Civilinė byla Nr. 3K-3-32-248/2018
Teisminio proceso Nr. 2-35-3-00238-2017-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.13; 3.5.16
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą dėl antstolės Doloresos Petronaitienės veiksmų, dalyvaujant suinteresuotam asmeniui A. G.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių mokesčių administratoriaus sprendimų priverstinį vykdymą, teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galią ir teisinio tikrumo principą, aiškinimo ir taikymo.
Pareiškėja (toliau – ir VMI) skundu kreipėsi į antstolę, prašydama panaikinti antstolės 2016 m. gruodžio 30 d. patvarkymą Nr. 6.22.-134/2016 patenkinti suinteresuoto asmens skundą ir panaikinti antstolės 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą, grąžinti 2015 m. sausio 22 d. vykdomąjį dokumentą jį išdavusiai institucijai, grąžinti suinteresuotam asmeniui iš jo sąskaitos nurašytas lėšas – 126 225,39 Eur, nutraukti vykdomąją bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
Pareiškėja nurodė, kad teisės aktai nenustato antstoliui pareigos kontroliuoti, ar vykdomąjį dokumentą išdavusi institucija nepažeidė vykdomojo dokumento išdavimo procedūros, t. y. antstolis nėra įgaliotas tikrinti, ar pareiškėja, priėmusi sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, atliko visas procedūras, nustatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme.
Antstolė 2017 m. sausio 27 d. patvarkymu atsisakė patenkinti pareiškėjos skundą, skundą su vykdomąja byla persiuntė Radviliškio rajono apylinkės teismui.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Radviliškio rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų atmetė.
Teismas nurodė, kad 2016 m. gruodžio 2 d. antstolių kontoroje buvo gautas VMI 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (23.31-08)320A-1094, jo pagrindu 2016 m. gruodžio 5 d. užvesta vykdomoji byla Nr. 0066/16/01831 dėl 120 955,79 Eur skolos iš suinteresuoto asmens išieškojimo VMI naudai. 2016 m. gruodžio 5 d. antstolė priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, patvarkymą dėl vykdymo išlaidų išieškojimo, patvarkymą dėl įpareigojimo skolininkui pateikti informaciją. 2016 m. gruodžio 7 d. buvo priimtas nurodymas priverstinai nurašyti lėšas iš skolininko (suinteresuoto asmens) sąskaitų kredito įstaigose ir 2016 m. gruodžio 8 d. buvo nurašyta visa skolos suma.
2016 m. gruodžio 30 d. patvarkymu Nr. 6.22.-134/2016 antstolė tenkino suinteresuoto asmens skundą – panaikino 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymą Nr. S-16-66-24783 priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymą Nr. S-16-66-24825 dėl vykdymo išlaidų išieškojimo vykdomojoje byloje Nr. 066/16/01831, 2016 m. gruodžio 5 d. patvarkymą dėl įpareigojimo skolininkui pateikti informaciją apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose, grąžino suinteresuotam asmeniui iš jo sąskaitos nurašytas lėšas – 126 225,39 Eur; grąžino vykdomąjį dokumentą Nr. (23.31-08)-320A-1094 jį išdavusiai institucijai ir vykdomąją bylą Nr. 0066/03/03237 nutraukė. Antstolė 2016 m. gruodžio 30 d. patvarkymą Nr. 6.22.-134/2016 grindė tuo, kad dėl VMI pateikto vykdyti dokumento (2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-1094) tebevyksta teisminiai ginčai.
Pagal CPK 651 straipsnį antstolis patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (ar jį pateikia tam teisę turintis asmuo, ar jis vykdytinas to antstolio, ar jo turinys atitinka CPK reikalavimus, ar nepraleistas senaties terminas ir kt.), o, nenustatęs aptartų kliūčių, antstolis patvarkymu priima vykdomąjį dokumentą ir pradeda jį vykdyti.
Mokesčių administratoriaus sprendimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjimo antstolis gali priverstinai išieškoti tik suėjus 20 dienų terminui, per kurį nepriemoka sumokėtina geruoju ir nuo kurio pasibaigimo atsiranda teisė į priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 2 dalį. Mokesčių administratoriaus apskųstas sprendimas teismui gali būti vykdomas priverstine tvarka tik įsiteisėjus galutiniam teismo sprendimui.
Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad dėl pateikto vykdyti dokumento – 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-1094 teisėtumo ir pagrįstumo tebevyksta teisminiai ginčai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3102-602/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01151-2015-9). Teismas sprendė, kad minėtas sprendimas, kol dėl jo teisėtumo nėra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas, negalėjo būti pateiktas vykdyti. Teismas konstatavo, kad antstolė, sužinojusi, jog teisminiai procesai dėl VMI 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-1094 nėra pasibaigę, pagrįstai priėmė 2016 m. gruodžio 30 d. patvarkymą Nr. 6.22.-134/2016. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad toks pats ginčas jau buvo sprendžiamas Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MlMtODEzLTU2OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2S-813-569/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2S-813-569/2015">2S-813-569/2015</a>.
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį paliko nepakeistą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų tenkinti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnį, pagal kurį mokestinės nepriemokos priverstinis išieškojimas sustabdomas šiais atvejais: 1) skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos permokos (skirtumo) įskaitymą minėtoms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu); 2) mokestinės paskolos sutarties sudarymas stabdo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurių mokėjimo terminas yra atidedamas (išdėstomas), priverstinį išieškojimą. Vykstantis teisminis ginčas dėl 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-1094 išieškoti nesudaro pagrindo sustabdyti priverstinį išieškojimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnį. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2008 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 14.4-104-62 suinteresuotam asmeniui buvo papildomai apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Mokestinis ginčas tarp suinteresuoto asmens ir mokesčių administratoriaus pasibaigė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2010 m. spalio 20 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. 438-1103/2010. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnio 2 dalį šiame įstatyme numatyta mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo. Gavus suinteresuoto asmens prašymą atleisti nuo patikrinimo aktu apskaičiuotų baudų ir delspinigių, priverstinio išieškojimo procedūros buvo sustabdytos. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. liepos 23 d. priėmė sprendimą neatleisti nuo baudų ir delspinigių, šis sprendimas buvo skundžiamas VMI, Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir teismui. Suinteresuoto asmens inicijuotas mokestinis ginčas baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2014 m. vasario 27 d. nutartį (administracinė byla Nr. A-442-386/2014). Gavus šią nutartį priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymas atšauktas ir atsirado teisė išieškoti iš suinteresuoto asmens 121 617,43 Eur baudų ir delspinigių. VMI 2014 m. spalio 9 d. išsiuntė raginimą Nr. (23.31-08)-464-802 sumokėti 121 617,43 Eur (419 920 Lt) skolą valstybės biudžetui. Kadangi per raginime nustatytą 20 dienų terminą mokestinė nepriemoka nebuvo sumokėta, VMI 2015 m. sausio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-1094 išieškoti 121 617,43 Eur (baudų ir delspinigių) mokestinę nepriemoką iš turto. Tai, kad suinteresuoto asmens apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. priimto sprendimo administracinėje byloje Nr. I–2925-764/2016 nėra išnagrinėtas, negali būti laikoma pagrindu stabdyti išieškojimo veiksmus. Šis teisminis ginčas nėra laikomas mokestiniu ginču (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Pažymėtina, kad nei Vilniaus apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra priėmęs nutarties dėl išieškojimo sustabdymo pagal VMI 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)320A-1094. Taigi stabdyti priverstinį išieškojimą nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo.
Antstolė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad dėl VMI antstolei pateikto vykdyti dokumento (2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. (23.31-08)320A-1094) teisėtumo vyksta teisminiai ginčai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-3102- 602/2017, todėl tol, kol dėl šio sprendimo teisėtumo nėra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas, šis sprendimas negalėjo būti pateiktas vykdyti.
Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Vadovaujantis CPK 588 straipsnio 1 dalimi, 646 straipsnio 1 dalimi, jei tai nėra skubaus vykdymo atvejis, vykdomasis raštas išduodamas įsiteisėjus teismo sprendimui. Kadangi priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas yra apskųstas, tai jis negali būti vykdomas, kol neįsiteisės Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2925-764/2016. Taigi antstolė pagrįstai atsisakė priimti vykdyti mokesčių administratoriaus sprendimą, dėl kurio teisėtumo ir pagrįstumo tebevyksta teisminis ginčas (CPK 651 straipsnis).
Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, kiti asmenys ar jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo ginčyti jau nustatytų juridinių faktų ir tuos pačius teisinius santykius vertinti skirtingai, kaip šiuo konkrečiu atveju bando daryti pareiškėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010). Kadangi Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gegužės 15 d. sprendimu yra konstatavęs, kad VMI 2015 m. sausio 22 d. sprendimas negali būti pateiktas vykdyti, o Šiaulių apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. nutartimi paliko šį teismo sprendimą nepakeistą, tai teismai pagrįstai vadovavosi nurodytais teismų sprendimais spręsdami šį ginčą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl mokesčių administratoriaus sprendimų išieškoti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo turto vykdymo CPK nustatyta tvarka
Mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis). Mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti savo mokestinę prievolę (Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jam šios prievolės neįvykdžius, gali atsirasti mokestinė nepriemoka (atitinkamai Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis), kurią mokesčių administratorius gali išieškoti priverstine tvarka. Įstatyme nustatytais atvejais pirmiausia mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui dėl atsiradusios mokestinės nepriemokos įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas (Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnio 1 dalis). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1dalies 1 punktą, jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Priverstinio išieškojimo būdus nustato Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnis. Vienas jame nurodytų būdų – sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto. Tokį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis įtvirtina mokesčių mokėtojo teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.
Byloje sprendžiamas klausimas, ar, apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto teismui, galimas jo priėmimas vykdyti ir kitų vykdymo veiksmų atlikimas.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalį, jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą. Taigi, mokesčio mokėtojui inicijavus mokestinį ginčą, priverstinis ginčijamų sumų išieškojimas tampa negalimas iki ginčo išnagrinėjimo. Dėl to mokesčių administratorius šiuo laikotarpiu negali priimti ir pateikti antstoliui vykdyti sprendimo dėl priverstinio išieškojimo iš skolininko turto.
Mokestinio ginčo sąvoka pateikta Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, pagal kurią mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Jiems nustatyta speciali mokestinių ginčų procedūra (Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsnis). Atsižvelgiant į pateiktą mokestinio ginčo apibrėžtį, skundas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto nepriskirtinas mokestinių ginčų kategorijai.
Skundai, nepatenkantys į mokestinių ginčų kategoriją, t. y. paduoti dėl kitokių mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų (jų nepriėmimo), nei nurodyta Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 22 dalyje, nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Mokesčių administravimo įstatymo 146 straipsnio 1 dalis).
Tokių skundų padavimas, priešingai nei pradėjus mokestinį ginčą, pagal Mokesčių administravimo įstatymo išieškojimo procedūrų nestabdo. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras (Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 3 dalis). Tačiau tam kiekvienu atveju reikalingas atskiras mokesčių administratoriaus patvarkymas. Nagrinėjamu atveju tokio patvarkymo nebuvo.
Apibendrindama nutarties 18–21 punktuose pateiktas išvadas teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pagal Mokesčių administravimo įstatymo normas nebuvo teisinių pagrindų nevykdyti priverstinio išieškojimo.
Nutartyje minėta, kad mokesčių administratoriaus sprendimus dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka. Todėl reikia ir CPK normų požiūriu įvertinti, kokią įtaką priverstiniam išieškojimui daro skundo dėl tokio mokesčio administratoriaus sprendimo padavimas.
CPK 586 straipsnio 1 dalis nustato, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Pagal CPK 587 straipsnio 10 punktą vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto atitinka šiuos kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas), taigi jis laikytinas vykdomuoju dokumentu.
