A. B. pagal BK 140 str. 3 d., 163 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-32-489/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52426-2019-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.2.2; 1.2.9.8; 2.1.7.1; 2.1.7.4.1; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Pranytės-Zalieckienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

neviešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. (A. B.) ir jo gynėjo advokato Modesto Sriubo kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį 50 MGL (2500 Eur) dydžio bauda, pagal BK 163 straipsnį – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (5000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72² straipsniu, A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose, per aštuonis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šių programų kursą.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. B. gynėjo advokato Modesto Sriubo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. B. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir BK 163 straipsnį už tai, kad, būdamas mažametės dukters E. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir mažamečio sūnaus E. B. (E. B.), gim. (duomenys neskelbtini), tėvas, turėdamas teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, būdamas atsakingas už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalėdamas rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdamas vaikams sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikai būtų parengti savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis), piktnaudžiavo šiomis savo teisėmis ir pareigomis, t. y. laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d. sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždė savo vaikus:

1.1. A. B. laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia naudodamas psichinę prievartą prieš savo mažametę dukterį – nukentėjusiąją E. B., ją ne tik baugindavo fizine bausme – demonstratyviai padėtu ant pietų stalo diržu dėl viso nesuvalgyto maisto, bet ir sistemingai smurtavo prieš savo mažametę dukterį – nukentėjusiąją E. B., tyčia su diržu ir rankomis suduodamas dukteriai nenustatytą skaičių smūgių per sėdmenis, o su rankomis – ir per galvą, už greitai nesuvalgytą maistą, nepadarytus klasės (namų) darbus ir už tai, kad duktė nespėdavo praeiti, ką nors išgirsti, išplauti indų, arba stipriai suspausdavo vaiką be priežasties su koja, taip pat dėl nesuvalgyto maisto tyčia ne mažiau kaip tris kartus su ranka paėmė dukters galvą ir veidu trenkė į lėkštę su maistu, po to dukterį maistu ištepliotu veidu vertė suvalgyti maisto likučius lėkštėje ir tyčia ne mažiau kaip vieną kartą su ranka trenkė per vaiko rankas iki paraudimo už tai, kad ši norėjo pažaisti su savo jaunesne seserimi iš jo antros santuokos, taip savo tyčiniais veiksmais mažametei nukentėjusiajai E. B. sukeldamas fizinį skausmą.

1.2. A. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 30 d., nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia naudodamas psichinę prievartą prieš savo mažametį sūnų – nukentėjusįjį E. B., ne tik labai garsiai šaukdavo ant sūnaus, kad šis valgytų, priešingu atveju baugindamas vaiką diržu ar pastatyti į kampą koridoriuje, ir versdavo sūnų plauti indus, nors vaikas nemokėjo to daryti dėl mažametystės, bet ir sistemingai smurtavo prieš savo mažametį sūnų – nukentėjusįjį E. B., tyčia su diržu ir rankomis suduodamas sūnui nenustatytą skaičių smūgių per sėdmenis, o su rankomis – ir per nugarą bei rankas už nepaklusnumą, taip pat tyčia vieną kartą trenkė vaiko galvą kakta į spintelę, taip savo tyčiniais veiksmais mažamečiam nukentėjusiajam E. B. sukeldamas fizinį skausmą.

1.3. A. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 27 d. iki 2019 m. spalio 6 d. apie 6.30 val., nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo mažametę dukterį E. B., jai tyčia ne mažiau kaip vieną kartą su ranka suduodamas per sėdmenis už tai, kad ši po pusryčių neskubėjo eiti valytis dantų, dėl to dukteriai veidu atsitrenkus į virtuvės spintelę, vaikas užsigavo akį, ši paraudo ir visą dieną ašarojo, taip savo tyčiniais veiksmais mažametei nukentėjusiajai E. B. sukeldamas fizinį skausmą.

1.4. A. B., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. lapkričio 30 d. vakare, nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo mažametį sūnų E. B., šiam tyčia, vartodamas keiksmažodžius, su ranka sudavė nenustatytą smūgių skaičių per galvą ir ne mažiau kaip vieną kartą su diržu sudavė ir per sėdmenis už tai, kad šis nespėjo į tualetą ir išmatomis ištepliojo apatinius, liepdamas vaikui po sumušimo daryti jam masažą, taip savo tyčiniais veiksmais mažamečiam nukentėjusiajam E. B. sukeldamas fizinį skausmą.

1.5. Tokiu būdu A. B., sistemingai naudodamas fizinį ir psichologinį smurtą prieš savo mažamečius vaikus – nukentėjusiuosius E. B. ir E. B., juos fiziškai ir psichologiškai gniuždė, šiais savo veiksmais piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas M. Sriubas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. vasario 1 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 8 d. nutartį ir bylą A. B. nutraukti, taip pat atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo dėl 2019 m. lapkričio 30 d. veikos suduodant sūnui E. B. vieną kartą diržu, civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą ir priteisti šiame baudžiamajame procese jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Žemesnės instancijos teismai nepilnamečių nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepagrįstai pripažino įrodymais ir jais vadovavosi, nesant teismų praktikoje nustatytų sąlygų, kai leidžiama vadovautis nedalyvavusio liudytojo parodymais, išsamiai ir nešališkai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, nustatydami faktines veikos aplinkybes neatsižvelgė į visus svarbius bylos duomenis. Be to, teismai selektyviai vertino įrodymus, nesusiejo jų į visumą, o nuteistojo kaltę grindė tik kaltinimui palankiais, taip pat teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais, o teisinančius įrodymus ignoravo, klydo dėl įrodymų įrodomosios reikšmės, neteisingai sprendė dėl liudytojų L. L., K. B. ir nuteistojo A. B. parodymų patikimumo. Nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės, be to, jie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingus procesinius sprendimus.

2.2. Nagrinėjamu atveju A. B. nebuvo pranešta apie nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vietą ir laiką. Nors nukentėjusiųjų apklausos metu A. B. dar nebuvo įtariamasis, tačiau tuo metu A. B. buvo vienintelis asmuo, kuris galėjo būti pripažintas įtariamuoju. Taigi, nepranešimas A. B. apie minėtų asmenų apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją vertintinas kaip BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas ir įtariamojo teisės dalyvauti apklausoje bei užduoti apklausiamiems asmenims klausimus suvaržymas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentai, kad A. B., iš (duomenys neskelbtini) socialinės paramos centro Pagalbos šeimai skyriaus 2020 m. sausio 2 d. pagalbos plano galimai sužinojus apie numatomą vaikų apklausą, buvo tinkamai užtikrinta BPK 44 straipsnio 7 dalyje, 184 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta jo teisė pačiam apklausti liudytojus byloje, yra nepagrįsti ir neteisingi. Šiuo atveju nukentėjusiųjų parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK nustatytą jų gavimo būdą, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais. Grindžiant nuosprendį tokiais duomenimis buvo pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai. Tokią išvadą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 26 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-689/2018 dėl iš esmės analogiškų faktinių aplinkybių, t. y. kai apie nukentėjusių mažamečių vaikų apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo informuota vaikų motina, kuriai vaikų apklausų metu dar nebuvo pareikšti įtarimai, tačiau buvo akivaizdu, kad nukentėjusieji bus apklausiami dėl būtent jų motinos galimai padarytos nusikalstamos veikos, pateikti išaiškinimai, kad tokie vaikų parodymai negali būti pripažįstami įrodymais byloje būtent dėl įtariamosios teisių dalyvauti apklausoje ir užduoti klausimus suvaržymų, ir teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą byloje, negali šiais parodymais remtis.

