K. Š. pagal BK 223 str., 222 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-109-942/2019

Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00037-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.11;

2.1.7.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Audronės Kartanienės ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. kasacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1129,80 Eur) ir 222 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio baudomis. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo K. Š. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. K. Š. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P LT“ direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 1 d. Ukmergės r., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą.

1.1. K. Š., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10 punkto reikalavimus, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos ir nesaugojo UAB „P LT“ 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 31 d. buhalterinės apskaitos dokumentų: avanso apyskaitų, atskaitingo asmens atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, prekių apyvartų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, didžiosios knygos ir 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitų apskaitos registrų, kuriuose būtų užregistruotos ūkinės operacijos, susijusios su bendrovės ūkine finansine veikla, jos turtu, nuosavu kapitalu, įsipareigojimų dydžiu ir struktūra.

1.2. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. K. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „P LT“ direktorius, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, 2015 m. balandžio 30 d. – 2016 m. vasario 29 d. Ukmergės r., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje ir laiku, tyčia apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą.

2.1. R. M. suklastojus tikrus dokumentus – 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą apie UAB „E C“ transporto paslaugos pardavimą UAB „P LT“ nurodant, kad nupirkta paslaugų už 4658,50 Eur, ir 2015 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 5 d. kasos pajamų orderių kvitus apie pinigų (iš viso 4658,50 Eur) už paslaugas gavimą (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui suklastojus UAB „E C“ direktoriaus I. B. parašą), K. Š. šiuos žinomai suklastotus kasos pajamų orderių kvitus patvirtino savo parašu ir juos bei nurodytą suklastotą PVM sąskaitą faktūrą įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą, nors realiai tokia ūkinė operacija neįvyko, bendrovė nurodytų paslaugų iš UAB „E C“ nepirko ir pinigų už jas nemokėjo.

2.2. R. M. suklastojus ir savo parašu patvirtinus tikrus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras apie UAB „E“ transporto paslaugų 2015 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais pardavimą UAB „P LT“ kasos pajamų orderių kvitus apie pinigų už paslaugas gavimą, taip pat suklastojus ir pasirašius už UAB „E“ direktorių, o nenustatytam asmeniui pasirašius už UAB „E“ direktorių D. G. PVM sąskaitas faktūras apie UAB „E“ transporto teisinių konsultacijų paslaugų 2016 m. sausio 4 d. – vasario 29 d. pardavimą UAB „P LT“ bei kasos pajamų orderių kvitus apie pinigų už paslaugas gavimą, PVM sąskaitose faktūrose nurodant, kad iš viso nupirkta paslaugų už 9931,33 Eur (iš jų 8207,71 Eur paslaugų vertė ir 1723,62 Eur PVM), o kasos pajamų orderių kvituose – 14 244,23 Eur išmokėjimą UAB „E“ K. Š. šias žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras ir kasų pajamų orderių kvitus įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą, nors realiai tokios ūkinės operacijos neįvyko, bendrovė nurodytų paslaugų iš UAB „E“ nepirko ir pinigų už jas nemokėjo.

2.3. Dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2015–2016 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis K. Š. prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus panaikinti ir jį išteisinti. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Teismai, nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu – būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>), tačiau šiuo atveju tai padaryta nebuvo.

3.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų visų trijų veikų sudėtys materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje nurodyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga. Priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Šio objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio įrodinėjimas yra teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencija, ir rėmimasis vien tik specialiosiomis žiniomis gali lemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>). Tuo tarpu teismai, pripažindami jį kaltu padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, iš esmės rėmėsi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvada Nr. 5-5/74 (toliau – specialisto išvada). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje, pažymėjęs, kad aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai ir Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, nurodė, kad šiuo atveju tai ir buvo konstatuota specialisto išvada. Taigi pats apeliacinės instancijos teismas patvirtino ir pripažino, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remiamasi vien tik specialiosiomis žiniomis, t. y. specialisto išvada.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, pažymėjęs tai, kad akivaizdu, jog bendrovės direktoriui, t. y. jam, neatlikus tam tikrų pagal kompetenciją priklausančių veiksmų (nepateikus dalies dokumentų ir tam tikrų ūkinių operacijų nepagrindžiant apskaitos dokumentais) kyla padariniai – nėra galimybės nustatyti, ar apskaita tvarkoma tiksliai, teisingai ir pakankamai, ar esamuose apskaitos finansiniuose dokumentuose informacija yra objektyvi ir palyginama, nurodė, kad nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje užfiksuoti pažeidimai, patvirtinantys, kad UAB „P LT“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus, parodo, kad jis (kasatorius) neva nesiėmė aktyvių veiksmų tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta jam, kaip įmonės direktoriui, kylanti pareiga tinkamai tvarkyti ir saugoti buhalterinę dokumentaciją. Padarydamas tokias išvadas, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patvirtino ir pripažino, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remiamasi ne baudžiamojoje byloje esančiais neginčijamais įrodymais, o išimtinai specialisto išvada.

3.4. Teismai neatsižvelgė ir į tai, kad, pagal teismų praktiką, buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos. Jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita. Jis, kaip įmonės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus buvo pavedęs atlikti UAB „Valfinsta“, o jis (kasatorius) iš esmės įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kartu pažymėtina tai, kad Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 straipsniuose nurodyta, kad „kai ūkio subjekte yra darbuotojas arba ūkio subjektui pagal sutartį buhalterinės apskaitos paslaugas teikia įmonė“. Taigi šiuo atveju būtent UAB „Valfinsta“ buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

3.5. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, be baudžiamosios, yra nustatyta ir administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 1731 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 205 straipsnis). Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

3.6. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad UAB „Prefas“ neturi 2015 m. sausio 1 d. – birželio 1 d. buhalterinių dokumentų, tačiau neįvertino, kad šių dokumentų nebuvo, nes jų nepateikė UAB „Valfinsta“, taip pat to, kad šie dokumentai buvo atkurti ir pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – FNTT) kratos metu. Atkūrus įmonės buhalterinius dokumentus ir juos pateikus FNTT buvo įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „P LT“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Taigi jam turėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

3.7. Apkaltinamasis nuosprendis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra grįstas prielaidomis, nepagrįstai didelę įrodomąją reikšmę suteikiant pirmiau minėtai 2017 m. rugpjūčio 31 d. specialisto išvadai.

3.8. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog transporto paslaugos nebuvo perkamos ir teikiamos, įrodo nepateiktos sutartys ir važtaraščiai. Pažymėtina, kad tai, jog nebuvo pateiktos transporto paslaugų pirkimo sutartys, nepaneigia fakto, kad sandoriai realiai vyko, nes tokio pobūdžio susitarimus galima sudaryti ir žodžiu. Tai, kad liudytojai R. T. ir R. M. tiksliai negalėjo prisiminti, kur ir kokiomis aplinkybės teikė vežimo paslaugas, neįrodo jo kaltės, kad neva jis žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą. Akivaizdu, kad asmenys praėjus keleriems metams negali tiksliai ir detaliai prisiminti, kur, kada ir kam teikė transporto paslaugas, tačiau tokios abejonės ir prielaidos negali būti pagrindas jam priimti apkaltinamąjį nuosprendį. O tai, kad tyrimui nebuvo pateikti krovinio važtaraščiai, nepaneigia to, kad ūkinės operacijos realiai vyko, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei krovinio vežimo sutarčiai, nei krovinio vežimo sutarties veikimui. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

3.9. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl to, kad neva buvo teikiamos ir perkamos teisinės paslaugos, nurodė, kad specialisto išvadoje pažymėta, kad neva teisinių paslaugų teikimas buvo pagrįstas tik Anykščių rajono apylinkės teismo pateikta civilinės bylos medžiaga. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinių paslaugų teikimas apima ne tik dokumentų teismui rengimą ir bylų užvedimą. Tam tikrų suteiktų teisinių paslaugų neįmanoma pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau tai nereiškia, kad jos nebuvo suteiktos ir sandoriai realiai nevyko. UAB „E“ teikė UAB „P LT“ įvairias teisines paslaugas: teisines konsultacijas, sutarčių, dokumentų peržiūrą ir teisinį įvertinimą, analizę, skolų administravimą ir pan. Be to, tai, kad byloje nurodytas pinigų sumos dydis už suteiktas teisines paslaugas neatitinka rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, nereiškia, kad šalims draudžiama susitarti dėl didesnio užmokesčio. Tik pačios sandorio šalys įvertina ir sutaria, kiek bus mokama už suteiktas teisines paslaugas, nes nurodytų rekomendacijų tikslas yra visai kitas. Dėl to tai, kad civilinio ieškinio suma mažesnė, nei realiai buvo sumokėta UAB „E“ už teisines paslaugas, neįrodo jo kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą.

3.10. Dėl sandorių su UAB „Eurotrading“ pažymėtina, kad ši teismo išvadų dalis grįsta prielaidomis, nesant konkrečių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje vartojama frazė „jeigu I. B. parodymai yra teisingi“.

3.11. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktų dokumentų ir apskaitos registrų duomenis nustatyta, kad UAB „P LT“ apskaitoje užfiksuotas vienas paslaugų pirkimo iš UAB „E C“ sandoris. UAB „E C“ išrašytoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Euro Nr. 2015071 nurodyta, kad UAB „P LT“ iš jos pirko transporto paslaugų už 4658,50 Eur (iš jų 3850 Eur paslaugų vertė ir 808,50 Eur PVM), taip pat tai, kad paslaugos teiktos sausio–balandžio mėnesiais ir kad ją išrašė direktorius I. B., bet parašo šalia pavardės nėra. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato pareigos pasirašyti išrašytas PVM sąskaitas faktūras. UAB „P LT“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros atitinka visas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79, 80, 82 straipsnių ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 patvirtintų Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklių nuostatas.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo K. Š. kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės kartojami esminiai apeliacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, bandydamas paneigti savo kaltę, neigia teismų nustatytų kaltinančių faktinių aplinkybių buvimą, ginčija jų įrodytumą, nurodydamas argumentus, susijusius ne su baudžiamojo įstatymo taikymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 2 dalis), bet su baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimais (t. y. reikalavimais, keliamais įrodymų vertinimui). Neigdamas savo kaltę, kasatorius savaip, sau palankia linkme, vertina atskirus bylos įrodymus, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei išvadomis ir teigia, kad baudžiamosios bylos duomenimis jo kaltė padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus nėra įrodyta. Taigi kasacinis skundas daugiausia pagrįstas teiginiais apie neva neteisingai įvertintus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, nors kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu ir įrodymų iš naujo nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

4.2. Nuteistasis K. Š. buvo realus įmonės vadovas ir kaip įmonės vadovas pagal teisės aktus buvo atsakingas už kaltinime nurodytų UAB „P LT“ buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą. Pagal Juridinių asmenų registro duomenis, UAB „P LT“ įregistruota 2008 m. rugsėjo 8 d., šio juridinio asmens vadovas buvo K. Š., kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintas Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės nuostatas turėjo pareigą tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą ir nustatyti dokumentų saugojimo tvarką, o tai nebuvo padaryta.

4.3. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad pirminius buhalterinius dokumentus į apskaitos programą įvedė pats K. Š., vėliau apskaitos programoje automatiškai buvo formuojami registrai, kuriuos jis siuntė buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims. Įsakymo dėl dokumentų saugojimo tvarkos UAB „P LT“ nebuvo – tai patvirtino ir pats nuteistasis K. Š.. Šias aplinkybes patvirtina ir kaip liudytojų apklaustų UAB „Valfinsta“ atstovo V. R. ir UAB „P LT“ buhalterės I. N. parodymai, 2011 m. birželio 7 d. tarp UAB „Valfinsta“ ir UAB „P LT“ sudaryta apskaitos tvarkymo sutartis Nr. 11/6-7/001, taip pat specialisto išvada, kurioje nustatyti pažeidimai patvirtino, kad UAB „P LT“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant įstatymų reikalavimus ir bendrovės direktorius K. Š. iš esmės nesiėmė aktyvių veiksmų tam, kad tinkamai įgyvendintų jam, kaip bendrovės direktoriui, kylančią pareigą tinkamai tvarkyti ir saugoti buhalterinę dokumentaciją.

4.4. Taigi baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatorius, kaip UAB „P LT“ direktorius, K. Š. yra tinkamas atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subjektas.

4.5. Baudžiamąją atsakomybę už apgaulingą (turėtų būti – aplaidų) buhalterinės apskaitos tvarkymą nuo ANK 205 straipsnyje nustatytos administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą ar neteisingos finansinės atskaitomybės pateikimą atriboja tai, kad baudžiamajai atsakomybei būtini BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai (negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros), o ANK 205 straipsnyje padariniai nenustatyti – administracinei atsakomybei kilti pagal šį ANK straipsnį pakanka vien veikos atlikimo – buhalterinių ūkinių operacijų, lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių pažeidimo fakto. Kartu pažymėtina, kad BK 223 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis sukonstruota taip, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame BK straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>).

4.6. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų UAB „P LT“ buhalterinės apskaitos dokumentų iš dalies negalima nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį, kurio metu K. Š. buvo UAB „P LT“ vadovas ir turėjo pareigą išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Dėl to kasatoriui pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

4.7. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, teismų išvados apie faktines bylos aplinkybes dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo yra pagrįstos ne prielaidomis, bet teisme tiesiogiai ištirtais įrodymais, įvertinant tiek nuteistąjį teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, taip pat jų visumą ir išsiaiškinus visas aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti. Teismai motyvuotai paneigė kasatoriaus versiją, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių UAB „P LT“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Nuteistojo ginčijamų ir jam inkriminuotų aplinkybių buvimą teismai pagrindė liudytojų V. R., I. N., I. B., D. G. ir iš dalies R. M., R. T. parodymais, specialisto išvadomis ir kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga.

4.8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad baudžiamojoje byloje pakanka duomenų K. Š. kaltei padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios buvo nurodytos nuteistojo apeliaciniame skunde, ir patvirtino, kad nuteistojo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nesutikti su šio apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir teigti, kad baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, atsakė į esminius apelianto argumentus (BPK 320 straipsnio 3 dalis), o jo teiginius dėl kaltės įrodymų nebuvimo paneigė išsamiai išanalizuodamas įrodymus, nutartį pagrįsdamas visais teisėtais būdais gautais bylos įrodymais.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo K. Š. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato.

7. Šioje baudžiamojoje byloje nuteistojo K. Š. kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio reikalavimus.

8. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo argumentus dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, skunde atitinkamai teigia, kad: jis, kaip įmonės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus buvo pavedęs atlikti UAB „Valfinsta“, o jis (kasatorius) iš esmės įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą; teismai nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog transporto paslaugos nebuvo perkamos ir teikiamos, įrodo nepateiktos sutartys ir važtaraščiai; tai, kad nebuvo pateiktos transporto paslaugų pirkimo sutartys, nepaneigia fakto, kad sandoriai realiai vyko, nes tokio pobūdžio susitarimus galima sudaryti ir žodžiu; tai, kad liudytojai R. T. ir R. M. tiksliai negalėjo prisiminti, kur ir kokiomis aplinkybės teikė vežimo paslaugas, neįrodo jo kaltės, kad neva jis žinomai suklastotas PVM sąskaitas faktūras įtraukė į UAB „P LT“ buhalterinę apskaitą; teisinių paslaugų teikimas apima ne tik dokumentų teismui rengimą ir bylų užvedimą; tam tikrų suteiktų teisinių paslaugų neįmanoma pagrįsti rašytiniais įrodymais, tačiau tai nereiškia, kad jos nebuvo suteiktos ir sandoriai realiai nevyko. UAB „E“ teikė UAB „P LT“ įvairias teisines paslaugas: teisines konsultacijas, sutarčių, dokumentų peržiūrą ir teisinį įvertinimą, analizę, skolų administravimą ir pan.; tai, kad byloje nurodytas pinigų sumos dydis už suteiktas teisines paslaugas neatitinka rekomenduojamo civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio, nereiškia, kad šalims draudžiama susitarti dėl didesnio užmokesčio; teismo išvadų dalis dėl sandorių su UAB „E C“ grįsta prielaidomis, nesant konkrečių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų; specialisto išvadoje vartojama frazė „jeigu I. B. parodymai yra teisingi“; specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad pagal tyrimui pateiktų dokumentų ir apskaitos registrų duomenis nustatyta, kad UAB „P LT“ apskaitoje užfiksuotas vienas paslaugų pirkimo iš UAB „E C“ sandoris; UAB „E C“ išrašytoje 2015 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Euro Nr. 2015071 nurodyta, kad UAB „P LT“ iš jos pirko transporto paslaugų už 4658,50 Eur (iš jų 3850 Eur paslaugų vertė ir 808,50 Eur PVM), taip pat tai, kad paslaugos teiktos sausio–balandžio mėnesiais ir kad ją išrašė direktorius I. B., bet parašo šalia pavardės nėra, ir pan.

9. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl šių aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius kasatoriaus teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

10. Kasatorius nurodo, kad teismai jo kaltę padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus iš esmės grindė specialisto išvada, suteikdami jai išskirtinę įrodomąją reikšmę. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad nagrinėjant jo baudžiamąją bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

11. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas. Kartu pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jei nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

12. Nagrinėjamų kasatoriaus skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad iš teismų sprendimų matyti, jog specialisto išvada buvo tik vienas iš įrodymų, kuriuo teismai grindė kasatoriaus kaltę, ją teismai lygino su kitais baudžiamosios bylos duomenimis ir vertino kitų bylos duomenų kontekste.

13. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, susijusias su kasatoriui inkriminuotų nusikaltimų padarymu, ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį K. Š., liudytojus I. N., R. T., R. M., V. R., D. G., I. B., prie baudžiamosios bylos pridėjo prokuroro pateiktus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, taip pat išvardijo baudžiamojoje byloje esančius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir nuteistąjį teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – K. Š. teisinančius – įrodymus.

14. Apeliacinės instancijos teismas visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir išsamiai, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, išanalizavo bei įvertino byloje esančių, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų, įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija 2018 m. spalio 11 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nuosprendis pripažįstamas teisingu ir pagrįstu.

15. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nebuvo pažeistos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Kasatorius teigia, kad buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos ir jis, kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Jis, kaip įmonės vadovas, buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus buvo pavedęs atlikti UAB „Valfinsta“, o jis (kasatorius) iš esmės įgyvendino savo, kaip įmonės vadovo, pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kasatoriaus teigimu, šiuo atveju būtent UAB „Valfinsta“ buvo atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Taigi kasatorius skunde iš esmės kelia jo atitikties BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjekto požymiams klausimą.

16.1. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas privalėjo tvarkyti, bet netvarkė teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos arba aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už trijų alternatyvių veikų padarymą: buhalterinės apskaitos netvarkymą, aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai šios veikos sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius. Pagal šį BK straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką.

16.2. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų sudėtys yra materialiosios, taigi baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai būtent šio BK straipsnio dispozicijoje nurodyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal šį BK straipsnį, reikia patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė sąlyga kilti padariniams (negalėjimui visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros). Kartu atsižvelgiant į kasatoriaus skundo argumentų kontekstą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti nustatytų kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>).

16.3. Sutiktina su kasatoriumi, kad pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>, 2K-69-895/2018). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, pažymėtina, kad teismų praktikoje konstatuota ir tai, kad jei tokia pareiga atlikta nekokybiškai, aiškiai ignoruojant teisės aktus ir sukelia BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius, galima kalbėti apie aplaidų teisės aktų reikalaujamos apskaitos organizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>, 2K-69-895/2018).

16.4. Minėta, kad kasatorius nuteistas už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu, t. y. už tai, kad jis, būdamas UAB „P LT“ direktorius, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10 punkto reikalavimus, 2014 m. sausio 1 d. – 2015 m. birželio 1 d. nepateikė dalies reikalaujamų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių įmonės ūkines operacijas, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

16.5. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad kasatorius, kaip UAB „P LT“ vadovas, netinkamai organizavo buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimą, t. y. nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, nesaugojo 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 31 d. avanso apyskaitų, atskaitingo asmens atsiskaitymų su pirkėjais ir tiekėjais, prekių apyvartų, pajamų ir sąnaudų apskaitos registrų, didžiosios knygos ir pirmiau nurodyto laikotarpio banko sąskaitų apskaitos registrų, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vadinasi, K. Š. neįgyvendino jam, kaip įmonės direktoriui, kylančios pareigos tinkamai tvarkyti ir saugoti įmonės buhalterinius dokumentus. Kartu nagrinėjamų kasacinio skundo argumentų kontekste pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, jog pirminius buhalterinius dokumentus į apskaitos programą įvedė pats kasatorius, o vėliau apskaitos programoje automatiškai buvo formuojami registrai, kuriuos jis siuntė buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims.

16.6. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, teismai pagrįstai K. Š., kaip UAB „P LT“ vadovą, buvusį atsakingą už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pripažino tinkamu atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį subjektu.

17. Kasatorius taip pat nurodo, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, be baudžiamosios, yra nustatyta ir administracinė atsakomybė. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, neįvertino, kad teismo nurodomų buhalterinės apskaitos dokumentų nebuvo, nes jų nepateikė UAB „Valfinsta“, taip pat to, kad šie dokumentai buvo atkurti ir pateikti FNTT kratos metu. Atkūrus įmonės buhalterinius dokumentus ir juos pateikus FNTT buvo įmanoma visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „P LT“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Taigi jam turėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė.

17.1. Iš tiesų už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą yra nustatyta baudžiamoji (BK 223 straipsnis) ir administracinė atsakomybė (ANK 205 straipsnis (iki 2016 m. gruodžio 31 d. ATPK 173¹ straipsnis)).

17.2. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 223 straipsnį kyla tada, kai dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Kartu nagrinėjamų kasatoriaus argumentų kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje dėl BK 223 straipsnio taikymo ne kartą yra nurodyta, kad asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti galima nustatyti analizuojant tik to asmens buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei išvada dėl šių aplinkybių gali būti padaryta tik po to, kai buvo atlikti priešpriešiniai patikrinimai, atliktas ikiteisminis tyrimas ar pan., tokiu atveju laikoma, kad baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai kilo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-11/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-11/2008">2K-11/2008</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-16-2014, 2K-7-176/2015, 2K-335-648/2016, 2K-356-689/2018).

17.3. Minėta, kad kasatorius pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis, kaip UAB „P LT“ direktorius būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, nepateikė dalies reikalaujamų buhalterinių dokumentų, patvirtinančių UAB „P LT“ ūkines operacijas, ir dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Vadinasi, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad dėl neišsaugotų UAB „P LT“ buhalterinės apskaitos dokumentų kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „P LT“ 2014 metų veiklos rezultatų, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį, kurio metu K. Š. buvo UAB „P LT“ vadovas ir turėjo pareigą išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

17.4. Taigi, esant tokioms baudžiamojoje byloje nustatytoms aplinkybėms, kasatoriui pagrįstai taikyta baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė.

18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 223 straipsnio 1 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Audronė Kartanienė

Aurelijus Gutauskas