Dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-274/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.8; 28.1

„S“

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Virgilijaus Grabinsko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB Turto banko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB,,Salta“ ieškinį atsakovui AB Turto bankui dėl kredito sutarties pripažinimo negaliojančia bei AB Turto banko priešieškinį UAB,,Salta“ dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Salta“ (buvusi AB „Salta“) teismo prašė pripažinti negaliojančiomis 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito ir įkeitimo sutartis, sudarytas Lietuvos žemės ūkio banko operacinės valdybos ir AB „Salta“, atstovaujamos J. N. Patikslinęs ieškinį, ieškovas teismo prašė pripažinti negaliojančia tik 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutartį.

Ieškovas nurodė, kad 1995 m. rugsėjo 11 d. AB „Salta“ ir Lietuvos žemės ūkio banko operacinės valdyba sudarė kredito ir įkeitimo sutartis. Apie AB „Salta“ vardu paimtą 2 500 000 Lt paskolą ir UAB „Salta“ nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio Vilniuje, Liepyno g. 11a, įkeitimą AB Lietuvos žemės ūkio bankui akcininkams nebuvo žinoma. Dėl šios paskolos paėmimo ir turto įkeitimo nebuvo priimta visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimo. Ieškovas neturi duomenų, kad tuomečiam generaliniam direktoriui J. N. būtų suteiktas įgaliojimas atstovauti bendrovei, imant kreditą iš banko ir įkeičiant bendrovės turtą, todėl ginčijama sutartis sudaryta asmens, neturinčio tam įgaliojimų. AB „Salta“ negavo 2 500 000 Lt, ši suma į bendrovės sąskaitą nebuvo pervesta. Paskolos gavimas neužfiksuotas įmonės buhalterinėje apskaitoje. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1995 m. rugsėjo 11 d. sudarytos kredito ir įkeitimo sutartys 1996 m. rugsėjo 25 d. buvo pakeistos, pratęsiant kredito grąžinimo terminą. Susitarimus dėl sutarčių pakeitimo pasirašė tuometis valdybos pirmininkas R. T., kurio įgaliojimai buvo nustatyti AB „Salta“ valdybos posėdžio protokole Nr. 6A. Šiame protokole nurodyta, kad posėdyje dalyvavo J. N., R. T., G. K., tačiau apie valdybos posėdį nebuvo informuoti kiti valdybos nariai. Nors negaliojančiame valdybos posėdžio protokole nurodoma tik dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo, tačiau, R. T. pasirašant susitarimus, buvo ne tik pratęstas kredito grąžinimo terminas, bet ir suteikta bankui teisė ne ginčo tvarka nusirašyti lėšas, esančias AB „Salta“ sąskaitoje. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1995 m. rugsėjo 11 d. įkeitimo sutartis negalioja, nes AB Turto bankas atsisakė įkeitimo, ir teismas leido parduoti įkeistą turtą, todėl klausimas dėl įkeitimo sutarties panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia nespręstinas.

Atsakovas AB Lietuvos žemės ūkio banko Vilniaus skyrius pateikė priešieškinį dėl 2 500 000 Lt paskolos, 1 162 016,89 Lt palūkanų, 886 844 delspinigių, iš viso – 4 548 860,89 Lt priteisimo iš AB „Salta“.

