Dėl sprendimo, turto priėmimo-perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-383/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 121.13 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios Kauno miesto savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios Kauno miesto savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo, turto priėmimo-perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas bankrutuojančios Kauno miesto savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ 2004 m. spalio 27 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir ieškinio pareiškime nurodė, kad ieškovo direktorius, vykdydamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. T-377 „Dėl įpareigojimų įtraukti turtą į savivaldybės apskaitą“, 2004 m. kovo 1 d. perdavė, o Kauno miesto savivaldybės administracijos apskaitos skyrius priėmė į atsakovo apskaitą ieškovo balanse įtrauktą nekilnojamąjį turtą – 342 butus. Ieškovo teigimu, iš jo šis turtas paimtas neteisėtai, nes savivaldybės įmonės turto dalį galima perduoti kitiems asmenims tik Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 3, 4 dalys). Nurodytame įstatyme nustatyta, kad savivaldybės taryba gali priimti sprendimą dėl savivaldybės įmonės turto perdavimo, tokio turto perdavimas galimas tik tada, jeigu, sumažinus savivaldybės įmonės turtą, įmonės įsipareigojimai neviršytų 1/3 dalies likusio turto vertės. Taip pat nurodytame įstatyme nustatyta, kad apie tokį sprendimą ir turto perdavimą turi būti paskelbta viešai arba pranešta kiekvienam kreditoriui. Šiame įstatyme nenustatyta, kad savivaldybės įmonės steigėjas gali perimti perduotą turtą, išskyrus nereikalingą arba netinkamą turtą, jį perleidžiant ar nurašant. Ieškovas, netekęs viso turto, prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

Ieškovas, remdamasis CK 1.80 straipsniu, 2.34 straipsnio 2 dalimi, 2.50 straipsnio 1 dalimi, 4.109 straipsniu, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 ir 4 dalimis, prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 „Dėl įpareigojimo įtraukti turtą į savivaldybės apskaitą“ 5 punkto dalį, kuria savivaldybės administracijos Turto ir Būsto skyriai įpareigoti iki 2004 m. sausio 1 d. organizuoti ieškovo balanse esančio atsakovui ir valstybei nuosavybės teise priklausančio bei patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto perdavimą į atsakovo apskaitą; 2) pripažinti negaliojančiais nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktus, kuriais ieškovas 2004 m. kovo 1 d. perdavė, o atsakovas priėmė ieškovo balanse buvusį nekilnojamąjį turtą; 3) įpareigoti administracijos direktorių G. B. perduoti ieškovo administratoriui viso į įmonės balansą įtraukto nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylas, ieškovo direktoriaus perduotas atsakovui pagal 2004 m. birželio 8 d. bylų (dokumentų) perėmimo aktą, taip pat šio nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos bylas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2005 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas sprendime nurodė, kad ginčijamas savivaldybės tarybos sprendimas nėra sandoris, nes savivaldybių priimami aktai yra norminiai teisės aktai, todėl nėra pagrindo taikyti sandorių negaliojimo pagrindų. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jis patikėjimo teise valdė turtą, nurodytą ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo 5 punkte. Teismas pripažino, kad ieškovo pateikti įmonės balansai yra netikslūs, pažymos dėl ilgalaikio turto be pagrindo parengtos ir surašytos iškėlus įmonei bankroto bylą (T. 1, b. l. 197–197d; T. 2, b. l. 148–192; 151, 156, 161, 167, 173, 178, 183, 188, 194–201). Dėl to, teismo manymu, nurodyti dokumentai nėra pakankami įrodymai, patvirtinantys tai, kad ieškovas butus valdė patikėjimo teise ir jie buvo ieškovo balanse. Prie išvados, kad ieškovas butų nevaldė patikėjimo teise, teismas priėjo remdamasis tokiais motyvais. Vadovaujantis Vyriausybės 1990 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 245 „Dėl valstybės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“, buvo siūloma savivaldybių nuosavybėn perduoti valstybinį žinybinį butų fondą, socialinės paskirties objektų turtą. Atsakovas 1992 m. sausio 14 d. priėmimo-perdavimo aktu perėmė ieškovo steigėjo teises (T. 2, b. l. 69). Nurodyto akto 1 punkte nustatyta, kad Kauno miesto valdybai perduodami ieškovo balanse esantys pastatai. Kauno miesto valdybos 1992 m. spalio potvarkiu Nr. 1096 ieškovas buvo įpareigotas perimti bendrabučius, esančius įmonių, įstaigų organizacijų balansuose, rengti medžiagą valdybos posėdžiams dėl bendrabučių teisinės registracijos savivaldybės vardu, t. y. atlikti techninį darbą (T. 1, b. l. 183). Nurodytas potvarkis priimtas vykdant Vyriausybės 1992 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų bendrabučių“ 2 punktą, kuriame buvo nustatyta, kad nuo 1992 m. liepos 1 d. nuomos sutartys su įmonėmis turi būti nutrauktos, o savininko teises turi įgyvendinti valdyba, ir kad nuomos sutarties sudarymo pagrindas yra valdybos potvarkis. Ieškovo įstatų 2.1 punkte nustatyta, kad įmonės veikla yra tinkamai eksploatuoti, prižiūrėti ir išsaugoti savivaldybės butų fondą, jo inžinerinę įrangą, t. y. atlikti techninį darbą. Ieškovo reorganizacija įvyko 1995 m. kovo 30 d. Teismas nurodė, kad dar prieš ją, vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. vasario nutarimu Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“, 1995 m. kovo 5 ir 16 d. aktais-važtaraščiais ginčijami butai perduoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn (T. 1, b. l. 184–187). Teismas nurodė, kad 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymo dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn (Nr. I-713) 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriamos įmonės, kurių steigėjos yra savivaldybės, butų eksploatavimo ir remonto įmonės, neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. Vyriausybės įgaliotas asmuo 1996 m. vasario 29 d. priėmimo-perdavimo aktu perdavė atsakovo nuosavybėn SĮ „Namų priežiūra“ (ieškovą) ir jos balanse nurodytą turtą – 1 883 175 Lt (T. 2, b. l. 67). Teismas pažymėjo, kad inventorizaciniame apyraše (kuriame turi būti nurodytas įmonės turimas turtas) nenurodytas butų fondas. Vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsniu butų privatizavimą atliko atsakovas, bet ne ieškovas. Remdamasis nurodytais motyvais teismas konstatavo, kad nebuvo ginčijamų butų ieškovo balanse.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą patenkino, panaikino Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 10 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimai pripažinti negaliojančia Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį ir negaliojančiais turto priėmimo-perdavimo aktus, ieškinį dėl nurodytų reikalavimų patenkino: 1) pripažino negaliojančia Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį, kuria savivaldybės administracijos Turto ir Būsto skyriai įpareigojami iki 2004 m. sausio 1 d. organizuoti SĮ „Namų priežiūra“ balanse esančio Kauno miesto savivaldybei ir valstybei nuosavybės teise priklausančio bei patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto perdavimą į Kauno miesto savivaldybės apskaitą; 2) pripažino negaliojančiais nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktus, kuriais SĮ „Namų priežiūra“ perdavė, o Kauno miesto savivaldybė priėmė SĮ „Namų priežiūra“ nekilnojamąjį turtą. Kolegija nutartyje nurodė, kad Statybos ir urbanistikos ministerija 1991 m. vasario 7 d. įsteigė VĮ „Namų priežiūra“. Statybos ir urbanistikos ministerija 1992 m. sausio 11 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė Kauno miesto valdybai VĮ „Namų priežiūra“ eksploatavimo bazes, transportą, materialinius išteklius, šios įmonės balanse esančius pastatus ir įmonės steigėjo teises (T. 2, b. l. 63). Kauno miesto savivaldybė 1995 m. vasario 20 d. įregistravo savivaldybės įmonę „Namų priežiūra“. Vadovaudamasis Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 15 d. nutarimo Nr. 410 „Dėl įmonių, įstaigų, ir organizacijų bendrabučių“ 2 punktu, Kauno miesto meras 1992 m. spalio 20 d. potvarkiu įpareigojo ieškovą perimti bendrabučius, esančius įmonių, įstaigų ir organizacijų balansuose (T. 1, b. l. 183). Taigi 1993–1995 m. valstybinės įmonės perdavė, o ieškovas priėmė ir įrašė į savo balansą bendrabučius (T. 1, b. l. 100–145). Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo balansai yra netinkamas ir nevertintinas įrodymas. Kolegijos nuomone, nustatant aplinkybę, ar turtas (bendrabučiai) buvo ieškovo balanse, balanso duomenų netikslumas neturi teisinės reikšmės. Svarbu nustatyti faktą, ar bendrabučiai buvo ieškovo balanse. Kolegija konstatavo, kad nurodytą faktą patvirtina keturios įrodymų grupės. Pirma, 1995 m. kovo 5 d., birželio 5 d. ir 1998 m. gruodžio 23 d. turto priėmimo-perdavimo aktai, kuriais Vyriausybės įgaliotas asmuo perdavė bendrabučius Kauno miesto savivaldybei. Priėmimo-perdavimo aktuose nurodyta, kad perduodamas turtas yra SVĮ „Namų priežiūra“ (ieškovo) balanse (T. 1, b. l. 184–188, 191–193). Antra, SĮ „Namų priežiūra“ (ieškovo) 1994–2003 m. balansai, ilgalaikio turto inventorizacijos aprašai (T. 2, b. l. 148–149). Trečia, atsakovo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. T-377, kuriame konstatuota, kad jam nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas yra ieškovo balanse. Ketvirta, ieškovo įstatinio kapitalo suformavimo aplinkybės: 2002 m. įstatuose nustatyta, kad ieškovo įstatinis kapitalas yra 281 358 Lt (T. 1, b. l. 8). Iš ko sudarytas ieškovo įstatinis kapitalas, steigėjas (atsakovas) teismui dokumentų nepateikė. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovo įstatinis kapitalas buvo suformuotas iš nekilnojamojo turto (pastatų) – bendrabučių, perduotų ir nuosavybės teise priklausančių atsakovui. Tai, kad SĮ „Namų priežiūra“ Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butų ir kambarių bendrabučiuose fondą valdo patikėjimo teise, patvirtina Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, SĮ „Namų priežiūra“ 1995 m. įstatų III skyriaus 2 punktas (T. 1, b. l. 92), Kauno miesto savivaldybės 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. T-377. Kolegija taip pat nurodė, kad, dalį bendrabučių privatizavus, o likusią turto dalį (balansinė vertė – 16 813 Lt) 2004 m. kovo mėn. atsakovui paėmus, ieškovo įstatinis kapitalas tapo nepadengtas nei piniginiais, nei nepiniginiais (turtiniais) įnašais. Kolegija pažymėjo, kad savivaldybių įmonės už savo prievoles atsako turtu, kuris joms priklauso patikėjimo teise (CK 2.50 straipsnis, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Patikėjimo teise priklausantis turtas apskaitomas įmonės balanse. Kolegija priėjo prie išvados, kad ieškovo prievolių įvykdymas tapo neužtikrintas, taip pat, vadovaujantis CPK 674 straipsnio 2 dalimi, išieškojimų negalima nukreipti į Kauno savivaldybės biudžetą, nes atsakovas iš ieškovo paėmė ieškovui patikėjimo teise priklausantį turtą. Kolegija konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. T-377, kuriuo nutarta paimti iš ieškovo turtą, prieštarauja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 2–4 dalims, nes 2002 m. konstatuotas ieškovo nemokumas, ir sprendimo priėmimo metu ieškovas turėjo didelių skolų, buvo nepajėgus įvykdyti prievoles kreditoriams.

Kolegija pažymėjo, kad nustatęs imperatyviųjų teisės normų pažeidimą ar kitais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas, apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir privalo peržengti apeliacinio skundo ribas, pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas. Dėl to kolegija pasisakė dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 „Dėl įpareigojimo įtraukti turtą į savivaldybės apskaitą“ 5 punkto dalį. Kolegija konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė, 2004 m. kovo mėn. turto perdavimo-priėmimo aktais paimdama iš SĮ „Namų priežiūra“ nekilnojamąjį turtą, kuris įmonei priklausė patikėjimo teise, pažeidė Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, nes įmonės turto vertė, buvusi iki turto paėmimo, buvo mažesnė už įsipareigojimus. Kolegija nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas paimtą turtą perdavė kitiems asmenims. Atsižvelgdama į į nurodytos teisės normos tikslus, kolegija priėjo prie išvados, kad Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme vartojama sąvoka „kitiems asmenims“ turi būti taikoma ir tais atvejais, kai savivaldybė, neatsižvelgdama į įmonės įsipareigojimus, paima iš jos turtą, priklausantį patikėjimo teise. Dėl to kolegija pripažino negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį, kuria savivaldybės Turto ir Būsto skyriai iki 2004 m. sausio 1 d. įpareigojami organizuoti SĮ „namų priežiūra“ balanse esančio Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio bei valstybės nuosavybės teise priklausančio ir patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto perdavimą į Kauno miesto savivaldybės apskaitą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 10 d. sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, nes be pagrindo peržengė apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas analogiją su kasacinės instancijos teise peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas, praplėtė jam įstatymų suteiktus įgaliojimus. Lietuvos apeliacinis teismas, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas gali peržengti apeliacinio skundo ribas ne tik CPK 320 straipsnyje nurodytų, bet ir kitų kategorijų bylose, nepateikė motyvų, kokį ir kieno viešąjį interesą jis gina nagrinėjamoje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią apeliacinės instancijos teismo apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribos yra apibrėžtos apeliaciniu skundu ir gali būti peržengtos tik įstatymo nustatytais atvejais: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K-3-210/2001; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis Nr. 3K-3-450/2004; 2005 m. spalio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-439/2005; išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-7-372/2005.

Lietuvos apeliacinis teismas vadovavosi teisės norma, kuri ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 „Dėl įpareigojimo įtraukti turtą į savivaldybės apskaitą“ priėmimo metu dar nebuvo priimta. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas neteisingai vadovavosi Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalimi, nes tokio straipsnio teismo nurodytame įstatyme iš viso nėra. Be to, teismas remiasi nurodyto įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2004 m. sausio 7 d. (ginčijamas sprendimas priimtas anksčiau).

Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 331 ir 185 straipsnius, nes Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį pripažino negaliojančia remdamasis sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčijamas sprendimas yra ne sandoris, todėl jam sandorių negaliojimo pagrindai netaikytini. Taigi teismas pripažino nurodyto sprendimo 5 punkto dalį negaliojančia, nenurodydamas nė vieno teisėto pagrindo. Taip pat teismas nepateikė motyvų, kodėl pripažino negaliojančiais 2004 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktus.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nes rėmėsi įrodymu, kurio nėra byloje (SĮ „Namų priežiūra“ 1994 metų balansu).

Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad SĮ „Namų priežiūra“ įstatinis kapitalas buvo suformuotas iš savivaldybei nuosavybės teise perduotų bendrabučių. Vien tai, kad turtas priklauso savivaldybei nuosavybės teise, nereiškia, kad iš jo gali būti sudarytas savivaldybės įmonės įstatinis kapitalas.

Lietuvos apeliacinis teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad SĮ „Namų priežiūra“ ginčijamus butus valdo nuosavybės teise. Vien tai, kad Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatyme nustatyta, jog savivaldybės įmonė jai perduotą turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, ir tai, kad ieškovas atitinka patikėtiniui keliamus reikalavimus, savaime patikėjimo teisės nesukuria. Taigi savivaldybės įmonė patikėjimo teise gali valdyti tik jai perduotą turtą. Patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti tik įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas ar teismo sprendimas (CK 4.108 straipsnis). Nė vieno iš šių patikėjimo teisės atsiradimo ieškovui pagrindų ir juos patvirtinančių dokumentų nėra.

Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai nustatė ginčijamų butų patikėtinį. Ginčijamus butus patikėjimo teise valdo ne ieškovas, bet atsakovas, o nuosavybės teisė į juos priklauso valstybei.

Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartyje Nr. 3K-3-804/2001 suformuotos praktikos, pagal kurią perdavimo-priėmimo aktas gali būti nuosavybės teisių perleidimo dokumentas, nesvarbu, kokia terminai yra pavartoti, jeigu jame yra pažymima apie teisių perleidimą iš vieno asmens kitam.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas bankrutuojanti Kauno SĮ „Namų priežiūra“ prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 22 d. palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalies pagrindu sudaryti du 2004 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktai yra neteisėti, pažeidžiantys imperatyvius reikalavimus, nustatytus Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (2000 m. rugsėjo 12 d. redakcija) 16 straipsnio 2–4 dalyse, taip pat šio įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 13 straipsnio 3, 4 dalyse. Atsiliepime nurodoma, kad apie įmonės įstatinio kapitalo mažinimą ir turto paėmimą iš įmonės nebuvo pranešta kreditoriams, jie negalėjo pareikalauti papildomo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo. Dėl to kreditoriai neteko teisės pasinaudoti CK 2.50 straipsnio 1 dalyje, CPK 674 straipsnio 2 dalyje nustatytomis teisėmis. Kasaciniame skunde neteisingai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nenurodė nė vieno teisės akto, kurį ginčijami nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktai pažeidė ir kuriuo vadovaudamasis teismas padarė išvadas. Lietuvos apeliacinis teismas nenukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančiais rašytiniais įrodymais apie ieškovo įstatinio kapitalo suformavimą ir jo ypatumus. Lietuvos apeliacinis teismas motyvuotai ir pagrįstai nurodė, dėl ko jis viršijo apeliacinio skundo ribas. Teismas ex officio pripažino negaliojančia atsakovo 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos ex officio konstatuojant niekinius sandorius (ar administracinius teisės aktus) ir jų teisines pasekmes: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-1333/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis Nr. 3K-3-512/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis Nr. 3K-3-664/2003. Taigi kasatoriaus motyvas dėl to, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai viršijo apeliacinio skundo ribas, prieštarauja CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatytai teismo pareigai ir kasacinio teismo suformuotai praktikai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Statybos ir urbanistikos ministerija 1991 m. vasario 7 d. įsteigė VĮ „Namų priežiūra“. Statybos ir urbanistikos ministerija 1992 m. sausio 11 d. perdavimo-priėmimo aktu perdavė Kauno miesto valdybai VĮ „Namų priežiūra“ eksploatavimo bazes, transportą materialinius išteklius, šios įmonės balanse esančius pastatus ir įmonės steigėjo teises (T. 2, b. l. 63). Kauno miesto savivaldybė 1995 m. vasario 20 d. įregistravo savivaldybės įmonę „Namų priežiūra“. Kauno miesto meras 1992 m. spalio 20 d. potvarkiu įpareigojo ieškovą perimti bendrabučius, esančius įmonių, įstaigų ir organizacijų balansuose (T. 1, b. l. 183). 1993–1995 m. valstybinės įmonės perdavė, o ieškovas priėmė ir įrašė į savo balansą bendrabučius (T. 1, b. l. 100–145). Atsakovas dalį bendrabučių privatizavo, o likusią turto dalį (balansinė vertė – 16 813 Lt), vadovaudamasis Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sprendimo rugsėjo 11 d. Nr. T-377 5 punktu, 2004 m. kovo mėn. iš ieškovo paėmė. Ieškovas teigia, kad jis neteko viso turto ir prarado galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar savivaldybė turėjo teisę priėmimo-perdavimo aktais paimti nekilnojamąjį turtą (butus) iš savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“, kuri paimtą turtą valdė patikėjimo teise. Tai yra teisės klausimas, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, nes be pagrindo peržengė apeliaciniame skunde nustatytas ribas (pirmasis kasacinio skundo argumentas). Apeliaciniame skunde ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančiais 2004 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktus, kuriais ieškovas Kauno m. savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ perdavė, o atsakovas Kauno miesto savivaldybė priėmė nekilnojamąjį turtą (T. 3, b. l. 33). Lietuvos apeliacinis teismas peržengė apeliacinio skundo ribas ir patenkino ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančia Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį, kuria savivaldybės administracijos Turto ir Būsto skyriai įpareigojami iki 2004 m. sausio 1 d. organizuoti savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ balanse esančio Kauno miesto savivaldybei ir valstybei nuosavybės teise priklausančio bei patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto perdavimą į Kauno miesto savivaldybės apskaitą (T. 1, b. l. 2–3). Teisėjų kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 2 dalį, peržengė apeliacinio skundo ribas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvu, kad apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ne tik fakto, bet ir teisės aspektu (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas apeliacinės teismui instancijos peržengti apeliacinio skundo ribas, remiantis viešuoju interesu, tik atskirų kategorijų (nedispozityviose) bylose turi būti aiškinamas vadovaujantis ne tik lingvistiniu, bet ir sisteminiu metodais, atsižvelgiant į konkrečius materialinius ir proceso teisinius santykius, taip pat į juos reglamentuojančius kitus įstatymus, o ne tik CPK. Iš apeliacinio skundo argumentų ir motyvų matyti, kad ieškovas neatskiriamai vieno nuo kito įrodinėjo abiejų savo reikalavimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagrindas sudaryti 2004 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto perdavimo-priėmimo aktus buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien formalus reikalavimo nenurodymas apeliacinio skundo prašymo dalyje, kai tas reikalavimas aiškiai keliamas ir argumentuojamas visame kitame apeliacinio skundo tekste, neturi būti pagrindas apeliacinės instancijos teismui dėl jo nepasisakyti savo procesiniame sprendime. Be to, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, ieškinį, gindamas jos interesus pateikė bankroto administratorius. Bankroto teisiniai santykiai yra specifiniai. Iškėlus įmonei bankroto bylą turi būti siekiama apsaugoti kreditorių interesus, užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės turto apsaugą ir administravimą. Remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 8 punktu, įmonės administratorius turi ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Tokiais veiksmais įmonės administratoriui, gindamas kreditorių interesus, gina ir viešąjį interesą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas bylą, kurioje viena iš šalių yra bankrutuojanti įmonė, taip pat turėtų būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Teismas, siekdamas apsaugoti kreditorių interesus ir užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės turto apsaugą, vadovaudamasis viešuoju interesu, nagrinėjamoje byloje turėjo teisę peržengti apeliacinio skundo ribas ir nepažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalies.

Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2001 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2001; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-450/2004; 2005 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2005; 2005 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-372/2005 (antrasis kasacinio skundo argumentas).

Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CPK 331 ir 185 straipsnius, nes Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalį pripažino negaliojančia remdamasis sandorių negaliojimo pagrindais (ketvirtasis kasacinio skundo argumentas). Teisėjų kolegija nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimas Nr. T-377 yra administracinis aktas. Administracinis aktas gali būti pripažintas negaliojančiu remiantis sandorių negaliojimo pagrindais. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytą administracinį aktą pripažino negaliojančiu, konstatavęs, kad jis yra niekinis, nes prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Pripažįstant administracinį aktą, kaip ir sandorį, negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, reikia konstatuoti dvi sąlygas. Pirma, kad įstatymo norma yra imperatyvioji. Antra, kad administracinis aktas šią imperatyviąją įstatymo normą pažeidžia. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalis prieštarauja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 daliai. Šioje teisės normoje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės įmonės turto dalis gali būti perduota kitiems asmenims nuosavybės ar patikėjimo teise, jeigu įmonės įsipareigojimai po įmonės turto sumažėjimo neviršytų 1/3 dalies likusio įmonės turto vertės. Teisėjų kolegija nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės tarybai priimant 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. T-377 galiojo 2000 m. rugsėjo 12 d. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo redakcija (Žin., 2000, Nr. 83-2512). Šioje Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo redakcijoje nenustatytas nurodytas ribojimas mažinti savivaldybės įmonės turtą. Šis ribojimas nustatytas 2003 m. gruodžio 16 d. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 dalyje (Žin., 2004, Nr. 4-24). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijama Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. T-377 5 punkto dalis negalėjo prieštarauti Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo redakcijos 13 straipsnio 3 daliai, nes sprendimo priėmimo metu ši teisės norma negaliojo.

Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ kapitalas buvo suformuotas iš nekilnojamojo turto, kurį įmonė valdė patikėjimo teise (T. 2, b. l. 63–64), ir šis turtas buvo sumažintas. Teisėjų kolegija nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ kapitalas privalėjo būti sumažintas Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka (Žin., 2000, Nr. 83-2512). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ įstatų, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 204 ir įregistruotų Kauno miesto savivaldybės rejestro tvarkytojo 2002 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 225, 47–50 punktuose nustatyta tokia pat įmonės įstatinio kapitalo mažinimo tvarka, kaip nurodytoje teisės normoje (T. 1, b. l. 8). Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nutarimas (sprendimas) sumažinti įmonės įstatinį kapitalą turi būti viešai paskelbtas 3 kartus ne trumpesniais kaip 30 dienų intervalais arba raštu įteiktas kiekvienam įmonės kreditoriui. Teisėjų kolegija nurodo, kad ši įstatymo norma yra imperatyvioji, nes joje nustatyta pareiga apie įstatinio kapitalo mažinimą paskelbti tik dviem atitinkamais būdais. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad sprendimas dėl įstatinio kapitalo mažinimo buvo paskelbtas įstatymo nustatyta tvarka. Taigi Kauno miesto savivaldybės taryba 2003 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. T-377 5 pažeidė imperatyviąją įstatymo normą – Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 16 straipsnio 2 dalį. Kasacinis teismas turi teisę taikyti teisės normas žemesniųjų instancijų teismų nustatytoms aplinkybėms, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, jeigu nereikia nustatyti naujų faktų (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Tokiais atvejais kasacinis teismas turi teisę perkvalifikuoti žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines aplinkybes, jeigu žemesnieji teismai jas kvalifikavo netinkamai. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo dalis, kuria savivaldybės administracijos Turto ir Būsto skyriai įpareigoti iki 2004 m. sausio 1 d. organizuoti ieškovo balanse esančio atsakovui ir valstybei nuosavybės teise priklausančio bei patikėjimo teise valdomo nekilnojamojo turto perdavimą į atsakovo apskaitą, yra niekinė ir negalioja, nes ji prieštarauja Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 16 straipsnio 2 daliai (Žin., 2000, Nr. 83-2512), o ne – Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 13 straipsnio 3 daliai (Žin., 2004, Nr. 4-24) (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Be to, nurodytos materialinės teisės normos taikymas ir aiškinimas nagrinėjamoje byloje yra susijęs su proceso teisės normos, reglamentuojančios išieškojimą iš skolininko turto, taikymu, t. y. CPK 674 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymu ir aiškinimu. Būtent šioje proceso teisės normoje nustatyta, kad tuo atveju, kai savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. Ieškovui UAB „Namų priežiūra“, kuri yra savivaldybės įmonė, Kauno apygardos teismo 2004 m. balandžio 16 d. nutartimi yra iškelta bankroto byla. Dėl to ginčijamu savivaldybės sprendimu ir turto priėmimo-perdavimo aktais buvo sumažinta patikėjimo teise valdomo turto vertė ir bankrutuojančios įmonės galimybė atsiskaityti su kreditoriais (nepriklausomai nuo to, galima ar ne nukreipti išieškojimą į patikėjimo teise valdomą turtą ar tik į jo vertę). Tokie savivaldos institucijų, kaip juridinio asmens dalyvio (steigėjo), veiksmai iki bankroto bylos įmonei iškėlimo gali būti vertinami kaip nesąžiningi siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, nes jis atsako įmonei patikėto turto verte (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, CPK 674 straipsnio 1 dalis). Dėl to nurodytu administraciniu aktu ir nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktais taip pat buvo pažeista CPK 674 straipsnio 1 dalis. Įmonės administratorius, pareikšdamas ieškinį dėl neteisėto patikėjimo teise valdomo turto perdavimo, gina kreditorių interesus. Kasaciniam teismui perkvalifikavus ginčo santykį, rezultatas nesikeičia, todėl byloje priimtas apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, tačiau kitais teisiniais motyvais.

Teisėjų kolegija nurodo, kad kiti kasacinio skundo argumentai susiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis ir tais argumentais, kuriuos teisėjų kolegija aptarė. Dėl to teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Zigmas Levickis

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas