Baudžiamoji byla Nr. 2K-107-489/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49405-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.4.3; 2.1.7.5; 2.2.2.5; 2.2.2.7; 2.8.9.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. K. kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 132 straipsnio 3 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant jam pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistojo J. K. K. civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai priteista 37 651,39 Eur turtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo J. K. K. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. K. K. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias saugumo taisykles, neatsargiai atėmė gyvybę kitam žmogui: 2019 m. lapkričio 11 d. apie 11.00 val. jam priklausančiame miške, esančiame (duomenys neskelbtini), benzininiu grandininiu pjūklu pjaudamas pušį, pažeidė Miško darbų saugos taisyklių DT 1-96 (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1996 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 208, 51 punkto reikalavimą, kad, prieš pradėdamas pjauti medį, pjovėjas privalo įsitikinti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių, dirbdamas pjovėjas privalo stebėti, kad pavojingoje zonoje nebūtų žmonių, dėl to, pjaudamas pušį, reikiamai nestebėjo aplinkos ir neįsitikino, kad pavojingoje zonoje nėra žmonių, dėl to atlūžusi ir virsdama jo nupjauta pušis kliudė pavojingoje zonoje esantį nukentėjusįjį J. J., taip padarė jam daugybinius kūno sužalojimus, ir išsivysčius vidaus organų funkcijų sutrikimui bei dėl nepakankamo maistinių medžiagų pasisavinimo 2020 m. gruodžio 26 d. J. J. mirė.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. K. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 16 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 8 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų bei baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų. Teismas savo išvadas dėl kasatoriaus J. K. K. kaltės grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, dėstydamas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nutylėjo svarbias jų dalis, atsisakė imtis priemonių kylančioms abejonėms pašalinti. Neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nusikalstamos veikos požymių, kylančių iš specialiąsias elgesio taisykles nustatančių teisės aktų, turinio aiškinimu ar su vertinamų įrodymų turiniu, nuteistojo kaltę grindė objektyviu pakaltinimu.
2.2. Taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė abejotinas, prielaidomis grindžiamas išvadas dėl svarbių bylos aplinkybių – nukentėjusiojo veiksmų ir jo buvimo vietos medžio pjovimo metu bei medžio kritimo momentu, taigi, pateikė pagrįstų abejonių keliančias išvadas tiek dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, tiek dėl jų teisinės reikšmės. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys ne tik neatitinka šiam teismo baigiamajam aktui keliamų reikalavimų, bet ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
2.3. Dėl šių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų byloje nebuvo tinkamai nustatyti esminiai kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 132 straipsnio 3 dalyje, požymiai – Taisyklių pažeidimai, priežastinis ryšys tarp jo atliktų veiksmų ir nukentėjusiajam padarytų sužalojimų, kurie vėliau sukėlė jo mirtį.
2.4. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kokius darbus miške dirbo nukentėjusysis J. J., tačiau ši aplinkybė gali padėti nustatyti tik teorinį J. J. galėjimą būti pavojingoje zonoje, o ne konkrečias aplinkybes apie nukentėjusiojo buvimo vietą prieš nuteistajam J. K. K. pradedant pjauti medį ir jo pjovimo metu. Vien nukentėjusiojo buvimas miške su nuteistuoju, pastarajam atliekant miško darbus, neįrodo, kur konkrečiu šiai bylai reikšmingu momentu buvo nukentėjusysis. Nepaisant to, ši aplinkybė buvo nustatoma pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, draudžiančius nuosprendyje daromas teismo išvadas grįsti prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nukentėjusysis įvykio dieną vyko nuteistajam ne tik padėti nuleisti pušų, bet ir apgenėti nupjautų medžių šakų bei jų sunešti į krūvą. Tokią išvadą teismas grindė nukentėjusiojo J. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat liudytojų, neturinčių tiesioginių sąsajų (įvykio dieną nebuvusių įvykio vietoje), parodymais (liudytojo R. U. parodymais, nukentėjusiojo artimųjų parodymais apie nukentėjusiojo atliekamus darbus). Teismo įvertinti įrodymai suteikia duomenų apie galimus J. J. darbus įvykio dieną, bet ne apie jo veiksmus ir jo faktinę padėtį įvykio metu. Toks teismo nutarties argumentavimas, kai išvados dėl tam tikrų aplinkybių neatitinka įrodymų, kuriais jos grindžiamos, turinio, pažeidžia tiek įrodymų vertinimui, tiek nuosprendžio argumentavimui keliamus reikalavimus.
2.5. Byloje nebuvo įrodyta, jog pjaunant medį ir jam virstant J. J. genėjo šakas ar jas nešiojo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad J. J. negalėjo būti kirtavietėje, neva būdamas pasiruošęs genėti pjaunamo medžio šakas, nes jis neturėjo jokio šakoms genėti reikalingo įrankio. Dėl šio apeliacinio skundo argumento apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino, kaip be jokių įrankių nukentėjusysis galėjo genėti ar ruoštis genėti medžių šakas. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl ši nustatyta aplinkybė yra menkesnės įrodomosios vertės nei liudytojų, kurių įvykio vietoje nebuvo, parodymai. Žemesnės instancijos teismai pabrėžė aplinkybę, kad įvykio vietoje šalia nupjauto medžio buvo šakų krūva, tai rodo, kad nukentėjusysis toje vietoje genėjo ir nešiojo šakas. Tačiau įvykio vietos apžiūros protokole tokios aplinkybės detaliai neaprašytos, o iš prie protokolo pridėtų nuotraukų matyti, jog įvykio vietoje – miške – guli ne vienas, o keli nuvirtę medžiai, taip pat šalia guli nupjautos ar nulūžusios šakos, tačiau jos nėra tvarkingai supjautos ir sudėtos. Protokole nėra aprašyta, kad medžiai buvo nupjauti ar nuvirtę, nuotraukose matyti vienintelis nupjautas medis ir jo kamieno galą atitinkantis kelmas. Nuteistasis J. K. K. nuosekliai aiškino, jog jis pjovė vienintelį medį, šis virsdamas ir sužalojo nukentėjusįjį, taigi kiti nuvirtę medžiai galėjo būti išvirtę visai kitu metu, jų šakos galėjo būti nulūžusios kitu metu, todėl šios teismų akcentuotos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama veika, t. y. neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo.
2.6. Teismai, pažeisdami imperatyvias baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, pripažino įrodyta, kad J. K. K. pradėjo pjauti medį, kai nukentėjusysis buvo pavojingoje zonoje, dėl to nuteistasis pažeidė Taisyklių 51 punkto reikalavimą, kad, prieš pradėdamas pjauti medį, pjovėjas turi įsitikinti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių. Ši išvada padaryta remiantis prielaidomis apie tai, ką įvykio metu veikė nukentėjusysis, tačiau tokia išvada neatitinka byloje esančių įrodomų. Išvada, kad, nuteistajam J. K. K. pradedant pjauti medį, nukentėjusysis buvo ne saugioje zonoje, padarytos remiantis liudytojos A. Č. parodymais apie tai, kad brolis jai pasakojo, jog jis laukė, kol J. K. K. nuleis medį ir galės eiti genėti šakų; liudytojo M. G. parodymais, šis teisme kategoriškai nurodė, kad įvykio aplinkybių neprisimena; aplinkybėmis, kad nukentėjusysis nenurodė, jog, J. K. K. pradedant pjauti medį ir toliau jį pjaunant, jis stovėjo ant kelio prie mikroautobuso. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nutylėjo esmines šių įrodymų dalis, juos vertino izoliuotai negretindamas tarpusavyje bei su kitais įrodymais.
2.7. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo, kad liudytoja A. Č. parodė, jog ligoninėje nukentėjusysis jai sakė, kad jis buvo ant kelio, tai yra nukentėjusysis patvirtino, jog pradėjus pjauti medį jis buvo saugiu atstumu. Teismas nutylėjo ir tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog atstumas nuo jo iki medžio buvo didelis, kad liudytoja G. Z. teisme parodė, jog nukentėjusysis jai sakė, kad jis stovėjo tolėliau, ar kad liudytojas R. U. parodė, jog po įvykio ligoninėje nukentėjusysis jam pasakė, kad jis pats kaltas. Teismas laikė nesvarbiomis aplinkybes, kad liudytojas M. G., apklaustas pirmosios instancijos teisme, patvirtino aplinkybes, kurios rodo netinkamą įvykio vietos apžiūros atlikimą (nebuvo matuojami atstumai, medžio ilgis, nebuvo fotografuojama ir kt.). Teismas nutylėjo apie nuteistojo J. K. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, prie jo pridėtas fotonuotraukas bei schemas, kuriose pavaizduota tiksli pjauto medžio vieta, jo virtimo kryptis, mikroautobuso, prie kurio, pradedant pjauti medį, buvo nukentėjusysis, vieta. Teismas taip pat laikė nereikšmingais liudytojo S. A. parodymus, rodančius, kad J. K. K. parodymai buvo nuoseklūs. Be to, nepagrįstai atsisakė remtis kasatoriaus nurodomomis aplinkybėmis: teismas, viena vertus, nurodė, kad J. K. K. parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, kita vertus, nurodė, kad nuteistasis viso proceso metu teigė, jog matė, kaip prieš jam pradedant pjauti medį nukentėjusysis buvo prie mikroautobuso. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas J. K. K. kaltu, rėmėsi selektyviai pasirinktomis pirmiau išdėstytų įrodymų dalimis bei prielaidomis, esančias abejones vertino priešingai in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo reikalavimui – kaip pagrindžiančias kaltinimo teiginius, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
2.8. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas esant pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis nesilaikė ir Taisyklių 51 punkte nustatyto reikalavimo, taip pat rėmėsi prielaidomis apie tikėtinus nukentėjusiojo ir nuteistojo veiksmus įvykio metu, šių prielaidų nepagrindžia byloje esančių įrodymų visuma. Byloje neįrodyta, kad nuteistasis neužtikrino, jog nukentėjusysis nebūtų pavojingoje zonoje. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis, kol pjovė medį, stebėjo aplinką. Tik pabaigęs pjovimą, pradėjus virsti medžiui, jis pamatė, jog nukentėjusysis eina link krentančio medžio. Tai jis pamatė tik tuo metu, kai buvo kontaktas. Pats nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kaip atsidūrė pavojingoje zonoje. Išvada, kur buvo nukentėjusysis virstant medžiui, grindžiama teorinėmis prielaidomis, jog medis užkrito ant nukentėjusiojo iš nugaros, tačiau byloje nėra nustatyta, kokia trajektorija ėjo nukentėjusysis medžiui virstant.
2.9. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo prielaida, kad nukentėjusysis, pastebėjęs krentantį medį, tikėtina, nebūtų ėjęs šalia jo, tai leidžia manyti, kad jis, pradėdamas eiti, nepastebėjo krentančio medžio, tai padarė ne laiku, o galbūt ėjo tikėdamasis, kad nepateks į virstančio nukirsto medžio kritimo trajektoriją, nes būtent medžio viršūne buvo padaryti sužalojimai. Kita vertus, jei būtų remiamasi skundžiamos nutarties dalimi, kad nukentėjusysis pavojingoje zonoje laukė, kol nuteistasis nupjaus medį, kad galėtų jį apgenėti, tai jis neabejotinai turėjo žinoti apie medžio kirtimo ir jo kritimo faktą ir jį matyti, o ne būti nusisukęs, tai rodo teismo išvadų vidinį prieštaringumą. Vis dėlto jokie bylos duomenys neleidžia daryti net prielaidos apie tai, kad nukentėjusysis J. J. visą tą laiką, kai nuteistasis pjovė medį, būtų stovėjęs medžio virtimo trajektorijoje nusisukęs nugara į pjaunamą medį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad, prieš pradedant pjauti medį, nukentėjusysis buvo už pavojingos zonos ribų. Todėl teisinę reikšmę turi tas faktas, kad jis į pavojingą zoną įėjo jau tuo metu, kai jau buvo pjaunamas medis ir jis virto. Visa kita yra tik prielaidos apie galimą nukentėjusiojo situacijos suvokimą, krentančio medžio matymą ar nematymą, šios prielaidos apibūdina nukentėjusiojo, o ne nuteistojo veiksmus ir jam kilusių pareigų laikymąsi. Nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nuteistasis J. K. K. nesilaikė pareigos stebėti aplinką atlikdamas darbą. Iš byloje nustatytų aplinkybių, kurios nebuvo tinkamai įvertintos, yra aišku, jog, prieš pradėdamas kirsti medį, medžio kirtimo metu nuteistasis stebėjo aplinką ir įsitikino, kad nukentėjusiojo nėra pavojingoje zonoje, nes jis buvo prie mikroautobuso. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris tai paneigtų.