2.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tam tikrais išskirtinais atvejais byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, tačiau tokiu atveju turi būti griežtai laikomasi atitinkamų reikalavimų: liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi, o jo parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, turi būti pakankamai patikimi. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, kad mažamečių nukentėjusiųjų nedalyvavimo teisme priežastis turėtų būti pripažįstama svarbia ir pateisinančia galimybę remtis nukentėjusiųjų, kurių apklausoje nedalyvavo nuteistasis, parodymais. Pirmosios instancijos teismas buvo patenkinęs nuteistojo A. B. prašymą apklausti mažamečius nukentėjusiuosius, laikantis visų tokiai apklausai keliamų reikalavimų, tačiau vaikai teismo posėdyje apklausti nebuvo, kadangi jų atstovė pagal įstatymą L. L. nesutiko su vaikų apklausa ir paprašė, kad jiems būtų paskirta teismo psichiatrinė, psichologinė ekspertizė. Atlikus minėtas ekspertizes, ekspertizės aktuose buvo nurodyta, kad vaikams nerekomenduojama dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose. Tačiau šios rekomendacijos neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamoje byloje iki ekspertizių paskyrimo ir atlikimo buvo kokių nors objektyvių kliūčių vaikų apklausai teismo posėdyje. Be to, nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. parodymai nepripažintini patikimais dėl vaikų motinos L. L. įtakos, dėl jų prieštaravimo tarpusavyje, taip pat dėl to, kad vaikų parodymų nepatvirtina jokie kiti iš objektyvių šaltinių gauti įrodymai.

2.4. Nagrinėjamu atveju galima pagrįstai įtarti, kad prieš mažamečių nukentėjusiųjų apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją jų motina L. L. aptarė su vaikais jų būsimų parodymų turinį, o tai iškreipia vaikų parodymų savarankiškumą. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad abu vaikai, duodami parodymus, vartojo jų amžiui nebūdingus posakius, išskyrė iš esmės tas pačias kelias situacijas, kai tėvas prieš juos smurtavo, jų parodymai apie prieš metus neva vykusius įvykius sutapo netgi dėl smulkmenų, o nukentėjusioji E. B. pakankamai detaliai nurodė faktines įvykio aplinkybes, kurių ji pati nematė ir objektyviai negalėjo matyti. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad mažamečiai nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymus apie savo tėvą davė perteikdami savo motinos L. L. įteigtas nuostatas, jog A. B. yra smurtautojas. Motinos pokalbiai su vaikais apie tėvo neva smurtinį elgesį darė įtaką vaikų supratimui apie byloje nagrinėjamus įvykus ir jų pateikiamiems tų įvykių apibūdinimams. Jei vaikams sąmoningai sukeliamas priešiškumas tėvui, jie gali nurodyti realiai nebuvusias aplinkybes apie iš tėvo neva patirtą smurtą, realiai buvusias konfliktines situacijas pateikti kaip smurtines ir pan. Taigi, dėl motinos įtakos iš esmės nėra galimybių neginčijamai diferencijuoti, kuri vaikų parodymų dalis yra paremta vaikų savarankiška patirtimi.

2.5. Esant abejonių dėl vaikų parodymų savarankiškumo, siekiant tokiais vaikų parodymais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį, turi būti surinkti įrodymai, kurie patvirtintų, kad apie kiekvieną nusikalstamos veikos aplinkybę, kuri inkriminuota A. B., vaikai liudija būtent remdamiesi savo asmenine patirtimi, o ne dėl motinos galimos įtakos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas L. L. įtakos vaikų parodymams apskritai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti nekvestionuotiną L. L. poveikį vaikams. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai iš esmės yra klaidingi ir prieštaringi, o teismo išvados dėl L. L. įtakos vaikų parodymams padarytos pažeidžiant esminius baudžiamojo proceso principus visus prieštaravimus (neaiškumus) vertinti kaltinamojo naudai, draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis. A. B. kaltę neigiant ir byloje nesant objektyvių duomenų, paneigiančių motinos įtaką vaikų parodymams, mažamečių nukentėjusiųjų parodymai nepripažintini patikimu A. B. kaltės įrodymu. Taigi, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai klaidingai sprendė dėl L. L. įtakos vaikų parodymų patikimumui.

2.6. Be to, vaikų parodymai dėl faktinių aplinkybių yra abstraktūs, nelogiški, hiperbolizuoti, neįtikinami, prieštaraujantys tarpusavyje, tai taip pat kelia abejonių dėl šių parodymų patikimumo ir galimybės jais vadovautis nagrinėjamoje byloje. E. B. apklausos metu nurodžius, kad ji tėvo buvo mušama ypač dažnai, mergaitės buvo paklausta, kiek tokių kartų buvo, kai jai buvo suduota diržu, į tai ji atsakė – vieną arba du kartus. Toks (duomenys neskelbtini) metų vaiko parodymų prieštaringumas negali būti pateisinamas vaiko amžiumi. E. B. ekspertizės metu ekspertei nurodė, kad A. B. trenkė jo galvą kakta į spintelę, po to jis pradėjo prasčiau girdėti. Abejotina, ar toks sužalojimo mechanizmas yra objektyviai įmanomas, be to, tiek vaiko veido sužalojimus, tiek ir sutrikusią klausą būtų pastebėjusi vaiko motina ir pedagogai. Tačiau jokių minėtų duomenų byloje nėra. Atkreipiamas dėmesys, kad apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu (praėjus maždaug pusantro mėnesio nuo paskutinio vaikų susitikimo su tėvu) E. B., pasakodamas apie tėvo namuose patirtą fizinį smurtą, nurodė tik vienintelę 2019 m. spalio 30 d. situaciją, o E. B. parodė, kad vaikai buvo dažnai mušami diržu, rankomis. Kai buvo atliekama ekspertizė (praėjus daugiau nei dvejiems metams po byloje nagrinėjamų įvykių), jau ir E. B. pradėjo pasakoti apie neva daugkartinius fizinio smurto atvejus tėvo namuose. Taigi, E. B. paaiškinimai, praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo bendravimo su tėvu pabaigos, buvo papildyti esminėmis faktinėmis aplinkybėmis dėl tėvo smurtinio elgesio, tai taip pat patvirtina L. L. poveikį vaiko parodymams.

2.7. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo besąlygiškai tikėti vaikų parodymais, kadangi byloje nėra nė vieno objektyvaus įrodymo, kuris tvirtintų vaikų nurodytas aplinkybes apie neva patirtą smurtą iš tėvo. Byloje nebuvo surinkta jokių duomenų apie pasekmes vaikų sveikatai, kurios neišvengiamai kyla fiziškai prieš vaikus smurtaujant. Nors nukentėjusieji parodė, kad metus buvo tėvo sistemingai mušami (netgi ir diržu), tačiau per visą šį laikotarpį nei vaikų motina, nei pedagogai mokykloje, nei gydytojai per kasmetines apžiūras nepastebėjo ir nefiksavo jokių galimo fizinio smurto požymių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti A. B. kaimynai, šie parodė, kad niekada nėra girdėję jokio vaikų verksmo. Bylai aktualiu laikotarpiu E. B. buvo tirtas Psichologinėje pedagoginėje tarnyboje, mokykloje jam buvo skirtos ir teikiamos psichologo, socialinio darbuotojo konsultacijos dėl mokymosi sunkumų, tačiau šie specialistai taip pat neįžvelgė jokių požymių, kad prieš vaiką būtų smurtaujama. Liudytoja psichologė D. P., kuri teikė konsultacijas E. B., parodė, kad jai niekada nebuvo kilę įtarimų, jog prieš vaiką smurtaujama. Nors ši liudytoja patvirtino, jog atvykę E. B. su motina nurodė, kad tėvas savaitgalį jam sudavė diržu, trenkė per galvą, kad yra mušęs ir seserį, tačiau ji negalėjo konkrečiai įvardyti, kurias aplinkybes savarankiškai nurodė pats vaikas. Todėl tokio nekonkretaus turinio liudytojos D. P. parodymai neleidžia patvirtinti jokių A. B. inkriminuotų nusikalstamos veikos aplinkybių. Liudytoja psichologė A. J., teikusi konsultacijas E. B., patvirtino, kad mergaitė buvo sakiusi, jog tėvas yra mušęs tiek ją, tiek brolį, tačiau taip pat parodė, kad nukentėjusioji nėra sakiusi, jog nenori vykti pas tėvą, jog ją skriaudžia ir nuolatos muša.

2.8. Be to, nuteistojo gynėjas proceso metu buvo pateikęs A. B. ir L. L. susirašinėjimus SMS žinutėmis bylai aktualiu laikotarpiu. Iš šių žinučių turinio matyti, jog L. L. džiaugėsi, kad vaikai po savaitgalio su tėvu grįžo laimingi, kad vaikai pasiilgo tėvo. Jeigu nuteistojo namuose prieš vaikus sistemingai būtų naudotas fizinis ir psichologinis smurtas, jų emocijos grįžus iš tėvo namų būtų buvusios visiškai kitokios. Epizodo sudavus dukteriai, po ko mergaitė atsitrenkė į virtuvės spintelę, aplinkybes paneigia byloje pateiktos A. B. virtuvės, kurioje neva buvo įvykdyta nusikalstama veika, nuotraukos su virtuvės spintelių aukščių matavimais ir E. B. sveikatos pažyma, patvirtinanti, kad jos ūgis keli mėnesiai prieš įvykį buvo 134,5 cm. Mergaitė dėl savo ūgio objektyviai nebūtų galėjusi pasiekti ir atsitrenkti veidu (akies plotu) į spintelę, kurios apatinis kraštas yra 145 cm aukštyje, t. y. 10 cm aukščiau nei vaiko viršugalvis. Bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai, vertindami mažamečių nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, į nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis neatsižvelgė. Todėl teismų išvados dėl nukentėjusiųjų parodymų patikimumo yra nepagrįstos, neatitinka vaikų parodymų turinio, padarytos selektyviai vertinant bylos duomenis, klaidingai sprendžiant dėl L. L. įtakos vaikų parodymų turiniui. Dėl nurodytų priežasčių vaikų ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai nepagrįstai buvo pripažinti patikimais ir jais vadovautasi sprendžiant dėl A. B. kaltės.

2.9. Pirmosios instancijos teismas pažeidė reikalavimą nuosprendį grįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, mažamečiams nukentėjusiesiems buvo paskirtos teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės, jų metu vaikai ekspertėms nurodė papildomas faktines aplinkybes apie A. B. nusikalstamus veiksmus, šių faktinių aplinkybių nebuvo nurodę apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Dėl to nukentėjusiųjų įgaliotoji atstovė pateikė teismui prašymą pakeisti kaltinimą, pakeičiant veikos kvalifikavimą ir papildant kaltinimą naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas minėtą prašymą patenkino, A. B. buvo inkriminuotos naujos faktinės aplinkybės, apie kurias nuketėjusysis E. B. nebuvo apklaustas nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nei teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju, apkaltinamąjį nuosprendį grindžiant E. B. pasakojimo ištraukomis ekspertėms ir dėl šių aplinkybių neapklausus nukentėjusiojo teisme, buvo pažeistos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatos, o tai pripažintina esminiu BPK pažeidimu.

2.10. Nagrinėjamoje byloje spręsdami dėl A. B. kaltės žemesnės instancijos teismai neteisingai išsprendė liudytojos L. L. parodymų patikimumo klausimą ir nepagrįstai vadovavosi šiuo įrodymu. L. L. ir nuteistojo santykiai nutraukus santuoką išliko konfliktiški ir priešiški, todėl ji buvo suinteresuota ne objektyviai išnagrinėti bylą ir nustatyti tiesą byloje, o kuo blogesne A. B. padėtimi. Nustatyti faktai dėl L. L. veiksmų, formuojant neigiamas vaikų nuostatas apie tėvą, taip pat leidžia daryti išvadą dėl šios liudytojos parodymų nepatikimumo. Be to, L. L. sakė netiesą apie tikrąsias įvykio aplinkybes, neva sutrikdytą vaiko fizinę sveikatą tiek skambindama bendruoju pagalbos telefonu pranešti apie galimą smurtą prieš vaikus, tiek ir duodama parodymus teismo posėdyje. Atkreipiamas dėmesys, kad minėtos liudytojos parodymai taip pat yra prieštaringi. L. L. teismo posėdžio metu parodė, kad, vaikams pradėjus bendrauti su tėvu, jų elgesys, savijauta pasikeitė į blogąją pusę, vaikams pradėjo nesisekti moksluose, jie tapo uždaresni, tačiau, pradėjus ikiteisminį tyrimą ir nutraukus vaikų bendravimą su tėvu, vaikų savijauta neva žymiai pagerėjo, vaikai atsipalaidavo, pagerėjo jų mokymosi rezultatai. Tuo tarpu, duodama paaiškinimus dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio pagrįstumo, liudytoja nurodė priešingas aplinkybes, t. y. kad, net ir praėjus nemažai laiko nuo byloje nagrinėjamų aplinkybių, vaikai vis dar patiria stiprias neigiamas tėvo naudoto smurto pasekmes.

