Civilinė byla Nr. 3K-3-346/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 129.2; 129.3
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. M. įstatyminės atstovės R. V. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. įstatyminės atstovės R. V. M. ieškinį atsakovams antstoliui G. P. ir D. R., dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu bei pirkėjo pripažinimo nesąžiningu įgijėju.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovės K. M. įstatyminė atstovė (motina) R. V. M. prašė pripažinti negaliojančiu 2004 m. spalio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 19-04 dėl 35,38 kv. m buto (duomenys neskelbtini) 1/2 dalies - 17,98 kv. m gyvenamojo ploto pardavimo atsakovui D. R. už 24 000 Lt, panaikinti šį aktą ir pripažinti atsakovą nesąžiningu buto dalies įgijėju. Atstovė nurodė, kad teismo 1998 m. spalio 7 d. sprendimu iš jos buvusio sutuoktinio T. M. buvo priteisti alimentai dviem dukterims išlaikyti. Šis butas - vieno kambario, buvusių sutuoktinių privatizuotas po l/2 dalį. Atstovė kreipėsi į antstolį ir 2004 m. liepos 26 d. prašymu prašė nukreipti išieškojimą į butą, norėdama, kad butas būtų perduotas jai už skolas. Antstolis, pardavęs iš varžytynių skolininkui T. M. priklausančią buto dalį, turėjo įvertinti, kad nepilnametis vaikas turės gyventi su pašaliniu asmeniu viename kambaryje (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnis). Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnį pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus, o pagal CK 3.3 straipsnį - vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynybos principas privalomas ir valstybės institucijoms. Teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas ir jam nuginčyti taikomi bendrieji sandorių nuginčijimo pagrindai (CK 1.80 straipsnis). Šis sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes nebuvo gauta leidimo buto daliai parduoti. Be to, sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), nes atstovės nepilnametė duktė turi gyventi bendrame kambaryje su svetimu žmogumi. Teisėjui, tvirtinusiam varžytynių aktą, buvo pateikta klaidinga informacija, kad ieškovė ir jos motina negyvena bute. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaikų interesus - paliekant juos be gyvenamo būsto, turi būti pripažinti negaliojančiais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovės įstatyminė atstovė - motina R. V. M. kreipėsi su vykdomuoju raštu į atsakovą - antstolį G. P., kuris, vykdydamas išieškojimą iš skolininko T. M., jos prašymu nukreipė išieškojimą į skolininkui priklausančią l/2 dalį buto(duomenys neskelbtini). Varžytynės buvo organizuotos laikantis CPK reikalavimų, varžytynių aktas buvo patvirtintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjos. R. V. M. neskundė antstolio veiksmų vykdymo proceso metu. T. M. apskundus antstolio veiksmus teismui, R. V. M. su skundu nesutiko. Be to, bylos atveju vaikas neliko be gyvenamojo būsto, nes liko gyventi su motina, kuriai priklauso 1/2 dalis buto. Taigi byloje nenustatyta, kad ginčijamas turto pardavimo iš varžytynių aktas - sandoris prieštarauja CK 1.80 straipsniui (gerai moralei), kad buvo pažeista varžytynių tvarka ir dėl to buvo pažeisti vaiko interesai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 6 punktas). CPK 602 straipsnyje yra nustatyti visi turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atvejai, tačiau R. V. M. jų nenurodė, nesirėmė ir neįrodė. Atmestinas ieškinio reikalavimas pripažinti atsakovą D. R. nesąžiningu įgijėju, nes įgyjant turtą iš varžytynių atsakovas dalyvavo jose teisėtai ir žinojo, kad sąžiningai įgyja daiktą (CK 4.26 straipsnis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 18 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad atsakovas D. R. bute negyvena ir neketina gyventi kartu su ieškove ir jos motina. Skunde nurodyti argumentai, kad antstolis neišaiškino, jog, nukreipus vykdymą į butą, antstolis skelbs varžytynes, kad atsiras pirkėjas, kuris bus buto bendrasavininkis, nėra reikšmingi nagrinėjant reikalavimą dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, nes CPK 602 straipsnyje nustatyti atvejai, kai turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu. Tai, kad antstolis išieškotojai neišaiškino visų procesinės teisės normų, nėra pagrindas pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu. Be to, R. V. M. dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, kurioje skolininkas T. M. skundė antstolio veiksmus, tačiau ji antstolio veiksmų neskundė.