Atsakovas nurodė, kad 1995 m. rugsėjo 8 d. AB „Salta“ generalinis direktorius J. N. kreipėsi į AB Lietuvos žemės ūkio banką su prašymu suteikti bendrovei 2 500 000 Lt paskolą. Kartu su prašymu buvo pateiktas ir bendrovės verslo planas bei 1995 m. birželio 6 d. AB „Salta“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo išrašas, kuriuo buvo pritarta 700 000 JAV dolerių paskolos paėmimui. 1995 m. rugsėjo 11 d. bankas kredito komisijos posėdyje nusprendė suteikti prašomą paskolą. Pagal 1995 m. rugsėjo 11 d. sutartį Nr. 11, AB „Salta“ buvo suteikta 2 500 000 Lt paskola, kuri iki 1996 m. rugsėjo 11 d. turėjo būti grąžinta. Kredito sutartį pasirašė bendrovės generalinis direktorius J. N. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 10 punktą, AB „Salta“ įstatų 10.3 punktą bendrovės vadovas turėjo teisę sudaryti minėtą sandorį. Tuo pagrindu bendrovei buvo atidaryta sąskaita ir patvirtintos bendrovės vadovo bei vyriausiojo finansininko parašų pavyzdžių kortelės. Paskolos gražinimui užtikrinti 1995 m. rugsėjo 11 d. pagal turto įkeitimo sutartį buvo įkeistas laboratorinis pastatas, priklausantis AB „Salta“. Suėjus paskolos grąžinimo terminui AB „Salta“ su banku neatsiskaitė. 1996 m. rugsėjo 11 d. bankas gavo AB „Salta“ valdybos pirmininko R. T. raštą dėl termino paskolai grąžinti atidėjimo. Tuo tikslu bankas sudarė 1996 m. rugsėjo 25 d. paskolos sutarties pakeitimus ir atidėjo terminą. Tačiau bendrovė su banku neatsiskaitė net ir pratęsus terminą. UAB „Salta“ priklausantis pastatas, esantis Vilniuje, Liepyno g. 11a, 2002 m. birželio 3 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas, dalis pastato kainos, t. y. 239 414 Lt, buvo sumokėta AB Turto bankui. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, AB „Salta“ 1997 m. kovo 18 d. tuomečiam AB Lietuvos žemės ūkio bankui buvo skolinga 4 788 274,89 Lt. Skolą sudaro: 2 500 000 Lt paskola, 1 401 430,89 Lt palūkanų ir 886 844 Lt delspinigių. 1998 m. liepos 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi AB Lietuvos žemės ūkio bankas perleido AB Turto bankui reikalavimo teisę į AB „Salta“ pagal 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutartį Nr. 11 ir jos 1996 m. rugsėjo 25 d. pakeitimą bei 1995 m. rugsėjo 11 d. turto įkeitimo sutartį. Kadangi AB Turto bankui buvo grąžinta 239 414 Lt, tai ieškinys dėl palūkanų dalies mažintinas nurodyta suma, ir iš UAB „Salta“ ieškovo naudai priteistinos 1 162 016,89 Lt palūkanos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 13 d. sprendimu: ieškinio dalį dėl 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė; priešieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš UAB „Salta“ AB Turto bankui 2 500 000 Lt paskolos, 1 162 016,89 Lt palūkanų, 443 422 Lt delspinigių, atmetė priešieškinio dalį dėl 443 422 Lt delspinigių priteisimo, nutraukė bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo pripažinti 1995 m. rugsėjo 11 d. turto įkeitimo sutartį negaliojančia, dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 239 414 Lt palūkanų.

Teismas, ištyręs bylos medžiagą, konstatavo, kad ginčijamos kredito sutarties pasirašymo metu galiojusio 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 10 punktas bei AB „Salta“ įstatų 10.3 punktas, pagal kuriuos bendrovės vadovui J. N. suteikta teisė bendrovės vardu sudaryti ginčijamą sandorį. Šalims pasirašius kredito sutartį, bankas atidarė bendrovei paskolinę sąskaitą ir pervedė į ją pinigines lėšas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bylos medžiaga įrodyta, kad 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutarties pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo atsirado prievoliniai santykiai. Teismo sprendimu 1995 m. rugsėjo 11 d. kredito sutartis yra galiojanti ir jos sąlygas privalo vykdyti ieškovas.

1964 m. CK 197 straipsnio pagrindu, teismas priteistiną delspinigių sumą mažino ir iš ieškovo atsakovui priteisė 443 422,00 Lt delspinigius. Kadangi teismas nustatė, kad AB „Salta“, pardavusi nekilnojamąjį turtą, AB Turto bankui grąžino 239 414 Lt, tai sprendė, kad AB Turto banko priešieškinio reikalavimai dėl palūkanų dalies mažintini nurodytos sumos dydžiu. Teismas bylos dalį dėl priešieškinio reikalavimo priteisti 239 414, 00 Lt palūkanų nutraukė, o ieškovui AB „Salta“ atsisakius ieškinio reikalavimo pripažinti 1995 m. rugsėjo 11 d. turto įkeitimo sutartį negaliojančia, nutraukė ir šią bylos dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. sausio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegija nustatė, kad ieškovas, ginčydamas 1995 m. rugsėjo 11 d. su Lietuvos žemės ūkio banku sudarytą kredito sutartį, ieškinyje nurodė du pagrindus: kad kredito sutartį bendrovės vardu sudarė tinkamų įgalinimų tam neturintis tuometis įmonės vadovas J. N.; kad paskolinta pinigų suma faktiškai nebuvo perduota AB,,Salta“. Nors ieškovas šiems reikalavimams atitinkančių materialinės teisės normų ieškinio pareiškimuose tiksliai nenurodė, tačiau kolegija sprendė, kad teismas privalo nagrinėti bylą pagal ieškovo faktiškai suformuluotą, t. y. faktinėmis bylos aplinkybėmis apibrėžtą materialinį teisinį reikalavimą. Tiek ieškiniuose, tiek ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovas, įrodinėdamas antrąjį ieškinio pagrindą, teikė ne tik savo finansinius dokumentus, patvirtinančius, kad paskolinti pinigai nepateko į įmonės sąskaitą ir nebuvo apskaityti įmonės buhalteriniuose dokumentuose, bet ir įrodinėjo kitos sandorio šalies - banko - nesąžiningus veiksmus, turėjusius įtakos, ieškovo nuomone, tam, kad paskolinti pinigai nebūtų panaudoti pagal sutartyje nurodytą paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pastarosios aplinkybės netyrė ir skundžiamame sprendime dėl to nepasisakė, ieškovo pateiktų įrodymų nevertino. Kolegija sprendė, kad iš byloje esančios parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelės matyti, kad banke patvirtinti įmonės direktoriaus ir vyr. buhalterio parašai. Kiti bankiniai dokumentai – pareiškimas sąskaitai atidaryti, mokėjimo pavedimas, patvirtinantis valiutos pirkimą iš banko, mokėjimo pavedimai, kuriais paskoliniai pinigai pervesti UAB,,Finmedija“, pareiškimas tarptautiniam pavedimui - pasirašyti būtent šių asmenų. Šiais dokumentais teismas pagrindė argumentą, kad banko paskolinti pinigai realiai buvo perduoti bendrovei. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad V. V. nebuvo įmonės,,Salta“ buhalteris, o sutiko pasirašyti tik kito asmens – R. T. (tuomečio bendrovės valdybos pirmininko) - paprašytas ir šiam pažadėjus, kad pinigai bus grąžinti. Kolegija taip pat nustatė, kad tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, įmonės,,Salta“ vyriausioji finansininkė buvo A. P., ji pasirašinėjo ir visus finansinius dokumentus. Šias aplinkybes patvirtino ji pati, apklausta ikiteisminio tyrimo pareigūnų, taip pat ir minėtus finansinius dokumentus kaip vyr. finansininkas pasirašęs V. V. Kolegija sprendė, kad šioje situacijoje reikėtų spręsti, ar bankas, tvirtinantis parašų pavyzdžius ir po to šiems asmenims pasirašius atitinkamus bankinius dokumentus, kurių pagrindu pervedamos pinigų sumos, privalėjo nustatyti pasirašiusių asmenų funkcijas ir ar bankui nekyla dėl to atsakomybės už pervestų pinigų tolimesnį judėjimą.

Ieškovas nurodė, kad baudžiamojoje byloje buvo tirtas Lietuvos žemės ūkio banko Operacinės valdybos posėdžio, įvykusio 1995 m. rugsėjo 11 d., kurio pagrindu bendrovei buvo suteikta paskola, teisėtumas. Tiriant šią aplinkybę, buvo apklausti liudytojai, banko darbuotojai, analizuojamas pinigų judėjimas. Kolegijos sprendimu, nurodytos aplinkybės yra svarbios, vertinant banko veiksmus ir darant išvadą apie paskolintų pinigų perdavimą. Pasak kolegijos, teismas šių įrodymų nevertino, baudžiamosios bylos neišreikalavo ir neprijungė, dėl to jokių išvadų nedarė, o konstatuodamas aplinkybę apie pinigų pervedimą bendrovei, apsiribojo tuo, kad pinigus iš paskolinės sąskaitos bendrovė galėjo laisvai naudoti ir panaudojimo tikslingumo bankas neprivalėjo kontroliuoti. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia pozicija nėra teisinga ir pagrįsta, nes ji galėtų būti paneigta, nustačius banko neteisėtus veiksmus, ir, priešingai, visiškai patvirtinta, jeigu būtų nustatyta, jog bankas, suteikdamas paskolą, veikė nepriekaištingai (CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Kolegijos sprendimu, vertinant banko sąžiningumą, būtina išanalizuoti ir kitus ieškovo pateiktus įrodymus, būtent: jo nurodytą aplinkybę dėl bankui pateikto verslo plano analizės, taip pat bankui teikiamas įmonės finansines ataskaitas, kuriose skola bankui nebuvo parodyta. Vertinant banko veiksmus, kartu jo pareikšto priešieškinio pagrįstumą, svarbu nustatyti, dėl kokios priežasties bankas atsisakė įkeitimo teisės į pastatą, kuriuo buvo užtikrintas paskolos grąžinimas, ir pasitenkino tik daliniu pinigų jam perdavimu – 239 414 Lt, pardavus pastatą. Kita, kolegijos nuomone, svarbi nagrinėtinam ginčui aplinkybė – ar įmonės akcininkai žinojo apie kredito sutarties sudarymą ir jeigu nežinojo, ar vėlesni veiksmai rodo jų pritarimą minėtam sandoriui.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bankui pateiktas akcininkų susirinkimo protokolo išrašas teismine tvarka nenuginčytas, todėl patvirtina akcininkų valią. Kolegijos sprendimu, teismas nevertino ieškovo pateiktų argumentų, ieškovo nuomone, patvirtinančių aplinkybę, jog šis dokumentas yra suklastotas. Pagal CPK 184 straipsnio 1 dalį, šalis, pareiškusi, jog įrodymas yra suklastotas, teismo įpareigojimu privalo pateikti tokio suklastojimo įrodymus. Ieškovas, pareiškęs apie visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo suklastojimą, pateikė kitą tos pačios dienos (1995 m. birželio 6 d.) AB,,Salta“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad minėtame susirinkime kredito suteikimas bendrovei nebuvo svarstomas. Be to, ieškovas nurodė, jog šias aplinkybes gali patvirtinti susirinkime dalyvavę asmenys. Ieškovui pateikus šiuos įrodymus ir pareiškus apie dokumento suklastojimą, teismas neturėjo apsiriboti konstatavimu, kad protokolas nenuginčytas teisme, ir daryti išvadą apie akcininkų pritarimą dėl kredito sutarties sudarymo, o turėjo ištirti ir įvertinti ieškovo pateiktus įrodymus ir tik po to spręsti, ar jie pakankami suklastojimo faktui patvirtinti.

