Civilinė byla Nr. e3K-3-376-421/2018
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 2.7.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Retail Royalty Company“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Retail Royalty Company“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo įregistruoti prekių ženklą.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaizdinio žymens pripažinimą prekių ženklu ir jo įregistravimą, aiškinimo bei taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo panaikinti atsakovo Apeliacinio skyriaus 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir įpareigoti atsakovą įregistruoti ieškovės prekių ženklą (paraiškos Nr. 2013 1142) visoms nurodytoms 25 klasės prekėms.
3. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. liepos 3 d. atsakovui pateikė paraišką Nr. 2013 1142 vaizdiniam prekių ženklui (dygsnių kompozicija) (žr. iliustraciją žemiau) registruoti 25 klasės prekėms „kelnės, džinsai, šortai, sijonai“ (toliau – ir ginčo žymuo).
4. Atsakovo ekspertas 2014 m. rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą neregistruoti ieškovės prekių ženklo, nurodė, kad ginčo žymuo neturi jokio skiriamojo požymio. Ieškovė 2015 m. sausio 7 d. pateikė prašymą atilikti pakartotinę prekių ženklo ekspertizę; ją atlikęs ekspertas 2015 m. vasario 6 d. sprendimu paliko galioti ankstesnį sprendimą neregistruoti ginčo žymens. Ieškovė 2015 m. gegužės 12 d. pateikė atsakovui apeliaciją, tačiau atsakovo Apeliacinis skyrius 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ją atmetė ir paliko galioti sprendimą neregistruoti prekių ženklo, nurodė, kad žymuo (dygsnių kompozicija), registruojamas 25 klasės prekėms, neatitinka Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, taip pat negali būti pripažintas įgijusiu skiriamąjį požymį dėl naudojimo.
5. Dėl šio sprendimo ieškovė kreipėsi į teismą, ieškinyje nurodė, kad pareikštas registruoti žymuo (dygsnių kompozicija, sudaryta iš dviejų viena link kitos pasvirusių punktyrinių linijų bei vieną iš jų kertančios ir su antrąja susijungiančios lenktos smulkiai laužyto rašto linijos) turi skiriamąjį požymį registruojamų prekių atžvilgiu. Dygsnių kompozicijomis siekiama atskirti vieno gamintojo drabužius nuo kitų ir parodyti, kad jie yra vieno konkretaus gamintojo. Tokios kompozicijos sėkmingai registruojamos kaip prekių ženklai – Europos Sąjungos prekių ženklų registre yra daugiau nei šimtas ženklų, kuriuos sudaro įvairūs drabužių dygsnių raštai.
6. Anot ieškovės, ginčo žymuo nėra ir negali būti laikomas standartiniu, įprastu ar visiems 25 klasės gaminiams (daugumai jų) būdingu techniniu susiuvimo sprendimu; prekių ženklo paraiškoje pavaizduotas piešinys, net jei jis ant nurodytų 25 klasių prekių būtų atvaizduojamas siūlių pavidalu, nėra tipinis ir standartinis susiuvimo būdas, būdingas visiems 25 klasei priskirtiems gaminiams ar jų daugumai. Ginčo žymuo yra ieškovės originaliai sukurtas ir nėra sudarytas vien tik iš bendrinių aprašomųjų elementų ar vien tik iš paprastos linijų kompozicijos, taigi jis nėra vien tik nuoroda į konkrečią prekę ar jos charakteristiką, taip pat neatlieka jokios dekoratyvinės funkcijos, bet yra skirtas ieškovei identifikuoti.
7. Ieškinyje pažymėta, kad pareikštas registruoti žymuo yra naudojamas nuolatos nuo 2002 metų. Šis ženklas buvo nuolat reklamuojamas spaudoje, įvairiuose leidiniuose bei žurnaluose, prekių kataloguose, skrajutėse, reklaminiuose stenduose, madų demonstravimo renginiuose, televizijoje, ant viešojo transporto, internete bei socialiniuose tinkluose. Prekėmis, kurios yra žymimos šiuo ženklu, yra intensyviai prekiaujama visame pasaulyje, visuose ieškovės ir jos partnerių parduotuvėse (JAV, Kanadoje, Europos Sąjungos valstybėse narėse, Meksikoje, Pietų ir Centrinėje Amerikoje, Honkonge, Izraelyje, Japonijoje, Kinijoje, Rusijoje bei Vidurio Rytų valstybėse). Pareikštu registruoti ženklu žymimų prekių galima rasti ir interneto tinklalapyje adresu www.ae.com; jame daugiau kaip 80 pasaulio valstybių vartotojai turi galimybę įsigyti ginčo ženklu pažymėtų prekių. Ieškovės interneto tinklalapį kiekvienais metais aplanko ne mažiau kaip 55 tūkst. galimų pirkėjų iš Lietuvos, o pareikštas registruoti ženklas yra naudojamas 20–25 proc. ieškovės prekių žymėti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino – panaikino atsakovo Apeliacinio skyriaus 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą įregistruoti ieškovės prekių ženklą (paraiškos Nr. 2013 1142) visoms nurodytoms 25 klasės prekėms.
9. Teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės paraišką dėl ginčo žymens įregistravimo, nes šis žymuo buvo pakankamai originalus, kad atitiktų Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą prekės ženklo paskirtį – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų, ir jį galima pavaizduoti grafiškai. Ginčo žymuo yra ieškovės originaliai sukurtas ir nėra sudarytas vien tik iš bendrinių aprašomųjų elementų ar vien tik iš paprastos linijų kompozicijos. Tai reiškia, kad jis nėra vien tik nuoroda į konkrečią prekę ar jos charakteristiką, šio žymens negalima vertinti vien kaip techninio sprendimo, todėl jei būtų įregistruotas, jis nesuteiktų prekių ženklo savininkui jokios išskirtinės padėties rinkoje, nesukurtų prielaidų nesąžiningai konkurencijai su kitais gamintojais ir neapribotų jų teisių bei galimybių ženklinant savo prekes pasirinkti skirtingą atvaizdavimą.
10. Teismas vertino, kad pareikštas registruoti žymuo turi skiriamąjį požymį registruojamų prekių atžvilgiu. Remiantis Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio 3 punktu, ženklai, kuriems taikoma šio įstatymo nustatyta teisinė apsauga, be kitų elementų, gali būti sudaryti ir iš piešinių. Dėl to iš skirtingo rašto linijų kompozicijos sudarytas žymuo gali būti pripažįstamas originaliu ir turinčiu skiriamąjį požymį bei įregistruotas kaip prekių ženklas. Prekių ženklų registravimo taisyklėse nereikalaujama papildomų individualizuojančių žymenį grafinių elementų, kad būtų galima spręsti, jog ženklas turi skiriamąjį požymį.
11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teisingai nurodė, jog drabužių gamintojai naudoja įvairiausių dygsnių raštus ant savo gaminių, tačiau sutiko su ieškovės teiginiu, kad būtent įvairiomis originaliomis dygsnių kompozicijomis yra siekiama atskirti vieno gamintojo prekes nuo kitų bei parodyti, kad konkreti siūlių kompozicija yra naudojama vieno konkretaus gamintojo ir padeda vartotojui jį identifikuoti kaip konkrečių prekių gamintoją. Kiekvienas gamintojas stengiasi sukurti originalią dygsnių kompoziciją, kuria ženklina savo gaminius ir pagal kurią vartotojai atskiria konkrečių gamintojų prekes. Šios kompozicijos nėra vien tik vieno drabužio ar jų linijos elementas, jos tampa gamintojų firminiais ženklais, kuriuos mada besidomintys ar drabužius dažnai perkantys vartotojai pastebi ir žino.
12. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, patikrinęs skundžiamo atsakovo sprendimo argumentaciją, teisėtumą ir pagrįstumą, sprendė, kad egzistuoja pagrindas jį panaikinti ir įpareigoti atsakovą įregistruoti ieškovės prekių ženklą.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. vasario 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
14. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendė dėl ginčo žymens originalumo ir išskirtinumo, tačiau neanalizavo jį sudarančių elementų, nenurodė, kas lemia jo originalumą, koks galimas tokio rašto paplitimas, taip pat nebuvo atsakyta į pagrindinius atsakovo argumentus, dėl kurių buvo atsisakyta įregistruoti ieškovės prekių ženklą. Bylose dėl prekių ženklo registracijos visada yra atliekama ženklą sudarančių elementų analizė, siekiant pagrįsti jo skiriamuosius požymius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDAtNDY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-240-469/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-240-469/2015">3K-3-240-469/2015</a>).
15. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde savo atsisakymą registruoti ieškovės prekės ženklą grindė Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (toliau – Bendrasis Teismas) 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje Rosenruist, T-388/09, suformuotu precedentu bei Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (toliau – ESINT) 2008 m. spalio 17 d. ir 2013 m. sausio 8 d. sprendimais, kuriais buvo atsisakyta registruoti ieškovės prekės ženklus, sudarytus iš analogiškos dygsnių kompozicijos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių sprendimų nevertino ir neanalizavo jų motyvų.
16. Kolegija pažymėjo, kad Bendrojo Teismo sprendime byloje T-388/09 buvo konstatuota, jog drabužių sektoriuje yra naudojami dygsniai bei jų suformuoti tam tikri raštai, tai pakankamai įprasta savybė, būdinga daugeliui mados prekių, tarp jų – ir priskirtinų 25 klasės prekėms. Ženklai, sudaryti iš tokių dygsnių, yra būdingi, tradiciniai ar tipiški, daugeliu atveju tikslinė visuomenė tokį iš siūlių sudarytą raštą suvoks tik kaip dekoratyvų elementą, todėl toks žymuo nepasižymės skiriamuoju požymiu.
17. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad šios bylos ir Bendrojo Teismo bylos T-388/09 faktinės aplinkybės nesutampa (Bendrasis Teismas sprendė dėl rašto, išsiuvinėto ant kišenės, kaip pozicinio ženklo, registravimo), pažymėjo, jog nurodytoje byloje buvo įvertintas ir pačios siūlių kompozicijos neišskirtinumas, ji lyginta su kitais egzistuojančiais raštais ant drabužių kišenių. Dėl to, įvertinusi aplinkybę, kad ieškovės prašomą registruoti prekės ženklą sudaro ant jos parduodamų drabužių kišenių siuvama dygsnių kompozicija, kolegija pripažino, jog Bendrojo Teismo sprendime byloje T-388/09 pateikti išaiškinimai taikytini ir šioje byloje.
