L. M. pagal BK 129 str. 2 d., 62 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-98-511/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06576-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2; 2.1.2.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei, nuteistosios L. M. gynėjui advokatui Karoliui Barysui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 13 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžiu L. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, laisvės atėmimu ketveriems metams.

Iš L. M. nukentėjusiajai L. B. priteista 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o procesas dėl turtinės žalos atlyginimo pagal nukentėjusiosios L. B. civilinį ieškinį nutrauktas.

Skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 13 d. nutartimi nuteistosios L. M. gynėjo advokato K. Baryso apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistosios gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I Bylos esmė

1. L. M. nuteista už tai, kad 2020 m. vasario 11 d., nuo 17 iki 24 vai., tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje kilusio konflikto su savo sugyventiniu D. B. metu tyčia sudavė pastarajam vieną smūgį peiliu į krūtinę, padarydama nukentėjusiajam durtinį - pjautinį krūtinės ląstos, dešiniojo III šonkaulio ir dešiniojo plaučio sužalojimus, dėl to komplikavusis ūminiu vidiniu ir išoriniu nukraujavimu, D. B. mirė.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistosios L. M. gynėjas advokatas K. Barysas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m birželio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir kitas BPK normas, nes atidžiai nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, nukrypo nuo teismų praktikos, neįvertino bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gautų įrodymų, o išvadas dėl apeliaciniame skunde ginčijamų aplinkybių pagrindė neišsamiu ir ne visų bylos duomenų vertinimu. Bylą nagrinėję teismai darydami išvadas apie bylos aplinkybes nurodė tik duomenis, paneigiančius faktą, kad L. M. veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje ir neatsižvelgė į L. M. buvimą fiziologinio afekto būsenoje patvirtinančius duomenis, t. y. kad D. B. ilgą laiką smurtavo prieš L. M., kad pagal teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą būtent D. B. suduotas smūgis nulėmė L. M. neteisėtus veiksmus, kad pagal specializuoto pagalbos centro „Vilniaus moterų namai“ psichologių pažymą L. M. veikos padarymo metu buvo afektinėje būsenoje, kurią nulėmė ilgalaikis smurtas. Dėl to darytina išvada, kad teismai byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai, nukrypo nuo teismo nešališkumo principo. Bylą nagrinėję teismai nevertino ir kitų bylos duomenų, rodančių, kad L. M. veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, t. y. to, kad veikos padarymo metu L. M. reakcijos ir elgesys buvo jai nebūdingas. Atlikus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ir nustačius, kad nors L. M. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, tačiau ribotai gebėjo suvokti savo veiksmus bei kontroliuoti savo elgesį, apeliacinės instancijos teismas šių duomenų teisinio vertinimo veikos kvalifikavimui, bausmės, skyrimui ir kitiems reikšmingiems klausimams spręsti nepateikė ir dėl jų nepasisakė, taip nesilaikydamas ir BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akto prieštaringumo, todėl padarė įrodymų turinio vertinimo klaidą. Vien teismo psichiatrijos, teismo psichologijos išvadų perkėlimas į nutartį, jų neanalizuojant kitų bylos duomenų kontekste, nelaikytinas tinkamu nutarties motyvavimu, todėl neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Pažymėtina, kad nors teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad L. M. būsena nesiekė tokio sąmonės ir psichinės veiklos dezorganizacijos lygio kaip fiziologinio afekto būsena, tačiau ekspertizės akte nenurodyta, kokie yra diagnostiniai kriterijai, kokie L. M. tyrimo rezultatai pagal šiuos kriterijus, kokių konkrečių kriterijų šiuo atveju nėra nustatyta, nepaaiškinta, kokiu būdu susijaudinimo lygis nustatomas. Dėl to lieka neaišku, kodėl susijaudinimas nesiekė fiziologinio afekto lygio. Be to, kasatoriaus nuomone, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas yra prieštaringas, nes nors ekspertizės akte aprašomos visos fiziologinio afekto stadijos, tačiau pateikiama prieštaringa, paties ekspertizės akto turinio neatitinkanti išvada, kad L. M. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinėje afekto būsenoje. Prieš darydamas išvadas apie bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių šiems neaiškumams ir prieštaravimams pašalinti. Svarbu ir tai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvada dėl fiziologinio afekto būsenos prieštarauja specializuoto pagalbos centro „Vilniaus moterų namai“ trijų psichologių pasirašytai konsultacinei išvadai, pagal kurią L. M. veikos padarymo metu buvo afekto būsenoje. Šios konsultacinės išvados teisinio vertinimo priimtoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nepateikė. Pagal teismų praktiką tada, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiam ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį kviečiami ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018). Pirmiau nurodytos iš teismų praktikos kylančios pareigos apeliacinės instancijos teismas neįvykdė. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę nutartimi nutarė pavesti ekspertams atsakyti tik vieną iš trylikos gynybos pateiktų klausimų, o po to, kai buvo gautas ekspertizės aktas, nei gynyba, nei kiti proceso dalyviai neturėjo galimybės užduoti ekspertams klausimų, kadangi apeliacinės instancijos teismas neiškvietė jų į teismo posėdį. Pažymėtina, kad į apeliacinės instancijos teismo posėdį nebuvo iškviestos ir konsultacinę išvadą surašiusios psichologės. Kasatorius pažymi, kad nesutiktina su teismų argumentu, kad L. M. veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, nes prisiminė įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad tokia teismų išvada prieštarauja L. M. pranešimui Bendrajam pagalbos centrui, jos apklausos protokolų duomenims, iš kurių turinio matyti, kad L. M. niekada nenurodė, kad atsiminė patį smūgio peiliu momentą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame buvo išdėstyti argumentai dėl iš L. M. priteistos neturtinės žalos dydžio sumažinimo, tačiau į šiuos skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas neatsakė, dėl jų nepasisakė, todėl pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 dalį.

2.2. Pritaikydami L. M. veikai BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistosios veika tiksliau atitinka nusikalstamą veiką, aprašytą BK 130 straipsnyje. Bylą nagrinėję teismai fiziologinio afekto atsiradimo pagrindą nepagrįstai siejo tik išimtinai su neteisėto nukentėjusiojo poelgio netikėtumu, neįprastumu ir išskirtinumu. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką fiziologinis afektas gali kilti nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas labai susijaudina dėl nelaukto ir netikėto nukentėjusiojo neteisėto poelgio, ar tai buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusio asmens poelgių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K38-942/2017, 2K-92-699/2015, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis baudžiamojoje byloje 1A-338/2012). Šio požiūrio laikomasi ir baudžiamosios teisės (Kudriavciev V. N. Uglolovnoje pravo Rossii. Osobenaja častj. Mokskva. Jurist, 2000) bei psichologijos moksluose (Žukauskienė R. Kriminalinio elgesio psichologija. Mykolo Romerio universitetas. 2006. p 367; Justickis V. Bendroji ir teisės psichologija. Vilnius. Lietuvos teisės universitetas. 2003. p. 212-216). Byloje nustatyta, kad L. M. su nukentėjusiuoju D. B. artimus santykius palaikė nuo 2012 metų, o nuo 2015 metų jie gyveno kartu. D. B. nuolat girtavo, buvo neblaivus ir nužudymo metu. Iki D. B. nužudymu pasibaigusio įvykio, D. B. sistemingai smurtavo prieš L. M. Dėl to į nuteistosios namus ne kartą buvo kviesti policijos pareigūnai, pradėti keli ikiteisminiai tyrimai, iš kurių viename D. B. buvo nuteistas. Gydymo įstaigų pateiktais medicininiais dokumentais nustatyta, kad L. M. ne kartą diagnozuoti įvairaus pobūdžio veido ir galvos sumušimai, šonkaulių lūžiai. Įvykio metu D. B. taip pat smurtavo prieš L. M., suduodamas jai smūgį delnu į veido sritį. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes buvo pagrindas L. M. atsidurti fiziologinio afekto būsenoje dėl D. B. neteisėto elgesio. Pažymėtina, kad teismo medicinos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktu nustatyta, kad L. M. neteisėtus veiksmus nulėmė būtent D. B. suduotas smūgis. Šią išvadą patvirtina specializuoto pagalbos centro „Vilniaus moterų namai“ psichologių pažyma, pagal kurią veikos padarymo metu L. M. buvo afektinėje būsenoje, sąlygotoje ilgalaikio smurto patirties. Spręsdami, ar L. M. buvo afekto būsenoje, teismai neįvertino to, kad fiziologiniam afektui yra būdingas asmens elgesys, pasireiškiantis netipinėmis reakcijomis ir nebūdingu asmens elgesiu. Pagal liudytojų parodymus L. M. yra ramus, neagresyvus žmogus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad L. M. į prasidėjusį konfliktą reagavo ramiai, tačiau po suduoto smūgio jos susikaupę išgyvenimai pratrūko ir ji impulsyviai sudavė D. B. peiliu. Taigi L. M. pasireiškė nebūdingos jai elgesio formos, t. y. agresyvumas, impulsyvumas. Nesutiktina su teismų argumentu, kad L. M. fiziologinio afekto būseną paneigia aplinkybė, jog D. B. suduotas smūgis nebuvo stiprus. Pažymėtina, kad veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį suduoto smūgio stiprumas neturi reikšmės. Reikšmingas yra tik pats smūgio sudavimo faktas, kuris atitinka straipsnio dispozicijoje nurodytą neteisėtą nukentėjusio asmens poelgį. Iš byloje priimtų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai fiziologinio afekto būseną siejo su asmens negalėjimu suvokti savo veiksmų ir juos valdyti, tačiau toks BK 130 straipsnio sudėties požymių aiškinimas rodo, kad teismai tinkamai neatskyrė fiziologinio ir patologinio afekto. Pažymėtina, kad tik esant patologiniam afektui asmuo visiškai nesupranta savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, o baudžiamoji atsakomybė už tokią veiką apskritai negalima. Fiziologinio afekto atveju tik iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau nėra prarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-613/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-613/2011">2K-613/2011</a>). Dėl to didelio susijaudinimo būsenai nustatyti nėra būtina, kad asmuo neprisimintų ar negalėtų paaiškinti su įvykiu susijusių aplinkybių. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nustatyta, kad L. M. ribotai gebėjo suvokti savo veiksmus ir kontroliuoti savo elgesį, nors ir nebuvo fiziologinio afekto būsenoje. Pažymėtina, kad psichologijos moksle išskiriamos trys fiziologinio afekto stadijos - parengiamoji, emocinio sprogimo ir išsekimo, kurioms būdingi teorijoje nurodomi požymiai (Čepas A., Dobryninas A., Valickas G. Nužudymai Lietuvoje: teisiniai, sociologiniai ir psichologiniai aspektai. Teisės problemos. 2013. Nr. 1 (79). p. 21-26; Justickis V. Bendroji ir teisės psichologija. Vilnius. Lietuvos teisės universitetas. 2003. p. 213-214). Kaip nustatyta byloje, D. B. prieš L. M. sistemingai, intensyviai ir žiauriai smurtavo nuo 2015 metų, todėl, kaip nurodyta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte, L. M. dėl nuolatinio patiriamo smurto ir psichotraumuojančių poveikių kaupėsi įtampa, o „paskutinis lašas“, kuris nulėmė įvykių raidą, buvo D. B. suduotas smūgis, o tai atitinka parengiamąją afekto stadiją. Emocinio sprogimo stadijoje įvyksta staigi emocinė reakcija, pasireiškianti kaltininkui nebūdingomis elgesio formomis. Šioje byloje neagresyvi, neteista, nebausta administracine tvarka L. M. dėl D. B. suduoto smūgį į veidą staiga rankoje turėtu peiliu dūrė D. B. ir atėmė šiam gyvybę. Staigų emocinį sprogimą, patvirtina ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto teiginiai. Išsekimo stadijai būdinga, kad asmuo visiškai netenka fizinių ir psichinių jėgų, kas ir buvo nustatyta šioje byloje, kai po smūgio D. B. peiliu L. M. iš karto atsigulė į lovą ir užmigo. Visos pirmiau nurodytos visiškai atitinka nusikaltimo, nurodyto BK 130 straipsnyje požymius, todėl L. M. veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 130 straipsnį.

2.3. Paskirdami bausmę L. M., bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai skirdamas švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, įvertino ne visus duomenis, reikšmingus skiriant bausmę, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gautus naujus duomenis. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad valstybės (teisėsaugos) institucijoms buvo žinoma apie kelis metus besitęsiantį, nevienkartinį D. B. smurtą prieš L. M., tačiau šios nesiėmė jokių teisės aktuose, nukreiptų prieš smurtą artimoje aplinkoje, nustatytų veiksmų, skirtų apsaugoti L. M. nuo D. B. smurto, pavyzdžiui, įpareigojant jį gyventi skyrium ir nesiartinti prie L. M. Jai nebuvo nei pasiūlyta, nei suteikta jokia socialinė ar psichologinė pagalba. Šioje situacijoje valstybei neužtikrinus įstatymuose nustatytų įpareigojimų vykdymo, negalima bausti sunkioje padėtyje buvusios, nors ir labai sunkią nusikalstamą veiką padariusios nuteistosios griežta laisvės atėmimo bausmę, nes ja tebūtų pasiektas tik vienas - nubaudimo, tikslas (Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1 A-198-870/2020). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į paskyrus teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę gautus naujus duomenis, kad L. M. veikos padarymo metu buvo būsenoje, kuri apribojo jos gebėjimą suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Pažymėtina, kad skirdamas bausmę, net ir tada, kai skiriama bausmė taikant BK 62 straipsnį, teismas turi motyvuoti parenkamos bausmės rūšį ir dydį. Šios pareigos pirmosios instancijos teismas neįvykdė, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė. Dėl to iš nuosprendžio ir nutarties nėra aišku, kodėl švelnesnės nei ketverių metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas L. M. nepasiektų visų BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų. Vien tai, kad L. M. įvykdytas nusikaltimas yra labai sunkus, nereiškia, kad negali būti paskirta kita bausmės rūšis, nes turi būti vertinama unikali socialinė ir teisinė situacija. Pažymėtina, kad tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai skatina taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, tai ragina daryti ir teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-428/2010">2K-7-428/2010</a>, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. lA-198-870/2020). Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas L. M. bausmę, o apeliacinės instancijos teismas jos nesušvelnindamas, neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, o tas, kurias įvertino, vertino netinkamai, todėl paskyrė L. M. aiškiai teisingumo principui prieštaraujančią bausmę. Vertinant L. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą, jis yra mažesnis nei rūšinis tokių nusikaltimų pavojingumas. Nusikaltimas padarytas spontaniškai, veikiant netiesiogine tyčia. Nužudymo įrankis - peilis, atsidūrė L. M. rankose ne dėl to, kad jį ketinta panaudoti kaip nusikaltimo įrankį, bet atsitiktinai tuo metu buvo jos rankose pjaustant maisto produktus. Durta buvo tik vieną kartą, veiksmų intensyvumas menkas. Teismai nustatė, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo pačio nukentėjusio elgesys ir pripažino tai L. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Svarbu, kad D. B. sistemingai naudojo smurtą prieš L. M., dėl to buvo net teistas. Kaip nustatė teismai, nusikaltimo padarymą nulėmė būtent D. B. smurtavimas prieš L. M. Socialinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad L. M. emocinė būsena buvo prasta dėl nuolatinių konfliktų su sugyventiniu, išvadoje taip pat nurodyta, kad L. M. nusikaltimo neplanavo, buvo išsekusi nuo nuolatinio sugyventinio smurto. Bylą nagrinėję teismai nustatė net tris jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Apie įvykdytą nusikaltimą nuteistoji pranešė pati, savo kaltę pripažino, nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Po nusikaltimo padarymo L. M. stengėsi sušvelninti veikos padarinius - atsiprašė nužudytojo motinos, pasitiko ją atvykusią iš Baltarusijos, priėmė ją savo namuose, savo automobiliu nuvežė pas tyrėją į apklausą, vėliau iškvietė taksi, vyko į morgą, lydėjo į autobusų stotį, davė 300 Eur D. B. laidotuvėms. Nagrinėjant bylą teisme dar kartą atsiprašė D. B. motinos, turėdama labai menkas pajamas ir ribotas galimybes dirbti, L. M. atlygino visą D. B. patirtą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos ir tęsia žalos atlyginimą. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad ši aplinkybė nėra reikšminga skiriant bausmę, nes skiriant bausmę būtina atsižvelgti į kaltininko elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. L. M. asmenybę apibūdina tai, kad ji yra pensininkė, iki įvykio 20 metų dirbo vienoje darbovietėje. Per visą šį laiką drausminių nuobaudų neturėjo, buvo paskatinta. L. M. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, nors jai yra 64 metai. Taigi iš esmės didžiąją savo gyvenimo dalį nuteistoji laikėsi įstatymų ir visuomenėje priimtų normų, o tai rodo atsitiktinį nusikaltimo pobūdį. Kasatoriaus manymu, bylą nagrinėję teismai tik formaliai atsižvelgė į L. M. sveikatos būklę, kad ji yra neįgali, jai nustatytas 50 proc. darbingumas, širdies nepakankamumas, todėl ji privalo nuolat vartoti vaistus, sekti savo sveikatos būklę, būti gydytojų priežiūroje. Iš L. M. sveikatos priežiūros istorijos matyti, kad ji turi nuolatinių sveikatos sutrikimų, jai nuolat reikalinga gydytojų priežiūra ir gydymas. Dėl to jai atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų sudėtinga. L. M. turi tvirtus socialinius ryšius, nes turi sūnų ir 4 anūkus, su šeimos nariais ją sieja glaudūs santykiai, paremti rūpesčių ir pagarba. L. M. palaiko gerus, artimus santykius su kaimynais, buvusiais bendradarbiais. Socialinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad jos pakartotinio nusikalstamumo rizika pagal OASys yra žema - 20 balų. Nusikalstamo elgesio rizika iš esmės susijusi su konfliktiškais santykiais su D. B., o su kitais žmonėmis ji rami ir sąžininga. Dėl to ji nėra pavojingas visuomenei asmuo, kurį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės skiriant laisvės atėmimo bausmę. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius, sudarančias prielaidas teismui paskirti proporcingą ir teisingą bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjQtMzAzLzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-64-303/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-64-303/2018">2K-64-303/2018</a>, 2K-268-942/2017). Šiuo aspektu reikšminga byloje esanti socialinio tyrimo išvada, į kurios rekomendacijas teismai, spręsdami dėl L. M. skirtinos bausmės, neatsižvelgė. Socialinio tyrimo išvadoje nurodoma, kad L. M. yra reikalinga psichologo pagalba, o užtikrinant kontrolės funkciją, jai turėtų būti skirtas įpareigojimas būti gyvenamojoje vietoje nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar gydymusi. Socialinio tyrimo išvadoje akcentuojama, kad L. M. yra linkusi laikytis socialinio tyrimo išvados rekomendacijų. Pažymėtina, kad L. M. suvokdama psichologinės pagalbos tikslingumą, pati savo iniciatyva kreipėsi psichologinės pagalbos ir jai šiuo metu yra teikiamos individualios tęstinės psichologinės - psichoterapinės paslaugos. Bylos aplinkybes, rodančias mažesnį padarytos veikos rūšinį pavojingumą, atsitiktinį veikos pobūdį, veikos padarymo priežastis, kaltės formą, pačio nukentėjusio kaltę, L. M. asmenybę, socialinę aplinką, sveikatos būklę, teismai įvertino nepakankamai, nes paskyrė nuteistajai su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Kasatoriaus nuomone, teisinga bausmė L. M. būtų laisvės apribojimas, nes tokia bausmė labiausiai atitiktų BK 41 straipsnyje nustatytą bausmės paskirtį, kurios vienas elementų nubaudimas, išlaikytų proporcingą pusiausvyra tarp padarytos veikos pavojingumo ir ją padariusios nuteistosios asmenybės, užtikrintų teigiamą poveikį ir realias galimybes įvykdyti L. M. socialinio tyrimo išvadoje pateiktas rekomendacijas.

2.4. Darydami išvadą dėl neturtinės žalos dydžio, teismai netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 straipsnio 2 dalies, 6.282 straipsnio 1 dalies normas. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, yra būtina atsižvelgti į žalą padariusio asmens turtinę padėtį. Iš byloje priimtų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai į šį kriterijų visiškai neatsižvelgė. Pažymėtina, kad L. M. yra neįgali, pensininkė, mėnesio pajamos siekia vos 300 Eur, turto neturi. Be to, teismai neatsižvelgė į kitą CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytą neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų - žalą padariusio asmens kaltę. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje tik deklaratyviai nurodė, kad šis kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį yra įvertintas, nes, pripažinęs šio kriterijaus reikšmę, į kurią neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu nustatyto neturtinės žalos dydžio nesumažino. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neįvertino ir fakto, kad įtakos L. M. įvykdytai nusikalstamai veika turėjo D. B. smurtavimas prieš nuteistąją iki įvykio ir jo elgesys konflikto metu. Nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad iš L. M. priteistas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. B. neturtinės žalos dydis atitinka teismų praktikoje nurodytus dydžius, nes panašiose baudžiamosiose bylose priteistas neturtinės žalos dydis siekia apie 5000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-164/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-164/2014">2K-164/2014</a>, 2K-92/2015, 2K-38-942/2017, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MUEtNzktMTA3Ni8yMDIw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1A-79-1076/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1A-79-1076/2020">1A-79-1076/2020</a>).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Nuteistosios L. M. gynėjo advokato K. Baryso kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl esminių BPK pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacine tvarka

4. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios gynėjo paduotą apeliacini skundą, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė išsamaus ir nešališko byloje surinktų įrodymų ištyrimo ir vertinimo principo, nes darydamas išvadas apie faktines bylos aplinkybes neįvertino įrodymų, teikiančių pagrindą manyti, kad L. M. veiką padarė fiziologinio afekto būsenoje ir priimtoje nutartyje neišdėstė motyvų dėl šių įrodymų vertinimo, neišanalizavo ir neįvertino nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gauto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, nevertino šio įrodymų kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

4. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus veikų, dėl kurių tyčia atimama kito žmogaus gyvybė, kvalifikavimo pagal BK 129,130 straipsnius klausimas. Pagal teismų praktiką BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota nužudymo nusikaltimo sudėtis, kuri taikoma tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant labai didelio susijaudinimo (teisinėje literatūroje – fiziologinio afekto) būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Taigi kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą didelio susijaudinimo (afekto) būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjEzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-613/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-613/2011">2K-613/2011</a>). Jei kaltininko padaryta veika neatitinka pirmiau nurodytų požymių ir nėra kitų nusikalstamų veikų požymių, tokia veika, pasireiškusi kito žmogaus tyčiniu gyvybės atėmimu, kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalis atsižvelgiant į didesnį veikos pavojingumą rodančių aplinkybių buvimą ar nebuvimą.

5. Spręsdami dėl labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymo teismai atsižvelgia į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTU1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-155/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-155/2007">2K-155/2007</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2008">2K-271/2008</a>, 2K-155/2009 ir kt.), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 288/2006,2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk3LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-297/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-297/2010">2K-297/2010</a>, 2K-130/2009, 2K- 604/2005 ir kt.), į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjcxLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-271/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-271/2008">2K-271/2008</a>, 2K-604/2005,2K-275/1999 ir kt.).

6. Iš nagrinėjamoje byloje priimto nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar L. M. veiką padarė nebūdama didelio susijaudinimo būsenos, analizavo kaltinamosios parodymus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, jos pranešimo apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui turinį, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą ir kitus įrodymus, pagal kuriuos sprendė, kad L. M. bendravimą su D. B. lydėjo konfliktai, kurie kartais pasibaigdavo fizinio smurto panaudojimu, todėl vienkartinis smūgis delnu nebuvo jai netikėtas ir išskirtinis; D. B. prieš tai nuteistajai suduotas smūgis delnu negalėjo būti toks stiprus dėl atstumo tarp jų; tarp smūgio sudavimo ir L. M. dūrio peiliu turėjo praeiti tam tikras laikas; L. M. po įvykio valė kraują, nuplovė peilį, kad po įvykio slėpė D. B. nužudymo faktą nuo D. B. motinos. Dėl to teismas konstatavo, kad L. M. viso konflikto su D. B. metu suprato savo veiksmus ir juos kontroliavo, o D. B. nužudymą nulėmė L. M. pyktis.

7. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad darydamas išvadą byloje dėl to, ar L. M. veiką padarė būdama didelio susijaudinimo būsenos, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi iš esmės tai pačiais įrodymais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių, pažymėjo, kad iš kaltinamosios parodymų matyti, kad ji pakankamai detaliai ir aiškiai prisiminė įvykio aplinkybes, vertino, kad atsižvelgiant į L. M. ir D. B. gyvenimo būdą, D. B. suduotas smūgis delnu L. M. savo agresyvumu nebuvo ypatingas ir išskirtinis, atkreipė dėmesį į tai, kad L. M. po įvykio slėpė jo pėdsakus. Be to, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas, siekdamas patikrinti apeliacinio skundo argumentą, kad L. M. veikos padarymo metu buvo didelio susijaudinimo būsenos, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir jo metu paskyrė atlikti ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę ir taip pat vadovavosi šios atliktos ekspertizės akto išvada, kad L. M. nusikalstamos veikos metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos.

9. Tačiau ekspertizės akto išvadose esama tam tikrų prieštaravimų, nurodant, kad, viena vertus, L. M. nusikalstamos veikos metu nebuvo fiziologinio afekto būsenos, kita vertus, L. M. galėjo būti išreikšto emocinio susijaudinimo būsenoje, kuri kilo kaip atsakas į ilgalaikę ją psichotraumuojančią situaciją ir sutrikdė/apribojo jos gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją, visapusiškai teisingai ir pilnai suvokti savo veiksmų reikšmę, jų pavojingumą bei galimas pasekmes, rasti konstruktyvius situacijos sprendimo būdus bei valingai, racionaliai reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesį. Šie prieštaravimai nėra tinkamai pašalinti. Pažymėtina, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai nenurodė jokių taikytų ekspertinio tyrimo metodų, juose nurodytų kriterijų, ar bylos aplinkybių ar kitų duomenų, kuriais remdamiesi nustatė, kad L. M. būsena veikos padarymo metu nesiekė tokio sąmonės ir psichinės veiklos dezorganizacijos lygio kaip afekto būsena. Nors teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės akto išvados nėra vienintelis įrodymas, į kurį atsižvelgdamas teismas sprendžia dėl didelio susijaudinimo (afekto) būsenos buvimo ar nebuvimo, tačiau šis įrodymas yra reikšmingas, nes suteikia galimybę teismui pasitelkus specialias žinias tiksliau įvertinti kaltinamojo emocinę būseną veikos padarymo metu (didelį susijaudinimą) priimant sprendimą dėl taikytino baudžiamojo įstatymo (BK 129 ar 130 straipsnis).

10. Ekspertas (specialistas) į teismo posėdį apklausti šaukiamas tik tuo atveju, jei teismas pripažįsta, kad jo parodymai būtini ekspertizės aktui (specialisto išvadai) paaiškinti ar papildyti, taip pat prieštaravimams pašalinti. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, gavęs tokio turinio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, turėjo imtis papildomų įrodymų tyrimo veiksmų patikslinti ekspertizės akto išvadas, pašalinti prieštaravimus, iškviesdamas į teismo posėdį ekspertą, bet to nepadarė. Be to, negalima sutikti su teismų argumentais, kuriais nuteistosios didelio susijaudinimo būsenos galimybė paneigiama nukentėjusiojo nevienkartiniu smurtavimu prieš nuteistąją, nevertinant ilgalaikės nukentėjusiąją psichotraumuojančios situacijos kitų šios nutarties 6 punkte išdėstytų aplinkybių kontekste. Todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių išsamiai ištirti įrodymus ir nustatyti tikrąsias veikos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Padarytas pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismo priimti teisingą sprendimą byloje (BPK 369 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

11. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir, jeigu skundas atmetamas, priimtoje nutartyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Iš byloje paduoto nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad vienas esminių argumentų, keltų apeliaciniame skunde, buvo tai, kad L. M. veikai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes L. M. veiką padarė būdama didelio susijaudinimo būsenos, todėl jai taikytinas ne BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktas, bet 130 straipsnis. Iš pirmiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir ėmėsi veiksmų tam, kad patikrintų šį apeliacinio skundo argumentą, tačiau tai neatliko nepilnai ir priimtoje nutartyje į šį argumentą tinkamai neatsakė, todėl darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Padarytas pažeidimas taip pat vertintinas kaip esminis, nes sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą byloje.

12. Pakartotinai nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo išsamiai ištirti bylos aplinkybes, reikšmingas tam, kad byla būtų išspręsta teisingai, jas nustatyti, patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir surašyti dėl to BPK reikalavimus atitinkantį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Ridikas

Sigita Jokimaitė

Eligijus Gladutis