2.10. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kaip konkrečiai turi būti laikomasi Taisyklėse miško pjovėjui nustatytų pareigų: kaip prieš pradedant pjauti įsitikinti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių asmenų, ir dirbant stebėti, kad pavojingoje zonoje nebūtų pašalinių asmenų. Teismas nenurodė, kokie veiksmai rodytų, kad įtvirtintos pareigos būtų buvusios atliktos.
2.11. Miško darbų saugos taisyklių reikalavimus gali pažeisti ne tik pjovėjas, bet ir kiti miške esantys asmenys, tad žalingų pasekmių gali kilti ir ne dėl pjovėjo, o dėl kitų asmenų padarytų taisyklų pažeidimų. Būtent ši aplinkybė yra esminė sprendžiant, ar nelaimingas atsitikimas yra kvalifikuojamas kaip atitinkamas neatsargus nusikaltimas. Nepakanka konstatuoti, kad pjovėjas pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendro pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, bet būtina nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-342/2009, 2K-443/2014, 2K-512/2014).
2.12. Šioje byloje nebuvo nustatyta ne tik tai, kad nuteistasis J. K. K. pažeidė Taisyklių 51 punkto reikalavimus, bet ir kaip konkrečiai pasireiškė šis pažeidimas, nes vien asmens sužalojimas per se (pats savaime) nesudaro pagrindo konstatuoti šių taisyklių pažeidimą, kaip būtinąjį BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymį.
2.13. Teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, kad, vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus, būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Vienas iš pagrindinių teisės principų – teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lot. lex non cogit ad impossibilia).
2.14. Nagrinėjamu atveju, kai pjovėjas, prieš pradėdamas pjauti medį, įsitikina, kad pavojingoje zonoje kitų asmenų nėra, kai pjovimo metu stebi aplinką ir tuo metu pašalinių asmenų pavojingoje zonoje nėra, ir tik tuo metu, kai pjovimo veiksmas pabaigtas, į pavojingą zoną staiga įeina kitas asmuo, pjovėjas neturi jokių galimybių pakeisti pavojingos situacijos ir iš jo negalima reikalauti tokio elgesio. Akivaizdu, kad padariniai – J. J. sužalojimas bei dėl to vėliau kilusi šio mirtis – įvyko ne dėl kasatoriaus padarytų pažeidimų, bet dėl paties nukentėjusiojo veiksmų.
2.15. Taisyklių 1 punkte įtvirtinta, jog šios taisyklės privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi, privalomos ir kitiems asmenims, kurie dalyvauja medienos ruošoje. Todėl šių taisyklių reikalavimai taikytini ir nukentėjusiajam J. J.. Tame pačiame 51 punkte, kurio pažeidimai buvo inkriminuoti nuteistajam, nustatyta ir tai, kad į pavojingą zoną įeiti ar įvažiuoti gali leisti tik medžių pjovėjas; 44 punkte nustatyta, kad pavojingoje zonoje gali būti tik medį pjaunantys darbininkai. Nukentėjusysis nebuvo pjovėjas Taisyklių prasme, taip pat jis neturėjo pjovėjo, tai yra nuteistojo J. K. K., leidimo įeiti į pavojingą zoną, į kurią netikėtai įžengė medžiui jau virstant. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis pavojingoje zonoje atsidūrė iki medžio nusileidimo likus keliems metrams, manytina, kad jis neapskaičiavo medžio kritimo laiko ir ėjo link jo manydamas, kad spės praeiti iki jo nusileidimo, ar dėl kokių nors kitų priežasčių. Tokie nukentėjusiojo veiksmai buvo atlikti be J. K. K., tai yra pjovėjo, leidimo. Iš to daroma išvada, jog būtent J. J. padaryti pažeidimai yra susiję būtinuoju tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiu nelaimingu atsitikimu ir žalingomis pasekmėmis. Jei jis nebūtų įėjęs į pavojingą zoną tuo metu, kai medis jau virto, joks nelaimingas atsitikimas nebūtų kilęs, o tokią išvadą patvirtina ne tik nuoseklūs nuteistojo parodymai, bet ir apeliacinio skundo 2.7 papunktyje aptarti netiesioginiai įrodymai (liudytojų R. U., A. Č., G. Z. parodymai). Tais atvejais, kai žalingų padarinių kilo ne dėl kokių nors kaltinamųjų padarytų pažeidimų, o dėl paties nukentėjusiojo padarytų saugumo taisyklių pažeidimų, pavyzdžiui, dėl to, kad jis pats atėjo į pavojingą miško kirtimo zoną, teismai konstatuoja, jog kaltinamųjų veiksmuose nėra nusikaltimo, nurodyto BK 132 straipsnio 3 dalyje, požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98/2013).
2.16. Nagrinėjamos kategorijos baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys buvo kaltinami pagal BK 132 straipsnį ar 137 straipsnį būtent dėl miško ruošos metu patirtų sužalojimų, įprastai įvykio aplinkybės, pažeidimai ir priežastinis ryšys tarp pažeidimų bei kilusių pasekmių yra nustatomi remiantis specialistų – Valstybinės darbo inspekcijos kompetentingų darbuotojų – konstatuotomis aplinkybėmis, šie specialistai įvertina, kokios Miško darbų saugos taisyklių nuostatos pažeistos ir kas jas pažeidė. Šioje baudžiamojoje byloje nustačiusi, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne darbo metu, Valstybinė darbo inspekcija įvykio faktinių aplinkybių netyrė, išvadas dėl atitinkamų specialiųjų taisyklių reikalavimų pažeidimo padarė prokuroras ir teismas, tai yra subjektai, neturintys specialių žinių. Ši aplinkybė buvo akcentuojama ir nuteistojo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nebuvo pagrindo apklausti kompetentingą darbo saugos specialistą, kadangi nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog įvykis nutiko ne darbo metu, darbus atliekant fizinio asmens naudai. Šiuo argumentu buvo atsisakyta imtis procesiškai reikšmingų veiksmų siekiant pašalinti pagrįstas abejones dėl to, ar atitinkami Taisyklių pažeidimai buvo padaryti, jei taip, kokie ir kas juos padarė. Būtinybė pasitelkti atitinkamoje srityje kompetentingą darbo saugos specialistą nagrinėjamu atveju yra susijusi ne su atliktų darbų teisine prigimtimi, bet su reikalingų specialių žinių, kurios nėra visuotinai žinomos kasdienės žinios, panaudojimu. Teismas, prokuroras ar advokatas nėra specialių žinių turėtojai, tad nei prokuroras, nei šią bylą nagrinėję teismai neturėjo jokio pagrindo imtis specialisto (eksperto) vaidmens, konstatuodami faktus, kuriems nustatyti reikalingos specialios žinios, o žinių trūkumą užpildyti prielaidomis ir grįsti jomis esmines aplinkybes, sudarančias baudžiamosios atsakomybės pagrindą.
2.17. Bylą nagrinėję teismai padarė nepagrįstas prielaidas apie atitinkamus Miško darbų saugos taisyklių pažeidimus, būtinąjį priežastinį ryšį tarp kasatoriaus atlikto medžio kirtimo ir kilusių padarinių. Šioje byloje patikimai nenustačius fakto apie kasatoriaus padarytus specialiųjų elgesio taisyklių pažeidimus, nepaneigus, kad J. J. į pavojingą zoną įėjo jau nupjovus medį ir šiam krentant, tai yra tuo metu, kai J. K. K. objektyviai nebegalėjo atlikti jokių veiksmų, kuriais sustabdytų medžio kritimą, pašalintų pavojingoje zonoje netikėtai atsidūrusį nukentėjusįjį ir išvengtų žalingų padarinių, nes jie priklausė išimtinai tik nuo medžio kritimo trajektorijos ir paties nukentėjusiojo veiksmų, nepagrįstai konstatuotas priežastinis ryšys tarp kasatoriaus veiksmų ir kilusių padarinių.
2.18. Nesant įrodymų, kurie paneigtų nuoseklius nuteistojo parodymus apie įvykio aplinkybes, ir atvirkščiai – bylos duomenims iš dalies patvirtinus šį vienintelį tiesioginį įrodymų šaltinį, nenustačius, kad nuteistasis nestebėjo aplinkos ir neįsitikino, kad jam atliekant miško kirtimo darbus pavojingoje zonoje nėra pašalinių asmenų, teismų baigiamuosiuose aktuose nenurodžius, kokiais konkrečiais veiksmais pasireiškė jam inkriminuoti teisės aktų pažeidimai, ir nepašalinus abejonių, kad jie iš viso buvo padaryti, vien tik kilusių padarinių faktu grindžiant asmens kaltę, buvo pažeistos BPK nuostatos, nustatančios įrodymų ištyrimą ir vertinimą, nuosprendžio ir atitinkamai nutarties surašymą, bei BK nuostatos, nustatančios tiek baudžiamosios atsakomybės pagrindą, tiek atsakomybę už konkretų nusikaltimą. Šiuo atveju padarytos teisės taikymo klaidos – esminiai BPK pažeidimai bei netinkamas BK pritaikymas – sudaro pagrindą naikinti skundžiamus nuosprendį ir nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti, J. K. K. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nepadarė. Teismai išsamiai atskleidė nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 132 straipsnio 3 dalyje, požymius. Vien tai, kad kasatorius kitaip nei teismai vertina įrodymus, nustatytas aplinkybes, kad jį netenkina teismų padarytos išvados, nėra pagrindas keisti ar naikinti teismų priimtus sprendimus. Todėl pagrindo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimus arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra.
3.2. Nuteistojo kasaciniame skunde, analogiškai kaip ir apeliaciniame skunde, daug dėmesio skiriama bylos įrodymų analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir sava vertinimo versija, skunde paminėti pažeidimai grindžiami žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra dar viena teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, teismų nustatytos bylos faktinės aplinkybės, nesutinkama su liudytojų, nukentėjusiojo parodymų ir kitų rašytinių bylos įrodymų vertinimu, paliktini nenagrinėti.
3.3. Nuteistasis nesutinka su teismo išvadomis, kad jis pažeidė Miško darbų saugos taisykles, nes, kasatoriaus manymu, kilę padariniai – nukentėjusiojo mirtis – buvo nulemti paties nukentėjusiojo neatsargių veiksmų. Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo sutikti su kasatoriaus skundo argumentais. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. K. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir tinkamai ją kvalifikavo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Įstatymo taikymo klaidų teismai nepadarė. Teismai visas bylos aplinkybes ir įrodymus išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo surinktų įrodymų vertinimo, neišsamaus atskirų įrodymų ir aplinkybių ištyrimo yra nepagrįsti.
3.4. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų išsami analizė ir išvados dėl jų vertinimo. Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, ištyrė bei įvertino visus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, byloje esančius įrodymus, tiek kaltinamuosius, tiek teisinamuosius, tarp jų minimus kasaciniame skunde (nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų R. U., G. Z., A. Č., M. G., S. A. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą, ekspertizės akto išvadas, tarp jų dėl nukentėjusiojo padėties sužalojimų padarymo metu, eksperto V. Valiuko parodymus teisiamajame posėdyje, kitus rašytinius įrodymus). Kaip matyti iš teismų sprendimų, baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai išvadas apie J. K. K. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir jo veikos kvalifikavimą grindė įvertinę bylos įrodymus – tiek kiekvieną atskirai, tiek vertindami įrodymus kaip visetą, t. y. nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų.
