D. B. pagal BK 22 str., 147 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-156-699/2018 Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00053-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.6.2.2; 1.2.29.1.2;

1.1.4.5.1; 2.1.7.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Jokimaitės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir D. B. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu:

A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams; 147 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

D. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams 25 dienoms.

D. B. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas taikyto laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. ir laikyta, kad jis atliko bausmę.

D. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 1 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pagal BK 189 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Iš D. B. konfiskuota 250 Eur.

Solidariai iš A. J., D. S., E. V. ir D. S. priteista nukentėjusiajam T. A. 1448 Eur žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis pakeistas.

D. B. išteisintas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. J. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2016 metų spalio 24 dienos iki 2016 metų gruodžio 8 dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. K. nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, 180 straipsnio 1 dalį; A. S. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 2 dalį; D. S., D. S. ir E. V. nuteisti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jų priimti teismų sprendimai kasacine tvarka neapskųsti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

A. J. nuteistas už tai, kad jis, A. S. ir asmuo, kurio byla išskirta į atskirą, veikdami bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 23 d. iki 2013 m. kovo 22 d. Panevėžyje, susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, siekdami, kad asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms – vagystėms Vokietijoje daryti, kėsinosi iš liudytojų Nr. 023 ir Nr. 071, kuriems taikomas anonimiškumas ir kuriems buvo suteiktas leidimas atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, (toliau – liudytojai Nr. 023 ir Nr. 071) įgyti ir išgabenti į Vokietiją du asmenis, sumokant pinigus už įgytus asmenis iš lėšų, kurios bus gautos realizavus išnaudojamų asmenų pavogtus daiktus, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių; D. B. nuteistas už tai, kad įgijo, gabeno ir realizavo suklastotus dokumentus, t. y.:

A. S. sausio 23 d. apie 12.30 val. susitikęs prie prekybos centro „Iki“, esančio Panevėžyje, Ukmergės g. 18, su liudytojais Nr. 023 ir Nr. 071 pasakė, kad jam gali būti reikalingi asmenys, kurie jo nurodymu darytų nusikaltimus, kad tai turėtų būti jauni, neteisti asmenys, kurie neprieštarautų nurodymams bei vykdytų paliepimus, pažadėjo, kad asmenų įgijimo atveju jis ir jo draugai apmokėtų tų asmenų kelionę, apgyvendintų, maitintų, o su parūpinusiu žmones asmeniu atsiskaitytų vėliau; vasario 5 d. apie 12.05 val. liudytojas Nr. 023 telefonu susitarė susitikti su A. S. Panevėžyje vasario 6 dieną apie 13 valandą; vasario 6 d. 12.42 val. pokalbio telefonu metu asmuo, kurio byla išskirta, susitarė su A. S., kad pastarasis vienas vyks į susitikimą su liudytojais Nr. 023 ir Nr. 071; tą pačią dieną A. S. apie 13 val. automobilių aikštelėje prie prekybos centro „Iki“, esančio Ukmergės g. 18, Panevėžyje, susitiko su liudytojais Nr. 023 ir Nr. 071, ir susitikimo metu A. S. pasakė liudytojams Nr. 023 ir Nr. 071, kad jo draugas važiuoja į Vokietiją išnuomoti buto ir yra reikalingi asmenys, kurie ten darytų nusikaltimus, tiems asmenims bus nupirkti bilietai į Vokietiją, jie bus ten apgyventi ir apmokyti, kaip tuos nusikaltimus daryti, sutarė, kad A. S. už jam perleistus asmenis sumokės pusę pinigų, kurie bus gauti realizavus išnaudojamų asmenų pavogtus daiktus. Liudytojams Nr. 023 ir Nr. 071 užsiminus, kad perkami asmenys nenori vykti su savo asmens dokumentais, A. S. sutiko parūpinti liudytojų Nr. 023 ir Nr. 071 nurodytų asmenų suklastotus asmens dokumentus ir šiuos asmens duomenis perdavė D. B., pastarasis laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 6 d. iki 2013 m. vasario 14 d. iš nenustatytų asmenų įgijo žinomai netikrus dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. K. vardu, Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą T. S. vardu, kuriuose buvo atspausdinti liudytojo Nr. 023 A. S. pateikti imituojamų parduoti asmenų anketiniai duomenys ir nuotraukos. Vasario 14 d. 13.20 val. A. S. perdavė iš liudytojo Nr. 023 paimtus 500 Eur D. B., pastarasis už šiuos pinigus 13.40 val. iš nenustatytos vietos atgabeno nurodytus suklastotus dokumentus į Nepriklausomybės aikštę Panevėžyje ir juos perdavė A. S., o šis, įgijęs nurodytus suklastotus dokumentus, tuoj pat toje pačioje vietoje – Nepriklausomybės aikštėje – perdavė liudytojui Nr. 023, ir tokiu būdu, veikdami bendrininkų grupe, bendrais veiksmais realizavo nusikaltimo sudėtį – D. B. gabeno ir realizavo suklastotus dokumentus, o A. S., paimdamas šiuos suklastotus dokumentus iš D. B. už 500 Eur ir perduodamas liudytojui Nr. 023, juos realizavo;

vasario 14 dienos susitikimo metu A. S. pasakė, kad artimiausiu metu reikės planuojamus asmenis išgabenti į Vokietiją, kad bus išnuomotos gyvenamosios patalpos Štutgarto mieste Vokietijoje, kad nusikaltimo įrankiai yra suruošti ir kad pinigų asmenims, kurie vykdys nusikaltimus, pragyvenimui duos A. S. ir jo draugai; kovo 16 d. 18.15 val. A. S. SMS žinute informavo liudytoją Nr. 023, kad su juo susisieks A. J.; kovo 19 d. apie 12 val. asmuo, dėl kurio byla išskirta, automobiliu atvežė A. J. į susitikimą su liudytoju Nr. 023 prie prekybos centro „Iki“, esančio Ukmergės g. 18, Panevėžyje; A. J. nuėjo susitikti, o asmuo, kurio byla išskirta, liko savo automobilyje; susitikimo metu A. J. aptarė su liudytoju Nr. 023 asmenų, kuriuos buvo planuojama išnaudoti nusikalstamoms veikoms Vokietijoje daryti, išgabenimo bei apgyvendinimo Vokietijoje sąlygas, A. J. patvirtino, kad galioja tos pačios mokėjimo už perleidžiamus asmenis sąlygos, kokios buvo sutartos su A. S., t. y. kad liudytojui Nr. 023 bus sumokėta pusė pinigų, kurie bus gauti už parduotus pavogtus daiktus; A. J. nuėjo į automobilį, jame buvo asmuo, kurio byla išskirta, ir šis asmuo padavė, o A. J. nunešė ir perdavė liudytojui Nr. 023 adresą vietos, į kurią bus išvežti asmenys, ir telefono numerį asmens, kuriam išvežami asmenys turės paskambinti atvykę į Vokietiją; 2013 m. kovo 22 d. A. J., kontaktuodamas mobiliojo ryšio telefonu su liudytoju Nr. 023, siekė, kad liudytojas Nr. 023 greičiau įsodintų ir išgabentų A. S., A. J. ir asmens, kurio byla išskirta, siekiamus įgyti išnaudojimui asmenis, tačiau liudytojas Nr. 023 atsisakė tai padaryti.

A. J. nuteistas už tai, kad su D. S., D. S., E. V. laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 15 d. iki 2013 m. kovo 25 d. Kėdainių mieste ir Kupiškio rajone, veikdami bendrininkų grupe, susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą, kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą užduotį, siekdami, kad asmenys būtų išnaudojami nusikalstamoms veikoms – vagystėms Vokietijoje daryti, susitarę po to, kai bus parduoti planuojamų vagysčių Vokietijoje pavogti daiktai, priimti ir sumokėti pinigus už perleistus asmenis, panaudodami apgaulę – melagingai žadėdami darbą fabrike, pasinaudodami nukentėjusiųjų priklausomumu ir pažeidžiamumu – jų negebėjimu priešintis, pasidavimu kontrolei, sunkia jų materialine padėtimi, V. K. ir T. A. psichikos ir elgesio sutrikimais – verbavo, gabeno, perleido, įgijo tris asmenis – V. K., T. A. ir A. E. ir kėsinosi dar kartą juos perleisti bei įgyti, t. y.:

laikotarpiu nuo kovo 15 iki 19 dienos D. S., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, adresu Pravieniškių II k., Pravieniškių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone, pokalbio telefonu metu, nenurodydamas tikrojo kelionės tikslo, žadėdamas darbą fabrike, verbavo V. K. vykti į Vokietiją;

kovo 19–20 dienų laikotarpiu E. V., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę tuose pačiuose pataisos namuose kaip ir D. S., iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino nukentėjusiajam V. K., jam melagingai išdėstė tas pačias Vokietijoje darbo sąlygas, kurias buvo nurodęs D. S., ir paprašė surasti dar kitų žmonių, kurie norėtų kartu vykti į Vokietiją, ir tokiu būdu verbavo nukentėjusiuosius;

laikotarpiu nuo kovo 15 d. iki kovo 21 d. V. K., patikėjęs D. S. ir E. V. pažadais, pasiūlė A. E. ir T. A. vykti kartu su juo į Vokietiją dirbti fabrike. Šiems sutikus, V. K. apie tai informavo E. V. ir padiktavo jam A. E. ir T. A. telefono numerius. Tokiu būdu D. S. ir E. V. netiesiogiai per V. K., kuris nėra kaltas dėl verbavimo, verbavo T. A. ir A. E.;

kovo 22 d. 19.47 val. pokalbio telefonu metu D. S. paprašė A. V. suteikti patalpas, kuriose laikinai galėtų apgyvendinti planuojamus į Vokietiją išvežti asmenis;

tą pačią dieną 21.06 val. pokalbio telefonu metu D. S. derino su E. V. nukentėjusiųjų paėmimo iš Kėdainių laiką, E. V. nurodė D. S. susitikti su asmeniu, vardu T., kuriam buvo planuojama perleisti nukentėjusiuosius;

kovo 23 d. 16.43 val. pokalbio telefonu metu E. V. tarėsi su D. S. dėl nukentėjusiųjų maitinimo, E. V. pasakė, jog jis informuos nukentėjusiuosius, kad juos D. S. paims rytoj vakare;

kovo 24 d. 13.06 val. pokalbio telefonu metu A. J. paprašė iš D. S. asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikalstamoms veikoms daryti;

13.22 val. pokalbio telefonu metu D. S. informavo E. V. apie pokalbį su A. J., tarėsi tarpusavyje, kokiam asmeniui – T. ar A. J. – perleisti nukentėjusiuosius;

13.24 val. pokalbio telefonu metu D. S. informavo A. J., kad vakare važiuos iki Kėdainių miesto, iš kur paims nukentėjusiuosius;

15.11 val. pokalbio telefonu metu E. V. nurodė D. S., kad nukentėjusiuosius reikia perleisti A. J.;

18.52 val. pokalbio telefonu metu E. V. nurodė D. S. susitarti su A. J. dėl nukentėjusiųjų kainos, kad pinigai už juos būtų sumokėti nedelsiant, kai tik į Lietuvą bus atgabenti nukentėjusiųjų Vokietijoje pavogti daiktai, ir pažadėjo D. S. atsiųsti vieno iš planuojamų išvežti į Vokietiją asmenų telefono numerį;

18.55 val. pokalbio telefonu su D. S. metu E. V. perdavė telefoną D. S., pastarasis nurodė D. S. konkrečią vietą Kėdainiuose, iš kurios reikės paimti nukentėjusiuosius;

18.57 val. E. V. ir D. S. telefonu perdavė D. S. V. K. telefono numerį. Perduodamas nukentėjusiojo telefono numerį E. V. ir D. S. sudarė sąlygas D. S. susitikti su nukentėjusiaisiais ir tokiu būdu juos perleido D. S.;

apie 20.00 val. D. S. paskambino A. J. ir susitarė su juo susitikti Panevėžyje, prie sporto ir sveikatingumo klubo „Impuls“. Po to, apie 20.30 val., D. S. ir asmuo, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, automobiliu „Seat Ibisa“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu pastarajam, atvyko į degalinę PNP, esančią Nemuno g. 79A, Panevėžyje, kur D. S. susitiko su A. J. ir aptarė nukentėjusiųjų išgabenimo į Vokietiją ir jų išnaudojimo ten planą, nukentėjusiųjų perleidimo A. J. bei atsiskaitymo už nukentėjusiuosius sąlygas;

20.52 val. D. S. paskambino E. V. ir informavo jį apie susitikimo su A. J. rezultatus, kad A. J. sutiko paimti 3 nukentėjusiuosius;

po to D. S. kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, tuo pačiu automobiliu nuvyko į Kėdainių miestą;

21.30 val. D. S. paėmė iš degalinės, esančios Šėtos g. 20, Kėdainiuose, pinigų, maisto ir rūkalų neturinčius nukentėjusiuosius A. E., T. A. ir V. K. ir juos asmens, kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas, vairuojamu automobiliu nugabeno į Kupiškio rajoną bei apgyvendino prieš tai D. S. su A. V. sutartoje vietoje – gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), Kupiškio rajone, šiais veiksmais įgydamas nukentėjusiuosius iš D. S. ir E. V. bei padarydamas nukentėjusiuosius materialiai ir psichologiškai priklausomus nuo jo;

kovo 25 d. telefoninių pokalbių 14.06 val. ir 14.09 val. metu D. S. su A. J. suderino nukentėjusiųjų perleidimo A. J. ir jų išgabenimo iš Lietuvos į Vokietiją laiką, t. y. kad D. S. nukentėjusiuosius perleis A. J., o šis kovo 26 d. apie 11 val. juos įgis ir suorganizuos jų išgabenimą į Vokietiją, tačiau nusikalstamo sumanymo nepavyko iki galo įgyvendinti, nes policijos pareigūnai 2013 m. kovo 25 d. 15.00 val. nukentėjusiuosius išlaisvino.

Be to, D. B. buvo kaltinamas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 14 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. nenustatytoje vietoje iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo ir iki 2013 m. balandžio 23 d. savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, laikė turtą – kaltinime nurodytus imtuvus ir monitorius, žinodamas, kad tas turtas yra gautas nusikalstamu būdu, tai yra pavogtas iš automobilių Vokietijoje.

II. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje bei 147 straipsnio 2 dalyje, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti. Kasatorius nurodo:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini, nes buvo pažeistas teisingumo principas, teismų padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, pažeisti objektyvumo, teisingumo, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principai, neteisingai įvertintos bylos aplinkybės, netinkamai ir sunkinančia prasme aiškintos bei taikytos materialiosios teisės normos. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), dėl to buvo netinkamai pritaikytos ir baudžiamojo įstatymo normos nuteistajam. Nuteistojo veiksmai neteisingai ir netinkamai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, nenustačius jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių bei neįvertinus to, kad nusikalstama veika padaryta pasikėsinimo stadijoje. Nuteistojo veiksmai neteisingai kvalifikuoti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nesant bendrininkavimui konstatuoti reikalingų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos bei neįvertinus A. J. atsakomybės už atliktus veiksmus, kuriuos apėmė jo tyčia bendrininkavime.

Teismas konstatavo, kad A. J. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnyje, 147 straipsnio 2 dalyje, įrodyta liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, Nr. 023 ir Nr. 071 parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuotais duomenimis, telekomunikacines paslaugas teikiančių bendrovių pateiktais duomenimis, liudytojo Nr. 023 pateikto telefono apžiūros protokole esančiais ir kitais bylos duomenimis. Savaime šių įrodymų visuma nepatvirtina nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, požymių, o kartu ir A. J. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką. Teismų išvardyti įrodymai neatskleidžia, ar galimai padaryta veika buvo kvalifikuota tinkamai, todėl pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisės taikymo aspektu neįgyvendino teismo prerogatyvos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepateikė konkrečių nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų ir išvadų.

Objektyviai prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėčiai konstatuoti būtina nustatyti bent vieną BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiksmą (neveikimą) ir bent vieną nukentėjusio asmens valios palenkimo būdą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad veikdami bendrininkų grupe A. S. ir A. J. kėsinosi iš liudytojų Nr. 023, Nr. 071, kuriems taikomas anonimiškumas, įgyti ir išgabenti į Vokietiją du asmenis išnaudojant nusikalstamų veikų darymo tikslais, sumokant jiems pinigus už įgytus asmenis iš lėšų, kurios bus gautos realizavus pavogtus daiktus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes asmenys, kuriuos pasikėsino įgyti ir gabenti, buvo tik imituojami. Taip teismas pažymėjo, kad A. J. nusikalstami veiksmai – įgijimas ir gabenimas pasikėsinimo stadijoje, tačiau byloje nenustatyta, kad A. J. veiksmai prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste pasireiškė asmenų įgijimu ir gabenimu. Įgijimu turi būti laikomi tokie atvejai, kai asmuo kokiu nors būdu perleidžiamas kito asmens kontrolei, o gabenimo veiksmai – prekybos žmonėmis veikoje išnaudojimo tikslais atliekamas asmens transportavimas iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu. Be to, gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį ir pan. Tačiau iš esmės byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotinas išvadas apie tai, kad nuteistasis A. J. pasikėsino įgyti ir gabenti nukentėjusiuosius. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis A. J. nurodė, kad jis niekada neveikė nei organizuotame, nei kitokiame susivienijime ir nesiekė nukentėjusiųjų nei įgyti, nei išgabenti į Vokietiją daryti nusikalstamų veikų, o tik A. S. prašomas norėjo išnuomoti jo asmenims Vokietijoje surastą butą. Užfiksuoti pokalbiai su liudytoju Nr. 023 taip pat leidžia suprasti, kad A. J. domėjosi išimtinai tik aplinkybėmis, kurios buvo susijusios su išnuomojamu būstu (jo vieta, nuomos pradžios laiku), bei asmenimis, kurie jame įsikurtų (jų savybėmis, įpročiais). Abstrakčios išvados dėl A. J. kaltumo, grindžiamos teismų išvardytais įrodymais, buvo implikuojamos savarankiškai, t. y. nesant ryšio tarp byloje esančių duomenų, faktinių aplinkybių ir nusikalstamos veikos sudėties, nemotyvuojant ir nenustatant reikalingų nusikaltimo prekybos žmonėmis sudėties objektyviųjų požymių. Todėl teismai, pripažindami įgijimo ir gabenimo veiksmus nuteistojo nusikalstamais veiksmais, neatkreipė dėmesio, kad nusikaltimo prekyba žmonėmis specifika reikalauja, kad šis nusikaltimas akivaizdžiai skirtųsi nuo teisėtų veiksmų atlikimo. Šiuo atveju pagalba susirandant būstą negali būti laikoma neteisėta veikla, o juo labiau atitinkančia labai sunkaus nusikaltimo sudėtį.

Prekyba žmonėmis gali būti padaryta tik tada, kai nukentėjusiojo valia yra palaužiama viena iš BK 147 straipsnyje numatytų priemonių, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad būtų panaudotas bent vienas ar keli iš nukentėjusiojo valią palenkiančių būdų. Teismai padarė išvadas, kad nusikaltimas nebaigtas dėl nuo nuteistųjų valios nepriklausančių aplinkybių. Minėto nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. nereikalauja pasekmių. Šiuo atveju tariamai esamo priverstinio darbo ar įdarbinimo atsiradimas ar neatsiradimas neturi reikšmės kvalifikuojant prekybą žmonėmis. Pasikėsinimas padaryti tyčinę formalia sudėtimi aprašytą nusikalstamą veiką prasideda tada, kai asmuo tiesiogiai pradeda daryti atitinkamą BK numatytą nusikalstamą veiką, tačiau A. J. veiksmai ne tik objektyviai neatitinka nusikaltimo sudėties, bet neatitinka net ir pasikėsinimo padaryti nusikaltimą stadijos požymių, A. J. neatliko ir nepradėjo atlikti veiksmų, kuriais tiesiogiai būtų pradedamas daryti nusikaltimas. Šiuo atveju nei žemesnės instancijos teismų konstatuotas įgijimas bei gabenimas, nei bent vienas iš valios palaužimo būdų nebuvo pradėti realizuoti.

Nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQzLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-443/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-443/2011">2K-443/2011</a>), t. y. kaltininkas turi suvokti pavojingą pradedamos veikos pobūdį ir turi siekti tą veiką pabaigti. Tuo tarpu po liudytojo Nr. 023 atsiųsto SMS pranešimo, kuriame buvo nurodyta, kad tariami asmenys nevyks, A. J. nerodė iniciatyvos tęsti su liudytoju Nr. 023 bendravimo, vėliau jokių nusikalstamų veiksmų nuteistasis nepadarė. A. J. akivaizdžiai parodė nenorą aptarinėti ar kokiais nors kitais aktyviais veiksmais siekti įgyvendinti tariamus nusikalstamus veiksmus, priešingai, pasyvus A. J. elgesys parodė, kad jis nesuvokė, jog savo veiksmais bandė ar kėsinosi įvykdyti nusikalstamą veiką, ir neturėjo jokio siekio šią veiką pabaigti, todėl visiškai nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. J. suvokė, kokius asmenis ir kokiu tikslu buvo siekiama įgyti iš liudytojų Nr. 023, Nr. 071, juos išgabenti į Vokietiją, ir norėjo taip veikti. Taigi atsižvelgiant į tai, kad A. J. veiksmai neatitinka prekybos žmonėmis nusikaltimo nei objektyviosios, nei subjektyviosios sudėties požymių, taip pat kad nebuvo pradedamas realizuoti ketinimas padaryti nusikaltimą, suteikia pagrindą laikyti, kad tai iš viso paneigia galimybę vertinti nuteistojo A. J. veiksmus kaip pasikėsinimą padaryti BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Žemesniųjų instancijų teismai pripažino, kad A. J. veika pasikėsinimo stadijoje atitinka BK 147 straipsnio 2 dalį, nes jis su nusikalstamą veiką imitavusiais liudytojais susitarė dėl kitų dviejų asmenų išgabenimo į Vokietiją nusikalstamoms veikoms daryti, tačiau jiems pareiškus, kad užverbuoti jų asmenys negali vykti, nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, ir jo veika atitinka BK 22 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį. Teismai nenustatė, kad A. S. ir A. J. su asmeniu, dėl kurio byla išskirta, suvokė, jog sukūrė organizuotą grupę ir jai priklausė (jie nebuvo pasiekę tokio organizuotumo lygio, kad būtų galima juos pripažinti veikus organizuota grupe), todėl pripažino juos veikus paprasta bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Todėl veikai kvalifikuoti pagal 147 straipsnio 2 dalį pirmajame epizode lieka tik kvalifikuojantis požymis – veika padaryta dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims. Tačiau ir šis požymis negali būti inkriminuotas, kaip neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių ir liudytojui Nr. 023 išprovokavus kėsintis padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Atsižvelgdami į A. J. ir liudytojo Nr. 023 pokalbį, užfiksuotą 2013 m. kovo 29 d. slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų protokole (šis liudytojas, pokalbiui vystantis tik apie vieno asmens išvykimą, nurodo, jog du asmenys norėtų išvažiuoti, o A. J. tuomet sutinka, kad gali važiuoti ir dviese), teismai interpretavo, kad buvo susitarta dėl dviejų asmenų išgabenimo į Vokietiją. Visgi šiuo atveju buvo akivaizdi provokacija – aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jeigu dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad provokacija pripažįstama ir tada, kai asmuo nesirengė daryti nusikaltimo, o teisėsaugos pareigūnai sukurstė jį padaryti nusikaltimą, t. y. kai nusikaltimo be teisėsaugos pareigūnų žinios nebūtų (nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtUC02LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-P-6/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-P-6/2008">2A-P-6/2008</a>, 2A-P-2/2009, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-315/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-315/2009">2K-7-315/2009</a>, 2K-192/2010, 232K-7-86/2011, 2K-238-139/2015 ir kt.). Kaip tik tokia situacija nustatyta ir šiuo atveju: jeigu liudytojas Nr. 023 nebūtų sukurstęs, pasiūlęs dviejų asmenų, tuomet nebūtų pagrindo ir žemesniųjų instancijos teismų interpretacijai taikyti būtent BK 147 straipsnio 2 dalį. Juo labiau kad ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog šiuo atveju siūlymas, kuris traktuotinas kaip neleistinas pareigūnų aktyvus elgesys, provokuojant padaryti nusikalstamą veiką, nulėmė veikos kvalifikavimą ne pagal 147 straipsnio 1 dalį, o pagal 2 dalį.

Teismai nepaisė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatų, įtvirtinančių nekaltumo prezumpciją, BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatų ir byloje esančius asmenų pokalbius, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus interpretavo palankiai kaltinimui.

Abiejų instancijų teismai, pripažindami A. J. kaltu dėl nusikaltimo padarymo bendrininkų grupe, netinkamai pritaikė bendrininkavimą reglamentuojančias BK normas, iš esmės neanalizavo aplinkybių, į ką buvo nukreipta bendrininkų veika ir ar veiką apėmė A. J. tyčia, neįvertino aplinkybių dėl galimo vieno iš bendrininkų eksceso. A. J. nedalyvavo padarant nė vieną iš BK 147 straipsnyje numatytų veiksmų bei nepanaudojo nė vieno iš nukentėjusiųjų valios palaužimo būdų. Teismai nenustatė, kad nusikaltimą sudarantys veiksmai su A. J. buvo suderinti iš anksto ir nukreipti prieš konkrečius nukentėjusiuosius, turint tikslą juos išnaudoti priverstiniam darbui. A. J. veiksmai apsiribojo būsto Vokietijoje D. S. prašymu suradimu ir su tuo susijusiomis tarp asmenų aptariamomis aplinkybėmis, tačiau nei verbavimo, nei gabenimo ar kitų veiksmų A. J. neatliko. Telefoniniai kontaktai, esantys byloje, tiktai patvirtina, kad A. J. buvo suinteresuotas asmenų apgyvendinimu Vokietijoje, tačiau toks interesas jokiu būdu neatitinka inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, juo labiau kad byloje nėra tiesiogiai atskleistas A. J. siekis turint tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, neturint tokio tikslo, suvokimas, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą.

Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir pritaikė pasinaudojimo pažeidžiamumu, priklausomumu požymius. Vien tai, kad nukentėjusieji nusikalstamos veikos metu neturėjo pragyvenimo šaltinio, nesudaro pagrindo teigti, jog jų materialinė padėtis buvo tiek sunki, kad galėtų būti pakankama pripažinti pasinaudojimą nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, priklausomumu BK 147 straipsnio prasme. Visi nukentėjusieji buvo darbingo amžiaus, neturėjo tokių psichinių ar fizinių sutrikimų, kurie neleistų jiems tinkamai suvokti bei įvertinti savo materialinės padėties ir jos pagerinimo galimybių bei tinkamai priimti sprendimus sprendžiant ateities klausimus. Todėl teismų netinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiųjų atžvilgiu taikoma kontrole, lėmė ir valios palaužimo būdų veikoje nustatymą. Tačiau, bylos medžiagos duomenimis, nukentėjusieji, laikinai apgyvendinti A. V. priklausančiame name, turėjo telefonus, asmens dokumentus, galėjo iš namo, kuriame buvo apgyvendinti, išeiti, o teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktuose vienareikšmiškai nurodyta, jog jie galėjo priešintis, reikšti nesutikimą, šauktis pagalbos. Šie duomenys akivaizdžiai parodo, kad nukentėjusieji galėjo laisvai bendrauti su išoriniu pasauliu, savo artimaisiais, bet kada palikti patalpas, naudotis mobiliojo ryšio telefonu. Prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste asmens laikymas nelaisvėje ir jo kontrolė pasinaudojant pažeidžiamumu ir priklausomumu turi būti suprantama kaip išnaudojimo tikslais atliekamas žmogaus laisvės apribojimas, kuris gali pasireikšti tiek apribojant žmogaus judėjimą erdvėje (pvz., uždarant žmogų kokioje nors patalpoje), tiek atimant galimybę jam daryti kūno judesius arba pasirinkti savo buvimo vietą, tačiau nesant nė vienai iš šių aplinkybių netikslinga konstatuoti, kad nukentėjusiųjų asmenų valia buvo palaužta. BK 147 straipsnio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė, žmogaus veiksmų laisvė, tačiau nukentėjusiųjų atžvilgiu ji nebuvo suvaržyta, nukentėjusiųjų veiksmai, sprendimai nebuvo padaryti paklūstant nuteistųjų reikalavimams, kontrolei, todėl nagrinėjama nukentėjusiųjų padėtis ir prieš juos atlikti veiksmai turi esminę reikšmę konstatuojant, kad A. J. veiksmai neatitinka bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumos, bei tai, kad A. J. ir kitų nuteistųjų veiksmai neatitinka BK 147 straipsnio 2 dalies inkriminuoto nusikaltimo objekto.

Išanalizavus nuteistajam A. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, akivaizdu, kad nuteistojo veiksmai nesudaro nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėčių. Teismų išvardytų įrodymų visuma kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo A. J. kaltumo padarius nusikalstamą veiką, o nuteistąjį teisinantys įrodymai išvis nevertinti. Teismai išimtinai rėmėsi liudytojo Nr. 023 parodymais ir informacijos fiksavimo protokoluose užfiksuotais duomenimis. Visgi BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais; šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai; teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą. Įrodinėjimo našta buvo nepagrįstai perkelta nuteistajam, nors visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistojo naudai. Teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK normas, įrodymų tyrimą atliko vienpusiškai, remdamiesi vien pavieniais rašytiniais įrodymais, tinkamai neišanalizavę jų visumos, netinkamai vertino nuteistojo A. J. parodymus ir kitus byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas dėl duomenų, įrodančių A. J. kaltumą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir priėmė neteisingą nuosprendį. Be to, visos apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl A. J. kaltės nemotyvuotos, nesusietos į juos jungiančią vientisą loginę grandinę, nedetalizuoti jo atlikti neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiuosius.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų dėl teismo padarytų išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, kurių sistemiškas interpretavimas kaltinimo naudai kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių jų esmė nutylėta taip iškreipiant jų prasmę, teismo motyvai išdėstyti taip, kad įvykio situacija, lemianti ir veikos kvalifikaciją nuteistojo A. J. atžvilgiu, lieka iki galo neatskleista ir neatspindi visų reikšmingų faktų, dėl to yra pagrindas visas esamas abejones vertinti nuteistojo naudai.

Kasaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutartį dėl jo nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti. Kasatorius nurodo:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias teisės normas, dėl to D. B. nepagrįstai inkriminuota BK 300 straipsnio 2 dalis ir jis apkaltintas šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nors nei objektyvieji, nei subjektyvieji požymiai nebuvo įrodyti, asmens kaltės klausimas net nebuvo analizuotas. Apeliacinės instancijos teismas, realizuodamas jam priklausančią kompetenciją, pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme jokių tiesioginių kaltės ir neteisėto D. B. veikimo įrodymų nebuvo surinkta, jokie asmenys tiesiogiai nepatvirtino jo dalyvavimo darant tokią veiką, tuo tarpu tokį dalyvavimą aiškiai paneigė nuteistasis A. S., kurio parodymus teismai nesant aiškių priežasčių atmetė. Tokiu įrodymų tyrimu ir vertinimu pažeisti asmens nekaltumo ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principai. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės visais keliamais klausimais sutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, nutartyje papildomai pažymėjo, jog abejonių nuteistųjų (D. B. ir A. S.) parodymais kelia ir tai, kad nė vienas iš jų ikiteisminio tyrimo metu nieko neminėjo apie skolą, D. B. teigė nepažinojęs A. S.. Tokie argumentai laikytini niekiniais. Šie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo (sąsajumo) reikalavimo, nuteistųjų parodymai nebuvo pagarsinti ir analizuojami nagrinėjant bylą laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Taigi byloje netinkamai pritaikytas nuteistajam inkriminuotas straipsnis (netinkamai įvertinti subjektyvieji ir objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, požymiai), netinkamai atliktas byloje surinktų įrodymų tyrimas ir vertinimas (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys, 276 straipsnis), kiek tai susiję su BK 25 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 2 dalies inkriminavimu, be pagrindo inkriminuotas veikos padarymas bendrininkaujant (BK 25 straipsnio 2 dalis) – tai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti joje teisingą ir teisėtą sprendimą. Be to, teismų praktikoje kasatoriui inkriminuoto nusikaltimo (BK 300 straipsnio 2 dalis) turinio aiškinimas ir taikymas nėra itin detaliai išplėtotas, todėl tinkamas šios bylos išsprendimas ir rūpimų klausimų išaiškinimas, pasisakymas įrodymus dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pagrindžiant tinkamumo ir pakankamumo klausimais turėtų didelę reikšmę vienodos teismų praktikos plėtojimui. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs konkretaus teisinio pagrindo (visų inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymių), apkaltinamojo nuosprendžio ir nutarties argumentus apie tai, kad D. B. padarė BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, grindė spėjimais, tikimybėmis ir prielaidomis, iš esmės pažeisdamas įrodinėjimą ir teismo nuosprendžio (kitų teismo baigiamųjų aktų) pagrindimą reglamentuojančias BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas; apeliacinės instancijos teismas, vertindamas kaltę pagrindžiančių įrodymų visumą, savarankiškai nutartyje pasisakydamas dėl įrodymų, kurie nebuvo tirti teisme (ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų pasirinktos pozicijos), pažeidė dar ir BPK 276 straipsnio, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Dėl to buvo priimtas neteisingas nuosprendis ir nutartis, kurie turi būti panaikinti. Nesant pakankamų objektyvių duomenų D. B. pripažinti kaltu padarius BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kaip ir savarankiškų bendrininkavimo požymių ir tikslo, naikintina ir ta skundžiamų teismo baigiamųjų aktų dalis, kurioje pripažinta, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupe.

Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė nei į argumentus, išsakytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, susijusius su D. B. veiksmais ir kaltės dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymo neįrodytumo, nei į apeliaciniame skunde išdėstytus išsamius argumentus, susijusius su šios veikos inkriminavimu, ir iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytiems argumentams, jog D. B. veika pagal šį straipsnį kvalifikuota pagrįstai. Iš nuosprendžio ir nutarties turinio galima suprasti, jog teismai objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 2 dalyje, požymius (žinomai suklastotų dokumentų įgijimą, gabenimą, realizavimą) preziumuoja. Nėra paneigtas faktas, jog byloje aplinkybės apie tai, iš ko D. B. tariamai įgijo suklastotus dokumentus, kokiu metu ir kaip juos gabeno bei kada perdavė A. S., nenustatytos. Šias aplinkybes, kaip nustatytas, teismai įvardija remdamiesi vien sutapimais – asmenų, t. y. A. S. ir liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, bendravimo ir A. S. bei D. B. bendravimo (telefonu) momentų sutapimu. Iš esmės jokių kitų objektyvių įrodymų byloje nėra. Priešingai, nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nei liudytojų Nr. 023, Nr. 071 parodymai, užfiksuoti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, nei telekomunikacines paslaugas teikiančių bendrovių pateiktose išklotinėse užfiksuoti duomenys niekaip nepatvirtino, kad suklastotus dokumentus A. S. perdavė D. B.. Telekomunikacijų tinklais perduotoje informacijoje nėra jokių konkrečių (tiesioginių) D. B. ir A. S. pokalbių apie suklastotų dokumentų įgijimą ar perdavimą. Visi ikiteisminio tyrimo (kriminalinės žvalgybos) metu užfiksuoti pokalbiai yra neinformatyvūs ir iš esmės galėtų būti pritaikyti daugeliui situacijų, dėl to lieka gana didžiulių abejonių, jog tokie santykiai tarp A. S. ir D. B. susiklostė turint tikslą bendrai vykdyti nusikalstamas veikas. Esant pagrįstų abejonių, kurios objektyviais įrodymais nebuvo pašalintos nei bylą sprendžiant pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, D. B. kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį pripažintas visiškai nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad 2013 m. vasario 14 d. D. B. neva paskabino A. S. 13.22 val. ir pranešė, kad atvažiavo, po to, paėmęs iš liudytojo Nr. 023 pinigus (500 Eur), A. S. išėjo su D. B. susitikti. Grįžęs informavo, kad maždaug po pusvalandžio, gal greičiau, atveš dokumentus. Toliau teismas nurodo, kad jau 13.36 val. D. B. informavo, kad „jau važiuoja ten“. Tokia įvykių seka yra akivaizdžiai nelogiška tiek faktinių aplinkybių, tiek laiko perspektyvos prasme. Kita vertus, tikint, kad A. S. perdavė D. B. pinigus už tariamą suklastotų dokumentų perdavimą, kyla pagrįstas klausimas, kodėl tokiu atveju šie dokumentai nebuvo perduoti iš karto (tik dviejų asmenų tapatybės kortelės). Neįtikima atrodo ir tai, kad D. B. neperdavė dokumentų (kaip nurodoma nutartyje), tačiau vos po 14 minučių nuo susitikimo su A. S. informavo, kad jau važiuoja į kitą vietą, tuomet kyla pagrįstas klausimas, kodėl byloje nebuvo ištirtos aplinkybės, iš ko D. B. per minėtą laiką (realiai tai turėjo įvykti toje pačioje vietoje, kažkur prie prekybos centro „Iki“) galėjo įgyti suklastotus dokumentus. Prekybos centrų aikštelės yra filmuojamos, todėl šias aplinkybes nebūtų sunku nustatyti. Dar daugiau klausimų kyla dėl liudytojo Nr. 023 užfiksuotos informacijos. Bylos medžiaga patvirtina, kad liudytojas nurodė, jog A. S. nuėjo prie transporto priemonės „Seat Leon“, o ne prie D. B. turimo „Vokswagen“. Kita vertus, tikint bylos medžiagoje esančios telekomunikacijų tinklais užfiksuotos medžiagos turiniu, liudytojas Nr. 023 negalėjo matyti pinigų už suklastotus dokumentus perdavimo ar gavimo momento, nes pokalbio turinys atskleidžia, kad A. S. turėjo įeiti į prekybos centro vidų, tuo tarpu D. B. (pagal kaltinimo pateikiamas aplinkybes) – privažiuoti iš kitos pusės, o tai tik patvirtina, jog minėtas liudytojas negalėjo matyti ir D. B. transporto priemonės.

Byloje nebuvo tirtas ir nustatytas D. B., tariamai įvykdžiusio BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, kaltės turinys. Nebuvo analizuota, ar tariamai realizuodamas suklastotus dokumentus asmuo suvokė savo veikos pavojingumą, ko tokiais veiksmais siekė, ar siekė pažeisti įstatymo saugomas vertybes. Jokiais duomenimis nebuvo paneigta, jog netgi ir nustačius, kad veika buvo padaryta, ji galimai buvo padaryta veikiant neatsargiai, nesuvokiant nei savo veikos pavojingumo (ypač turint omenyje, kad dokumentų klastojimas asmeniškai paties D. B. veiksmais nebuvo nustatytas), nei dėl to galinčių atsirasti padarinių, nors pagal savo asmenines savybes asmuo galėjo ir turėjo tą numatyti. Nėra paneigtas faktas, jog nesant asmenų tarpusavio susitarimo daryti kitų nusikalstamų veikų, kurioms padaryti reikalingas dokumentų suklastojimas ar suklastotų dokumentų naudojimas, atskiri veiksmai įgyjant suklastotus dokumentus ir juos perduodant suinteresuotam asmeniui gali būti tik vienkartinio siekio pasipelnyti iš tokių veiksmų realizavimas. Tokio veikimo metu asmuo iš tikrųjų suinteresuotas tik turtine nauda, visiškai negalvoja apie dėl to kilsiančias pasekmes ir jų net nesuvokia. Tuo tarpu jokių detalesnių argumentų analizuojant D. B. kaltės turinį nei nuosprendyje, nei nutartyje nepateikta, nes kaltės forma taip pat buvo tiesiog preziumuojama.

Panevėžio apygardos teismo nuosprendyje kaltės klausimu pasisakyta tik tiek, kad A. S. ir D. B. suprato savo veiksmų esmę, t. y. kad jie savo bendrais veiksmais realizavo BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir to siekė – veikė tiesiogine tyčia, o tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupe, pripažintina jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje D. B. kaltės turinio apskritai neanalizavo, šiuo klausimu pasisakė tik tiek, kad nurodytų įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. B. bei A. S. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Toks kaltės konstatavimo neapibrėžtais ir neaiškiais motyvais būdas yra netinkamas. D. B. dalyje dėl kitų jam inkriminuotų veikų buvo išteisintas būtent dėl to, kad nebuvo surinkti ir pateikti jo tiesioginę tyčią padarant atitinkamas veikas patvirtinantys įrodymai. Šiuo aspektu vertinant skundžiamus teismų nuosprendį ir nutartį taip ir lieka neaišku, kodėl nesant pakankamai duomenų kaltės turiniui nustatyti ir vertinti buvo prieita prie priešingos išvados, jog pakanka duomenų asmeniui pripažinti kaltu dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo.

Šioje byloje nuteistojo D. B. nusikalstami tikslai, net kaip galimi, buvo visiškai nutylėti, nenustatyti. Objektyvių duomenų apie tai, kad D. B. būtų gavęs iš A. S. pinigų (neskaitant pačių minėtų asmenų parodymų apie paskolos santykius) už tokios paslaugos teikimą, nenustatyta. Nenustačius, jog D. B. veikė kartu su A. S. darant kitus nusikaltimus (kuriems galimai reikėtų suklastotų dokumentų), lieka nenustatytas ir neaiškus motyvas veikti nusikalstamai, kas taip pat eliminuoja galimybes vertinti asmenį veikus tiesiogine tyčia (suvokus nusikalstamą veikimą ir siekiant tokio veikimo padarinių).

Taigi, priešingai negu nurodyta skundžiamuose teismų baigiamuosiuose aktuose, D. B. veiksmuose nebuvo nustatyti visi objektyvieji (įgijimas, gabenimas, realizavimas) bei subjektyvieji (kaltė, motyvas) BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai, o jų nenustačius D. B. kaltu pripažintas nepagrįstai, todėl nuosprendis ir nutartis naikintini, o baudžiamoji byla nutrauktina D. B. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nesant D. B. kaltės padarius BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, negalėjo būti konstatuotas ir jo veikimas bendrininkų grupe. Kita vertus, netgi esant pakankamai duomenų apie veikos įvykdymą, veikimas bendrininkų grupe vis tiek konstatuotas nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas veikimo bendrininkų grupe atskirai žinomai suklastotų dokumentų įgijimo, gabenimo ir realizavimo epizode neanalizavo ir neišskyrė, ir prie tokio vertinimo galimai pasiliko vien dėl to, kad bendras kaltinimas (kaltinant ir kitų veikų padarymu) buvo grindžiamas veikimu bendrininkaujant. Apeliacinės instancijos teismas tuo tarpu nutartyje nurodė, jog veikimą bendrininkų grupe patvirtina byloje užfiksuoti A. S. ir D. B. kontaktai telefonu, telefoniniai pokalbiai, susitikimai bei jų atlikti veiksmai – sutikimas A. S. prašymu pasirūpinti žinomai suklastotais dokumentais, nuotraukų, anketinių duomenų dokumentams suklastoti perdavimas, žinomai suklastotų dokumentų iš nenustatytų asmenų įgijimas, pinigų už šiuos dokumentus perdavimas / paėmimas, suklastotų dokumentų sutartoje vietoje ir laiku atvežimas bei perdavimas / paėmimas. Teismas taip pat nurodė, kad A. S. pripažinimas kaltu dėl pasikėsinimo, veikiant kitos sudėties bendrininkų grupe, įgyti bei išgabenti asmenis nusikaltimų darymo tikslais į Vokietiją, tai, kad pasirūpinant žinomai suklastotais dokumentais buvo siekiama realizuoti būtent šios nusikalstamos veikos tolesnius veiksmus, nepaneigia A. S. ir D. B. bendrininkavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 2 dalyje. Tačiau su tokiu vertinimu negalima sutikti. Visi teismo nurodyti veiksmai akivaizdžiai vertinti kaip nusikaltimo objektyviosios pusės (įvykdymo) požymiai, tačiau niekaip nepatvirtinantys BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkavimo formos ir požymių. BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas visais atvejais pasireiškia panašiais ar tapačiais veiksmais, priešingu atveju nebūtų galima pripažinti, jog nusikaltimas apskritai buvo padarytas. Tuo tarpu tokius asmens veiksmus vertinant kaip atliktus veikiant bendrininkų grupe reikia vertinti ne pačius kelių asmenų atliktus tapačius veiksmus, bet nustatyti kelių bendrininkų veikos bendrumą, jų bendrą tyčią ir susitarimą bendrai veikti, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta.

Nors D. B. buvo inkriminuotas bendrinkavimas (bendrininkų grupė), teismai visiškai nepasisakė, kokie byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, jog asmenys veikė būtent taip, kad turėjo bendrą siekį, ir koks jis buvo. Akivaizdu, jog teismai veikimą bendrininkų grupe susiejo su aplinkybėmis, kad darant BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą tariamai dalyvavo du asmenys (D. B. ir A. S.), tačiau asmenų skaičius įstatyme yra numatytas tik kaip vienas iš kriterijų sprendžiant klausimą, ar veika buvo padaryta bendrininkaujant. Praktikoje neretai susiklosto ir yra visiškai tikėtini atvejai, kai padarant veiką dalyvaujantys asmenys veikia visiškai savarankiškais tikslais, turi skirtingus ketinimus ir veikos padarinius suvokia skirtingai, t. y. iš esmės nesiekia jokių bendrų padarinių ir neturi jokių bendrų tikslų, – tokiu atveju bendrininkavimo konstatuoti negalima.

Šioje byloje veikimas bendrininkų grupe buvo laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kas lėmė ir D. B. atsakomybės laipsnį bei bausmės griežtumą, taigi ši aplinkybė yra itin svarbi ir turėjo būti ištirta bei nustatyta objektyviai. Teismų praktikoje bendrininkavimas apskritai yra siejamas su aukštesnio organizuotumo nusikalstamų veikų darymu ne vieno asmens, visiems jiems veikiant centralizuotai (pagal vieną susitarimą), tuo tarpu aptariamu atveju akivaizdu, jog toks veikimas nustatytas nebuvo. Vien tai, jog byloje, be A. S., kaltinimai buvo pareikšti dar ir kitiems asmenims, negali sudaryti pagrindo teigti, jog visi veikė esant tam pačiam susitarimui ir siekdami to paties rezultato, bendrai. Tokia aplinkybė, kaip ir bet kuri iš kaltinimą sudarančių požymių ir detalių, turi būti įrodyta, o šioje byloje akivaizdu, jog tokių duomenų nėra.

Byloje nėra surinkta jokių duomenų, jog D. B. ir A. S., nustačius, jog buvo padaryta BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, siejo bendras susitarimas ją daryti, egzistavo kiti bendrininkų grupei būdingi požymiai. Nėra nustatyta nei bendro siekio veikti nusikalstamai, nei kitų bendrų tikslų ar bendro veikimo vykdant bent dalį šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių (įgyjant žinomai netikrus, suklastotus dokumentus, juos gabenant ar realizuojant). Akivaizdu, jog visus šiuos veiksmus, netgi objektyviai jiems pasiteisinus (juos nustačius), kiekvienas iš nurodytų asmenų galėjo atlikti visiškai savarankiškais tikslais ir motyvais, siekdamas skirtingų rezultatų (vienas – turtinės asmeninės naudos, kitas – daryti kitų pelningų nusikaltimų), dėl to disponavimas suklastotais dokumentais tampa tik priemone, o ne pačios veikos rezultatu, kas nagrinėjamu atveju nenustačius jokių kitų bendrų nusikalstamų veikų darymo yra ypač tikėtina.

Taigi teismai, įvertinę tik bendro pobūdžio duomenis (kelių asmenų galimą dalyvavimą padarant veiką, jų kontaktavimą tikėtinu veikos padarymo metu), visiškai nepagrįstai ir tik deklaratyviai įvertino D. B. ir A. S. santykį, jų organizuotumo lygį, taip nepagrįstai pasunkindami D. B. atsakomybę, teisiniu požiūriu vertindami jo veiką kaip labiau pavojingą.

Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu teismas nesurinko objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad D. B. padarė jam inkriminuojamą veiką. Byloje surinktų įrodymų nepakako objektyviesiems ir subjektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams įrodyti, o tai yra pagrindas naikinti teismų priimtą nuosprendį ir nutartį ir baudžiamąją bylą D. B. nepadarius nusikalstamos veikos nutraukti. Byloje esantys tariami D. B. kaltės ir jo tariamai padarytos veikos įrodymai yra neinformatyvūs ir nenuoseklūs. D. B. kaltė ir nusikalstami veiksmai yra preziumuojami kaip galimi, susidėjus tam tikrų faktų, kurių nė vienas atskirai, kaip ir visi kartu, tiesiogiai nepatvirtina jokių nusikalstamų veiksmų ir (ar) net ketinimų, visumai.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos inkriminavimu, vertinimu, ir tik bendrais bruožais išdėstė duomenis apie tai, kad tarp D. B. ir A. S. vyko bendravimas (buvo kontaktas) galimai tose pačiose vietose, kai liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, vykdė nusikalstamos veikos imitavimo modelį ir bendravo su A. S.. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas šiuo klausimu, tiksliai nenurodė konkrečių duomenų ar įrodymų. Įvardydamas byloje surinktus duomenis apie tai, kada ir kokiu būdu D. B. bendravo su A. S., nesant nė vieno įrodymo, iš kurio turinio būtų galima daryti išvadą, jog bendravimas tarp šių asmenų vyko kartu vykdant neteisėtą veiką, t. y. įgyjant, gabenant ir realizuojant suklastotus dokumentus, teismas apsiribojo abstrakčiomis formuluotėmis, dėl to neaišku, kokie konkrečiai duomenys buvo pripažinti įrodymais, patvirtinančiais veikos padarymą ir asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad įrodymų visumos reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės; kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Tačiau kyla klausimas, kaip šiuo atveju teisinės išvados gali būti laikomos pagrįstomis, jeigu surinktų duomenų (įrodymų) visuma nėra pakankama esminėms aplinkybėms konstatuoti.

Tiek bylą nagrinėjant teisme, tiek ir teikiant apeliacinį skundą buvo nurodytas argumentas, į kurį bylos nagrinėjimo metu taip ir nebuvo atsakyta, keliantis ypač pagrįstų abejonių, kad D. B. yra ne tas subjektas, iš kurio A. S. galimai įgijo suklastotus dokumentus, t. y. kad kontroliuojant telekomunikaciniais ryšiais perduodamą informaciją (SMS žinutes, pokalbius), tokiu atveju D. B. vykdant nusikalstamą veiką, kontaktuojant su A. S., neabejotinai būtų buvę nustatyti ir asmenys, su kuriais D. B. kontaktavo dėl tokių žinomai netikrų (suklastotų) dokumentų pagaminimo ir įgijimo, tačiau pastarieji nustatyti nebuvo. Jokių tiesioginių įrodymų, jog dokumentus A. S. įgijo iš D. B., nėra. Liudytojai, kuriems taikomas anonimiškumas, negalėjo nurodyti ir (ar) atpažinti tokio asmens, darant įrašą aiškiai buvo nurodyta, kad pinigai buvo atiduoti A. S., kuris nuėjo susitikti su „nenustatytu asmeniu“. Neįtikima atrodo ir tai, kad A. S. su asmeniu dėl suklastotų dokumentų perdavimo, įgijimo susitikus prie prekybos centro „Iki“, kuriame neabejotinai yra filmavimo kameros, pastarieji duomenys tyrimo metu nebuvo išreikalauti arba jie tiesiog nebuvo pateikti į bylą, tikėtina, būdami nepalankūs kaltinimui. Visos kitos skundžiamuose aktuose nurodytos aplinkybės, kaip tariamai patvirtinančios D. B. kaltę, nurodomos ir išvados jų pagrindu daromos tik kaip prielaidos, todėl teismų argumentai apie tai, kad visos esminės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma, negali būti laikomos teisingomis ir pagrįstomis. Apeliaciniame skunde buvo iškelti ir išdėstyti išsamūs tokio nesutikimo argumentai, jie detaliai nebuvo patikrinti ir į juos nebuvo atsakyta.

D. B., tiek A. S. pateiktas versijas dėl tarpusavio santykių teismas atmetė kaip gynybines pozicijas ir siekį išvengti atsakomybės, tačiau su tokiu vertinimu negalima sutikti. Teismai bando pateisinti priimtus apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį argumentais ir duomenimis, kurie negali būti pripažinti tinkamais. Asmenų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, negali būti savarankišku įrodymu, paneigiančiu teisminio nagrinėjimo metu išsiaiškintas aplinkybes ir surinktus duomenis. Ikiteisminio tyrimo metu asmenys turi teisę atsisakyti duoti parodymus, taip pat neretai dėl susijaudinimo vienas ar kitas aplinkybes nurodo netiksliai, todėl toks ikiteisminio tyrimo metu susiklosčiusių aplinkybių vertinimas įrodymų tyrimo prasme nėra sąžiningas ir informatyvus.

Teismai nesilaikė BPK 301, 242, 7 straipsnių nuostatų. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškintos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo metu (ar atliekant atskirus procesinius veiksmus) A. S. duotų parodymų, taigi jos liko nei patvirtintos, nei paneigtos. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu įtariamieji naudojasi tam tikromis teisėmis, taip pat ir teise atsisakyti duoti parodymus; įtariamieji neatsako už parodymų teisingumą. Nepatikrinus tokių asmenų parodymų teisminio nagrinėjimo metu, nebuvo sudarytos galimybės išsiaiškinti, ką reiškia tokie teismo baigiamuosiuose aktuose nurodyti teiginiai kaip kad „neneigė“ (ar kad teigė, ar kad tiesiog nenurodė priešingai) ir pan. Nereikia atmesti galimybės, kad neretai nuslūgus išgąsčiui ir susijaudinimui (ypač tokiems asmenims kaip D. B., kurie teisiami pirmą kartą) atmintyje atsigamina reikšmingos aplinkybės, kurias asmuo jau gali nurodyti sklandžiai ir išsamiai, taip pat protingai pasinaudojęs teisine pagalba nekenkdamas sau, kas yra kiekvieno įtariamo / kaltinamo asmens teisių apsaugos garantija. Būtent dėl šios priežasties įstatymas, taip pat ir teismų praktika neteikia jokios prioritetinės reikšmės ikiteisminio tyrimo metu asmenų duotiems parodymams ir užfiksuotoms aplinkybėms, ir netgi priešingai, įrodymų statusą pastariesiems suteikia tik jeigu jie yra patikimai patikrinti, todėl apeliacinės instancijos teismo siekis pateisinti įrodymų tyrimą byloje, kaip atitinkantį BPK 20 straipsnio reikalavimus, išsiaiškinant ikiteisminio tyrimo duomenis, kurie pagal įstatymą patikrinti nebuvo, yra nepagrįstas ir neteisėtas, tokiais duomenimis vadovautis negalima.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Ona Rojutė atsiliepimu į nuteistųjų A. J. ir D. B. kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

Nuteistojo A. J. kasacinio skundo argumentai, kad nuteistojo veiksmai neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalies, 147 straipsnio 2 dalies sudėties, yra nepagrįsti ir atmestini. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstytos aplinkybės, kurias patvirtina byloje surinkti duomenys, gauti atliekant tiek kriminalinės žvalgybos veiksmus, tiek procesinius veiksmus, surinkti bei teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, liudytojų Nr. 023, Nr. 071, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai. Visi šie duomenys patvirtina, jog nuteistojo A. J. veiksmuose yra nustatyti visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, požymiai. Iš bylos duomenų taip pat akivaizdu, jog pasikėsinant įgyti bei išgabenti į Vokietiją asmenis, kurie bus išnaudojami nusikaltimų darymo tikslais, A. J. veikė bendrai kartu su A. S.. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. J. buvo žinomos visos A. S. su įslaptintu liudytoju Nr. 023 aptartos aplinkybės apie asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikaltimų darymo tikslais, suradimą bei išvežimą į užsienį, kas neabejotinai patvirtina, jog minėti asmenys veikė bendrai. Todėl A. J. atliktų ir byloje nustatytų nusikalstamų veiksmų, veikiant bendrininkų grupe, visiškai pakako, kad jį, kaip bendravykdytoją, būtų galima pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį.

Atmestini kasacinio skundo argumentai ir dėl galimos provokacijos taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. Nėra pagrindo teigti, kad, taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, A. S. ar A. J. būtų provokuojami nusikalsti. Remiantis bylos duomenimis, negalima daryti išvados, kad nusikalstamas veikas imituojančius veiksmus atlikę asmenys aktyviais veiksmais būtų raginę ar įkalbinėję A. S. ir A. J. išvežti asmenis į užsienį daryti nusikalstamų veikų, jiems nesutikus. Tai patvirtina byloje esančios pokalbių stenogramos, iš kurių matyti, kad kaltinamieji nebuvo skatinami nusikalsti, tuo tarpu A. S. ir A. J. be įkalbinėjimų, atvirai siūlė pirkti asmenis nusikalstamoms veikoms daryti, nors stengėsi pokalbius palaikyti užmaskuotai. Nuteistojo A. J. parodymus, kad jis tik siekė Vokietijoje A. S. nurodytiems asmenims išnuomoti butą, paneigia įslaptintų liudytojų parodymai, užfiksuoti įrašuose pokalbiai su įslaptintais liudytojais Nr. 023 ir Nr. 071, taip pat patvirtinantys, kad A. J. taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus nebuvo provokuojamas nusikalsti.

Nuteistojo A. J. argumentai dėl netinkamai pritaikytų bendrininkavimą reglamentuojančių BK normų yra atmestini. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji suprato, jog veikia kartu siekdami bendrų tikslų, kiekvienas iš jų suprato, jog veikia bendrai padarant nusikaltimą. Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos pagrindu nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog A. J., veikdamas su nuteistaisiais D. S., E. V., D. S. bendrininkų grupe, bendrais savo veiksmais realizavo dalį baudžiamojo įstatymo straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų. Veikdami bendrai nuteistieji puikiai suvokė, kad kiekvieno iš jų nusikalstami veiksmai atliekami būtent dėl to, kad nukentėjusieji V. K., T. A., A. E. išnaudojimo tikslais būtų išgabenti į Vokietiją daryti nusikalstamų veikų, ir norėjo taip veikti. Byloje nustatyta, jog užverbuotų asmenų išgabenimas į Vokietiją nusikalstamų veikų darymo tikslais buvo derinamas ir per A. J., kuris, kaip nustatyta šioje byloje, dėl asmenų, išnaudojamų nusikaltimų darymo tikslais užsienyje, bendravo su įslaptintu liudytoju Nr. 023. Tokie nuteistųjų veiksmai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuteistųjų atliktus neteisėtus veiksmus kvalifikavo kaip baigtą nusikalstamą veiką, kadangi dalis BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų buvo iki galo realizuotos.

Kasatoriaus D. B. skundo argumentai dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių nenustatymo atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos aplinkybės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, patvirtina, kad D. B. bei A. S. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji jiems inkriminuotos BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Teisminio proceso metu nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad aptariamą nusikalstamą veiką A. S. ir D. B. padarė veikdami bendrininkų grupe. A. S. ir D. B. bendrais veiksmais realizavo dalį BK 300 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (įgijo, gabeno bei realizavo žinomai suklastotus asmens dokumentus). Byloje užfiksuoti šių asmenų kontaktai telefonu, telefoniniai pokalbiai, susitikimai bei jų atlikti veiksmai – D. B. sutikimas A. S. prašymu pasirūpinti žinomai suklastotais dokumentais, nuotraukų, anketinių duomenų dokumentams suklastoti perdavimas, žinomai suklastotų dokumentų iš nenustatytų asmenų įgijimas, pinigų už šiuos dokumentus perdavimas / paėmimas, suklastotų dokumentų sutartoje vietoje ir laiku atvežimas bei perdavimas A. S., kuris savo ruožtu juos perdavė įslaptintam liudytojui Nr. 023, neabejotinai patvirtina jų susitarimą veikti bendrai. Bylos aplinkybės, įrodymai neabejotinai patvirtina tai, kad jie suvokė, jog veikdami bendrai įgyja, gabena bei realizuoja žinomai suklastotus dokumentus, ir norėjo taip veikti.

Priešingai nei teigiama kasaciniuose skunduose, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai A. J. ir D. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius nustatė laikydamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytų taisyklių, įpareigojančių teismą įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo A. J. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir BK 147 straipsnio 2 dalį, taip pat nuteistojo D. B. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Išvados dėl nuteistųjų A. J. ir D. B. kaltės, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos visuma byloje esančių įrodymų, kurių, priešingai nei nurodo kasatoriai, visiškai pakako apkaltinamajam nuosprendžiui jų atžvilgiu priimti. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir teisiamajame posėdyje ištirti teisėtu būdu gauti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo atitinka BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatas. Kasatorių pateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas bei jų pateiktų versijų atmetimas negali būti pagrindas pripažinti teismą padarius esminius BPK pažeidimus ar neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinių skundų teiginiai ir argumentai nepaneigia nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų išvadų, todėl kasaciniuose skunduose nurodytais motyvais ir argumentais naikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 30 d. nutarties dalis dėl A. J., nuteisto pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir BK 147 straipsnio 2 dalį, bei D. B., nuteisto pagal BK 300 straipsnio 2 dalį, ir baudžiamąją bylą nutraukti nėra pagrindo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų A. J. ir D. B. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

8. Kasaciniuose skunduose nuteistieji A. J. ir D. B. teigia, kad žemesnių instancijų teismų priimti nuosprendis ir nutartis yra neteisėti bei nepagrįsti, nes padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Kasacinių skundų autoriai aptaria BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių nuostatas ir teigia, kad abiejų instancijų teismai šių nuostatų nesilaikė ir jas pažeidė, nes skundžiamuose nuosprendžiuose neatlikta byloje surinktų įrodymų (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų) analizė.

8.1. Atsakant į tokius kasacinių skundų argumentus, visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), o nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Pabrėžtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

8.2. Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų A. J. ir D. B. kasacinių skundų argumentai, kuriais siekiama kitokio pačių nuteistųjų, liudytojų parodymų, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos metu užfiksuotų telefoninių pokalbių vertinimo, jų pagrindu – kitokių, palankių nuteistiesiems, teismo išvadų dėl jų (kasatorių) kaltės, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyti ir su jais susiję kasatorių argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek tai yra susiję su tinkamo BPK nuostatų laikymosi ir baudžiamojo įstatymo pritaikymo klausimų išsprendimu.

Dėl A. J. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį

9. Kasaciniame skunde nuteistasis A. J. nurodo, kad jo veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, jo veikoje nenustačius šio nusikaltimo sudėties ir pasikėsinimo stadijai būdingų požymių; kad nei pirmosios instancijos teismo konstatuotas įgijimas bei gabenimas, nei bent vienas iš valios palaužimo būdų nebuvo pradėti realizuoti, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis suvokė, kokius asmenis ir kokiu tikslu buvo siekiama įgyti iš liudytojų, juos išgabenti į Vokietiją, ir norėjo taip veikti, yra visiškai nepagrįsta. Kasatoriaus teigimu, jo veiksmai neatitinka prekybos žmonėmis nusikaltimo nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių, o tai, kad nebuvo pradėtas realizuoti ketinimas padaryti nusikalstamą veiką, atima galimybę vertinti nuteistojo veiksmus kaip pasikėsinimą padaryti BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

9.1. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pagal veikos padarymo metu galiojusio BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. BK 147 straipsnio 2 dalis, be kita ko, taikoma kaltininkui tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims.

9.2. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei, padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-487/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-487/2014">2K-487/2014</a>). BK 147 straipsnio specifika yra tokia, kad pats įstatymas detalizuoja nusikalstamos veikos padarymą tyčia kai kuriais labai svarbiais požymiais. BK 147 straipsnyje detalizuojamas kaltininko suvokimas, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju svarbiausia tampa tai, jog kaltininkas tiesiog supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją, todėl tokio pobūdžio bylose svarbu atskleisti ir įrodyti asmens tyčią daryti tokias nusikalstamas veikas. Be to, atsakomybė už BK 147 straipsnyje numatytą nusikaltimą siejama ne su pačiu nukentėjusiojo išnaudojimu, o su kaltininko žinojimu, kad nukentėjusysis bus išnaudojamas. Taigi toks detalizavimas yra pateisinamas, nes prekyba žmonėmis yra pakankamai funkcionalus verslas. Vieni auką verbuoja, kiti ruošia ją išvežti, treti gabena ir t. t. Todėl, turint tokią įstatymo formuluotę, asmens veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad nusikaltėlis tiesiog suvokia, jog jis atlieka kažkokią funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>).

9.3.Iš pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad A. J., veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir asmeniu, dėl kurio baudžiamoji byla išskirta, kėsinosi iš anoniminių liudytojų, kuriems buvo leista įstatymų nustatyta tvarka atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, įgyti ir išgabenti į Vokietiją du asmenis nusikalstamoms veikoms daryti, sumokant jiems pinigus už įgytus asmenis iš lėšų, kurios bus gautos realizavus pavogtus daiktus, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes asmenys, kuriuos ruošėsi įgyti ir gabenti kaltinamieji, buvo tik imituojami, liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodžius A. J., kad jie atsisakė išvykti maršrutiniu autobusu.

9.4. Teismai konstatavo, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 2 dalyje, požymius ir A. J. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina byloje surinktų, teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų visuma: liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas ir suteikti Nr. 023, 071, parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, slaptų ikiteisminio tyrimo veiksmų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys, telekomunikacines paslaugas teikiančių bendrovių pateikti duomenys, liudytojo Nr. 023 pateikto telefono apžiūros protokole esantys duomenys, kiti bylos duomenys. Iš jų matyti, kad A. J. intensyviai bendravo su A. S., kuris bendraudamas su liudytojais Nr. 023, 071 (pareigūnais) šiems atskleidė, kad jam reikalingi asmenys nusikaltimams užsienyje daryti, tų asmenų nugabenimu, bilietais, apgyvendinimu ir maitinimu pasirūpins jis (A. S.) su savo bendrininkais, o už asmenų suradimą ir perleidimą būtų sumokėta vėliau, realizavus pavogtus daiktus. Vėliau A. S. pranešus su juo komunikavusiam liudytojui Nr. 023, kad su juo dėl asmenų išvežimo nusikaltimams daryti į užsienį bendravimą tęs jo draugas, tolesnius veiksmus telefoninių kontaktų ir susitikimo metu su pareigūnu derino A. J.. Būtent iš A. S. gautu telefono numeriu A. J. pirmas susisiekė su pareigūnu Nr. 023, prisistatė esantis nuo A. (A. S.) ir pasakė, kad jam reikalingas žmogus, kurį reikės išvežti į Vokietiją, paprašė šio asmens kontaktinio telefono numerio. Pareigūnui Nr. 023 pasiūlius aptarti viską susitikimo metu, A. J. su juo susitiko. Tiek iš liudytojo Nr. 023 parodymų, tiek iš slaptų veiksmų atlikimo protokolo bei jo priedo matyti, kad A. J. buvo žinomos visos A. S. su pareigūnu Nr. 023 aptartos aplinkybės apie asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti nusikaltimų darymo tikslais, suradimą bei išvežimą į užsienį. Susitikimo metu A. J. derino su pareigūnu Nr. 023 asmenų išvykimo aplinkybes bei pareigūnų surastų ir bendrininkams perleidžiamų asmenų apmokymo galimybes, taip pat patvirtino, kad viskas, ką liudytojas buvo susitaręs su A. S. dėl apmokėjimo už asmenis, galioja. Taip pat A. J. liudytojui Nr. 023 nurodė vietą, kur perleidžiami asmenys turi nuvykti, ir pastarojo telefone įvedė asmens, kuris pasitiks juos Vokietijoje ir apmokys daryti nusikalstamas veikas (nustatyta, kad su juo A. J. taip pat kontaktavo), vardą bei telefono numerį. A. J. ragino, kad asmenys būtų perleisti ir išgabenti kuo greičiau, nes Vokietijoje esantis asmuo nori grįžti į Lietuvą ir nebus kam apmokyti „dirbti“. Kai liudytojas Nr. 023 nurodė A. J., kad jis negali pasirūpinti tariamai surastų asmenų nuvykimu į Vokietiją, A. J. šį informavo, kad pats suras transportą įgyjamiems asmenims nugabenti į Vokietiją ir jam apie tai praneš. A. J. dar ne vieną kartą kontaktavo su liudytoju Nr. 023 dėl tariamai surastų asmenų išgabenimo į Vokietiją aplinkybių, kol pastarasis atsisakė A. J. ir kartu su juo veikusiam A. S. perleisti tariamai surastus pilnamečius asmenis, kurie Vokietijoje turėjo būti išnaudojami nusikaltimų darymo tikslais. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien tai, jog po liudytojo Nr. 023 pranešimo, kad asmenys nevyks, A. J. nerodė iniciatyvos tęsti bendravimą su liudytoju Nr. 023, nepaneigia jo dalyvavimo padarant šią jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. J. aiškiai suvokė, kokius asmenis ir kokiu tikslu buvo siekiama įgyti iš liudytojų Nr. 023, 071, juos išgabenti į Vokietiją, ir norėjo taip veikti. Taigi A. J. suvokė pavojingo prekybos žmonėmis nusikaltimo pobūdį, kad du asmenys, kuriuos kėsinosi įgyti ir išgabenti į Vokietiją už užmokestį, dėl kurių susitarė su liudytojais Nr. 023 ir Nr. 071, bus panaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, kad jie bus kontroliuojami jų ir trečiųjų asmenų, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

9.5. Nors nuteistasis A. J. kasaciniame skunde tvirtina, kad jis neatliko jokių kaltinime nurodytų nusikalstamų veiksmų, o tik ketino Vokietijoje A. S. prašymu išnuomoti butą šio nurodytiems asmenims, tačiau šią kasatoriaus versiją žemesnių instancijų teismai patikrino, įvertino kaip pasirinktą gynybos taktiką, siekiant išvengti atsakomybės, kurią paneigia bylos įrodymai, ir dėl jos išsamiai pasisakė priimtame nuosprendyje ir nutartyje. Kaip minėta, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir faktinių aplinkybių nenustato, o nesutikti su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadomis nėra teisinio pagrindo.

9.6. Nuteistojo A. J. kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad liudytojas Nr. 023 provokavo nusikalsti. Šie kasatoriaus argumentai taip pat atmestini. Šią nuteistojo versiją teismai ištyrė ir konstatavo, kad nusikalstamos veikos imitavimas pritaikytas teisėtai. Pagal nustatytas bylos aplinkybes nėra pagrindo teigti, kad A. J. su bendrininku būtų buvę aktyviais veiksmais įkalbinėjami, skatinami, kurstomi ar kitaip provokuojami nusikalsti. Priešingai, jie patys nusprendė elgtis nusikalstamai, patys siūlė asmenis išvežti į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti, o liudytojai Nr. 023 ir 071 tik prisidėjo prie jų rengiamos nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos imitavimo veiksmų taikymas nevaržė nei A. J., nei A. S. pasirinkimo laisvės, nes jie galėjo pasirinkti kitą teisėtą elgesio variantą (atsisakyti daryti nusikalstamą veiką arba apie tai pranešti teisėsaugos pareigūnams), bet to nepadarė. Nustatyta, kad kai liudytojas Nr. 023 pranešė A. J., kad asmenys, dėl kurių įgijimo ir išvežimo į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti susitarta, atsisakė vykti maršrutiniu transportu, A. J. nurodė, kad tada tai bus atidėta vėlesniam laikui, ir tęsdamas nusikalstamus veiksmus dėl asmenų išvežimo nusikalstamoms veikoms daryti tarėsi su kitu asmeniu (D. S.), t. y. niekieno neprovokuojamas toliau siekė įgyvendinti nusikalstamus ketinimus.

9.7. Nors kasaciniame skunde A. J. nurodo, kad nenustatyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti neabejotinas išvadas, kad jis pasikėsino įgyti ir gabenti nukentėjusiuosius, tačiau iš bylos duomenų ir teismų sprendimų turinio akivaizdu, kad būtent teismų nustatytos ir nuosprendyje bei nutartyje išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. J., veikdamas bendrai kartu su A. S., kėsinosi įgyti ir išgabenti į Vokietiją asmenis, kurie bus išnaudojami nusikaltimų darymo tikslais, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Pažymėtina, kad tokie atvejai, kai taikant nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus tikriems pirkėjams siūlomi tariamai išnaudojimui nusikalstamų veikų darymo tikslais užverbuoti asmenys, o kaltininkas tik įsivaizduoja, kad išnaudojimo tikslais perka žmones, nors iš tikrųjų tokios galimybės neturi, kvalifikuojami kaip pasikėsinimas padaryti BK 147 straipsnyje numatytą veiką.

9.8. Kasatorius visiškai nepagrįstai teigia, kad byloje nenustatyta, jog A. J. veiksmai prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste pasireiškė būtent įgijimu ir gabenimu. Apkaltinamajame nuosprendyje aiškiai atskleistas įgijimo požymis: kaltinamieji sudarė susitarimą su liudytojais Nr. 023 ir 071, kad jiems bus sumokėta už dviejų asmenų perleidimą iš lėšų, kurios bus gautos pardavus šių asmenų nusikalstamu būdu įgytus daiktus, ir tai yra nukentėjusiųjų asmenų pirkimą apibūdinantis požymis, nes kaltinamieji „įgyja“ nukentėjusius asmenis vien dėl to, kad „nuperka“ juos iš anoniminių liudytojų, siekdami juos išgabenti nusikalstamoms veikoms daryti į Vokietiją. Gabenimas BK 147 straipsnio prasme yra nukentėjusio asmens fizinis perkėlimas ar transportavimas į kitą vietą Lietuvoje ar užsienio valstybėje. Gabenimu nelaikomi atvejai, kai nukentėjęs asmuo savarankiškai vyksta iš vienos vietos į kitą, išskyrus atvejus, kai toks asmens judėjimas yra iš anksto suplanuotas ir nulemtas kaltininko, pavyzdžiui, nukentėjęs asmuo pagal kaltininko nurodymą vyksta keleiviniu transportu ir pan. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. J. veikė bendrininkų grupe, kurios bendras nusikalstamas sumanymas buvo įgytus asmenis išvežti į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti ir iš to pasipelnyti. Nustatyta, kad bendrininkai buvo numatę visą nukentėjusiųjų nuvykimo iš Lietuvos į Vokietiją planą – numatytas konkretus laikas, konkretaus transporto (maršrutinio autobuso) bilietų pirkimas, suorganizuotas pasitikimas konkrečiame Vokietijos mieste. Asmeniui tyčia veikiant bendrininkų grupe, jam pakanka realizuoti bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių. Šios nusikalstamos veikos kontekste tai, kad A. J. šiame epizode pats tiesiogiai asmenų į Vokietiją netransportavo, nereiškia šio požymio jam kvalifikavimo nepagrįstumo. Pakanka to, kad A. J. suvokė pavojingo prekybos žmonėmis nusikaltimo pobūdį, kad du asmenys, kuriuos kėsinosi įgyti ir išgabenti į Vokietiją už užmokestį, bus panaudoti nusikalstamoms veikoms daryti, kad jie bus kontroliuojami jų ir trečiųjų asmenų, ir to siekė. Kaip minėta pirmiau, teismai nustatė ir konkretizavo A. J. veiksmus padarant šią nusikalstamą veiką, iš teismų sprendimų turinio visiškai aišku, kuo pasireiškė pasikėsinimas įgyti ir gabenti nukentėjusiuosius, taigi nėra pagrindo teigti, kad nenustatyti šio nusikaltimo objektyvieji požymiai.

9.9. Iš to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad teismai nustatė ir atskleidė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, tinkamai pritaikė BK 22 straipsnio 1 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį bei pateikė motyvuotas išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo.

Dėl A. J. veikų kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį (dėl nukentėjusiųjų T. A., V. K., A. E. verbavimo, gabenimo, perleidimo nusikalstamoms veikoms daryti)

10. A. J. kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažinę jį kaltu dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje nurodytos veikos padarymo bendrininkų grupe, netinkamai pritaikė bendrininkavimą reglamentuojančias BK normas, iš esmės neanalizavo aplinkybių, į ką buvo nukreipta bendrininkų ir jo (A. J.) tyčia, neįvertino aplinkybių dėl galimo vieno iš bendrininkų eksceso. Teigiama, kad kasatorius nedalyvavo padarant nė vieną iš BK 147 straipsnio dispozicijoje numatytų veiksmų ir nepanaudojo nė vieno iš valios palaužimo būdų. Taip pat nurodoma, kad teismai netinkamai aiškino ir pritaikė pasinaudojimo pažeidžiamumu ir priklausomumu požymius.

10.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Subjektyviojo bendrininkavimo požymio – tyčios esmė yra ta, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tokia bendrininkavimo samprata nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų jiems inkriminuoto nusikaltimo sudėtį, tačiau reikalauja, kad būtų nustatyta bendrininkavimo sudėtis. Nuo subjektyviojo požymio (susitarimo) iš esmės priklauso ir objektyviojo požymio – veikos bendrumo konstatavimas, nes nesant susitarimo negalima kalbėti apie kelių asmenų veikos bendrumo faktą.

10.2. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>).

10.3. A. J. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su D. S., E. V., D. S., kiekvienam iš jų atliekant tam tikrą vaidmenį, verbavo, gabeno, įgijo, perleido ir kėsinosi dar kartą juos perleisti bei įgyti nukentėjusiuosius V. K., T. A., A. E.. Teismai nustatė, kad visi bendrininkai turėjo tą patį tikslą – išvežti nukentėjusiuosius į Vokietiją nusikalstamoms veikoms daryti, kontroliuojant jų elgesį, ir iš jų nusikalstamos veikos gauti materialinės naudos. A. J. indėlis padarant šį nusikaltimą buvo toks, kad su juo susitarė D. S. dėl nukentėjusiųjų perleidimo, įgijimo ir išgabenimo į Vokietiją, susitardami, kad už juos bus sumokėta, kai bus parduoti planuojamų nukentėjusiųjų vagysčių Vokietijoje pavogti daiktai už perleistus asmenis, susitardami dėl jų konkretaus išgabenimo laiko. Tai, kad A. J. turėjo ketinimą įgyti nukentėjusiuosius nusikalstamoms veikoms daryti, patvirtina jo telefoninių pokalbių su D. S. išklotinės ir ankstesni jo veiksmai darant pirmiau aptartą nusikaltimą, kai jis su nusikalstamą veiką imitavusiais liudytojais susitarė dėl kitų dviejų asmenų išgabenimo į Vokietiją nusikalstamoms veikoms daryti, tačiau jiems pareiškus, kad užverbuoti jų asmenys negali vykti, jis pasakė, kad tai bus atidėta vėlesniam laikui, ir tuoj pat sudarė susitarimus dėl asmenų išvežimo nusikalstamoms veikoms daryti su D. S., o sutartu laiku jų neišgabeno tik dėl to, kad policijos pareigūnai, sužinoję apie nukentėjusiųjų išgabenimo laiką, užkirto kelią jų nusikalstamam sumanymui, išlaisvindami nukentėjusiuosius. Kaip minėta, nustačius, kad kasatorius nusikaltimą padarė bendrininkų grupe, jo veiksmams kaip prekybai žmonėmis kvalifikuoti pakanka fakto, kad jis suvokė, jog atlieka savo funkciją dėl šio sandorio, kuriame siekiama žmogų išnaudoti laisvę varžančiomis kontrolės sąlygomis, tai žinojo ir to siekė. Visi bendrininkai, tarp jų ir A. J., bendrais savo veiksmais realizavo dalį BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų. Nustatyta, kad jie puikiai suvokė, kad kiekvieno iš jų nusikalstami veiksmai atliekami būtent dėl to, kad nukentėjusieji V. K., T. A., A. E. išnaudojimo tikslais būtų išgabenti į Vokietiją daryti nusikalstamų veikų, ir norėjo taip veikti. Darytina išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje žemesnių instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad nuteistųjų, tarp jų ir A. J., bendri veiksmai darant nusikalstamą veiką atitiko BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytos bendrininkų grupės požymius.

10.4. Savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Tokios praktikos laikosi ir kasacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMtOTQyLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-43-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-43-942/2016">2K-43-942/2016</a>, 2K-290/2014, 2K-432/2014).

10.5. Teismai konstatavo, kad nuteistieji, realizuodami savo nusikalstamus tikslus, pasinaudojo nukentėjusiųjų V. K., T. A., A. E. priklausomumu ir pažeidžiamumu – jų negebėjimu priešintis, pasidavimu kontrolei, sunkia jų materialine padėtimi, V. K. ir T. A. psichikos ir elgesio sutrikimais. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistiesiems buvo žinoma apie tai, kad nukentėjusieji neturi pinigų net būtiniausiems savo poreikiams patenkinti, taigi nuteistieji suvokė, jog kontroliuoja užverbuotus nuo jų priklausomus asmenis. Tuo metu, kai nukentėjusiesiems buvo pasiūlyta važiuoti į Vokietiją dirbti fabrike, jie neturėjo pragyvenimo šaltinio, jų materialinė padėtis buvo sunki, ir būtent dėl to, jog buvo pasiūlyta nemažai užsidirbti, sumokėti už kelionę bei pragyvenimą, jie ir sutiko vykti į Vokietiją. Ekspertizės aktais Nr. 87TPK-116/2013, 87TPK-3/2014 nustatyta, kad tiek V. K., tiek T. A. kaltinime nurodytu laiku buvo diagnozuoti tam tikri psichikos ir elgesio sutrikimai, kurie neabejotinai turėjo įtakos nukentėjusiųjų pažeidžiamumui, jų apsisprendimo laisvės suvaržymui. Kasaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nukentėjusieji, būdami apgyvendinti A. V. priklausančiame name, turėjo telefonus, asmens dokumentus, galėjo iš namo, kuriame buvo apgyvendinti, išeiti, o teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktuose nurodyta, kad jie galėjo priešintis, reikšti nesutikimą ir šauktis pagalbos. Į analogiškus apeliacinio skundo argumentus atsakė apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad minėtos nuteistojo nurodytos aplinkybės nepaneigia nukentėjusiųjų byloje nustatyto pažeidžiamumo, priklausomumo nuo nuteistųjų ir šių turėtos kontrolės; nukentėjusieji vykti į užsienį buvo užverbuoti panaudojant apgaulę, be to, jie iki išgabenimo į Vokietiją, būtent siekiant juos kontroliuoti, buvo išvežti iš Kėdainių ir apgyvendinti (duomenys neskelbtini), kur neturėjo nei savo maisto, nei pinigų. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokiomis išvadomis.

10.6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam A. J. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl D. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 300 straipsnio 2 dalį

11. D. B. kasaciniame skunde teigiama, kad, priešingai, nei nurodyta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose, jo veiksmuose nenustatyti visi objektyvieji (įgijimas, gabenimas, realizavimas) ir subjektyvieji (kaltė, motyvas) BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymiai, todėl jis pripažintas kaltu nepagrįstai. Nurodoma, kad nesant jo kaltės negalėjo būti konstatuotas ir jo veikimas bendrininkų grupe.

11.1. Kasatoriaus D. B. skundo argumentai dėl BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymių nenustatymo atmestini kaip nepagrįsti.

11.2. Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį D. B. nuteistas už tai, kad įgijo, gabeno ir realizavo (perdavė A. S.) suklastotus dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. K. vardu, Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą T. S. vardu, kuriose buvo atspausdinti liudytojo Nr. 023 A. S. pateikti imituojamų parduoti asmenų anketiniai duomenys ir nuotraukos.

11.3. Vadovaudamiesi liudytojų Nr. 023, 071 parodymais, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, telekomunikacines paslaugas teikiančių bendrovių pateiktose išklotinėse užfiksuotais duomenimis (užfiksuotų tarpusavio telefoninių kontaktų, beje, neneigia ir D. B. bei A. S.), teismai nustatė, kad D. B., A. S. prašant bei pateikus dokumentams suklastoti reikalingas nuotraukas ir anketinius duomenis, kuriuos gavo iš pareigūno Nr. 023, 2013 m., laikotarpiu nuo vasario 6 d. iki vasario 14 d., iš nenustatytų asmenų įgijo ir 2013 m. vasario 14 d. iš nenustatytos vietos iki Nepriklausomybės aikštės Panevėžyje atgabeno žinomai suklastotas minėtas Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę ir Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę, jas perdavė A. S., o šis jas tuoj pat perdavė liudytojui Nr. 023, siekdamas, kad jos būtų panaudotos gabenant į Vokietiją asmenis, dėl kurių įgijimo bei išgabenimo į užsienį nusikaltimų darymo tikslais buvo susitaręs su liudytojais Nr. 023 ir Nr. 071.

11.4. Teismų sprendimuose konstatuota, kad A. S. ir D. B. bendrais veiksmais realizavo dalį BK 300 straipsnio 2 dalies dispozicijoje aprašytų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių (įgijo, gabeno ir realizavo žinomai suklastotus asmens dokumentus). Byloje užfiksuoti pastarųjų kontaktai telefonu, telefoniniai pokalbiai, susitikimai ir jų atlikti veiksmai (D. B. sutikimas A. S. prašymu pasirūpinti žinomai suklastotais dokumentais, nuotraukų, anketinių duomenų dokumentams suklastoti perdavimas, žinomai suklastotų dokumentų iš nenustatytų asmenų įgijimas, pinigų už šiuos dokumentus perdavimas, paėmimas, suklastotų dokumentų sutartoje vietoje ir laiku atvežimas bei perdavimas A. S., kuris savo ruožtu juos perdavė liudytojui Nr. 023) patvirtina jų susitarimą veikti bendrai, taip pat tai, kad jie suvokė, jog veikdami bendrai atitinkamai D. B. įgyja, gabena bei realizuoja, o A. S. realizuoja žinomai suklastotus dokumentus, ir norėjo taip veikti. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTAzLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-103/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-103/2008">2K-103/2008</a>, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013, 2K-315/2014). Taigi iš nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad teismai nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius ir pagrįstai pripažino D. B. veikus bendrininkų grupe.

Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų

12. Nuteistųjų A. J. ir D. B. kasaciniuose skunduose nurodoma, kad baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nesivadovavo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos, rungimosi, objektyvumo ir teisingumo principus, nes visų neaiškumų ir netikslumų neaiškino kasatorių naudai, nepakankamai motyvavo teismo nuosprendžius, taip pažeidė teismų praktikoje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

12.1. Pažymėtina, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/96, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-251/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-251/2010">2K-251/2010</a>, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Taigi visas įvairių teisės šakų normų kompleksas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013, 2K-529/2103).

12.2. Teismo nuosprendžio, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu, pagrįstumas reiškia, kad jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas. Kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti faktiniais duomenimis ir patikrinti teisminio nagrinėjimo metu.

12.3. Patikrinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nuosprendžio ir nutarties) turinį teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose nurodytų baudžiamojo proceso pažeidimų nebuvo padaryta. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymai, įvertinti įrodymų visumoje. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamasis atmetė nuteistųjų parodymus, taip pat pateikė aiškius veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. Abiejų instancijų teismai padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl įrodymų patikimumo, todėl negalima daryti išvados, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ar 301 straipsnio reikalavimus. Byloje pripažinti įrodymais bylos duomenys įvertinti ir atskirai, ir kaip visuma, visų liudytojų parodymai išanalizuoti taip pat ir liečiamumo aspektu, palyginti su kita bylos medžiaga. Tai, kad teismai įvertino įrodymus ne taip, kaip norėjo kasatoriai, nereiškia nei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nei kasatorių nurodytų objektyvumo, teisingumo principų nesilaikymo. Nors nuteistojo A. J. kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad teismai pažeidė rungimosi principą, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje procesinės nelygybės faktų nenustatyta. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nė vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios, įskaitant ir bylos tyrimui bei nagrinėjimui reikšmingų duomenų rinkimų būdus. Nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos įgyvendinti procesines teises, numatytas BPK, taip pat buvo užtikrinta jų teisė į gynybą.

12.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal pateiktus apeliacinius skundus, pripažino, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistasis A. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 147 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį, o nuteistasis D. B. – pagal BK 300 straipsnio 2 dalį pagrįstai, kad pirmosios instancijos teismas patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes ji padaryta kruopščiai patikrinus ir įvertinus visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio turinį bei įrodymų tyrimo metu (BPK 324 straipsnio 6 dalis) dar kartą apklausus įslaptintą liudytoją Nr. 023. Apeliacinės instancijos teismas paduotus apeliacinius skundus išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, teismo nutartyje dėl visų esminių apeliacinių skundų argumentų pasisakyta, taip pat, kaip to reikalaujama BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse, pateikti motyvai, paaiškinantys, dėl ko apeliacinių skundų argumentai dėl įrodymų vertinimo ir kitų ginčijamų bylos aplinkybių atmetami, o skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.

13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis A. J. ir D. B. kasacinių skundų argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. J. ir D. B. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Sigita Jokimaitė

Aldona Rakauskienė