Baudžiamoji byla Nr. 2K-27-976/2020
Teisminio proceso Nr. 1-06-1-02012-2014-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.14.6.2.1; 1.2.29.1.1; 2.3.2.2.13
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Dalios Bajerčiūtės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nutarties.
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu D. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš D. S. BKU „N“ naudai priteista 483 567,33 Eur turtinei žalai atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 25 d. nutartimi nuteistosios D. S. gynėjo advokato Olego Šibkovo apeliacinis skundas atmestas.
Šioje byloje taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir išteisintas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį S. L. (S. L.). Dėl jo kasacinių skundų negauta.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. D. S. (iki 2015 m. spalio 31 d. – L. L.) nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2012 m. balandžio 6 d. būdama kooperatinės bendrovės kredito unijos „N“ administracijos vadovė, einamų pareigų pagrindu ir vadovaujantis kredito unijos „N“ Administracijos vadovo pareigine instrukcija, patvirtinta kredito unijos „N“ 2012 m. balandžio 11 d. valdybos protokolu Nr. P-166, galėdama disponuoti kredito unijos „N“ lėšomis, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. kovo 13 d. pasisavino didelės vertės svetimą kredito unijos „N“ turtą (lėšas) – 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur), t. y. laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. kovo 13 d., nuosprendyje nurodytomis datomis, D. S. ir S. L., kuris kooperatinės bendrovės kredito unijos „N“ administracijos vadovu buvo nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2012 m. balandžio 6 d., iš kredito unijos „N“ kasos įnešimui į banko saugyklą – AB „(duomenys neskelbtini)“ banko Klaipėdos filiale esantį seifą – buvo išduota 4 344 445,73 Lt (1 258 238,45 Eur), o laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. į kredito unijos „N“ kasą grąžinta 2 674 784,45 Lt (774 671,12 Eur). Likusias lėšas – 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur) D. S. pasisavino.
2. Be to, D. S. nuteista pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrą dokumentą, t. y. ji ir S. L., veikdami kartu, žinodami apie Lietuvos banko planuojamą tikslinį kredito unijos „N“ patikrinimą bei apie tai, kad kredito unijoje „N“ yra susidaręs 890 000 Lt (257 761,82 Eur) bei 13 500 Eur grynųjų pinigų trūkumas, siekdami paslėpti nusikalstamos veikos – didelės vertės svetimo turto pasisavinimo faktą, 2014 m. kovo 25 d. pagamino netikrą lėšų perdavimo–priėmimo aktą, kuriame D. S. nurodė, kad 2014 m. kovo 13 d. ji kaip kredito unijos „N“ administracijos vadovė perduoda atitikties užtikrinimo pareigūnui S. L. grynuosius pinigus, t. y. 890 000 Lt (257 761,82 Eur) bei 13 500 Eur įnešimui į unijos nuomojamą seifą AB „(duomenys neskelbtini)“ banke. Šį pinigų perdavimo–priėmimo aktą S. L. ir D. S. patvirtino savo parašais, o D. S. ties savo parašu nurodė lėšų perdavimo datą – 2014 m. kovo 13 d., nors realiai šių grynųjų pinigų 2014 m. kovo 13 d. S. L. neperdavė.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistosios D. S. gynėjas advokatas O. Šibkovas prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir D. S. išteisinti, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Netenkinus šių prašymų, kasatorius prašo pakeisti teismų sprendimų dalį dėl bausmės D. S. ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą jai atidėti taikant įpareigojimus. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Nuteistajai D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje aprašytos pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Iš nusikalstamos veikos aprašymo nėra aišku, dėl kokių aplinkybių ir už kokius konkrečius veiksmus D. S. yra nuteista, skundžiamuose teismų sprendimuose neaprašyti jai inkriminuoto turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis) būtinieji požymiai (nusikalstamos veikos padarymo vieta, būdas ir kt.), taip iš esmės apribota nuteistosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, teisė į gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kaltinimą D. S. tiesiog perkėlė iš kaltinamojo akto ir visiškai neatsižvelgė į tai, kad prieš D. S. kredito unijai „N“ vadovavęs S. L. dėl turto pasisavinimo išteisintas. Nors D. S. inkriminuotas ir lėšų, kurios buvo išduotos S. L., pasisavinimas, tačiau nuosprendyje neaprašyta, kokiomis aplinkybėmis minėtos lėšos pateko D. S. dispozicijon. Teismai nepatikrino S. L. parodymų ir nenustatė, kas jo vadovavimo laikotarpiu iš kredito unijos gaudavo pinigus įnešimui į banko saugyklą, ar S. L. lankėsi banko saugykloje to nefiksuojant, ar į saugyklą buvo padėti pinigai. Nuosprendyje nenurodyta ir tai, ar pasisavintas kredito unijos turtas buvo patikėtas D. S., ar buvo jos žinioje. Apeliacinės instancijos teismas šių nuosprendžio trūkumų nepašalino, nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu bei suformavo ydingą praktiką, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo nenaudai.
