Civilinė byla Nr. 3K-3-497-706/2015
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01890-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.5.11.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. spalio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei Kauno termofikacijos elektrinei, dalyvaujant trečiajam asmeniui be savarankiškų reikalavimų Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, dėl atsakovės reikalavimo pripažinimo nepagrįstu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių šilumos tiekėjo pareigą supirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pagamintą šilumą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė AB „Kauno energija“ prašė teismo atmesti atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės reikalavimą pripažinti, kad ieškovė AB „Kauno energija“ atsisakydama supirkti dalį, t. y. 11 181,5 MWh, atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtinto Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo (toliau – Supirkimo tvarka) 9, 21, 27, 28, 33 punktus; taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Supirkimo tvarkos 10.1 punktas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1–4 punktus, 3 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį. Ieškovė AB „Kauno energija“ nurodė, kad atsakovė UAB Kauno termofikacijos elektrinė 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į Komisiją, prašydama pripažinti, kad AB „Kauno energija“, atsisakydama supirkti dalį jos 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnį, Supirkimo tvarkos 9 ir 28 punktus; įpareigoti ieškovę AB „Kauno energija“ supirkti iš jos 2013 m. birželio mėnesį pagamintą šilumos energiją tokia apimtimi, kiek ieškovė AB „Kauno energija“ faktiškai pagamins 2013 m. birželio mėnesį savo šilumos gamybos įrenginiuose ir teisės aktų nustatyta tvarka nesupirks iš pareiškėjos. Komisija 2013 m. liepos 18 d. nutarimu patenkino UAB Kauno termofikacijos elektrinės prašymą ir pripažino, kad AB „Kauno energija“, atsisakydama supirkti dalį, t. y. 11 181,5 MWh, UAB Kauno termofikacijos elektrinės 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies ir Supirkimo tvarkos 9, 21, 27, 28, 33 punktus; kitą atsakovės prašymo dalį atmetė. Ieškovė AB „Kauno energija“, nesutikdama su Komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarimu, nurodė, kad jos valdomos Pergalės katilinės kintamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį buvo 0,779 ct/kWh mažesnės nei atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės pasiūlytos parduoti šilumos kaina (17,829 ct/kWh). Atsižvelgdama į tai, ieškovės AB „Kauno energija“ valdyba 2013 m. gegužės 23 d. posėdyje, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis dėl šilumos vartotojų teisės gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, nusprendė Pergalės katilinėje gaminti maksimalų šilumos kiekį ir atitinkamai sumažinti perkamą šilumos kiekį iš atsakovės, siekdama užtikrinti šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Ieškovė, valdydama efektyvesnį už atsakovės šilumos gamybos šaltinį – Pergalės katilinę – ir negamindama joje šilumos energijos, bet pirkdama brangesnę šilumos energiją iš atsakovės, pažeistų veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo principą, veiktų prieš šilumos gamybos efektyvumo didinimą ir pažeistų šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Šios vartotojų teisės užtikrinimas Šilumos ūkio įstatymo 1 ir 10 straipsniuose įtvirtintas kaip prioritetinis tikslas. Ieškovės AB „Kauno energija“ nuomone, ji pagrįstai ir teisėtai atsisakė supirkti atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės pasiūlytą šilumos energijos kiekio dalį, kurį pati ieškovė pasigamino Pergalės katilinėje pigiau, nei galėjo patiekti atsakovė. Atsakovės UAB Kauno termofikacijos elektrinės pasiūlyta supirkti brangesnė šiluma neatitiko Šilumos ūkio įstatyme nustatytų reikalavimų, tikslų ir principų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį ir prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Teismas nustatė, kad ieškovė AB „Kauno energija“ ir atsakovė UAB Kauno termofikacijos elektrinė pagal Šilumos ūkio įstatymą yra šilumos ūkio subjektai – ieškovė yra šilumos tiekėja, o atsakovė yra nepriklausoma šilumos gamintoja. Ieškovė atsisakė supirkti atsakovės 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos dalį, t. y. 11 181,5 MWh. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pripažino, kad ieškovė, atsisakydama supirkti dalį, t. y. 11 181,5 MWh, atsakovės 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies ir Komisija 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtinto Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašo 9, 21, 27, 28, 33 punktus. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus, o Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, privalo atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Komisija 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtino Supirkimo tvarką, kurios 10.1 punkte nustatyta, kad jei šilumos tiekėjas valdo šilumos gamybos įrenginius, kurių galios pakanka visam vartotojų šilumos poreikiui patenkinti, šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos apskaičiuojamos kaip atitinkamo mėnesio šilumos gamybos kainos kintamoji dedamoji konkrečioje sistemoje. Supirkimo tvarkos 14 punkte nustatyta, kad Šilumos tiekėjas apie ateinantį mėnesį taikomas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas viešai praneša ne vėliau kaip 18 einamojo kalendorinio mėnesio dieną. Supirkimo tvarkos 28 punkte nustatyta, kad Šilumos tiekėjas superka nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumą, neviršydamas centralizuoto aprūpinimo šiluma sistemos vartotojų šilumos poreikio, pagal šios Supirkimo tvarkos V skyriuje nurodytus prioritetus, laikydamasis šių reikalavimų: 28.1. iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamas kiekis ir šilumos kaina nustatoma kartą per mėnesį visam ateinančiam mėnesiui. Nepriklausomas šilumos gamintojas šilumą superkančiam šilumos tiekėjui užantspauduotame voke teikia pranešimą, kuriame nurodo ateinančio kalendorinio mėnesio šilumos kainą ir šilumos kiekį, kurį nepriklausomas šilumos gamintojas patieks į tinklą per ateinantį kalendorinį mėnesį, ne vėliau kaip 20 einamojo kalendorinio mėnesio dieną; 28.2. kitą dieną po pranešimų pateikimo šilumos tiekėjo sudaryta komisija atplėšia vokus, surašydama atitinkamą protokolą. Vokų atplėšimo posėdis yra viešas. Apie minėto posėdžio laiką šilumos tiekėjas informuoja viešai; 28.3. šilumos teikėjas privalo viešai (savo tinklalapyje) paskelbti gautus pranešimus, nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašą ir iš kiekvieno nepriklausomo šilumos gamintojo ateinantį kalendorinį mėnesį superkamą šilumos kiekį ne vėliau kaip 25 einamojo kalendorinio mėnesio dieną; 28.4. jeigu bendras šilumos kiekis, apie kurį ateinančiam kalendoriniam mėnesiui pranešė nepriklausomi šilumos gamintojai, viršija bendrą centralizuoto aprūpinimo šiluma sistemos vartotojų šilumos poreikį, šilumos tiekėjas šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų superka, vadovaudamasis šios Supirkimo tvarkos V skyriuje nurodytais prioritetais, privalo supirkti nepriklausomų šilumos gamintuoju šilumą teikdamas prioritetą mažiausiai kainai (19 punktas). Šiuo atveju šilumos tiekėjas privalo nedelsdamas individualiai informuoti Šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta forma tuos nepriklausomus šilumos gamintojus, iš kurių superkamos šilumos kiekis bus sumažintas arba šiluma nebus superkama. Supirkimo tvarkos 29 punkte nustatyta, kad Šilumos tiekėjas privalo kas mėnesį – iki mėnesio 25 dienos – viešai skelbti informaciją apie ateinančių 12 mėnesių prognozuojamą kasmėnesinį šilumos poreikį, planuojamus supirkti ir pagaminti šilumos kiekius bei naudojamo kuro struktūrą, taikytinus skaičiuojant palyginamąsias šilumos sąnaudas. Teismas nurodė, kad ieškovės pareiga supirkti atsakovės siūlomą šilumos energiją yra šilumos tiekimo, kaip licencijuojamos veiklos, sąlyga, kuri gali būti įgyvendinama tik teisės aktuose nustatyta tvarka. Teismas nustatė, kad ieškovė 2013 m. gegužės 17 d. interneto svetainėje www.kaunoenergija.lt viešai paskelbė, kad 2013 m. birželio mėnesį Kauno miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklo integruotos sistemos ieškovės palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, apskaičiuotos teisės aktų nustatyta tvarka, sudaro 17,83 ct/kWh, o prognozuojamas mėnesinis šilumos poreikis 2013 m. birželio mėnesį yra 42 237 MWh. Atsakovė (kaip ir kiti nepriklausomi šilumos gamintojai) pateikė savo pasiūlymus. Atsakovė pasiūlė 40 000 MWh savo pagamintos šilumos energijos už 17,829 ct/kWh, t. y. atsakovės siūlomos supirkti šilumos energijos kaina buvo mažesnė už ieškovės teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas. Visų gamintojų siūlomas šilumos bendras kiekis 50 526,5 MWh viršijo ieškovės prognozuojamą mėnesinį šilumos poreikį 2013 m. birželio mėnesį, kuris yra 42 237 MWh (skirtumas 8289,5 MWh). Nurodytu atveju ieškovė privalėjo laikytis mažiausios kainos prioriteto (Supirkimo tvarkos 19 punktas) ir po šilumos išpirkimo iš kitų gamintojų, kurių kaina buvo mažesnė, iš atsakovės pirkti 31 710,5 MWh šilumos energijos už 17,829 ct/kWh. Tačiau ieškovė, pažeisdama Supirkimo tvarkos 28.1 punktą (iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamas kiekis ir šilumos kaina nustatoma kartą per mėnesį visam ateinančiam mėnesiui), nepaisydama savo pačios viešai paskelbtos informacijos, informavo atsakovę, kad sumažina superkamą šilumos kiekį 2013 m. birželio mėnesį iki 27 168 MWh, ir apie tai 2013 m. gegužės 31 d. paskelbė viešai. Teismas konstatavo, kad ieškovė savavališkai pakeitė Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas. Ieškovė teigia, kad pagrįstai ir teisėtai atsisakė supirkti atsakovės pasiūlytą šilumos energijos kiekio dalį, kurį pati ieškovė pagamino Pergalės katilinėje pigiau, nei galėjo patiekti atsakovė, nes tokia brangesnė atsakovės pasiūlyta supirkti šiluma neatitiko Šilumos ūkio įstatymo nustatytų reikalavimų, tikslų ir principų; ieškovės valdomos Pergalės katilinės kintamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėn. buvo 0,779 ct/kWh mažesnės nei atsakovės pasiūlytos parduoti šilumos kaina (17,829 ct/kWh). Atsižvelgdama į tai, 2013 m. gegužės 23 d. posėdyje ieškovės valdyba, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis dėl šilumos vartotojų teisės gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis (10 straipsnio 1 punktas), nusprendė Pergalės katilinėje gaminti maksimalų šilumos kiekį ir atitinkamai sumažinti perkamą šilumos kiekį iš didžiausią kainą pasiūliusio nepriklausomo šilumos gamintojo, t. y. atsakovės, siekdama užtikrinti šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Anot ieškovės, nepaisant to, kad jos valdomuose skirtinguose šilumos gamybos šaltiniuose šilumos gamybos sąnaudos gali iš esmės skirtis (dėl šilumai gaminti naudojamos kuro rūšies bei kitų priežasčių), pagal Supirkimo tvarkos 10.1 punktą ieškovė Komisijos yra įpareigota apskaičiuoti ne konkretaus šilumos gamybos šaltinio palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, o vidutines palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas visoje konkrečioje sistemoje (visame Kauno miesto integruotame šilumos tinkle), nors to nenustato įstatymas, todėl susiklostė situacija, kad pagal Supirkimo tvarkos nuostatas ieškovė turėjo pirkti atsakovės pagamintą šilumos energiją, kuri buvo net 0,779 ct/kWh brangesnė, nei ieškovės Pergalės katilinėje pagaminta šilumos energija, o tai akivaizdžiai prieštarauja Šilumos ūkio įstatyme nustatytiems principams, nes, jeigu būtų buvęs perkamas visas kiekis iš atsakovės, galutinė Kauno miesto vartotojams parduotos šilumos energijos kaina 2013 m. birželio mėnesį būtų buvusi 0,02 ct/kWh didesnė. Anot ieškovės, dėl to, kad nepriklausomi gamintojai šilumos gamybos sąnaudas gali skaičiuoti konkrečiame šaltinyje, ieškovė yra nelygiavertėje padėtyje, lyginti su atsakove, nes ieškovės 2013 m. birželio mėn. palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų skaičiavimuose buvo vertinami du ieškovės valdomi šilumos gamybos šaltiniai – Pergalės katilinė, kurios kintamosios gamybos sąnaudos sudarė 17,05 ct/kWh, ir Petrašiūnų elektrinė, kurios kintamosios gamybos sąnaudos sudarė 17,99 ct/kWh, o vidutinės šilumos gamybos sąnaudos, apskaičiuotos pagal Supirkimo tvarką, – 17,83 ct/kWh. Teismas pažymėjo, kad ieškovės veiksmai išskaidant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal atskirus šilumos gamybos šaltinius, o ne pagal gamintojas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymu nustatytiems principams ir yra neteisėti. Komisija, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, privalo atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Supirkimo tvarkos 10.1 ir 10.2 punktai, reglamentuojantys tiekėjo palyginamųjų šilumos gamybos kainų skaičiavimą, diferencijuoja skaičiavimo būdus atsižvelgiant į tai, ar tiekėjas valdo pakankamai šilumos gamybos įrenginių visos Kauno miesto centralizuoto šilumos tiekimo sistemos vartotojų poreikiams patenkinti. Tai reiškia, kad ieškovė turėjo skaičiuoti pagal Supirkimo tvarkos 10.1 punktą, remdamasi visomis Kauno mieste ieškovės turimomis šilumos gamybos galiomis, o ne vieno konkretaus šilumos gamybos šaltinio įrengtąja galia. Ta aplinkybė, kad ieškovė valdo kelis šilumos gamybos šaltinius, prijungtus prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos Kauno mieste, nereiškia, kad ieškovė turėjo teisę skaičiuoti palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas kitaip, negu nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Šios sąnaudos skaičiuojamos ir nustatomos konkrečiam šilumos gamintojui (taip pat ir ieškovei), o ne atskiram šilumos tiekėjo valdomam gamybos šaltiniui. Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad dėl galiojančio šilumos supirkimo reglamentavimo ieškovė atsiduria nelygiavertėje padėtyje palyginti su atsakove, nes iš Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nuostatų matyti, kad nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams. Atsakovės šilumos gamybos kainos yra skaičiuojamos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisija 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nustatyta tvarka, todėl atsakovė nėra laisva pasirinkti šilumos gamybos kainos skaičiavimo būdą ar taikyti laisvai pasirinktą šilumos kainodarą. Pagal Šilumos kainų nustatymo metodiką, Komisija šilumos gamybos bazinės kainos dedamąsias, kaip ir palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, nustato konkrečiam nepriklausomam šilumos gamintojui, o ne atskiram šilumos gamybos šaltiniui. Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė šiuo atžvilgiu neturi jokio konkurencinio pranašumo. Teismas taip pat nurodė, kad konkurenciją tarp šilumos gamintojų užtikrina šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų procedūra, pagal kurią visi prie konkrečios centralizuotos šilumos tiekimo sistemos prijungti šilumos gamintojai gali teikti pasiūlymus dėl gaminamos šilumos energijos supirkimo (Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, Supirkimo tvarkos 1 punktas). Remiantis nurodytu reglamentavimu, ieškovė privalo supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų siūlomą pirkti šilumą, jei ji yra pigesnė nei tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Minėta, kad ieškovės paskelbtos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį sudarė 17,83 ct/kWh. Pagal teisės aktus yra užtikrinamas pigiausio šilumos gamintojo pirmenybė (Supirkimo tvarkos 9.3, 19, 20, 28 punktai). Teismas sutiko su atsakovės teiginiais, kad Supirkimo tvarkos 27 punkte nustatyta, jog šilumos tiekėjas privalo eksploatuoti, prižiūrėti, valdyti ir plėtoti perdavimo tinklus taip, kad sudarytų objektyvias ir nediskriminuojančias naudojimosi perdavimo tinklais sąlygas visiems šilumos gamintojams. Perdavimo tinklo eksploatavimas, priežiūra, valdymas ir plėtojimas negali diskriminuoti nepriklausomų šilumos gamintojų, bloginti šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų sąlygas, mažinti superkamus kiekius. Taigi, ieškovė, atsisakydama supirkti šilumos energijos dalį iš atsakovės, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Supirkimo tvarkos 9, 21, 27, 28 ir 33 punktų reikalavimus. Teismo vertinimu, šių teisės aktų pažeidimus pagrįstai konstatavo Komisija 2013 m. liepos 18 d. nutarimu. Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra vienintelė šilumos tiekėja Kauno mieste, turinti teisę ir prievolę supirkti nepriklausomų šilumos energijos gamintojų pagamintą šilumos energiją. Atsisakydama pirkti pigesnę atsakovės gaminamą šilumos energiją ir vietoj to galutiniams vartotojams siūlydama savo šilumos gamybos šaltiniuose pagamintą šilumą, kaip pažymėta Komisijos 2013 m. liepos 18 d. nutarime, ieškovė piktnaudžiavo savo dominuojančia padėtimi ir iškraipė teisės aktuose nustatytus šilumos gamintojų konkuravimo principus. Teismas pažymėjo, kad ieškovė savo pačios pagamintą pigesnę šilumą kaip gamintoja turi teisę parduoti lygiomis teisėmis su kitais gamintojais Šilumos ūkio įstatymo ir Supirkimo tvarkos nustatyta tvarka. Teismas dėl vartotojų teisės gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo paskirtis – reglamentuoti šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę, o įstatymo tikslai – ne tik mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams ir ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus, bet ir šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Įstatymo nustatyti tikslai turi vienodą svarbą, todėl, vykdant įstatymą, neįmanoma sureikšminti tik vieno tikslo pasiekimą. Teismas konstatavo, kad Kauno mieste būtent ieškovė, kaip vienintelė šilumos tiekėja, privalo užtikrinti nurodytų tikslų proporcingą pasiekimą ir sąlygų efektyvumą, įteisinti pagrįstą konkurenciją, tik tokiu būdu bus pasiektas tikslas mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Teismas atmetė ieškovės prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Supirkimo tvarkos 10.1 punktas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1–4 punktus, 3 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, nurodydamas, kad Supirkimo tvarkos 10.1 punktas neprieštarauja nei Šilumos ūkio įstatymo 1, 3, 10 straipsniams, nei Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės AB „Kauno energija“ apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą; ieškovės AB „Kauno energija“ prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkino. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė AB „Kauno energija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; kasaciniam teismui nustačius, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai aiškino ir taikė Supirkimo tvarką, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, siekiant įvertinti, ar Supirkimo tvarkos 10.1 punktas atitinka Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1–4 punktus, 3 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 dalį ir Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia, reiškia, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais: poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai); žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Nagrinėjamoje byloje kyla Supirkimo tvarkos, kaip įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, suderinamumo su Šilumos ūkio įstatymu klausimas. Vienas Šilumos ūkio įstatymo tikslų – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Komisija, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, įstatymu įpareigota atsižvelgti į šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Šiuo tikslu įstatyme yra nustatyta viršutinė šilumos tiekėjų superkamos šilumos kainos riba, t. y. visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos (Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Supirkimo tvarkoje, įgyvendinant šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, nustatyta, kad šilumos tiekėjas turi pareigą supirkti šilumą iš nepriklausomo šilumos gamintojo, jeigu pastarasis ją parduoda ne didesne kaina, negu atitinkamo šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos (Supirkimo tvarkos 9.1, 9.3, 21 punktai); jeigu nepriklausomi šilumos gamintojai taiko skirtingas šilumos kainas, šilumos tiekėjas privalo supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, teikdamas prioritetą mažiausiai kainai (Supirkimo tvarkos 19 punktas). Pagal Supirkimo tvarkos 10.1 punktą ieškovė skaičiuoja palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, atsižvelgdama į visus savo turimus šilumos gamybos įrenginius, nepriklausomai nuo jų efektyvumo (vienas įrenginys gali būti modernizuotas ir jo šilumos gamybos sąnaudos mažos, o kitas – ne). Supirkimo tvarkoje nėra reglamentuotas atvejis, kaip turėtų veikti šilumos tiekėjas, norėdamas konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais atskiru savo valdomu šilumos gamybos įrenginiu. Ieškovė rėmėsi bendraisiais Šilumos ūkio įstatymo principais ir tikslais ir, atsižvelgdama į mažiausios kainos prioritetą, dalį šilumos energijos pagamino savo valdomoje modernizuotoje Pergalės katilinėje, o ne nupirko iš atsakovės. Dėl to Kauno miesto vartotojams parduotos šilumos energijos kaina 2013 m. birželio mėnesį buvo 0,02 ct/kWh mažesnė, nei būtų buvusi visą šilumos kiekį perkant iš nepriklausomų šilumos gamintojų. Ieškovės priimtas sprendimas garantavo mažiausią šilumos energijos kainą vartotojams, todėl teismų išvada, kad ieškovė savo veiksmais pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, 10 straipsnio 1 dalį bei Supirkimo tvarkos 9, 21, 27, 28, 33 punktus, nepagrįsta. Pažymėtina, kad sąvoka „palyginamosiomis šilumos gamybos sąnaudos“ vartojama Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, tačiau jos reikšmė atskleidžiama tik Supirkimo tvarkoje. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia, aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
2. Šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija (Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis, 3 straipsnio 2 dalis); Komisija privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę (Konkurencijos įstatymo 4 straipsnis). Ieškovei galint atskirose katilinėse pagaminti šilumą konkurencinga kaina, nėra pagrindo formaliai taikyti Šilumos ūkio įstatymo ir Supirkimo tvarkos nuostatų ir taip riboti ieškovės galimybę konkuruoti.
3. 2013 m. spalio 24 d. Komisija pateikė viešą išaiškinimą dėl galimybės šilumos tiekėjams sąžiningai konkuruoti savo šilumos gamybos įrenginiais, kuriuo pritarė ieškovės veiksmams. Teismai privalėjo į šį išaiškinimą atsižvelgti. Komisija yra Supirkimo tvarką priėmusi institucija, kurios aiškinimas yra autentiškas teisės aiškinimas. Pateiktu išaiškinimu Komisija, kaip teisės normą išleidęs teisėkūros subjektas, nepakeitė pačios teisės normos, tačiau siekė užpildyti jos spragas ir išreiškė savo valią dėl to, kaip turi būti suprantamos ir interpretuojamos Supirkimo tvarkos nuostatos.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB Kauno termofikacijos elektrinė prašo kasacinį skundą ir prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta imperatyvi pareiga ieškovei supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumos energiją šiame įstatyme nustatytomis sąlygomis, t. y. šiluma superkama, jeigu ji nėra brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Nors ieškovė ir valdo keletą šilumos energijos gamybos šaltinių, prijungtų prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemos Kauno mieste, jos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, kaip nustatyta tiek Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, tiek Supirkimo tvarkoje, yra skaičiuojamos ir nustatomos konkrečiam šilumos tiekėjui, t. y. ieškovei, o ne atskiram šilumos tiekėjo valdomam šilumos energijos gamybos šaltiniui. Pagal Supirkimo tvarkos 10.1 punktą ieškovės palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos apskaičiuojamos kaip atitinkamo mėnesio šilumos gamybos kainos kintamoji dedamoji konkrečioje sistemoje. Ieškovei 2013 m. gegužės 17 d. paskelbus, kad jos valdomo šilumos tiekimo tinklo palyginamosios šilumos energijos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį sudaro 17,83 ct/kWh, atsakovė 2013 m. gegužės 20 d. raštu Nr. S-KJEn-37 pateikė ieškovei pasiūlymą supirkti atsakovės gaminamą šilumos energiją už 17,829 ct/kWh, t. y. už mažesnę kainą, nei nurodyta ieškovės teisės aktų nustatyta tvarka paskelbtoje informacijoje apie palyginamąsias šilumos energijos gamybos sąnaudas, todėl ieškovė pagal teisės aktus privalėjo ją supirkti.
2. Atsakovės šilumos energijos gamybos kainos yra skaičiuojamos Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, nustatyta tvarka, todėl atsakovė šiuo atveju nėra laisva pasirinkti šilumos gamybos kainos skaičiavimo būdą ar taikyti kitokią atsakovės laisvai pasirinktą šilumos energijos kainodarą. Vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96, šilumos gamybos bazinės kainos dedamosios, kaip ir palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, nustatomos konkrečiam nepriklausomam šilumos gamintojui, o ne atskiram šilumos gamybos šaltiniui. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė neturi jokio konkurencinio pranašumo ir ieškovės prašymas kreiptis į į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nepagrįstas.
3. Komisijos išaiškinimas nėra teisės aktas, todėl juo vadovautis neprivalėjo nei teismai, nei ūkio subjektai. Tokios pozicijos laikėsi ir Komisijos atstovas.
Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo kasacinį skundą ir prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi šilumos tiekėjas turi supirkti visą nepriklausomų šilumos gamintojų pasiūlytą šilumos kiekį, jei pasiūlyta šilumos kaina yra mažesnė už šilumos tiekėjo viešai paskelbtas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, t. y. šilumos gamybos pirmumo teisė yra suteikta nepriklausomam šilumos gamintojui. Ieškovės pareiga supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą yra šilumos tiekimo, kaip licencijuojamos veiklos, sąlyga, kuri gali būti neįgyvendinama tik Šilumos įstatymo ir Supirkimo tvarkos įtvirtintais atvejais. Tai reiškia, jog šilumos tiekėjas gali nesupirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pagamintos šilumos tik tais atvejais, kai nepriklausomų šilumos gamintojų pagaminta šiluma neatitinka kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkosaugos reikalavimų ir yra parduodama didesne kaina negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Komisija nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas. Taigi įstatymo leidėjas suteikia administravimo subjektui (t. y. Komisijai) tam tikrą veiklos laisvę priimant sprendimus, įgaliodamas jį iš keleto teisiškai galimų elgesio variantų pasirinkti tą, kuris, jo nuomone, yra tinkamiausias. Atitinkamai, Komisija, įgyvendindama administracinės diskrecijos teisę, Supirkimo tvarka įtvirtino palyginamųjų šilumos gamybos sąnaudų sąvoką, požymius ir apskaičiavimo tvarką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Komisijos diskrecijos teisės yra pažymėjęs, kad teismas negali visiškai pakeisti Komisijos, – teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turėtų apsiriboti patikrinimu, ar, įgyvendindama savo diskreciją, Komisiją nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A502-72-09). Supirkimo tvarka yra parengta vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje ir 10 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindiniais šilumos supirkimo principais (atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis; visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos), kurie yra skirti užtikrinti, kad pereinamuoju (trumpuoju) rinkos formavimosi laikotarpiu kaina, kuri susidaro sistemoje, jokiu atveju nedidėtų dėl rinkos struktūrinių pokyčių, taip pat užtikrinti, kad nepriklausomi šilumos gamintojai, naudojantys pigesnę kuro rūšį, stengtųsi, kad ilguoju laikotarpiu konkurencija sąlygotų žymius sisteminės kainos pokyčius į mažesniąją pusę. Pagal šią sistemą privačių investuotojų rizika neperkeliama vartotojams, tačiau istorinio operatoriaus rizika visuomet yra vartotojo rizika. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas nustato Komisija, o ne šilumos tiekėjas. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo ir Supirkimo tvarkos nuostatomis, šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų teisiniai santykiai priskirtini viešosios teisės reglamentavimo sričiai, todėl šių teisinių santykių dalyvių (šilumos tiekėjų bei nepriklausomų šilumos gamintojų) teisės ir pareigos nėra grindžiamos šių asmenų laisvanoriškai prisiimtais įsipareigojimais, o remiasi imperatyviuoju teisiniu reguliavimu, kurio asmenys negali nesilaikyti. Šilumos supirkimo veiklai taikomos viešosios teisės nustatytos normos suponuoja tai, kad nagrinėjamu atveju netaikomas civilinės teisės reguliavimo principas (leidžiama viskas, ko teisė (įstatymas) nedraudžia), priešingai, šilumos ūkio sektoriaus dalyvių veikla, superkant šilumą, grindžiama imperatyviuoju teisinio reguliavimo principu, leidžiančiu vykdyti tik įstatymu nustatytą veiklą ir įpareigojančiu griežtai laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Nors Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina šilumos tiekimo šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis principą, tačiau tai nėra pagrindas sumažinti superkamos šilumos kiekius iš vieno nepriklausomo šilumos gamintojo, nors pasiūlymų dėl šilumos supirkimo procese dalyvauja keli nepriklausomi šilumos gamintojai, taip pat keisti nustatytą iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamą kiekį ir šilumos kainą dažniau nei vieną kartą per mėnesį ar vienašališkai nustatyti individualią šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas.
2. Šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos – kintamoji šilumos kainos dedamoji, t. y. išimtinai kuro sąnaudos, be įrenginių nusidėvėjimo ir eksploatavimo, darbuotojų išlaikymo sąnaudų ir pan., yra viršutinė kainos riba, už kurią šilumos tiekėjas gali supirkti nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumą. Minėta riba yra taikoma visų nepriklausomų šilumos gamintojų superkamai šilumai. Dėl to nepriklausomi šilumos gamintojai neįgyja jokio pranašumo prieš šilumos tiekėją. Be to, pagal ginčo laikotarpiu galiojusio Šilumos ūkio įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalį, nepriklausomiems šilumos gamintojams yra privaloma šilumos gamybos kainodara šio įstatymo nustatyta tvarka kaip ir kitiems šilumos tiekėjams. Tiek nepriklausomiems šilumos gamintojams, tiek šilumos tiekėjams taikoma tokia pati kainodara, todėl minėti subjektai atsiduria lygiavertėje padėtyje. Toks reglamentavimas užtikrina Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, 3 straipsnio 2 dalyje, 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų įgyvendinimą bei neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatoms.
3. Pagal 2013 m. spalio 24 d. Komisijos išaiškinimą šilumos tiekėjui, nusprendusiam konkuruoti savo valdomais šilumos gamybos įrenginiais, mutatis mutandis taikomi Supirkimo tvarkos 28 punkte nepriklausomiems šilumos gamintojams nustatyti šilumos supirkimo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju ieškovė vykdydama šilumos supirkimą 2013 m. birželio mėn. pažeidė Supirkimo tvarkoje reglamentuotą procedūrą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių šilumos tiekėjo pareigą supirkti nepriklausomo šilumos gamintojo pagamintą šilumą, pažeidimo
Šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę reglamentuoja Šilumos ūkio įstatymas, kuris taip pat nustato šilumos ūkio sektoriaus reguliavimo tikslus, inter alia, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius ir t. t.
Šilumos tiekėjo pareiga supirkti iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. XII-192 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. balandžio 1 d.) šilumos tiekėjai superka iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, pagamintą iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, deginant atliekas, iš iškastinio kuro, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo ir aplinkosaugos reikalavimus. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas bei tvirtina standartines šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, privalomas šilumos tiekėjams ir nepriklausomiems šilumos gamintojams, įskaitant asmenis, ketinančius plėtoti šilumos energijos gamybą ir prisijungti prie šilumos perdavimo tinklų. Komisija, nustatydama šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, privalo atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis. Visais atvejais šiluma, superkama iš nepriklausomų šilumos gamintojų, negali būti brangesnė negu šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Taigi Šilumos ūkio įstatymas įtvirtina pagrindines šilumos tiekėjo pareigos supirkti iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą reglamentavimo nuostatas, o teisė jas detalizuoti nustatant šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas įstatymu suteikta Komisijai.
Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą reguliuoja ir valstybinę energetikos priežiūrą atlieka Komisija. Komisija yra Europos Sąjungos teisės aktuose, reglamentuojančiuose visuomeninius santykius energetikos sektoriuje, numatyta nacionalinė reguliavimo institucija, atliekanti Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalyje nustatytas funkcijas. Komisija, atlikdama savo funkcijas, yra nepriklausoma ir nešališkai ir skaidriai veikia pagal įgaliojimus. Šiuo tikslu: 1) Komisija yra teisiškai atskirta ir funkciniu aspektu nepriklausoma nuo bet kurio kito viešojo ar privataus asmens; 2) Komisijos pirmininkas, jos nariai, Komisijos administracijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai veikia nepriklausomai nuo visų rinkos interesų, atlikdami savo pareigas, nesiekia gauti jokių Vyriausybės arba bet kurio kito viešojo ar privataus asmens tiesioginių nurodymų ir jų nevykdo. Šis reikalavimas neturi įtakos Seimo ir Vyriausybės nustatytos valstybės strategijos ir valstybės politikos įgyvendinimui, taip pat glaudžiam bendradarbiavimui su kitomis valstybės institucijomis; 3) Komisija priima savarankiškus, nuo jokios valstybės ar savivaldybių institucijos, įmonės, įstaigos ar organizacijos nepriklausomus sprendimus, turi atskirus metinius biudžeto asignavimus, juos naudodama savarankiškai įgyvendina paskirtą biudžetą ir disponuoja savo pareigoms adekvačiais žmogiškaisiais ir finansiniais ištekliais (Energetikos įstatymo 8 straipsnio 11 dalis).
Komisija, įgyvendinama jai įstatymu deleguotą teisę, 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 patvirtino Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą. Vadovaujantis Supirkimo tvarkos 21 punktu šilumos tiekėjas privalo supirkti tik nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumą, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo, aplinkosaugos reikalavimus ir parduodamą ne didesne kaina, negu šilumos tiekėjų palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Pagal Supirkimo tvarkos 3 punktą, palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos – atitinkamo mėnesio sąnaudos, apskaičiuojamos, vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika ir Supirkimo tvarkoje reglamentuota tvarka, ir taikomos nustatyti iš nepriklausomų šilumos gamintojų superkamos šilumos kainų viršutinę ribą atitinkamoje sistemoje. Remiantis Supirkimo tvarkos 10 ir 10.1. punktais, šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos nustatomos, vadovaujantis Komisijos patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika, priklausomai nuo šilumos tiekėjo valdomų šilumos gamybos įrenginių galios. Jei šilumos tiekėjas valdo šilumos gamybos įrenginius, kurių galios pakanka visam vartotojų šilumos poreikiui patenkinti, šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos apskaičiuojamos kaip atitinkamo mėnesio šilumos gamybos kainos kintamoji dedamoji konkrečioje sistemoje.
Pagal Supirkimo tvarkoje nustatytą šilumos supirkimo procedūrą šilumos tiekėjas privalo kas mėnesį – iki mėnesio 25 dienos viešai skelbti informaciją apie ateinančių 12 mėnesių prognozuojamą kasmėnesinį šilumos poreikį, planuojamus supirkti ir pagaminti šilumos kiekius bei naudojamo kuro struktūrą, taikytinus skaičiuojant palyginamąsias šilumos sąnaudas. Be to, šilumos tiekėjas turi pareigą apie ateinantį mėnesį taikomas palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas viešai pranešti ne vėliau kaip 18 einamojo kalendorinio mėnesio dieną. Šilumos tiekėjas palyginamųjų sąnaudų skaičiavimus skelbia viešai (Supirkimo tvarkos 29, 14 punktai).
Remiantis Supirkimo tvarkos 28 punktu, šilumos tiekėjas superka nepriklausomų šilumos gamintojų pagamintą šilumą, neviršydamas centralizuoto aprūpinimo šiluma sistemos vartotojų šilumos poreikio, pagal šios Supirkimo tvarkos V skyriuje nurodytus prioritetus, laikydamasis šių reikalavimų: 28.1. iš nepriklausomo šilumos gamintojo superkamos šilumos prognozuojamas kiekis ir šilumos kaina nustatoma kartą per mėnesį visam ateinančiam mėnesiui. Nepriklausomas šilumos gamintojas šilumą superkančiam šilumos tiekėjui užantspauduotame voke teikia pranešimą, kuriame nurodo ateinančio kalendorinio mėnesio šilumos kainą ir šilumos kiekį, kurį nepriklausomas šilumos gamintojas patieks į tinklą per ateinantį kalendorinį mėnesį, ne vėliau kaip 20 einamojo kalendorinio mėnesio dieną; 28.2. kitą dieną po pranešimų pateikimo šilumos tiekėjo sudaryta komisija atplėšia vokus, surašydama atitinkamą protokolą. Vokų atplėšimo posėdis yra viešas. Apie minėto posėdžio laiką šilumos tiekėjas informuoja viešai; 28.3. šilumos teikėjas privalo viešai (savo tinklalapyje) paskelbti gautus pranešimus, nepriklausomų šilumos gamintojų sąrašą ir iš kiekvieno nepriklausomo šilumos gamintojo ateinantį kalendorinį mėnesį superkamą šilumos kiekį ne vėliau kaip 25 einamojo kalendorinio mėnesio dieną; 28.4. jeigu bendras šilumos kiekis, apie kurį ateinančiam kalendoriniam mėnesiui pranešė nepriklausomi šilumos gamintojai, viršija bendrą centralizuoto aprūpinimo šiluma sistemos vartotojų šilumos poreikį, šilumos tiekėjas šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų superka, vadovaudamasis šios Supirkimo tvarkos V skyriuje nurodytais prioritetais. Šiuo atveju šilumos tiekėjas privalo nedelsdamas individualiai informuoti Šilumos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta forma tuos nepriklausomus šilumos gamintojus, iš kurių superkamos šilumos kiekis bus sumažintas arba šiluma nebus superkama.
Byloje nustatyta, kad ieškovė (šilumos tiekėja), kaip nurodyta Supirkimo tvarkoje, 2013 m. gegužės 17 d. savo interneto tinklalapyje paskelbė, kad jos palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį yra 17,83 ct/kWh, o prognozuojamas mėnesio šilumos poreikis 2013 m. birželį yra 42 237 MWh. Atsakovė (nepriklausoma šilumos gamintoja) pasiūlė ieškovei supirkti jos pagamintą šilumos energiją už 17,829 ct/kWh bei nurodė, kad gali pagaminti 40 000 MWh šilumos energijos. Ieškovė atsisakė nupirkti dalį atsakovės siūlomos šilumos energijos už nurodytą kainą, teigdama, kad jos valdomos Pergalės katilinės kintamosios šilumos gamybos sąnaudos 2013 m. birželio mėnesį buvo 0,779 ct/kWh mažesnės nei atsakovės pasiūlytos parduoti šilumos kaina (17,829 ct/kWh). Ieškovė teigė, kad Supirkimo tvarkoje nėra reglamentuotas atvejis, kaip turėtų veikti šilumos tiekėjas, norėdamas konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais atskiru savo valdomu šilumos gamybos įrenginiu. Ieškovė rėmėsi bendraisiais Šilumos ūkio įstatymo principais ir tikslais ir, atsižvelgdama į mažiausios kainos prioritetą, dalį šilumos energijos pagamino savo valdomoje modernizuotoje Pergalės katilinėje, o ne nupirko iš atsakovės. Dėl to Kauno miesto vartotojams parduotos šilumos energijos kaina 2013 m. birželio mėnesį buvo 0,02 ct/kWh mažesnė, nei būtų buvusi visą šilumos kiekį perkant iš nepriklausomų šilumos gamintojų.
Šilumos tiekėjo sprendimas pirkti atitinkamus šilumos kiekius iš nepriklausomų šilumos gamintojų, kaip ir sprendimas atsisakyti pirkti šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų ir gaminti šilumą atskirais savo valdomais įrenginiais turi būti priimtas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo ir Supirkimo tvarkos nuostatomis. Teisėjų kolegija sutinka, kad, tik lingvistiškai aiškinant Supirkimo tvarką, negalima daryti išvados, ar šilumos tiekėjas gali konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais, t. y. atsisakyti pirkti šilumą iš nepriklausomų šilumos gamintojų ir gaminti šilumą atskirais savo valdomais įrenginiais. Sprendžiant, ar šilumos tiekėjas, supirkdamas šilumos energiją iš nepriklausomų šilumos gamintojų, nepažeidė Šilumos ūkio įstatyme ir Supirkimo tvarkoje įtvirtintų šilumos energijos supirkimo procedūrą reglamentuojančių teisės normų, atsižvelgtina į tai, kad teisės normos, reglamentuojančios šilumos ūkį, yra viešosios teisės normos, kurios įtvirtina imperatyvųjį teisinį reguliavimą, kai viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Viešosios teisės normos adresatas neturi teisės susikurti savo veikimo modelio vadovaudamasis bendraisiais teisės principais. Jeigu ieškovei (šilumos tiekėjai) nebuvo aišku, kaip taikyti Supirkimo tvarką, ji galėjo kreiptis išaiškinimo į Komisiją, kuri reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir vykdo valstybinę energetikos priežiūrą ir kuriai įstatymu deleguota teisė nustatyti Supirkimo tvarką. Ieškovė, veikdama viešosios teisės normomis reglamentuojamoje šilumos ūkio srityje, būdama šilumos tiekimo centralizuotais šilumos perdavimo tinklais monopolininkė, privalėjo rinktis tik tokį elgesį, kurį tiesiogiai leidžia teisės aktai, ir negalėjo rinktis elgesio savo nuožiūra, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintais principais.
Komisija, kaip teisėkūros subjektas, priėmęs Supirkimo tvarką, 2013 m. spalio 24 d. paskelbė Supirkimo tvarkos išaiškinimą. Komisija nurodė, kad Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis numato šiuos tikslus: 1) mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; 2) šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją; 3) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus; 4) didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą; 5) gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius; 6) mažinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai. Šilumos ūkio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šilumos gamyba grindžiama šilumos gamintojų konkurencija. Atsižvelgus į nurodytas Šilumos ūkio įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad visiems šilumos gamybos veiklą vykdantiems ūkio subjektams turi būti užtikrinta galimybė sąžiningai konkuruoti, siekiant užtikrinti mažiausias šilumos gamybos sąnaudas, kurios turi įtakos šilumos kainų vartotojams dydžiui. Iš to darytina išvada, kad šilumos tiekėjai turi teisę sąžiningai konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais. Tokiu atveju šilumos tiekėjui taikomi tie patys šilumos supirkimo reikalavimai, kaip ir nepriklausomiems šilumos gamintojams. Pažymėtina, kad šilumos tiekėjo sprendimas gaminti šilumą atskirais savo valdomais įrenginiais, kaip ir priimant sprendimą pirkti atitinkamus šilumos kiekius iš nepriklausomų šilumos gamintojų, turi būti priimtas vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnyje įtvirtintais tikslais, Supirkimo tvarkos nustatyta tvarka ir Supirkimo tvarkos V skyriuje nurodytais prioritetais. Šilumos tiekėjo nurodytai kainai už šilumą, pagamintą savo valdomuose šilumos gamybos įrenginiuose, taikomas reikalavimas siūlyti ne didesnę atskirų šilumos gamybos įrenginių gaminamos šilumos kainą (kintamąją dedamąją) nei naudota skaičiuojant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal Supirkimo tvarkos 10 punktą. Pažymėtina, kad, šilumos tiekėjui nusprendus konkuruoti savo valdomais šilumos gamybos įrenginiais, jam mutatis mutandis taikomi Supirkimo tvarkos 28 punkte nepriklausomiems šilumos gamintojams nustatyti šilumos supirkimo reikalavimai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į Komisijos statusą ir atliekamas funkcijas, Komisija turi kompetenciją aiškinti savo priimtus teisės aktus, tarp jų ir Supirkimo tvarką. Bylą nagrinėjantis teismas, kuris turi įstatymu nustatytą pareigą aiškinti ir taikyti teisės aktus, juos aiškina konkrečios nagrinėjamos bylos kontekste, taikydamas aiškinimo metodų visumą, ir teismo išvada dėl tam tikros teisės normos turinio (kuri gali sutapti ar nesutapti su Komisijos šios teisės normos aiškinimu) įgyja šalims įstatymo apibrėžtą teismo sprendimo teisinę galią.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi suteikiant Komisijai teisę nustatyti šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarką ir sąlygas, Komisija įpareigota atsižvelgti į veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus bei šilumos vartotojų teisę gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, atsižvelgdama į tai, kad pagal nurodytą Supirkimo tvarkos aiškinimą būtų įgyvendinta šilumos vartotojų teisė gauti šilumą mažiausiomis sąnaudomis ir, nesant duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad toks Supirkimo tvarkos aiškinimas pažeistų veiksmingos konkurencijos šilumos gamyboje užtikrinimo, atliekinių ir atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimo šilumai gaminti skatinimo principus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Supirkimo tvarkos nuostatos aiškintinos kaip leidžiančios ieškovei konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais atskirais savo įrenginiais. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šiuo Komisijos išaiškinimu buvo netinkamai aiškinamos Supirkimo tvarkoje įtvirtintos teisės normos.
Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, vien ta aplinkybė, kad pagal Supirkimo tvarką ieškovė turėjo teisę konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais, dar nesuponuoja ieškovės veiksmų teisėtumo. Kaip minėta, ieškovė (šilumos tiekėja) gali konkuruoti su nepriklausomais šilumos tiekėjais, tačiau šilumos tiekėjo sprendimas gaminti šilumą atskirais savo valdomais įrenginiais, kaip ir priimant sprendimą pirkti atitinkamus šilumos kiekius iš nepriklausomų šilumos gamintojų, turi būti priimtas vadovaujantis Supirkimo tvarka. Tai, be kita ko, reiškia, kad šilumos tiekėjui taikomas reikalavimas siūlyti ne didesnę atskirų šilumos gamybos įrenginių gaminamos šilumos kainą (kintamąją dedamąją) nei naudota skaičiuojant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal Supirkimo tvarkos 10 punktą; kad, šilumos tiekėjui nusprendus konkuruoti savo valdomais šilumos gamybos įrenginiais, jam mutatis mutandis taikomi Supirkimo tvarkos 28 punkte nepriklausomiems šilumos gamintojams nustatyti šilumos supirkimo reikalavimai.
Byloje nėra duomenų, kad ieškovės pasiūlyta Pergalės katilinėje pagamintos šilumos kaina neatitiko nustatyto reikalavimo siūlyti ne didesnę atskirų šilumos gamybos įrenginių gaminamos šilumos kainą (kintamąją dedamąją) nei naudota skaičiuojant palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas pagal Supirkimo tvarkos 10 punktą. Tačiau ieškovė nesilaikė Supirkimo tvarkos 28 punkte nustatytos tvarkos, o būtent ne vėliau kaip 20 einamojo kalendorinio mėnesio dieną nepateikė užantspauduotame voke pranešimo, kuriame būtų nurodžiusi siūlomos Pergalės katilinėje gaminti šilumos kainą ir šilumos kiekį; viešai (savo tinklalapyje) ne vėliau kaip 25 einamojo kalendorinio mėnesio dieną nepaskelbė sąrašo apie ateinantį kalendorinį mėnesį superkamą šilumos kiekį, nurodydama ir šilumos kiekį, pagamintiną Pergalės katilinėje, ir t. t.
Nors ieškovė pripažįsta, kad, priimdama sprendimą 2013 m. birželio mėn. gaminti šilumą Pergalės katilinėje ir atsisakydama supirkti atitinkamą dalį atsakovės 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, nesilaikė teisės aktais nustatytos procedūros, tačiau įrodinėja, kad šie pažeidimai formalūs. Teisėjų kolegija pažymi, kad pažeidimų pobūdžio nustatymas ir vertinimas, ar jie gali būti pagrindas taikyti civilinę atsakomybę, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų išvada dėl piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi yra nepagrįsta, nes toks ieškovės veiksmų kvalifikavimas galimas tik specialiai institucijai atlikus tyrimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo ir Supirkimo tvarkos nuostatomis, ieškovė, kaip šilumos tiekėja, turi teisę konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais tik laikydamasi teisės aktuose nustatytos tvarkos, inter alia, jai taikoma tokia pati procedūra, kaip ir nepriklausomiems šilumos gamintojams. Kadangi ieškovė, priimdama sprendimą 2013 m. birželio mėn. gaminti šilumą Pergalės katilinėje ir atsisakydama supirkti atitinkamą dalį atsakovės 2013 m. birželio mėnesį siūlomos supirkti šilumos energijos, nesilaikė Supirkimo tvarkos 28 punkte nustatytų reikalavimų, tai šie jos veiksmai teismo negali būti pripažinti teisėtais.
Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą
Kasaciniame skunde ieškovė prašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Supirkimo tvarkos, kaip įstatymo įgyvendinamojo teisės akto, kuriuo įgyvendinamas Šilumos ūkio įstatymo 10 straipsnis, suderinamumo su Šilumos ūkio įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatomis, jeigu kasacinis teismas išaiškintų, kad pagal Supirkimo tvarką ieškovė neturėjo teisės konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais. Kadangi teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Supirkimo tvarkos nuostatos suteikia šilumos tiekėjai teisę konkuruoti su nepriklausomais šilumos gamintojais, tai kasaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašant patikrinti, ar Supirkimo tvarka atitinka atitinkamas Šilumos ūkio įstatymo ir Konkurencijos įstatymo nuostatas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 6,39 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 7 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš ieškovės AB „Kauno energija“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Atsakovė UAB Kauno termofikacijos elektrinė patyrė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, 8.14 punkte nustatytu maksimaliu dydžiu, atmetus kasacinį skundą, atsakovei UAB Kauno termofikacijos elektrinei iš ieškovės AB „Kauno energija“ priteistina 600 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei UAB Kauno termofikacijos elektrinei (j. a. k. 110884491) iš ieškovės AB „Kauno energija“ (j. a. k. 235014830) 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės AB „Kauno energija“ (j. a. k. 235014830) 6,39 Eur (šešis Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gediminas Sagatys
Janina Stripeikienė
Vincas Verseckas
