Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-7-216/2007

Procesinio sprendimo kategorija 22.3.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko ir Zigmo Levickio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. ieškinį atsakovui G. R. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais; trečiasis asmuo AB „Oida“.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2005 m. liepos 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad AB „Oida“, atstovaujama direktoriaus G. R., ir UAB „Miltena“, atstovaujama direktorės – ieškovės, buvo sudariusios sutartį, pagal kurią AB „Oida“ tiekė elektros energiją UAB „Miltena“, o ši privalėjo atsiskaityti už sunaudotą elektros energiją. UAB „Miltena“ vėluodavo atsiskaityti, vėliau tapo nemoki, ir Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 11 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2003 m. spalio 2 d., buvo iškelta UAB „Miltena“ bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2004 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „Miltena“ pripažinta bankrutavusia ir nuspręsta ją likviduoti dėl bankroto; šia nutartimi taip pat patvirtintas kreditoriaus AB „Oida“ 33 042,20 Lt reikalavimas. Ieškovės teigimu, AB „Oida“ direktorius – atsakovas G. R., žinodamas apie gresiantį bankrotą, primygtinai reikalavo sumokėti skolą, grasino išjungti elektros energijos tiekimą, o tai galėjo visiškai sutrikdyti gamybą, t. y. duonos ir kitų miltinių gaminių kepimą, sunaikinti įmonės turtą. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovo nesąžiningo veikimo, darant ekonominį ir psichologinį spaudimą, vengdama nenaudingų ekonominių padarinių įmonei, ji, kaip fizinis asmuo, išrašė du jai nenaudingus vekselius – 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt – atsakovui kaip fiziniam asmeniui. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2003 m. lapkričio 14 d. ji ir atsakovas G. R. pasirašė susitarimą, pagal kurį, jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt įsiskolinimą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., tai ieškovė galės reikalauti iš G. R. 12 000 Lt pagal šio 2004 m. liepos 1 d. išrašytą vekselį 12 000 Lt; neįvykdžius šių įsipareigojimų, susitarimas ir G. R. vekselis turėjo būti grąžintas vekselio davėjui G. R. Ieškovė, remdamasi CK 1.91 straipsniu, prašė teismą pripažinti negaliojančiais jos išrašytus vekselių turėtojui G. R. vekselius: 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. birželio 21 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais ieškovės išrašytus vekselių turėtojui G. R. 2003 m. liepos 1 d. vekselį dėl 29 260 Lt ir 2003 m. lapkričio 3 d. vekselį dėl 12 000 Lt. Teismas sprendime nurodė, kad paprastasis vekselis – tai vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje įrašytą sumą (CK 1.105 straipsnis; Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Vekseliui nustatyti formalūs reikalavimai, t. y. jame turi būti Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnyje nurodyti privalomi rekvizitai, ir tik tuo atveju, kai nėra šių rekvizitų, dokumentas neturi vekselio galios. Teismas pažymėjo, kad toks teisinis vekselio reglamentavimas užkerta kelią vekseliui ginčyti CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais. Kartu teismas nurodė, kad pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį yra galimybė pareikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, jeigu šis, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininko nenaudai. Teismas nurodė, kad dėl to neanalizuoja ginčijamų vekselių pripažinimo negaliojančiais ieškinyje įvardytu teisiniu pagrindu, t. y. pagal CK 1.91 straipsnį, o dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo sprendžia pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad tam, jog būtų galima pripažinti ginčo veikselius negaliojančiais Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nurodytu pagrindu, reikia nustatyti ir įrodyti, kad ieškovė, pasirašydama vekselius, prisiėmė asmeninę prievolę sumokėti bendrovės skolas už elektros energiją, o atsakovas, įgydamas ginčijamus vekselius, tyčia veikė ieškovės nenaudai. Teismo nuomone, byloje pateikti rašytiniai įrodymai, nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtina ieškovės ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes, kad vekselių pasirašymą lėmė ne susiklostę šalių asmeniniai, bet dalykiniai jų, kaip verslininkų, bendrovių vadovų, santykiai, atsiradę pagal 2001 m. vasario 1 d. elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas nesugebėjo paaiškinti, kada ir kokias sumas jis skolino asmeniškai ieškovei, kokio dydžio suma ginčijamuose vekseliuose yra pagrindinė skola, o kokio dydžio – palūkanos ar delspinigiai, ir toks pozicijos neturėjimas bei nesugebėjimas konkrečiai paaiškinti paskolos santykių atsiradimo ir jų raidos aiškintinas atsakovo nenaudai. Be to, byloje pateikto šalių 2003 m. lapkričio 14 d. susitarimo sąlygų analizė, įvertinus pačių šalių paaiškinimus, leidžia daryti išvadą, kad šalys, kaip bendrovių vadovai, visaip stengėsi padengti skolą už elektros energiją, o šalių santykių ribas ir pobūdį lėmė būtent jų vadovaujamų bendrovių santykiai, o ne jų asmeniniai paskolos santykiai. Teismas pažymėjo, kad susitarimo tekstas rodo, jog šalys vadovaujamų bendrovių finansinių reikalų neatskyrė nuo savo asmeninių įsipareigojimų, ir bendrovių reikalus buvo bandoma spręsti asmeniniais ryšiais: 2003 m. lapkričio 14 d. susitarime įtvirtintos ieškovės ir atsakovo sąlygos, kad jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt skolą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., ieškovė įgis teisę reikalauti iš atsakovo 12 000 Lt pagal 2004 m. liepos 1 d. vekselį; jeigu iki 2005 m. vasario 2 d. UAB „Miltena“ skola AB „Oida“ nebus padengta, šis susitarimas ir prie jo pridėtas 2004 m. liepos 1 d. vekselis dėl 12 000 Lt turės būti grąžinti vekselio davėjui G. R. Teismo nuomone, tokio susitarimo buvimas patvirtina ieškovės paaiškinimus, kad ji prisiėmė asmeninę atsakomybę už UAB „Miltena“ skolą AB „Oida“, o atsakovas, pasirašydamas tokį susitarimą ir vekselį, bet kokiu būdu siekė atgauti skolą bendrovei, kuriai jis vadovavo ir buvo jos akcininkas: atsakovo 2003 m. sutikimas sumokėti ieškovei asmeniškai 12 000 Lt pagal 2004 m. liepos 1 d. vekselį už tai, kad jo bendrovė atgaus iš ieškovės skolą už elektros energiją, patvirtina, jog šalių teisiniai santykiai susiklostė kaip juridinių asmenų atstovų, tik buvo forminami kaip fizinių asmenų teisiniai prievoliniai santykiai. Teismas taip pat pažymėjo, kad šios aplinkybės patvirtina, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas siekė kuo greitesnio skolos už elektros energiją grąžinimo, taip pat netiesiogiai patvirtina ieškovei daryto psichologinio ir ekonominio spaudimo faktą, siekiant minėto tikslo. Be to, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovas nuolat grasino išjungti elektrą, todėl ieškovė dėl atsakovo spaudimo pasirašė ginčo vekselius (CPK 187 straipsnis). Teismas konstatavo, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes ir įrodymų visetą, darytina išvada, jog nebuvo jokių asmeninių šalių paskolos teisinių santykių, o ginčijamais vekseliais ieškovė, spaudžiama atsakovo, prisiėmė asmeninę prievolę atsiskaityti už jos vadovaujamos bendrovės skolą pagal 2001 m. vasario 1 d. elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartį, nors tokių įsipareigojimų prisiėmimas, nepaisant to, kad ji buvo bendrovės direktorė ir akcininkė, buvo aiškiai jai nenaudingas (CPK 185 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti geros moralės principus, veikti sąžiningai, nepažeisti protingumo ir teisingumo principų, ir įstatymas draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas nusprendė, kad atsakovo veiksmai, nesuteikus ieškovei jokių paskolų, o pasinaudojant savo išskirtine padėtimi (atsakovo vadovaujama AB „Oida“ buvo vienintelė elektros energijos tiekėja UAB „Miltena“), privertus ieškovę pasirašyti ginčijamus vekselius savo naudai, nors ieškovė nei kaip akcininkė, nei kaip vadovė pagal įstatymus neturi pareigos asmeniškai atsiskaityti už bendrovės skolas, vertintini kaip tyčinis veikimas ieškovės (skolininkės) nenaudai. Teismas pažymėjo, kad bankroto bylos duomenys patvirtina, jog, nepaisant to, kad yra vykdomas priverstinis išieškojimas iš ieškovės turto, AB „Oida“ 2003 m. lapkričio 14 d. pareiškė reikalavimus ir UAB „Miltena“ bankroto byloje. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimus, kad ieškovė pagal savo amžių, išsilavinimą privalėjo suprasti neigiamas vekselių pasirašymo pasekmes, nes, teismo nuomone, nagrinėjamu atveju šių nuostatų taikymas prieštarautų pamatiniams civilinės teisės principams – teisingumui, protingumui ir sąžiningumui. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčija, jog ji suprato, kad yra verčiama asmeniškai atsakyti už bendrovės skolas, taip pat patvirtino, jog dėl to ji konsultavosi su advokatu, tačiau susiklosčiusioje situacijoje dėl atsakovo realaus ekonominio ir psichologinio spaudimo, grasinant išjungti elektrą, ieškovės valia pasirašyti vekselius susiformavo esant realiam pavojui, kad nepasirašius vekselių atsiras neigiamų ekonominių padarinių, todėl jai neliko jokios kitos protingos alternatyvos – tik pasirašyti vekselius. Teismas konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes atsakovo veiksmai, verčiant ieškovę prisiimti bendrovės skolas, vertintini kaip tyčinis veikimas ieškovės nenaudai, ir tai yra pagrindas pripažinti ginčijamus vekselius negaliojančiais (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 22 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad byloje pateikti elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartis, skolų suderinimo aktai, mokėjimo dokumentai, taip pat šalių paaiškinimai patvirtina UAB „Miltena“ ir UAB „Oida“ ūkinius santykius ir UAB „Miltena“ skolinius įsipareigojimus pagal elektros energijos tiekimo sutartį; šie įrodymai taip pat patvirtina, kad UAB „Miltena“ nuolat vėluodavo atsiskaityti, o nepertraukiamas elektros energijos tiekimas bendrovei buvo būtina sąlyga gamybai vykdyti. Kolegija taip pat nurodė, kad ginčo vekselių pasirašymo metu buvo sprendžiamas bankroto bylos UAB „Miltena“ iškėlimo klausimas (UAB „Minaita“ 2003 m. birželio 19 d. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Miltena“; Kauno apygardos teismo 2003 m. liepos 11 d. nutartis iškelti bankroto bylą; Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. spalio 2 d. nutartis atmesti UAB „Miltena“ skundą ir palikti nepakeistą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo). Kolegijos nuomone, tokia skolininko bendrovės padėtis neabejotinai grėsė atsakovo vadovaujamai bendrovei finansiniais nuostoliais bei skatino atsakovą, kaip kreditoriaus bendrovės vadovą, imtis visų įmanomų priemonių skolos išsiieškojimui užtikrinti, ir tokiu alternatyviu būdu tapo ieškovės, kaip fizinio asmens, prisiimti įsipareigojimai pagal ginčo vekselius. Tokią išvadą, be nurodytų įrodymų, pagrindžia ir liudytojų parodymai bei 2003 m. rugpjūčio 14 d. aktas dėl atsakovo grasinimų išjungti elektros energiją. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė siekė išvengti bendrovės veiklos nutraukimo ir šį siekimą patvirtina įmokos UAB „Oida“ už patiektą elektros energiją, kurios buvo atliekamos net po to, kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog ginčo vekselių pasirašymą lėmė bendrovių prievoliniai santykiai. Kolegijos nuomone, atsakovo argumentas, kad teismas neįvertino byloje pateikto įrodymo, patvirtinančio šalių asmeninius paskolos santykius, t. y. 2002 m. gegužės 30 d. paskolos sutarties, yra nepagrįstas, nes teismas sprendime nurodė, kodėl padarė išvadą, jog ginčo vekseliai pasirašyti ne dėl paskolos santykių: teismas šiuos įrodymus atmetė, nes atsakovas nesugebėjo detaliai paaiškinti apie ieškovės skolą pagal paskolos sutartis. Be to, byloje pateikta tik paskolos sutarties nepatvirtinta kopija, o ieškovė, pripažindama buvus tokią sutartį, teigė, kad ši taip pat atsirado dėl elektros energijos bendrovei tiekimo. Kolegija taip pat nurodė, kad teismo išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės įsipareigojimai pagal vekselius yra kur kas didesni už UAB „Oida“ reikalavimą UAB „Miltena“ bankroto byloje, nes skola nuolat kito dėl atliktų įmokų, be to, sutartyje buvo nustatyti ir delspinigiai, ir tai galėjo turėti įtakos ieškovės prisiimtų pagal pasirašytus vekselius įsipareigojimų dydžiui. Kolegijos nuomone, ypač reikšmingas įrodymas, patvirtinantis pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, yra šalių 2003 m. lapkričio 14 d. susitarimas, patvirtinantis, jog vekseliai iš tikrųjų buvo naudojami kaip UAB „Miltena“ prievolės atsiskaityti už patiektą elektros energiją užtikrinimo priemonė. Kolegija nusprendė, kad nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog ginčo vekseliai laikytini ieškovės garantija, užtikrinusia UAB „Miltena“ prievolės įvykdymą (CK 6.90 straipsnis), taigi jie nelaikytini atsiskaitymo priemone vertybinių popierių prasme (CK 1.101, 1. 105 straipsniai). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčo vekseliai iš esmės yra prievolės įvykdymo užtikrinimo sandoriai, kurie gali būti ginčijami įstatymų įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog ginčo vekseliai buvo išduoti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, ir tai yra pagrindas pripažinti juos negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 ir 3 dalis. Kolegija pažymėjo, kad, įvertinus nustatytas aplinkybes, negalima sutikti su atsakovo argumentu, jog skolos reikalavimas ir elektros išjungimas šiuo atveju yra teisėti veiksmai: šie veiksmai būtų teisėti, jeigu jie būtų vykdyti įstatymo nustatyta tvarka išieškant skolą, tačiau yra nustatyta, kad ieškovė buvo spaudžiama prisiimti jos vadovaujamos bendrovės skolą, realiai grasinant nutraukti elektros energijos tiekimą bendrovei. Kolegijos nuomone, vertinant susiklosčiusią situaciją, kai bendrovei grėsė bankrotas, tačiau buvo siekiama išvengti neigiamų padarinių vykdant gamybą, ieškovės veiksmai, pasirašant vekselius ir prisiimant bendrovės skolą, gali būti pripažinti kaip vienintelis būdas iškilusiems sunkumams spręsti. Nors ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, turėjo galimybę konsultuotis su advokatu, tačiau, vertinant susiklosčiusias aplinkybes (bankroto grėsmę, siekimą išsaugoti darbą sau ir kitiems darbuotojams, vertinant tai, kad ir anksčiau buvo skolų, bet buvo atsiskaitoma dalimis, ir įmonė veikė), negalima daryti išvados, kad ieškovė, pasirašydama vekselius, buvo neapdairi: nustatytos aplinkybės rodo, jog ieškovė vekselių pasirašymą suprato kaip vienintelį realų problemos sprendimo būdą. Kolegija taip pat nurodė, kad nors CK 6.50 straipsnyje įtvirtinta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už kitą asmenį (skolininką), tačiau toks prievolės perėmimas, kaip sandoris, turi atitikti trečiojo asmens tikrąją valią, o ne būti prievartinis, sudarytas dėl spaudimo tai padaryti. Teisėjų kolegija nusprendė, kad nors apylinkės teismas šių materialiosios teisės normų ir netaikė, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas G. R. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 21 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė vekselius reglamentuojančias CK ir Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis). Vekseliui yra nustatyti griežti formalumo ir abstraktumo reikalavimai, kurie reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jos atsiradimo pagrindo ir yra be išlygų. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl šių priežasčių vekselis gali būti ginčijamas tik remiantis formaliais vekselio trūkumais (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 3, 4, 77, 78 straipsniai). Teismai nenustatė jokių formalių ginčo vekselių trūkumų. Be to, ieškovė neįrodinėjo, kad yra Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnyje nurodytas pagrindas ginčyti vekselį, t. y. kad vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė skolininkės nenaudai, o rėmėsi kitomis aplinkybėmis, t. y. kad ginčo vekseliai buvo pasirašyti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo (CK 1.91 straipsnio 1, 3 dalys). Iš apeliacinės instancijos teismo nurodytų argumentų galima daryti išvadą, kad teismas siekė perkvalifikuoti vekselį (vertybinį popierių) į garantiją – sandorį, kuris gali būti nuginčytas bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas nurodė, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog ginčo vekseliai išduoti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, ir tai yra pagrindas pripažinti vekselius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodytais pagrindais, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendime nėra tokios išvados. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, nurodė, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui, t. y. tik Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo griežtai apibrėžtais pagrindais. Toks vekselio teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu pagal CK nuostatas dėl sandorių negaliojimo.

2. Apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 180, 185 straipsniai). Teismas, pažeisdamas CPK 180 straipsnį, išvadą, kad ginčo vekseliai laikytini ieškovės garantija, užtikrinusia UAB „Miltena“ prievolės įvykdymą (CK 6.90 straipsnis), grindė atsakovo ieškovei išduotu vekseliu ir 2003 m. lapkričio 14 d. sutartimi prie šio vekselio, kurie nėra susiję su ieškovės ginčijamais vekseliais. Teismas, pažeidęs įrodinėjimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo vekselių pasirašymą lėmė ne šalių asmeniniai, bet ieškovės ir atsakovo vadovaujamų bendrovių santykiai dėl elektros energijos tiekimo ir atsiskaitymo už ją: įrodymai, kuriais rėmėsi teismas (elektros energijos tiekimo–vartojimo sutartis, skolų suderinimo aktai, mokėjimo dokumentai, šalių paaiškinimai) tik patvirtina ūkinius UAB „Miltena“ ir AB „Oida“ santykius ir UAB „Miltena“ skolinius įsipareigojimus pagal elektros energijos tiekimo sutartį, tačiau neįrodo, kad ginčo šalių nesiejo asmeniniai paskoliniai santykiai pagal 2002 m. gegužės 30 d. paskolos sutartį, pasirašytą J. ir J. B. bei D. ir G. R. Šioje sutartyje nurodytas paskolos tikslas – šeimos gerbūviui kelti – patvirtintas abiejų šalių parašais, tačiau teismas atmetė šį įrodymą ir rėmėsi kaip labiau tikėtinu ieškovės žodiniu paaiškinimu, jog ši paskolos sutartis taip pat atsirado iš bendrovių santykių dėl elektros energijos tiekimo sutarties. Atsakovo argumentą, kad ieškovės įsipareigojimai pagal vekselius yra gerokai didesni už UAB „Oida“ kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, teismas atmetė darydamas prielaidą, kad ieškovės įsipareigojimų pagal vekselius dydžiui galėjo turėti įtakos sutartyje nustatyti delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą, tačiau tai nepagrįsta jokiais įrodymais ir prieštarauja įrodinėjimo teismo procese tikslui (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami atsakovo, kaip AB „Oida“ direktoriaus, reikalavimą sumokėti už tiekiamą elektros energiją, taip pat įspėjimą apie galimą elektros energijos nutraukimą dėl vis didėjančios skolos, t. y. teisėtus atsakovo veiksmus, grindžiamus šalių sudarytos sutarties tinkamu vykdymu, nepagrįstai įvertino juos kaip realų grasinimą ir ekonominį spaudimą. Teismai neįvertino aplinkybės, kad ginčo vekselis yra išduotas 2003 m. liepos 1 d., o aktas, kuriame nurodytas atsakovo įspėjimas, surašytas po pusantro mėnesio, taigi šis aktas taip pat negalėjo būti vertinamas analizuojant 2003 m. liepos 1 d. vekselio pasirašymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė ginčo vekselius pasirašė dėl realaus grasinimo ir ekonominio spaudimo, įsipareigodama asmeniškai padengti UAB „Miltena“ skolą, neįrodyta. Teismo teiginiai, kad ieškovės veiksmai, pasirašant vekselius ir prisiimant bendrovės skolą, gali būti pripažinti kaip vienintelis būdas iškilusiems sunkumams spręsti, yra tik teismo pasvarstymai, neįrodantys, jog atsakovas tyčia veikė ieškovės nenaudai ir privertė ją prieš jos valią pasirašyti ginčo vekselius (CPK 185 straipsnis). Be to, byloje ieškovė patvirtino, kad ji konsultavosi su advokatu dėl vekselio pasirašymo teisinių padarinių, tačiau vis dėlto nusprendė pasirašyti vekselius kaip fizinis asmuo. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovės sprendimas buvo apgalvotas ir ji suvokė ginčo vekselių pasirašymo teisines pasekmes. Teismas neįvertino atsakovo argumentų dėl to, kad ieškovė dėl tariamų grasinimų nesikreipė į teisėsaugos organus, t. y. nesiėmė teisėtų ir protingų priemonių, kad išvengtų tariamos prievartos ir grasinimų, ir šiomis aplinkybėmis pradėjo remtis tik pradėjus išieškojimo pagal vekselius procesą, praėjus dvejiems metams po jų pasirašymo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 1.105 straipsnio, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2, 19, 77 straipsnių nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, dėl kokių motyvų nesvarstė dėl ginčijamų vekselių pripažinimo negaliojančiais ieškinyje įvardytu teisiniu pagrindu, t. y. pagal CK 1.91 straipsnį, ir dėl ginčijamų vekselių galiojimo sprendė pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas. Kauno apygardos teismas neperkvalifikavo vekselio į garantiją. Teismai pagrįstai pripažino ginčijamus vekselius negaliojančiais dėl to, kad atsakovas, įgydamas šiuos vekselius, tyčia veikė ieškovės nenaudai, nes ieškovė, pasirašydama vekselius, prisiėmė asmeninę prievolę sumokėti bendrovės skolą už elektros energiją.

2. Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir 2003 m. lapkričio 14 d. ginčo šalių susitarimą, patvirtinančius, kad ginčijamų vekselių pasirašymą lėmė ne šalių asmeniniai, bet dalykiniai santykiai, atsiradę tarp ginčo šalių, kaip bendrovių vadovų, 2001 m. vasario 1 d. elektros tiekimo–vartojimo sutarties pagrindu. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad nurodytus vekselius ieškovė išdavė dėl atsakovo ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo. Teismai išsamiai pagrindė išvadą, kad atsakovo, kaip UAB „Oida“ direktoriaus, veiksmuose, reikalaujant sumokėti už tiektą elektros energiją, buvo realaus grasinimo ir ekonominio spaudimo. Atsakovas, turėdamas teisėtą pagrindą reikalauti skolos, neturėjo teisės elgtis priešingai teisei, reikalaudamas, kad įmonės vadovė, t. y. ieškovė, prisiimtų asmeninę atsakomybę už įmonės skolą. Palikus galioti vekselį, pasirašytą dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus vekselio panaikinimo ribojimus, būtų pažeisti protingumo ir sąžiningumo principai.

3. Teismai nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos vekselių nuginčijimo klausimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005, aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms: nurodytoje byloje šalių ketinimai ir valia buvo nukreipti UAB „Saita“ skolai patvirtinti ir garantijai suteikti, o vekselį ieškovas pasirašė gera valia, tačiau neįvertinęs teisinių pasekmių; nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas tyčiniais veiksmais privertė pasirašyti vekselį, ir teismai tokius atsakovo veiksmus pagrįstai įvertino kaip tyčinį veikimą ieškovės nenaudai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2003 m. liepos 1 d. ieškovė pasirašė paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti atsakovui 29 260 Lt iki 2005 m. gruodžio 30 d., o 2003 m. lapkričio 3 d. – paprastąjį vekselį, pagal kurį įsipareigojo sumokėti atsakovui 12 000 Lt. Atsakovas 2005 m. vasario 21 d. pateikė nurodytus veikselius antstoliui, kad būtų pradėtas priverstinis išieškojimas. 2005 m. gegužės 25 d. antstolis areštavo ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą: 30/100 dalių pastato–valgyklos (duomenys neskelbtini). 2005 m. liepos 15 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti šiuos vekselius negaliojančiais dėl to, kad jie buvo pasirašyti dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Nagrinėjamoje byloje kilo ieškovės (vekselio davėjos) ir atsakovo (vekselio turėtojo) ginčas dėl dviejų paprastųjų vekselių pripažinimo negaliojančiais teisinių pagrindų. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė vekselius reglamentuojančias CK, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos, be to, pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties ir savybių

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnis). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse.

Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė.

Vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.

Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.

Kita vertus, vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (pavyzdžiui, pagal vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, t. y. tiesioginių santykių, iš kurių kilusiu pagrindu vekselis buvo išrašytas, dalyvių susitarimą dėl pagrindinės prievolės pasibaigimo). Dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo nurodytas teisinis ryšys yra netiesioginis ir dažniausiai „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Dėl to tuo atveju, jeigu būtų konstatuotas vekselio išdavimo pagrindo negaliojimas, o vekselis jau būtų perleistas trečiajam asmeniui, tai šis, būdamas teisėtas šio vertybinio popieriaus turėtojas, neturėtų dėl to nieko prarasti. Skolininkas pagal vekselį negali atsisakyti įvykdyti prievolę teisėtam vėlesniam vekselio turėtojui arba atsiimti iš jo vekselį. Įsipareigojęs pagal vekselį asmuo privalo įvykdyti vekselyje įtvirtintą prievolę be išlygų teisėtam vekselio turėtojui, o, ją įvykdęs, turi teisę pareikšti ieškinį tam, dėl kurio veiksmų ši prievolė atsirado be pagrindo arba neteko savo pagrindo.

Taigi galima teigti, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, yra dokumentas, patvirtinantis nepriklausančią nuo jokių juridinių faktų (įvykių ar veiksmų) teisėto vekselio turėtojo subjektinę turtinę teisę, t. y. reikalavimo teisę į jame nurodytą pinigų sumą.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė (vekselio davėja) išrašė atsakovui (vekselio turėtojui) du paprastuosius vekselius. Paprastasis (solo) vekselis reiškia savarankišką ir besąlyginę vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 straipsnio 4 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 4 punktas, 77 straipsnio 2 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovės išrašyti atsakovui paprastieji vekseliai atitinka visus pagal ĮPVĮ 77 straipsnį paprastajam vekseliui keliamus reikalavimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ieškovės išrašyti dokumentai laikytini ne vertybiniais popieriais, o pripažintini garantijomis pagal CK 6.90 straipsnį. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta.

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Teisinė vekselio prigimtis lemia tai, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją: vekselyje įtvirtintos prievolės specifika, t. y. jos abstraktumas ir besąlygiškumas, suteikia kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Taigi plačiąja prasme vekselis atlieka prievolės pagal sandorį, iš kurio kilusių santykių pagrindu buvo išduotas vekselis, užtikrinimo funkciją dėl to, kad viena prievolė pakeičiama kita, daugiau formalia, be to, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tačiau, atlikdamas nurodytą užtikrinimo funkciją, vekselis netampa garantija ar laidavimu. Minėta, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Be to, išrašius vekselį, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius. Dėl to dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus reikalavimus, negali būti vertinamas ne kaip vertybinis popierius ir juolab sutapatinamas su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis.

Dėl vekselio turėtojo teisinės padėties

Minėta, kad vekselio, kaip vertybinio popieriaus, viešo patikimumo savybė, kurią užtikrina griežti vekselio formalumo ir jame įtvirtintos prievolės abstraktumo reikalavimai, lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas teisėtu jo savininku ir šiame dokumente įtvirtintos reikalavimo teisės turėtoju. Dėl to įsipareigojęs pagal vekselį asmuo neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas šį vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams.

Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmojo vekselio įgijėjo ir kitų teisėtų vekselio turėtojų, įgijusių vekselį pagal nenutrūkstamus indosamentinius įrašus, teisinė padėtis negali būti vertinama visiškai vienodai. Tiesioginiai vekselių teisinių santykių subjektai, t. y. vekselio davėjas ir pirmasis vekselio turėtojas, tuo pačiu metu yra ir kontrahentai tam tikro teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas išduoti vekselį. Taigi pirmasis vekselio įgijėjas yra tiesioginis tų santykių, dėl kurių jo kontrahentas išduoda jam vekselį, dalyvis, todėl jis žino apie visus galimus šių santykių defektus (trūkumus). Dėl to pirmajam vekselio įgijėjui vekselio viešo patikimumo taisyklė negalioja visa jos apimtimi: pirmajam įgijėjui vekselio davėjas gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais. Vis dėlto tokią vekselio davėjo galimybę sunkina abstrakti reikalavimo pagal vekselį prigimtis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja.

Pažymėtina, kad vekselio viešo patikimumo savybė yra itin svarbi santykiams su trečiaisiais asmenimis. Tam, kad vekselio turėtojas santykiuose su trečiaisiais asmenimis būtų pripažįstamas teisėtu vekselio savininku, taigi ir asmeniu, kuriam priklauso šiame vertybiniame popieriuje įtvirtinta reikalavimo teisė, jam pakanka pateikti dokumentą, atitinkantį įstatymo vekselio formai ir turiniui keliamus reikalavimus, kuriame yra nenutrūkstama eilė perduodamųjų įrašų, t. y. indosamentų, iš kurių paskutiniajame nurodyta būtent jo pavardė, arba neužpildytas indosamentas (ĮPVĮ 18 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada darytina iš to, kad dėl vekselio išrašymo, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, ir dėl iš šio sandorio atsiradusios prievolės abstraktumo teisinis ryšys tarp vekselio išrašymo bei to teisinio santykio, dėl kurio vekselis buvo išduotas, yra „paslėptas“ nuo tų vekselių teisinių santykių dalyvių, kurie nėra tiesioginiai nurodyto teisinio santykio kontrahentai, t. y. nuo vėlesnių teisėtų vekselio turėtojų. Dėl to skolininko pagal vekselį teisiniai santykiai su pirmuoju vekselio įgijėju negali turėti įtakos vėlesnio teisėto vekselio turėtojo teisėms pagal vekselį netgi tuo atveju, jeigu sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, yra negaliojantis. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė skirta apsaugoti sąžiningam vekselio turėtojui nuo įsipareigojusio pagal vekselį asmens prieštaravimų, grindžiamų jo santykiais su ankstesniaisiais vekselių turėtojais, iš kurių vekselio turėtojas sąžiningai įgijo šį vertybinį popierių. Vekselio viešo patikimumo taisyklė santykiuose su trečiaisiais asmenimis gali būti netaikoma tik tokiu atveju, jeigu skolininkas pagal vekselį paneigs vėlesniojo vekselio turėtojo sąžiningumo, įgyjant vekselį, prezumpciją.

Dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinės prigimties, jame įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktumo darytina išvada, kad teisinio santykio, dėl kurio vekselis buvo išduotas, įtaka ir reikšmė vekseliui, kaip vertybiniam popieriui, priklauso nuo teisėto vekselio turėtojo teisinio statuso ir vertinama vekselio, kaip vertybinio popieriaus, viešo patikimumo taisyklės taikymo apimties aspektu.

Nagrinėjamu atveju ginčo objektu esančių paprastųjų vekselių turėtojas yra pirmasis šių vertybinių popierių įgijėjas, todėl jam vekselio viešo patikimumo taisyklė taikytina su pirmiau nurodytais ypatumais.

Dėl prieštaravimų pagal vekselį galimumo ir pobūdžio

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. B., M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007).

ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis vekselio viešo patikimumo taisykle ir šios taisyklės taikymo apimtį ribojančiomis išimtimis, ĮPVĮ 19 straipsnio nuostatos skirtos apsaugoti sąžiningų vekselių teisinių santykių dalyvių interesus. Pagal šią teisės normą skolininkas pagal vekselį negali reikšti prieštaravimų sąžiningam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, pasitikėjo tuo, kad dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, jog jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Įstatyme nurodytą sąvoką „asmeniniai santykiai“ reikėtų aiškinti kaip teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvykius, faktus, kurie buvo vekselio išdavimo–įgijimo metu ir kurie galėtų turėti įtakos vekselio turėtojo sąžiningumo prezumpcijai. Taigi pagal ĮPVĮ 19 straipsnį įsipareigojęs pagal vekselį asmuo gali reikšti prieštaravimus, grindžiamus asmeninio pobūdžio santykiais, tiesioginiam kontrahentui pagal vekselį, taip pat nesąžiningam vėlesniam vekselio turėtojui, t. y. tokiam, kuris, įgydamas vekselį, žinojo apie santykių tarp vekselio davėjo ir pirmojo vekselio įgijėjo, trūkumus, t. y. žinojo, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti, arba nebuvo pagrindo jį perleisti (perduoti pagal indosamentą), arba žinojo apie kitokius ankstesniųjų vekselių teisinių santykių dalyvių defektus, tačiau, nepaisant to, vis tiek įsigijo vekselį ir pateikė jį apmokėti, nes tokie vekselio turėtojo veiksmai reiškia tyčinį veikimą skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad pagal ĮPVĮ 19 straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais.

Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys yra tiesioginiai vekselių teisinių santykių dalyviai: ieškovė – ginčo objektu esančių paprastųjų vekselių davėja, o atsakovas – nurodytų vekselių pirmasis įgijėjas ir turėtojas, nes šie paprastieji vekseliai nebuvo perleisti pagal indosamentus kitiems asmenims. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovė turi teisę reikšti atsakovui prieštaravimus dėl įsipareigojimų pagal ginčo vekselius, remdamasi jiems žinomais asmeniniais santykiais.

Ieškovė savo prievolę sumokėti ginčo vekseliuose nurodytas sumas kvestionuoja dėl to, kad, pirma, jos ir atsakovo nesiejo asmeniniai santykiai, antra, kad ji vekselius išrašė dėl atsakovo jai daryto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

Bylą nagrinėję teismai griežtai atribojo ginčo šalių, kaip fizinių asmenų, ir jų, kaip įmonių vadovų, santykius dėl įmonių veiklos bei nurodė, kad šalių nesiejo asmeniniai paskolos teisiniai santykiai, o jų santykiai dėl vadovaujamų įmonių veiklos negalėjo būti pagrindas ginčo vekseliams išduoti. Šią aplinkybę teismai laikė esmine, pripažįstant ginčo vekselius negaliojančiais. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad toks ĮPVĮ 19 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „asmeniniai santykiai“ aiškinimas būtų siaurinamasis vekselių teisinių santykių reglamentavimo prasme. Prieštaravimai, susiję su asmeniniais santykiais, iš esmės yra tokie, kurie kyla iš skolininką pagal vekselį ir vekselio turėtoją siejančio tam tikro sandorio, kurio pagrindu vekselis buvo išduotas, arba kitokių jų susitarimų. Teismai, darydami tokią išvadą, nevisapusiškai įvertino būtent šio konkretaus ginčo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju teismai turėjo tinkamai nustatyti ir ištirti bylos faktus, susijusius su ieškovės reikalavimų pagrindu nurodytomis aplinkybėmis, t. y. tuo, kad ginčo šalių nesiejo jokie santykiai, dėl kurių galėjo būti išduoti ginčo vekseliai, taip pat tuo, kad ginčo vekselius ieškovė išrašė ne laisva valia, t. y. dėl atsakovo jai daryto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Minėta, jog vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.

Kartu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Kai vekselis perduodamas indosamentu, dėl jo, kaip vertybinio popieriaus, abstraktumo nuo prievolės, kurios pagrindu jis buvo išduotas, vekselio davėjas be išlygų turi sumokėti vekselyje nurodytą sumą teisėtam vekselio turėtojui, o tik po to įrodinėti nesąžiningus pirmojo vekselio turėtojo veiksmus įgyjant vekselį ar įgyvendinant jame įtvirtintą reikalavimo teisę (reiklaujant sumokėti), pavyzdžiui, reikšdamas šiam ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, reiškiant prieštaravimus dėl prievolės pagal vekselį

Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.

Pažymėtina, kad teisinis ryšys vekselyje įtvirtintos prievolės ir to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kuris buvo pagrindas vekseliui išduoti, gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai yra pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių kad būtent tas teisinis santykis (sandoris) buvo pagrindas atsirasti prievolei pagal vekselį. Toks ryšys gali būti nustatytas tada, jeigu apie jį tiesiogiai nurodyta vekselių teisinių santykių dalyvių sudarytoje sutartyje arba kitokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose tokius šalių ketinimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės prieštaravimų pagal ginčo vekselius pagrįstumo, nevisapusiškai ištyrė bylos faktus, reikšmingus šalių ginčui teisingai išspręsti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą.

Teismas vienpusiškai vertino ginčo šalių 2003 m. lapkričio 14 d. susitarimą, kuriame ieškovė ir atsakovas nustatė, kad jeigu UAB „Miltena“ padengs 33 042,20 Lt skolą AB „Oida“ už sunaudotą elektros energiją iki 2005 m. liepos 1 d., ieškovė įgis teisę reikalauti iš atsakovo 12 000 Lt pagal 2004 m. liepos 1 d. vekselį; jeigu iki 2005 m. vasario 2 d. UAB „Miltena“ skola AB „Oida“ nebus padengta, šis susitarimas ir prie jo pridėtas 2004 m. liepos 1 d. vekselis dėl 12 000 Lt turės būti grąžinti vekselio davėjui G. R. Teismas nenustatinėjo ir netyrė bylos faktų tuo aspektu, kad iš nurodyto susitarimo matyti ir tai, jog ieškovė, kaip fizinis asmuo, turėjo atsakovo, kaip fizinio asmens, 2004 m. liepos 1 d. vekselį, išrašytą taip pat įmonių, kurioms jie vadovavo, o ne jų asmeninių prievolinių santykių pagrindu. Be to, teismas, nurodęs, kad atsakovas nepateikė patikimų įrodymų dėl to, jog buvo pagrindas ginčo vekseliams išduoti, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Minėta, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, ne kreditorius turi įrodinėti jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindų buvimą ir galiojimą, bet skolininkas privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindų arba kad jie negalioja. Dėl to nagrinėjamu atveju ne vekselio turėtojas, t. y. atsakovas, o būtent vekselio davėja, t. y. ieškovė, turėjo pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jos prievolę pagal ginčo vekselius, kuri yra abstraktaus pobūdžio.

Minėta, kad ieškovė prašė pripažinti negaliojančiais jos išrašytus atsakovui du paprastuosius vekselius ir dėl to, kad, jos teigimu, ji šiuos vekselius išrašė dėl atsakovo daryto jai ekonominio spaudimo bei realaus grasinimo išjungti elektrą bendrovei, kurios vadovė ir akcininkė ji buvo, ir taip ji prieš savo valią įsipareigojo asmeniškai atsakyti už bendrovės skolas.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė šalių ginčo aplinkybes, reikšmingas tam, kad būtų galima nustatyti, ar ieškovės reikalavimų pagrindu įvardytos aplinkybės gali būti pagrindas pripažinti, jog ginčo vekselių išrašymas neatitiko tikrosios šių vekselių davėjos valios dėl nesąžiningų šių vekselių įgijėjo veiksmų, ar nurodytos aplinkybės atitinka ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo kriterijus pagal CK 1.91 straipsnį. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai nustatė, jog ieškovė, prieš pasirašydama ginčo vekselius, konsultavosi su advokatu dėl ketinamų atlikti veiksmų teisinių padarinių, tačiau vekselius vis dėlto išrašė, nes šių vekselių pasirašymą suprato kaip vienintelį realų jos vadovaujamos bendrovės problemų sprendimo būdą. Pažymėtina ir tai, kad motyvai, dėl kurių civilinių teisinių santykių subjektai atlieka vienokius ar kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, savaime neturi teisinės reikšmės. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad ieškovė nurodytus vekselius ėmė ginčyti praėjus dvejiems metams po jų išrašymo, kai atsakovas pareikalavo sumokėti pagal šiuos dokumentus.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, pažeidė materialiosios teisės normas, susijusias su vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisiniu reglamentavimu, išvadą dėl ginčo vekselių pripažinimo negaliojančiais padarė nenustatęs ir neištyręs šalių ginčui teisingai išspręsti reikšmingų bylos faktų, be to, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles, sprendžiant šalių ginčą, kilusį iš abstraktaus pobūdžio teisinių santykių. Nurodyti esminiai pažeidimai yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Stripeikienė

Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Česlovas Jokūbauskas

Zigmas Levickis