3.2. Kita D. S. inkriminuota nusikalstama veika – netikro dokumento pagaminimas (BK 300 straipsnis) nuosprendyje taip pat aprašyta netinkamai. Iš nusikalstamos veikos aprašymo nėra aišku, kokie duomenys dokumente yra vertinami kaip netikri ir kaip tai lemia išvadą, kad buvo pagamintas netikras dokumentas. Nuosprendyje netikrais duomenimis laikoma tai, kad D. S. 2014 m. kovo 13 d. neperdavė S. L. 890 000 Lt (257 761,82 Eur) ir 13 500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar pinigai S. L. buvo perduoti kitą dieną, ar neteisingos datos nurodymas nėra techninė klaida, ar tai gali nulemti išvadą, jog šis dokumentas yra suklastotas, ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės šios nusikalstamos veikos kvalifikavimui.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, atmetė gynybos prašymus apklausti S. L. ir kitus liudytojus, neperklausė D. S. pateikto garso įrašo ir nevertino jame esančių duomenų, atmetė iš esmės visus gynybos pateiktus papildomus dokumentus ir duomenis, galinčius patvirtinti D. S. nekaltumą. Kredito unijos bankroto byloje yra dokumentų, kurie turi reikšmės baudžiamosios bylos išnagrinėjimui, tačiau teismas pareigos surinkti tokius duomenis neatliko, neištyrė ir objektyviai neįvertino visų byloje esančių duomenų ir padarė esminius BPK 242 straipsnio pažeidimus.
3.4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokuroras pateikė žodinį prašymą pakeisti (patikslinti) kaltinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas BPK 256 straipsnyje nustatytos veiksmų tvarkos, gavus tokį prašymą, nesilaikė ir šio prašymo neišsprendė, taip padarė esminį BPK pažeidimą. Nors teismas nurodė, kad esant pagrindui pats galės koreguoti D. S. inkriminuotos veikos aprašymą, tačiau to nepadarė ir palikęs ydingą nusikalstamos veikos aprašymą suvaržė D. S. teisę į gynybą.
3.5. Bylą nagrinėję teismai nenustatė D. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybių, nepašalino abejonių dėl jos kaltės, iš esmės vieninteliu kaltės įrodymu laikė S. L. parodymus, pačios nuteistosios parodymus nepagrįstai atmetė kaip nepatikimus, o kitus bylos įrodymus vertino esant išankstinėms nuostatoms, jog būtent S. L. parodymai yra teisingi ir patikimi, o visos nepašalintos abejonės buvo vertinamos D. S. nenaudai. Taip buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės perrašė nuosprendį, neatsakė į daugelį apeliacinio skundo argumentų, savo išvadas grindė prielaidomis ar neteisingais ir nepatvirtintais duomenimis, tai sutrukdė teismui tinkamai išnagrinėti paduotą apeliacinį skundą.
3.6. Nuteistajai D. S. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, parinkta neatsižvelgus į BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus, rodant išankstinį priešišką teismo nusistatymą. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dėl D. S. paskirtos bausmės griežtumo iš esmės nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino galimybės taikyti nuteistosios teisinę padėtį lengvinančią tarpinę BK 75 straipsnio redakciją ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, o apeliacinės instancijos teismas tik paviršutiniškai aptarė kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, ir nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė nuteistąją neigiamai apibūdinančioms aplinkybėms. Kasatoriaus teigimu, D. S. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teista, augina mažametį vaiką, dirba, nuo jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik penkeri metai, todėl realios laisvės atėmimo bausmės nuteistajai paskyrimas neatitinka bausmės tikslų.
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl D. S. kaltės bei padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje surinktus įrodymus, išanalizavo D. S. parodymus ir pagrįstai nurodė, kad jie yra prieštaringi. Iš naujo tirti įrodymus kasacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors nuosprendyje konkrečiai nenurodyta, tačiau iš D. S. pareikšto kaltinimo ir bylos duomenų matyti, kad kredito unijos „N“ turtas buvo jos žinioje, taip pat jai patikėtas.
4.2. Nuosprendyje D. S. inkriminuoto turto pasisavinimo padarymo laikas nurodytas tokiu tikslumu, kurį nustatyti leido byloje esančių duomenų visuma. Vien tai, kad nenustatyta tiksli kredito unijos „N“ lėšų pasisavinimo vieta ir būdas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad taip buvo pažeistos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos ir tai sutrukdė teismui išnagrinėti bylą ar suvaržė nuteistosios D. S. teisę į gynybą. Nuteistoji D. S. ir jos gynėjai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškę, kad kaltinimas jiems nesuprantamas. Priešingai, 2017 m. kovo 22 d. teisiamajame posėdyje D. S. nurodė, kad kaltinimas jai suprantamas. Šį kaltinimą taip pat suprato ir baigiamosiose kalbose dėl jo pasisakė visi kiti proceso dalyviai. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi D. S. taip pat nenurodė, kad kaltinimas jai nesuprantamas, tik pateikė savą įvykių versiją apie darbą ir pinigų judėjimą kredito unijoje „N“.
4.3. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai patikrino ir išanalizavo duomenis apie D. S. ir S. L. inkriminuotus veiksmus dėl netikro dokumento pagaminimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Teismai pagrįstai nustatė, kad D. S. S. L. niekada neperdavė įnešti į AB „(duomenys neskelbtini)“ banke esantį seifą skirtų kredito unijai „N“ priklausančių 890 000 Lt (257 761,82 Eur) ir 13 500 Eur, tačiau jos nurodymu atgaline data buvo pagamintas 2014 m. kovo 13 d. lėšų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad šias pinigų sumas ji perdavė S. L.. Priešingai nei teigia kasatorius, D. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme tiksliai nurodyta, kad realiai 890 000 Lt (257 761,82 Eur) ir 13 500 Eur sumos S. L. perduotos nebuvo, todėl 2014 m. kovo 13 d. lėšų perdavimo–priėmimo aktas laikytinas netikru dokumentu.
4.4. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino nuosprendyje išdėstytas su bausmės skyrimu susijusias aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai nebūtų įgyvendinti atidėjus D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, ir konstatavo, kad skirdamas D. S. realią laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė.
4.5. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios D. S. gynėjo apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistosios D. S. gynėjo advokato O. Šibkovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų
6. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad bylos įrodymai iš naujo nevertinami, naujos faktinės bylos aplinkybės nenustatomos, skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis. Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas.
7. Dėl to nuteistosios D. S. gynėjo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, nesutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu nuteistųjų D. S., S. L., liudytojų parodymų, garso įrašo bei kitų įrodymų vertinimu, pateikiant savą jų vertinimą, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl BPK reikalavimų laikymosi
8. Kasaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų turinys neatitinka BPK reikalavimų, nes nuteistajai D. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, aprašytos netinkamai, nenurodyti būtinieji turto pasisavinimo požymiai (veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir kt.), taip pat neaišku, kokie duomenys nuteistosios pagamintame dokumente laikomi netikrais, taip suvaržyta nuteistosios teisė žinoti, kuo yra kaltinama, jos teisė į gynybą.
9. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas turi išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės analogiški argumentai dėl nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumų buvo pateikti nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos nebuvo pažeistos, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai ir aiškiai išdėstė D. S. padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes. Ši išvada išsamiai motyvuota apeliacinės instancijos teismo nutarties 25–30 punktuose. Remiantis kasacinio skundo argumentais daryti priešingą išvadą nėra pagrindo. Kasatoriaus teiginys, kad dėl neaiškaus nusikalstamos veikos aprašymo D. S. nesuprato jai pareikšto kaltinimo, taip buvo suvaržyta jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų sprendimų turiniui. Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji ir jos gynėjai ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškę, jog kaltinimas D. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį jiems nesuprantamas. Priešingai, teisiamojo posėdžio metu pagarsinus kaltinamąjį aktą D. S. nurodė, kad suprato, kuo yra kaltinama. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad nuteistosios teisė į gynybą buvo pažeista.
11. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK įtvirtintas kaltinimo pakeitimo teisme taisykles.
12. Remiantis BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams.
13. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-1/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-1/2014">2K-P-1/2014</a>, 2K-526/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTctNjk2LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-57-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-57-696/2017">2K-57-696/2017</a>, 2K-7-162-303/2019, 2K-172-788/2019).
14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios D. S. gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras teismo posėdyje pareiškė, kad, išteisinus S. L. dėl turto pasisavinimo, kaltinimo dalis, kurioje D. S. kaltinama šią nusikalstamą veiką padariusi veikdama kartu su S. L., turėtų būti panaikinta ir nuteistajai kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės turėtų būti pakeistos. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad byloje gali tekti keisti kaltinimą, tačiau sprendė, jog dėl kaltinimo keitimo krypties įspėjimas nėra būtinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroras rašytinio prašymo, kuriame būtų prašoma D. S. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, teismui nepateikė, be to, savo baigiamojoje kalboje prokuroras akcentavo, jog nuosprendžio taisymas iš nusikalstamos veikos aprašymo pašalinant bendrininkavimo požymį bei keičiant nusikalstamos veikos padarymo laiką nereiškia D. S. kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimo iš esmės skirtingomis. Taigi, nesant byloje atitinkamos formos prokuroro prašymo ir apeliacinės instancijos teismui nenustačius būtinybės D. S. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, teismas, BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka neįspėjęs proceso dalyvių apie kaltinimo keitimo galimybę, šio straipsnio nuostatų nepažeidė.
15. Minėta, kad nuteistoji D. S. visose baudžiamosios bylos stadijose žinojo, dėl kokių veikų padarymo, kokiomis aplinkybėmis ji yra įtariama ir vėliau kaltinama, kokios veikos jai inkriminuojamos, be to, gynyba žinojo ir apie galimą nusikalstamos veikos, nustatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, faktinių aplinkybių keitimą apeliacinės instancijos teisme. Taigi, nuteistosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, ir galimybė veiksmingai gintis nuo kaltinimo nebuvo suvaržyta. Kasaciniame skunde tik deklaratyviai teigiama, kad gynyba nuo pasikeitusio kaltinimo galėjo iš esmės keistis, nes jokių kitokios gynybos argumentų skunde neišdėstoma.
16. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas atlikti įrodymų tyrimą, t. y. atmesdamas visus gynybos prašymus dėl nuteistojo S. L. bei liudytojų apklausų, taip pat papildomų duomenų bei dokumentų pridėjimo prie bylos, neišsamiai išnagrinėjo bylą.
17. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminę reikšmę teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2009">2K-109/2009</a>, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014 ir kt.).
18. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo, šis teismas išnagrinėjo nuteistosios D. S. gynėjo prašymus dėl nuteistojo S. L., liudytojų apklausų, taip pat dokumentų pridėjimo prie bylos ir, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti, iš esmės nenustatęs tam būtinybės, laikydamas, kad beveik visi gynėjo nurodyti asmenys jau buvo apklausti teisiamajame posėdyje, o kitų asmenų apklausos yra netikslingos; kad gynėjo pateikti dokumentai nėra originalūs arba juose nurodytos aplinkybės patvirtintos kitais įrodymais. Šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus patvirtina bylos medžiaga.
19. Pažymėtina, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE0LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-114/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-114/2008">2K-114/2008</a>, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015 ir kt.).
20. Nagrinėjamu atveju teismų išvados dėl byloje įrodytomis pripažintų aplinkybių yra motyvuotai išdėstytos nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kasatoriaus nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu neatlikti byloje įrodymų tyrimo savaime nereiškia, kad bylos procesas vyko esmingai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, nuteistosios D. S. teisės į gynybą nepažeidė. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys neleidžia manyti, kad nuteistosios gynėjo prašymo atlikti įrodymų tyrimą jo nurodyta apimtimi tenkinimas būtų galėjęs lemti naujų, bylai reikšmingų aplinkybių nustatymą arba jau nustatytų aplinkybių paneigimą, arba nuteistajai palankesnę teisinę padėtį.
21. Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, bylos įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, savo išvadas dėl D. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, grindė prielaidomis ir nepatikrintais nuteistojo S. L. parodymais, o visas nepašalintas abejones vertino nuteistosios nenaudai.
22. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai: 1) kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 4) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; 5) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
23. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje atliktas įrodymų vertinimas tokių esminių trūkumų neturi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad šioje byloje nesilaikyta bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad teismai būtų ignoravę ir neaptarę kokių nors svarbių ir esminių bylos aplinkybių, būtų padarę klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.
24. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistųjų D. S., S. L., liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei teigia kasatorius, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstytas įrodymų turinys, jų vertinimo motyvai ir padarytos pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistosios D. S. kaltę padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, taip pat aptartos keltos gynybos versijos ir jos motyvuotai atmestos. Šis teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais – nuteistojo S. L. parodymais ir juos patvirtinančiais rašytiniais bylos įrodymais vadovaujasi, o kitų bylos duomenų – nuteistosios D. S. parodymų nepripažįsta įrodymais (nes jie prieštaringi ir nenuoseklūs).
25. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl D. S. nuteisimo dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir netikro dokumento pagaminimo, taip pat nurodė, kodėl atmeta apeliacinio skundo argumentus. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas atsakė į esminius nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių dalis pakartota ir kasaciniame skunde, dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei padarytų išvadų pagrįstumo ir pateikė išsamius ir aiškius motyvus, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistosios gynėjas, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, įrodymai įvertinti pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, neatitinka teismų priimtų sprendimų turinio, iš esmės yra deklaratyvūs, išreiškia kasatoriaus nesutikimą su šių teismų motyvuotomis išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, todėl esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.
27. Taigi, darytina bendra išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus.
Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies, 300 straipsnio 1 dalies taikymo
28. Kasatorius, ginčydamas D. S. nuteisimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, be kasaciniame skunde nurodytų ir pirmiau šioje nutartyje aptartų BPK pažeidimų, teigia, kad skundžiamuose teismų sprendimuose nėra aiškiai nurodyta, ar kredito unijos turtas buvo patikėtas D. S., ar buvo jos žinioje, nenurodyta, kokias lėšas (esančias kredito unijos kasoje ar banko seife) pasisavino D. S., taip pat nenustatyta, kada ir kaip pinigai galimai pateko jos dispozicijon.
29. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šios nusikalstamos veikos subjektas svetimam turtui turi tam tikrus įgalinimus, pvz., tai gali būti asmuo, kuriam tas turtas patikėtas einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių pagrindu; kai asmuo turtą turi savo žinioje, pvz., kai dėl savo einamų pareigų turi teisę duoti nurodymus dėl turto panaudojimo ir pan. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.
30. Teismų išsamiai ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatytos bylos aplinkybės visiškai pagrindžia BK 183 straipsnio 2 dalies požymių buvimą D. S. veikoje. Byloje nustatyta, kad ji laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. kovo 13 d. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje esantį didelės vertės kredito unijos „N“ turtą (lėšas), t. y., būdama minėtos kredito unijos administracijos vadovė, savo einamų pareigų pagrindu turėdama teisiškai apibrėžtus įgalinimus kredito unijos turtui, galėdama tiek pati tvarkyti kredito unijos lėšas, tiek ir duoti jai pavaldiems darbuotojams nurodymus dėl lėšų tvarkymo, iš kredito unijos kasos įnešimui į AB „(duomenys neskelbtini)“ banke esantį seifą įgijo 4 344 445,73 Lt (1 258 238,45 Eur), šių lėšų į seifą neįnešė, o į kredito unijos kasą grąžino 2 674 784,45 Lt (774 671,12 Eur), taip likusias lėšas – 1 669 661,28 Lt (483 567,33 Eur) pasisavino. Pažymėtina, nors šioje byloje pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisintam S. L., kai ėjo kredito unijos „N“ administracijos vadovo pareigas, nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. balandžio 5 d. iš kredito unijos kasos įnešimui į AB „(duomenys neskelbtini)“ banke esantį seifą taip pat buvo išduotos lėšos, tačiau teismai nustatė, kad, nuo 2012 m. balandžio 6 d. D. S. perimant vadovavimą kredito unijai, tampant kredito unijos administracijos vadove, S. L. perdavė, o D. S. perėmė visus kredito unijos finansinius išteklius, tiek esančius kredito unijos buveinės vidiniuose seifuose, tiek ir esančius AB „(duomenys neskelbtini)“ banko saugyklos seife, kuriuose jokie lėšų trūkumai ar kredito unijos apskaitos duomenų neatitikimai minėtą dieną nenustatyti. Byloje taip pat įrodyta, kad D. S. veikė tiesiogine tyčia, nes suvokė, jog, neįnešdama į AB „(duomenys neskelbtini)“ banke esantį seifą ir negrąžindama į kredito unijos kasą jai išduotų kredito unijos lėšų, jai patikėtą ir jos žinioje esantį kredito unijos turtą paverčia savo nuosavu turtu, taip siekdama sau naudos turto savininko sąskaita, t. y. suprato, kad savinasi svetimą turtą, numatė daromą žalą ir to norėjo. Teismai patikimai nustatė konkrečias nuteistosios D. S. pasisavintas pinigų sumas bei jų pasisavinimo aplinkybes, kartu atskleidžiančias ir nuteistosios tyčią padaryti šią nusikalstamą veiką, ir pagrįstai atmetė gynybos argumentus, kad už kredito unijos turto (lėšų) saugojimą ir tvarkymą, kartu ir už jo pasisavinimą yra atsakingas S. L..
31. Kasatorius taip pat, nesutikdamas su D. S. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad jos pagamintas dokumentas – 2014 m. kovo 13 d. lėšų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame netikra yra tik jo sudarymo data, nepagrįstai visas pripažintas netikru dokumentu.
32. Pagal BK 300 straipsnį dokumento suklastojimu pripažįstamas tiek netikro dokumento pagaminimas, tiek ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Dokumentas laikomas netikru, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys (veritatis immutatio) ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Netikras dokumentas gali būti gautas tik visiško materialaus klastojimo būdu. Tokio dokumento svarba ir teisinė reikšmė taip pat nustatoma iš jo turinio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzUtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-175-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-175-303/2015">2K-7-175-303/2015</a>). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų – tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras ir pagal formą, ir pagal turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melagingi duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198-689/2019).
33. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad D. S. S. L. niekada neperdavė įnešti į AB „(duomenys neskelbtini)“ banke esantį seifą skirtų kredito unijai „N“ priklausančių 890 000 Lt (257 761,82 Eur) ir 13 500 Eur, tačiau jos nurodymu atgaline data (2014 m. kovo 25 d.) buvo pagamintas 2014 m. kovo 13 d. lėšų perdavimo–priėmimo aktas, kuriame nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad šias pinigų sumas ji S. L. perdavė. Taigi nustačius, kad į 2014 m. kovo 13 d. lėšų perdavimo–priėmimo aktą buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad S. L. buvo perduotos minėtos pinigų sumos, 2014 m. kovo 13 d. lėšų perdavimo–priėmimo aktas teismų pagrįstai pripažintas netikru dokumentu, o D. S. pagrįstai pripažinta kalta dėl tokio netikro dokumento pagaminimo.
34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 1 dalis – D. S. padarytoms nusikalstamoms veikoms pritaikytas tinkamai.
Dėl paskirtos bausmės ir BK 75 straipsnio taikymo
35. Kasatorius nurodo, kad D. S. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės tikslų ir yra pernelyg griežta.
36. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės paskirties pagrindinis tikslas yra teisingumo principo įgyvendinimas, kurį teismai realizuoja per baudžiamajame įstatyme nustatytą bausmės rūšių bei baudžiamojo poveikio priemonių taikymo sistemą individualizuodami bausmę už padarytą nusikalstamą veiką – atsižvelgdami ne tik į formalius kriterijus, bet ir į realų veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes.
37. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Individualizuojant bausmę taip pat ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
38. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu D. S. nuteista subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausme už nesunkų (pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams) ir sunkų (pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams) nusikaltimus.
39. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes D. S. už kiekvieną nusikalstamą veiką, įvertino visas bausmei skirti ir jos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį, nuteistosios asmenybę (anksčiau teista už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, dirba, augina mažametį vaiką), į tai, kad nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat į nusikalstama veika padarytą žalą ir paskyrė jai mažesnes laisvės atėmimo bausmes nei sankcijose už padarytas nusikalstamas veikas nustatytų bausmių vidurkiai.
40. Pagal BPK 328 straipsnio 2 dalį, ar kaltininkui paskirta teisinga bausmė, patikrina apeliacinės instancijos teismas. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas D. S. bausmės dydį, BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei protingumo principų nepažeidė. Kasatoriaus skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad teismai netinkamai individualizavo D. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį skirtinų bausmių rūšį bei dydį ir nuteistajai paskirdami galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę netinkamai taikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo.
41. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neatsižvelgė į visas BK 75 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai neatidėjo D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.
42. Pažymėtina, kad nei D. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojęs BK 75 straipsnis nenurodė galimybės svarstyti už sunkius nusikaltimus paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi asmens teisinę padėtį lengvinančia tarpine BK 75 straipsnio 2015 m. kovo 19 d. redakcija, nustačiusia galimybę taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir sunkius nusikaltimus padariusiems asmenims. Šio straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
43. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, D. S.
44. Teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstOTEvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-91/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-91/2014">2K-91/2014</a>, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-58/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-58/2009">2K-58/2009</a>, 2K-63/2010, 2K-157/2010). Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).
45. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012, 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).
46. Kaip matyti iš skundžiamų teismų sprendimų turinio, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas D. S. už padarytus nusikaltimus galutinę subendrintą ketverių metų laisvės atėmimo bausmę ir kartu spręsdamas klausimą, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas ir atmesdamas nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo, atsižvelgė į visas baudžiamosios bylos aplinkybes, susijusias ir su padarytomis nusikalstamomis veikomis, ir su nuteistosios asmenybe.
47. Teismai įvertino tai, kad D. S. nuteista už vieno sunkaus ir vieno nesunkaus tyčinių nusikaltimų padarymą; ji savo kaltės dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino, savo veiksmų kritiškai nevertino ir dėl jų nesigailėjo; siekdama išvengti gresiančios atsakomybės už sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarė dar vieną nusikalstamą veiką – inicijavo netikro dokumento pagaminimą (BK 300 straipsnio 1 dalis), bandydama perkelti atsakomybę už kredito unijos „N“ lėšų pasisavinimą kitam asmeniui – S. L.; D. S. nusikalstamais veiksmais kredito unijai „N“ buvo padaryta didelė turtinė žala, kuri daugiau kaip 51 kartą viršija BK nustatytą pasisavinto turto vertės ribą (250 MGL), nuo kurios asmeniui kyla atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, ir kuri nėra atlyginta; Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu D. S. buvo pripažinta kalta padariusi analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, nustatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje bei 222 straipsnio 1 dalyje. Taigi teismai, įvertinę D. S. asmenybės ir jos veiksmų pavojingumą, padarė teisingą ir motyvuotą išvadą, kad BK 41 straipsnyje nustatyti bausmės tikslai nebūtų įgyvendinti atidėjus jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
48. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagrindinis kasacinio skundo argumentas, kodėl D. S. turėtų būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos, iš esmės yra susijęs su vertinamąja sąlyga – nuteistąją, kasatoriaus nuomone, teigiamai apibūdinančiomis aplinkybėmis ir jos socialiniais ryšiais, tačiau tai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismai neteisingai (ne)taikė BK 75 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-115-648/2016, 2K-132-942/2016). Šiuo atveju kasatoriaus nurodomos aplinkybės (D. S. dirba, viena augina mažametį vaiką, turi kitų nepilnamečių vaikų) nėra pakankamos minėtoms abejonėms pašalinti. Pažymėtina, kad teismai šias aplinkybes įvertino ir dėl jų reikšmės sprendžiant BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą pasisakė.
49. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant BK 75 straipsnio taikymo klausimą, tinkamai aiškino šio straipsnio nuostatas ir teisės taikymo klaidos nepadarė.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistosios D. S. gynėjo advokato Olego Šibkovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjos Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Dalia Bajerčiūtė
Rima Ažubalytė