Teisėjų kolegijos nuomone, pateiktų byloje įrodymų pagrindu galima daryti išvadą, kad byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos fizinių asmenų, dalyvavusių sudarant ginčo sandorį, R. T. ir J. N. - teisėms ir pareigoms, todėl turėtų būti svarstoma dėl jų įtraukimo dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų. Šiuo atveju jų atsakomybės nebuvimui konstatuoti nepakanka aplinkybės, jog ikiteisminis tyrimas dėl jų nutrauktas, nenustačius jų veikoje nusikaltimų sudėties. Nagrinėjant pareikštus ieškinį ir priešieškinį, negalima šių asmenų civilinės teisinės atsakomybės nei konstatuoti, nei paneigti, tačiau jų įtraukimu į bylą būtų užtikrinta jų civilinių teisių apsauga, jeigu pagal bylos aplinkybes būtų galima įžvelgti šių asmenų atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas AB Turto bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjamos bylos esmė yra nustatyti, ar susidarė paskoliniai santykiai tarp tuomečio Lietuvos žemės ūkio banko ir AB „Salta“ (dabar UAB „Salta“). Byloje nėra ginčo, kad LŽŪB pagal paskolos sutartį, sudarytą su AB „Salta“, sumokėjo paskolos sumą. Ginčas kyla dėl paskolos gavėjo. Pirmosios instancijos teismas ištyrė tiek ieškovo, tiek atsakovo byloje pateiktus dokumentus. Tiek ieškinyje, tiek posėdžio metu AB „Salta“ neprašė papildomai apklausti liudytojų ar įtraukti į bylą kitų asmenų. Bendrovė nenurodė, kad 2005 m. lapkričio 2 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą pateikti duomenys yra klaidingi ir juos reikėtų patikrinti. UAB „Salta“ apeliacinio skundo negrindė aplinkybėmis, kad pirmojoje instancijoje nebuvo apklausti liudytojai ar neišreikalauti trūkstami dokumentai arba neįtraukti į bylą reikalingi asmenys. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 320 straipsnio nuostatas, savo iniciatyva nuspręsdamas, kad papildomai reikia tirti aplinkybes, įrodančias arba paneigiančias, kad LŽŪB suteikdamas paskolą veikė nepriekaištingai. UAB „Salta“ apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, patvirtinančių banko nesąžiningumą. Apeliaciniame procese, kaip ir pirmosios instancijos teismo procese, galioja rungimosi (CPK 12 straipsnis), dispozityvumo (CPK 13 straipsnis) principai. Šie veiksmai riboja teismo galimybę pačiam inicijuoti apeliacinį procesą, taip pat pradėti aiškinti aplinkybes ar faktus, kurių aiškintis neprašo apeliantas. Apeliacinės instancijos teismo apeliacinio bylos nagrinėjimo ribų peržengimas pripažįstamas proceso teisės pažeidimu, sudarančiu pagrindą panaikinti priimtą procesinį sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Salta“ prašo jį atmesti. Jis nurodo, kad, siekiant išspręsti šalių ginčą, nepakanka tik atsakyti į klausimą, ar LŽŪB pagal paskolos sutartį AB „Salta“ sumokėjo paskolos sumą ar ne. Ginčo esmė – nustatyti ir įvertinti tikruosius tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tarp jų ir šalių atstovų elgesį sandorio sudarymo metu, tikruosius ketinimus. Tai yra svarbu nustatant, kokios iš tiesų teisės ir pareigos ginčo šalims buvo sukurtos ir kas turėtų atsakyti už šių veiksmų pasekmes.

Ieškovui pirmosios instancijos teisme tvirtinant ir teikiant įrodymus apie tai, kad kredito sutarties sudarymo metu AB „Salta“ vardu veikęs generalinis direktorius J. N. atstovavo ne įmonės, o kitų asmenų interesams, jis ir R. T. teikė bankui tikrovės neatitinančius suklastotus dokumentus, niekada negavo įmonės pritarimo šiam sandoriui, kitaip tariant – teismui pateikiant įrodymus bei argumentus apie tai, kad šį sandorį iš paskolos gavėjo pusės sudarė neturintis tam įgaliojimo asmuo, pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškintis aplinkybes, susijusias su kitos šalies – banko – nesąžiningumu, nes tik nustačius bei įvertinus šias aplinkybes būtų galima atsakyti į klausimą, kas yra atsakingas už su kredito grąžinimu susijusios prievolės vykdymą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1995 m. birželio 6 d. įvykusiame AB „Salta“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo pritarta dėl 700 000 JAV dolerių kredito paėmimo gamybinei ir prekybinei veiklai išplėsti. Ieškovas 1995 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl 2 500 000 Lt kredito suteikimo. 1995 m. rugsėjo 11 d. banko operacinės valdybos kredito komisijos posėdyje buvo nutarta suteikti bendrovei prašomą kreditą, nustatant 30 procentų dydžio metinę palūkanų normą. 1995 m. rugsėjo 11 d. šalys sudarė kredito sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti 2 500 000 Lt dydžio paskolą AB „Salta“, o bendrovė - iki 1996 m. rugsėjo 11 d. ją grąžinti. Tą pačią dieną šalys sudarė įkeitimo sutartį, pagal kurią AB „Salta“ įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį laboratorinį pastatą, esantį Vilniuje, Liepyno g. 11a. Abi sutartis bendrovės vardu pasirašė gen. direktorius J. N. AB „Salta“ valdybos posėdyje, įvykusiame 1996 m. rugsėjo 11 d., nutarta pratęsti kredito grąžinimą iki 1996 m. spalio 15 d.; dokumentus įgaliotas pasirašyti R. T. AB „Salta“ vardu atsakovas atidarė paskolinę sąskaitą, į kurią buvo pervesti pinigai.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, motyvavo, kad ieškinys buvo pareikštas dviem pagrindais, t. y. kad ginčijamą kredito sutartį bendrovės vardu sudarė tinkamų įgalinimų tam neturintis tuometis įmonės vadovas J. N. ir kad paskolinta pinigų suma faktiškai nebuvo perduota AB „Salta“, t. y. nebuvo panaudota pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tirti aplinkybes, ar bankas buvo sąžiningas, nes jos galėjo turėti įtakos tam, kad paskolinti pinigai nebūtų panaudoti pagal paskirtį. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendimu, trečiaisiais asmenimis į bylą turėti būti įtraukti J. N. bei R. T., nes gali būti nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų. Su apeliacinės instancijos teismo išvadomis negalima sutikti.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad ieškovas 1995 m. rugsėjo 8 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl 2 500 000 Lt kredito suteikimo, todėl 1995 m. rugsėjo 11 d. šalys sudarė ginčijamą kredito sutartį, o tam, kad paskolos grąžinimas būtų užtikrintas, sudarė 1995 m. rugsėjo 11 d. ieškovui nuosavybės teise priklausančio laboratorinio pastato įkeitimo sutartis. Veikti ieškovo vardu buvo įgaliotas AB „Salta“ generalinis direktorius J. N. Jam išduotame 1995 m. rugsėjo 11 d. įgaliojime Nr. 54 nustatyta, kad AB „Salta“ įgalioja generalinį direktorių – valdybos pirmininką J. N. - pasirašyti kredito gavimo ir laboratorinio korpuso įkeitimo sutartį. Įgaliojimą pasirašė stebėtojų tarybos pirmininkė G. K. Atsakovas neturėjo jokio pagrindo šiuo įgaliojimu abejoti. Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad J. N. veikė ne tik įgaliojimo pagrindu, bet ir vadovaudamasis AB „Salta“ įstatų 10.3 punktu, kuriame nustatyta, kad bendrovės generalinis direktorius, vadovaudamasis bendrovės įstatais, akcininkų susirinkimų ir valdybos nutarimais sudaro bendrovės sandorius.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad AB „Salta“ valdybos posėdyje, įvykusiame 1996 m. rugsėjo 11 d., buvo nutarta pratęsti kredito grąžinimą iki 1996 m. spalio 15 d.; dokumentus įgaliotas pasirašyti valdybos pirmininkas R. T. Šalys, 1996 m. rugsėjo 25 d. raštišku susitarimu, paskolos grąžinimo terminą pratęsė iki 1996 m. spalio 15 d. Vadovaudamasis visomis aptartomis aplinkybėmis ir pateiktais rašytiniais įrodymais, kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad J. N., kaip AB „Salta“ generalinis direktorius, turėjo teisę AB „Salta“ vardu pasirašyti kreditavimo sutartį, o R. T., kaip AB „Salta“ valdybos pirmininkas, - teisę tartis dėl kreditavimo sutarties pakeitimų. Atsakovas turėjo pakankamą pagrindą sudaryti ir pasirašyti ginčijamus sandorius atstovaujant bendrovei šiems asmenims.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepagrįstas ieškovo teiginys, jog paskolos bendrovė negavo, nes bylos medžiaga nustatyta, kad į ieškovui atidarytą paskolinę sąskaitą atsakovas pervedė 2 500 000 Lt, todėl kredito sutarties pagrindu tarp šalių atsirado paskoliniai santykiai (T. 1, b. l. 29-33).

Kasacinis teismas konstatuoja, kad tos aplinkybės, kaip bendrovė disponavo gautomis piniginėmis lėšomis ir kokiems tikslams jas panaudojo, nėra šios civilinės bylos dalykas. Kartu teismas pažymi, kad tuo atveju, jeigu ieškovas sprendžia, kad J. N. ir R. T. veikė nesąžiningai, t. y. gautą kreditą panaudojo savo interesais, tada ieškovas turi teisę ginti savo pažeistą teisę pareikšdamas atskirą ieškinį teisme kitu teisiniu pagrindu, atsakovais patraukdamas nurodytus asmenys. Apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodamas, kad būtina aiškintis aplinkybes, kurios neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, taip pažeisdamas procesinės teisės normas, ir todėl šio teismo procesinis sprendimas negali būti paliktas galioti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 22 d. nutartį panaikinti ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 13 d. sprendimą palikti galioti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Aloyzas Marčiulionis

Virgilijus Grabinskas