti išvadai, kad 6 000 000 Rusijos rublių įgyti teisėtai“. Dėl to nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

2.8. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas konfiskuoti M. K. įmonei priklausančių lėšų dalį neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl turto konfiskavimo ir proporcingumo principo taikymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>) ir prieštarauja EŽTT formuojamai praktikai tokios kategorijos bylose. EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų (sprendimai bylose Ismaylov prieš Rusiją, peticijos Nr. 30352/03; Sun prieš Rusiją, peticijos Nr. 31004/02; Grifhorst prieš Prancūziją, peticijos Nr. 28336/02; Moon prieš Prancūziją, peticijos Nr. 39973/03; Gabrič prieš Kroatiją, peticijos Nr. 9702/04).

2.9. Byloje nenustatyta, kad S. L. per Lietuvos Respublikos sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės (kaip pajamos iš nusikalstamos veikos ar gautos neteisėtai) ar kad jie buvo gabenami turint tikslą juos panaudoti neteisėtai. S. L. nusikalstami veiksmai buvo užkardyti Vilniaus teritorinės muitinės Lavoriškių kelio poste, todėl valstybė dėl jo padaryto teisės pažeidimo nepatyrė ir negalėjo patirti jokios finansinės žalos. S. L. per Lietuvos Respublikos sieną vežti pinigai priklauso M. K. įmonei (t. y. trečiajam asmeniui), kuri byloje nėra kaltinama ar įtariama nesąžiningumu, vykdomo verslo neteisėtumu ar siekiu nuslėpti įvežtus pinigus. Pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama, juos gabenant nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Nagrinėjamu atveju nuteistojo S. L. veika apsiribojo tik per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos muitinės pareigūnams nepateikimu. Be to, EŽTT praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, šiuo atveju deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas.

2.10. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad S. L. anksčiau neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, dirba ir turi legalų pragyvenimo šaltinį, teigiamai charakterizuojamas, jokių kitų jį neigiamai apibūdinančių duomenų byloje taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, apeliaciniame skunde nėra ginčijamas S. L. paskirtos bausmės (baudos) dydis. Konfiskuota pinigų suma neabejotinai yra reikšminga S. L., nes yra prarasti teisėtai gauti (įgyti) įmonės pinigai, kurių išieškojimo ar padengimo galimybės, atsižvelgiant į nuteistojo turtinę padėtį, akivaizdžiai ribotos.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas (Sergejus Bekiš) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis ir Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, yra teisėti ir pagrįsti.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus patikrino ir įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, su teismo išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Šis teismas pakankamai išsamiai ir įtikinamai argumentavo, kodėl padarė išvadą, jog byloje esantys faktiniai duomenys nėra pakankami pagrįsti išvadai, kad 6 000 000 Rusijos rublių įgyti teisėtai, o M. K. elgėsi su šiais pinigais pakankamai atsakingai, reikalaudamas iš A. Z., kad jie būtų sumokėti tik grynaisiais, ir prašydamas nuteistojo S. L., kad juos pervežtų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Taigi teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atsietai vieną nuo kito, o kaip visumą. Be to, akivaizdu, kad ši teismo išvada yra susijusi su prokurorės apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje pateikto prašymo taikyti dalies kontrabanda gabentų grynųjų pinigų konfiskavimą pagrįstumo vertinimu, dėl to apeliacinės instancijos teismas neviršijo apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.

3.3. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad nuteistojo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti pinigai formaliai atitinka konfiskuotino turto sąvoką ir yra kontrabandos dalykas ir konfiskuotinas turtas, tačiau, vertindamas minėtų pinigų konfiskavimo proporcingumą, nepagrįstai neatsižvelgė į byloje nustatytas nuteistojo elgesio muitinio tikrinimo metu aplinkybes, o šių duomenų visuma rodo, kad nuteistasis sąmoningai siekė pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymus ir išvengti vežtos sumos įvardijimo. Šios svarbios aplinkybės neabejotinai yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo.

3.4. Apeliacinės instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje atsižvelgė ir į kitas sprendimo konfiskuoti dalį kontrabandos būdu gabentų pinigų priėmimui reikšmingas aplinkybes bei į EŽTT praktikoje suformuotą principą, kad asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės turi būti adekvačiai griežtos ir pakankamos nubaudimo tikslams įgyvendinti konkrečios bylos aplinkybių požiūriu. Bausmė ir kartu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė turi būti vertinamos kaip visuma, kurios paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, tai yra bausmė kartu su baudžiamojo poveikio priemone turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

3.5. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam už sunkaus nusikaltimo padarymą parinko švelniausią sankcijoje nustatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis atitinka šios bausmės minimumą. Taigi nuteistajam paskirtos baudos dydis yra žymiai mažesnis už BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytos baudos už sunkų nusikaltimą vidurkį. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta bausmė – 150 MGL dydžio bauda, kuri pritaikius BK 64¹ straipsnį sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda, be papildomos poveikio priemonės – dalies kontrabanda gabentų pinigų konfiskavimo, nepasiektų bausmei keliamų atgrasymo, nubaudimo bei prevencijos tikslų.

3.6. Be to, apeliacinės instancijos teismas pakankamai aiškiai motyvavo, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistasis nesilaikė tik formalios procedūros, todėl jo veika nėra tiek pavojinga, kad būtų tikslinga taikyti turto konfiskavimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistasis savo veiksmais padarė ne formalų pažeidimą, o nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai.

3.7. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes, į švelniausios sankcijoje nustatytos bausmės rūšies ir minimalaus jos dydžio paskyrimą bei kitas šiame atsiliepime nurodytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje pagrįstai nusprendė konfiskuoti dalį turto, siekdamas išlaikyti teisingą pusiausvyrą (proporcingumą) tarp teisės pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės, tokiu sprendimu nebuvo nukrypta nuo formuojamos EŽTT praktikos (išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis turtu apsaugos reikalavimų) ir nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo S. L. gynėjos advokatės K. P. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

5. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas priėmė skirtingus procesinius sprendimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam S. L.. Pirmosios instancijos teismas nusprendė netaikyti BK 72 straipsnio ir nekonfiskuoti S. L. padarytos nusikalstamos veikos dalyko – per valstybės sieną kontrabanda gabentų 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių. Šis teismas nustatė, kad kontrabanda gabenti pinigai yra trečiojo asmens nuosavybė, gauti teisėtai, ginčo dėl pinigų teisėtos kilmės nėra, žalos valstybės interesams, finansinei ar mokesčių sistemai nepadaryta, nusikalstama veika nesukėlė materialių pasekmių, be kita ko, tik privalomos procedūros (per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos nepateikimas muitinės pareigūnams (jų nedeklaravimas)) nesilaikymas savo pobūdžiu nėra toks pavojingas, kad būtų tikslinga taikyti turto konfiskavimą. Teismas sprendė, kad S. L. paskirta bauda yra pakankamai efektyvi ir baudžianti, todėl papildoma baudžiamojo poveikio priemonė – nedeklaruotų pinigų konfiskavimas – būtų neproporcinga ir sukeltų pernelyg didelę finansinę naštą.

6. Prokuroras, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl BK 72 straipsnio, apeliaciniu skundu prašė taikyti S. L. BK 72 straipsnio nuostatas, konfiskuoti dalį jo kontrabandos būdu gabentų pinigų, motyvuodamas padaryto nusikaltimo pavojingumu (sunkus nusikaltimas), paskirta švelnia bausme (bauda) bei jos dydžiu (minimali sankcijoje nustatyta 150 MGL sumažinta vienu trečdalius (BK 64¹ straipsnis) ir dėl to teigdamas, kad paskirtoji bausmė nėra pakankamai efektyvi ir proporcinga, todėl būtina taikyti ir baudžiamojo poveikio priemonę – turto (pinigų) konfiskavimą.

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, konstatavęs, jog netinkamai buvo taikytas baudžiamasis įstatymas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis ir 4 dalies 1 punktu, nusprendė konfiskuoti dalį kontrabandos būdu gabentų pinigų – 1 500 000 Rusijos Federacijos rublių. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, padarė viena kitai prieštaraujančias išvadas. Viena vertus, šios instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nėra duomenų apie S. L. neteisėtai gabentų per Lietuvos valstybės sieną „pinigų gavimą nusikalstamu būdu“. Kita vertus, teismas sprendė, kad „byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog 6 000 000 Rusijos rublių įgyti teisėtai“. Teismas, vertindamas liudytojų M. K., A. Z. parodymus, 2017 m. rugsėjo 25 d. kredito sutarties Nr. 0001-11/17-MCB ir 2018 m. spalio 26 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties turinį, iškėlė abejonę dėl liudytojo M. K. veiksmų sąžiningumo banko, suteikusio jo įmonei kreditą vilkikui įsigyti, atžvilgiu, taip pat kaip nepatikimus įvertino M. K. parodymus apie tai, jog jis nurodė S. L. už parduotą vilkiką iš A. Z. gautus pinigus deklaruoti, vežant juos per valstybės sieną, ir kartu padarė objektyviais duomenimis nepagrįstą išvadą, kad M. K. žinojo, jog S. L. jo (M. K.) įmonei priklausančius pinigus, nedeklaruodamas jų muitinėje, gabens per valstybės sieną. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas BK 72 straipsnio taikymo klausimą, netinkamai įvertinęs S. L. kontrabanda gabentą didelę pinigų sumą, parinko švelnesnę bausmės rūšį – baudą, ją sumažino vienu trečdaliu ir nepagrįstai pripažino šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymą nagrinėjamoje byloje neproporcingu.

8. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, taip pat motyvuotai atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTItMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-12-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-12-303/2015">2K-12-303/2015</a>). Apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti motyvuotas, visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados – konkrečios, aiškios, teisės taikymo prasme nekeliančios abejonių savo teisingumu. Šios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21/2014">2K-21/2014</a>, 2K-29-489/2015 ir kt.).

9. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas taikyti turto konfiskavimą S. L., kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo objektyviai nustatytą aplinkybę dėl S. L. kontrabanda gabentų pinigų teisėtos kilmės, padarė prielaidomis paremtą prieštaringą išvadą, kad per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenti 6 000 000 Rusijos rublių galėjo būti įgyti neteisėtai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras apeliaciniu skundu prašė taikyti BK 72 straipsnį S. L., išdėstydamas skundo argumentus dėl turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, proporcingumo bei bausmės efektyvumo. Kontrabandos būdu gabentų pinigų kilmė ir jų teisėtumas nagrinėjamoje byloje nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo ginčijami. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas analizavo M. K. įsipareigojimus kreditoriui bankui, svarstė M. K. nurodymų priežastis A. Z. (vilkiko pirkėjui) perduoti 6 000 000 Rusijos rublių grynaisiais S. L.; kėlė versijas, kodėl buvo pasirinktas būtent toks atsiskaitymo būdas už parduodamą vilkiką; vertino automobilio įkeitimą ir jo galimo pardavimo sąlygas; civilinių sutarčių, sudarytų tarp trečiųjų asmenų, galimus sąlygų pažeidimus, į proceso neįtraukto trečiojo asmens – banko, kuriam priklausė transporto priemonė, galimą nuosavybės teisių pažeidimą, pinigų savininko (M. K. įmonės) ryšį su galimai neteisėtu pinigų gavimu ir jų nedeklaravimu ir pan. (liudytojų M. K., A. Z. parodymai, 2017 m. rugsėjo 25 d. kredito sutartis Nr. 0001-11/17-MCB, 2018 m. spalio 26 d. automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų vertinimą ir padarė išvadas, paremtas prielaidomis ir prieštaravimais, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

10. Teisėjų kolegija sutinka ir su kasatoriaus argumentu dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas S. L. turto konfiskavimą taikė BK 72 straipsnio 2, 3 dalių ir 4 dalies 1 punkto pagrindu. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal šio straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. BK 72 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 4 dalyje – kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, jeigu: 1) perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas šio kodekso uždraustai veikai daryti; 2) šis turtas jam buvo perleistas sudarius apsimestinį sandorį; 3) šis turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui; 4) šis turtas jam buvo perleistas kaip juridiniam asmeniui, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyviai, valdantys ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra kaltininkas, jo šeimos nariai ar artimieji giminaičiai; 5) įgydamas šį turtą, jis arba juridiniame asmenyje vadovaujamas pareigas ėję ir teisę jam atstovauti, juridinio asmens vardu priimti sprendimus ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą turėję asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas yra šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas.

11. Nagrinėjamoje byloje aktualus BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatų taikymo klausimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad neteisėtai per Lietuvos Respublikos sieną S. L. gabenti pinigai priklausė trečiajam asmeniui, M. K. įmonei. Objektyvių duomenų, kad M. K., kurio įmonei priklausančius grynuosius pinigus gabeno nuteistasis S. L., žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad pinigai bus gabenami kontrabanda, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl gabentų pinigų galimo neteisėtumo, kaip jau minėta, padarytos remiantis tik prielaidomis (nutarties 9 punktas), nesant dėl to ginčo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti S. L. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto nuostatas.

12. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neatitikties kasacinio teismo formuojamai praktikai dėl turto konfiskavimo ir proporcingumo principo taikymo. Pagal BK 72 straipsnio prasmę S. L. per valstybės sieną gabenti pinigai, privalomai nepateikti muitinės kontrolei, kaip kontrabandos dalykas įeina į konfiskuotino turto sąvoką. Tačiau tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMzAtNjk5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-130-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-130-699/2015">2K-7-130-699/2015</a>, 2K-233-895/2019), tiek EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, kad taikant šią baudžiamojo poveikio priemonę, inter alia (be kita ko), turi būti įvertintas ir turto konfiskavimo proporcingumas. Proporcingumo principo reikalavimų įgyvendinimo problema kyla ir iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). EŽTT praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė, tačiau pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.

13. EŽTT turto konfiskavimo neproporcingumą yra konstatavęs ne vienoje byloje, kurioje svarstytas neįvykdžius deklaravimo pareigos per sieną gabentų teisėtos kilmės pinigų konfiskavimas iš už nurodytą nusikalstamą veiką nuteistų asmenų (2008 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Ismayilov prieš Rusiją, peticijos Nr. 30352/03; 2009 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Grifhorst prieš Prancūziją, peticijos Nr. 28336/02; 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Moon prieš Prancūziją, peticijos Nr. 39973/03; 2009 m. vasario 5 d. sprendimas byloje Gabrić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 9702/04; 2017 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Boljević prieš Kroatiją, peticijos Nr. 43492/11; 2018 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Tilocca prieš Kroatiją, peticijos Nr. 40559/12; 2019 m. liepos 11 d. sprendimas byloje Sadocha prieš Ukrainą, peticijos Nr. 77508/11; 2019 m. spalio 22 d. sprendimas byloje El Ozair prieš Rumuniją, peticijos Nr. 41845/12, ir kiti). Vertindamas konfiskavimo proporcingumą tokio pobūdžio bylose, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto (šiuo atveju pinigų) statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteisto asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu. Vienas svarbiausių šiame kontekste laikomas pinigų kilmės ir paskirties teisėtumas bei kiti kriterijai, kiek jie susiję su šių aspektų vertinimu. Iš EŽTT sprendimų matyti, kad, nacionaliniame procese nepadarius aiškių motyvuotų išvadų šiuo aspektu, įvairios galbūt įtartinos aplinkybės, tokios kaip didelė nedeklaruotų grynųjų pinigų suma, tyčinis jos slėpimas nuo pareigūnų, įtartinos susijusių sandorių, kurių teisėtumas vis dėlto nepaneigtas, aplinkybės, procesine tvarka nepatvirtinti įtarimai dėl kitos pareiškėjo nusikalstamos veiklos, netgi nuteisimas už kitas nusikalstamas veikas, tačiau nesant duomenų, kad pinigai yra gauti iš jų, ir pan., savaime nepateisina nedeklaruotų pinigų konfiskavimo. EŽTT praktikoje akcentuojama, kad nuosavybės teisių apribojimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi atitikti padaryto pažeidimo, šiuo atveju deklaravimo reikalavimo nesilaikymo, sunkumą, o ne kokio nors pažeidimo, kuris yra preziumuojamas (pvz., toks kaip pinigų plovimas, mokesčių vengimas), tačiau realiai nebuvo nustatytas, sunkumą.

14. Šioje byloje nenustatyta, kad S. L. per valstybės sieną gabenti pinigai buvo neteisėtos kilmės, t. y. kad jie buvo gauti kaip pajamos iš kokios nors nusikalstamos veikos ar kitos neteisėtos veiklos. Priešingai, baudžiamojoje byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog nuteistojo gabenti 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių priklauso M. K., kuris juos gavo A. Z. pardavęs automobilį „TC Volvo FH-Truck 4/2“, įmonei. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad pinigai, kurie nebuvo deklaruoti, buvo gabenami turint tikslą juos panaudoti neteisėtai. S. L. anksčiau neteistas, jokių jį neigiamai apibūdinančių duomenų nėra, vienoje įmonėje dirba virš 20 metų, prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi, nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo gabenti pinigai priklausė trečiajam asmeniui, kuris nebuvo kaltinamas ar įtariamas. Žalos valstybės interesams, finansinei ar mokesčių sistemai nebuvo padaryta, nusikalstama veika nesukėlė materialių pasekmių. Pažymėtina ir tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas akcentavo didelę gabentos valiutos sumą, tačiau pinigų suma, kuri gali būti teisėtai gabenama per Lietuvos Respublikos sieną, nėra ribojama, pinigų gabenimo per valstybės sieną atveju nereikia mokėti jokių mokesčių, pinigus tereikia deklaruoti, jei jų suma viršija 10 000 Eur. Nagrinėjamu atveju nuteistojo S. L. nusikalstama veika iš esmės pasireiškė tik per valstybės sieną gabentų pinigų deklaracijos muitinės pareigūnams nepateikimu, t. y. jų nedeklaravimu.

15. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad privalomos, nors ir formalios, procedūros nesilaikymas savo pobūdžiu nėra toks pavojingas, kad būtų tikslinga taikyti turto konfiskavimą, ir netaikydamas S. L. BK 72 straipsnio nuostatų įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

16. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacine tvarka apskųstas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 72 straipsnio 2, 3 dalys, 4 dalies 1 punktas) ir iš nuteistojo S. L. nepagrįstai konfiskuotas turtas. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis keistinas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo skyrimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nuosprendį.

Panaikinti šio nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, 4 dalies 1 punktu, konfiskuota 1 500 000 Rusijos rublių (20 080,32 Eur) ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nuosprendžiu M. K. grąžintina 6 000 000 Rusijos Federacijos rublių pinigų suma sumažinta iki 4 500 000 Rusijos Federacijos rublių.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė