Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų ribų nustatymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių administracinio akto apskundimo terminus, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-488/2014

Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01668-2010-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 24.4; 30.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovams D. Z., E. S., V. S., R. D. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl žemės sklypo ribų nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypų ribų nustatymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių administracinio akto apskundimo terminus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė R. K. pareikštu ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9176-(79) „Dėl A. S. žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikslinimo“; nustatyti ieškovei priklausančio 0,3100 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir A. S. (arba D. Z., E. S., V. S. ir R. D.) vardu registruoto (priklausančio) 0,3998 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendrą ribą pagal UAB „Geodeziniai matavimai“ 2010 m. kovo 26 d. patikslintą kadastrinių matavimų planą, kuriame bendra riba pažymėta taškais (duomenys neskelbtini); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,3100 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 1), o atsakovams D. Z., E. S., V. S. ir R. D. priklauso 0,3998 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas Nr. 2). Šie žemės sklypai turi bendrą ribą. Žemės sklypas Nr. 1 buvo suformuotas atliekant preliminarius matavimus, tačiau 2010 m. pavasarį paaiškėjo, kad dar 2007 m., nepranešus ieškovei, buvo atlikti žemės sklypo Nr. 2 kadastriniai matavimai, kurie neatitinka ilgamečio faktinio šalių žemės sklypų naudojimo ribų. 2010 m. atlikus ieškovei priklausančio žemės sklypo Nr. 1 patikslintus kadastrinius matavimus paaiškėjo, kad buvusi tiesi šalių žemės sklypų bendra riba tapo su vienu posūkio tašku ties jos viduriu ir 2,80 m pasislinko į žemės sklypą Nr. 1, todėl nuo žemės sklype Nr. 1 esančio ieškovės gyvenamojo namo iki žemės sklypo Nr. 2 ribos buvęs 3,06 m atstumas sumažėjo iki 1,26 m ir ieškovė neteko galimybės transporto priemonėmis privažiuoti prie savo dirbamos žemės, esančios jos žemės sklypo rytinėje dalyje. Atsakovai atsisako iš naujo nustatyti ir patikslinti tikrąją žemės sklypų bendrą ribą, atitinkančią faktinį šalių žemės sklypų ilgametį naudojimą. Ieškovė pažymėjo, kad dabar esanti ir kadastro žemėlapyje registruota žemės sklypo Nr. 2 riba eina per jai priklausančio šiltnamio, esančio žemės sklype Nr. 1, vidurį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė byloje kelia du reikalavimus: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9176-(79); 2) nustatyti šalims priklausančių žemės sklypų bendrą ribą pagal ieškovės pateiktą patikslintą kadastrinių matavimų planą; sprendė, kad pirmasis reikalavimas yra pagrindinis ir jis yra administracinio teisinio pobūdžio, o antrasis – civilinio teisinio pobūdžio; nurodė, kad civilinio teisinio pobūdžio reikalavimams, išvestiniams iš pagrindinio administracinio teisinio pobūdžio reikalavimo, turi būti taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos skundo padavimo senaties terminas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9176-(79) turėjo galimybę sužinoti nuo jo išviešinimo Nekilnojamojo turto registre, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 7 d. Be to, ieškovė 2009 metais gavo UAB „Orkanas“ išvadą, kurioje nurodyta, kad žemės sklypo Nr. 2 kadastrinių matavimų planas prieštarauja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nuostatoms, o savo žemės sklypo Nr. 1 kadastrinius matavimus ji atliko 2010 metais. Taip pat ieškovė apie žemės sklypo Nr. 2 kadastrinių matavimų pakeitimus sužinojo ir 2011 m. gruodžio 13 d., gavusi atsiliepimą į ieškinį su priedu – Nekilnojamojo turto registro išrašu – pažymėjimu, kuriame nurodytas kadastro žymų padidėjimas, tačiau patikslintą ieškinį su pareikštu reikalavimu panaikinti ginčijamą įsakymą pateikė tik 2012 m. sausio 23 d., t. y. po 36 dienų nuo atsiliepimo jai įteikimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių su skundu nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, taip pat neprašė šio termino atnaujinti. Teismas konstatavo, kad ieškovė praleido įstatymu nustatytą terminą apskųsti administracinį aktą, terminas atnaujintas nebuvo, todėl ieškinį atmetė. Atmetęs ieškinį CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, teismas nepasisakė dėl pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi paliko Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pareikštą reikalavimą nustatyti šalims priklausančių žemės sklypų Nr. 1 ir Nr. 2 ribas, kurį jį grindė CK 4.45 straipsniu, aplinkybes, nurodytas kaip ieškinio faktinį pagrindą, nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl žemės sklypų ribų nustatymo, kiekvienu atveju pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar šios ribos iš tiesų yra neaiškios; kai ieškovas siekia pakeisti Nekilnojamojo turto registre įregistruotas aiškias atsakovei priklausančio žemės sklypo ribas, CK 4.45 straipsnio nuostatos netaikytinos. Nagrinėdamas bylą teismas nustatė, kad žemės sklypo Nr. 2 kadastriniai matavimai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 2.3-9176 (79) pagrindu, todėl padarė išvadą, jog šalių sklypų riba yra aiški, nustatyta atlikus kadastrinius matavimus ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o ieškovės iškelto ginčo esmė – nustatytos ir įregistruotos žemės sklypų ribos pakeitimas, nes, jos vertinimu, atsakovų žemės sklypo kadastriniais matavimais buvo pakeista nusistovėjusi sklypų naudojimosi tvarka. Teismo vertinimu, pareikšto ieškinio faktinės aplinkybės neatitinka ieškovės nurodyto ieškinio teisinio pagrindo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino ginčo dalyką, papildydama ieškinį reikalavimu dėl atsakovams priklausančio žemės sklypo kadastrinių matavimų panaikinimo; vėliau šis reklamavimas buvo pakeistas į reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9176 (79). Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių ginčo esmę ir nurodė, kad šalių ginčas iš esmės yra administracinio teisinio pobūdžio, nes, nenuginčijus pirmiau nurodyto įsakymo teisėtumo, negali būti patenkintas antrasis ieškovės reikalavimas nustatyti sklypų ribas pagal jos užsakymu parengtą ir pateiktą kadastrinių matavimų planą, taip pat pagrįstai netaikė CK 4.45 straipsnio ir nenustatinėjo žemės sklypo ribų. Dėl šios priežasties teismas atmetė ieškovės argumentą, kad ieškinys pareikštas CK 4.45 straipsnio pagrindu ir kvalifikuotinas kaip ieškinys dėl teisės, todėl turi būti taikomas bendrasis senaties terminas.

Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad sklypų riba liko neaiški ir pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ginčą pagal du galiojančius ir vienas kitam prieštaraujančius dokumentus: pagal ieškovės pirkimo–pardavimo sutarties priedą – planą ir pagal atsakovų atliktus kadastrinius matavimus, ir nurodė, jog atsakovų sklypo kadastriniai matavimai yra įregistruoti, todėl nėra pagrindo pripažinti ieškovės ir atsakovų atliktus kadastrinius matavimus vienodai galiojančias dokumentais. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, todėl nurodyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių ginčo esmės.

Įvertinęs 2007 m. spalio 2 d. paženklinimo–parodymo akto Nr. 993 surašymo metu galiojusių Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1.2–32.1.1.3 punktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija) nuostatas, aplinkybę, kad pirmiau nurodytame akte įrašyta, jog ieškovei pranešta apie akto surašymą registruotu laišku, teismas padarė išvadą, kad ieškovės nedalyvavimas sudarant paženklinimo–parodymo aktą nėra tokia aplinkybė, kuri pati savaime lemtų šio akto ydingumą, ir nepatvirtina Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1.2, 32.1.1.3 punktų pažeidimo.

Nagrinėjamos bylos kontekste, teismo vertinimu, teisiškai reikšminga yra tai, ar dėl atsakovų sklypo kadastrinių matavimų sumažėjo ieškovei priklausantis žemės sklypas. Ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo 0,3100 ha plotas po jos sklypo kadastrinių matavimų, pritaikius 0,02 proc. leistiną (ribinę) paklaidą, nustatytą Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija) 1 priede, gali sumažėti iki 0,2933 ha, tačiau objektyvių duomenų apie tai byloje nėra. Aplinkybė, kad sklypų riba eina per jai priklausančio statinio – šiltnamio vidurį, taip pat nepatvirtina Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų pažeidimo, nes šiltnamis nėra priskiriamas prie nekilnojamųjų daiktų.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovų reikalavimu taikė ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą senaties terminą ir, remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi bei įvertinęs pačios ieškovės nurodomas ir byloje nustatytas aplinkybes tiek dėl ieškovės, tiek dėl atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų atlikimo, tinkamai nustatė šio termino pradžią ir jo praleidimo faktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė R. K. prašo panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Skundas grindžiamas šiais konkrečiais argumentais:

1. Teismai ieškinį atmetė nepagrįstai, neįsigilinę į ieškinio esmę ir jame nurodyto reikalavimo pobūdį. Bylą ieškovė iškėlė nesutikdama su jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribomis, kurių esminį pakeitimą inicijavo atsakovė A. S.. Pirminis ieškinys buvo pareikštas 2010 m. birželio. 9 d. ir juo buvo reikalaujama nustatyti ieškovei priklausančio žemės sklypo ribas pagal jos pateiktą planą. Patikslintas ieškinys pareikštas 2012 m. rugpjūčio 6 d., jame atsakovais įtraukti žemės sklypo bendraturčiai, kurie anksčiau nebuvo žinomi, ir ieškinys papildytas nauju reikalavimu – panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9176-(79), apie kurio priėmimą ir turinį ieškovė sužinojo gavusi atsiliepimą į ieškinį. Papildžius ieškinį nauju reikalavimu ir nepatraukus atsakovu Vilniaus apskrities viršininko administracijos, teismai privalėjo nagrinėti civilinę bylą CK 4.45 straipsnio taikymo aspektu ir neturėjo teisinio pagrindo atmesti reikalavimą pakeisti žemės sklypų ribas. Teismai nepagrįstai suabsoliutino aplinkybę, kad ieškovė ieškinį grindė keliais savarankiškais pagrindais. Aplinkybė, kad ieškinys grindžiamas keliais skirtingais ir vienas kitą galbūt paneigiančiais pagrindais, savaime neužkerta kelio ieškinio reikalavimą spręsti pagal kurį nors vieną iš nurodytų ieškinio pagrindų.

2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė žemės sklypų kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą ir kt. klausimus reglamentuojančius teisės aktus ir jų nustatytus reikalavimus, nepagrįstai netaikė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3, 4 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 4 dalies, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu, 20 punkto, Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522. Teismai taip pat nepagrįstai sprendė, kad ieškovės nedalyvavimas žemės sklypų paženklinimo procedūroje yra formalus, savaime nelemia žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto ydingumo ir nepatvirtina Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 32.1.1.2, 32.1.1.3 punktų pažeidimo. Ieškovei nebuvo įteikta pranešimo apie planuojamus atlikti kadastrinius matavimus, todėl sklypų ribos su ja nebuvo suderintos, ji neturėjo galimybės pareikšti prieštaravimų dėl nustatytos žemės sklypų ribos, taip buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai ir ieškovės teisėti interesai. Dėl šios priežasties neteisėto ribų paženklinimo–parodymo akto pagrindu negalėjo būti įregistruotos ginčijamos sklypų ribos. Teismų praktikoje ne kartą yra pasisakyta dėl žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo akto reikšmės ir jam sudaryti nustatytų procedūrų reikalavimų, taip pat dėl gretimų sklypų savininkų dalyvavimo šioje procedūroje būtinumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. J. v. P. A. T., bylos Nr. 3K-3-6/2010; 2010 m. kovo 15 d nutartį, priimtą civilinėje byloje D. P. ir kt. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-92/2010; 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. G. R. v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-195/2010). Pažymėtina, kad atsakovų pateikti registruotų laiškų išsiuntimo sąrašų nuorašai nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie numatomą atsakovų žemės sklypo kadastrinių matavimų laiką ir vietą.

3. Teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes netinkamai vertino bylai reikšmingą aplinkybę, kad po atliktų atsakovės žemės sklypo matavimų ieškovės žemės sklypo plotas sumažėjo daugiau nei leistina paklaida, kuri yra 0,02 proc. Pasisakydami, kad byloje nėra duomenų apie tokį ieškovės žemės sklypo ploto sumažėjimą, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje esantys ieškovės pateikti planai su nurodytais kraštinių ilgiais tokį sumažėjimą patvirtina, taip pat šią aplinkybę patvirtina Nekilnojamojo turto kadastro registro 2012 m. balandžio 27 d. išrašo 10 punktas. Pažymėtina, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 3 dalimis, po to, kai žemes sklypų ribos buvo nustatytos pagal žemės reformos žemėtvarkos projekto sprendinius (nagrinėjamu atveju – preliminarius matavimus), vėliau atliekant kadastrinius matavimus, šios ribos turėjo išlikti nepakitusios, o galėjo būti tikslinamas, su leistina paklaida, tik šių žemės sklypų užimamas teritorijos plotas. Dėl to nagrinėjant šią bylą buvo būtina nustatyti, ar atliekant atsakovams priklausančio žemės sklypo kadastrinius matavimus nebuvo keičiamos ieškovės žemės sklypo ribos, nustatytos pagal preliminarius matavimus, ar žemės sklypo ploto paklaida yra leistino dydžio.

Be to, teismai nemotyvavo, kodėl atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimą; neteisėtai ir neteisingai vertino sklypo ribų aiškumą (neaiškumą), nes nevertino pirminių gretimų sklypų, kurių ribos yra ginčijamos, planų. Šiuose planuose užfiksuota žemės sklypų riba juos privatizuojant ir jie patvirtina, kokios buvo sklypo ribos jį perduodant ieškovei pirkimo–pardavimo sutartimi. Šios bylos aplinkybės ir kita medžiaga sudaro pagrindą spręsti, kad teismai nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sklypų riba yra aiški.

4. Teismų motyvai dėl praleisto 30 dienų termino individualiam administraciniam aktui ginčyti yra nepagrįsti, nes teismai nenustatė, kad ieškovė apie ginčijamo akto priėmimą sužinojo arba privalėjo sužinoti per minėtą terminą nuo akto priėmimo dienos. Individualūs administraciniai aktai nėra viešai skelbiami, todėl teismų išvada dėl ieškovės galimybės su juo susipažinti yra nepagrįsta. Apie ginčijamą aktą ieškovė sužinojo tik pradėjusi teisminį procesą ir gavusi atsiliepimą į ieškinį. Teismų išvada, kad ieškovė apie savo teisę į ieškinį turėjo sužinoti 2008 m. rugpjūčio 8 d., t. y. kitą dieną po duomenų įregistravimo viešajame registre, yra nepagrįsta, nes įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nereiškia duomenų išviešinimo. Pagal Nekilnojamojo turto registro nuostatus, duomenys apie kitam asmeniui priklausantį nekilnojamąjį turtą suteikiami tik savininko įgaliotam atstovui arba teismui, o ne tretiesiems asmenims. Tai patvirtina ir pati atsakovė teismui pateiktame atsiliepime, kuriame nurodė, kad ieškovė apie ginčijamo administracinio akto priėmimą galėjo sužinoti tik nuo atsiliepimo su priedais įteikimo jai dienos (2011 m. gruodžio 13 d.) ir tik nuo šios dienos ji galėjo sužinoti apie ginčijamo sklypo ribų įregistravimo teisinį pagrindą – Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 2.3-9176-(79). Kadangi tuo metu byla jau buvo pradėta nagrinėti teisme, tai terminui ieškinio reikalavimams patikslinti negali būti taikoma ieškinio senatis. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teisme sprendžiant ginčą dėl civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių individualaus administracinio akto pagrindu, reikalavimai dėl individualaus administracinio akto galiojimo su prašymais ginti pažeistas civilines teises nekeičia civilinės teisinės ginčo prigimties ir esmės, ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio ir ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas tokiu atveju netaikomas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. V. S., bylos Nr. 3K-7-658/2002; teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. V. v. Šiaulių apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-686/2004; 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-134/2008; 2009 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009).

5. Teismai nepagrįstai taikė Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 22, 20 punkto nuostatas, nes šios taisyklės taikomos tik naujai formuojamiems sklypams, o tiek ieškovei, tiek atsakovams priklausantys žemės sklypai suformuoti iki šių taisyklių patvirtinimo.

6. Teismai, spręsdami dėl ieškovės šiltnamio ir jo buvimo vietos, pažeidė CPK 176–185 straipsnių nuostatas, nepagrįstai rėmėsi tik atsakovų pateiktais įrodymais, o ieškovės pateiktų įrodymų neįvertino visos bylos aplinkybių kontekste. VĮ Registro centro duomenys nepatvirtina, kad ieškovei priklausantis statinys – šiltnamis būtų kitiems asmenims priklausančiame žemės sklype, o atsakovės sudarytame plane jis iš viso nepažymėtas. Šiltnamis stovi ieškovei priklausančiame žemės sklype. Teismai neįvertino, kad surašyto atsakovams priklausančio žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto 9 punkte nurodyta, jog žemės sklype nėra pastatų, kurie priklausytų kitiems asmenims. Taip iš esmės pripažinta, kad atsakovams priklausančiame žemės sklype nėra ne jiems priklausančių statinių. Tačiau atsakovų žemės sklypo plane, sudarytame pirmiau nurodyto paženklinimo-parodymo akto pagrindu, nurodyta, kad atsakovų ir ieškovės sklypo riba kerta ieškovės statinį – šiltnamį, taigi pagal šį žemės sklypo planą dalis ieškovės statinio yra atsakovų žemėje.

7. Ieškinys buvo grindžiamas CK 4.45 straipsniu, todėl teismai privalėjo įvertinti tiek atsakovės, tiek ieškovės žemės sklypo planuose nubrėžtų ribų teisėtumą ir teisingumą, nustatyti, kuris planas atitinka nusistovėjusią naudojimosi tvarką, ir jį pripažinti, o kitą – atmesti kaip netinkamą. Minėta, kad sklypų ribos ir konfigūracija gali būti keičiami, tačiau negalima keisti žemės sklypo ploto, nes priešingu atveju turėtų būti keliamas nuosavybės teisės įgijimo pagrindo klausimas; nuosavybės teisė į tam tikrą turtą, tam tikro dydžio žemės sklypą negali būti keičiama CK 4.45 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. P. v. Č. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2005; 2011 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2011).

8. Teismai (bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija), neužtikrino ieškovės teisės į nešališką teismą (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai), nes nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo, ieškinį atmetė ir priėmė procesinius sprendimus, naudingus atsakovams, kuriems byloje atstovavo advokatas M. G.. Atsakovų atstovas iki 2005 m. balandžio 28 d. dirbo Trakų rajono apylinkės teismo teisėju, o iki 2011 m. spalio 6 d. – Vilniaus apygardos teismo teisėju, todėl bylą nagrinėję teisėjai ir advokatas ilgą laiką dirbo kartu, juos siejo kolegiškas ryšys, o nuo bendro darbo kartu praėjo nedaug laiko. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, jog asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB,,Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3- 553/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Panevėžio energija“ v. AB,,Diskontas“, bylos Nr. 3K-3-154/2012).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Nurodomi šie argumentai:

1. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 695 redakcija), 21 punktu, 1 priedu ir pagal jį atlikus maksimalios leistinos paklaidos skaičiavimus, atsakovei priklausančio žemės sklypo maksimalus leidžiamas plotas po kadastrinių matavimų gali būti 0,4004 ha, o šiuo metu yra 0,3998 ha, t. y. maksimalios leistinos ribos neviršija, todėl ieškovės teiginys, kad atliekant geodezinius matavimus buvo žymiai viršyta maksimali leistina 0,02 proc. paklaida, yra nepagrįstas ir paneigtas. Pažymėtina, kad atlikus ieškovei priklausančio žemės sklypo maksimalios leistinos paklaidos skaičiavimus, jai priklausančio žemės sklypo minimalus leistinas plotas po kadastrinių matavimų gali būti 0,2933 ha, tačiau ieškovė nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad tas plotas yra mažesnis ir kad ji gali naudotis tik mažesniu plotu.

2. Parengtų ir patvirtintų pirminių žemės sklypų planų mastelis yra 1:10 000, t. y. 1 milimetras lygu 10 metrų, o kadastrinių matavimų planų ir ieškovės teismui pateiktų situacijos schemų mastelis – 1:500, t. y. 1 milimetras lygu 0,5 metro. Dėl to ieškovės teiginiai, kad, remiantis pirminiais žemės sklypų planais, linija, skirianti jai ir atsakovei priklausančius žemės sklypus, ankščiau buvo tiesi, o atlikus kadastrinius matavimus tapo laužyta, t. y. pasislenka į ieškovei priklausantį žemės sklypą apie 2 metrus, yra nepagrįsti.

3. Teismų išvados dėl žemės sklypų ribų aiškumo yra pagrįstos, todėl CK 4.45 straipsnis nagrinėjamoje byloje netaikytinas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai D. Z., E. S., V. S. ir R. D. prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsakovų teigimu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų šioje byloje padarytų išvadų pagrįstumo; teismai padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis reikalavimas panaikinti administracinį aktą yra administracinio teisinio pobūdžio, apie ginčijamo akto priėmimą ir turinį ieškovei tapo žinoma nuo atsiliepimo į ieškinį jai įteikimo dienos, todėl pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu jį atmetė. Kasacinio skundo argumentai dėl teismų šališkumo yra nepagrįsti, ieškovė nenurodė jokių realių faktų, galinčių sukelti abejones dėl teismų nešališkumo. Nagrinėjamu atveju Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 20 straipsnio 1 dalies, CPK 65 ir 66 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose ieškovė nereiškė nušalinimų bylą nagrinėjusiems teisėjams.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Kadangi pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta, tai ši byla kasacine tvarka nagrinėjama pasisakant tik dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų teisės normų taikymo prasme.

Dėl termino administraciniam aktui apskųsti

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada dėl senaties termino, nurodė, kad kasatorė apie savo teisę į ieškinį (teisę ginčyti apskrities viršininko įsakymą) turėjo sužinoti 2008 m. rugpjūčio 8 d., t. y. kitą dieną po apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymu nustatytų duomenų apie atsakovų žemės sklypą įregistravimo viešajame registre, todėl praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą šiam įsakymui apskųsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Tai reiškia, kad šių terminų taikymui, jų pradžios nustatymui netaikytinos ieškinio senaties instituto taisyklės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-428/2011; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. A. v. J. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-568/2013 ir kt.).

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Taigi pagal teismų praktiką dėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo, asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas.

Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorė pradiniu ieškiniu prašė nustatyti jos ir atsakovų (ieškinio pateikimo metu – A. S.) žemės sklypų bendrą ribą. Vėliau pildė ieškinio reikalavimus, prašydama panaikinti atsakovų žemės sklypo kadastrinius matavimus. Atsakovai kartu su atsiliepimu į ieškinį 2011 m. gruodžio 13 d. pateikė ginčijamą apskrities viršininko įsakymą dėl A. S. žemės sklypo kadastrinių duomenų patikslinimo. Tada kasatorė papildė (pakeitė) ieškinio reikalavimus, prašydama panaikinti viršininko įsakymą ir nustatyti žemės sklypus skiriančią ribą. Šios aplinkybės patvirtina, kad kasatorė, gindama savo galbūt pažeistas teises, veikė aktyviai. Sužinojimo apie ginčijamą įsakymą momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal byloje pateiktų įrodymų visumą, todėl aptarta aplinkybė teisiškai reikšminga, ji, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsniu ir suformuota teismų praktika, sudaro teismams pagrindą, vertinant ją kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, svarstyti, kada kasatorė sužinojo ginčijamo įsakymo turinį ir esmę, ar kasatorė praleido terminą ginčyti, jos teigimu, neteisėtą apskrities viršininko įsakymą, o jeigu praleido, tai dėl kokių priežasčių. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, taikydami ieškinio senaties instituto normas reikalavimui panaikinti apskrities viršininko įsakymą, netinkamai aiškino ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jos taikymo klausimu suformuotą teismų praktiką, taip pat neįvertino ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo ypatumų ir nenustatė (neįvertino) visų šiam klausimui reikšmingų aplinkybių.

Dėl CK 4.45 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CK 4.45 straipsnio, reglamentuojančio žemės sklypo ribų nustatymą, 1 dalyje įtvirtintas žemės sklypų ribų nustatymas teismine tvarka tais atvejais, kai kyla žemės sklypų savininkų ginčas dėl ginčytinų sklypo ribų ir jos nėra aiškios iš esamų dokumentų. Pirmąją aplinkybę – kilusį žemės sklypų savininkų ginčą – paprastai įrodo kreipimosi į teismą faktas. Antrąją aplinkybę – sklypo ribų neaiškumą – gali įrodyti tai, kad apskritai nėra ribas nurodančių dokumentų (sutarčių, matavimo aktų, dokumentų, registro žymų ir kt.); esami dokumentai iš esmės prieštarauja vieni kitiems; nors dokumentai ir neprieštarauja vieni kitiems, bet egzistuoja kitų aplinkybių, kurios sudaro pakankamą pagrindą abejoti dokumentų pagrįstumu, pavyzdžiui, kai žemės sklypo faktinės ir teisinės ribos (ribos pagal dokumentus) nesutampa arba jos nesutampa taip, kad eina per gretimo žemės sklypo savininko pastatus. Esant žemės sklypų savininkų ginčui dėl sklypų ribų, nustatyti žemės sklypus skiriančių ribų vietą ir jos konfigūraciją yra teismui įstatymo suteikta kompetencija.

Jeigu žemės sklypus skirianti riba pagal žemės sklypų savininkų dokumentus neatitinka faktinio naudojimo, tai paprastai reiškia, kad vienas savininkas naudojasi didesniu žemės sklypo plotu, negu jam priklauso pagal žemės sklypo dokumentus, o kitas – mažesniu. Tokiu atveju yra pagrindas abejoti, ar žemės sklypų riba yra aiški. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai sprendžiant ginčą dėl žemės sklypo ribos nustatoma, jog dokumentuose nustatyta riba neatitinka faktiškai nusistovėjusio žemės sklypų naudojimo, tai faktinė riba yra vienas iš kriterijų, pagal kurį sprendžiama, kur turi būti nustatyta žemės sklypus skirianti linija, taip iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Vis dėlto, pagal CK 4.45 straipsnį, jo aiškinimą ir taikymo praktiką, faktinis žemės sklypo naudojimas nėra vienintelis ir visada privalomas kriterijus, pagal kurį išsprendžiamas ginčas dėl žemės sklypo ribos nustatymo. Pagal CK 4.45 straipsnį ribos neaiškumas pašalinamas atsižvelgiant į dokumentus, faktiškai valdomo sklypo ribas ir kitus įrodymus. Dokumentuose esanti nekonkreti ribos vieta ar konfigūracija gali būti tikslinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal ribos išsidėstymą dokumentuose, atsižvelgiant į sklypuose esančius statinius (pastatus, tvoras, šulinius ir kt.); pagal tai, kam jie priklauso nuosavybės teise ir kokie yra susitarimai dėl jų naudojimo tvarkos ar sąlygų; pagal faktinio naudojimo trukmę ir aplinkybes, atsižvelgiant į aplinkos objektus ar reljefo ypatumus bei kitus svarbius faktus; pagal principines nuostatas, kad abiejų sklypų naudojimas būtų įmanomas, racionalus, kad ribos tikslinimu galutinai būtų išspręstas ginčas ir nebūtų sudaroma prielaidų ginčui kilti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje A. V. v. P. V., bylos Nr. 3K-3-453/2010). Sprendžiant ginčą tarp gretimų žemės sklypų savininkų, kurie žemę pirko (privatizavo) iš valstybės, gali būti reikšmingos valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančių teisės aktų (pvz., Žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550, 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 ir kt.) nuostatos, kuriose įtvirtintos žemės pardavimo normos, tvarka ir sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. G. ir kt. v R. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-470/2014).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl žemės sklypų ribų nustatymo, yra išaiškinęs, kad tobulėjant žemės matavimo prietaisams dėl ankstesnių matavimų gali atsirasti netikslumų, gretimų žemės sklypų sanklotų, tačiau dėl to negali būti pažeistos asmenų nuosavybės teisės, jeigu jie įgijo nuosavybę į konkretaus dydžio žemės sklypą; sprendžiant kaimyninių žemės sklypų savininkų ginčus dėl žemės sklypų ribų, sklypų ribos gali būti keičiamos, taip pat gali būti keičiama sklypo konfigūracija, tačiau negali būti keičiamas (didėti ar mažėti) žemės sklypo dydis (plotas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. Č. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-539/2005; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. P. A. T., bylos Nr. 3K-3-6/2010). Esant gretimų sklypų ribų neatitikčiai, kiekvienu atveju būtina ieškoti sklypų savininkų interesų pusiausvyros ir negalima ginti išimtinai vieno savininko teisių kito sklypo savininko interesų sąskaita. Gretimų sklypų plotas turi būti apskaičiuojamas ir jų riba nustatoma taip, kad vienodai suvaržytų kiekvieno jų savininkų teises – abiejų sklypų plotas mažintinas po lygiai, t. y. leistina (ribinė) ploto paklaida taikytina abiem gretimiems sklypams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-226/2009).

Sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių, ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Jeigu teismas sprendžia, kad riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, tai jis pasisako, pagal kokį konkretų dokumentą ši riba nustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. G. R. v. I. S., bylos Nr. 3K-3-195/2010).

Aptarta teismų praktika nagrinėjamam ginčui reikšminga, tačiau teismai, spręsdami ginčą, šiuo klausimu iki ginčijamų teismų procesinių sprendimų priėmimo suformuotos teisminės praktikos neanalizavo ir ja nesivadovavo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bylos šalių žemės sklypų riba yra aiški, nes atsakovei priklausančio žemės sklypo kadastriniai matavimai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre apskrities viršininko 2008 m. liepos 22 d. įsakymo pagrindu, t. y. išskirtinę reikšmę suteikė turto registro duomenims, bet visiškai netyrė kitų byloje surinktų įrodymų ir reikšmingų bylai aplinkybių (ginčo šalių žemės sklypų faktinio naudojimo dydžių, nusistovėjusios faktinės ginčo sklypų ribos, kasatorės šiltnamio pastatymo ir naudojimo trukmės, galimybių kasatorei racionaliai naudotis žemės sklypu ir kitų kasatorės reikalavimo faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių dėl ginčo šalių žemės sklypus skiriančios ribos). Minėta, kad tik tinkamai ištyrę visas reikšmingas bylai aplinkybes teismas gali daryti išvadą, ar ginčo šalių žemės sklypų ribos yra aiškios.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga, atsižvelgiant į ginčo šalių faktiškai valdomus žemės sklypus, turimus dokumentus, netikslumų tarp teisinės ir faktinės žemės sklypo ribos kilimo priežastis, priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, siekiant, kad nustatoma žemės sklypo riba būtų patogi gretutinių žemės sklypų savininkams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis ginčo šalių interesų pusiausvyros ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Teismas tokio pobūdžio bylose neturėtų formaliai laikytis šalių pareikštų reikalavimų ribų ir remtis tik šalių pateiktais įrodymais, jei jie neleidžia atskleisti bylos esmės, yra perdėm prieštaringi ir yra galimybė surinkti papildomų įrodymų, galinčių padėti nustatyti byloje tiesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. v A. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-459/2014).

Apibendrindama tai, kai išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino aptartas administracinio akto apskundimo terminą ir žemės sklypo ribų nustatymą reglamentuojančias teisės normas, neaiškino, netyrė ir nevertino visų šalių nurodytų bei kitų bylai iš esmės išspręsti reikalingų aplinkybių, todėl byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, byla grąžintina tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Grąžindama bylą nagrinėti apeliacine tvarka, teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako. Jie tirtini nagrinėjant bylą iš naujo apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

Byloje kasacinis teismas patyrė 66,06 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. pažyma). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Vincas Verseckas