Tokių, kaip nagrinėjamu atveju, vykdomųjų dokumentų pateikimo vykdyti specifika aptarta CPK 650 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymas civilinio proceso tvarka nustatytas įstatymuose, kartu pateikia antstoliui duomenis, patvirtinančius, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka, taip pat atsako už šių duomenų teisingumą. Antstolis, priimdamas tokį vykdomąjį dokumentą vykdyti, turi patikrinti, ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus. Be kitų tikrintinų klausimų, bendrų visiems vykdomiesiems dokumentams (CPK 651 straipsnio 2 dalis), antstolis turi įsitikinti, jog institucijos ir pareigūnai, kurių sprendimų vykdymas civilinio proceso tvarka nustatytas įstatymuose, patikrino, kad pateikiamas vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas ir turi būti vykdomas priverstine tvarka (CPK 651 straipsnio 2 dalis). Įstatymai vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti negalimumo nesieja su skundo dėl pateikiamo vykdyti vykdomojo dokumento padavimu teismui. Dėl to šiuo atveju vykdomasis dokumentas galėjo būti priimtas vykdyti. Esant reikalui, išieškojimą vykdymo procese gali sustabdyti teismas, nagrinėjantis skundą dėl vykdomojo dokumento (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas; Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 2 punktas), arba išieškotojo prašymu – antstolis (CPK 627 straipsnio 1 punktas).
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias mokesčių administratoriaus sprendimo dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdymo tvarką, ir nepagrįstai jų pagrindu sprendė, kad nagrinėjamu atveju toks sprendimas (vykdomasis dokumentas) antstolio negalėjo būti priimtas vykdyti. Tačiau pažymėtina, kad teismas nurodė (nors plačiau neargumentavo) ir kitą pagrindą, dėl kurio antstolis negalėjo priimti vykdyti šio vykdomojo dokumento, – dėl anksčiau nagrinėtoje byloje priimto teismo sprendimo, kuriuo jau buvo spręsta dėl antstolio veiksmų, priimant tą patį dokumentą vykdyti, teisėtumo. Šią bylą sprendžiant aplinkybė, kad dėl tų pačių teisinių santykių yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, reikšminga, ji gali lemti procesinį rezultatą, todėl teisėjų kolegija dėl šio pagrindo pasisako.
Dėl teismo sprendimo res judicata galios ir teisinio tikrumo principo užtikrinimo
Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. Teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai ir konstatuojamas teisinės taikos atkūrimas tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Taigi teismo procesinio sprendimo privalomumas reiškia, kad jame esančių nurodymų turi paisyti visi asmenys, net ir nedalyvavę nagrinėjant bylą, tuo labiau jis privalomas dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 37 straipsnis).
Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 279 straipsnio 4 dalies normos, kuriose įtvirtinta res judicata galia. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ar kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taigi res judicata galia reiškia, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, par. 61; 2006 m. sausio 12 d. sprendimą Kehaya ir kt. prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61). Pagal šio teismo jurisprudenciją vienas esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52; 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18; 2015 m. birželio 9 d. sprendimą byloje DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08, par. 33).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tuomet, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Solomun prieš Kroatiją, peticijos Nr. 679/11, par. 47; 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, par. 24). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 13151/04, par. 26). Taip pat naudojimasis šia aukštesnių teismų galia turi būti toks, kad kaip galima maksimaliau būtų nustatyta teisinga pusiausvyra tarp asmenų interesų ir teisės sistemos efektyvumo (žr. cituotą DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, par. 77).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (23.31-08)320A-1094 dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto kartą jau buvo pateiktas vykdyti antstoliui ir antstolės 2015 m. kovo 26 d. patvarkymu priimtas vykdyti. Skolininkui apskundus antstolio veiksmus, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartimi minėtas antstolės patvarkymas buvo panaikintas, nurodžius, kad mokesčių administratoriaus 2015 m. sausio 22 d. sprendimas apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ginčas dar neišnagrinėtas, todėl pateiktas sprendimas nevykdytinas. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs ginčą apeliacine tvarka, 2015 m. spalio 19 d. nutartimi minėtą Šiaulių apylinkės teismo nutartį paliko nepakeistą. Taigi įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra išspręsta dėl ginčo santykių – galimybės priimti vykdyti CPK nustatyta tvarka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)320A-1094).
Nors Valstybinė mokesčių inspekcija tiesiogiai ir neinicijavo tapataus ginčo teisme, tačiau, nepaisydama galiojančio teismo sprendimo ir esant nepasikeitusiai faktinei situacijai, pakartotinai pateikė tą patį sprendimą antstoliui vykdyti. Antstolei patvarkymu priėmus pateiktą sprendimą vykdyti, o vėliau pagal skolininko skundą tą patvarkymą panaikinus, ginčas pagal mokesčių administratoriaus skundą vėl pateko į teismą. Mokesčių inspekcijos veiksmai pakartotinai pateikiant priverstinai vykdyti sprendimą, dėl kurio vykdytinumo esant tapačiai situacijai įsiteisėjusia teismo nutartimi yra pasisakęs teismas, CPK 18 straipsnio ir 279 straipsnio 4 dalies normų požiūriu vertintinas kaip procesiškai netinkamas, prieštaraujantis teismų sprendimų privalomumo principui ir neatitinkantis res judicata principo esmės. Tokiais savo veiksmais ši institucija siekė jai nepalankaus teismo sprendimo peržiūrėjimo, sprendžiant tą patį ginčą kitame teismo procese, tikėdamasi kitokio rezultato.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatyti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 ir joje nurodytą praktiką).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šiuo atveju ginčų esmė buvo ta pati, abu civiliniai procesai susiję su tais pačiais teisiniais santykiais ir tomis pačiomis aplinkybėmis, tačiau procesai vyko pagal skundus dėl skirtingų antstolių veiksmų, taigi dalyvaujančių byloje asmenų subjektinė sudėtis nesutapo. Viena vertus, antstolis skolininko ir kreditoriaus ginče neturi asmeninio suinteresuotumo, jis nėra vykdymo proceso šalis (CPK 633 straipsnis). Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, konkretiems antstoliams vykdyti VMI sprendimus pagal šių institucijų susitarimą paskirsto Antstolių rūmai. Kita vertus, atsižvelgiant į ginčų pobūdį, t. y. į tai, kad juose sprendžiama būtent dėl antstolių kaip vykdymo funkcijas atliekančių valstybės įgaliotų pareigūnų veiksmų, ir į faktą, kad vykdomasis dokumentas buvo teikiamas vykdyti antrą kartą, ginčai negali būti kvalifikuojami kaip tapatūs. Kaip nurodyta nutarties 27 punkte, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims, juo labiau – vykdantiems valstybės pavestas funkcijas. Dėl to antruoju atveju teismams reikia įvertinti antstolio veiksmų teisėtumą atsižvelgiant ir į papildomą aspektą, t. y. faktą, kad dėl kreditoriaus tapataus reikalavimo yra priimtas teismo sprendimas.
Teisėjų kolegijos nuomone, antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti ir sužinojęs, kad dėl to paties vykdomojo dokumento vykdytinumo yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta, kad šis vykdomasis dokumentas negali būti vykdomas, kol nebus priimtas ir neįsiteisės teismo sprendimas kitame, susijusiame teismo procese, pagrįstai ir teisėtai priėmė patvarkymą panaikinti ankstesnį patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, grąžinti 2015 m. sausio 22 d. vykdomąjį dokumentą jį išdavusiai institucijai, o suinteresuotam asmeniui grąžinti iš jo sąskaitos nurašytas lėšas – 126 225,39 Eur, bei nutraukti vykdomąją bylą CPK 629 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Priešingas tiek antstolio, tiek teismų sprendimas reikštų ne tik teismo sprendimo privalomumo principo ignoravimą, galutinio teismo sprendimo kvestionavimą, bet ir teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principo pažeidimą, teisinių santykių stabilumo ir asmens teisėtų lūkesčių neužtikrinimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nors bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias mokesčių administratoriaus sprendimo dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto vykdymo tvarką, tačiau priėmė teisingą procesinį sprendimą skundo dėl antstolio veiksmų netenkinti, šis sprendimas, pakeitus motyvus šioje nutartyje išdėstytais, paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame teisme patirta 13,42 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus pareiškėjos kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš pareiškėjos (CPK 443 straipsnio 1 dalis, 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) 13,42 Eur (trylika Eur 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
