Civilinė byla Nr. 3K-3-270/2006
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.5; 36.2; 73.2.6.4.10 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno (pranešėjas) ir Janinos Januškienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Klaipėdos teritorinės muitinės kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūros ieškinį, ginant Klaipėdos teritorinės muitinės interesus, atsakovui draudimo UAB,,Baltijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra, gindama Klaipėdos teritorinės muitinės interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu. Jame nurodė, kad 1997 m. rugsėjo 16 d. Klaipėdos teritorinės muitinės geležinkelio poste esančiame UAB,,Skuja” importo-eksporto terminale kroviniui (spiritui) buvo įforminti bendrieji dokumentai muitinio tranzito procedūrai nuo importo-eksporto terminalo UAB,,Skuja”, esančio Klaipėdos rajone, Rimkų kaime, iki Panevėžio teritorinės muitinės Saločių posto.
Muitinio tranzito procedūros tinkamą įvykdymą, t. y. kad ji bus užbaigta – krovinys išvežtas iš Lietuvos ir sumokėti muito mokesčiai, apdraudė atsakovas draudimo UAB,,Baltijos garantas” 6 800 000 Lt sumai. Iš Panevėžio teritorinės muitinės duomenų matyti, kad tranzito procedūra nebuvo užbaigta ir krovinys per Saločių muitinės postą iš Lietuvos neišvežtas. Muitinio tranzito procedūros užbaigimas yra suklastotas padirbtais muitinės spaudais. Pagal atsakovo 1997 m. liepos 11 d. patvirtintų Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 001 3.1 punktą šis įvykis yra draudiminis. Atsakovas nepagrįstai atsisakė sumokėti Klaipėdos teritorinei muitinei draudimo išmoką.
Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra prašė priteisti iš atsakovo draudimo UAB,,Baltijos garantas“ ieškovui Klaipėdos teritorinei muitinei 6 800 000 Lt draudimo išmoką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas nustatė, kad atsakovas draudimo UAB,,Baltijos garantas“ ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1996 m. gegužės 21 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį. Šia sutartimi šalys susitarė, kad muitinė pripažįsta ir priima vienkartinius ir ilgalaikius draudimo bendrovės laidavimo dokumentus (polisus) užtikrinant skolos muitinei atlyginimą, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys laiku ir tinkamai įsipareigojimų muitinei.
1997 m. rugsėjo 16 d. Klaipėdos teritorinės muitinės terminale buvo įforminti bendrieji dokumentai Nr. 7LG15800496 ir Nr. 7LG15800497 krovinio (spirito) muitinio tranzito procedūrai nuo importo-eksporto terminalo UAB “Skuja”, esančio Klaipėdos rajone, Rimkų kaime iki Panevėžio teritorinės muitinės Saločių posto. Ši procedūra, kad ji bus užbaigta, t. y. spirito krovinys bus išvežtas iš šalies ir bus sumokėti nustatyti muito mokesčiai, buvo apdrausta atsakovo, kuris 1997 m. rugsėjo 16 d. išdavė UAB,,Skuja“, kaip muitinio tranzito procedūros vykdytojai, du draudimo polisus Nr. D12VO20023111 ir Nr. D12VON20023110, 6 800 000 Lt draudimo sumai, t. y. buvo sudaryta draudimo laidavimo sutartis.
Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-67-50/2005 nustatyta, kad gabenant krovinį per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, taikant muitinio tranzito procedūrą, krovinys iš Lietuvos nebuvo išgabentas, t. y. muitinio tranzito procedūra nebuvo užbaigta.
Teismas nurodė, kad UAB,,Skuja“, priėmusi į savo sandėlį laikinai saugoti krovinį ir vėliau gavusi šiam kroviniui draudimo polisus, buvo ne tik muitinio tranzito deklarantė, bet ir tikroji muitinės procedūros vykdytoja. Šią išvadą patvirtina teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kuriame konstatuota aplinkybė, kad UAB,,Transnavas“ nebuvo muitinės procedūros vykdytojas, nes neturėjo teisės disponuoti kroviniu, o į bendrojo dokumento 50 langelį UAB,,Transnavas“ buvo įrašyta fiktyviai. Nuo draudimo polisų išdavimo ir pateikimo muitinei momento atsakomybė už tinkamą muitinio tranzito procedūros įvykdymą tenka draudikui – atsakovui. Atsakovas, išduodamas laidavimo polisus, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes iš byloje esančios Krovinių ir muito mokesčių draudimo polisų išdavimo knygos matyti, kad draudimo polisai buvo išduodami didžiuliais paketais pasirašytinai asmenims, kurių parašai skirtingose eilutėse yra visiškai skirtingi, nors nurodyta to paties asmens pavardė. Tiek pagal įstatymą, tiek pagal 1996 m. gegužės 21 d. Bendradarbiavimo sutartį rizika dėl laidavimo polisų išdavimo, tarp jų ir susijusi su draudėjo ar kitų nenustatytų asmenų įvykdytais sukčiavimo, apgaulės ar klastojimo veiksmais, tenka draudimo įmonei. Krovinio muitinio tranzito procedūrą privalėjo vykdyti UAB,,Skuja“, t. y. asmuo, už kurį laidavo atsakovas. Jeigu UAB,,Skuja“, pati būdama krovinio laikinąja saugotoja ir turėdama šiam kroviniui jai išduotus laidavimo polisus, bendruosiuose dokumentuose muitinės procedūros vykdytojais nurodė atsitiktinių nusikaltėlių pasamdytų vairuotojų darbovietes, tai atsakomybė už tokius UAB,,Skuja“ veiksmus tenka atsakovui, nes jis laidavo už UAB,,Skuja“.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. sausio 29 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal 1996 m. gegužės 21 d. Bendradarbiavimo sutartį atsakovas, kaip draudikas, įsipareigojo muitinei sumokėti draudimo išmoką, jeigu muitinės procedūros vykdytojas tinkamai neįvykdys įsipareigojimų. Tačiau iš šios sutarties turinio išplaukia, kad ir kita sutarties šalis (muitinė) turi pareigą muitinės procedūras atlikti nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Nuostatos laikytis teisės normų reikalavimų, vykdant muitinės procedūras, yra įtvirtintos teisės normose, reglamentuojančiose muitinės veiklą (Muitinės įstatymas, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka, Finansų ministerijos 1996 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. 63 patvirtintą Bendrojo dokumento pildymo instrukcija).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad muitinė, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra užkirsti kelią kontrabandai bei kitokiems muitų taisyklių pažeidimams, pati netinkamai vykdė muitinio tranzito procedūras. Tokie jos veiksmai, kaip netinkamai užpildytų bendrųjų dokumentų įforminimas, duomenų į kompiuterį įvedimas ir jų išsiuntimas Muitinės departamentui apie muitinio tranzito procedūrų užbaigimą, kai Panevėžio teritorinė muitinė neturėjo bendrųjų dokumentų penktojo egzemplioriaus, o Saločių muitinės postas septintojo egzemplioriaus apie procedūrų užbaigtumą, Klaipėdos teritorinėje muitinėje buvimas bendrųjų dokumentų bei draudimo polisų apie tai, kad muitinio tranzito procedūros baigtos, bei raštas ant Panevėžio teritorinės muitinės firminio blanko apie muitinės tranzito procedūros užbaigimą, gautas Klaipėdos teritorinės muitinės, įrodo, kad muitinė netinkamai ir nesąžiningai vykdė muitinio tranzito procedūras ir tai lėmė, kad prekės iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos buvo neišvežtos. Muitinė (kreditorius) neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti ir tinkamai vykdyti muitinę priežiūrą, t. y. dėl muitinės neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų buvo neįvykdyta prievolė, už kurią atsakovas laidavo muitinei pagal laidavimo sutartis (draudimo polisus). Jeigu prievolė buvo neįvykdyta dėl kreditoriaus kaltės, skolininkas neatsako už šią prievolę.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų normas, reglamentuojančias muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarką (procedūros vykdytojo įsipareigojimų).
Muitinė 1997 m. rugsėjo 16 d. neturėjo vykdyti muitinio tranzito procedūrų, nes ji nebuvo muitinio tranzito procedūros vykdytoja, negabeno prekių (spiritą) iš vienos muitinės įstaigos į kitą, neturėjo disponavimo šiomis prekėmis arba jų vežimo teisės, kaip kad tai nustatyta Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtintos Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarkos 1.9, 3, 5 punktuose. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tranzito procedūros vykdytoja buvo UAB „Skuja“. Tranzito procedūros neužbaigimą lėmė ne muitinės klaidingi veiksmai, bet kitų asmenų neteisėti veiksmai. Baudžiamojoje byloje nebuvo nagrinėjamas muitinės pareigūnų kaltės klausimas, nuosprendis priimtas ne dėl muitinės pareigūnų, bet dėl kitų asmenų. Muitinės pareigūnų neteisėtų ar nesąžiningų veiksmų nenustatyta. Dėl to nepagrįsta teisėjų kolegijos išvada, kad muitinė pati netinkamai ir nesąžiningai vykdė muitinio tranzito procedūras.
2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos įsipareigojimų muitinei įvykdymo užtikrinimo priemonių prigimties klausimais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. lapkričio 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1227/2000, išaiškino: draudikui sudarius visų pirma sutartį su draudėju (muitinės skolininku), t. y. išdavus draudimo liudijimą (polisą) ir jį pateikus muitinei, muitinei suteikiama teisinė draudiminė apsauga, t.y. vieno ūkio subjekto (muitinės) rizika pereina kitam ūkio subjektui (draudimo įmonei). Muitinė neprivalo ir neturi galimybės kontroliuoti draudėjo (muitinės procedūros vykdytojo) patikimumo, nes pagal įstatymus tai turi užtikrinti savo rizika specialios paskirties ūkio subjektai – draudimo įmonės ir tai yra jų veiklos esmė. Draudimo įmonė turi būti suinteresuota patikrinti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius rizikos požymius, kliento patikimumą, tarp jų – ir galimą draudėjo apgaulę, sukčiavimą, dokumentų klastojimą ir pan. Nuo muitinės valios nepriklauso, kokiam asmeniui draudimo įmonė išduoda laidavimo raštus, nes klientus pasirenka pačios draudimo įmonės ir klientų patikimumui patikrinti turi teisę ir galimybę pasinaudoti įvairiomis organizacinėmis priemonėmis, kad būtų maksimaliai sumažinta rizika.
Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė žinojo, kokią padidintos rizikos prekė bus gabenama. Ji, laiduodama už prekių tranzito procedūros tinkamą atlikimą, turėjo įvertinti visus rizikos faktorius. Tačiau ji, išduodama draudimo polisus, nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga. Teisėjų kolegija neatsižvelgė į draudimo bendrovės aplaidumą ir netinkamą kontrolę teikiant draudimo paslaugas bei platinant laidavimo raštus ir neįvertino jo atsakomybės, nors visuose teisės aktuose, susijusiuose su garantijų taikymu, nustatyta draudimo bendrovės atsakomybė už duomenų, pateiktų draudimo polisuose, atitiktį.
Kasaciniu skundu ieškovas Klaipėdos teritorinė muitinė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į muitinio prekių tranzito esmę ir tikslus, sutapatindamas muitinio tranzito procedūrą su jos įforminimu,
Teisėjų kolegija nepagrįstai konstatavo muitinės nesąžiningus veiksmus. Muitinė nevykdo muitinės procedūrų, tik prižiūri jų vykdymą. Muitinei pateikti draudimo polisai atitiko visus įstatymo reikalavimus, jie buvo oficialūs atsakovo raštai, tinkamai patvirtinti ir pasirašyti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad muitinio tranzito deklaracijos buvo suklastotos (patvirtintos ne muitinės pareigūno spaudu), byloje muitinės pareigūnams nebuvo keliama įtarimų ar pateikta kaltinimų dėl dalyvavimo kontrabandoje.
2. Vyriausybė 1995 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 497 „Dėl garantijų taikymo atliekant muitinės procedūras“ ne tik suteikė draudimo bendrovėms teisę teikti papildomas draudimo paslaugas, bet ir uždėjo atsakomybės naštą, įvertinus visus rizikos faktorius dėl ūkio subjekto patikimumo, prisiimti skolininko įsipareigojimus, susijusius su prekėms taikoma muitinės procedūra, ir užtikrinti, kad ji bus užbaigta.
Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo aplaidumą ir netinkamą kontrolę teikiant draudimo paslaugas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, išduodamas laidavimo polisus. Jis aplaidžiai vykdė išduodamų draudimo polisų apskaitą, neįvertino rizikos faktorių ir nereikalavo iš asmenų, už kuriuos garantavo, ataskaitų apie įvykdytas procedūras. Šio aplaidumo ir blogos kontrolės pasekmė – įvykdyta spirito kontrabanda, nesumokėti mokesčiai ir padaryta žala valstybei. Pagal šalių sudarytą Bendradarbiavimo sutartį ir išduotus draudimo polisus atsakovas privalo atlyginti muitinei atsiradusią skolą dėl nebaigtų muitinės procedūrų.
Atsiliepimuose į kasacinius skundus atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundus atmesti. Jame nurodoma, kad muitinės pareigūnų veiksmų vertinimas dėl teisės aktų reikalavimų yra nagrinėjamos bylos tyrimo dalykas. Dėl to tai, kad jų veiksmai nėra įvertinti baudžiamosios teisės požiūriu, nėra kliūtis juos įvertinti šiame ginče. Teisėjų kolegija pagrįstai nustatė, kad skola muitinei atsirado ne dėl UAB „Skuja“ veiksmų, o dėl neteisėtų UAB „Transnavas“ ir firmos „A-2“ ir muitinės darbuotojų, sankcionavusių spirito muitinį tranzitą šios procedūros vykdytojams (vežėjams), pagal bendruosius dokumentus priėmusiems muitinio tranzito procedūrų vykdytojų pareigas, bet nepateikusiems savo prievolių įvykdymo užtikrinimo garantijų, veiksmų. Teisėjų kolegija teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei nenukrypo nuo teismų praktikos.
Prisidėjimuose prie kasacinių skundų Klaipėdos rajono apylinkės prokuratūra palaiko skundų argumentus ir prašo juos tenkinti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, yra pagrįsti.
Šiam ginčui taikytini prekių gabenimo tranzitu metu (1997 m. rugsėjo 16 d.) galioję teisės aktai: Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1610 patvirtinta Muitinio tranzito procedūros atlikimo tvarka, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 980 patvirtinta Skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymo užtikrinimo tvarka, Muitinės departamento 1996 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. 407 patvirtinta Garantijų taikymo muitinėje tvarka, 1964 m. CK.
Muitinis tranzitas yra ne Lietuvos prekių gabenimas per Lietuvos Respublikos muitinės įstaigas muitinei prižiūrint. Tranzitu gabenamos prekės neapmokestinamos muitais ir mokesčiais. Muitinio tranzito esmė yra ta, kad gabenamos prekės nepakliūtų į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir būtų išvežtos iš Lietuvos. Priešingu atveju išlieka pavojus, kad neapmokestintos prekės paklius į vidaus rinką, o valstybė patirs nuostolių dėl jų nelegalaus realizavimo.
Muitinis tranzitas yra įforminamas specialia muitinio tranzito procedūra, kurios tikslas – neleisti prekėms be apmokestinimo legaliai ar nelegaliai pakliūti į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Ši procedūra pradedama prekių pateikimu išvykimo įstaigai – muitinės įstaigai, kurioje pradedama muitinio tranzito procedūra, – ir pabaigiama prekių pateikimu paskirties įstaigai – muitinės įstaigai, kurioje užbaigiama muitinio tranzito procedūra. Vien šių procedūrų įforminimas nereiškia, kad įvyko ir pasibaigė muitinis tranzitas. Jį galima pripažinti pasibaigusiu tik nustačius, kad prekės nepateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ir buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos.
Už muitinio tranzito procedūros tinkamą įvykdymą (t. y. kad ji bus užbaigta ir prekės išvežtos iš Lietuvos) atsako šios procedūros vykdytojas – asmuo (skolininkas), įsipareigojęs muitinei (kreditoriui) įvykdyti reikalavimus, susijusius su prekėms taikoma muitinio tranzito procedūra. Procedūros vykdytojo įsipareigojimų įvykdymas gali būti užtikrinamas laidavimu. Laiduotojas – tai asmuo, kuris įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (1964 m. CK 212 straipsnis). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidarieji skolininkai (1964 m. CK 214 straipsnis)
Pagal Skolininko įsipareigojimų muitinei įvykdymo užtikrinimo tvarkos 11 punktą laiduotoju gali būti tik specialus subjektas – Lietuvos Respublikoje įsteigta ir veikianti banko įstaiga arba draudimo įmonė (draudikas), turinti banko ar draudimo įmonės veiklos licenziją ir sudariusi su Muitinės departamentu bendradarbiavimo sutartį. Laiduotojas privalo raštu įsipareigoti muitinei atlyginti laidavimo dokumente nurodyto dydžio skolą muitinei, jeigu asmuo, pateikęs laidavimo dokumentą, prisiimtų įsipareigojimų neįvykdo ar juos įvykdo netinkamai (12 punktas) ir tokiu atveju skolininkas ir laiduotojas atsako kaip solidarieji skolininkai (15 punktas).
Draudikui sudarius laidavimo sutartį su draudėju (muitinės skolininku), muitinei suteikiama teisinė draudiminė apsauga. Muitinė neprivalo ir neturi galimybės kontroliuoti draudėjo (muitinės procedūros vykdytojo) patikimumo, nes pagal įstatymus tai turi užtikrinti savo rizika specialios paskirties ūkio subjektai – draudimo įmonės. Išdavus muitinei tinkamai įformintą draudimo įmonės laidavimo dokumentą, visą riziką dėl mokesčių muitinei nesumokėjimo, tarp jų ir susijusi su draudėjo ar kitų asmenų įvykdytais sukčiavimo, apgaulės ar klastojimo veiksmais, tenka draudimo įmonei.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas – draudimo UAB „Baltijos garantas” ir Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, siekdami užtikrinti mokestinių prievolių, susijusių su muitinės procedūromis, įvykdymą, 1996 m. gegužės 21 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį. Šia sutartimi jie susitarė, kad muitinė pripažįsta ir priima draudimo UAB “Baltijos garantas” išduotus fiziniams ir juridiniams asmenims laidavimo dokumentus (polisus), užtikrinant skolos muitinei atlyginimą, jeigu asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys laiku ir tinkamai įsipareigojimų muitinei (1.1 punktas). Atsakovas, remdamasis sudaryta su Muitinės departamentu bendradarbiavimo sutartimi, 1997 m. rugsėjo 16 d. išdavė muitinio tranzito procedūros vykdytojui – UAB „Skuja“ – du draudimo polisus (draudimo suma – 6 800 000 Lt), kuriais įsipareigojo atsakyti skolininko UAB,,Skuja” kreditoriui (Klaipėdos teritorinei muitinei), skolininkui neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų muitinei – tinkamai įvykdyti (t. y. užbaigti) muitinio tranzito procedūrą.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad, gabenant prekes per Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, taikant muitinio tranzito procedūrą, prekės iš Lietuvos nebuvo išgabentos, t. y. muitinio tranzito procedūra nebuvo užbaigta. Muitinės procedūros vykdytojas UAB „Skuja“ (skolininkas) neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūra, dėl to skolininkui atsirado prievolė sumokėti muitinei muitų ir mokesčių skolą.
Atsakovo 1997 m. liepos 11 d. patvirtintų Atsakomybės, atliekant muitinės procedūras, savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 001 3.1 punkte nustatyta, kad draudiminis įvykis – tai įstatymais ir kitais norminiais aktais nustatytas draudėjo prievolės sumokėti skolą, atsiradusią atliekant visas muitinės procedūras ar kitus muitinės sankcionuotus veiksmus, muitinei neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas.
Taigi nagrinėjamu atveju įvyko draudiminis įvykis – muitinės tranzito procedūra nebuvo baigta ir atsirado skola muitinei. Atsakovas laidavo už skolininką, todėl privalo vykdyti laidavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus ir sumokėti muitinei atsiradusią 6 800 000 Lt skolą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalių ginčą, todėl šio teismo sprendimas paliktinas galioti, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 10 d. sprendimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Pranas Žeimys
Janina Januškienė
Algis Norkūnas
