Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, akcinė bendrovė „SEB lizingas“

Civilinė byla Nr. 3K-3-487/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02489-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 40.2;

114.11; 121.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų akcinės bendrovės „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės,,Pramonės pastatų valdymas“ ieškinį atsakovams restruktūrizuojamai akcinei bendrovei,,Vingriai“ ir L&M International trading Ltd dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimus, akcinė bendrovė „SEB lizingas“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, procesines teises, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas BUAB,,Pramonės pastatų valdymas“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia ab initio 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB,,Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš susitarimo sudarymą. Ieškovas nurodė, kad jo bankroto administratorius, vykdydamas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą pareigą, patikrino bankrutuojančios įmonės sandorius ir nustatė, kad 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB,,Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarė skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį, pagal kurią UAB,,Pramonės pastatų valdymas” neatlygintinai perėmė AB „Vingriai” 3 505 231,35 Lt skolą L&M International trading Ltd. Sudaryti nurodytą sutartį ieškovą įpareigojo vienintelis akcininkas Š. K. (Sh. K.), kuris yra ir L&M International trading Ltd akcininkas. Ieškovo bankroto administratoriaus teigimu, sudarydamas ginčijamą sutartį ieškovas buvo faktiškai nemokus ir sudaryta sutartimi dar labiau padidino įmonės įsipareigojimus. Taigi sudaryta sutartis pažeidžia ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes bendrovės kreditoriumi tapus L&M International trading Ltd kitų kreditorių galimybė atgauti bent dalį finansinių reikalavimų labai sumažėjo. Ieškovo bankroto administratoriaus įsitikinimu, ginčijama sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes egzistuoja visos šiame straipsnyje nurodytos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos. Be to, sudarytas sandoris galėtų būti vertinamas ir kaip prieštaraujantis juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, AB „SEB lizingas“ prašė teismo pripažinti negaliojančia ab initio 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB,,Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš susitarimo sudarymą, taip pat pripažinti negaliojančiu ab initio 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir taikyti restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš akto sudarymą. AB „SEB lizingas“ reikalavimą pripažinti negaliojančia sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį CK 6.66 straipsnio pagrindu grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir ieškovas. Be to, nurodė, kad negaliojančiu ab initio taip pat turėtų būti pripažintas 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“ ir UAB,,Pramonės pastatų valdymas“ tarpusavio skolų įskaitymo aktas. Ginčijamas aktas buvo sudarytas tada, kai ieškovas jau buvo faktiškai nemokus. Po šio akto pasirašymo ieškovo 3 505 231,35 Lt skolos bendrovei UAB „Vingriai“ nebeliko, taigi vieno iš kreditorių interesai buvo patenkinti prioritetine tvarka, ką draudžia CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos. Be to, ieškovas neturėjo prievolės atsakovui AB „Vingriai“ sumokėti 3 505 231,35 Lt. Pasak trečiojo asmens, AB „Vingriai“ neturėjo apibrėžto, galiojančio ir vykdytino 3 505 231,35 Lt reikalavimo ieškovui, o ieškovas neturėjo pareigos AB „Vingriai“ sumokėti nurodytą sumą, todėl įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas, nes nebuvo būtinų įskaitymo sandorio sudarymo sąlygų. Esant visoms CK 6.66 straipsnio sąlygoms ginčijama sutartis ir aktas pripažintini negaliojančiais ab initio ir turi būti taikoma restitucija, t. y. šalys grąžinamos į pradinę padėtį: nei AB „Vingriai“, nei L&M International trading Ltd neturi teisės reikšti kreditorinių reikalavimų ieškovui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį ir trečiojo asmens prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamoje sutartyje šalys nurodė, jog už perimtus skolinius įsipareigojimus AB „Vingriai“ įsipareigojo sumokėti UAB,,Pramonės pastatų valdymas“ 0,00 Lt. Remdamiesi šia sutarties nuostata, ieškovas ir trečiasis asmuo teigė, kad sutartis buvo neatlygintinė ir todėl ji pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes sudaryta ieškovui jau buvus nemokiam. Teismas motyvavo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog 2009 m. liepos 31 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo sudaryta ginčijama sutartis, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir AB „Vingriai“ pasirašė tarpusavio skolų įskaitymo aktą, kuriame nurodė, kad atsižvelgdamos į tai, jog 2009 m. liepos 31 d. sutartimi UAB „Pramonės pastatų valdymas“ perėmė iš AB „Vingriai“ 3 505 231,35 Lt skolinį įsipareigojimą L&M International trading Ltd ir tai, kad UAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2009 m. liepos 31 d. skolinga AB „Vingriai“ 3 505 231,35 Lt, šalys susitaria atlikti tarpusavio užskaitymą, po kurio šalys nelieka viena kitai skolingos. Aiškinant šiuos dokumentus sistemiškai, tampa akivaizdu, jog ginčijama sutartis nebuvo neatlygintinis sandoris, nes tiek pat, kiek išaugo ieškovo įsipareigojimas L&M International trading Ltd, sumažėjo ieškovo skola AB „Vingriai“. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas ir trečiasis asmuo, dėl ginčijamos sutarties sudarymo bendra ieškovo įsipareigojimų kreditoriams suma nepadidėjo, ir šiuo aspektu ieškovo kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagrindinis ieškovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų tikslas buvo nuginčijus sutartį taikyti restituciją, kurią pritaikius ieškovo įsipareigojimų kreditoriams suma sumažėtų, tačiau esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, restitucijos taikymas nelemtų ieškovo įsipareigojimų sumažėjimo – ieškovo 3 505 231,35 Lt įsiskolinimas liktų, tik ne atsakovui L&M International trading Ltd, bet AB „Vingriai“, taigi ieškovo ir trečiojo asmens ieškinio tikslas nebūtų pasiektas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčijama sutartis nebuvo neatlygintinė, sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad ji prieštaravo juridinio asmens tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“ teigė, kad negaliojančiu taip pat turėtų būti pripažintas 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktas, nes atsakovai neįrodė, kad ieškovas apskritai turėjo 3 505 231,35 Lt prievolę AB „Vingriai“. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įrodinėjimo pareiga tenka ne atsakovams, bet trečiajam asmeniui, t. y. būtent trečiasis asmuo, siekdamas nuginčyti nurodytą aktą, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad AB „Vingriai“ tokios reikalavimo teisės neturėjo (CPK 178 straipsnis). Tačiau trečiasis asmuo tik konstatavo, kad absoliuti dauguma atsakovų pateiktų įrodymų neleidžia daryti išvados, jog išlaidos, buvusios AB „Vingriai“ reikalavimo pagrindu, buvo būtinos, be to, neįmanoma nustatyti jų dydžio. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad trečiasis asmuo neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, todėl jo prašymas pripažinti negaliojančiu 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą negali būti tenkinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens, pareiškusios savarankiškus reikalavimus AB „SEB lizingas“ apeliacinį skundą, 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, AB „SEB lizingas“ prašymo panaikino ir šioje dalyje priėmė naują sprendimą – pripažino 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį negaliojančia, pripažino 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai” ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą tarpusavio skolų įskaitymo aktą negaliojančiu; taip pat pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovų argumentus, kad AB „SEB lizingas“ nėra įgaliotas ir neturi teisės reikšti apeliacinio skundo dalyje dėl ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų pripažinti negaliojančia atsakovų su ieškovu sudarytą sutartį ir taikyti restituciją, nes tokio reikalavimo AB „SEB lizingas“ pirmosios instancijos teisme nereiškė, todėl, ieškovui apeliaciniu skundu neapskundus pirmosios instancijos teismo sprendimo, ši sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, nurodė, kad nors AB „SEB lizingas“ 2012 m. birželio 20 d. pateiktas prašymas įtraukti jį trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, ir neįvardytas kaip ieškinys, tačiau jo turinys patvirtina, kad AB „SEB lizingas“ atsakovams AB „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd pareiškė savarankiškus reikalavimus, kurių dalis tuo metu sutapo ir su BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio reikalavimais. Pagal CPK 305 straipsnį, apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Šiuo atveju apeliacinį skundą pateikė trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, kuris yra teisiškai suinteresuotas visišku ginčijamo teismo sprendimo panaikinimu.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar yra CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytos būtinos actio Pauliana ieškinio sąlygos, pažymėjo, kad trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“ turi galiojančią reikalavimo teisę ieškovui BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, ginčijama sutartis pažeidžia kreditoriaus teises, nes ji buvo sudaryta 2009 m. liepos 31 d., kai pagal byloje esančius įrodymus ieškovas jau buvo faktiškai nemokus, taip pat ginčijama sutartimi buvo kitaip pažeistos kreditoriaus teisės. Sudarant ginčijamą sandorį buvo prisiimti papildomi įsipareigojimai, kurie akivaizdžiai sumažino skolininko galimybes atsiskaityti su jo kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nurodė, kad ieškovas nevykdė su AB „SEB lizingas“ 2007 m. kovo 16 d. sudarytos Finansinio lizingo sutarties, pagal kurią AB „SEB lizingas“ finansavo gamybinių patalpų, esančių Pramonės g. 141, Vilniuje, įsigijimą ir ginčo sutarties sudarymo metu ieškovas jau buvo įsiskolinęs trečiajam asmeniui 1 666 272 Lt. Sutartis, pagal kurią ieškovas, būdamas nemokus, neatlygintinai prisiėmė AB „Vingriai“ įsiskolinimą atsakovui L&M International trading Ltd, pažeidė visų ieškovo kreditorių, tarp jų ir trečiojo asmens, teises. Ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ieškovas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“, žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį, sudarė sandorį su nesąžiningais atsakovais, nes L&M International trading Ltd vadovas ir akcininkas yra Š. K., kuris nuo 2005 m. birželio 29 d. iki 2010 m. sausio 22 d. buvo vienintelis UAB „Pramonės pastatų valdymas“ akcininkas. Sutarties įvykdymo, kurį turėjo atlikti ieškovas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas), nes ieškovas, neatlygintinai prisiimdamas 3 505 231,35 Lt skolą, negavo jokios naudos sau, pagal sutarties 1.3 punktą, sandoris yra neatlygintinis. Konstatavęs, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį pripažino negaliojančia.

Pasisakydamas dėl 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ pasirašyto tarpusavio skolų įskaitymo akto, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nepaisant to, kad bankroto administratorius šio akto neginčija, tai niekaip neapriboja trečiojo asmens teisės reikšti tokį reikalavimą. Ginčo įskaitymo sandoriu skolininkas suteikdamas pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovui AB „Vingriai“, pažeidė kitų kreditorių teisę gauti savo reikalavimą pirmiau už jį. Vadinasi, vieno iš kreditorių interesai buvo patenkinti prioritetine tvarka, o tai draudžia CK 6.66 straipsnio 1 dalies nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ginčijamą aktą sudarė tarpusavyje susiję asmenys: sandorio sudarymo metu tiek ieškovo UAB „Pramonės pastatų valdymas“, tiek ir atsakovo AB „Vingriai“ vadovo pareigas ėjo tas pats asmuo – Č. K., o UAB „Pramonės pastatų valdymas“ vienintelis akcininkas Š. K. buvo ir AB „Vingriai“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Šia asmenys žinojo ginčo akto šalių turtinę padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nuomos sutarties šalys prieš nuomininkui pradedant nuomojamų patalpų remontą būtų suderinusios tokių darbų atlikimo terminus ir apimtį, jų kainą. Šalys minėta nuomos sutartimi nebuvo susitarusios dėl kompensacijos už patalpų pagerinimą. Sąskaitos, susijusios su medžiagų įsigijimu, patvirtina pirkimus, reikalingus AB „Vingriai“ vykdomai veiklai, darbai taip pat buvo perkami siekiant AB „Vingriai“ turtinės naudos, patalpų pritaikymo nuomininko vykdomai veiklai, o ne pagerinti UAB „Pramonės pastatų valdymas“ patalpas. Visi paminėti medžiagų įsigijimai ir darbai buvo atlikti išimtinai tenkinant AB „Vingriai“ poreikius, t. y. sudarant sąlygas gaminti stakles ir šias sąlygas gerinant, todėl ieškovui nekilo nei įstatymu nustatyta, nei sutartinė prievolė atlyginti už šiuos darbus ir medžiagas. Didelė dalis bendro pobūdžio remonto darbų (langų keitimas, grindų betonavimas, stogo remontas, sienų glaistymas) yra susiję ne su patalpų pagerinimais, o su išsinuomoto daikto išlaikymu ir einamuoju remontu. AB „Vingriai“ intensyviai naudojantis patalpomis, t. y jose dirbant su stambiais įrengimais ir įrenginiais, gaminant stakles, patalpų nudėvėjimas buvo gana didelis, todėl AB „Vingriai“ prievolė išlaikyti patalpas ir jų nepabloginti, užfiksuota ir 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutarties 5.2 punkte, negali būti siejama su UAB „Pramonės pastatų valdymas“ pareiga atlyginti už šioms patalpoms išlaikyti patirtas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad AB „Vingriai“ pertvarkė nuomojamas patalpas pagal savo poreikius, pritaikė jas savo komercinei veiklai, todėl prisiėmė riziką dėl galimo atlyginimo už patalpų pagerinimą. Įrodymų, kad būtent dėl AB „Vingriai“ atliktų remonto darbų patalpų vertė padidėjo, byloje nėra, todėl labiau tikėtina, kad patalpų rinkos vertės kilimą ir kritimą lėmė ne AB „Vingriai“ atlikti patalpų pagerinimai, o nekilnojamojo turto rinkos svyravimai. AB „Vingriai“ neįrodė, kad nurodytos išlaidos buvo būtinos patalpoms pagerinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu patalpos buvo tokios blogos būklės, kad joms buvo būtinas kapitalinis remontas, tai, remiantis 2005 m. rugsėjo 6 d. nuomos sutarties 6.4 punktu, AB „Vingriai“ privalėjo informuoti nuomotoją ir suderinti darbų atlikimo grafiką. Ieškovas raštiško sutikimo kapitaliniam remontui atlikti nedavė, todėl ir šioje dalyje AB „Vingriai“ neturėjo reikalavimo teisės dėl išlaidų atlyginimo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš didelės dalies sąskaitų neįmanoma nustatyti, kokiame objekte ir kokie darbai apskritai buvo atliekami, o išrašytos PVM sąskaitos-faktūros neatitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo reikalavimų (80 straipsnis). Be to, jose nurodyta galima investicijų suma nesutampa (yra žymiai mažesnė) su 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio skolų įskaitymo akte nurodyta suma. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, kad AB „Vingriai“ įrodė pagerinimo išlaidų tikrumą ir teisę tokių išlaidų atlyginimo reikalauti iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“. Pripažinus, kad sudarant 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą AB „Vingriai“ neturėjo galiojančios 3 505 231,35 Lt reikalavimo teisės UAB „Pramonės pastatų valdymas“, kylančios iš 2005 m. rugsėjo 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudaryta skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartis laikytina neatlygintine. Vadinasi, AB „Vingriai“ neturėjo apibrėžto, galiojančio, vykdytino 3 505 231,35 Lt reikalavimo UAB „Pramonės pastatų valdymas“, o ieškovas neturėjo pareigos AB „Vingriai“ sumokėti minėtą sumą, todėl įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas, nes nebuvo būtinų tam nustatytų sąlygų.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas restitucijos klausimą, nurodė, kad ginčo sandoriais nei turtas, nei piniginės lėšos nebuvo perduotos, tik perkelta skola ir įskaitytos tarpusavio skolos. Šiuos sandorius pripažinus negaliojančiais šalys grąžinamos į pradinę padėtį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovai AB „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 18 d. sprendimą, taip pat priteisti iš trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl CPK 178 straipsnio (įrodinėjimo pareiga) pažeidimo

Kasatoriai nurodo, kad ieškovas UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir atsakovas AB „Vingriai“ 2005 m. rugsėjo 6 d. sudarė patalpų nuomos sutartį. Remiantis šios sutarties 1.2 punkto 7 pastraipa, AB „Vingriai“ investavo 10 123 951 Lt į nuomojamų patalpų pagerinimą, šias lėšas šalių sutarimu apskaitė kaip ieškovo skolą, kurią ieškovas palaipsniui mažino, įskaitydamas AB „Vingriai“ mokėtiną nuomos mokestį. Akcentuotina, kad ieškovas niekada neginčijo savo prievolės atsiskaityti už šiuos pagerinimus ir ją pripažįsta. Trečiojo asmens pateikta nuomonė, kad AB „Vingriai“ pateikti įrodymai nepatvirtina, jog jo patirtos išlaidos buvo būtinos nuomojamoms patalpoms pagerinti, nereiškia tinkamo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Be to, nekilnojamojo turto kaina vien dėl rinkos pokyčių, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, negali padidėti beveik 9 kartus.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo

Kasatoriai nurodo, kad AB „SEB lizingas“ apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindinės actio Pauliana ieškinio sąlygos – kreditorių interesų pažeidimo, todėl antrasis fakultatyvus reikalavimas pripažinti negaliojančiu tarpusavio skolų įskaitymo aktą negalėjo būti tenkinamas. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai abu ginčo sandorius vertino ir dėl jų pasisakė atskirai, todėl priėjo klaidingas išvadas. Teismas nepagrindė, kokie papildomi ieškovo įsipareigojimai, sumažinę skolininko galimybes atsiskaityti su kreditoriais, buvo prisiimti ginčo sandoriais, nes jokių papildomų (didesnės apimties) įsipareigojimų, palyginti su iki tol buvusiais UAB „Pramonės pastatų valdymas“ įsipareigojimais, ieškovas neprisiėmė. Ginčijami sandoriai galėjo pažeisti nebent atsakovo L&M International trading Ltd interesus, nes jis turėtą reikalavimą mokiai įmonei AB „Vingriai“ iškeitė į reikalavimą ieškovui, kuriam vėliau buvo iškelta bankroto byla. Kadangi ginčijami sandoriai nepažeidė ieškovo kreditorių interesų, dėl ko nėra pagrindo juos pripažinti negaliojančiais, todėl nėra pagrindo spręsti ir restitucijos klausimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Trečiasis asmuo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovai, neperkėlė atsakovams įrodinėjimo pareigos dėl actio Pauliana ieškinio sąlygų buvimo ar nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo turėjo neabejotiną reikalavimo teisę, ginčo sutartis ir aktas pažeidė ne tik ieškovo ir trečiojo asmens, bet ir visų kitų BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių teises, jokio imperatyvo sudaryti sandorį ieškovas neturėjo ir ginčijamos sutarties šalys buvo nesąžiningos. Trečiasis asmuo pabrėžia, kad ieškovas neturėjo prievolės atsakovui AB „Vingriai“: sumokėti 3 505 231,35 Lt, nes atsakovo nurodyti pirkimai ir atlikti nuomojamų patalpų remonto darbai neįrodo, kad tai susiję su ieškovo patalpų pagerinimu, o ne su išsinuomoto daikto išlaikymu ir einamuoju remontu. Kasaciniu skundu atsakovai siekia tik sau palankaus pakarotino faktinių aplinkybių vertinimo, o tai nėra kasacinio teismo ginčo nagrinėjimo dalykas.

Trečiasis asmuo nurodo, kad jo apeliaciniame skunde buvo kvestionuojamas ir pats kasatorių 3 505 231,35 Lt finansinis reikalavimas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tyrė ir šias bylos faktines aplinkybes. Be to, panašiose bylose yra viešasis interesas, sudarantis CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytą pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas. Trečiasis asmuo pažymi, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad AB „Vingriai“ buvo UAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditoriumi. Ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Pramonės pastatų valdymas“ jau buvo faktiškai nemoki. Ginčo sandorio sudarymo metu tiek ieškovo, tiek atsakovo AB „Vingriai“ vadovo pareigas ėjo tas pats asmuo. Todėl atmestini atsakovų argumentai, kad ieškovo kreditoriai ginčijamais sandoriais nenukentėjo, nes šie sandoriai patvirtina tik menamą ieškovo įsiskolinimą atsakovui AB „Vingriai“, kurio pagrindu ieškovas prisiima milijoninį įsipareigojimą prieš kitą atsakovą L&M International trading Ltd.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, remdamasisis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį iškelti teisės klausimai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė CPK 178, 185 straipsnių reikalavimus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad trečiasis asmuo, siekdamas nuginčyti tarpusavio skolos įskaitymo aktą, privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad AB „Vingriai“ neturėjo reikalavimo teisės ieškovui (CPK 178 straipsnis), o apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai sprendė, kad ginčijamu aktu yra pažeidžiamos kreditorių teisės. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamas teismo sprendimas yra peržiūrimas patikrinant, ar nebuvo pažeistos įstatymo nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės.

Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. Krutinis, bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.).

Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi faktinius bylos duomenis bei apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino visus bylos įrodymus. Tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su kasatorių aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014).

Taigi teisėjų kolegijos požiūriu, apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų nagrinėjamam ginčui išspręsti faktinių aplinkybių, t. y. analizavo nuomos sutarties nuostatas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pagal Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1.2 punktą šalys susitarė, jog nuomininkui yra suteikiama teisė atlikti pakeitimus, patobulinimus, papildyti nuomojamų patalpų vidaus įrangą bei sumontuoti naujus vidaus įrengimus be atskiro nuomotojo leidimo, kad šalys nuomos sutartimi nebuvo susitarusios dėl kompensacijos už patalpų pagerinimą (šį klausimą sprendė pagal CK nuostatas, t. y. CK 6.501 straipsnį), kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nuomos sutarties šalys prieš nuomininkui pradedant nuomojamų patalpų remontą būtų suderinusios tokių darbų atlikimo apimtį, jų kainą, terminus. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad AB „Vingriai“ pagrindinė veikla yra susijusi su staklių gamyba, todėl tikėtina, kad visos įsigytos medžiagos (plieno lakštai, strypai, armatūros, aliuminio juostos, kampuočiai, formos ir kt.) buvo skirtos AB „Vingriai“ veiklai ir nėra susijusios su ieškovo patalpų pagerinimu, t. y. minėtomis medžiagomis patalpos nebuvo gerinamos, o darbai taip pat buvo perkami AB „Vingriai“ siekiant pritaikyti patalpas nuomininko vykdomai veiklai, o ne pagerinti UAB „Pramonės pastatų valdymas“ patalpas, todėl visi medžiagų įsigijimai ir darbai buvo atlikti išimtinai tenkinant AB „Vingriai“ poreikius, t. y. sudarant sąlygas gaminti stakles ir šias sąlygas gerinant. AB „Vingriai“, pertvarkiusi nuomojamas patalpas pagal savo poreikius ir pritaikiusi jas savo komercinei veiklai, prisiėmė riziką dėl galimo atlyginimo už patalpų pagerinimą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad įrodymų, jog būtent dėl AB „Vingriai“ atliktų remonto darbų patalpų vertė padidėjo, byloje nėra, ir atsižvelgdamas į byloje esančius turto vertės nustatymo aktus, sprendė, jog labiau tikėtina, kad patalpų rinkos vertės kilimą ir kritimą lėmė ne AB „Vingriai“ atlikti patalpų pagerinimai, o nekilnojamojo turto rinkos svyravimai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisingos išvados, kad šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog AB „Vingriai“ įrodė pagerinimo išlaidų realumą ir teisę tokių išlaidų atlyginimo reikalauti iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“, todėl AB „Vingriai“ patirtų išlaidų pagal pateiktus jas patvirtinančius dokumentus negalima priskirti daikto pagerinimo išlaidoms CK 6.501 straipsnio prasme ir ieškovui nekilo nei įstatymu nustatyta, nei sutartinė prievolė atlyginti už šiuos darbus ir medžiagas. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad sudarant 2009 m. liepos 30 d. tarpusavio skolų įskaitymo aktą AB“ Vingriai“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į 3 505 231,35 Lt iš UAB „Pramonės pastatų valdymas“, kylančios iš 2005 m. rugsėjo 6 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, šis teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudaryta skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartis laikytina neatlygintine, pažeidžiančia kreditorių teises. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo pagrįstumo, nuosekliai išanalizavo bylos įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 178, 185 straipsnių).

Dėl kreditorių interesų pažeidimo

Pagal CPK 305 straipsnį, apeliacinį skundą turi teisę paduoti dalyvaujantys byloje asmenys. Nagrinėjamojoje byloje apeliacinį skundą pateikė trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, kuris buvo teisiškai suinteresuotas visišku ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimu. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl trečiojo asmens pareikštų savarankiškų reikalavimų apimties (ieškinio dalyko). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“ atsakovams AB „Vingriai“ ir L&M International trading Ltd pareiškė savarankiškus reikalavimus, kurių dalis sutapo ir su BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratoriaus pareikšto ieškinio reikalavimais. AB „SEB lizingas“ pareiškė reikalavimą 1) pripažinti negaliojančia 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB,,Pramonės pastatų valdymas” ir L&M International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį ir taikyti restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš susitarimo sudarymą, 2) pripažinti negaliojančiu ab initio 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“ ir UAB „Pramonės pastatų valdymas“ sudarytą tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir taikyti restituciją, grąžinant sandorio šalis į padėtį, buvusią prieš akto sudarymą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo turi savarankišką teisę reikšti reikalavimą panaikinti tarpusavio skolų įskaitymo aktą, nors bankroto administratorius šio akto neginčijo. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytus argumentus, kad AB „SEB lizingas“ nėra įgaliotas ir neturi teisės reikšti apeliacinio skundo dalyje dėl ieškovo ieškiniu pareikštų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad bankroto administratoriui buvo pateiktas atsakovo L&M International trading Ltd 3 505 231,35 Lt finansinis reikalavimas, kildinamas iš 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytos skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutarties. Bankroto administratorius ir trečiasis asmuo šią sutartį gičijo reikšdami actio Pauliana ieškinį. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad sandoris CK 6.66 straipsnio pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu yra visos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienų metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo bylos duomenis, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais ir pagrįstai sprendė dėl ginčijamos skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė dėl tarpusavio skolų įskaitymo akto teisėtumo, nes trečiasis asmuo reiškė reikalavimą dėl šio akto panaikinimo. Vertindamas šio akto teisėtumą, apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose išanalizavo bylos duomenis dėl CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų įskaitymo sąlygų nustatymo ir priėjo išvadą, kad įskaitymo aktas negalėjo būti sudarytas, nes nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų įskaitymo sandoriui sudaryti. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (žr., pvz.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; 2014 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Accuratus“ v. SIA „Aquabaltia Group Latvia“, bylos Nr. 3K-3-142/2014). Kaip pažymėta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad AB „Vingriai“ neturėjo apibrėžto, galiojančio, vykdytino 3505 231,35 Lt reikalavimo UAB „Pramonės pastatų valdymas“, o ieškovas neturėjo pareigos AB „Vingriai“ dėl minėtos sumos sumokėjimo.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindinės actio Pauliana ieškinio sąlygos – kreditorių interesų pažeidimo, todėl reikalavimas pripažinti negaliojančiu tarpusavio skolų įskaitymo aktą negalėjo būti tenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į teismą po to, kai kasatorius L&M International trading Ltd pateikė 3505 231,35 Lt. finansinį reikalavimą ieškovui bankroto byloje, nes pateikti įrodymai (finansiniai – buhalteriniai dokumentai) nepagrindė įsiskolinimo buvimo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išanalizuotais bylos duomenimis, priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčijami sutartis ir aktas, pagal kuriuos ieškovas, būdamas nemokus, prisiėmė AB „Vingriai“ įsiskolinimą atsakovui L&M International trading Ltd, pažeidė visų ieškovo kreditorių, tame tarpe ir trečiojo asmens, teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai, kad ginčijamu aktu nėra pažeidžiami kreditorių interesai, atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kokie papildomi ieškovo įsipareigojimai sumažino skolininko galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais, šalys grąžintos į pradinę padėtį: UAB „Pramonės pastatų valdymas“ tampa neskolinga L&M International trading Ltd pagal 2009 m. liepos 31 d. AB „Vingriai“, UAB „Pramonės pastatų valdymas“ ir L&M International trading Ltd sudarytą skolinių įsipareigojimų perkėlimo sutartį; L&M International trading Ltd neturi teisės reikšti kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, kylančių iš negaliojančia pripažintos sutarties, ieškovui BUAB „Pramonės pastatų valdymas“. Tokiu būdu BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ galimybė atsiskaityti su kreditoriais padidėja 3 505 231,35 Lt.

Remdamasi aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sutarties ir akto (ne)teisėtumo yra pagrįstos. Kasaciniame skunde išdėstytais argumentais šios išvados nėra paneigiamos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetus, kasatorių turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jiems neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, AB SEB bankas pateikė prašymą priteisti iš kasatorių 2999,95 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, ir pateikė jas įrodančius dokumentus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius, todėl mažintina iki 2070 Lt ir priteistina iš kasatorių lygiomis dalimis po 1035 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 36,29 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovų kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šių proceso dalyvių lygiomis dalimis po 18,15 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš AB „Vingriai“ (juridinio asmens kodas 120230369) ir L&M International trading Ltd (juridinio asmens kodas IBC 639341) priteisti po 1035 (vieną tūkstantį trisdešimt penkis) Lt AB „SEB bankas“ (juridinio asmens kodas 112021238) naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai (priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamąją sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš AB „Vingriai“ (juridinio asmens kodas 120230369) ir L&M International trading Ltd (juridinio asmens kodas IBC 639341) po 18,15 Lt (aštuoniolika litų 15 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas