Civilinė byla Nr. 3K-3-50-687/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12175-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.3; 2.5.6;
3.1.4.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 14 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokilizingas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam asmeniui biudžetinei įstaigai Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atstovavimą valstybei paveldėjimo teisiniuose santykiuose, valstybės, kaip paveldėtojos, atsakomybę už palikėjo skolas, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI), 1958,69 Eur skolos, 178,24 Eur delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinį ieškovė grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Ji nurodė, kad pagal 2013 m. balandžio 30 d. tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį suteikė V. Š. paskolą, tačiau paskolos gavėjas sutartinių prievolių neįvykdė, 2013 m. liepos 9 d. jis mirė. 2015 m. vasario 26 d. V. Š. palikimą (duomenys neskelbtini); toliau – ir Žemės sklypas) priėmė valstybė. Nors atsakovė apie ieškovės kreditoriaus reikalavimą ir pareigą inicijuoti palikimo priėmimą informuota 2014 m. spalio 2 d., tačiau su ieškove neatsiskaitė. Atsižvelgiant į atsakovės paveldėto Žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, realizavusi paveldėtą turtą atsakovė gali visiškai atsiskaityti su ieškove.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
Remdamasis CK 5.62 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad valstybės atsakomybė pagal palikėjo prievoles ribojama ne paveldėtu turtu, o paveldėto turto verte, todėl nagrinėjamu atveju ieškovė turi teisę patenkinti savo reikalavimą ne tik iš konkretaus atsakovės paveldėto turto, bet ir asmeninio įpėdinio turto, neviršijant paveldėto turto vertės. Teismas konstatavo, kad atsakovė prievolę sumokėti ieškovei, kaip palikėjo kreditorei, skolą, neviršijančią paveldėto turto vertės, įgijo nuo palikimo priėmimo momento.
Teismas sistemiškai aiškino Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkto, V skyriaus „Valstybės paveldėto turto apskaitymas“, 45 punkto, 154 punkto nuostatas, ir nurodė, kad valstybės paveldėto Žemės sklypo realizavimo pajamos bus grąžintos VMI dispozicijon, o trečiasis asmuo neįgis teisės disponuoti šiomis lėšomis, todėl žemės, kaip valstybės paveldėto turto, perdavimas realizuoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT), nereiškia valstybės, kaip palikimą priėmusios įpėdinės, prievolių palikėjo kreditoriams perdavimo. Valstybės paveldėto palikėjo pagal suteiktą kreditą įsiskolinimo ieškovei administravimas išliko VMI, kaip valstybės įgaliotos institucijos valstybės vardu priimti ir administruoti palikimą, žinioje, todėl, teismo vertinimu, VMI laikytina tinkama valstybės atstove nagrinėjamoje byloje.
Atsižvelgdamas į tai, kad Elektrėnų savivaldybės 2-ojo notaro biuro notaro Česlovo Tomaševičiaus 2015 m. vasario 26 d. išduotame palikimo perėjimo valstybei liudijime nurodyta valstybės paveldimo Žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 11 117 Eur, tai, kad ji 5,2 karto didesnė, nei ieškovės prašoma priteisti suma, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti CK 5.62 straipsnio 3 dalyje nustatytos valstybės, kaip palikimą priėmusios įpėdinės, atsakomybės ribų viršijimą. Ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas teismas tenkino, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija, remdamasi Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punkto, Taisyklių V skyriaus „Valstybės paveldėto turto apskaitymas“, 45 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad aplinkybė, jog valstybei paveldėjus žemės sklypą VMI Nacionalinei žemės tarnybai perduoda paveldėjimą patvirtinančius dokumentus, nereiškia, kad kartu yra perduodama ir prievolė atsiskaityti su valstybės, kaip palikimą priėmusio įpėdinės, kreditoriais. Taisyklių 154 punkte nurodyta, kad už realizuotą valstybei perduotiną turtą gautos lėšos sumokamos į atitinkamos mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų atsiskaitomąją sąskaitą. Nacionalinė žemės tarnyba, teisėjų kolegijos vertinimu, yra atsakinga tik už valstybės paveldėto žemės sklypo pardavimą, tačiau gautomis lėšomis disponuoti ji neturi teisės, privalo jas grąžinti VMI. Kadangi lėšomis, gautomis realizavus paveldėtą turtą, disponuoja VMI, ji ir turi pareigą atsiskaityti su mirusio asmens kreditoriais. Taigi pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad valstybės paveldėto palikėjo įsiskolinimo ieškovei administravimas išliko VMI žinioje ir būtent ši institucija laikytina tinkama valstybės, kaip atsakovės, atstove nagrinėjamoje byloje.
Atsakovės argumentus, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog VMI yra biudžetinė įstaiga ir jos biudžetas yra suplanuotas, nepagrįstai priteisė skolą, kol nebuvo realizuotas Žemės sklypas, ir nepagrįstai priteisė procesines palūkanas, teisėjų kolegija laikė nepagrįstais. Valstybei, paveldėjusiai V. Š. turtą, esant skolingai ieškovei, pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti šią skolą ir tam neturi reikšmės aplinkybė, kad šiuo metu atsakovė neturi lėšų atsiskaityti su ieškove. Ieškovei, kaip įmonei, teikiančiai lizingo paslaugas, reikalingos apyvartinės lėšos, už naudojimąsi jomis ieškovė gauna palūkanas. Todėl nepriteisus skolos ir procesinių palūkanų ar atidėjus skolos sumokėjimą, kol bus realizuotas Žemės sklypas, nukentėtų ieškovės turtiniai interesai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė, atstovaujama VMI, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 16 d. sprendimą, grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsakove nurodyti Lietuvos Respubliką, atstovaujamą NŽT Elektrėnų skyriaus. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismai nepagrįstai sprendė, kad atsakovės tinkama atstove nagrinėjamoje byloje yra VMI (pažeistos CPK 45 straipsnio nuostatos). Žemės įstatymo 32 straipsnyje įtvirtinta, kad, paveldint valstybės vardu žemės sklypus, veikia NŽT, todėl VMI negali būti valstybės atstovė, sprendžiant ginčus, susijusius su valstybės paveldėtais žemės sklypais. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI Žemės sklypo neįtraukė į apskaitą, o 2015 m. vasario 26 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimo kopiją tolesniam vykdymui ir Žemės sklypo nuosavybės teisių įregistravimui valstybės vardu perdavė NŽT teritoriniam padaliniui pagal sklypo buvimo vietą, todėl nagrinėjamu atveju tinkama mirusiojo teisių ir pareigų perėmėja yra valstybė, atstovaujama NŽT (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-75/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-75/2014">3K-3-75/2014</a>). Nustačius, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovės atstovui, jis turėjo būti atmestas.
Teismai pažeidė CK 5.62 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes priteisė skolą iš valstybės iki paveldėto turto realizavimo. Vieninteliai duomenys, kurias remiamasi byloje nustatant Žemės sklypo vertę, yra 2015 m. kovo 31 d. valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nurodyta turto vidutinė rinkos vertė. Nekilnojamojo turto registro duomenys paprastai laikomi mažiau tiksliais turto vertės įrodymais, juose neatsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai, turto vertei turinčios įtakos aplinkybės. Byloje nėra patikimų duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti tikrąją Žemės sklypo vertę, todėl nėra pagrindo teigti, kad VMI turėtų atsiskaityti su ieškove iki jo pardavimo. Tikroji turto vertė gali paaiškėti tik jį realizavus. Ji gali būti mažesnė nei vertė, nustatyta paveldėjimo teisės liudijime, VĮ Registrų centro duomenų bazėje arba jo apskaitymo momentu (turtas gali ir iš viso neturėti paklausos, būti nurašytas). Be to, turi būti atimtos išlaidos, susijusios su turto paveldėjimu, administravimu bei realizavimu.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Taisyklių 154 punkto nuostatas ir klaidingai sprendė, kad NŽT yra atsakinga tik už valstybės paveldėto Žemės sklypo pardavimą, tačiau gautomis lėšomis disponuoti ji neturi teisės ir privalo jas grąžinti VMI. VMI tik administruoja biudžeto pajamų surenkamąsias sąskaitas, tačiau negali jose esančiomis lėšomis disponuoti savo nuožiūra.
Teismai nepagrįstai priteisė iš atsakovės procesines palūkanas (pažeistos CK 6.210 straipsnio nuostatos). VMI nepraleido jokių terminų. Buvo operatyviai kreiptasi dėl palikimo priėmimo, o kai buvo gauti palikimo perėjimą valstybei patvirtinantys dokumentai, jie per Taisyklėse nustatytą terminą buvo perduoti NŽT. Be to, tiek VMI, tiek NŽT sutinka su skolos faktu ir dydžiu, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali atsiskaityti su ieškove iki bus parduotas Žemės sklypas.
Ieškovė atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovė šioje byloje yra Lietuvos Respublika, kuri paveldėjo turtą ir atsako už palikėjo skolas (CK 5.62 straipsnis), o ne atsakovės nurodoma institucija. Palikimo perėjimo valstybei liudijimas išduotas VMI. Nors valstybei atstovaujančių institucijų kompetencija, jos įgyvendinimas išsamiai ir imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės normomis, tačiau atsakovė dėl to nesikeičia. NŽT, kaip teisingai sprendė apeliacinės instancijos teismas, atsakinga tik už valstybės paveldėto Žemės sklypo realizavimą, tačiau lėšomis disponuoja VMI, todėl būtent ji turi atsiskaityti su ieškove.
Tai, kad atsakovė neginčija skolos fakto, kad dar nėra atliktos atitinkamos procedūros, susijusios su valstybės paveldėto turto realizavimu, nesudaro pagrindo atmesti ieškovės ieškinio reikalavimus.
Valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-18/2014), ne nuo momento, kai paaiškėja paveldėto turto vertė ar jis realizuojamas. Prievolė mokėti procesines palūkanas atsiranda įstatymo pagrindu. Šios palūkanos tampa vykdytinos prievolės dalimi, todėl turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Paveldėto turto realizavimo procedūros neprotingai vilkinamos, todėl priteistos procesinės palūkanos atlieka skatinamąją funkciją.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl valstybės, kaip paveldėtojos, atsakomybės už palikėjo skolas
Palikimas pereina valstybei CK 5.62 straipsnyje nurodytais atvejais. Pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo. Valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 3 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Ji privalo imtis veiksmų įstatymo pagrindu įvykusiam palikimo perėjimo valstybei juridiniam faktui įforminti, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda taip pat nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
Pagal CK 5.62 straipsnio 3 dalį valstybės atsakomybė už palikėjo skolas ribojama pro viribus hereditatis (paveldėto turto vertė) principo, todėl palikėjo skolos gali būti dengiamos ne tik iš paties paveldėto turto, bet ir iš kitų valstybės, paveldėjusios palikėjo turtą, lėšų, neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446-687/2016">3K-3-446-687/2016</a>).
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei skolą iš valstybės iki paveldėto turto realizavimo, taip netinkamai taikydamas CK 5.62 straipsnio 3 dalį, nes tikroji turto vertė gali paaiškėti tik jį pardavus ir iš gautos sumos atskaičius išlaidas, susijusias su paveldėto turto administravimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su šiais kasacinio skundo argumentais.
Valstybė, kaip nustatė šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, neginčija savo, kaip paveldėtojos, prievolės sumokėti skolą ieškovei ir paveldėto turto pakanka skoloms padengti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovės nurodoma aplinkybė, jog ji šiuo metu neturi lėšų atsiskaityti su ieškove, negali lemti ieškinio atmetimo. Ieškovės reikalavimas priteisti skolą iš kasatorės yra pagrįstas, todėl jo tenkinimas negali priklausyti nuo to, ar valstybės paveldėtas turtas teisės aktų nustatyta tvarka yra parduotas, nes valstybės atsakomybė už palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos, o palikėjo skolos gali būti dengiamos ne tik iš paveldėto turto. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad aplinkybė, jog ieškinio pareiškimo metu valstybės paveldėtas turtas dar nebuvo realizuotas, nevaržo ieškovų teisės pareikšti ieškinį dėl skolos priteisimo ir tokiu būdu ginti savo privatų interesą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDMtNjg0LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-403-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-403-684/2016">3K-3-403-684/2016</a>).
Teisėjų kolegija atmeta ir kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė iš kasatorės procesines palūkanas. Skolininko pareiga mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje. Pagal kasacinio teismo praktiką palūkanos priteisiamos ir tais atvejais, kai paveldėjimo teisiniuose santykiuose atstovaujama valstybė, kaip palikėjo turtą priėmusi įpėdinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju valstybei iki ieškovės ieškinio pateikimo ir bylos iškėlimo buvo suteiktas protingas terminas atsiskaityti su ieškove, todėl procesinės palūkanos, teisėjų kolegijos vertinimu, teismo priteistos pagrįstai.
Dėl valstybės paveldėto turto (žemės sklypo) priėmimo procedūros, joje dalyvaujančių subjektų teisių bei pareigų ir tinkamo valstybės (atsakovės) atstovo
CK nedetalizuojama turto, kurį paveldi valstybė, priėmimo tvarka ir tolesni su paveldėtu turtu atliktini veiksmai (išskyrus atsakomybę už palikėjo skolas (CK 5.62 straipsnio 3 dalis) ir paveldėjimo teisės liudijimo išdavimą (CK 5.66 straipsnio 2 dalis), taip pat institucijų, kurios tokiu atveju įgaliotos veikti valstybės vardu, teisės ir pareigos. Sprendžiant, kokia institucija įgaliota atstovauti valstybei teisme, kai vykdomas išieškojimas iš valstybės paveldėtos žemės, turi būti vadovaujamasi kitų įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.
Žemės įstatymo (redakcija, galiojusi palikimo atsiradimo metu nuo 2012 m. birželio 30 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 32 straipsnio 3 dalies 5 punkte nustatyta, kad Nacionalinė žemės tarnyba veikia valstybės vardu valstybei paveldint ir įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytas valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo organizatorius veikia valstybės vardu įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn, kai privati žemė įsigyjama valstybės nekilnojamojo turto atnaujinimo tikslais, ir šio Įstatymo nustatytus atvejus, kai valstybės vardu paveldint ar kitaip įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn valstybės vardu veikia Valstybės žemės fondas. Iš esmės tokia pati nuostata išliko ir vėlesnėje šios Žemės įstatymo normos redakcijoje.
Taigi pagal Žemės įstatymo nuostatas tais atvejais, kurie nepatenka į Valstybės žemės fondo kompetencijos sritį, valstybei paveldint žemę jos vardu veikia Nacionalinė žemės tarnyba. Tačiau šiame įstatyme neįtvirtinta, kaip konkrečiai Nacionalinė žemės tarnyba dalyvauja teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose tais atvejais, kai valstybė paveldi žemę, kokie veiksmai priskirtini jos kompetencijai. Nacionalinės žemės tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2001 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 194, 7.6 punkte nustatyta, kad NŽT veikia valstybės vardu valstybei paveldint ir įsigyjant privačią žemę valstybės nuosavybėn įstatymų nustatytais atvejais.
Valstybės paveldėto turto priėmimo procedūra ir joje dalyvaujančių subjektų teisės bei pareigos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintų Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse.
Taisyklių (redakcija nuo 2012 m. balandžio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 24 d. (galiojusi palikimo priėmimo teisinių padarinių atsiradimo valstybei metu) 2 punkto, V skyriaus „Valstybės paveldėto turto apskaitymas“ nuostatose įtvirtinta, kad palikimo priėmimo procesą ir valstybės paveldėtą turtą administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos.
Pagal Taisyklių 2 punktą, mokesčių inspekcija priima, apskaito, saugo, realizuoja, grąžina ir pripažįsta atliekomis bešeimininkį, konfiskuotą, valstybės paveldėtą, į valstybės pajamas perduotą turtą, radinius, lobius ir daiktinius įrodymus. Valstybinė mokesčių inspekcija kompetentinga atlikti visas šiose Taisyklėse mokesčių inspekcijai pavestas funkcijas arba įgalioti tai padaryti bet kurią mokesčių inspekciją. Valstybinės mokesčių inspekcijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1997 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 110, 9.7 punkte nustatyta, kad VMI vykdo konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, kitais būdais į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perėmimą, rodymą apskaitoje, saugojimą, realizavimą, grąžinimą ir pripažinimą atliekomis.
Kai turtas valstybės nuosavybėn gali pereiti paveldėjimo teise, kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos atstovai (pareigūnai) privalo informuoti atitinkamą mokesčių inspekciją (pagal turto buvimo vietą) apie numatomą palikimo perėjimą valstybei (Taisyklių 43 punktas). Gavusi tokį pranešimą, mokesčių inspekcija prireikus gali kreiptis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl palikimo apsaugos (Taisyklių 44 punktas).
Taisyklių 45 punkte nustatyta, kad jeigu valstybė paveldėjo žemės sklypą (jo dalį), mokesčių inspekcija, gavusi atitinkamus paveldėjimą patvirtinančius dokumentus, per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo juos turi perduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą. Taigi tik tuomet, kai palikimas nustatyta tvarka yra priimtas (išduotas paveldėjimo teisės liudijimas), mokesčių inspekcija perduoda palikimo priėmimą patvirtinančius dokumentus NŽT teritoriniam padaliniui, kurio teritorijoje yra paveldėta žemė tolesniems su paveldėtu turtu susijusiems administravimo veiksmams atlikti.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytu reglamentavimu ir Taisyklių 154 punktu, kuriame nustatyta, kad už realizuotą valstybei perduotiną turtą gautos lėšos sumokamos į atitinkamos mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, konstatavo, jog Nacionalinė žemės tarnyba yra atsakinga tik už valstybės paveldėto žemės sklypo pardavimą, tačiau gautomis lėšomis disponuoti ji neturi teisės, t. y. privalo jas grąžinti VMI. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad lėšomis, gautomis realizavus paveldėtą turtą, disponuoja VMI, sprendė, jog ši institucija lieka šio turto administratore bei turi pareigą atsiskaityti su palikėjo kreditoriais, todėl laikytina tinkama valstybės, kaip atsakovės, atstove šioje civilinėje byloje.
Kasaciniame skunde teigiama, kad, atsižvelgiant į Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 dalies 5 punkto nuostatas, VMI negali būti valstybės atstovė, kai sprendžiami ginčai dėl valstybės pareigos atsiskaityti su palikėjo kreditoriais; tinkama valstybės atstove laikytina NŽT.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusi nauja Taisyklių redakcija pakeitė valstybės paveldėto turto administravimo tvarką. Pagal šių Taisyklių 43 punktą valstybei perduotinas nekilnojamasis turtas perduodamas šia tvarka: centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamas turtas Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka perduodamas centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojui; žemės sklypai (jų dalys), ant kurių nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šie sklypai būtų priskirti, perduodami Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypų (jų dalių) buvimo vietą; atitinkamai centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas ar Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys įgyja ir privalo vykdyti visas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytas su palikimo priėmimu susijusias pareigas. Taigi valstybei paveldint žemę, ant kurios nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, su paveldėtu turtu susiję klausimai pavedami spręsti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui.
Taisyklių 45 punkte išliko nuostata, kad, valstybei paveldėjus žemės sklypą (jo dalį), atitinkami paveldėjimą patvirtinantys dokumentai turi būti perduoti Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą. Tai reiškia, kad pradinius administravimo veiksmus atlieka VMI, t. y. gauna paveldėjimo teisės liudijimą, o tolesnis administravimas perduodamas NŽT (šiuo atveju neforminamas turto perėmimo dokumentas). Tačiau NŽT administruoja tik žemės sklypo pardavimą teisės aktų nustatyta tvarka, gautas lėšas turi pervesti VMI (Taisyklių 154 straipsnis), todėl nėra pagrindo teigti, kad visus klausimus, susijusius su valstybės paveldėtu žemės sklypu, sprendžia NŽT.
Pagal naujos redakcijos Taisyklių nuostatas mokesčių inspekcija organizuoja valstybei perduoto turto, išskyrus centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo administruojamą turtą ir Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių administruojamus žemės sklypus (jų dalis), ant kurių nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų, kuriems šie sklypai būtų priskirti, realizavimą (76 punktas). Taisyklių dalis, reglamentavusi nekilnojamojo turto pardavimą, neteko galios, nes šią funkciją perėmė centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas ir NŽT dėl jos administruojamų žemės sklypų (jų dalių), ant kurių nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų.
Nagrinėjamu atveju valstybė paveldėjo žemės sklypą, ant kurio nėra statinių ar kitų nekilnojamojo turto objektų. Pagal anksčiau galiojusį teisinį reglamentavimą už šio turto administravimą buvo atsakingos dvi valstybės institucijos – VMI ir NŽT, o pagal vėlesnę Taisyklių redakciją šį turtą turėtų administruoti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys pagal žemės sklypo (jo dalies) buvimo vietą). Tačiau pažymėtina, kad Taisyklių 154 punktas liko nepakitęs ir, kaip nurodyta šios nutarties 30 punkte, disponuoti pardavus žemės sklypą gautomis lėšomis NŽT neturi teisės, privalo jas grąžinti VMI.
Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorės argumentas, jog VMI negali būti valstybės atstovė, kai sprendžiami ginčai dėl valstybės pareigos atsiskaityti su palikėjo kreditoriais, yra teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad šiuo atveju tinkama atsakovė yra valstybė. Būtent ji, o ne kuri nors institucija, paveldėjo turtą ir atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal CK 5.2 straipsnio 3 dalį nesant įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienam iš įpėdinių nepriėmus palikimo, arba testatoriui iš visų įpėdinių atėmus teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, o ne kuriai nors jos institucijai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NDYtNjg3LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-446-687/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-446-687/2016">3K-3-446-687/2016</a>).
Paveldėtą turtą administruojančios institucijos gali skirtis priklausomai nuo turto pobūdžio. Todėl siekdamas palengvinti skolos išieškojimą ir atsižvelgdamas į tai, kad už palikėjo skolas yra atsakinga paveldėtą turtą priėmusi valstybė, o ne konkreti jai atstovaujanti institucija (valstybės atsakomybės už palikėjo skolas ribas apibrėžia viso paveldėto turto tikroji vertė), teismas priteisia iš valstybės palikėjo skolą, neviršijant paveldėto turto tikrosios vertės, o valstybei atstovauja jos lėšas administruojanti institucija.
Kasatorės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CPK 45 straipsnis, reglamentuojantis netinkamos šalies pakeitimą tinkama, ir tai sudaro pagrindą panaikinti teismų procesinius sprendimus.
Atmesdama šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, tiek Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo įtrauktos į bylą: VMI dalyvavo kaip atsakovės (valstybės) atstovė, NŽT – kaip trečiasis asmuo. Šios institucijos dalyvavo bylą nagrinėjant teisme, teikė teismui procesinius dokumentus (trečiojo asmens vardu juos teikė NŽT Elektrėnų teritorinis padalinys pagal sklypo buvimo vietą), išdėstė savo poziciją, teikė argumentus teisės ir fakto klausimais ir kt. Taigi valstybės teisė į teisminę gynybą buvo užtikrinta ir nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeista pirmiau nurodyta proceso teisės norma. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl nepakankamai detalaus (valstybės institucijų – VMI ir NŽT funkcijų paskirstymo prasme) teisių ir pareigų reglamentavimo turtą paveldint valstybei šios institucijos nepagrįstai viena kitai siekia perkelti atstovavimo valstybei pareigą nagrinėjamos kategorijos bylose.
Kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais kasatorės nurodomoje 2014 m. sausio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03NS8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-75/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-75/2014">3K-3-75/2014</a>, šiuo atveju negali būti remiamasi, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05My02ODQvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-93-684/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-93-684/2016">3K-3-93-684/2016</a>). Pirmiau nurodytoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje, spręsta dėl skolos išieškojimo iš valstybės paveldėto įkeisto turto, valstybė, skolininko teisių ir pareigų perėmėja, buvo atstovaujama VMI, o NŽT apskritai nebuvo įtraukta į bylą ir nedalyvavo ją nagrinėjant. Kasacinis teismas išaiškino, kad byloje negali būti išsprendžiama dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui spręsti procesinio teisių perėmimo klausimą iš naujo, nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba turėtų būti įtraukta į bylą kaip suinteresuotas asmuo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų patyrusi bylinėjimosi išlaidų, todėl šių išlaidų priteisimo klausimo teisėjų kolegija nesprendžia.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Algis Norkūnas
Gediminas Sagatys