2.11. Bylą nagrinėję teismai neteisingai sprendė ir dėl liudytojos K. B. bei nuteistojo A. B. parodymų nepatikimumo ir nepagrįstai jais nesivadovavo. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymus atmetė nurodydamas, kad A. B. parodymai yra tik gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o K. B. yra jo sutuoktinė, kuri turi suinteresuotumą padėti išvengti atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl K. B. ir A. B. parodymų nepatikimumo, papildomai nurodė, kad jų parodymai prieštarauja tarpusavyje, tai kelia abejonių jų teisingumu. Kasatorių nuomone, asmens procesinė padėtis negali būti vienintelė priežastis atmesti jo parodymus. Tiek kaltinamojo, tiek ir jam artimų asmenų parodymai bei jų patikimumas turi būti vertinami pagal tokias pačias įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles kaip ir bet kurie kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju tiek paties nuteistojo, tiek ir jo sutuoktinės parodymai buvo nuoseklūs, išsamūs, konkretūs ir neprieštaraujantys jokiems kitiems byloje gautiems duomenims, išskyrus vaikų parodymus. Apeliacinės instancijos teismo nurodyti A. B. ir K. B. parodymų neatitikimai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo abejoti parodymų patikimumu.

2.12. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo nepagrįstai kvalifikuotos pagal BK 163 straipsnį. Nemaža dalis A. B. neva atliktų veiksmų prieš vaikus, kurie teismų buvo pripažinti nusikalstamais ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 163 straipsnį, nesiekia tokio pavojingumo, dėl kurio reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Vaiko sudrausminimas pagąsdinant diržu ar pastatymu į kampą, balso pakėlimas drausminant vaiką, mokyklinio amžiaus vaiko pamokymas išsiplauti indus negali būti laikomi pavojingais ir nusikalstamais veiksmais baudžiamosios atsakomybės prasme. Pirmosios instancijos teismas nusikalstamais nepagrįstai pripažino ir A. B. veiksmus, kuriuos jis neva atliko konfliktinės situacijos su dukterimi metu, palenkdamas mergaitės galvą į lėkštę. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad A. B., primindamas vaikams valgyti, o ne kalbėtis, palenkė dukters galvą į lėkštę ir mergaitė išsitepė veidą. Nukentėjusioji parodė, kad po tokio tėvo veiksmo jai nebuvo linksma ir buvo nemalonu. Taigi, A. B. vaiko veido į lėkštę netrenkė ir jokių smurtinių veiksmų prieš dukterį neatliko.

2.13. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad vienkartinis vaiko galvos palenkimas prie lėkštės, siekiant sudrausminti vaiką dėl kalbėjimo prie stalo, nelaikytinas nusikalstamu, tačiau tas pats veiksmas, atliktas tris kartus, pagrįstai pripažintinas užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę. Kasatorių vertinimu, minėti teismo argumentai klaidingi ir nepagrįsti. Veiksmas, neatitinkantis psichinės ar fizinės prievartos požymių, todėl nepripažintinas pavojingu ir nusikalstamu baudžiamosios atsakomybės taikymo prasme, negali tapti nusikalstamu priklausomai nuo šio veiksmo pakartojimo. Be to, vadovaujantis skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu abstrakčiu A. B. galimai atliktų nusikalstamų veiksmų aprašymu, iš esmės neįmanoma nustatyti, kokiu intensyvumu (dažnumu) minėti veiksmai buvo atlikti. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas psichinio ir (ar) fizinio vaiko gniuždymo pakartotinumo požymis, tai taip pat paneigia galimybę A. B. inkriminuotas veikas kvalifikuoti pagal BK 163 straipsnį.

2.14. Žemesnės instancijos teismai taip pat netinkamai pritaikė BK 37 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamoje byloje A. B. pripažino, jog 2019 m. lapkričio 30 d. sūnui sudavė diržu, norėdamas jį sudrausminti dėl melavimo, t. y. iš esmės siekdamas pozityvaus tikslo. Taigi, nuteistasis nesiekė vaiko sužaloti ar sukelti jam skausmo. Šiuo atveju vaikui suduota buvo tik vieną kartą per koją, smūgis nebuvo stiprus, po jo neliko jokių žymių, todėl skausmas vaikui buvo tik momentinis. Tai leidžia daryti išvadą, kad A. B. padaryta veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, ją vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 37 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai atsisakė atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, teisės aktuose jokie ribojimai BK 37 straipsniui taikyti nėra nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 9 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019 nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atleido asmenį pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažametėms dukterims BK 37 straipsnio pagrindu dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. A. B. kaltumas padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nustatytas remiantis leistinais ir teismo posėdyje patikrintais įrodymais. Šių įrodymų visumos teismui pakako, kad būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Savo išvadas pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrindė ne vien tik nukentėjusiųjų E. B. ir E. B., jų motinos ir atstovės pagal įstatymą L. L., bet ir liudytojų D. M. (P.), A. J., S. K. parodymais, eksperčių S. Stanaitienės ir T. Gabnytės-Nagi paaiškinimais teisme, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktais ir kt. Išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad nors teisme nuteistasis kategoriškai neigė atlikęs jam inkriminuotus veiksmus (išskyrus fizinio skausmo sukėlimą sūnui E. B.), tačiau jo kaltė nustatyta remiantis bylos įrodymų visuma.

3.2. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, mažamečių nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. apklausos pas ikiteisminio tyrino teisėją buvo atliktos nepažeidžiant BPK reikalavimų. Šiose apklausose dalyvavo visi baudžiamojo proceso įstatymu įpareigoti dalyvauti asmenys, t. y. prokurorė, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė ir psichologė. Be to, nukentėjusiųjų apklausose dalyvavo ir jų atstovė pagal įstatymą L. L. bei įgaliotoji atstovė advokatė L. Kuprusevičienė. Taigi, mažamečių nukentėjusiųjų apklausa buvo vykdoma pagal BPK 186 straipsnyje nustatytus reikalavimus, apklausų metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas. Minėtos apklausos buvo atliktos 2020 m. sausio 13 d., o pranešimas apie įtarimą A. B. įteiktas 2020 m. kovo 4 d. Įvertinus šią aplinkybę manytina, kad prokurorė neturėjo pareigos pranešti A. B. apie vyksiančias apklausas, nepriklausomai nuo to, kad ikiteisminiame tyrime jis vėliau buvo pripažintas įtariamuoju.

3.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiųjų parodymų svarbą byloje ir kaltinamojo teisę pačiam užduoti klausimus, sprendė klausimą dėl mažamečių pakartotinės apklausos. Tačiau, vaikų atstovei pagal įstatymą nesutikus leisti apklausinėti mažamečių teisme dėl galimo jų pakartotinio traumavimo, teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų motinos ir jų atstovės siūlymus, nusprendė paskirti kompleksines teismo psichiatrines, psichologines ekspertizes. Įvertinęs gautų ekspertinių tyrimų rezultatus ir atsižvelgdamas į eksperčių paaiškinimus teisme, pirmosios instancijos teismas pagrįstai mažamečių nukentėjusiųjų pakartotinai į apklausą nekvietė. Tačiau šios aplinkybės neleidžia teigti, kad taip esmingai buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nuosprendžio pagrįsti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais nukentėjusiojo parodymais, jei jis buvo apklaustas BPK 184 straipsnyje nustatyta tvarka ir šie parodymai buvo paskelbti ir ištirti BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė. Nukentėjusiųjų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo paskelbti teisiamojo posėdžio metu, taip pat buvo peržiūrėti apklausų vaizdo ir garso įrašai.

3.4. Žemesnės instancijos teismai tinkamai įvertino nukentėjusiųjų mažamečių parodymų patikimumą. Teismai, savo procesinius sprendimus pagrįsdami ir E. B. bei E. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, neapribojo kaltinamojo teisės į gynybą ir nepadarė esminio proceso pažeidimo, kuris būtų sutrukdęs priimti teisėtą ir pagrįstą teismo nuosprendį ar nutartį. Atsižvelgiant į nagrinėjamų nusikaltimų pobūdį ir jų padarymo aplinkybes, nukentėjusiųjų amžių, jų socialinį pažeidžiamumą, siekį užtikrinti nepilnamečių proceso dalyvių apsaugą nuo pernelyg didelio žalingo baudžiamojo proceso poveikio, nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimo žemesnės instancijos teismuose metu buvo suvaržyta nuteistojo teisė pačiam užduoti klausimus.

3.5. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, A. B. pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir pagal BK 163 straipsnį. A. B. šioje byloje nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichologiškai gniuždydamas savo mažamečius vaikus, taikydamas neadekvačias bausmes už tariamus nusižengimus ir tai darydamas periodiškai. Žemesnės instancijos teismai, atsižvelgdami į teismo psichologijos, teismo psichiatrijos ekspertizės aktų išvadas, nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą L. L. parodymus, įvertinę rašytinę bylos medžiagą, motyvuotai konstatavo, kad A. B. veiksmai dėl jų apimties ir turinio yra kur kas pavojingesni – vaikai ne tik buvo įžeidinėjami, gniuždomi psichiškai, jiems sukeltos neigiamos reakcijos.

3.6. Šiuo atveju žemesnės instancijos teismai pagrįstai netaikė BK 37 straipsnio nuostatų. A. B. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad tyčia savo sūnui E. B. su ranka sudavė nenustatytą smūgių skaičių per galvą ir ne mažiau kaip vieną kartą su diržu sudavė ir per sėdmenis, taip savo tyčiniais veiksmais mažamečiam nukentėjusiajam E. B. sukeldamas fizinį skausmą. Tokie teismo įrodytais pripažinti nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip mažareikšmiai. Šiuo atveju intensyvus fizinis smurtas buvo panaudotas prieš mažametį vaiką, kuriam tuo metu tebuvo (duomenys neskelbtini) metai, o smurtautojas – suaugęs normaliai fiziškai ir psichiškai išsivystęs vaiko tėvas, kuris suvokė, kad jo veiksmai sukels vaikui fizinį skausmą, ir to siekė.

4. Nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. atstovė pagal įstatymą L. L. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atstovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasacinio skundo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiant mažamečius nukentėjusiuosius buvo pažeisti BPK nustatyti reikalavimai, neturi teisinio pagrindo ir laikytini gynybine taktika. A. B. apie vaikų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją datą, vietą, laiką buvo žinoma, tačiau jis nesikreipė į tyrėją ar prokurorę dėl klausimų pateikimo. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, siekdamas išvengti pakartotinės apklausos teisme, vaikų apklausą atliko profesionaliai ir išsamiai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nusprendė, kad nukentėjusieji pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo apklausti pagrįstai, atsižvelgiant į ekspertizės aktuose pateiktą rekomendaciją vaikams ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose nedalyvauti. Nukentėjusiųjų parodymai yra pakankamai nuoseklūs, tarpusavyje neprieštaraujantys ir vienas kitą papildantys, patikimi, o jų parodymuose esantys prieštaravimai nėra esminiai. Todėl netikėti nukentėjusiųjų parodymais nėra pagrindo. Byloje nėra objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti L. L. poveikį mažamečių nukentėjusiųjų parodymams.

4.2. Be to, priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai grindžiami ne išimtinai nukentėjusiųjų ar jų motinos parodymais, bet byloje surinktų įrodymų visuma, kuri patvirtina, kad nuteistasis prieš savo vaikus naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Tuo tarpu A. B. bylos nagrinėjimo metu siekė suklaidinti teismą ir taip išvengti atsakomybės už savo padarytus nusikalstamus veiksmus, todėl jo parodymai vertintini kritiškai. Šiuo atveju nėra pagrindo pateisinti nuteistojo veiksmų smurtiniu (psichologiniu ir fiziniu) būdu auklėjant savo mažamečius vaikus. Nuteistasis turėjo suprasti, kad tėvams draudžiama naudoti auklėjimo metodus, kuriais yra padaroma žalos vaikų fizinei ir (ar) psichikos sveikatai.

4.3. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, be kita ko, atsižvelgiama ir į nuostatą, kad smurtas artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei yra priskiriamas visuomeninę reikšmę turinčioms veikoms (Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299-648/2015). Todėl kasaciniame skunde pareikštas prašymas taikyti mažareikšmiškumo institutą yra nepagrįstas ir, vertinant bylos aplinkybių visumą, negalimas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato M. Sriubo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-31-788/2021). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).

7. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų analizei, ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamos savos byloje tirtų faktų ir įrodymų interpretacijos bei nuomonės dėl atskirų bylos duomenų vertinimo, jų įrodomosios reikšmės nustatant byloje įrodinėtinas aplinkybes. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus. Iš paduoto kasacinio skundo turinio matyti, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra tai, ar nebuvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 44 straipsnio 7 dalies, 184 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų pažeidimai, taip pat baudžiamojo įstatymo, BK 163 straipsnio ir BK 37 straipsnio, taikymo patikrinimas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

8. Kasaciniame skunde teigiama, kad byloje buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių, 44 straipsnio 7 dalies pažeidimai, nes žemesnės instancijos teismai nepilnamečių nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepagrįstai pripažino įrodymais ir jais vadovavosi, išsamiai ir nešališkai neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, selektyviai vertino įrodymus, nesusiejo jų į visumą, nuteistojo kaltę grindė tik kaltinimui palankiais įrodymais, o teisinamuosius įrodymus ignoravo. Taip pat dėl mažamečių nukentėjusiųjų apklausos tyrimo ir vertinimo aplinkybių iš esmės pažeisti BPK 184 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo teiginiais.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Teisės taikymo aspektu patikrinusi bylą, tokio pobūdžio įrodymų vertinimo pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, šioje byloje teisėjų kolegija nenustato.

10. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 163 straipsnyje, apkaltinamajame nuosprendyje yra pagrįstos mažamečių nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotais parodymais, kurių turinys atspindi, kad jų tėvas A. B. prieš juos sistemingai naudojo fizinį ir psichologinį smurtą; nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą (motinos) L. L. parodymais, kad vaikai jai papasakojo apie iš tėvo patirtą fizinį ir psichologinį smurtą ir kad vaikų elgesys pasikeitė jiems pradėjus bendrauti su A. B.; liudytojų – psichologių D. P., A. J. parodymais apie jų iš vaikų girdėtą informaciją konsultacijų metu, eksperčių S. Stanaitienės ir T. Gabnytės-Nagi paaiškinimais apie nukentėjusiųjų teismo psichiatrinių, psichologinių ekspertizių atlikimo aplinkybes. Taip pat pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirta rašytine bylos medžiaga: teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktaisNr. 103MS-216/2021 ir Nr. 103MS-217/2021, (duomenys neskelbtini) progimnazijos 2019 m. gruodžio 5 d. informaciniu raštu dėl galimo smurto prieš mažametį asmenį, Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus 2020 m. sausio 8 d. informacinio pobūdžio pažyma dėl pranešimo apie įvykį bei kita bylos medžiaga. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo motyvai, remiantis ištirtais įrodymais, nurodant, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje, pagrįstos išvados, patvirtinančios, kad nuteistasis A. B. išties piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis, sistemingai fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo vaikus, bei sukėlė jiems fizinį skausmą (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo A. B. gynėjo apeliacinį skundą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė ir motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 163 straipsnyje, yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimo patikrinimas taip pat atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: iš skundžiamos nutarties 20–26 punktų turinio matyti, kad byloje ištirti įrodymai palyginti tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Nutartyje buvo atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų leistinumu (galimybe remtis mažamečių nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. parodymais, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją), jų patikimumu ir pakankamumu konstatuojant nuteistojo A. B. kaltę.

12. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. B. nebuvo pranešta apie nukentėjusiųjų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vietą ir laiką, tai vertintina kaip esminis BPK 184 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas ir įtariamojo teisės dalyvauti apklausoje bei užduoti apklausiamiems asmenims klausimų suvaržymas. Anot kasatorių, nukentėjusiųjų parodymai buvo gauti pažeidžiant BPK nustatytą jų gavimo būdą, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ir negali būti pripažįstami įrodymais. Su šiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

13. BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtinta kaltinamojo teisė apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti, yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus ir pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (pvz., 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02; Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, kad tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06; Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-276-976/2015, 2K-539-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-40-628/2022, 2K-7-196-303/2022). Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo užduoti jam klausimų, laikantis atitinkamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-539-976/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-7-196-303/2022). Tačiau kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik (arba lemiamai) asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo metu arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais, teismas turi patikrinti ir įvertinti, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio (nedavusio parodymų teisme) liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 26766/05 ir 22228/06).

15. Nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Svarbia nukentėjusiojo (liudytojo) nedalyvavimo teisme priežastimi gali būti pripažįstama situacija, kai dėl apklausos teisme nukentėjusiajam gali būti psichinė trauma ar kitokių sunkių pasekmių (BPK 283 straipsnio 3 dalis), kurių buvimas arba reali grėsmė paprastai patvirtinami medicininio pobūdžio duomenimis (2013 m. vasario 19 d. sprendimas byloje Gani prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61800/08; 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Rosin prieš Estiją, peticijos Nr. 26540/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje D. T. prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 25307/10; 2014 m. vasario 11 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Gonzalez Najera prieš Ispaniją, peticijos Nr. 61047/13; 2018 m. birželio 12 d. sprendimas byloje T. K. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 14000/12). Aktualu yra šios bylos kontekste pažymėti, kad, pagal BPK 186 straipsnio 2 dalį, nepilnametis liudytojas ar nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą; jų apklausos metu turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas; nepilnametis liudytojas ir nepilnametis nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį šaukiami tik išimtiniais atvejais.

16. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. sausio 13 d. ikiteisminio tyrimo teisėjas atliko mažamečių nukentėjusiųjų E. B. ir E. B. apklausas, kuriose dalyvavo prokurorė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė, psichologė, nukentėjusiųjų atstovė pagal įstatymą L. L. ir įgaliotoji atstovė advokatė L. Kuprusevičienė. Tuo tarpu pranešimas apie įtarimą A. B. buvo įteiktas tik beveik po dviejų mėnesių, t. y. 2020 m. kovo 4 d. Taigi, nukentėjusieji pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausti dar iki A. B. pareiškiant įtarimą padarius nusikalstamas veikas, todėl jo nedalyvavimas minėtoje apklausoje nepažeidė BPK 184 straipsnio nuostatų.

17. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo teismuose aplinkybių, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistojo ir jo gynėjo prašymai apklausti mažamečius nukentėjusiuosius teismo posėdyje buvo apsvarstyti ir įstatymo nustatyta tvarka motyvuotai atmesti atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas jų nebeapklausti teisme. Kaip pažymėta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje, 2021 m. balandžio 14 d. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas nutarė priimti nutartį dėl mažamečių nukentėjusiųjų apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant proceso dalyviams. 2021 m. gegužės 20 d. posėdžio metu L. L. pateikė prašymą neapklausti mažamečių nukentėjusiųjų, kadangi šie bijojo vykti į teismą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad, siekdamas išvengti psichologinės įtakos vaikams, teismas negali įpareigoti ar priversti mažamečius vaikus atvykti į apklausą teisme, taip pat įvertino aplinkybes, jog dėl nuo nagrinėjamų įvykių praėjusio laiko tarpo yra pagrįsta skirti psichologinę (psichiatrinę) ekspertizę mažamečiams nukentėjusiesiems, siekiant įsitikinti, ar jie neturi polinkio meluoti ir (ar) fantazuoti ir ar tikslinga juos apklausinėti teisme. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose Nr. 103MS-216/2021 ir Nr. 103MS-217/2021 nurodyta, kad E. B. ir E. B. nerekomenduojama dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdžiuose.

18. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo peržiūrėti mažamečių apklausų pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu daryti vaizdo ir garso įrašai (BPK 186 straipsnio 2 dalis), užtikrinant galimybę apklausose nedalyvavusiems asmenims, taip pat ir nuteistajam bei gynėjui, matyti ir girdėti, kaip vyko apklausos, ir A. B. buvo sudaryta galimybė pasisakyti dėl juose užfiksuotų aplinkybių, nukentėjusiųjų parodymų. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustos ekspertės S. Stanaitienė ir T. Gabnytė-Nagi, kurios atliko nukentėjusiųjų teismo psichiatrines, psichologines ekspertizes. Ekspertės teisme patvirtino ekspertizės aktų Nr. 103MS-216/2021 ir Nr. 103MS-217/2021 išvadas (rekomendacijas) daugiau nukentėjusiųjų neapklausti. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. B. ir jo gynėjas nepateikė motyvuoto prašymo atlikti įrodymų tyrimą ir būtinai apklausti mažamečius nukentėjusiuosius, taigi darytina išvada, kad vaikų, kuriems bylos nagrinėjimo teismuose metu buvo atitinkamai (duomenys neskelbtini) metų ir (duomenys neskelbtini) metų, nedalyvavimo teismo procese priežastis buvo svarbi, o gynybai buvo sudarytos pakankamos procesinės galimybės susipažinti su parodymų turiniu ir kvestionuoti tiek vaikų parodymus, duotus teisėjui, tiek kitas su nukentėjusiųjų apklausomis pas ikiteisminio tyrimo teisėją susijusias aplinkybes.

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-370/2014, 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024). Kita vertus, šis vaikų liudijimų vertinimo ypatumas nepašalina būtinumo vadovautis pagrindiniu įrodinėjimo principu, t. y. kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą, o abejonės dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Todėl bylose, kuriose vaikų parodymuose aptinkama nenuoseklumo ar tam tikrų prieštaravimų, pripažįstant tokius parodymus patikimais, labai svarbu, kad jie iš esmės atitiktų kitus bylos duomenis, tarp jų ir byloje esančias psichiatrų, psichologų ar vaiko teisių apsaugos specialistų išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2013, 2K-252/2013, 2K-287/2014, 2K-494-677/2015, 2K-539-976/2015, 2K-294-648/2017, Nr. 2K-244-788/2023).

20. Iš skundžiamų žemesnės instancijos teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad teismai, atsižvelgdami į nagrinėjamos bylos specifiką, siekdami įsitikinti mažamečių nukentėjusiųjų parodymų patikimumu, itin kruopščiai ir išsamiai tyrė jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, išdėstė motyvus, kokie bylos duomenys pagrindžia A. B. atliktų veiksmų neteisėtumą. Siekdami visapusiškai įvertinti mažamečių nukentėjusiųjų parodymų patikimumą ir galimą jų motinos L. L. įtaką parodymų turiniui, teismai kartu įvertino ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose nurodytas aplinkybes. Panaudojus specialiąsias psichologijos žinias, eksperčių priimtuose ekspertizės aktuose konstatuota, kad abiem mažamečiams vaikams nenustatyti tokie kalbos ir pažintinių gebėjimų ypatumai, dėl kurių jie negalėtų teisingai suvokti bei įsiminti konkrečių faktinių byloje tiriamų aplinkybių ir duoti parodymų apklausų metu, nenustatytos ir priežastys, dėl kurių abu vaikai negalėtų būti liudytojais byloje. Be to, šiuose aktuose konstatuota, kad didesnis polinkis fantazuoti, painioti vaizduotės produkciją su realiais įvykiais (patirtimi) ir didesnis įtaigumas nukentėjusiesiems nenustatyti, nenustatytos ir priežastys, dėl kurių abiejų mažamečių parodymuose bei paaiškinimuose nurodyti įvykiai nebūtų paremti realiu jų pačių patyrimu. Ekspertizės metu negauta duomenų, kad mažametė E. B. būtų patyrusi poveikį išsigalvoti konkrečias faktines aplinkybes, kurias ji nurodė apklausos metu. Nors, vertinant mažamečio E. B. parodymus, ekspertizės akte rekomenduojama atkreipti dėmesį į patiriamą tiesioginį ir (ar) netiesioginį motinos poveikį, formuojantį jo nuostatas dėl tėvo ir santykio su juo, dėl to berniukas apklausų metu gali sutirštinti tam tikras įvykių aplinkybes, tačiau, ekspertų vertinimu, šis poveikis nedaro reikšmingos įtakos mažamečio E. B. apklausos metu išsakytoms konkrečioms faktinėms aplinkybėms. Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus ir ekspertizės aktuose pateiktas išvadas, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta aiškių aplinkybių, kurios pagrįstų tai, jog L. L., papasakodama apie A. B. praeities veiksmus, sudarė sąlygas mažamečiams sutartinai meluoti apie jų patirtą fizinį ir psichologinį smurtą. Apeliacinės instancijos teismas padarė byloje nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje iš esmės nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti L. L. poveikį vaikams, dėl kurio mažamečiai nukentėjusieji papasakojo beveik visiškai tapačias istorijas apie prieš juos panaudotą smurtą.

21. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiųjų E. B., E. B. parodymų vertinimas nagrinėjamoje byloje neturėjo tokių trūkumų, kurie gali būti pripažinti esminiais, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo reikalavimus, tinkamai patikrino ir išdėstė bylos medžiaga grindžiamas išvadas, kad mažamečių nukentėjusiųjų paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir atliekant teismo psichiatrines, psichologines ekspertizes, yra tarpusavyje pakankamai nuoseklūs, vienas kitą papildo, yra tarpusavyje neprieštaraujantys ir pagrindžia prieš mažamečius nukentėjusiuosius panaudotą fizinį bei psichologinį smurtą.

22. Patikrinusi šią bylą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad A. B. kaltė padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje ir BK 163 straipsnyje, nustatyta pažeidžiant jo nekaltumo prezumpciją ir pagrįsta neleistinais, tinkamai teismų nepatikrintais įrodymais, pažeidžiant kasaciniame skunde nurodytus BPK reikalavimus. Taigi panaikinti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus nuteistojo A. B. ir jo gynėjo kasaciniame skunde nurodytais argumentais dėl padarytų esminių BPK pažeidimų nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 163 straipsnio taikymo

23. Kasaciniame skunde teigiama, kad A. B. nustatytos nusikalstamos veikos buvo nepagrįstai kvalifikuotos pagal BK 163 straipsnį. Kasatorių nuomone, nemaža dalis A. B. neva atliktų veiksmų prieš vaikus dėl piktnaudžiavimo tėvo teisėmis ir pareigomis nesiekia tokio pavojingumo, dėl kurio reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais teiginiais.

24. Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 37 straipsnį, valstybė privalo užtikrinti, kad „nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių“. Minimo tarptautinio teisės akto 19 straipsnis papildo šį įsipareigojimą, nustatydamas, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių“. Nurodymas „įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto“ nepalieka jokių galimybių legalizuoti smurtą prieš vaikus. Fizinės bausmės ir kitos žiaurios ar žeminančios baudimo formos yra smurto formos, kurios yra draudžiamos ir negali būti pateisinamos jokiais siekiamais tikslais, o tokio pobūdžio tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų neteisėti veiksmai, priklausomai nuo jais sukeltų padarinių, užtraukia civilinę, administracinę ar baudžiamąją atsakomybę.

25. Vaiko teisės, jų apsaugos ir gynimo garantijos, vaiko elgesio kontrolės, tėvų atsakomybės už vaiko teisių pažeidimus bendrąsias nuostatas Lietuvos Respublikoje nustato Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas (toliau – VTAPĮ). Šio įstatymo nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija ir Vaiko teisių deklaracija (VTAPĮ 1 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad vaiko teisę būti apsaugotam nuo smurto, be kita ko, turi užtikrinti tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką (VTAPĮ 20 straipsnio 1 dalis). Smurtas prieš vaiką suprantamas kaip veikimu ar neveikimu vaikui daromas tiesioginis ar netiesioginis tyčinis fizinis, psichologinis, seksualinis poveikis, jeigu dėl to vaikas mirė, buvo sutrikdyta jo sveikata, normali raida, jam sukeltas skausmas ar pavojus gyvybei, sveikatai, normaliai raidai ar pažeminta vaiko garbė ir (ar) orumas, taip pat nepriežiūra (VTAPĮ 2 straipsnio 10 dalis). Taigi fizinis vaikų baudimas, žeminimas ir nepriežiūra Lietuvoje yra uždrausti ir užtraukia teisinę atsakomybę (baudžiamąją, administracinę, civilinę) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-7-196-303/2022).

26. Pagal BK 163 straipsnį kaltininkas baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas nustačius, kad jis piktnaudžiavo tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis. Šios nusikaltimo sudėties apsaugos objektas yra vaikas ir šeima; veika įvardyta kaip piktnaudžiavimas turimomis teisėmis (pareigomis) fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką, paliekant jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgiantis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553-942/2015, 2K-157-495/2021). Šio apysunkio nusikaltimo sudėtis yra formalioji; kaltė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuri suponuoja savo elgesio su vaiku pavojingo pobūdžio suvokimą ir norą taip veikti. Įrodinėjant šioje specialiojoje normoje nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, svarbu atsižvelgti ir į socialinę tikrovę, t. y. kad kaltinamieji dažniausiai gyvena kartu su vaikais, juos sieja ypatingas žmogiškasis ryšys, jie atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir už poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį ir pan. Šių aplinkybių vertinimas padeda atsakyti į klausimą, ar tėvų vaikui taikytos poveikio priemonės pasižymėjo nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Kita vertus, vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys jam fizinį skausmą, patys savaime rodo nusikalstamą jų pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017).

27. Byloje, laikantis pirmiau išdėstytų baudžiamojo įstatymo taikymo išaiškinimų ir kitų teisės aktų reikalavimų, nustatyta, kad A. B., būdamas mažamečių nukentėjusiųjų E. B., E. B. tėvas, privalėdamas rūpintis jų sveikata, ugdymu, sudaryti jiems palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, piktnaudžiaudamas savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, sistemingai ilgą laiko tarpą (daugiau nei vienerius metus) trukusiais neteisėtais veiksmais tyčia fiziškai ir psichiškai gniuždė nukentėjusiuosius E. B., E. B., t. y. supykęs mušdavo vaikus ranka, diržu per įvairias kūno vietas, šaukdavo, vartodavo keiksmažodžius, baugindavo fizine bausme – demonstratyviai padėtu ant pietų stalo diržu, ne mažiau kaip tris kartus su ranka paėmė dukters galvą ir veidu trenkė į lėkštę su maistu, po to dukterį maistu ištepliotu veidu vertė suvalgyti maisto likučius lėkštėje ir kt. Nors nuteistasis viso proceso metu parodė, kad taikydamas tam tikrus drausminimo metodus jis siekė daryti vaikams auklėjamąjį poveikį, tačiau pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į mažamečių nukentėjusiųjų parodymus apie tėvo prieš juos naudotą psichinę ir fizinę prievartą, į nukentėjusių mažamečių vaikų amžių, jų socialinę brandą, fizinį ir protinį išsivystymą, byloje esančią abu mažamečius vaikus charakterizuojančią medžiagą, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų lemti poreikį, o kartu ir pateisinti nuteistojo veiksmus smurtiniu (psichiniu ir fiziniu) būdu auklėti savo mažamečius vaikus.

28. Nors teismų praktikoje pasisakyta, kad tam tikrais atvejais tėvai privalo imtis aktyvių veiksmų koreguodami vaiko elgesį, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog kartu teismai ne kartą yra nurodę, kad tėvai privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277-788/2016, 2K-149-1073/2021, 2K-7-196-303/2022). Šioje nutartyje minėta, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai draudžia tėvams naudoti auklėjimo metodus, kuriais padaroma žalos vaikų fizinei ir (ar) psichikos sveikatai (pvz., fizines bausmes, įvairius žeminančius tikrų ar įsivaizduojamų vaiko pareigų vykdymo ir gerovės užtikrinimo būdus ir pan.). Neprasilenkiant su teismine BK 163 straipsnio taikymo praktika, skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties 20.4, 27 punktuose pagrįstai nurodyta, kad byloje nustatyti nuteistojo veiksmai pagrindžia tai, jog jo taikytos priemonės negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti savo vaikus.

29. Įvertinę byloje nustatytus nuteistojo neteisėtus veiksmus, jų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. B. veiksmai akivaizdžiai peržengia tiek civilinės, tiek administracinės atsakomybės ribas, yra baudžiamojo įstatymo uždrausti ir pavojingi bei užtraukia baudžiamąją atsakomybę, t. y. nuteistasis A. B. savo elgesiu, sistemingai naudodamas fizinį ir psichologinį smurtą prieš savo mažamečius vaikus – nukentėjusiuosius E. B. ir E. B., juos fiziškai ir psichologiškai gniuždė ir šiais savo veiksmais piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

30. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 37 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai atsisakė atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo teiginiais.

31. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-112-648/2022, 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023 ir kt.).

32. Nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl BK 37 straipsnio taikymo, skundžiamos nutarties 29–31 punktuose išdėstė išsamius motyvus, kodėl nuteistojo A. B. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažįsta mažareikšme. Šiuo atveju pagrįstai atsižvelgta į nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų pobūdį, intensyvumą ir trukmę. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir daryti priešingas išvadas, kad A. B. padarytu smurtinio pobūdžio nusikaltimu, kai jis sistemingai, ilgą laiko tarpą (daugiau nei vienerius metus) mušdavo savo mažamečius vaikus E. B., E. B. ranka, diržu per įvairias kūno vietas, taip sukeldamas jiems fizinį skausmą, iš esmės nepadaryta žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia kasatorių nurodyta 2019 m. gegužės 9 d. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-895/2019. Nurodytoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad V. G. tik vieną dieną mušė savo mažametes dukteris ir kitaip prieš jas smurtavo: nukentėjusiajai M. G. trenkė per nugarą ir sėdmenis, liepė jai klūpėti kampe, o prieš nukentėjusiąją V. G. smurtavo kitokiu būdu – liepė klūpėti kampe. Minėtoje byloje buvo konstatuota, kad fizinis skausmas truko neilgai, buvo momentinis (suduoti du smūgiais ir vaikai klupdomi ant kelių). Akivaizdu, kad kasatorių nurodytoje byloje susiklosčiusios reikšmingos teisės taikymui aplinkybės yra skirtingos, nei nustatytos šioje byloje.

34. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai motyvavo savo išvadas dėl BK 37 straipsnio netaikymo A. B., atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė teisingas išvadas ir nenukrypo nuo teismų praktikos.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

35. Kasaciniame skunde prašoma, panaikinus žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus ir A. B. bylą nutraukus, nuteistajam priteisti šiame baudžiamajame procese jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijai atmetus kasacinį skundą, pirmiau nurodytoje proceso normoje nustatytos sąlygos sumokėti už advokato darbą nekyla, A. B. pagal BPK 22 straipsnio 4 dalies nuostatas yra nuteistasis. Todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo atlyginti nuteistojo A. B. turėtas išlaidas advokato paslaugoms.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Modesto Sriubo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Daiva Pranytė-Zalieckienė

Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas