Civilinė byla Nr. 3K-3-7/2012
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorija 128.17 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 26 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko K. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal kreditoriaus Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo suinteresuotam asmeniui (skolininkui) K. M.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių skolos išieškojimą hipotekos kreditoriaus naudai (CK 4.192 straipsnis, CPK 558 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
Skolininkas, užtikrindamas iki 2010 m. balandžio 10 d. suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. birželio 28 d. įregistruotu Hipotekos skyriuje prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo, įkeitė kreditoriui Vilniaus miesto savivaldybei skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – 21,01 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas su bendrojo naudojimo patalpa (duomenys neskelbtini). Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas, gavęs kreditoriaus prašymą areštuoti dėl prievolės nevykdymo nurodytą nekilnojamąjį turtą, 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi jį areštavo; įspėjo skolininką apie tai, kad jeigu per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos skola nebus grąžinta, tai įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Skolininkui pateikus atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 8 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Kreditorius 2011 m. kovo 21 d. (b. l. 62) pateikė pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo ir nurodė, kad hipoteka užtikrinta prievolė – 2008 m. gegužės 7 d. sutartis dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo – neįvykdyta, skola – 74 500 Lt negrąžintos paskolos, 6274 Lt palūkanų, 29 900,33 Lt delspinigių, iš viso: 110 674,33 Lt. Dėl to jis prašė teismo išieškoti šią skolą iš skolininko, parduodant įkeistą turtą iš varžytynių.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas 2011 m. kovo 23 d. nutartimi tenkino kreditoriaus prašymą ir nutarė išieškoti skolą: 74 500 Lt negrąžintos paskolos, 6274 Lt palūkanų, 29 900,33 Lt delspinigių, iš viso: 110 674,33 Lt, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą; priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistą skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal skolininko atskirąjį skundą, 2011 m. birželio 8 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija pripažino pagrįstais apelianto argumentus, kad kreditorius į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi nepraėjus vienam mėnesiui nuo teismo 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutarties įsiteisėjimo 2011 m. kovo 8 d. (CPK 558 straipsnio 2 dalis), tačiau pažymėjo, jog ši aplinkybė nebuvo pagrindas naikinti skundžiamą teismo nutartį vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nebuvo duomenų, jog skolininkas būtų įvykdęs įsipareigojimus kreditoriui, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo netenkinti kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo. Kolegijos teigimu, vien ta aplinkybė, kad kreditorius prašymą priverstinai išieškoti skolą padavė pažeisdamas CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, o teismas jį išnagrinėjo, vertintina tik kaip formalus proceso teisės normų pažeidimas. Nepaisant to, skolininkas neįrodė, kad jis būtų įvykdęs įsipareigojimus kreditoriui; juolab kad skolininkui tinkamai įvykdžius įsipareigojimus, Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo nutartis tiesiog nebūtų vykdoma. Kolegija, remdamasi teismų praktika, nurodė, kad kai kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole, t. y. dėl skolos atsiradimo pagrindo, jos dydžio, netinkamo paskolos sutarties sąlygų vykdymo, paskolos sutarties vienašalio nutraukimo prieš terminą teisėtumu ir pagrįstumu ir kt., jis byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjamas, nes tai nėra hipotekos kategorijos bylų nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“, UAB „Kavaska“, bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. J. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-260/2010; kt.).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu skolininkas prašo panaikinti Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2011 m. kovo 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – kreditoriaus pareiškimo netenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl CPK 558 straipsnio netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia hipotekos sutarties šalių ginčų, todėl turi pareigą itin atidžiai patikrinti, ar egzistuoja visos teisės aktuose nurodytos priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto sąlygos; bylose dėl priverstinio skolos išieškojimo hipotekos kreditoriaus naudai skolininko procesinės teisės ginčyti kreditoriaus pareiškimą itin ribotos, todėl bet koks kreditoriaus procesinių pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas turi būti vertinamas griežtai ir principingai, kaip sukeliantis įstatyme nustatytus teisinius padarinius ir apribojantis kreditoriaus teisines galimybes pasinaudoti turimomis išskirtinėmis teisėmis hipotekos teisiniuose santykiuose. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į nustatytas aplinkybes, pažeidė nurodytą teisės normą. Kreditoriaus 2011 m. kovo 17 d. pareiškimas dėl skolos išieškojimo Hipotekos skyriuje prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo gautas 2011 m. kovo 21 d., t. y. praleidus CPK 558 straipsnio 3 dalyje nustatytą dviejų mėnesių terminą. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo nutarties areštuoti įkeistą daiktą dienos, yra nepagrįstas, nes dviejų mėnesių termino kreditoriui pateikti pareiškimą dėl skolos išieškojimo pradžia siejama su konkrečiu įvykiu – įspėjimo skolininkui apie galimą įkeisto daikto pardavimą iš varžytynių įteikimu, todėl šio procesinio termino eiga prasideda kitą dieną po šio įvykio (CPK 73 straipsnio 3 dalis).
