Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-347/2007

Procesinio sprendimo kategorija 124.2.9 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. pareiškimą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, Alytaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir architektūros skyriui ir Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriui, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškimo esmė

Pareiškėjas J. L. 2002 m. rugpjūčio 29 d. pareiškimu prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – pirtis, kurios išlikę akmeniniai pamatai. Šį faktą prašė nustatyti tam, kad galėtų gauti leidimą vykdyti statybos darbus jam priklausančiame žemės sklype. Pareiškėjas nurodė, kad 2002 m. liepos 5 d. turto pasidalijimo sutartimi įsigijo 0,99 ha žemės sklypą, kuris yra miškų ūkio paskirties žemė, esanti vandens telkinio apsaugos zonoje. Pareiškėjas pageidauja statyti vasarnamį toje vietoje, kurioje prieš karą buvo statinys – pirtis linams minti ir kurioje yra išlikę akmeniniai pamatai. Vandens telkinių apsaugos zonose nedraudžiama statyti pastatų, jei jose yra (ar buvo) sodybos.

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – statinys – pirtis. Juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas galėtų įgyvendinti savo teises.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašė teismą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. 2006 m. liepos 4 d. Generalinėje prokuratūroje gauta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje, kuria teismas nutarė kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą su prašymu inicijuoti proceso atnaujinimą nurodytoje civilinėje byloje. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendimu nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – statinys – pirtis, prokuroro nuomone, netinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, padarydamas aiškių ir esminių teisės normų taikymo klaidų. Pareiškėjui priklausantis žemės sklypas yra priskirtas vandens telkinių pakrantės apsaugos zonai ir jo pagrindinė tikslinė paskirtis nurodyta – miškų ūkio. Sklypas priskirtas vandens telkinių pakrantės apsaugos zonai, todėl turėjo būti taikomas Saugomų teritorijų įstatymas, kurio 20 straipsnio 3 dalies 3 punkte draudžiama paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose. Teisines pasekmes – statinių rekonstrukciją ar perstatymą – gali sukelti tik juridinio fakto dėl buvusios sodybos, o ne dėl atskiro sodybos priklausinio nustatymas. Nustatydamas faktą, nesukeliantį teisinių pasekmių, teismas pažeidė CPK 444 straipsnio 1 dalį, o rezoliucinėje dalyje nenurodydamas, kuriam tikslui nustatytas juridinis faktas, – CPK 448 straipsnio 1 dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi prašymą atnaujinti procesą atmetė. Teismas nurodė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida. Nurodyta aiškios teisės normos taikymo klaidos sąvoka yra vertinamoji, ar teisės normos taikymo klaida yra aiški ir sudaro pagrindą atnaujinti procesą palikta spręsti teismui. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi ši civilinė byla buvo nutraukta, nurodant, kad, nustačius prašomą juridinį faktą, šis nesukels teisinių pasekmių. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 13 d. nutartimi nutartis buvo palikta nepakeista. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartyje konstatuota, kad šioje byloje nesprendžiama klausimo, koks statinys bus statomas pareiškėjo įsigytame sklype, o tik nustatomas buvusio statinio patvirtinimo faktas, t. y. tik bus išspręstas klausimas dėl teisės suteikimo pareiškėjui kreiptis į atitinkamas institucijas ir suteikta teisė ginti įstatymo jam suteiktas teises. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad aiškios teisės normos taikymo klaidos sprendime nėra, nes juo tik suteikta pareiškėjui subjektinė teisė kreiptis į atitinkamas institucijas. Nagrinėjant proceso atnaujinimo klausimą, faktinių aplinkybių aiškinimasis negalimas, t. y. neturėtų būti sprendžiama klausimo, koks statinys bus statomas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 27 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskirąjį skundą atmetė, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad pagrindas atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą gali būti tik nustačius, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik aiški, bet ir esminė, padaryta netinkamai taikius tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normas. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendime netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, t. y. nesivadovavo Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktu, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą bei esmingai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose. Kolegija nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – statinys – pirtis. Šį faktą prašė nustatyti siekdamas gauti leidimą vykdyti statybas šiame sklype. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad juridinio fakto nustatymas pareiškėjui nesukels teisinių pasekmių. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismai, išnagrinėję pareiškėjo pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas nesukurs teisinių pasekmių. Be to, nutartyje nurodyta, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, svarbu nustatyti tikrąją buvusios sodybos vietą ir ar pareiškėjo įsigytame sklype buvusi pirtis buvo susijusi funkciniu ryšiu su savininko sodyba. Pirmosios instancijos teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – statinys – pirtis. Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis šiais teisės aktais: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintu Statybų privačioje žemėje reglamentu, nustatančiu, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius namus (vietoje buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (1996 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 531 redakcija), nustatančiu, kad vandens telkinių apsaugos juostose ir zonose esamose sodybose mažesniu (kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto) atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios plotas ne didesnis kaip 25 kv. m ir kt.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, apibrėžiančiu pagalbinio pastato sąvoką, nurodant, kad tai –sodybų ūkio pastatai (tvartas, daržinė, lauko virtuvė ir kt.). Kolegijos nuomone, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas gali kreiptis į atitinkamas institucijas dėl galimų statybos leidimų suderinimo, o kilusį ginčą nagrinėti administracinės teisenos tvarka. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepadaryta aiškios materialinės ar procesinės teisės normos taikymo klaidos, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį, atnaujinti procesą civilinėje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Pareiškėjo žemės sklypas priskirtas vandens telkinių pakrantės apsaugos zonai, pagrindinė tikslinė paskirtis nurodyta – miškų ūkio. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo žemės sklypas yra saugomoje teritorijoje, turi būti taikomas Saugomų teritorijų įstatymas, kurio 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte draudžiama paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose. Šiame teisės akte taip pat nustatyta, kad dėl buvusios sodybos sprendžiama konkrečiais išvardytais būdais: kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Taigi teisines pasekmes – statinių rekonstrukciją ar perstatymą – gali sukelti tik juridinio fakto dėl buvusios sodybos, o ne dėl atskiro sodybos priklausinio – pirties nustatymas, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas, kad jam priklausiančiame sklype buvo sodybos priklausinys – pirtis, nesukeltų teisinių pasekmių pagal Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą, todėl toks faktas negali būti pripažintas turinčiu juridinę reikšmę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad juridinio fakto apie ūkinio pastato buvimą nustatymas pagal galiojančius įstatymus (Saugomų teritorijų įstatymą) nesukurs teisinių pasekmių, nes tik ūkinio pastato buvimas neįrodo sodybos buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006). Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendime, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, nesivadovavo Saugomų teritorijų įstatymu. Teismai, spręsdami proceso atnaujinimo klausimą, nutarčių motyvuojamosiose dalyse iš viso nepasisakė dėl šios normos. Netaikydami įstatymo kaip aukštesnės teisinės galios akto, o taikydami poįstatyminius aktus teismai pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

2. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (1996 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 531 redakcija), 127.9.1 punkte vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, kitus pastatus vandens telkinių apsaugos zonose arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos ar 50 m nuo terasos šlaito briaunos. Išimtis padaryta tik gyvenamiesiems namams ir jų priklausiniams esamose sodybose, kurie gali būti statomi ir rekonstruojami ir mažesniu atstumu, kai projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos apsaugos ministerija. Akivaizdu, kad Sąlygų 127.9.1 punkte nustatyta išimtis taikoma tik esamoms, bet ne buvusioms sodyboms. Pagal aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punktą sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Pareiškėjui priklausančiame žemės sklype šiuo metu sodybos (esamos) nėra, todėl pagal Sąlygų 127.9.1 punktą jis neturi teisės statyti ar rekonstruoti pastatų. Pažymėtina, kad tokios teisės pareiškėjas neįgytų net ir nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl sklype buvusios sodybos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad juridinio fakto nustatymas sukeltų jam teisines pasekmes – teisę suderinti projektą vasarnamio statybai, kas prilygtų leidimo statybai išdavimui. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ sodo namą (vasarnamį) apibrėžia kaip trumpalaikiam ar sezoniniam laikotarpiui gyventi pritaikytą pastatą (5.39 punktas). Taigi vasarnamis nėra nei gyvenamasis namas, nei pagalbinis pastatas, todėl jam negali būti taikoma Sąlygų 127.9.1 punkte nustatyta išimtis gyvenamiesiems namams ir jų priklausiniams esamose sodybose. Pareiškėjas savo pareiškime apibrėžė bylos nagrinėjimo dalyką, todėl teismas privalėjo išsiaiškinti, ar nustačius prašomą faktą, kurios nors teisės normos pagrindu pareiškėjui gali atsirasti teisė statyti vasarnamį (o ne pirtį) be statybos leidimo sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje ir sklypo žemė yra miško paskirties. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendime, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, rėmėsi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127.9.1 punktu, neteisingai nurodydamas, kad šiuo punktu vandens telkinių apsaugos zonose nedraudžiama statyti pastatų, jei jose yra (ar buvo) sodybos, gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai, ir laikė, kad šio punkto pagrindu pareiškėjui atsiras subjektinės teisės. Taigi teismas sprendime padarė aiškią ir esminę materialinės teisės normos taikymo klaidą. Teismai, spręsdami proceso atnaujinimo klausimą, neanalizavo šios padarytos aiškios ir esminės materialinės teisės taikymo klaidos ir dėl jos nepasisakė.