III. Kasacinio skundo argumentai
Kasaciniu skundu ieškovės K. M. įstatyminė atstovė R. V. M. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių vaiko teises, aiškinimo ir taikymo. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais, nes pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Vaikas turi teisę į asmeninį gyvenimą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis). Įkeičiant, parduodant ar dovanojant būstą, kuriame gyvena vaikas, būtina vaikų teisių apsaugos institucijos išvada, kad tokie sandoriai neprieštarauja vaiko interesams (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 5 dalis). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnyje nustatyta, kad nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, buto neliečiamybę. Remiantis šiais teisės aktais yra pagrindas pripažinti neteisėtu turto pardavimo iš varžytynių aktą, dėl kurio nepilnametė ieškovė bus priversta gyventi viename kambaryje su svetimu, priešingos lyties asmeniu, pažeidžiant jos teisę į normalias gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Antstolis, parduodamas buto, kuris buvo vienintelė nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, dalį iš varžytynių, neprašė vaikų teisių apsaugos institucijos išvados.
R. V. M. nuomone, turto pardavimo iš varžytynių aktas yra prilyginamas notariškai patvirtintai turto pirkimo-pardavimo sutarčiai, todėl jo teisėtumas gali būti ginčijamas ne tik CPK 602 straipsnio pagrindu, bet ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismai nepagrįstai netaikė CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 3.3 straipsnio. Teismų išvada, kad vaiko teisės būtų pažeistos tik tuo atveju, jeigu jis liktų visai be gyvenamojo būsto, nepagrįsta (CK 1.5 straipsnis). Be to, teismai neatsižvelgė į faktą, kad antstolis, parduodamas vienintelio šeimos gyvenamojo būsto - vieno kambario buto l/2 dalį - jos neatidalijo iš bendrosios sutuoktinių nuosavybės. Ieškovė, pasirašydama 2004 m. liepos 26 d. pareiškimą, kuriame nurodė antstoliui nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausančią 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) siekė apsaugoti savo nepilnametės dukters interesus, manydama, kad skolininko buto dalis jai bus perduota už skolą natūra. Antstolis netinkamai paaiškino visas tokio pareiškimo pateikimo pasekmes, t. y. kad bus skelbiamos turto pardavimo varžytynės, kuriose turtą galės įsigyti tretieji asmenys.
2. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo. Teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojantį CPK 185 straipsnį - nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. Teismai netyrė byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad išieškojimo procesas buvo pradėtas vykdyti iš kito turto - buvo areštuotos T. M. priklausančios piniginės lėšos ir nekilnojamasis turtas. R. V. M. teigimu, teismui pateikta medžiaga įrodyta, kad areštuotų piniginių lėšų suma atitiko išlaikymo įsiskolinimo dydį ir nebuvo būtinybės skelbti varžytynių ir parduoti skolininko nekilnojamąjį turtą (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas antstolis G. P. prašo palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, kasacinį skundą atmesti. Jame nurodoma, kad, pripažįstant vaiko teisę į būstą svarbia ekonomine, moraline ir teisine vertybe, įstatymo ir formuojamos teismų praktikos nenustatyta, kad ši galėtų būti absoliučiai priešpastatoma kitai konstitucinei vertybei - nuosavybės teisei arba vaiko teisei į išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1051/2001; 2001 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. S. Z., bylos Nr.3K-3-1251/2001; 2003 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Antstolių kontora prie Plungės rajono apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-359/2003). Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas (įskaitant teisę į būstą) pirmiausia privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybei ir jos institucijoms tokia pareiga atsiranda tik tada, kai vaiko tėvai šios vaiko teisės dėl rimtų priežasčių negali užtikrinti. Vaiko teisė turėti gyvenamąjį būstą pažeidžiama tik tuo atveju, jeigu pardavus vykdymo procese vienam iš vaiko tėvų priklausančią gyvenamąją patalpą vaikui iš viso nelieka galimybės gyventi tėvų namuose. R. V. M., vykdomajame procese siekdama įgyvendinti nepilnametės dukters teisę į išlaikymą, sąmoningai nukreipė išieškojimą į T. M. priklausiusią buto dalį po santuokos nutraukimo nepadalytoje bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Pažymėtina, kad R. V. M. neskundė antstolio veiksmų dėl per mažos kainos, nereiškė su vaiko teisėmis į gyvenamąjį plotą susijusių reikalavimų kitoje civilinėje byloje, kurioje prašė teismo atmesti skolininko T. M. skundą dėl buto dalies pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo. Pažymėtina, kad antstolis atliko vykdymo veiksmus pagal išieškotojos valią. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme ir CPK normose nenustatyta, kad parduodant turtą iš varžytynių buvo būtina gauti vaiko teisių apsaugos institucijos leidimą. Tai, kad ieškovės atstovės valia būtų nukreipta tapti skolininko buto dalies savininke, nepatvirtinta įrodymų.
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovės – nepilnametės K. M. įstatyminė atstovė – motina R. V. M. kreipėsi su vykdomuoju raštu į antstolį, kuris, vykdydamas išieškojimą iš skolininko T. M. turto, atstovės prašymu nukreipė išieškojimą į skolininkui priklausančią 1/2 dalį buto(duomenys neskelbtini). Varžytynių metu šis turtas buvo parduotas atsakovui D. R.. 2005 m. sausio 11 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą patvirtino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėja. R. V. M. neskundė antstolio veiksmų vykdymo proceso metu, o T. M. apskundus antstolio veiksmus teismui, ji su skundu nesutiko, dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, tačiau pati antstolio veiksmų neskundė. Be to, K. M. liko gyventi su motina, kuriai priklauso 1/2 dalis buto. Atsakovas D. R. bute negyvena ir neketina gyventi kartu su ieškove ir jos motina.
V. Kasacinio teismo argumentai
Nagrinėjamoje byloje yra svarbus teisės normų, reglamentuojančių turto pardavimo iš varžytynių tvarką, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu pagrindus, taip pat teisės normų, įtvirtinančių vaiko teisių ir interesų prioriteto principą, gyvenamosios patalpos pardavimo iš varžytynių atveju, aiškinimas ir taikymas.
Visų pirma, kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais ir pasisako dėl turto pardavimo iš varžytynių akto ginčijimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti ginčijamas būtent CPK 602 straipsnio, kuriame yra nustatytas baigtinis šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas, pagrindu, tačiau kolegija su šia teismo išvada nesutinka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. R. v. antstolis V. D., bylos Nr. 3K-7-262/2005; 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. R. v. antstolis V. D., bylos Nr. 3K-3-514/2006; ir kt.) turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas turto pirkimo-pardavimo sutarčiai, kurioje skolininkas prilyginamas pardavėjui, o antstolis ex officio atlieka valstybės atstovo ir tarpininko tarp pardavėjo (skolininko) ir pirkėjo vaidmenį; antstolis privalo užtikrinti šio sandorio teisėtumą, o skolininkas ir pirkėjas taip pat turi žinoti bei vykdyti įstatymų reikalavimus dėl šios specifinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo tvarkos. Ginčijant tokius sandorius, ieškinio pagrindą gali sudaryti teisės normų pažeidimai išaiškinant, aprašant, įkainojant parduodamą iš varžytynių turtą, organizuojant ir vykdant varžytynes. Nagrinėjamos bylos atveju 1/2 dalies buto pardavimo iš varžytynių aktas iš esmės ginčijamas vaiko teisių ir interesų apsaugą (organizuojant ir vykdant varžytynes) reglamentuojančių teisės normų pagrindu, ir kolegija sprendžia, kad šio akto ginčijimo pagrindas yra tinkamas.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vaiko buto neliečiamybės apsauga, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje - vaiko teisė į gyvenamąjį būstą. Atsakovas antstolis G. P. atsiliepime į kasacinį skundą akcentuoja, kad vaiko teisė į būstą negali būti absoliučiai priešpastatoma kitai konstitucinei vertybei - nuosavybės teisei arba vaiko teisei į išlaikymą. Iš tiesų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo v. V. G., bylos Nr. 3K-3-1051/2001; 2003 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. Antstolių kontora prie Plungės rajono apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-359/2003; ir kt.) yra nurodęs, kad pareiga rūpintis vaikais pirmiausia yra tėvų pareiga ir ji negali būti be pagrindo perkeliama kitiems asmenims. Ji reiškia tėvų pareigą sudarant sandorius ar veikiant kitomis aplinkybėmis, kai gali būti paliesti vaiko interesai, elgtis apdairiau ir labiau apgalvotai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui, negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka. Tačiau nagrinėjamoje byloje kolegija nurodo, kad kiekvienu atveju teismui sprendžiant, ar vykdant išieškojimą iš skolininko gyvenamosios patalpos nebuvo pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, būtina nustatyti, ar šis turtas nėra vienintelis nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, kurį pardavus iš varžytynių vaikas liks be būsto arba jam nebus užtikrintos normalios gyvenimo sąlygos (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5-7 punktai, 11 straipsnis, 13 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad šioje byloje yra nustatytos svarbios aplinkybės, kurių pagrindu galima spręsti, jog parduodant 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) iš varžytynių buvo pažeista nepilnametės K. M. teisė į gyvenamąjį būstą ir tinkamas gyvenimo sąlygas.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad teismo 1998 m. spalio 7 d. sprendimu iš R. V. M. buvusio sutuoktinio T. M. buvo priteistos periodinės išmokos dviem dukterims išlaikyti. R. V. M. kreipėsi su vykdomuoju raštu į antstolį, kuris, vykdydamas išieškojimą iš skolininko T. M., jos prašymu nukreipė išieškojimą į skolininkui priklausančią l/2 dalį vieno kambario buto(duomenys neskelbtini). Varžytynių metu šis turtas buvo parduotas atsakovui D. R.. Kita 1/2 dalis buto nuosavybės teise iki šiol priklauso ieškovės motinai R. V. M.. Teismai, spręsdami tarp šalių kilusį ginčą, akcentavo, kad pati ieškovės motina-išieškotoja nurodė, iš kokio T. M. turto išieškoti skolą, ir pagal CPK 662 straipsnio 2 dalį toks nurodymas antstoliui yra privalomas. Tačiau kolegija sprendžia, kad teismai nepagrįstai suabsoliutino tokį išieškotojo nurodymo privalomumą. CPK nustatyta nemažai nurodymų ir draudimų antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininko turto (CPK 663, 664, 668, 739 straipsniai ir kt.), todėl antstolis, kaip asmuo, vykdantis jam valstybės pavestas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), kiekvienu atveju vykdydamas išieškojimą sprendžia dėl išieškojimo tvarkos ir turi nustatyti, ar atitinkama išieškojimo tvarka, taigi, net ir tuo atveju, kai yra išieškotojo nurodymas, į kokį turtą nukreipti išieškojimą, atitinka CPK įtvirtintus reikalavimus, taip pat ar nebus pažeisti kitų asmenų interesai.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punkte yra įtvirtinta pirmiausia tėvų pareiga rūpintis vaikais, tačiau tais atvejais, kai tėvai netinkamai vykdo šią pareigą, kad nebūtų pažeistos vaiko teisės, tai turi užtikrinti kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų ir valstybės atstovai (įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje akivaizdu, kad ieškovės įstatyminė atstovė – jos motina netinkamai vykdė savo pareigas, prašydama nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausančią l/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) nes: 1) ji neturi nuosavybės teise kitų gyvenamųjų patalpų (išskyrus kitą 1/2 dalį buto(duomenys neskelbtini), kur ji su nepilnamete dukterimi galėtų gyventi; 2) šis butas yra vieno kambario, todėl realiai nustatyti naudojimosi šiuo butu tvarką su kitu buto dalį įsigijusiu asmeniu neįmanoma, o tai reiškia, kad nepilnametei K. M. iš esmės bus neįmanoma naudotis R. V. M. priklausančia 1/2 dalimi buto ir taip bus pažeidžiama nepilnametės teisė į normalias gyvenimo sąlygas (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nepilnametė K. M. neliko be gyvenamojo būsto, nes liko gyventi su motina, kuriai priklauso 1/2 dalis buto, prieštarauja CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes, minėta, realiai užtikrinti K. M. normalias gyvenimo sąlygas bute (duomenys neskelbtini)D. R. įsigijus 1/2 dalį buto ir jam naudojantis savo nuosavybe taps neįmanoma. Taigi, antstoliui įvykdžius 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini)varžytynes yra susidariusi situacija, kad yra pažeista nepilnamečio vaiko teisė gyventi šiame bute, nors faktiškai buvo siekiama apginti jo teises ir interesus – išieškoti teismo priteistą išlaikymo įsiskolinimą iš tėvo T. M.
Minėta, kad tais atvejais, kai tėvai netinkamai vykdo pareigą pasirūpinti nepilnamečio vaiko teisių apsauga ir interesų įgyvendinimu, kad nebūtų pažeistos vaiko teisės, tai turi užtikrinti valstybės atstovai. CPK 2 straipsnyje yra nustatyti civilinio proceso tikslai - ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant. Tokia įstatymuose nustatyta teisių apsaugos garantija šiose bylose visų pirma nustatyta dėl viešojo intereso (nagrinėjamos bylos atveju – kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto ir būtų užtikrintos jo normalios gyvenimo sąlygos), todėl tiek teismas, tiek ir antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus, turi nustatyti, ar nepažeidžiami nepilnamečio vaiko interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M., bylos Nr.3K-3-157/2006). Taigi, kolegija sprendžia, kad antstolis, nustatęs, jog skolininkas T. M. turi kito turto, į kurį buvo galima nukreipti išieškojimą, nors ir gavęs išieškotojos nurodymą nukreipti išieškojimą į T. M. priklausančią 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) privalėjo patikrinti, ar šis išieškotojos nurodymas nepažeis viešojo intereso, šiuo atveju – nepilnamečio vaiko teisės į gyvenamąjį būstą ir normalias gyvenimo sąlygas.
Nurodyti teisės normų pažeidimai, antstoliui organizuojant ir vykdant varžytynes, yra pagrindas spręsti klausimą dėl 2004 m. spalio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 19-04 teisėtumo. Dėl išdėstytų priežasčių kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo teisės normų taikymo ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2007 m. kovo 22 d. nutartimi buvo atidėtas ieškovės įstatyminės atstovės prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo svarstymas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Išnagrinėjusi bylą kolegija, naikindama apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžindama bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, sprendžia priteisti valstybei 720 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą iš 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini) priverstinį pardavimą iš varžytynių vykdžiusio atsakovo antstolio G. P. (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1, 3 dalimis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Priteisti iš atsakovo antstolio G. P. 720 Lt žyminio mokesčio valstybei.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