Dėl CPK 328 straipsnio, 329 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė proceso teisės normų pažeidimą, priėjo neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, jog šis teisės normų pažeidimas nebuvo pagrindas panaikinti skundžiamą Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2011 m. kovo 23 d. nutartį. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kreditorius turi teisę kreiptis su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo tik praėjus vienam mėnesiui nuo šios nutarties areštuoti įkeistą daiktą įsiteisėjimo, nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės 2011 m. kovo 21 d. pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo negalėjo būti tenkinamas, nes paduotas nepraėjus mėnesiui nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutarties įsiteisėjimo. Be to, Vilniaus miesto savivaldybė 2009 metais pradėjo bylą dėl 2008 m. gegužės 7 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. A421-20 (4.4-TR2) nutraukimo, restitucijos taikymo ir atsakovo iškeldinimo iš patalpų (bylos Nr. 2A-510/2010), kurios nagrinėjimą sustabdė Lietuvos apeliacinis teismas, nes kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešu būdu nuostatų 50.2 punkto normų konstitucingumą ir atitiktį įstatymams. Vadinasi, kreditorius Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai pradėjo bylą hipotekos teisme, neišsprendus civilinės bylos Nr. 2A-510/2010, kurioje nagrinėjami kasatoriaus skolos Vilniaus miesto savivaldybei pagal 2008 m. gegužės 7 d. privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį klausimai. Nors kasatorius 2010 m. rugpjūčio 27 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu taikyti civilinėje byloje Nr. 2A-510/2010 laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti priverstinio skolos išieškojimo procedūras šioje hipotekos teismo byloje, tačiau prašymas buvo atmestas, motyvuojant, kad nurodytoje byloje kasatorius – atsakovas nereiškė priešpriešinių reikalavimų, kuriems užtikrinti gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės; kreditoriaus reikalavimai civilinėje byloje Nr. 2A-510/2010 ir hipotekos teismo byloje – tarpusavyje nesuderinami.
Atsiliepimu į kasacinį skundą kreditorius Vilniaus miesto savivaldybė prašo jį atmesti ir palikti nepakeistas skundžiamas teismų nutartis. Jis nurodo, kad kasatorius CPK 588 straipsnį aiškina formaliai, neatsižvelgdamas į tai, kad teismo nutartis areštuoti įkeistą turtą įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus bylą, todėl jokie veiksmai dėl priverstinio skolos išieškojimo iki tol negalėjo būti atliekami. Kasatoriaus argumentas dėl vieno mėnesio termino pažeidimo nepagrįstas, nes skolininkas iki šiol skolos negrąžinęs, nors nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo žinojo apie jam nepalankų teismo sprendimą. Be to, nurodyto termino pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio; kasatorius neįrodė, kad dėl tokio pažeidimo būtų pažeistos jo teisės. Kreditoriaus teigimu, ta aplinkybė, kad pateiktas pakartotinis pareiškimas dėl skolos išieškojimo, neturi reikšmės, nes kreditorius įstatymo suteiktomis teisėmis priverstinio skolos išieškojimo procese naudojasi siekdamas tenkinti reikalavimą iš įkeisto turto, o byloje, kurioje yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, yra kitas nagrinėjimo dalykas.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl išieškojimo iš įkeisto turto teisinių pagrindų
CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta hipotekos kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto daikto, ir ji atsiranda tuo atveju, jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas neįvykdo įsipareigojimo. Nurodytame straipsnyje pateikti šios teisės įgyvendinimo būdai: hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą. Hipotekos kreditorius taip turi teisę reikalauti įvykdyti užtikrintą prievolę prieš terminą, kai iki kreipimosi dėl skolos ieškojimo pagrindinę prievolę nustatanti sutartis nutraukta ir tokios sutarties nutraukimas yra pagrindas kreditoriui kreiptis dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto CK 4.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą teismo Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus, o hipotekos teisėjui tenka pareiga patikrinti, ar prašantis pradėti išieškojimą iš įkeisto turto asmuo pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinė sutartis buvo nutraukta laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. V. S., I. S., bylos Nr. 3K-7-272/2011).
Nagrinėjamoje byloje kreditorius prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto jį areštuojant padavė pasibaigus pagrindinės prievolės įvykdymo terminui (2010 m. rugpjūčio 2 d.), nustatytam hipotekos lakšte (b. l. 1–2, 16–17). Pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius pateikė 2011 m. kovo 21 d. (b. l. 62), prašydamas parduoti iš varžytynių įkeistą ir Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2010 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi areštuotą turtą, taigi kreditorius įgyvendino reikalavimo teisę pagal CK 4.192 straipsnį, prašydamas parduoti nekilnojamąjį turtą iš varžytynių.
Tačiau nagrinėjamoje byloje reikšminga tai, jog kreditorius iki prievolės įvykdymo termino pasibaigimo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 2008 m. gegužės 7 d. sutarties nutraukimo ir vienašalės restitucijos taikymo – grąžinimo jo nuosavybėn negyvenamąsias patalpas, už kurias kasatorius nesumokėjo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos kainos ir už kurios sumokėjimo įvykdymą ir buvo įkeistos tos pačios parduotos patalpos, kurias kreditorius prašė grąžinti jo nuosavybėn; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija toje byloje 2010 m. birželio 11 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir sustabdė civilinę bylą dėl sutarties nutraukimo (b. l. 38).
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, nurodo, kad hipotekos teisėjas, prieš pradėdamas išieškojimo procedūrą pagal CPK 558 straipsnį, turi patikrinti Nekilnojamojo turto registre, ar dėl įkeisto turto nėra pareikšta ieškinio reikalavimų ar nėra kitų daiktinių teisių į šį turtą suvaržymų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 15, 22 straipsniai). Jei aukščiau nurodytus reikalavimus nagrinėjęs teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių sustabdyti klausimo dėl priverstinio skolos išieškojimo išsprendimą pagal neginčo procedūras iki bus išspręstas klausimas dėl pagrindinės prievolės galiojimo, dar nereiškia, kad tokias procedūras galima pradėti esant neaiškumui, ar kreditorius gali įvykdyti skolinį įsipareigojimą išieškant iš įkeisto turto, kai prieš tai prašė ginčo tvarka nutraukti sutartį ir grąžinti turtą nuosavybėn, neprašydamas priteisti skolinio įsipareigojimo. Minėta, kad hipotekos teisėjas atlieka kreditoriaus pateikto prašymo teisinį įvertinimą remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsniu. Nagrinėjamoje byloje hipotekos teisėja tinkamai neišsiaiškino teisinio pagrindo pradėti išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, nes nepatikrino, ar hipotekos kreditorius nesinaudojo kitais kreditoriui leistinais pažeistos teisės gynybos būdais. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas asmuo turi subjektinę teisę nuspręsti, ar jo teisės ir įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, ar reikalinga jų teisminė gynyba ir kokia teisminė gynyba, nurodyta CK 1.138 straipsnyje, reikalinga. Pagal CK 1.137 straipsnį asmenys, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, taip pat pasirinkti, asmens manymu, tinkamiausią jo pažeistų teisių gynybos būdą. Teisė pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą išimtinai priklauso ieškovui (kreditoriui) (CK 1.138 straipsnis). Jei pasirinkti du savarankiški (ne alternatyvūs) pažeistų teisių gynimo būdai, kurie pareikšti skirtingose bylose, tai jie nagrinėtini jų pateikimo teismui eiliškumo tvarka. Tačiau kadangi bylos išnagrinėjimo rezultatas pirmiau nagrinėtoje byloje jos neišnagrinėjus negali būti aiškus, todėl antrąją bylą tektų stabdyti ir tik po to ją nutraukti arba nagrinėti bylą iš esmės. Tuo atveju, kai kreditorius, remdamasis dispozityvumo principu, prašo, nutraukus sutartį, grąžinti jam daiktą ir neprašo priteisti nesumokėtų už daiktą pinigų (skolinio įsipareigojimo), bet, naudodamasis neginčo tvarka prašo parduoti tą daiktą skolai įvykdyti, tuomet konstatuotina, kad kreditorius pareiškė du savarankiškus pažeistos teisės gynybos būdus, t. y. neatsisakęs vienos pažeistos teisės gynybos, reiškia kitą teisių gynybos būdą. Nagrinėjamoje byloje hipotekos teisėja neatsižvelgė ir nevertino situacijos, kad hipotekos kreditorius, įgyvendindamas savo teisių gynybą, pareiškė du savarankiškus reikalavimus, ir pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo prašė apginti jo pažeistą teisę į pagrindinės prievolės tenkinimą, nors klausimas dėl pirmesnio kreditoriaus reikalavimo nutraukti sutartį ir grąžinti jam daiktą nuosavybėn dar nebuvo išspręstas ir nebuvo priimta teismo sprendimo dėl šio ginčo baigties. Dėl to hipotekos teisėjas, nepaisant ginčo sprendimo procedūros pobūdžio (ginčo ar neginto teisena), turėjo patikrinti, ar kreditorius tebeturėjo teisę į pagrindinę prievolę ir ar dėl įkeisto turto nebuvo priimta kitų ieškinio pareiškimų, nes ginčo dėl pagrindinės kreditoriaus prievolės esmės baigtis nulems kreditoriaus reikalavimo buvimą ar išnykimą.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2011 m. kovo 23 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis buvo priimtos pažeidus materialiosios (CK 4.192 straipsnis) ir proceso (CPK 558 straipsnis) teisės normas, neįvertinus visų teisinių aspektų dėl pakartotinio pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pagrįstumo, todėl nurodytos teismų nutartys naikintinos ir klausimas dėl kreditoriaus pakartotinio pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo išsprendimo grąžintinas iš naujo nagrinėti Hipotekos skyriui, vadovaujantis CPK 360 straipsniu, nes nustatyti teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti kasaciniame ar apeliacinės instancijos teismuose.
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 26 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 15,95 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad klausimas dėl priverstinio skolos išieškojimo pagrįstumo grąžintas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartį ir Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2011 m. kovo 23 d. nutartį ir klausimą dėl kreditoriaus pakartotinio pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo perduoti iš naujo nagrinėti Hipotekos skyriui prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Janina Stripeikienė
Pranas Žeimys