18. Kolegija nurodė, kad ESINT Antroji apeliacinė taryba 2013 m. sausio 8 d. sprendimu atmetė ieškovės apeliaciją dėl prašomo įregistruoti prekės ženklo. Sprendime taryba pažymėjo, kad nors dygsnių dizainas, paprastai esantis ant džinsų ir švarkų kišenių, gali funkcionuoti kaip komercinės kilmės ženklas, tačiau ieškovės žymeniui trūksta minimalaus laipsnio skiriamojo požymio, kad atitinkama visuomenė jį suvoktų kaip prekės ženklą; žymenį sudaro bazinio siuvimo dygsnių – zigzaginio dygsnio ir lygios dygsnių linijos – kompozicija, kuri dedama ant drabužių kišenių, jos dėl vizualinių ypatybių atitinkama visuomenė nesuvoks kaip komercinės kilmės požymio. Anot tarybos, ieškovės žymuo negali atlikti pagrindinės prekės ženklo funkcijos – nurodyti komercinę kilmę nepriklausomai nuo savo galutinio gebėjimo būti, pavyzdžiui, prekių kokybės garantu ar tarnauti tam tikros komunikacijos, investicijų ar reklamos tikslu, kuris, ieškovės teigimu, gali būti asocijuojamas su kišenių dygsnių kompozicija.
19. Byloje nėra duomenų, kad pirmiau nurodytas ESINT Antrosios apeliacinės tarybos sprendimas būtų apskųstas Bendrajam Teismui, todėl kolegija jį pripažino turinčiu reikšmę nagrinėjamoje byloje. Kolegija, atsižvelgdama į teismų praktiką ir nurodytą ESINT sprendimą, sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovės prašomą registruoti ženklą sudarančių dygsnių išdėstymas nėra dėmesį patraukiantis elementas, linijos susikerta nesuformuodamos kokio nors įsimintino piešinio, šių linijų derinys nėra sudarytas neįprastu būdu, kad būtų galima konstatuoti, jog egzistuoja minimalus skiriamasis požymis. Pagal teismų praktiką, žymuo gali įgyvendinti prekių ženklo funkciją tik tuo atveju, jeigu vartotojas iškart ir neklysdamas galėtų atskirti pareiškėjo prekes ar paslaugas nuo kitos kilmės prekių ar paslaugų (Bendrojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. sprendimas byloje The Smiley Company, T-139/08). Tokių duomenų ieškovė nepateikė.
20. Kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nepasisakė, ar ginčo žymuo dėl vartojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį, nevertino šiuo klausimu pateiktų šalių argumentų. ESINT Antrosios apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 8 d. sprendime buvo vertinta, ar ieškovės prekės ženklas dėl jo naudojimo yra tapęs atskiriamas, nustatyta, kad ieškovės pateikti įrodymai susiję su nedaugeliu Europos Sąjungos valstybių narių (jų nepakanka spręsti dėl ženklo naudojimo ir žinomumo kitose šalyse), todėl ieškovės prekių ženklas nebuvo pripažintas įgijusiu skiriamąjį požymį dėl naudojimo.
21. Šioje byloje ieškovė pateikė pakankamai duomenų tik apie jos žymens naudojimą Lenkijoje. Kolegija sprendė, kad ieškovės nurodyta aplinkybė, jog pirkėjai iš Lietuvos galimai naudojosi ieškovės interneto tinklalapiu www.ae.com, nepatvirtina ginčo žymens paplitimo Lietuvoje. Dėl to kolegija nekonstatavo pagrindo pripažinti, kad ginčo žymuo gali būti registruojamas kaip prekės ženklas pagal Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
22. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 1 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą; priteisti pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas ieškovės prekių ženklo sandarą ir vertindamas jo atitiktį Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimams, neteisingai aiškino šią teisės normą, sistemiškai netaikė Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio. Pagal Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio 3 punktą, ženklai, kuriems taikoma šiame įstatyme nustatyta teisinė apsauga, be kitų elementų, gali būti sudaryti ir iš piešinių. Tai reiškia, kad prekių ženklas gali būti sudarytas ir iš piešinio, kurį sudaro skirtingo rašto linijų kompozicija, nereikalaujama, jog prekių ženklą sudarantis piešinys turėtų konkrečią, vartotojo identifikuojamą prasmę. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad ieškovės prekių ženklas, sudarytas iš skirtingo rašto linijų kompozicijos, pats turi skiriamąjį požymį registruojamų prekių atžvilgiu, todėl gali būti registruotas kaip prekių ženklas.
22.2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nurodyta, kas lemia ginčo žymens originalumą. Nei Prekių ženklų įstatyme, nei teismų praktikoje prekių ženklui nekeliamas originalumo reikalavimas. Prekių ženklo skiriamasis požymis ir kūrinio originalumas yra skirtingos teisinės kategorijos; prekių ženklas gali būti ir neoriginalus, t. y. panašus į kitą prekių ženklą ar net jam tapatus, tačiau, jeigu juo yra žymimos nepanašios prekės ar paslaugos, toks ženklas gali atlikti prekių ženklo funkciją – atskirti vieno gamintojo prekes nuo kito gamintojo prekių (Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad skiriamojo požymio nebuvimas negali būti grindžiamas vaizduotės ar papildomo originalumo požymio nebuvimu (Bendrojo Teismo 2001 m. sausio 31 d. sprendimas byloje Taurus-Film, T-135/99). Atsakovas, atsisakydamas registruoti ieškovės prekių ženklą šiuo pagrindu, turėjo įrodyti, kad pateiktą siūlių kompoziciją naudoja daugelis drabužių gamintojų, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta.
22.3. Ieškovės prekių ženklas yra sudarytas ne iš elementarių vienodų, o iš skirtingų linijų, kurios sukomponuotos neįprastu būdu (ne tiesiog lygiagrečiai ar statmenai); net šias linijas vertinant kaip dygsnius, toks dygsnių susiuvimas nėra įprastas, netgi neįmanomas, nes siuvant drabužius dygsniai siuvami lygiagrečiai, o ne taip, kaip ieškovės prekių ženkle. Pagal teismų praktiką pakanka, kad registruojamas žymuo turėtų tik minimalų skiriamąjį požymį; vien konstatavimo, kad pateiktame registruoti žymenyje nėra jokio neįprasto ar įsimenančio aspekto, nepakanka, jog būtų galima nuspręsti, kad žymuo neturi skiriamojo požymio (Bendrojo Teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas byloje IVG Immobilien AG, T-441/05).
22.4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalį, rėmėsi sprendimais, kurie negali būti laikomi precedentais šioje byloje. Bendrojo Teismo bylos T-388/09 ir šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa – Bendrasis Teismas sprendė klausimą dėl kišenės su konkrečioje jos vietoje išsiuvinėtu raštu, kaip pozicinio ženklo (žr. iliustraciją žemiau), registracijos, pasisakė dėl siuvinėjimo vietos įprastumo, tačiau nevertino pačios siūlių kompozicijos (ji nurodytame ženkle buvo kitokia, daug paprastesnė), taip pat nenagrinėjo klausimo, ar prekių ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo. Atsižvelgiant į tai, šios nutarties 15, 17 punktuose nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados pripažintinos nepagrįstomis.
22.5. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai vadovavosi ESINT Antrosios apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 8 d. sprendimu. Remiantis Bendrojo Teismo išaiškinimu, žymens tinkamumas būti įregistruotam kaip Bendrijos prekių ženklui turi būti vertinamas remiantis Bendrijos teismų pateiktu Reglamento Nr. 40/94 išaiškinimu, o ne ankstesne Apeliacinių tarybų praktika (Bendrojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Osotspa, T-33/03). Be to, ESINT nurodytame sprendime vertino kitokio pobūdžio žymenį – ant kišenės išsiuvinėtą dygsnių derinį (pozicinį prekių ženklą).
22.6. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies ieškovės pateiktų įrodymų ir jų netyrė, pažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles. Byloje nebuvo įvertintas išrašas iš Europos Sąjungos prekių ženklų registro, patvirtinantis, kad yra įprasta 25 klasės prekių ženklais registruoti įvairias siūlių kompozicijas, faktas, kad ieškovės prekių ženklas yra registruotas ne vienoje pasaulio šalyje.
22.7. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovės pateiktas žymuo neįgijo skiriamojo požymio (šios nutarties 20–21 punktai), tik pakartojo skundžiamo atsakovo sprendimo teiginius, netyrė ieškovės pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į tai, kad nors ieškovės ženklas naudojamas ir reklamuojamas ne Lietuvoje, tačiau šio prekių ženklo svetainė yra gausiai lankoma vartotojų iš Lietuvos, be to, ieškovės parduotuvės veikia šalyje kaimynėje – Lenkijoje. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMzMzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-333/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-333/2009">2A-333/2009</a>), sprendžiant dėl ženklo žinomumo Lietuvoje, taip pat atsižvelgtina į ženklo naudojimą ir reputaciją kitose šalyse.
22.8. Ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, susijusius su rinkos dalimi, kurioje naudojamas ginčo žymuo, jo naudojimo dažnumu, geografinėmis ribomis ir trukme, įmonės investicijomis, skirtomis žymens reklamai, bei įvairių organizacijų pareiškimus. Dėl to egzistuoja pakankamas pagrindas spręsti, kad skundžiamo atsakovo sprendimo motyvai buvo paneigti, o ieškovės prekių ženklas turi būti pripažintas įgijusiu skiriamąjį požymį dėl naudojimo.
22.9. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo turimų duomenų, kuriais siekta įrodyti, jog prekės ženklas gali būti registruojamas dėl jo naudojimo, remdamasis CPK 236 straipsnio jam suteiktomis teisėmis, turėjo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo arba išnagrinėti šį ieškinio pagrindą iš esmės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, tačiau jame nepasisakė dėl ieškinio argumentų dėl ginčo žymens įgyto skiriamojo požymio, tai buvo pažeistas CPK 236 straipsnis ir ginčas buvo išspręstas neteisingai.
23. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Bendrojo Teismo byloje T-388/09 pateiktais išaiškinimais (šios nutarties 16–17 punktai); šio teismo išaiškinimai yra perkelti ir į ESINT Gaires dėl absoliučių atsisakymo registruoti pagrindų (toliau – ESINT gairės). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pritarė atsakovo argumentams, kad ginčo žymuo neturi skiriamojo požymio; pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priešingai, tokio savo sprendimo nemotyvavo, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.
23.2. Priešingai nei nurodo ieškovė, teismų praktikoje buvo pasisakyta dėl žymens originalumo (išskirtinumo) kaip skiriamojo požymio vertinimo kriterijaus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-198/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-198/2014">3K-3-198/2014</a>). Be to, atsakovas nekėlė žymens originalumo reikalavimo; šiuo aspektu ginčo žymenį vertino pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 9 punktą).
23.3. Ieškovė netinkamai interpretuoja skiriamojo požymio buvimą (šios nutarties 22.2 punktas). ESINT gairėse yra pažymėta, kad atsisakymo registruoti pagrindas negali būti paneigtas įrodžius, jog pareiškėjas yra vienintelis asmuo, kuris gamina ar gali gaminti nagrinėjamas prekes. Dėl to aplinkybė, kad ieškovė vienintelė naudoja konkretų dygsnių raštą, savaime nereiškia jo skiriamojo požymio, nes siūlių raštas drabužiams žymėti yra pakankamai įprastas šio rinkos sektoriaus dalykas, dėl to vartotojas jį suvoks kaip gaminio papuošimo elementą, o ne kaip prekių ženklą. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo prašomas įregistruoti ženklas esmingai skirtųsi nuo drabužių sektoriaus normų bei įpročių ir be kitų papildomų žodinių ar vaizdinių elementų leistų atitinkamai visuomenės daliai be ypatingo dėmesio ir analizės nesuklystant atskirti prekių ženklo savininko prekes ar paslaugas nuo kito komercinio šaltinio prekių ir paslaugų. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į teismų praktiką dėl tikslinės visuomenės, kurios atžvilgiu žymuo registruojamas, suvokimo vertinimo. Kadangi 25 klasės prekių (drabužių) vartotojas nėra specifinis, jo atidumo laipsnis, renkantis nurodytas prekes, nėra aukštas, tai šis vartotojas dygsnių siūles, pakankamai įprastas drabužių sektoriuje, priskirs dekoratyvioms drabužio savybėms, nesuvoks jų kaip nuorodos į prekių komercinės kilmės šaltinį.
23.4. Ieškovė neteisingai paskirsto įrodinėjimo naštą (šios nutarties 22.2 punktas); pagal CPK taisykles, ieškovas privalo įrodyti, kad jo pareikštas žymuo turi skiriamąjį požymį ar jį įgijo dėl naudojimo; tokios pozicijos laikomasi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje (žr., pvz., 2007 m. spalio 25 d. sprendimą byloje Develey Holding GmbH, C-238/06 P).
23.5. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad atitinkama visuomenė erdvinį prekių ženklą nebūtinai suvoks taip pat kaip žodinį ar vaizdinį prekių ženklą, sudarytą iš žymens, nepriklausomo nuo juo žymimų prekių išorės; nustatyti erdvinio prekių ženklo skiriamąjį požymį gali būti sunkiau negu žodinio ar vaizdinio prekių ženklo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-198/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-198/2014">3K-3-198/2014</a>). Atitinkamai žymens, sudarytos vien tik iš dviejų siūlių derinio, be kitų žodinių ar grafinių elementų, vartotojai nėra įpratę suvokti kaip prekių kilmės identifikatoriaus, juolab kad drabužių sektoriuje dygsnių siūlės yra įprastas, tipiškas dalykas.
23.6. Kadangi skirtingų prekių ženklų kategorijų skiriamojo požymio vertinimo kriterijai nesiskiria, tai nėra reikšminga aplinkybė, ar prašomas registruoti ženklas yra sudarytas tik iš dygsnių siūlių rašto, ar dygsnių siūlių rašto, pateikto konkrečioje drabužio vietoje (pozicinis ženklas). Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Bendrojo Teismo sprendimas byloje T-388/09 ir ESINT Antrosios apeliacinės tarybos 2013 sausio 8 d. sprendimas yra reikšmingi ir šioje byloje.
23.7. To paties ženklo registravimo procedūros skirtingose šalyse yra autonomiškos, galioja to paties ženklo įvairiose šalyse apsaugos nepriklausomumo principas (Paryžiaus konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo 6 straipsnis). Tai reiškia, kad ieškovės ženklo registracija kitose šalyse nelemia šio ženklo registracijos Lietuvoje, o aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisakė dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su tarptautine ginčo žymens registracija, neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.
23.8. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ieškovės pateiktus įrodymus, kuriais ji grindė aplinkybę, kad prašomas registruoti ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį. Kadangi šių įrodymų nepakako, tai teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateiktas žymuo dėl naudojimo nėra įgijęs skiriamojo požymio. Vien ta aplinkybė, kad Lietuvos vartotojai galimai naudojosi ieškovės interneto puslapiu www.ae.com, neįrodo ginčo žymens skiriamojo požymio įgijimo dėl naudojimo, nes vartotojų lankymosi svetainėje tikslai gali būti įvairūs, be to, nurodytoje svetainėje reklamuojamas kitas ženklas „American Eagle“ (sutrumpinimas – „ae“), nepateikta įrodymų, kad vartotojas atkreipė dėmesį į dygsnių siūlės raštą ir jį suvokė kaip prekių ženklą, juolab kad ant džinsinio gaminio yra ir jo etiketė su prekių ženklu „American Eagle outfitters“.
23.9. Kasacinio skundo argumentai dėl nukrypimo nuo teismų praktikos (šios nutarties 22.7 punktas) nepagrįsti; skiriasi šios bylos ir skunde nurodytų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, ieškovės pateiktus įrodymus vertino laikydamasis CPK 185 straipsnio reikalavimų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
24. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo ir taikymo
25. Ieškovės paraiška ginčijamam ženklui (dygsnių kompozicija) 25 klasės prekėms „kelnės, džinsai, šortai, sijonai“ (vadinamajam rašto ženklui) registruoti buvo atmesta ir dėl šio atmetimo pateiktą apeliaciją atsisakyta patenkinti remiantis Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio „Absoliutūs atsisakymo registruoti ženklą arba jo registracijos pripažinimo negaliojančia pagrindai“ 1 dalies 2 punkto pagrindu. Šioje teisės normoje nustatyta, kad žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis neturi jokio skiriamojo požymio. Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 4 punktuose nurodytais atvejais žymuo gali būti pripažintas ženklu ir jo registracija negali būti paskelbta negaliojančia, jeigu iki paraiškos padavimo datos, po paraiškos padavimo ar ženklo registracijos datos ženklas dėl naudojimo yra įgijęs skiriamąjį požymį.
26. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir ES teisėje (2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (kodifikuota redakcija) 3 straipsnio 1 dalies b punkte, 3 dalyje, 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 (nauja redakcija) 4 straipsnio 1 dalies b punkte, 2 dalyje, 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) 7 straipsnio 1 dalies b punkte, 3 dalyje, 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (kodifikuota redakcija) 7 straipsnio 1 dalies b punkte, 3 dalyje).
27. Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad prekių ženklas – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta, kokie žymenys gali sudaryti ženklą. Pagal nurodyto straipsnio 3 punktą, ženklai gali būti sudaryti ir iš piešinių.
28. Skiriamojo požymio turėjimas ar jo įgijimas dėl naudojimo turi būti vertinamas atsižvelgiant, pirma, į prekes arba paslaugas, kurioms prašoma įregistruoti prekių ženklą, ir, antra, į tai, kaip nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategoriją gali suvokti vidutinis, pakankamai informuotas ir protingai pastabus bei nuovokus vartotojas (žr., pvz., ESTT 2002 m. birželio 18 d. sprendimo byloje Koninklijke Philips Electronics NV, C-299/99 59, 63 punktus, 2005 m. liepos 7 d. sprendimo byloje Société des produits Nestlé SA, C-353/03, 25 punktą). Skiriamasis požymis įgyjamas dėl naudojimo, kai suinteresuotieji asmenys atpažįsta prekę kaip pagamintą ar suteiktą tam tikros įmonės dėl ženklo naudojimo kaip prekių ženklo (pirmiau nurodyto ESTT sprendimo byloje Koninklijke Philips Electronics NV 64 punktas, sprendimo byloje Société des produits Nestlé SA, C-353/03, 26 punktas).
29. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad, vertinant žymens, pareikšto registruoti kaip prekių ženklo, atitiktį įstatyme nustatytiems absoliutiems reikalavimams, nėra reikalaujama žymens originalumo, tačiau suinteresuotoji visuomenė ženklą turi suvokti kaip prekių komercinės kilmės šaltinį. Pavyzdžiui, kaip nurodoma ir Bendrojo Teismo praktikoje, žymens, kaip prekių ženklo, įregistravimas priklauso ne nuo tam tikro prekių ženklo savininko išradingumo ar vaizduotės laipsnio nustatymo, o nuo žymens galėjimo leisti atskirti prekių ženklo paraišką pateikusio asmens prekes ar paslaugas nuo tų, kurias siūlo konkurentai (Bendrojo Teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimas byloje IVG Immobilien AG, T-441/05, 50 punktas). Ieškovė taip pat pagrįstai nurodo, kad pagal Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą pakankamas yra minimalus skiriamasis požymis (žr., pvz., pirmiau nurodyto Bendrojo Teismo sprendimo byloje IVG Immobilien AG 42 punktą).
30. Kartu pažymėtina, kad jeigu raštas yra įprastas, tradicinis ir (arba) tipiškas, jis neturi skiriamojo požymio. Be to, skiriamojo požymio paprastai neturi raštas, kurį sudaro paprastas dizainas. Jį atsisakoma registruoti todėl, kad toks raštas neperteikia jokios žinutės, dėl kurios vartotojai nesunkiai įsimintų žymenį (taip pat žr., pvz., ESINT gairių p. 31–32). Kartu, kaip pažymima ESINT gairėse, tas pats taikoma raštams, kuriuos sudaro sudėtingas dizainas. Tokiais atvejais dėl viso dizaino sudėtingumo nebus įmanoma įsiminti atskirų dizaino detalių (Bendrojo Teismo 2002 m. spalio 9 d. sprendimas byloje Glaverbel, T-36/01, 28 punktas). Iš tiesų daugeliu atvejų tikslinė visuomenė suvoks raštą tik kaip dekoratyvinį elementą. Šiuo požiūriu reikia atsižvelgti į tai, kad paprastai eilinis vartotojas daiktų neanalizuoja. Todėl prekių ženklas turi leisti atitinkamam paprastam prekių ar paslaugų vartotojui, kuris yra pakankamai gerai informuotas, pastabus ir nuovokus, atskirti atitinkamą produktą nuo kitų įmonių produktų neatliekant analitinio ar lyginamojo tyrimo ir neatkreipiant ypatingo dėmesio (ESINT gairės, p. 32) (taip pat žr. ESTT 2004 m. vasario 12 d. sprendimo byloje Henkel KGaA, C-218/01, 53 punktą, 2006 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Deutsche SiSi-Werke GmbH and Co. Betriebs KG, C-173/04P, 29 punktą).
31. Tai, kad raštas gali turėti ir kitas funkcijas ir (arba) poveikį, yra papildomas argumentas išvadai, kad jis neturi skiriamojo požymio. Tačiau jeigu raštas yra išgalvotas, neįprastas ir (arba) arbitralinis, nukrypsta nuo sektoriaus normos ar papročių arba apskritai tiksliniai vartotojai gali jį lengviau įsiminti, paprastai jis nusipelno ES prekių ženklo suteikiamos apsaugos (ESINT gairės, p. 32).
32. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad atsakovas, atsisakydamas įregistruoti ieškovės prekių ženklą, turėjo įrodyti, jog pateiktą siūlių kompoziciją naudoja daugelis drabužių gamintojų, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės teiginys, jog ji vienintelė naudoja konkretų pareikštą registruoti dygsnių raštą, savaime nelemia (nereiškia) jo skiriamojo požymio. Siūlių (dygsnių) raštas pareikštoms registruoti 25 klasės prekėms, kaip nustatyta byloje, yra pakankamai įprastas tokių prekių rinkos sektoriuje.
33. Sąvoka „ženklo, kaip prekių ženklo, naudojimas“ turi būti suprantama tik kaip nurodanti prekių ženklo naudojimą tam, kad atitinkami suinteresuotieji asmenys atpažintų prekę ar paslaugą kaip tam tikros įmonės prekę ar paslaugą (pirmiau nurodyto ESTT sprendimo byloje Société des produits Nestlé SA 29 punktas).
34. Aplinkybės, galinčios patvirtinti, kad prekių ženklas tapo tinkamas atskirti atitinkamą prekę ar paslaugą, turi būti visapusiškai įvertintos; vertinant jas reikėtų atsižvelgti į prekių ženklo rinkos dalį, kurioje prekių ženklas naudojamas, šio ženklo naudojimo dažnumą, geografines ribas ir trukmę, įmonės investicijų, skirtų šio prekių ženklo reklamai, dydį, į tai, kiek yra suinteresuotųjų asmenų, kurie dėl prekių ženklo atskiria prekes ar paslaugas kaip konkrečios įmonės prekes ar paslaugas, taip pat į prekybos ir pramonės rūmų ar kitų profesinių asociacijų pareiškimus (žr., pvz., ESTT 1999 m. gegužės 4 d. sprendimo sujungtose bylose Windsurfing Chiemsee Produktions und Vertriebs GmbH (WSC), C-108/97 ir C-109/97, 49 ir 51 punktus, pirmiau nurodyto sprendimo byloje Société des produits Nestlé 31 punktą).
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar ženklas yra įgijęs skiriamąjį požymį pagal Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, svarbu turėti omenyje, kad tai ne taisyklė, bet taisyklės išimtis, ir, inter alia (be kita ko), tai reiškia, jog turi būti konstatuojama, kad ženklas gali atlikti prekių komercinės kilmės (komercinio šaltinio) identifikavimo funkciją (dėl to prekių ženklo didelė dalis atitinkamai grupei priklausančių asmenų priskiria prekes kaip kilusias iš konkrečios įmonės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2013">3K-3-188/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
36. Įrodymai turi įrodyti, kad didelė atitinkamos visuomenės dalis atitinkamoje teritorijoje paraiškoje nurodytoms prekėms ir paslaugoms laiko prekių ženklą identifikuojančiu atitinkamas konkrečios įmonės prekes ar paslaugas, kitaip tariant, kad dėl ženklo naudojimo atitinkama visuomenė mintyse susiejo ženklą su konkrečios įmonės prekėmis ar paslaugomis, nepaisant to, kad, jeigu ženklas nebūtų taip naudojamas, nagrinėjamam ženklui trūktų skiriamojo požymio, dėl kurio atsirastų toks ryšys (žr., pvz., ESINT apibendrintų gairių dėl įgyto skiriamojo požymio (toliau – ESINT apibendrintos gairės) p. 78). Kalbant apie būtiną prekių ženklo įsiskverbimo į rinką ir atitinkamos visuomenės pripažinimo apimtį, norint pripažinti, kad jis dėl naudojimo įgijo skiriamąjį požymį, nes dėl jo atitinkama visuomenė identifikuoja vienos, o ne kitos įmonės prekes ir paslaugas, teismų praktikoje atitinkamos visuomenės pripažinimo atitinkamoje rinkoje masto procentiniai dydžiai nenustatyti. Užuot konkrečios rinkos atitinkamai visuomenei taikius fiksuotą procentinį dydį, įrodymai turėtų rodyti, kad didelė visuomenės dalis suvokia ženklą kaip identifikuojantį konkrečias prekes ar paslaugas (žr. ESINT apibendrintų gairių p. 78).
37. Pažymėtina, kad 25 klasės prekių, kurioms žymėti pareikštas ginčo žymuo, vartotojas nėra specifinis, jo atidumo laipsnis, renkantis šias prekes, nėra aukštas, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareikštą registruoti ginčo žymenį vartotojas suvoks kaip prekių komercinės kilmės šaltinį, bet ne kaip dekoratyvinį elementą, t. y. kad pareikštas registruoti žymuo atlieka ženklo funkciją (Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnis).
38. Nustatant įgytą skiriamąjį požymį, galima atsižvelgti į tokius įrodymus: ženklo turimą rinkos dalį; kiek intensyviai, geografiškai paplitusiai ir ilgai ženklas yra naudojamas; kiek įmonė investavo į ženklo reklamą; atitinkamos visuomenės, kuri dėl ženklo identifikuoja prekes ar paslaugas kaip kilusias iš konkrečios įmonės, dalį; pramonės ir prekybos rūmų ar kitų prekybos bei profesinių asociacijų pareiškimus (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-198/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-198/2014">3K-3-198/2014</a>, ESINT apibendrintų gairių p. 78–79).
