Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai bendrosios kompetencijos teisme pareiškiamas civilinio pobūdžio reikalavimas, grindžiamas administraciniu aktu, ginčas, dėl kurio teisėtumo jau yra išspręsta įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, taip pat materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo perleidimą, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-293-823/2019

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00059-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3; 3.2.6.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Biržų vandenys“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės valstybės įmonės Turto banko ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Biržų vandenys“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo; trečiasis asmuo – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos aplinkos projektų valdymo agentūra.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai bendrosios kompetencijos teisme pareiškiamas civilinio pobūdžio reikalavimas, grindžiamas administraciniu aktu, ginčas, dėl kurio teisėtumo jau yra išspręsta įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, taip pat materialiosios teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo perleidimą, aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė VĮ Turto bankas pareiškė ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB „Biržų vandenys“ 600 087,55 Eur skolos ir 115 396,84 Eur delspinigių, iš viso – 715 484,39 Eur; 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

3. Ieškovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – APVA) direktoriaus 2014 m. kovo 17 d. įsakyme Nr. T1-53 nustatyta, kad sudarant projekto Nr. 2006/LT/16/C/PE/001 „Ventos-Lielupės upės baseino investicinės programos I etapo, 1 fazės projektas“ sutartį Nr. V/2006/J35 „Biržų-Rinkuškių aglomeracijos vakarinės dalies nuotekų ir vandentiekio tinklų bei inžinerinių statinių plėtra“ buvo netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos bei bendrojo finansavimo lėšos, nesivadovaujant pirkimo dokumentuose nustatytomis sąlygomis ir nesilaikant Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimo įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto lygiateisiškumo principo.

4. APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakyme Nr. T1-62 nurodyta, kad galutinė paramos gavėja UAB „Biržų vandenys“ per 60 kalendorinių dienų privalo grąžinti 1 755 917,20 Lt ir valstybės biudžeto lėšomis apmokėtą PVM lėšų dalį (316 065,10 Lt), o pavėlavusi grąžinti, – mokėti 0,03 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną dieną.

5. Atsakovė nurodytus APVA direktoriaus įsakymus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, šis 2015 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015 atmetė skundą. Sprendimas įsiteisėjęs.

6. 2010 m. balandžio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (7.22-52-10)-T5-18 pagrindu 2015 m. rugsėjo 21 d. reikalavimo teises į UAB „Biržų vandenys“ skolą perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1/E 14-1 APVA perdavė ieškovei VĮ Turto bankui. Po reikalavimo teisės perdavimo VĮ Turto bankas papildomai apskaičiavo 31 324,57 Eur delspinigių. Ieškovė dėl skolos grąžinimo 2015 m. rugsėjo 25 d. raštu kreipėsi į atsakovę, tačiau ši 2016 m. sausio 6 d. raštu Nr. S-4 nesutiko su skola.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. vasario 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 600 087,55 Eur skolą; 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą reikalavimo dalį atmetė.

8. Teismas nustatė, kad apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė buvo informuota ir tai patvirtinantys dokumentai jai buvo pateikti 2015 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais. 2015 m. spalio 21 d. ir 22 d. raštais atsakovė, neginčydama skolos pagrindo ir dydžio, informavo ieškovę, kad ieško problemos sprendimo būdo, prašė pratęsti skolos grąžinimo terminą. 2015 m. lapkričio 9 d. raštu atsakovė prašė pateikti papildomus dokumentus, o 2016 m. sausio 6 d. raštu ieškovei pranešė mananti, jog ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, ir pareiškė nesutiksianti su reikalavimu grąžinti lėšas.

9. Teismas nurodė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad ginčo reikalavimas nebuvo perleistas ar kad jis nebegalioja. Iš pirmiau nurodyto šalių susirašinėjimo matyti, kad tik 2016 m. sausio 6 d. raštu atsakovė pareiškė, jog APVA direktoriaus įsakymais nurodytų grąžinti lėšų negrąžins. Iki tol ji neginčijo skolos pagrindo, dydžio. Dėl to tik 2016 m. sausio pradžioje ieškovei turėjo tapti aišku, jog jos teisės į lėšų gavimą pažeistos ir prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Kadangi ieškinys pateiktas 2016 m. vasario pabaigoje, nė vienas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnyje nustatytas ieškinio senaties terminas, įskaitant ir sutrumpintus, nebuvo pasibaigęs. Netinkamas paramos panaudojimas šios bylos atveju susijęs ne su atsakovės veiksmais ar neveikimu, o su APVA veiksmais netinkamai organizavus viešąjį pirkimą. Tokie APVA veiksmai vertintini kaip valdžios institucijų klaida, o tokiu atveju 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – ir Reglamentas Nr. 2988/95) 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas netaikomas.

10. Teismas pažymėjo, kad atsakovės pareigą sugrąžinti dalį panaudotų lėšų lemia tai, jog ji yra galutinė paramos gavėja, jos nuosavybėn pateko turtas, kuris buvo sukurtas panaudojant šias lėšas. Kadangi viešojo pirkimo sąlygas rengė APVA, teismas sprendė, kad vėliau nustatytą VPĮ 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimą ir dėl to konstatuotą paramos ir valstybės lėšų panaudojimo nepagrįstumą lėmė ne atsakovės veiksmai. Atsižvelgdamas į tai teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės iki ieškinio pateikimo apskaičiuotų netesybų dydžiu.

11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas iš dalies, paliko nepakeistą.

12. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės prievolė yra atsiradusi viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo (APVA direktoriaus 2014 m. kovo 17 d. įsakymo Nr. T1-53 ir 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62) pagrindu. Atsakovė skundu Vilniaus apygardos administraciniam teismui nurodytus APVA direktoriaus įsakymus prašė panaikinti, tačiau administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu skundo netenkino. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio pagrindą ir prejudicinius faktus, nustatytus minėtame teismo sprendime administracinėje byloje, padarė išvadą, kad ieškovės ieškinio pagrindas dėl skolos fakto ir jos dydžio buvo aiškus ir nustatytas – grindžiamas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. T1-62. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės skolos fakto ir dydžio, be pagrindo analizavo klausimus dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisinio pagrindo, nes šie klausimai jau buvo vertinti administracinėje byloje dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi ieškovės teisė į prašomą priteisti sumą kyla viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, o ne sutarties ar delikto pagrindu, atsakovės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesprendė jos prašymo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir dėl tokio prašymo visiškai nepasisakė, nėra šios civilinės bylos dalykas.

13. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais dėl neperleistos (netinkamai perleistos) reikalavimo teisės. Reikalavimo perleidimo sutarties šalys reikalavimo perleidimo fakto neginčijo, reikalavimo pagrindas atsakovei buvo žinomas. CK 6.101 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad be skolininko sutikimo kreditoriui draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminę reikšmę. Kolegija konstatavo, kad pradinė kreditorė APVA atsakovei neturi esminės reikšmės, todėl ji turėjo teisę perleisti reikalavimo teisę ieškovei, o CK 6.109 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas skolininko sutikimas, kad reikalavimas būtų perleistas, netaikoma.

14. Kolegija nesutiko su atsakovės argumentu, kad turėjo būti taikyta Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta ieškinio senatis, ir nurodė, kad Reglamento Nr. 2988/95 normoje nustatyta taisyklė taikoma pažeidimui tirti ir atitinkamam sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju toks sprendimas yra priimtas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

15. Kasaciniu skundu atsakovė prašo: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar neprieštarauja Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – Taisyklės), 5 punkto nuostata Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui bei imperatyvams: paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos ir draudimui žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais; draudimui žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose; užtikrinti žmogaus teises ir laisves, riboti žmogaus teises ir laisves tik įstatymu; nuostatai, kad tam tikri ūkinės veiklos santykiai gali būti reguliuojami tik įstatymais, kiti – Vyriausybės nutarimais, dar kiti – žemesnės galios įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais, tačiau nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, taip pat įvairias sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus pagal Konstituciją galima tik įstatymu; teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvui; nuostatai, kad visi teisės aktai, visų valstybės ir savivaldybių institucijų bei pareigūnų sprendimai turi atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti, kad institucijos turi būti nešališkos, nepriklausomos, negali priimti sprendimų dėl savo pačių padarytų pažeidimų, kas prieštarauja konstituciniam gero administravimo (atsakingo valdymo) principui ir viešojo administravimo taisyklių tikslams; 2) kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais, ar Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nustatyta senaties taisyklė taikoma patraukiant atsakomybėn už teisės aktų pažeidimus, padarytus nacionalinės valdžios institucijų; ar tokio pažeidimo atveju ekonominės veiklos vykdytojas gali reikalauti taikyti šią senaties taisyklę; 3) panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir ieškinį atmesti visiškai bei priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pagal CK 6.109 straipsnį reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (1 dalis); skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį (7 dalis). Ieškovė reikalavo vykdyti prievolę mokėti pagal reikalavimo perleidimo sutartį, kuria susitarta, kad reikalavimo teisės į skolą perduodamos pasirašius konkretų skolų perdavimo–priėmimo aktą. Konkrečiame akte, pagal kurį reikalauja mokėti ieškovė, nurodyta Sutartis Nr. 2015/GPG/68, kurioje nėra nurodoma jokių sąlygų, susijusių su reikalavimu mokėti pagal APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62. Taigi, teismai patenkino ieškovės reikalavimą tik pagal reikalavimo perleidimo sutartį, o perdavimo–priėmimo aktu nebuvo perduota jokio piniginio reikalavimo, nukreipto į atsakovę. Teismai neanalizavo ir nepasisakė dėl atsakovės kelto klausimo, ar ji gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją. Dėl to apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad „ieškovė turėjo teisę reikšti ieškinį apeliantei dėl skolos priteisimo, nes perėmė pradinio kreditoriaus teises ir pareigas, kylančias iš APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 (CK 6.101 straipsnio 1, 2 dalys, 6.103 straipsnis)“.

15.2. Specialioji teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamoje byloje kyla civilinio teisinio pobūdžio klausimas, reguliuojamas prievolių teisės normomis, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad atsakovės nurodyti atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimai nėra šios bylos dalykas. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad atsakovė iš dalies atleistina nuo civilinės atsakomybės dėl priskaičiuotų netesybų, nes pažeidimą padarė APVA, kuri kontroliavo sutarties vykdymą, šios išvados ieškovė neginčijo, jos nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismas. Kadangi APVA nesilaikė teisės aktų, o Taisyklių 5.2 punkte nenustatyta projekto vykdytojų atsakomybė už APVA neteisėtus veiksmus, konstatuotina teisės spraga. Dėl to teismai ginčo santykiams pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį turėjo taikyti CK normas tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, tačiau jų netaikė ir nepasisakė dėl šių įstatyme nustatytų atleidimo nuo atsakomybės pagrindų: pirma, šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka (CK 6.206 straipsnis); antra, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis); trečia, CK 6.259 straipsnio 1 dalies taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai kreditorius tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie prievolės neįvykdymo ar dėl netinkamo jos įvykdymo padarytų nuostolių padidėjimo, taip pat kai kreditorius tyčia arba dėl neatsargumo nesiėmė priemonių nuostoliams sumažinti (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė nei dėl atleidimo nuo atsakomybės CK nurodytais pagrindais, nei dėl atsakomybės taikymo be įstatymo.

15.3. Pagal CK 6.107 straipsnio 1 dalį skolininkas turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui, pavyzdžiui, reikalauti taikyti ieškinio senatį. Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta ieškinio senatis, nebuvo taikyta nei administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015, nei APVA direktoriaus įsakymuose. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalis yra taikoma apsiribojant pažeidimo tyrimu ir atitinkamo sprendimo priėmimu. Kadangi Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimai priskirti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos jurisdikcijai, prieš pasisakydamas dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies taisyklės aiškinimo, apeliacinės instancijos teismas privalėjo kreiptis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalies normoje nustatyta tvarka į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su atitinkamu jos aiškinimo klausimu. Be to, viešojo administravimo subjekto sprendimas kvalifikuotinas kaip prievolė atlyginti nuostolius, o ne mokėti skolą, nes APVA reikalavo ne grąžinti dėl savo padaryto pažeidimo negautą paramą, bet atlyginti iš valstybės biudžeto skirtą papildomą sumą. Dėl to teismai turėjo taikyti sutrumpintą 3 metų senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

16. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. 2010 m. balandžio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir perdavimo–priėmimo aktas nėra nuginčyti, todėl teismui nėra pagrindo nesivadovauti šiais reikalavimo teisės perleidimą patvirtinančiais ir galiojančiais sandoriais. 2010 m. balandžio 30 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis sudaryta įstatymo pagrindu – reikalavimo teisių perdavimą VĮ Turto bankui nustato imperatyvios Taisyklių nuostatos, kurios nėra pakeistos ar panaikintos.

16.2. Reikalavimo teisė į atsakovę ieškovei perduota 2015 m. rugsėjo 21 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr. 1/E 14-1, iki 2016 m. sausio 16 d. su atsakove vyko susirašinėjimas dėl skolos, o ieškinys pateiktas 2016 m. vasario 25 d., t. y. nepraėjus dviem mėnesiams nuo atsakovės pareiškimo, kad ji nevykdys įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-4082-484/2016. Atsakovė siekia dar kartą persvarstyti APVA direktoriaus įsakymų teisėtumo klausimą, tačiau kol Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-4082-484/2016 nėra panaikintas, nėra ir pagrindo nesutikti su administracinio teismo išvada, jog trečiojo asmens įsakymai teisėti ir vykdytini.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų, kai teisme pareiškiamas civilinio pobūdžio reikalavimas, grindžiamas administraciniu aktu, dėl kurio jau yra priimtas ir įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas

17. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

18. Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl atsakovės prievolės grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį bei su ja susijusias kitas sumas. Vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra sprendimas, įsiteisėjęs Lietuvos Respublikos teismo sprendimas arba įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti projekto vykdytojui bankroto arba restruktūrizavimo bylą. Pagal Taisyklių 2 punktą sprendimas – administruojančiosios institucijos arba įgyvendinančiosios institucijos (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) vadovo įsakymas ir (arba) kito jo įgalioto asmens potvarkis grąžinti neteisėtai išmokėtas ir (arba) panaudotas lėšas ir (arba) administruojančiosios institucijos arba įgyvendinančiosios institucijos (jeigu ji yra asignavimų valdytoja) patvirtinta siūlomų grąžinti lėšų forma, pildoma ir teikiama naudojantis informacinėmis sistemomis.

19. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovė grąžinti ginčijamas sumas įpareigota APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. T1-62, kuris atitinka sprendimo sąvoką pagal Taisyklių 2 punktą ir, kaip pagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas, yra atsakovės prievolės grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos lėšas atsiradimo pagrindas.

20. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62 atsakovės buvo ginčijamas administraciniuose teismuose ir šio įsakymo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015 įvertino ir atsakovės šioje civilinėje byloje nurodytus argumentus, kuriais remdamasi atsakovė ginčija ieškovės reikalavimą priteisti atsakovei taikytos finansinės paramos sumą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 33 punktas). Šios aplinkybės atsakovės nėra ginčijamos. Taigi, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovės prievolės atsiradimo pagrindo (administracinio akto) teisėtumas jau yra įvertintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu.

21. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinis teismo sprendimas) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

22. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo vertinimas nebepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismo teisė civilinėje byloje išspręsti individualaus pobūdžio administracinių teisės aktų teisėtumo klausimus neapima teisės iš naujo spręsti dėl šių aktų teisėtumo, jei toks klausimas jau buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinės teisenos tvarka. Kitoks aiškinimas nebūtų suderinamas su įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo res judicata galia, kadangi sudarytų prielaidas iš naujo teisme nagrinėti tapatų reikalavimą.

23. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad reikalavimo tapatumas yra apibrėžiamas pagal šio reikalavimo dalyką ir faktinį pagrindą. Teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kaip jau minėta, atsakovės argumentai, susiję su jos kaltės dėl pažeidimo nebuvimu ir šios aplinkybės įtaka atsakovės prievolei grąžinti ginčijamas sumas, buvo nagrinėjami administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015, todėl vien tai, kad atsakovė šioje civilinėje byloje remiasi kitomis teisės normomis (bendrosiomis CK įtvirtintomis atleidimo nuo civilinės atsakomybės taisyklėmis), nepaneigia, kad atsakovė iš esmės siekia civilinėje byloje pakartotinai spręsti tą patį klausimą, kuris jau yra išspręstas administracinio teismo.

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog nagrinėjamoje byloje viešojo administravimo subjekto aktai nėra ginčijami, nes tokio pobūdžio reikalavimai buvo keliami Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4082-484/2015, konstatuota ir specialiosios teisėjų kolegijos nutartyje, kuria, be kita ko, remiasi atsakovė. Tuo tarpu tai, kad paminėtoje nutartyje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje kyla civilinio teisinio pobūdžio klausimas, reguliuojamas prievolių teisės normomis, priešingai nei teigia atsakovė, savaime nelemia civilinę atsakomybę ir atleidimą nuo jos reglamentuojančių CK normų taikymo. Pirma, civilinė atsakomybė yra tik viena iš prievolės rūšių (CK 6.245 straipsnio 1 dalis), o nagrinėjamu atveju atsakovės pareiga grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį bei su ja susijusias kitas sumas reglamentuojama specialiosiomis teisės normomis ir kyla iš viešojo administravimo subjekto nustatyta tvarka ir pagrindais priimto sprendimo. Antra, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas, ginčas dėl atsakovės prievolės atsiradimo pagrindo (viešojo administravimo subjekto sprendimo) teisėtumo, įskaitant ir atsakovės kaltės galimą įtaką prievolės atsiradimui, šiuo atveju jau yra išspręstas įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu, todėl bendrosios kompetencijos teismo nebegali būti iš naujo svarstomas.

25. Pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsakovei netaikė bendrųjų atleidimo nuo civilinės atsakomybės nuostatų, nesudaro ir atsakovės nurodoma aplinkybė, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtent vadovaudamasis šiomis nuostatomis iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės dėl priskaičiuotų netesybų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad paminėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, todėl nesudaro ir šios bylos kasacijos dalyko (CPK 340 straipsnio 1 dalis). Be to, bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, būdamas susaistytas draudimo peržengti apeliacinio skundo ribas ir priimti apeliantui blogesnį sprendimą (CPK 320, 313 straipsniai), pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktos šalių ginčo teisinės kvalifikacijos nėra saistomas.

26. Ginčydama savo prievolę atsakovė taip pat remiasi Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalimi, nustatančia patraukimo atsakomybėn senaties terminą, ir teigia, kad šis terminas nepagrįstai nebuvo taikytas nei priimant APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62, nei nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-4082-484/2015. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo argumentu ne tik pakartotinai keliamas klausimas dėl APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumo, tačiau ir, atsižvelgiant į teismų pareigą savarankiškai taikyti ginčui aktualias teisės normas, iš esmės ginčijamas įsiteisėjusio administracinio teismo sprendimo teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė jau pasinaudojo procesine teise teikti argumentus dėl Reglamento Nr. 2988/95 taikymo administracinės teisenos tvarka, tačiau jos argumentai buvo atmesti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-62-525/2016. Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovės argumentai, susiję su Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies taikymu, esant tokiai procesinei situacijai, kokia yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje, bendrosios kompetencijos teismo negali būti iš naujo nagrinėjami.

27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai apibrėžė nagrinėjamos bylos ribas ir pagrįstai nevertino atsakovės argumentų, kuriais siekiama iš naujo įvertinti APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumą ir šiuo pagrindu paneigti atsakovės prievolę grąžinti gautos ir netinkamai panaudotos Europos Sąjungos paramos dalį bei su ja susijusias kitas sumas.

Dėl reikalavimo perleidimo

28. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).

29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas, pagrindžiantis reikalavimo perleidimo faktą. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, jog pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

30. Kaip pagrįstai pažymima atsiliepime į kasacinį skundą, nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimą centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį imperatyviai įtvirtina Taisyklių nuostatos (Taisyklių 15 punktas), kurios, be kita ko, įtvirtina administruojančiosios institucijos su centralizuotai valdomo valstybės turto valdytoju sudaromų reikalavimo teisių perleidimo sutarčių turinį (Taisyklių 17 punktas) bei reikalavimo perleidimo tvarką. Pagal Taisyklių 18 punktą administruojančioji institucija per reikalavimo teisių perleidimo sutartyse nustatytus terminus pagal priėmimo ir perdavimo aktus, kuriuos pasirašo administruojančiosios institucijos ir centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo vadovai arba jų įgalioti asmenys, perduoda centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui turimus su skola susijusius dokumentus.

31. Pagal į bylą pateiktos reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punktą laikoma, kad naujasis kreditorius perėmė reikalavimo teisę į projekto vykdytojo skolą, naujajam kreditoriui ir pradiniam kreditoriui pasirašius skolų perdavimo–priėmimo aktą. Į bylą pateiktas reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktas pasirašytas 2015 m. rugsėjo 21 d. Šiuo aktu ieškovei perduota reikalavimo teisė į atsakovės grąžintinas sumas, nurodytas akto priede, taip pat skolą patvirtinančių dokumentų byla. Akto priede aiškiai įvardytas perduodamos skolos dydis, taip pat perduodamų skolos dokumentų kopijos.

32. Atsakovės teigimu, ta aplinkybė, kad reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo akto priede nėra įvardytas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62, o priede nurodytoje Sutartyje Nr. 2015/GPG/68 nėra jokių sąlygų, susijusių su reikalavimu mokėti pagal APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. T1-62, patvirtina, jog reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktu ieškovei nebuvo perduotas joks į atsakovę nukreiptas piniginis reikalavimas, tad vien dėl šios priežasties ieškovės reikalavimas turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus pripažįsta nepagrįstais. Taip teigdama atsakovė nepagrįstai sutapatina reikalavimo perleidimą su skolą patvirtinančių dokumentų (skolos bylos) perdavimu naujajam kreditoriui. Dalies skolą patvirtinančių dokumentų neperdavimas gali būti pagrindas naujajam kreditoriui reikalauti iš administruojančiosios institucijos šiuos dokumentus pateikti (Taisyklių 18–20 punktai, CK 6.104 straipsnis), tačiau nedaro negaliojančio paties reikalavimo perleidimo. Tuo tarpu reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktu perleidžiamas piniginis reikalavimas (jo bendras ir sudedamųjų dalių dydžiai) reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo akto priede yra aiškiai apibrėžtas.

33. Kaip jau minėta, siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas. Šiuo atveju bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė suvokė arba turėjo suvokti, koks reikalavimas yra perleistas ieškovei. Šią aplinkybę patvirtina tiek aptarta imperatyvi nagrinėjamai situacijai taikoma reikalavimo perleidimo tvarka, tiek tai, kad APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62 buvo žinomas atsakovei (ji jį nustatyta tvarka buvo užginčijusi administraciniuose teismuose), tiek į bylą pateikto šalių susirašinėjimo turinys. Iš bylos duomenų matyti, kad reikalavimo teisių perdavimo–priėmimo aktas ir jo priedas, kuriame aiškiai įvardytas perleidžiamas piniginis reikalavimas, atsakovei jos reikalavimu buvo pateikti, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad reikalavimo perleidimo faktas prieš ją negali būti panaudotas.

Dėl ieškinio senaties

34. Atsakovė taip pat teigia, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo atsisakė taikyti ieškovės reikalavimui sutrumpintą trejų metų senaties terminą, taikytiną reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir nepagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą, nors atsakovė rėmėsi ieškinio senatimi. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. Kaip jau minėta, atsakovės prievolė sumokėti atitinkamas sumas pagal šiai bylai taikytiną specialų teisinį reglamentavimą kildinama ne iš žalos padarymo fakto, o iš viešojo administravimo subjekto nustatyta tvarka priimto sprendimo (šios nutarties 18–19 punktai), taigi ieškovės reikalavimas atitinka reikalavimą dėl skolos pagal įsiteisėjusį administracinį aktą priteisimo. Ieškinio senaties terminas tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti negalėjo prasidėti anksčiau, nei atsirado atitinkama atsakovės prievolė, t. y. anksčiau, nei buvo priimtas APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. T1-62, todėl ieškovė, pareikšdama ieškinį 2016 m. vasario 29 d., ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl prašymų kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir Konstitucinį Teismą dėl teisės akto atitikties Konstitucijai vertinimo

35. Atsakovė kasaciniu skundu taip pat prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Taisyklių 5 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas koreliuoja su Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo išaiškinimu, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017).

37. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į ESTT (SESV 267 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į ESTT nėra absoliuti – viena iš įtvirtintų išimčių yra ta, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi prerogatyvą patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikia atsakyti į ES teisės klausimą siekiant išspręsti bylą. Taigi, jie nėra įpareigoti kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei [šalių] keliamas ES teisės klausimas nėra aktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo ESTT išaiškinimo (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81, 10 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 58–59 punktai).

38. Taisyklių 5 punktas, dėl kurio konstitucingumo ištyrimo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, reglamentuoja pagrindus, kuriems esant priimamas administruojančiosios institucijos sprendimas dėl neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų, taip pat dėl kitų pagal teisės aktus ir (ar) paramos sutartis, ir (ar) tarptautines sutartis reikalaujamų grąžinti lėšų grąžinimo. Taigi, šio punkto nuostatos yra aktualios teismui sprendžiant dėl tokio administruojančiosios institucijos sprendimo teisėtumo. Kadangi APVA direktoriaus 2014 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. T1-62 teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas (šios nutarties 22–24, 27 punktai), teisėjų kolegija sprendžia, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios teisės normos konstitucingumo vertinimo nėra pagrindo, kadangi paminėta Taisyklių nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina.

39. Kaip jau buvo minėta (šios nutarties 26 punktas), Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto senaties termino taikymo klausimai taip pat nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas, t. y. nagrinėjamos bylos rezultatui neturėtų įtakos ESTT išaiškinimas dėl Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalyje nustatyto senaties termino taikymo. Dėl šios priežasties atsakovės prašymas kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą Reglamento Nr. 2988/95 3 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo klausimais taip pat atmestinas.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais argumentais ir išaiškinimais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą nutartį, jos naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė

Alė Bukavinienė

Algirdas Taminskas