4. Prašyme atnaujinti procesą generalinis prokuroras kaip aiškią ir esminę materialinės teisės normos taikymo klaidą nurodė ir tai, kad Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendime taip pat rėmėsi Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, 3 punktu, kad statyti ar rekonstruoti gyvenamuosius namus ar ūkinius pastatus vandens telkinių zonose galima tik esančiose sodybvietėse ir tik vietoje buvusių gyvenamųjų namų. Visų pirma nurodytas reglamentas nereglamentuoja statybų vandens telkinių apsaugos zonose. Vandens telkinio apsaugos zona yra saugoma teritorija, todėl taikytini teisės aktai, kuriais nustatytas specialus tokių teritorijų apsaugos ir naudojimo režimas (tvarka) – Saugomų teritorijų įstatymas. Be to, šio reglamento 3 punkte nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų statyba ir rekonstrukcija. Pareiškėjui priklausančio sklypo žemė yra miškų ūkio paskirties, tačiau ten šiuo metu nėra ir praeityje nebuvo sodybos (taigi, taip pat ir sodybvietės, nes tai yra tarpusavyje glaudžiai susijusios sąvokos). Siekiant išsiaiškinti sodybvietės sąvoką, tikslinga atsižvelgti į Žemės reformos įstatymo 9 straipsnį, kuriame nustatyta, kad sodybos žemė (t. y. sodybvietė) – tai žemė, kurią užima išvardyti objektai: sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Šią apibrėžtį papildo STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį” 5.38 punkte įtvirtinta sodybos sąvoka - sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Šioje civilinėje byloje apklausti liudytojai parodė, kad sklype būta pirties, kuri esą priklausė už kelių šimtų metrų buvusiai P. M. sodybai, kuri pagal Nasūtų ir Alekniškių kaimų vienkiemiais išskirstymo 1934 m. planą jau buvo sunykusi. Iš tokių liudytojų parodymų išplaukia, kad P. M. sodybos dabartiniame J. L. priklausančiame sklype nebuvo. Kur konkrečiai buvo P. M. sodyba, teismas net nesiaiškino ir nenustatė, tačiau nustatė juridinį faktą, kad pareiškėjui priklausančiame sklype buvo tos sodybos priklausinys – pirtis, t. y. nusprendė dėl daikto – priklausinio, neturėdamas tikslių žinių apie pagrindinį daiktą. Juridinio fakto dėl sodybos priklausinio buvimo nustatymas negali būti prilygintas fakto dėl sodybos (kartu ir sodybvietės) buvimo nustatymui, todėl nurodyto reglamento 3 punktas netaikytinas. Pažymėtina, kad net ir įgijus teisę statyti ar rekonstruoti pastatus pagal Reglamento 3 punktą ją būtų galima įgyvendinti tik tokia apimtimi, kokia leidžiama teisės aktuose, reglamentuojančiuose statybas saugomose teritorijose, nes sklypo žemė yra ir saugoma teritorija, ir miškų ūkio paskirties. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą, nepaisydamas to, kad nenustatyta tam būtinų faktinių aplinkybių (sklype nėra sodybvietės, nes šiuo metu nėra ir praeityje nebuvo sodybos), ir taip padarė aiškią ir esminę materialinės teisės normos taikymo klaidą.

5. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tam, kad galėtų suderinti projektą vasarnamio (kaip nesudėtingo ar laikino statinio) statybai, kas prilygtų leidimo statybai išdavimui. Kasatoriaus nuomone, pripažinus faktą dėl sodybos priklausinio - pirties, šios pareiškėjo nurodytos teisinės pasekmės neatsiranda nė vienos materialinės teisės normos, kurias nepagrįstai taikė teismai, pagrindu. Nurodytos teisinės pasekmės neatsirastų ir pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintą Statybos techninio reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai”, kuriuo pareiškime rėmėsi pareiškėjas ir dėl kurio teismai nepasisakė. Statybos techninis reglamentas STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį” sodo namą (vasarnamį) apibrėžia kaip trumpalaikiam ar sezoniniam laikotarpiui gyventi pritaikytą pastatą (5.39 punktas). STR 1,01.07:2002 1 priedo 2.1.2 punkte II grupės nesudėtingiems statiniams priskiriamas sodo namas, esantis kitos paskirties žemės ūkio žemėje. Taigi vasarnamis, esantis miškų ūkio paskirties žemėje, negali būti priskirtas nesudėtingiems statiniams pagal STR 1.01.07:2002 1 priedo 2.1.2 punktą, todėl pareiškėjo nurodytos teisinės pasekmės - teisė statyti vasarnamį kaip nesudėtingą statinį be statybos leidimo (tik suderinus projektą) miškų ūkio paskirties žemėje - STR 1.01.07:2002 pagrindu negali atsirasti. Taigi teismas sprendimu nustatė neturintį juridinės reikšmės faktą, pažeisdamas CPK 444 straipsnio 1 dalį ir padarydamas aiškią ir esminę proceso normos taikymo klaidą. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kokiam konkrečiam tikslui yra nustatomas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. pažeidė CPK 448 straipsnio 1 dalį. Nurodymas, kad pareiškėjas galėtų įgyvendinti savo teises, nėra aiškiai apibrėžtas juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslas. Be to, toks juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tikslo nurodymas neatitinka pareiškėjo nurodytųjų: jis nurodė, kad įgis teisę suderinti projektą vasarnamio (kaip nesudėtingo ar laikino statinio) statybai, kas prilygtų leidimo statybai išdavimui, t. y. pareiškėjas kaip tik prašė nustatyti faktą tam, kad išvengtų privalomos teisės aktų reglamentuotos statybos leidimo išdavimo procedūros.

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001). Sprendžiant klausimą, ar asmeniui, kuris kreipėsi dėl juridinio fakto nustatymo, toks juridinis faktas sukels asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, būtina vadovautis atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančiais įstatymais, atsižvelgti į pareiškėjo nurodytą faktinį ir teisinį pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pagrindą. Pateikta materialinių teisės normų analizė rodo, kad, nustačius faktą, jog pareiškėjui priklausančiame sklype buvo sodybos priklausinys – pirtis, nė vienos iš šių normų pagrindu pareiškėjas neįgyja pareiškime nurodytos subjektinės teisės suderinti projektą vasarnamio (kaip nesudėtingo ar laikino statinio) statybai, kas prilygtų leidimo statybai išdavimui, t. y. nustatytas faktas neturi juridinės reikšmės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai asmuo kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, tačiau iš jo pareiškimo matyti, kad nuo prašomo nustatyti juridinio fakto asmeniui nepriklauso jo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas, tokį pareiškimą teismas turėtų atsisakyti priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o kai tai paaiškėja priėmus pareiškimą, bylą nagrinėjant iš esmės, civilinė byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu kaip byla, nenagrinėtina teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2004).

7. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Proceso atnaujinimo tikslas - išvengti galimo neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įvykdyti teisingumą. Procesas turi būti atnaujintas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimtas sprendimas gali būti neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Esant pagrįstam pagrindui abejoti priimtų teismo sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atsisakymas atnaujinti procesą vien formaliais argumentais reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-125/2005).

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo suinteresuotas asmuo Alytaus apskrities viršininko administracija prisideda prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo.

Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo suinteresuotas asmuo Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas prisideda prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjas J. L. prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasacinio skundo argumentas, kad nustatytas juridinis faktas negali sukelti teisinių pasekmių, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 29 d. nutarčiai.

2. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte nedraudžiamos statybos ir rekonstrukcijos tuo atveju, jei užstatymo linija nėra pakeičiama. Apie buvusią sodybą yra sprendžiama įstatyme nustatytais būdais, t. y. kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą. Ši įstatymo nuostata ir reiškia, kad pareiškėjas, nusistatęs juridinį faktą, įgijo teisę kreiptis į atitinkamas valdžios institucijas, kad būtų išduotos projektavimo sąlygos ir statybų leidimas, kurie užtikrintų galimybę rekonstruoti ar statyti statinį buvusioje sodyboje, nekeičiant užstatymo linijos. Kasatorius be pagrindo remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje, kuri savo ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla.

3. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 127.9.1 punkte nustatyta, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, kitus pastatus vandens telkinių apsaugos zonose arčiau kaip 100 m iki vandens telkinio kranto linijos ar 50 m nuo terasos šlaito briaunos. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad išimtis nustatyta tik esamoms sodyboms, nes nurodytoje teisės normoje nenustatyta absoliutaus draudimo statyti ar rekonstruoti pastatą. Ši norma yra aktuali nustatant atstumą, o rekonstravimo ar statymo tam tikru atstumu klausimas turi būti sprendžiamas ne juridinio fakto nustatymo byloje, o valdžios įgaliotoms institucijoms sprendžiant statybos leidimo išdavimo klausimą.

4. Tiek dėl Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto, tiek dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, toje pačioje civilinėje byloje yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartimi konstatavo, kad teismo išvada, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių, negalima pripažinti teisinga. Šioje byloje nesprendžiama klausimo, koks statinys bus statomas pareiškėjo įsigytame sklype, o tik nustatomas buvusio statinio patvirtinimo faktas. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau kartą yra pasisakęs dėl generalinio prokuroro nurodomų teisės normų taikymo šioje byloje, todėl jo kreipimąsi dėl proceso atnaujinimo galima vertinti kaip Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties peržiūrėjimą, tai prieštarauja CPK nuostatoms.

5. Tai, kad juridinio fakto nustatymas ne tik sukels teisines pasekmes pareiškėjui, bet ir sukėlė, patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjas nustatyto juridinio fakto pagrindu kreipėsi į kompetentingas institucijas ir gavo statybų leidimą - pritarimą nesudėtingo statinio statybai. Pritarimas gautas 2006 m. vasario 8 d. Taigi buvo sąlygos, reikalingos juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti, ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CPK 444 straipsnio 1 dalies ir 448 straipsnio 1 dalies taikymo nepagrįsti.

6. Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu patvirtintame reglamente,,Miestų ir gyvenviečių sodybos” neįtvirtinta, kad visi kaimo sodybos statiniai turi stovėti ant to paties žemės sklypo, ant kurio pastatytas gyvenamasis namas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, pabrėžta, kad įstatymo nereikalaujama, kad pagrindinis daiktas ir jo priklausinys būtų šalia. Daikto priklausinys gali būti ir kitoje vietoje nei pagrindinis daiktas. Svarbu, kad abu daiktai būtų susiję bendra ūkine paskirtimi ir vienas tarnautų kitam. Vadinasi, priklausinys yra savarankiškas daiktas, kuris gali būti kitoje nei pagrindinis daiktas vietoje. Pareiškėjo nurodyta pirtis atitinka visus šiuos požymius ir be jokių abejonių buvo P. M. sodybos priklausinys. Remiantis kasatoriaus argumentais, gyvenamojo namo, kuris yra neatskiriama sodybos dalis, priklausinys gali ir nebūti sodybos sudedamąja dalimi.

7. Generaliniam prokurorui CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo ir dėl sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka. Kasatoriaus nuomone, procesas šioje civilinėje byloje gali būti atnaujinamas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 29 nutartimi buvo peržiūrėtos tik Lazdijų rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartis bei Kauno apygardos teismo 2003 m. vasario 13 d. nutartis, tuo tarpu grąžinus bylą nagrinėti iš naujo į pirmąją instanciją, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2004 m. sausio 13 d. sprendimas nei apeliacine, nei kasacine tvarka nebuvo peržiūrėtas. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylas dėl juridinio fakto nustatymo yra sprendžiami du pagrindiniai klausimai: pirma, ar juridinio fakto nustatymas sukels teisines pasekmes, ir antra, ar toks faktas egzistuoja (egzistavo). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartimi grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės atsakęs į pirmąjį klausimą dėl teisinių pasekmių, pirmosios instancijos teismui nurodydamas išsiaiškinti tik faktines aplinkybes, susijusias su tokio fakto egzistavimu. Taigi proceso atnaujinimo argumentai galimi tik su faktinių aplinkybių nustatymu, bet ne dėl juridinio fakto nustatymo teisinių pasekmių. Tuo tarpu proceso atnaujinimo pagrindu yra nurodoma aiški materialinės teisės normos taikymo klaida, keliant klausimą dėl juridinio fakto nustatymo galimumo, teigiant, kad nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių.

8. Kasatoriaus argumentai nepatvirtina aiškios teisės taikymo klaidos buvimo, nes yra paneigti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutartyse išaiškinus, kaip turi būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, nurodžius, kad kasatoriaus skunde nurodytose teisės normose nedraudžiama statybos ir rekonstrukcijos darbų, konstatavus, kad juridinio fakto nustatymas yra būtinas norint įgyvendinti tuose aktuose įtvirtintą teisę atstatyti statinį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacijos dalykas nagrinėjamoje byloje yra CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto aiškinimas ir taikymas. Pagal šią teisės normą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašymus atnaujinti procesą šiame punkte nustatytu pagrindu taip pat turi teisę paduoti ir dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka. Taigi generalinio prokuroro teisė prašyti atnaujinti procesą šiuo pagrindu irgi yra ribota – sprendimas (nutartis) neturi būti peržiūrėtas kasacine tvarka. Kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, įstatyme neatskleidžiama, ši sąvoka yra vertinamoji.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jam priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – pirtis, kurios išlikę akmeniniai pamatai. Šį faktą prašė nustatyti tam, kad galėtų gauti leidimą statybos darbams vykdyti jam priklausančiame žemės sklype. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2002 m. gruodžio 23 d. nutartimi bylą nutraukė CPK 243 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, kad prašomas nustatyti faktas negali sukelti teisinių pasekmių. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. vasario 13 d. nutartimi atmetė pareiškėjo atskirąjį skundą ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Lazdijų rajono apylinkės teismo 2002 m. gruodžio 23 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 13 d. nutartį panaikino, o bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodydama, kad pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jo įsigytame sklype buvo pastatytas P. M. sodybos priklausinys – pirtis. Kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų (1996 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 531 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu patvirtinto reglamento,,Miestų ir gyvenviečių sodybos“ nuostatų analizė rodo, kad teismų išvados, jog pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių, negalima pripažinti teisinga. Kolegija pabrėžė, kad šioje byloje nesprendžiama klausimo, koks statinys bus statomas pareiškėjo įsigytame sklype, o tik nustatomas buvusio statinio patvirtinimo faktas. Kolegija taip pat nurodė, kad byloje nenustatyta tikrosios P. M. sodybos buvimo vietos, taip pat ar pareiškėjo įsigytame sklype buvusi pirtis iš tikrųjų buvo susijusi funkciniu ryšiu su nurodyta sodyba ir dėl šio pažeidimo grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Lazdijų rajono apylinkės teismas, iš naujo išnagrinėjęs civilinę bylą, 2004 m. sausio 13 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. L. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodybos priklausinys – statinys – pirtis. Juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas galėtų įgyvendinti savo teises.

Prokuroras prašo atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pareiškime dėl proceso atnaujinimo iš esmės keliamas vienintelis klausimas, kad prašomas nustatyti juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių, nurodant, kad netinkamai taikytos ir aiškintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 (1996 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 531 redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 1608 nuostatos, netaikytas Saugomų teritorijų įstatymas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašoma atnaujinti civilinė byla buvo nagrinėjama kasacine tvarka ir kasacinis teismas pasisakė būtent dėl to, ar prašomas nustatyti juridinis faktas sukels teisines pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartimi konstatavo, kad prašomas nustatyti juridinis faktas gali sukelti teisines pasekmes. Pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėsiančiam bylą. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir daryti priešingą išvadą, t. y. kad juridinis faktas nesukels teisinių pasekmių.

Prokuroro nuomone, aiški teisės normos taikymo klaida nagrinėjamoje byloje padaryta ne tik netinkamai aiškinant ir taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartyje nurodytas teisės normas, bet ir netaikant Saugomų teritorijų įstatymo, kurio 20 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatyta, kad paviršinio vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama keisti esamą užstatymo liniją, rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), išskyrus atvejus, numatytus teritorijų planavimo dokumentuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas, ar prašomas nustatyti juridinis faktas gali sukelti teisines pasekmes, be kitų teisės aktų, taikė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punktą (1996 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 531 redakcija), nustatantį, kad vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, vasarnamius, ūkininko ūkio ir kitus pastatus už miestų, miestelių ir kaimų ribų arčiau kaip 100 metrų iki vandens telkinio kranto linijos arba 50 metrų - nuo terasos šlaito briaunos (bet visais atvejais – potvynio metu neužliejamoje teritorijoje); esamose sodybose mažesniu atstumu gali būti statomas ir rekonstruojamas gyvenamasis namas bei jo priklausiniai (tvartas, garažas, lauko virtuvė, klėtis, daržinė, malkinė, asmeninio naudojimo pirtis, kurios bendrasis plotas ne didesnis kaip 25 kv. metrai, ir kt.), kai projektuose numatomos neigiamo poveikio aplinkai išvengimo priemonės, suderintos su Aplinkos apsaugos ministerija. Akivaizdu, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas nereglamentavo šio klausimo plačiau nei pareiškime dėl proceso atnaujinimo nurodomas Saugomų teritorijų įstatymas, todėl šiuo atveju negalima pripažinti, kad padaryta aiški teisės taikymo klaida netaikant Saugomų teritorijų įstatymo.

Kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006, kuri savo ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos, todėl nepatvirtina aiškios teisės normos taikymo klaidos buvimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad grąžinus bylą nagrinėti iš naujo buvo sprendžiamas tik fakto klausimas.

Pareikškime dėl proceso atnaujinimo taip pat nurodoma, kad teismas, rezoliucinėje dalyje nenurodydamas, kuriam tikslui nustatytas juridinis faktas, pažeidė CPK 448 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju taip pat nebuvo pagrindo atnaujinti proceso. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2004 m. sausio 13 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, kad juridinis faktas nustatytas tam, kad pareiškėjas galėtų įgyvendinti savo teises. Kaip minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartimi grąžindama bylą iš naujo nagrinėti nurodė, kad šioje byloje nesprendžiama klausimo, koks statinys bus statomas pareiškėjo įsigytame sklype, o nustatomas tik buvusio statinio patvirtinimo faktas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, tai ir padarė, t. y. nesprendė, koks statinys bus statomas pareiškėjo įsigytame sklype, o sprendė tik dėl buvusio statinio patvirtinimo fakto. Leidimų statyti (rekonstruoti) išdavimas, projektų derinimas yra atitinkamų institucijų kompetencija ir teismas šiuo atveju nesprendė klausimo, kokiomis konkrečiai sąlygomis ir kokią konkrečiai teisę įgis pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti kasacine tvarka skundžiamas teismų nutartis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas