R. S. pagal BK 145 str. 2 d., 146 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-244-495/2024

Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00071-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4; 2.1.6.2.3; 2.1.16.1.2.2; 2.3.2.2.16; 2.8.9.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 146 straipsnio 2 dalį – vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 27 parų arešto bausme,

pagal BK 284 straipsnį (2022 m. kovo 23 d. veika) – vienerių metų laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 284 straipsnį (2022 m. kovo 24 d. veika) – vienerių metų laisvės atėmimo bausme,

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai trys mėnesiai laisvės atėmimo.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. S. laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2022 m. kovo 28 d. iki 2022 m. gegužės 27 d.

R. S. taikyta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra – nuo nuosprendžio paskelbimo dienos pakeista į suėmimą, suimant jį teismo salėje.

R. S. išteisintas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 19 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis pakeistas ir panaikinta šio nuosprendžio dalis dėl R. S. išteisinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį. Dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis ir R. S. pripažintas kaltu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 35 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, R. S. šiuo apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė ir bausmės, paskirtos Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, BK 146 straipsnio 2 dalį, BK 187 straipsnio 3 dalį, BK 233 straipsnio 1 dalį, BK 284 straipsnį (2 nusikalstamos veikos), subendrintos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai trys mėnesiai laisvės atėmimo.

Į R. S. paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2023 m. rugsėjo 29 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios.

Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. S. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, BK 146 straipsnio 2 dalį, BK 165 straipsnio 1 dalį, BK 187 straipsnio 3 dalį, BK 284 straipsnį už tai, kad 2022 m. kovo 6 d. apie 17 val., nukentėjusiajai I. B. nesant namuose, prieš jos valią, panaudojęs nenustatytu būdu įgytus raktus, neteisėtai slapta įsibrovė į I. B. nuomojamą butą, ten suvertė daiktus ir tyčia spirdamas sugadino svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą, padarydamas jai 300 Eur žalą. Tada jis vaizdo skambučiu paskambino nukentėjusiajai I. B. ir parodė, kaip gadina jos turtą, tokiais savo veiksmais sukėlė I. B. nesaugumo bei baimės jausmą ir sugadino turtą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2022 m. kovo 20 d. apie 21.05 val. prievarta įstūmė nukentėjusiąją I. B. į savo vairuojamą automobilį, taip neteisėtai atėmė nukentėjusiajai laisvę, vežiojo ją po Panevėžio miestą, naudojo prieš ją fizinį smurtą, t. y. spaudė I. B. kaklą, tampė už plaukų, padarė kaklo, kairės plaštakos antro piršto odos nubrozdinimų, taip jai sukėlė fizinį skausmą ir taip padarė I. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2022 m. kovo 22 d. apie 21.20 val., siekdamas įbauginti nukentėjusiąją I. B., grasindamas savo elgesiu padaryti žalą nukentėjusiosios sveikatai ir turtui, t. y. jos vairuotam, sugyventiniui L. P. priklausiančiam automobiliui, persekiojo ją Panevėžio miesto gatvėmis, savo vairuojamu automobiliu spaudė I. B. vairuojamą automobilį nuvažiuoti nuo gatvės, dėl to, nukentėjusiajai stengiantis išvengti susidūrimo, jos vairuojamo automobilio dešinės pusės ratai siekė gatvės bortelius ir taip buvo subraižyti ratlankiai. Taip jis sukėlė nukentėjusiajai nesaugumo ir baimės jausmą, toliau persekiojo I. B., kol ji paskambino ir apie persekiojimą pranešė policijos pareigūnams. Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2022 m. kovo 23 d. apie 19.23 val. pokalbio su nukentėjusiąja I. B. per,,Instagram“ programėlę metu grasino ją nužudyti, papjauti, todėl nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad savo grasinimus jis gali įvykdyti. Jis, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2022 m. kovo 24 d. apie 16 val. viešoje vietoje, garažų vidiniame kieme, šiurkščiai pažeidė viešąją tvarką, t. y. pašalinių asmenų akivaizdoje iš chuliganiškų paskatų, įžūliu elgesiu, piktybiškai tyčiodamasis, vandališkais veiksmais – koja tyčia spirdamas ne mažiau kaip kartą į nukentėjusiajam L. P. priklausančio automobilio, kuriame tuo metu sėdėjo L. P. ir I. B., kairės pusės galines duris – įlenkė jų paviršių, griebė už galinių kairės pusės durelių rankenos, sulaužė jos mechanizmą. Tokiais savo vandališkais veiksmais jis tyčia sugadino svetimą L. P. priklausantį turtą ir padarė jam 656,27 Eur žalą; gąsdino automobilio viduje esančius nukentėjusiuosius I. B. ir L. P., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sukėlė nukentėjusiesiems nesaugumo ir baimės jausmą.

2. R. S. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad 2022 m. kovo 23 d. apie 19.20 val. viešoje vietoje, viešojo maitinimo įstaigos klientų aptarnavimo patalpose, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia papurškė dujomis ten dirbančiam nukentėjusiajam L. P. į veidą, padarydamas šiam dešinės akies obuolio junginės cheminį sudirginimą, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, bei sutrikdė viešojo maitinimo įstaigos veiklą.

3. R. S. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį už tai, jog siekė paveikti nukentėjusį asmenį, kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus, dėl kurių jis išvengtų baudžiamojo persekiojimo: 2022 m. kovo 20 d. apie 10.41 val., paskambinęs telefonu nukentėjusiajai I. B., prašė, kad ji atsiimtų savo pareiškimą dėl jo 2022 m. kovo 6 d. padarytų veikų. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2022 m. kovo 20 d. apie 21.05 val. reikalavo, kad I. B., nuėjusi pas policijos tyrėją, atsiimtų pareiškimą ir meluotų, kad jai viskas yra gerai, kad jis I. B. atlygino padarytą žalą, kad I. B. su juo susitaikė ir jam pretenzijų neturi. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2022 m. balandžio 27 d. apie 9.25 val., būdamas suimtas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, paskambino telefonu nukentėjusiajai I. B., siūlė jai sumokėti 500 Eur, kad ji atsiimtų savo pareiškimus ir ramiai gyventų, nes priešingu atveju, išėjęs į laisvę, vėl darys tą patį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2022 m. spalio 20 d. apie 16.14 val., paskambinęs nukentėjusiosios I. B. sugyventinio L. P. telefono numeriu, prašė I. B. atsiimti pareiškimą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2022 m. spalio 21 d. apie 17.00 val. prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje nukentėjusiosios I. B. prašė atsiimti pareiškimą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal prokuroro skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. S. dėl kaltinimo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog jo veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, ir dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šios instancijos teismas, priešingai nei apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad R. S. suprato, jog neteisėtai, prieš I. B. valią, įsibrovė į jos nuomojamą butą, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. S. buvo išteisintas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies R. S. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. ir jo gynėjas advokatas R. Mikulskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. sausio 19 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatoriai skunde nurodo:

5.1. Žemesnės instancijos teismai, skirdami R. S. bausmę, neįvertino, kad viso baudžiamojo proceso metu jam buvo taikomos įvairios kardomosios priemonės, tarp jų ir viena griežčiausių kardomųjų priemonių – intensyvi priežiūra nuo 2022 m. gegužės 27 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. (15 mėnesių), intensyvi priežiūra turėtų būti vertinama kaip laisvę ribojanti priemonė, prilyginama savo esme bausmės – laisvės apribojimo laikui, ir R. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti švelninama BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje nustatytą vienos bausmės keitimo kita bausme taisyklę.

5.2. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu neteisėtai ir nepagrįstai nuteistajam R. S. taikytą kardomąją priemonę – intensyvią priežiūrą – pakeitęs į suėmimą ir kartu nenustatęs suėmimo termino, o apeliacinės instancijos teismas 2024 m. sausio 11 d. nutartimi nustatęs R. S. suėmimo terminą iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo dienos, šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 100 straipsnio 5 dalies, 127 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės turėjo spręsti kardomosios priemonės klausimą pagal BPK XXV skyriuje nustatytą tvarką, o ne papildyti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, išplėsdamas kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ribas ir nustatydamas maksimalų suėmimo terminą (beje, šis klausimas buvo svarstomas pasibaigus įstatyme nurodytam terminui). Taip iš esmės buvo pabloginta nuteistojo teisinė padėtis (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Be kita ko, buvo pažeista ir nuteistojo teisė apskųsti jam nuosprendžiu paskirtą kardomąją priemonę. Tai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikai, kurioje yra išaiškinta, kad suimtas asmuo nuo to momento, kada teismas jam priima apkaltinamąjį sprendimą, turi teisę į suėmimo teisėtumo peržiūrą iki prasidedant apeliaciniam procesui arba jo metu (1968 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Wemhoff prieš Vokietiją, peticijos Nr. 2122/64).

5.3. Šiuo atveju nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas dėl kardomosios priemonės pakeitimo iki bylą nagrinėjant apeliacine tvarka svarstomas nebuvo, o bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyko praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio paskelbimo. Net ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirto suėmimo klausimas nebuvo svarstomas. Tik po to, kai nuteistojo gynėjas baigiamųjų kalbų metu iškėlė klausimą dėl R. S. paskirto suėmimo peržiūrėjimo, apeliacinės instancijos teismas, prieš paskelbdamas nuosprendį, priėmė 2024 m. sausio 11 d. nutartį, kuria paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirtą suėmimą, nustatęs jo terminą iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir vykdymo. Todėl, neužtikrinus nuteistojo teisės į suėmimo teisėtumo peržiūrą nei iki prasidedant apeliaciniam procesui, nei jo metu, buvo pažeistos Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies nuostatos.

5.4. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 246 straipsnio, 259 straipsnio 1 dalies, 294 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies c, d punktų nuostatas, nes, nepagrįstai jį pašalinus iš teisiamojo posėdžio salės, buvo pažeista jo teisė dalyvauti nagrinėjant bylą teisme ir teisė kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Pirmosios instancijos teismas, įspėjęs daugiau nei du kartus R. S. dėl posėdžio tvarkos pažeidimų, nors R. S. veiksmai buvo labiau momentiniai ir netrikdė nei proceso dalyvių, nei teisiamojo posėdžio tvarkos, 2023 m. gegužės 16 d. protokoline nutartimi pašalino jį iš teisiamojo posėdžio, iki bus ištirti įrodymai ir iki jis pats bus apklausiamas. 2023 m. rugpjūčio 1 d. leidus R. S. grįžti į teisiamojo posėdžio salę, teisėjas nepranešė apie jo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus, o iš karto nurodė jam duoti parodymus. Todėl jis negalėjo tinkamai gintis nuo jam pareikštų kaltinimų. 2023 m. rugpjūčio 16 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorui pasakius baigiamąją kalbą ir R. S. išsakius replikas dėl prokuroro pasiūlytos skirti jam bausmės, pirmosios instancijos teismas dar kartą be jokių įspėjimų, neišnaudojęs galimybių įspėti kaltinamąjį, pašalino jį iš teisiamojo posėdžio salės visam laikui, užkirsdamas R. S. teisę kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Apeliacinės instancijos teismas šių procesinių pažeidimų neištaisė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo suteikta teisė R. S. pasakyti baigiamąją kalbą ir kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu, tačiau tokiu būdu jo pažeistos teisės buvo atkurtos tik iš dalies. Proceso dalyvių (nukentėjusiojo L. P., liudytojų L. P., E. A., U. B., T. V.) parodymai taip ir liko neperskaityti, kartu jam nebuvo suteikta teisė užduoti šiems asmenims klausimų. Tai rodo, kad šie įrodymai ir liko byloje neištirti.

5.5. Byloje taip pat buvo pažeista nuteistojo teisė į sąžiningą procesą ir nešališką teismą. Pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino tas pačias įrodymais nustatytas aplinkybes, t. y. nukentėjusiosios I. B. ir nuteistojo R. S. susirašinėjimą, kur abu asmenys vartojo itin necenzūrinę ir agresyvią leksiką. Nuteistojo išsakyti teiginiai buvo vertinami kaip jį kaltinantys, o I. B. nuteistajam išsakyti grasinamojo pobūdžio teiginiai ir veiksmai, raštu provokuojant bendravimą ir konfliktus, apskritai nebuvo vertinami, ji pati buvo pripažinta nukentėjusiąja. Taip buvo parodytas akivaizdus palankumas vienam iš proceso dalyvių, todėl tai sudaro pagrindą abejoti teismo šališkumu. Teisės į nešališką teismą pažeidimu taip pat laikytinos R. S. nepagrįstai taikytos kardomosios priemonės. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. vasario 20 d. nutartyje intensyvios priežiūros R. S. skyrimą motyvavo tuo, kad jis pasinaudojo teise tylėti, o spręsdamas šios kardomosios priemonės pratęsimo klausimą 2023 m. gegužės 3 d. nutartyje apskritai nenurodė tokio sprendimo motyvų. Be to, R. S., atvykęs į teismo posėdį išklausyti nuosprendžio, buvo suimtas teismo salėje, nors tam nebuvo teisinio pagrindo. Šio teismo šališkumas pasireiškė ir neproporcingais bei nepagrįstais veiksmais pašalinant R. S. iš teisiamojo posėdžio salės, nepranešant apie byloje ištirtus įrodymus, nesuteikiant teisės kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu.

5.6. Teismo šališkumas pasireiškė ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo nuteistojo teisę į laiku atliekamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl jam paskirto suėmimo peržiūrą. Be to, apeliacinės instancijos teismas suėmimo skyrimo teisėtumo klausimą išsprendė 2024 m. sausio 11 d. nutartimi, kuri buvo priimta jau po baigiamųjų kalbų teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti galutinio procesinio sprendimo ir galimai jau įvykus teisėjų kolegijos pasitarimui bei balsavimui (įskaitant ir bausmės klausimu), t. y. galimai jau žinant bylos baigtį, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu R. S. turės atlikti laisvės atėmimo bausmę. Taigi, tokios nutarties priėmimas faktiškai reiškė nuosprendžio vykdymą iki jam įsiteisėjant. Taip buvo pažeistos BPK 58 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisėjas negali nagrinėti bylos ir tada, kai jis toje pačioje ar kitoje bylos proceso teisminio nagrinėjimo stadijoje yra nagrinėjęs bylą iš esmės ar yra priėmęs atitinkamus sprendimus, kuriuose yra išdėstęs savo poziciją dėl asmenų kaltumo ar nekaltumo. Nurodytos aplinkybės patvirtina žemesnės instancijos teismų šališkumą ir kartu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalies, BPK 44 straipsnio 5 dalies, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus procesinius sprendimus.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Kasatoriai, teigdami, jog R. S. turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos tam, kad būtų kompensuoti baudžiamojo proceso metu jam paskirtos kardomosios priemonės sukelti nepatogumai, netinkamai aiškina BK 54 straipsnio 3 dalies prasmę ir paskirtį. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padaryto nusikaltimo ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl šių išimtinių aplinkybių sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, jų skunde nenurodė ir kasatoriai. Bausmės skyrimą reglamentuojančiame BK VIII skyriuje nenustatyta, kad, be suėmimo, ir kitos rūšies kardomosios priemonės būtų įskaitomos į paskirtos bausmės laiką. Kasatorių pateikiami samprotavimai apie kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros ir laisvės apribojimo bausmės panašumus (tapatumą) bei daromos išvados, kad aptariamos kardomosios priemonės laikas turėtų būti įskaičiuotas į R. S. paskirtą bausmės laiką, nėra pagrįsti teisės normomis. Bausmės skyrimas yra griežtai reglamentuotas procesas, įstatyme nustatyta bausmių skyrimo, bendrinimo, kardomojo kalinimo įskaičiavimo tvarka, kuri negali būti laisvai interpretuojama, kaip tai siūloma kasaciniame skunde.

6.2. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį, nusprendė R. S. pakeisti kardomąją priemonę į suėmimą, tačiau nenurodė suėmimo taikymo trukmės. Šią procesinio sprendimo klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas, 2024 m. spalio 11 d. nutartyje nurodęs, kad suėmimo taikymo terminas R. S. nustatomas iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios. Priešingai nei tvirtinama kasaciniame skunde, nuteistojo teisė kreiptis į teismą, skundžiant sprendimą pakeisti kardomąją priemonę, nebuvo suvaržyta. Prieštaravimai ir nesutikimai su tokiu sprendimu, kuris yra sudėtinė apkaltinamojo nuosprendžio dalis, gali būti nurodyti apeliaciniame skunde dėl priimto nuosprendžio. Tai nagrinėjamoje byloje ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas nėra kardomosios priemonės, taikytos nuteistajam apeliacinės instancijos teisme, teisėtumo vertinimas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017). Todėl suėmimo taikymo klausimai, kurie niekaip nesusiję su kasacine tvarka apskųsto nuosprendžio teisėtumo klausimu, turėtų būti palikti nenagrinėti.

6.3. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2023 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio metu, atsižvelgdamas į tai, jog R. S. daugiau nei du kartus buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio, į įspėjimus nereagavo, toliau pažeidinėjo teisiamojo posėdžio tvarką, replikavo, teismas protokoline nutartimi nutarė laikinai jį pašalinti iš teisiamojo posėdžio salės, iki bus ištirti įrodymai ir iki jam bus eilė duoti parodymus byloje. 2023 m. rugpjūčio 1 d. teismo posėdžio metu, po liudytojų apklausos grąžinus kaltinamąjį į posėdžių salę, teisėjas supažindino R. S. su veiksmais, kurie buvo atlikti posėdžių, kuriuose jis nedalyvavo, metu: buvo perskaityti nukentėjusiojo L. P., liudytojų L. P., E. A., U. B., T. V., I. P., D. U., M. K. parodymai, gauti dokumentai dėl kardomosios priemonės pažeidimų, informacija iš Islandijos teismų. R. S. suteikta teisė duoti parodymus, šia teise jis pasinaudojo. Tačiau, nepaisydamas įspėjimų ir laikino pašalinimo iš teismo posėdžių salės, 2023 m. rugpjūčio 16 d. teismo posėdžio metu R. S. toliau rodė nepagarbą teismui, todėl buvo nuspręsta jį pašalinti iš teismo posėdžių salės iki nuosprendžio paskelbimo. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą imtis BPK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytų priemonių, tai proporcingas kaltinamojo elgesio įvertinimas. Priešingai nei tvirtina kasatoriai, R. S. pašalinimas iš teismo salės nelaikytinas BPK 7 straipsnyje nustatytų principų pažeidimu ar kaltinamojo teisių suvaržymu, nes viso bylos nagrinėjimo metu jo interesams atstovavo jo gynėjas advokatas R. Mikulskas, kuris aktyviai dalyvavo procese, teikė klausimus liudytojams, t. y. visiškai užtikrino kaltinamojo teises. Kasatorių argumentai dėl pirmosios instancijos teismo apribotos R. S. teisės kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu taip pat vertintini kaip nepagrįsti. BPK 259 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad visam laikui iš posėdžių salės pašalintas kaltinamasis turi teisę grįžti į teisiamąjį posėdį pasinaudoti paskutinio žodžio teise. BPK 259 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama tik teismo nuosprendžio paskelbimo tvarka ir kaltinamojo teisė jį išklausyti. Šis įstatymo reikalavimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo įvykdytas.

6.4. Kasatoriai teismų šališkumą sieja su R. S. netenkinančiu atskirų proceso veiksmų atlikimu ir sprendimų (tarp jų ir dėl kardomosios priemonės – suėmimo) priėmimu nagrinėjant bylą, taip pat tendencingai atliktu įrodymų vertinimu, skirtingai įvertinus kaltinamojo ir nukentėjusiosios vieno kitam išsakytus grasinimus, kaltinamojo pašalinimu iš teismo posėdžių salės. Tačiau kasatorių subjektyvi pozicija dėl pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje atlikto įrodymų vertinimo, R. S. pašalinimas iš posėdžių salės dėl teismo posėdžio tvarkos pažeidimo ir rodomos nepagarbos teismui nesudaro pagrindo daryti išvadą apie teismo šališkumą. Kaltinamojo pašalinimo procedūra įvykdyta laikantis BPK 259 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Priešingai nei tvirtina kasatoriai, R. S. buvo pranešta apie jo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus ir suteikta teisė duoti paaiškinimus dėl jų.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato R. Mikulsko kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

8. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K-P-58-697/2019, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>).

9. Nuteistojo R. S. ir jo gynėjo kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių bei įrodymų analizei, t. y. ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo, pateikiamas savas byloje nustatytų faktų ir ištirtų įrodymų vertinimas (pavyzdžiui, nukentėjusiosios I. B. ir nuteistojo R. S. vykusio susirašinėjimo turinio bei jų parodymų vertinimas). Tačiau, atsižvelgiant į kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

10. Kasatoriai ginčija ir nuteistajam R. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros pakeitimą į kardomąją priemonę – suėmimą bei apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytą suėmimo terminą iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Teigia, kad griežčiausia kardomoji priemonė buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, o apeliacinės instancijos teismui nustačius jos terminą iki nuosprendžio įsiteisėjimo buvo suvaržyta teisė apskųsti tokį procesinį sprendimą. Tačiau šie skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

11. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas, kurio žinioje yra byla, be kita ko, gali spręsti ir dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos pakeitimo (BPK 123 straipsnio 6 dalis); kardomoji priemonė gali būti skiriama ne tik kaltinamajam, bet ir nuteistajam (BPK 121 straipsnio 5 dalis); kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo, jo termino pratęsimo ar kitos kardomosios priemonės paskyrimo apskundimo tvarką reglamentuoja BPK 130 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundus nagrinėja aukštesniojo teismo trijų teisėjų kolegija, šio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

12. Šioje byloje Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu nuteistajam R. S. paskirta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra buvo pakeista į suėmimą ir jis suimtas teismo salėje. Nuteistojo R. S. gynėjo apeliaciniame skunde buvo pateiktas prašymas panaikinti apylinkės teismo nuosprendžiu R. S. paskirtą suėmimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Apeliacinio proceso metu 2024 m. spalio 11 d. nutartimi buvo išspręstas nuteistojo R. S. bei jo gynėjo prašymas ir jis atmestas, konstatavus, jog BPK 119 straipsnyje įtvirtintas tikslas – užtikrinti nuosprendžio vykdymą – švelnesnėmis priemonėmis šiuo atveju nebus pasiektas. Taigi, nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl kardomosios priemonės panaikinimo ir apeliacinės instancijos teismas šį prašymą išsprendė motyvuota galutine ir neskundžiama teismo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kasaciniame skunde keliami kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jo termino nustatymo klausimai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, todėl paliekami nenagrinėti. Tokia teismo išvada atitinka ir kasacinio teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos suformuotą praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-1-693/2017).

13. Kasaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl nuteistajam taikytos kardomosios priemonės – intensyvios priežiūros laiko prilyginimo BK nurodytos vienos iš bausmių rūšių – laisvės apribojimo laikui ir jo įskaitymui į paskirtos bausmės laiką, taip pat kartu prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau atkreiptinas kasatorių dėmesys į tai, kad, vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nebuvo nurodytas nuteistojo R. S. gynėjo apeliaciniame skunde ir kartu nebuvo nagrinėjamas apeliaciniame procese. Todėl ir šie kasacinio skundo argumentai paliekami nenagrinėti.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų

14. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl teismų padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

15. Primintina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-628/2024, 2K-61-594/2024). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų laikytini įrodymais, kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka išvadai, kad inkriminuojama nusikalstama veika (ne)turi baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Be kita ko, proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167-719/2023, 2K-253-648/2023, 2K-275-628/2023).

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-121-697/2020, 2K-270-628/2020, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022 ir kt.). Tokių pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

17. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuoprendžio išvados dėl R. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje (2 veikos), yra pagrįstos iš dalies paties nuteistojo parodymais, kuriais jis prisipažino sugadinęs nukentėjusiosios I. B. televizorių, spyręs į nukentėjusiojo L. P. automobilio dureles ir jas įlenkęs bei panaudojęs dujų balionėlį prieš nukentėjusįjį L. P., taip pat nukentėjusiųjų I. B., L. P., liudytojų U. B., E. A., M. K., I. P., D. U. parodymais apie neteisėto I. B. laisvės atėmimo, jos persekiojimo, sistemingo bauginimo, panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, grasinimo nužudyti, turto sugadinimo, viešosios tvarkos pažeidimo, poveikio darymo, kad nukentėjusioji duotų melagingus parodymus byloje, aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir teisiamajame posėdyje ištirtais rašytiniais įrodymais: įvykio vietos, Bendrojo pagalbos centro garso įrašų, policijos pareigūnų kūno („body“) kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis Nr. G 309/2022 (05), G 322/202 (05) dėl nukentėjusiųjų I. B., L. P. sveikatos sužalojimų bei kita bylos medžiaga. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo motyvai, padarytos šiais įrodymais pagrįstos išvados, aiškiai nustatytos bylos aplinkybės, taip pat nurodyta, kokie įrodymai patvirtina, kad nuteistasis R. S. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Toks nuosprendžio turinys atitinka įstatymo keliamus reikalavimus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal prokuroro bei nuteistojo R. S. gynėjo apeliacinius skundus ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, pateikė argumentuotas išvadas ir motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo R. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl R. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje (2 veikos), yra pagrįstos ir teisingos (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalys).

19. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, patenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, išdėstydamas motyvuotas išvadas, kuriomis nesutiko su R. S. išteisinimu pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, panaikino išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė jam apkaltinamąjį nuosprendį. Toks atliktas apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus: įrodymai buvo įvertinti laikantis įstatymo reikalavimų, tiek kiekvienas atskirai, tiek lyginant tarpusavyje, susieti į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikiant išskirtinės reikšmės. Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje buvo atsakyta į visus esminius nuteistojo R. S. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų patikimumu ir pakankamumu (konstatuojant nuteistojo R. S. kaltę), šie argumentai motyvuotai atmesti, gynybos keliamos versijos paneigtos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teismo buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro ir nuteistojo R. S. gynėjo apeliaciniuose skunduose, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų.

20. Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo R. S. gynėjo kasacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino nukentėjusiosios I. B. ir nuteistojo R. S. vykusį susirašinėjimą. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytų motyvų, šis teismas, ištyręs šį susirašinėjimą, sutiko su R. S. teiginiais, kad ir I. B. išsakė šiam daug necenzūrinių žodžių ir net grasinimų. Tačiau teismas, sugretinęs ir įvertinęs minėtą susirašinėjimą su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais ir kt.), I. B. elgesį įvertino tik kaip nepasitenkinimo (pykčio) išraiškos formą dėl nuteistojo prieš ją atliekamų neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad nukentėjusioji, priešingai nei nuteistasis, niekada nesiėmė prieš jį jokių smurtinių veiksmų. Todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad įrodymai šioje byloje buvo vertinami selektyviai, prioritetą suteikiant tik nukentėjusiosios parodymams. Kartu pažymėtina ir tai, kad aptariamos aplinkybės dėl skirtingo nukentėjusiosios ir nuteistojo susirašinėjimo turinio bei jų parodymų vertinimo buvo išdėstytos ir nuteistojo R. S. gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas į šiuos nuteistojo gynėjo skundo argumentus motyvuotai atsakė nuosprendžio 65 punkte. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nukentėjusiosios išsakyti žodžiai jokio poveikio R. S. neturėjo, jis nesijautė įbaugintas, nesaugus, nevengė I. B., o priešingai, toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus prieš ją.

21. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad nuteistojo R. S. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsta ne byloje surinktais ir išsamiai bei nešališkai įvertintais įrodymais, o selektyviu įrodymų vertinimu. Byloje teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

Dėl BPK 259 straipsnio 1 dalies pažeidimo

22. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam pirmosios instancijos teismo buvo nemotyvuotai ir neproporcingai taikytos procesinės priemonės, pašalinant jį iš teisiamojo posėdžio salės ir taip nesuteikiant jam galimybės dalyvauti įrodymų tyrime, duoti paaiškinimus apie byloje tiriamas aplinkybes, kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu. Taip buvo pažeista jo teisė į gynybą dėl jam pareikštų kaltinimų. Šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

23. Kiekvienas žmogus turi teisę į teisingą, greitą ir teisėtą baudžiamąjį procesą. Kaltinamajam ši teisė įgyvendinama vadovaujantis BPK 44 straipsnyje įtvirtintais asmens teisių apsaugos pagrindais. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta kaltinamojo teisė dalyvauti rungtyniškame teismo procese, turėti laiko ir galimybių pasirengti gynybai, teisė pačiam apklausti liudytojus. Teisė dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme yra viena esminių kaltinamojo procesinių garantijų. Šios teisės užtikrinimas sudaro galimybes efektyviausiu būdu įgyvendinti kaltinamajam priklausančias procesines teises ir prisideda prie teisingo teismo baigiamojo procesinio sprendimo priėmimo. Todėl pagrindinė bylos nagrinėjimo teisme taisyklė yra ta, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama kaltinamajam dalyvaujant. Nedalyvaujant kaltinamajam byla gali būti nagrinėjama tik tuo atveju, jeigu jis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą (BPK 246 straipsnio 1 dalis).

24. BPK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis, kuris, nepaisydamas teisiamojo posėdžio pirmininko įspėjimo, vėl pažeidžia posėdžio tvarką ar parodo nepagarbą teismui, teismo nutartimi gali būti laikinai arba visam laikui pašalintas iš posėdžių salės. Kai kaltinamajam įrodymų tyrimo metu leista grįžti į posėdžių salę, teisiamojo posėdžio pirmininkas praneša apie jo nedalyvavimo metu tirtus įrodymus ir suteikia teisę duoti paaiškinimus dėl jų. Nuosprendis kaltinamajam paskelbiamas jo akivaizdoje arba perskaitomas tuoj po jo paskelbimo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad kaltinamasis iš posėdžių salės gali būti pašalintas laikinai ar visam laikui, nenurodo, kokiais atvejais toks pašalinimas turėtų būti laikinas, o kokiais – visam laikui. Tačiau taikomos poveikio priemonės griežtumas suponuoja tai, kad pašalinimas visam laikui gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu egzistuoja pagrįstas manymas, kad kaltinamasis ir toliau elgsis taip, kad bylos nagrinėjimas bus neįmanomas ar iš esmės pasunkintas. Pažymėtina, kad šios poveikio priemonės paskirtis yra užtikrinti sklandžią bylos nagrinėjimo teisme eigą, o ne nubausti kaltinamąjį už posėdžio tvarkos pažeidimus ar parodytą nepagarbą teismui. Taikant BPK 259 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą laikiną ar visišką kaltinamojo pašalinimą iš teismo posėdžių salės nagrinėjant jo paties bylą, minėtos kaltinamojo teisės akivaizdžiai suvaržomos. Todėl ši poveikio priemonė turėtų būti motyvuota, proporcinga padarytam pažeidimui ir taikoma išnaudojus galimybes nuraminti pažeidėją, išaiškinus kaltinamajam šios priemonės padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2012).

25. EŽTT praktikoje kaltinamojo pašalinimas iš teismo salės vertinamas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), taikomą kartu su šio straipsnio 3 dalies c (teisė gintis pačiam ar per gynėją) ir d (teisė apklausti liudytojus) punktais (2012 m. gegužės 22 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5826/03, ir joje nurodoma EŽTT praktika). Šiame kontekste EŽTT nuosekliai laikosi pozicijos, kad orumo, tvarkos ir deramo elgesio taisyklių laikymasis teismo salėje turi esminę reikšmę tinkamam teisingumo vykdymui, o tai, kad kaltinamasis akivaizdžiai nepaiso elementarių tinkamo elgesio standartų, negali ir neturi būti toleruojama. Tačiau pagal EŽTT praktiką net ir tuo atveju, kai asmens elgesys gali pateisinti jo pašalinimą iš teismo salės, toks pašalinimas atitinka nurodytas Konvencijos nuostatas tik su sąlyga, kad galima padaryti neabejotiną išvadą, jog asmuo sąmoningai atsisako teisės dalyvauti teismui nagrinėjant jo bylą. Šios teisės atsisakymas turi būti lydimas minimalių garantijų, atitinkančių jos svarbą, ir neprieštarauti svarbiam viešajam interesui. Asmuo, pašalintas iš teismo salės, gali būti laikomas neabejotinai atsisakiusiu atitinkamų procesinių teisių tik tuo atveju, kai jis gali pagrįstai numatyti tokius savo netinkamo elgesio procesinius padarinius. Taigi bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas privalo išaiškinti jam šiuos padarinius taip, kad asmuo juos suprastų ir turėtų galimybę atitinkamai pasirinkti tolesnio elgesio variantą (t. y. laikytis tvarkos ar toliau jos nesilaikyti rizikuojant būti pašalintam iš teismo posėdžių salės).

26. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme 2023 m. kovo 30 d., balandžio 13 d., gegužės 16 d. teisiamųjų posėdžių metu R. S. ne kartą buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio, kartu jam išaiškinta, kad jis gali būti pašalintas iš posėdžių salės iki nuosprendžio paskelbimo ar trumpesniam laikui, taip pat kad jam gali būti taikomos BPK 163 straipsnyje nustatytos prievartos priemonės – bauda arba areštas. 2023 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad R. S. teismo jau daugiau nei du kartus buvo įspėtas, į pareikštus įspėjimus nereagavo ir toliau pažeidinėjo teisiamojo posėdžio tvarką, trukdė teismo darbą, replikavo proceso dalyviams, vadovaudamasis BPK 259 straipsnio nuostatomis, protokoline nutartimi nutarė pašalinti R. S. iš teisiamojo posėdžio salės, iki bus ištirti įrodymai ir suteikta teisė jam duoti parodymus. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, 2023 m. rugpjūčio 1 d. teisiamojo posėdžio metu R. S. buvo leista grįžti į teismo posėdžių salę. Šio posėdžio metu teisėjas supažindino R. S. su procesiniais veiksmais, kurie buvo atlikti teisiamųjų posėdžių, kuriuose jam buvo uždrausta dalyvauti, metu: buvo perskaityti teisme duoti nukentėjusiojo L. P., liudytojų L. P., E. A., U. B., T. V., I. P., D. U., M. K. parodymai, byloje gauti dokumentai dėl kardomosios priemonės pažeidimų, informacija, gauta iš Islandijos valstybės teismų. Svarbu pažymėti ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu, kaltinamajam esant pašalintam iš teismo salės, R. S. interesams atstovavo jo gynėjas advokatas R. Mikulskas, šis aktyviai dalyvavo procese, uždavė klausimų liudytojams, taip užtikrindamas kaltinamojo teisę į gynybą. Be to, vėliau teisminio bylos nagrinėjimo metu nei nuteistasis, nei jo gynėjas nepateikė prašymų dėl galimybės užduoti papildomų klausimų proceso dalyviams, apklaustiems jam nedalyvaujant teismo posėdyje.

27. 2023 m. rugpjūčio 1 d. teisiamojo posėdžio metu pačiam nuteistajam R. S. buvo suteikta teisė duoti parodymus, šia teise jis pasinaudojo. Tačiau svarbu pažymėti tai, kad duodamas parodymus R. S. ir toliau elgėsi netinkamai – vartojo necenzūrinius ir įžeidžiančius žodžius. Dėl tokio savo elgesio nuteistasis vėl buvo teismo ne kartą įspėtas, jo prašyta gerbti kitus proceso dalyvius, išsamiai paaiškinta, kad jis gali būti dar kartą pašalintas iš teismo posėdžių salės, šį kartą – iki nuosprendžio paskelbimo. Tačiau, nepaisydamas įspėjimų ir laikino pašalinimo iš posėdžių salės, R. S. toliau trukdė procesui ir rodė nepagarbą teismui bei kitiems proceso dalyviams. Todėl 2023 m. rugpjūčio 16 d. teisiamojo posėdžio metu, prokurorui pasakius baigiamąją kalbą, buvo nuspręsta R. S. pašalinti iš posėdžių salės iki nuosprendžio paskelbimo. 2023 m. rugsėjo 29 d. pirmosios instancijos teismui skelbiant nuosprendį, R. S., neišklausęs procesinio sprendimo iki pabaigos, pradėjo plūstis necenzūriniais žodžiais, įžeidinėti teismo posėdžio pirmininką, mėtyti į jį daiktus (elektroninio stebėjimo prietaisą).

28. Taigi, teisėjų kolegija, esant byloje nustatytoms tokioms aplinkybėms, kai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu R. S. elgėsi netinkamai, nepagarbiai ir įžūliai, daro išvadą, kad bylą nagrinėjantis teismas pagrįstai ėmėsi BPK 259 straipsnio 1 dalyje nustatytų kaltinamąjį drausminančių priemonių. Tokių priemonių taikymas nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintas kaltinamojo teisių suvaržymu, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, kad viso teisminio bylos nagrinėjimo metu jo interesams atstovavo jo gynėjas, advokatas R. Mikulskas. Kartu pažymėtina ir tai, kad nors, pagal BPK 246 straipsnį, kaltinamojo dalyvavimas teisiamajame posėdyje yra privalomas, tačiau tai jam nesuteikia teisės trukdyti nagrinėti bylą, įžeidinėti proceso dalyvius ir kitaip netinkamai elgtis. Dalyvaudamas teisiamajame posėdyje kaltinamasis turi laikytis drausmės, pagarbiai elgtis, vykdyti bylą nagrinėjančio teisėjo nurodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-17-696/2016).

29. Kasatorių argumentai dėl pirmosios instancijos teismo apribotos R. S. teisės kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu taip pat vertintini kaip nepagrįsti. BPK 259 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad visam laikui iš posėdžių salės pašalintas kaltinamasis turi teisę grįžti į teisiamąjį posėdį pasinaudoti paskutinio žodžio teise. BPK 259 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama tik teismo nuosprendžio paskelbimo tvarka ir kaltinamojo teisė jį išklausyti. Šis įstatymo reikalavimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo įvykdytas. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjant nuteistojo gynėjo skundą apeliacine tvarka, R. S. dalyvavo teismo posėdyje, pasakė baigiamąją kalbą ir kreipėsi į teismą paskutiniu žodžiu, taip įgyvendindamas savo procesines teises.

Dėl teismų nešališkumo

30. Kasaciniame skunde nurodomas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas grindžiamas tuo, kad: 1) teismas parodė akivaizdų palankumą vienam iš proceso dalyvių, nes nepagrįstai skirtingai vertino tas pačias įrodymais pagrįstas aplinkybes, t. y. tarp nukentėjusiosios I. B. ir nuteistojo R. S. vykusį susirašinėjimą; 2) R. S. nepagrįstai ir nemotyvuotai taikė kardomąsias priemones; 3) teismas neproporcingai ir nepagrįstai taikė R. S. procesinę priemonę, pašalindamas jį iš teisiamojo posėdžio salės ir apribodamas jo teisę į gynybą. Sutikti su tokiais kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

31. Pirmiausia primintina, kad, pagal EŽTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo, teismo (teisėjo) nešališkumas turi būti vertinamas objektyviuoju ir subjektyviuoju aspektais. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Objektyviojo aspekto kontekste vertintina, ar pats teismas ir jo sudėtis suteikė pakankamas garantijas, kad būtų pašalintos bet kokios teisėtos abejonės dėl jo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-303/2020, 2K-7-76-719/2022, 2K-7-62-495/2024; EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10), nes, sprendžiant teisės į nešališką teismą pažeidimo klausimą, svarbu netgi tai, kaip susidariusi situacija ir esančios aplinkybės atrodo objektyviam stebėtojui (EŽTT 2000 m. birželio 22 d. sprendimas byloje Coeme ir kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 32492/96; 2005 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Salov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 65518/01).

32. Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pasisakęs, jog nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211-895/2018, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-486/2014, 2K-45-303/2018 ir kt.). Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas baimintis, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, suinteresuoto asmens požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-214-976/2017, 2K-179-303/2020). EŽTT praktikoje šiuo aspektu taip pat pažymėta, kad tai, jog bylą nagrinėjantis teismas bylos nagrinėjimo metu priima daugelį gynybai nepalankių procesinių sprendimų, yra įmanoma ir teisėjui nesant nusistačiusiam prieš kaltinamąjį. Siekiant paneigti teisėjo subjektyviojo nešališkumo prezumpciją, reikia svaresnių jo asmeninio šališkumo įrodymų negu serija gynybai nepalankių procesinių sprendimų; tokie sprendimai gali būti vertinami pagal kitas, be kita ko, Konvencijos 6 straipsnio, nuostatas dėl atitinkamų proceso teisingumo ir gynybos teisių, tačiau, net ir nustačius šių nuostatų pažeidimus, tai paprastai savaime nereiškia nepalankius sprendimus priėmusio teismo nusiteikimo prieš kaltinamąjį (pvz., 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Khodorkovskiy ir Lebedev prieš Rusiją (Nr. 2), peticijų Nr. 51111/07 ir 42757/07). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-215-697/2023).

33. Pateiktame kasaciniame skunde pirmiau nurodyto pobūdžio aplinkybės neatskleistos, o išdėstyti argumentai nepagrindžia pirmosios instancijos teismo šališkumo nei subjektyviąja, nei objektyviąja prasme. Nėra pagrindo konstatuoti nei galimo teisėjo asmeninio šališkumo ar tendencingumo, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo, skundžiamo nuosprendžio surašymo trūkumų, leidžiančių manyti, kad vienai proceso šaliai buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad R. S. motyvuotai buvo taikomos atitinkamos kardomosios priemonės, o esant pagrindui jis už daugkartinius teismo posėdžio tvarkos pažeidimus buvo pašalintas iš posėdžių salės, bei tai, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka kasatorių lūkesčių, nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo R. S. teisių į teisingą teismą pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nutartys dėl intensyvios priežiūros termino pratęsimo buvo skundžiamos aukštesniajam teismui, šis teismas patikrino šių nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirto suėmimo pagrįstumo bei teisėtumo klausimas, kaip jau minėta šioje nutartyje, buvo išspręstas apeliacinės instancijos teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartyje. Pažymėtina ir tai, kad analogiškus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo nuteistojo gynėjas buvo nurodęs ir apeliaciniame skunde. Į šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atsakė nutarties 63–65 punktuose ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta jokių duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas R. S. kaltės klausimą, turėjo išankstinę nuomonę.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir kasatorių argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo šališkumo, motyvuojant tuo, kad teismas, tik gavęs apeliacinį skundą, nesprendė apeliacinio skundo prašymo dėl kardomosios priemonės panaikinimo, o tokį procesinį sprendimą atskirai nutartimi priėmė tik galutinio sprendimo priėmimo stadijoje, galimai jau būdamas apsisprendęs dėl bylos baigties. Dėl prašymo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą kardomąją priemonę nagrinėjimo kasaciniame teisme motyvai išdėstyti šios nutarties 12 punkte, todėl jie nekartojami. Be kita ko, kasatoriaus argumentas dėl galimo BPK 58 straipsnio 2 dalies pažeidimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad šią bylą apeliacine tvarka nagrinėję teisėjų kolegijos nariai ikiteisminio tyrimo metu būtų sprendę kardomųjų priemonių įtariamajam R. S. skyrimo ar jų taikymo termino pratęsimo klausimą, sankcionavę procesinių prievartos priemonių taikymą jam, nagrinėję dėl šių bei kitų klausimų R. S. ir (ar) jo gynėjo skundus ir kartu išsakę savo nuomonę dėl R. S. pareikštų įtarimų (kaltinimų) pagrįstumo.

35. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro bendrą išvadą, kad bylą nagrinėję abiejų instancijų teismai nepažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos nuteistojo garantijos į nešališką teismą, nepadarė ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų. Todėl tenkinti kasacinio skundo jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo R. S. ir jo gynėjo advokato Ramūno Mikulsko kasacinį skundą.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Olegas Fedosiukas

Daiva Pranytė-Zalieckienė