Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą rentos gavėjo reikalavimu, aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-38-690/2018

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01811-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.14.4; 3.1.14.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių M. D. ir S. Ž. ieškinį atsakovui A. Z. dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą rentos gavėjo reikalavimu, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovės M. D. ir S. Ž. (2015 m. rugpjūčio 10 d. mirusios ieškovės E. Z. procesinių teisių perėmėjos) pareikštame ieškinyje prašė nutraukti 2012 m. kovo 16 d. sudarytą rentos sutartį dėl 32,93 kv. m ploto buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), 1/3 dalies 58,22 kv. m ploto gyvenamojo namo, ūkinių pastatų, kiemo rūsio, šulinio, 110/880 dalies 8,8000 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), ir grąžinti E. Z. teisių perėmėjoms pagal šią sutartį atsakovui perleistus nekilnojamuosius daiktus, atleisti atsakovą nuo pareigų, nustatytų rentos sutartimi.

Ieškovės nurodė, kad 2012 m. kovo 16 d. tarp E. Z. ir atsakovo buvo sudaryta rentos sutartis, pagal kurią rentos gavėja E. Z. perdavė asmeninėn nuosavybėn atsakovui, o šis priėmė nekilnojamuosius daiktus – butą, žemės sklypo bei jame esančių gyvenamojo namo ir kitų pastatų dalį. Atsakovas įsipareigojo leisti E. Z. neatlygintinai naudotis butu ir ją išlaikyti iki jos gyvos galvos, suteikti jai maitinimą, drabužius, slaugyti ją ligos atveju, nupirkti vaistus, išskalbti jos drabužius ir patalynę, suteikti kitas gyvybiškai būtinas paslaugas, E. Z. mirus, padengti jos laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidas. 2012 m. kovo 16 d. atsakovas nuvežė E. Z. ir jos pusseserę O. N. pas gydytoją, taip pat nuvyko į banką ir gavo informaciją apie E. Z. banko sąskaitoje sukauptas lėšas ir indėlius, pas notarę pasirašė rentos sutartį, taip pat įgaliojimą, išduotą atsakovui. Po sutarties pasirašymo atsakovas E. Z. nesidomėjo ir jokios priežiūros jai neteikė. Ji buvo garbaus amžiaus, ligota, vartojo vaistus nuo cukrinio diabeto, jai buvo diagnozuota kraujagyslinė demencija. E. Z. buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, kadangi ji pati nesugebėjo pasigaminti maisto, nusipirkti reikalingų produktų, savimi pasirūpinti, dėl sutrikusios atminties negalėjo viena išeiti iš namų. E. Z. ieškovei sakydavo, kad jai reikia pagalbos, kad atsakovas neatveža valgyti, nenuperka vaistų. Šiltuoju sezonu ji gyveno kaime, o šaltuoju sezonu – Alytuje, savo bute. Ieškovė lankydavo ją kaime, padėdavo sumokėti mokesčius už butą, kartu su O. N. nupirkdavo ir pagamindavo maisto visai dienai, nupirkdavo ir paduodavo vaistus, ją maudydavo, skalbdavo jos drabužius. Nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio pradžios E. Z. gyveno pas ieškovę M. D., ši visapusiškai ja rūpinosi, o atsakovas buvo atvykęs tik du kartus. Atsakovas iki E. Z. mirties ja nesirūpino, neteikė priemonių slaugai, nepirko vaistų. E. Z. jam neskambino ir nieko nereikalavo, ieškovė M. D. taip pat jam neskambino ir nepranešė, kad E. Z. reikalinga nuolatinė globa ir priežiūra, nes pagal rentos sutartį tai daryti jam buvo privalu. 2012 m. pabaigoje – 2013 m. pradžioje E. Z. sveikata pablogėjo, 2014 m. rugsėjo 5 d. teismo sprendimu ji buvo pripažinta neveiksnia. Apie E. Z. mirtį atsakovui M. D. nepranešė, pati organizavo laidotuves iš jos ir savo pinigų. Laidotuvėse atsakovas dalyvavo, siūlė pagalbą, bet ieškovė pasakė, kad jau viskuo pasirūpinta. Atsakovui M. D. tvarkyti kapo neleidžia, kadangi jis E. Z. niekuomet nesirūpino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas iš šalių ir liudytojų paaiškinimų nustatė, kad E. Z. nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. gyveno bute, kurį perdavė rentos mokėtojui, dažnai lankydavosi pas O. N., savarankiškai disponavo savo pensija, pirko maistą ir drabužius. Atsakovas su E. Z. bendravo telefonu, lankydavo pats ir rūpinosi, kad ją lankytų kiti asmenys, kad ji turėtų maisto, tarėsi su O. N. ir R. S., kad, esant reikalui ir jam negalint, šios padėtų E. Z. M. D. daugiau kontroliavo E. Z., nei ja rūpinosi, nes buvo paėmusi jos pasą, santaupas, priekaištavo dėl perkamų drabužių. E. Z. poreikis tuo metu buvo pasikalbėti, pabendrauti. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog E. Z. būtų atsakovo ko nors prašiusi, o jis būtų atsisakęs jos prašymą tenkinti. Iš šalių paaiškinimų ir pateiktų duomenų teismas padarė išvadą, kad pretenzijas dėl rentos sutarties vykdymo E. Z. išsakė tik ieškinyje. Teismas pažymėjo, kad jau ieškinio surašymo stadijoje E. Z. buvo atstovaujama savo sesers M. D., todėl vertino tai kaip galimą šio asmens įtaką jos apsisprendimui kreiptis dėl rentos sutarties nutraukimo.

Teismas sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygos buvo pažeistos, juo labiau kad nuo rentos sudarymo iki kreipimosi dėl nutraukimo praėjo labai mažai laiko, t. y. nepraėjo nė du mėnesiai. Byloje nenustatytos aplinkybės, kurios pagrįstai leistų teigti, jog rentos sutartis iki ieškinio dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pateikimo buvo iš esmės pažeista; byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad sutartis buvo sudaryta prieš E. Z. ar atsakovo valią, todėl ji laikytina teisinga ir neginčytina. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovės neįrodė argumentų dėl rentos sutarties nevykdymo, sprendė, jog rentos sutartis po jos sudarymo buvo vykdoma tinkamai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino visiškai, nutraukė 2012 m. kovo 16 d. E. Z. ir atsakovo sudarytą rentos sutartį, įpareigojo atsakovą grąžinti pagal šią sutartį perleistus nekilnojamuosius daiktus ir atleido nuo rentos sutartimi nustatytų pareigų; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Kolegija sprendė, kad atsakovo prievolė teikti E. Z. kasdienes paslaugas turėjo būti vykdoma nuolat, nepertraukiamai, o ne kartkartėmis, epizodiškai arba pagal poreikį. Atsakovas iš esmės neneigė, kad pats asmeniškai neteikė kasdienių paslaugų E. Z., neslaugė jos, kadangi, jo manymu, jai tokių paslaugų tuo laikotarpiu nereikėjo. Atsakovas įrodinėjo, kad jis retsykiais teikė materialinę paramą E. Z., nuveždavo maisto ir buvo paprašęs kitų asmenų, kad, esant reikalui ir atsakovui negalint, šie padėtų E. Z.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl rentos sąlygų vykdymo, nepagrįstai apsiribojo tik laikotarpiu nuo rentos sutarties sudarymo iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos. Atsižvelgdama į tuo metu buvusią rentos gavėjos sveikatos būklę, jos amžių, kolegija pažymėjo, jog rentos sutarties sąlygos, susijusios su rentos gavėja, turėjo būti tinkamai vykdomos per visą sutarties galiojimo laiką iki rentos sutarties pabaigos, t. y. ją nutraukus teismo sprendimu ar sutarčiai nutrūkus dėl rentos gavėjos mirties. Rentos mokėtojo sutarties sąlygų nevykdymas ir rentos sutarties nutraukimo prielaidos galėjo atsirasti, paaiškėti ir vėliau, po ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos. Kolegija pažymėjo, jog esminės prielaidos konstatuoti rentos sutarties nevykdymą atsirado tuo metu, kai iš esmės pablogėjo E. Z. sveikata. Byloje esanti Alytaus miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus 2012 m. rugpjūčio 1 d. pažyma patvirtina, jog E. Z. nuo 2012 m. liepos 17 d. jau buvo nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. Kolegija atkreipė dėmesį, kad tokio lygio specialieji poreikiai susiformuoja per ilgesnį laikotarpį ir iki jų nustatymo gali praeiti netrumpas laikas, todėl sprendė, jog E. Z. nuolatinė, kasdienė priežiūra buvo reikalinga galimai ir ginčo sutarties sudarymo metu, kadangi po kelių mėnesių nuo rentos sutarties sudarymo E. Z. be nuolatinės kitų žmonių kasdienės pagalbos negalėjo savarankiškai gyventi, jos sveikata buvo silpna ir vis blogėjo, greitai progresavo atminties susilpnėjimas.

Iš liudytojų parodymų kolegija padarė išvadą, jog nuo 2012 metų kovo mėnesio E. Z. nuolat rūpinosi, ją prižiūrėjo, maitino ir slaugė kiti asmenys, bet ne rentos mokėtojas atsakovas. Dėl to kolegija sprendė, kad atsakovas prisiimtų prievolių pagal rentos sutartį nevykdė ir negalėjo jų vykdyti, nes nuolat gyveno Vilniuje; patikimų įrodymų, kad jis lankėsi Alytuje ir tai buvo susiję su kasdienių paslaugų pagal rentos sutartį E. Z. teikimu, nenustatė. Kolegija konstatavo, kad atsakovas A. Z. nepaneigė ieškovės ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl rentos sutarties netinkamo vykdymo ir nepateikė leistinų įrodymų, kad rentos sutarties galiojimo metu teikė rentos gavėjai visas rentos sutartyje sulygtas paslaugas. Atsakovo teiginių, kad kitų asmenų jis buvo paprašęs, reikalui esant, padėti E. Z. buityje, kad bendravo su rentos gavėja telefonu, retsykiais lankė E. Z. ir geranoriškai po kurio laiko pervedė dalį lėšų mirusios E. Z. laidojimo ir kapavietės tvarkymo išlaidoms padengti, kolegija nevertino kaip teikiančių pagrindą daryti išvadą, kad rentos sutartis buvo vykdoma tinkamai. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų ir tuo pagrindu nustatytų aplinkybių visumą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą; palikus galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovės M. D. 2100 Eur atsakovui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai sprendė, kad rentos sutartį galima nutraukti dėl pažeidimo, kuris nustatomas remiantis aplinkybėmis, atsiradusiomis ne iki, o po ieškinio pateikimo momento, nors ieškinyje tokiomis aplinkybėmis nebuvo remiamasi. Dėl to teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.464 straipsnio 2 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-345/2004 suformuotos praktikos. Kadangi sutarties nutraukimas yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų, tai tokiu teisių gynimo būdu galima naudotis, kai jau yra padarytas esminis pažeidimas. Kreipdamasis į teismą, ieškovas ieškinį turi grįsti jau egzistuojančiu sutarties pažeidimu, o teismas turi vertinti, ar sutarties pažeidimas padarytas ir ar jis yra esminis.

Teismas netinkamai aiškino esminio sutarties pažeidimo, kaip rentos sutarties nutraukimo pagrindo, kriterijus, taikymo sąlygas bei teisinius padarinius. Esminis rentos sutarties pažeidimas gali būti konstatuotas tik nustačius, kad iki ieškinio pateikimo momento buvo realūs tokio pažeidimo konstatavimo pagrindai, t. y. kad nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. Esminiam rentos sutarties pažeidimui konstatuoti teisinės reikšmės turi kitų asmenų veiksmai, darę įtakos sutarties vykdymui ar negalėjimui jos vykdyti, taip pat turi būti vertinamas ir laiko kriterijus, t. y. per kokį laikotarpį nuo sutarties sudarymo pareiškiamas ieškinys dėl sutarties nutraukimo, atsižvelgiant į rentos sutarties, kaip tęstinio vykdymo sutarties, pobūdį.

Teismas, nutraukdamas rentos sutartį, neišsprendė sutarties nutraukimo teisinių padarinių – restitucijos, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos. Teismas nurodė grąžinti rentos gavėjai pagal rentos sutartį atsakovui perleistus nekilnojamuosius daiktus, atleisti atsakovą nuo pareigų, nustatytų rentos sutartimi, bet nieko nepasisakė dėl atsakovo sumokėtų pinigų (2100 Eur), kurie buvo pervesti į ieškovės M. D. sąskaitą kaip rentos gavėjos laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidų kompensavimas. Šie pinigai tiesiogiai negali būti laikomi išlaidomis, susijusiomis su rentos gavėjo išlaikymu CK 6.464 straipsnio 2 dalies kontekste, į kurių grąžinimą po rentos sutarties nutraukimo rentos mokėtojas negalėtų pretenduoti.

Teismas, nustatydamas ieškovės reikalavimo teisės egzistavimą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas (savo iniciatyva teismas pakeitė ieškinio faktinį pagrindą) ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio reikalavimus. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, kurių ieškovė ieškinyje nenurodė ir kuriomis nesirėmė. Kaip esminę aplinkybę, konstatuodamas rentos sutarties nevykdymą, teismas nurodė atsakovo elgesį, kai iš esmės pablogėjo E. Z. sveikata, t. y. jau po ieškinio priėmimo.

Teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi tik ieškovės M. D. pateiktais dokumentais bei faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nieko nepasisakė dėl atsakovo nurodytų aplinkybių ir įrodymų, kurie pagrindė, kad atsakovas ilgą laiką iki rentos sutarties sudarymo ir po jos su rentos gavėja bendravo telefonu, mokėjo už jos mobiliojo ryšio paslaugas, kad rentos gavėja buvo pakankamai geros sveikatos būklės ir dar vairavo automobilį. Teismas nevertino liudytojų parodymų, pagal kuriuos E. Z. nenorėjo kraustytis gyventi pas ieškovę M. D. ir jautė jos kontrolę. Rentos sutarties sudarymo metu E. Z. žinojo, kad atsakovas gyvena Vilniuje ir kad rūpinsis ja nebūtinai asmeniškai, bet per kitus asmenis. Teismas nenurodė, kokį esminį sutarties pažeidimą atsakovas įvykdė, kai ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu.

Ieškovė M. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad turi būti vertinamas tik laikotarpis nuo rentos sutarties sudarymo iki ieškovės kreipimosi į teismą. Teismui netenkinus ieškinio, rentos sutartis būtų buvusi laikoma pasibaigusia nuo rentos gavėjos mirties, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino ir atsakovo elgesį viso tokios sutarties galiojimo metu.

Rentos gavėjo valia turi būti esminis ir lemiamas kriterijus sudarant ar nutraukiant tokio pobūdžio sutartį. Atsakovas, kuris veikė sąžiningai ir, rentos gavėjai išreiškus pretenzijas dėl sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo, neginčijo, kad rentos gavėja rūpinosi kiti asmenys, turėtų paisyti rentos gavėjos valios ir gerbti tokį jos apsisprendimą, o ne kovoti dėl sutarties. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, praėjus vos keletui mėnesių nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, rentos gavėjai buvo nustatyti specialieji poreikiai, konstatavo, kad ji neapsieina be kitų asmenų pagalbos ir rūpinimosi. Atsakovas skunde remiasi kasacinio teismo nutartimis, kuriose nebuvo sprendžiama rentos sutarties problematika.

Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neišsprendė restitucijos klausimo ir negrąžino jam lėšų, kurios buvo pervestos už laidojimo paslaugas bei kapavietei sutvarkyti. Atsakovas tokio reikalavimo nereiškė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Be to, ginčas kilęs dėl rentos sutarties nutraukimo ir savarankiškų reikalavimų tarp ieškovės ir atsakovo klausimas nesprendžiamas.

Teismas neperžengė kasacinio skundo ribų, nes pagrįstai vertino byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą rentos sutarties galiojimo metu, taip pat ir aplinkybes, įvykusias po ieškinio priėmimo. Teismui nėra privalomas ieškovo nurodytas ieškinio pagrindas. Esant poreikiui teismas savo iniciatyva vertina tas aplinkybes, kurios, jo nuomone, yra svarbios ir būtinos priimti teisingą sprendimą.

Atsakovas, nurodydamas, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, daugiau pasisako apie apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamo ginčo ribas, o ne apie pačių įrodymų netinkamą vertinimą. Be to, atsakovas, teigdamas, kad teismas išėjo už ieškinio ribų, pats nurodo aplinkybes, kurios egzistavo iki rentos sutarties sudarymo dienos, nors tai nesusiję su ginčo esme. Apeliacinės instancijos teismas privalo pasisakyti ne dėl visų aplinkybių, o tik dėl reikšmingų, todėl pagrįstai nevertino subjektyvių atsakovo paaiškinimų dėl ieškovės M. D. įtakos rentos gavėjai. Tai nesudaro pagrindo teigti, jog teismas nevertino esminių bylos aplinkybių.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo ribų (ieškinio pagrindo) peržengimo

Kasacinis teismas laikosi nuoseklios proceso teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, jog pagal civiliniame procese galiojančius rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2009).

Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas, o atsakovas, kuriam pareikštas ieškinys, atsižvelgdamas į ieškinyje suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes, teikia atsiliepimą į ieškinį ir gali visiškai ar iš dalies pripažinti ieškinį, pareikšti priešieškinį. Taigi ieškinyje suformuluotas reikalavimas lemia civilinės bylos proceso eigą. Ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas iškėlus bylą galimas pirmosios instancijos teisme tik esant įstatyme apibrėžtomis ir nustatytomis sąlygomis (CPK 141 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Kasacinis teismas laikosi praktikos, kad pagal CPK 135 straipsnyje nustatytus reikalavimus ieškinyje nurodomas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Be faktinio, yra ir teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą materialųjį teisinį santykį. Ieškovo suformuluotas ieškinio dalykas ir jo nurodytas faktinis ieškinio pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, o ieškinio reikalavimą pagrindžiančių materialiosios teisės normų nurodymas ieškinio pareiškime rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti, bei ieškinyje nurodo faktines aplinkybes, kuriomis įrodinėja pažeistą teisę, ir suformuluoja reikalavimą, kokias pažeistas teises ir kokiu būdu siekia apginti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2006; 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142-701/2017, 34 punktas).

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymas nepripažįsta, nes tai iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2012">3K-3-472/2012</a>; 2013 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-299/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-299/2013">3K-3-299/2013</a>; 2016 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-220-687/2016 55 punktą).

Pradinė ieškovė E. Z. savo reikalavimą nutraukti rentos sutartį ir grąžinti jai pagal sutartį perleistus nekilnojamuosius daiktus, atsakovą atleidžiant nuo sutartyje nurodytų pareigų, netinkamai jas vykdant, grindė aplinkybėmis (faktinis ieškinio pagrindas), kurios egzistavo nuo ginčijamos rentos sutarties sudarymo iki ieškinio pareiškimo teisme dienos, t. y. nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovės reikalavimus, savo atsiliepimą į ieškinį grindė būtent aplinkybėmis, kurios egzistavo iki civilinės bylos iškėlimo teisme. Nei pradinė ieškovė, nei jos teisių perėmėjos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iki teismui 2016 m. lapkričio 29 d. priimant sprendimą nepasinaudojo CPK 140 straipsnyje nustatyta procesine teise keisti ar pildyti ieškinio pagrindą.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą neperžengdamas ginčo šalių procesiniuose dokumentuose nustatytų ginčo ribų, todėl dėl nurodytos priežasties nevertino aplinkybių, kurios susiklostė nuo to momento, kai civilinė byla buvo iškelta teisme, iki buvo išnagrinėta priimant teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą ir tenkindamas ieškinį, rėmėsi aplinkybėmis, kurios susiklostė po ieškinio pareiškimo teisme ir nebuvo suformuluotos kaip ieškinio faktinis pagrindas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o būtent šios faktinės aplinkybės buvo nurodytos apeliaciniame skunde kaip šio skundo pagrindas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytos aplinkybės buvo tiriamos ir vertinamos apeliacinio proceso metu, nors apeliacinio nagrinėjimo tikslas – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal bendrąją taisyklę, apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia ir ieškinio pagrindas, pagal kurio ribas byla buvo nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Tokiu būdu apeliacinės instancijos teismai padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą – neteisėtai pakeitė ieškinio pagrindą ir išėjo už bylos nagrinėjimo ribų.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes bylą nagrinėjo remdamasis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos ieškinyje kaip faktinis ieškinio pagrindas, ir taip esmingai pažeidė proceso teisės normas, nustatančias bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, ir šis pažeidimas negali būti pašalinamas kasacinio teismo (CPK 359 straipsnio 4 dalis).

Dėl esminio rentos sutarties pažeidimo

Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Rentos gavėjo poreikių tenkinimas, atsižvelgiant į jo poreikius, gali būti tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio – aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, priežiūra; sutartyje gali būti nustatyta ir rentos mokėtojo pareiga padengti rentos gavėjo laidojimo išlaidas (CK 6.461 straipsnio 1 dalis).

CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant paminėtame straipsnyje nurodytus kriterijus bei atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus.

Aiškindamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012).

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-207/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-207/2006">3K-3-207/2006</a>). Rentos mokėtojo veiksmai sąžiningumo, protingumo ir teisingumo aspektu vertintini pagal tai, ar jie maksimaliai atitinka rentos gavėjo būtiniausius poreikius ir ar jie skirti būtent tokiems poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTUtNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-195-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-195-611/2016">3K-3-195-611/2016</a>, 19 punktas).

Kadangi rentos gavėjo būtiniausių poreikių tenkinimas priklauso nuo tinkamo sutarties vykdymo, todėl griežtas sutarties sąlygų laikymasis yra labai svarbus. Esant blogai rentos gavėjo sveikatos būklei ar turtinei padėčiai, laiku nepatenkinus jo poreikio gauti reikiamą materialinę paramą ar paslaugas, rentos gavėjo interesams gali būti padaryta didelė žala, todėl tuo konkrečiu atveju tai būtų sutarties pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-207/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-207/2006">3K-3-207/2006</a>). Sprendžiant dėl tinkamo išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad rentos santykiai yra tęstiniai, todėl tam tikru laikotarpiu vieno sutartyje aptarto rentos gavėjo poreikio užtikrinimas gali tapti svarbesnis nei kito poreikio tenkinimas, arba visų sutartyje aptartų poreikių tenkinimas vienu metu tampa sunkiai įgyvendinamas, todėl rentos mokėtojas tokioje situacijoje privalo veikti kaip sąžiningas, protingas ir teisingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xOTUtNjExLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-195-611/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-195-611/2016">3K-3-195-611/2016</a>, 22 punktas).

Kasaciniame skunde nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į kitų asmenų veiksmus, kurie turėjo įtakos vykdant išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, taip pat nevertino laiko kriterijaus, t. y. nagrinėjamu atveju toks trumpas laikotarpis nuo išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo iki ieškinio pareiškimo neleidžia spręsti dėl esminio sutarties pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nėra pažeista, pažymėjo, kad nuo rentos sudarymo iki kreipimosi dėl nutraukimo praėjo labai mažai laiko, t. y. nepraėjo nė du mėnesiai; nustatė, kad nuo 2012 m. kovo 16 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. rentos gavėja gyveno bute, kurį perdavė rentos mokėtojui, dažnai lankydavosi pas O. N., savarankiškai disponavo pensija, pirko maistą ir drabužius, atsakovas ją lankydavo ir rūpinosi, kad ją lankytų kiti asmenys, tuo tarpu ieškovė M. D. kontroliavo rentos gavėją. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, sprendė, jog atsakovo prievolė teikti E. Z. kasdienes paslaugas turėjo būti vykdoma kasdien, nepertraukiamai, o atsakovas šios prievolės nevykdė ir negalėjo jos vykdyti, nes nuolat gyveno Vilniuje.

Kaip minėta pirmiau, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, jog apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju rentos mokėtojo sutarties sąlygų nevykdymas ir rentos sutarties nutraukimo prielaidos galėjo atsirasti ir vėliau, po ieškovės kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, išėjo už ieškinio ribų. Šio teismo konstatuota, kad 2012 m. vasarą (t. y. po ieškinio priėmimo dienos) rentos gavėjos sveikata pablogėjo ir jai tapo reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl šią aplinkybę teismas vertino kaip esminę prielaidą rentos sutarties nevykdymui konstatuoti. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, ar buvo esminis išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas, vertino ne tas aplinkybes, kurias pagal ieškinio faktinį pagrindą turėjo vertinti, ir dėl to pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus CPK pažeidimus, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, bylą perduodant šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo esmę yra tęstinio pobūdžio ir turi būti tinkamai vykdoma per visą sutarties galiojimo laiką iki rentos sutarties pabaigos, t. y., ją nutraukus teismo sprendimu ar sutarčiai nutrūkus dėl rentos gavėjos mirties. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamos aplinkybės neperžengiant ieškinio faktinio pagrindo ribų. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad šioje byloje turi būti atsižvelgiama į itin trumpą laikotarpį nuo išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo iki ieškinio priėmimo dienos ir į tai, ar per šį laikotarpį rentos gavėjai turėjo būti teikiama nuolatinė ir nepertraukiama priežiūra. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi vertinti, kiek nurodytuoju laikotarpiu rentos gavėjai buvo reikalinga nuolatinė ir nepertraukiama priežiūra ir rūpinimasis, ir ar ši priežiūra tapo itin svarbūs rentos gavėjai išlaikyti pagal amžių kiek įmanoma stabilią sveikatos būklę, t. y. ar nuolatinis atsakovo įsipareigojimų vykdymas tapo gyvybiškai svarbus. Teismas taip pat turėtų įvertinti, ar nebuvo nuo atsakovo nepriklausančių kliūčių, kurios trukdė tinkamai įgyvendinti šioje sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Kadangi teismai nustatė, jog atsakovas gyveno kitoje vietoje nei rentos gavėja, turi būti išsamiai išsiaiškinta, ar atsakovas, pats negalėdamas pasirūpinti rentos gavėja, ėmėsi tinkamų priemonių, kad ja pasirūpintų kiti asmenys.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, nepakankamai išsamiai ištyrė šios bylos aplinkybes, o apeliacinės instancijos teismas išvadą, jog atsakovas nesirūpino rentos gavėja, padarė remdamasis iš esmės tik aplinkybėmis, kurios įvyko po ieškinio pateikimo, kurios, kaip buvo konstatuota, neįeina į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Dėl to darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nurodytų šioje nutartyje. Neatskleidus ir neįvertinus šių aplinkybių, negalima daryti neabejotinos išvados dėl tinkamo (netinkamo) išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo.

Dėl esminio civilinio proceso normų pažeidimų, nurodytų nutarties 19 ir 28 punktuose, apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 13,44 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Egidijus Laužikas

Gediminas Sagatys