39. Kita vertus, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad yra atvejų, kai atitinkami rašto ženklai (konkrečiai kišenių antsiuvai (angl. pocket sttiching) kai kuriose Europos Sąjungos ir ne Europos Sąjungos valstybėse buvo registruoti nacionaliniu lygmeniu, taip pat ir kaip Europos Sąjungos prekių ženklai ESINT. Apie tam tikrą praktikos nenuoseklumą taip pat yra nurodoma ir ESINT Antrosios apeliacinės tarybos 2013 m. sausio 8 d. sprendime byloje Nr. R 1463/2012-2 (32 punktas), tačiau kartu pažymima, kad naujausia Apeliacinės tarybos praktika yra iš esmės nuosekli.
40. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl to, ar ieškovės pareikštas registruoti žymuo yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, turi būti atsakyta į klausimą, ar dėl žymens naudojimo atitinkama suinteresuota visuomenė žymenį sieja būtent su ieškove, t. y. bendrove „Retail Royalty Company“. Atitinkamas vartotojas – tai ne tik asmenys, faktiškai nusipirkę prekes ar paslaugas, bet ir bet kuris potencialiai suinteresuotas asmuo griežtąja būsimų pirkėjų prasme (taip pat, žr., pvz., ESINT apibendrintų gairių p. 75). Būsimus pirkėjus apibrėžia tikslus gaminys ar paslauga, kuriai prašoma įregistruoti prekių ženklą. Jeigu prekės ar paslaugos, kurioms prašoma įregistruoti ženklą, yra plataus pobūdžio (pvz., rankinės ar laikrodžiai), nesvarbu, kad faktiniai žymeniu pažymėti gaminiai yra ypač brangios prabangos prekės, nes visuomenė apims visus perspektyvius paraiškoje nurodytų prekių pirkėjus, įskaitant neprabangias ir pigesnes prekes, jeigu ženklą prašoma įregistruoti plačiai kategorijai (ESINT apibendrintos gairės, p. 75).
41. Kaip žinoma, prekių ženklų apsauga grindžiama teritorialumo principu. Todėl ieškovės pateikti įrodymai dėl žymens naudojimo Lenkijoje nelaikytini pakankamais įrodinėjant jo naudojimą Lietuvoje kaip pagrindą, leidžiantį daryti išvadą dėl to, ar jis yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo Lietuvoje. Nors ieškovė kritikuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad pateikti įrodymai (pvz., dėl vartotojų prisijungimo prie ieškovės interneto svetainės iš Lietuvos) nepatvirtina, jog ieškovės žymuo yra įgijęs skiriamąjį požymį dėl naudojimo, tačiau išsamių tai patvirtinančių argumentų savo procesiniuose dokumentuose taip pat nepateikia. Kartu pažymėtina, kad konkrečių faktinių aplinkybių vertinimas yra fakto, bet ne teisės klausimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
42. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas patikrinusi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, sutinka su šio teismo vertinimu, kad ieškovės pateikti įrodymai ir argumentai nepatvirtina, jog didelė suinteresuotos visuomenės dalis Lietuvoje nurodytą ginčo žymenį sieja būtent su ieškove – bendrove „Retail Royalty Company“, kaip konkrečių prekių, kurioms žymėti pareikštas ginčo žymuo, komercinės kilmės šaltiniu. Dauguma pateiktų įrodymų yra susiję su ženklo naudojimu, reklamavimu ir pan. kitose šalyse, bet ne Lietuvoje, o kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio pažeidimo yra atmestini kaip nepagrįsti.
43. Teisėjų kolegija nurodo, kad ieškovės argumentai, susiję su tuo, jog įmonė, plėtodama savo veiklą, skyrė investicijų, reklamavo savo žymenį, kuriuo žymi savo gaminamas prekes, patvirtina įprastą verslo praktiką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Bendrojo Teismo išaiškinimais, pardavimo mastas ir reklaminė medžiaga yra antraeiliai įrodymai, prireikus galintys papildyti pareiškimuose pateikiamus tiesioginius įrodymus, susijusius su skiriamojo požymio įgijimu dėl naudojimo. Iš tikrųjų pardavimo mastas ir reklaminė medžiaga neįrodo, kad visuomenė, kuriai skirtos nagrinėjamos prekės, žymenį laiko komercinės kilmės nuoroda (žr., pvz., Bendrojo Teismo 2010 m. rugsėjo 29 sprendimo byloje CNH Global NV, T-378/07, 54 punktą).
44. Įvertinusi aptarto teisinio reglamentavimo nuostatas, teismų praktiką ir jos tendencijas, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareikštas registruoti žymuo neturi skiriamojo požymio ir nėra įgijęs skiriamojo požymio dėl naudojimo. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sistemiškai netaikė Prekių ženklų įstatymo 5 straipsnio 3 punkto, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nes jį paneigia pirmiau šioje nutartyje išdėstyti argumentai.
45. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi atitinkamuose Bendrojo Teismo ir ESINT Apeliacinės tarybos sprendimuose nurodytais argumentais, nors ir ne dėl tapataus žymens, savaime nereiškia CPK 3 straipsnio 5 dalies pažeidimo. Priešingai, minėtais sprendimais formuojama atitinkama praktika dėl tam tikros kategorijos žymenų registracijos, todėl teismas turėjo atsižvelgti į formuojamos praktikos tendencijas, tiek kiek jos aktualios nagrinėjamai bylai.
46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė Prekių ženklų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje įtvirtintas teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Dėl to kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
49. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad, pateikdama kasacinį skundą, ieškovė sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šių išlaidų atlyginimas ieškovei nepriteistinas.
50. Kasaciniame skunde ieškovė taip pat prašė priteisti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Konstatavus, kad kasacinis skundas atmestinas, šis ieškovės prašymas netenkintinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigita Rudėnaitė
Donatas Šernas