3.5. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kaip to reikalauja BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatos, nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, pateikta įrodymų analizė ir išvados dėl jų vertinimo bei išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo. Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl nuteistojo kaltės, nustatytų faktinių bylos aplinkybių grindė prielaidomis, neištyrė visų reikšmingų bylos duomenų ir aplinkybių, selektyviai vertino įrodymus, nepašalino abejonių, prieštarauja skundžiamos nutarties turiniui. Apeliacinės instancijos teismas pateikė motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, patikrino pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumą, pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Skundžiamoje nutartyje motyvuotai pašalintos nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltos abejonės dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų, susijusių su J. K. K. kaltės konstatavimu ir jo padarytos veikos kvalifikavimu, pagrįstumo.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai įvertino nuteistojo parodymus, jo iškeltą versiją dėl to, kad nuteistasis, prieš pradėdamas pjauti medį, įsitikino, kad nukentėjusysis yra saugioje zonoje, ir tik virstant nupjautam medžiui pamatė, kaip nukentėjusysis eina link virstančio medžio. Teismas motyvuotai nustatė, kad nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs dėl esminių įvykio aplinkybių, o byloje surinkti įrodymai, kurie išsamiai aptarti apeliacinės instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, visiškai paneigia nuteistojo gynybinę versiją ir patvirtina, kad nuteistasis, turėdamas patirtį miško darbų saugos srityje, benzininiu grandininiu pjūklu pjaudamas pušį, pažeidė Taisyklių 51 punkto reikalavimą, t. y. tinkamai neužtikrino (neįsitikino, nestebėjo), kad pavojingoje zonoje nebūtų nukentėjusiojo, nebuvo atidus, tinkamai nuolat nestebėjo aplinkos, neįspėjo nukentėjusiojo, kad medžio pjovimo metu šis nesiartintų prie pavojingos zonos, dėl to virsdamas nupjautas medis kliudė pavojingoje zonoje esantį nukentėjusįjį. Tokias teismo išvadas patvirtina bylos įrodymai – liudytojo M. G. parodymai ir įvykio vietos schema, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, ekspertizės akto išvados ir eksperto parodymai, kiti nuosprendyje ir nutartyje išsamiai aptarti ir tinkamai įvertinti bylos įrodymai.
3.7. Kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti teismų išvada, kad tarp nuteistojo veikos, neužtikrinant, kad medžio pjovimo pavojingoje zonoje nebūtų kitų asmenų, ir nukentėjusiojo mirties yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Priešingai nei nurodo kasatorius, byloje nebuvo pagrindo atlikti tyrimą ir apklausti kompetentingą darbo saugos specialistą, siekiant įvertinti, ar įvykio metu buvo padaryti Taisyklių pažeidimai, kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įvykis nutiko ne darbo metu, darbus atliekant fizinio asmens naudai.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo J. K. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
5. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos priimtose kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų nuosprendžių ir nutarčių teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas vadovaujantis ne bet kokiomis, o šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-788/2021).
6. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad jame keliami ne tik teisės taikymo klausimai, bet taip pat kvestionuojamos teismų nustatytos veikos faktinės aplinkybės ir dėstomas kitoks įrodymų vertinimas, nei nustatyta kasacine tvarka skundžiamuose sprendimuose. Tai daroma siūlant atkreipti dėmesį į atskirus bylos įrodymus, lyginant įrodymus tarpusavyje ir siejant juos su paties nuteistojo J. K. K. parodymais, taip ginčijant teismų nustatytas aplinkybes, o tai, kaip jau minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio argumentai nėra susiję su teisės taikymo klausimais ir nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi ir BK 132 straipsnio 3 dalies taikymo
7. Kasaciniame skunde nuteistasis J. K. K. prašymą panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti motyvuoja tuo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai kvalifikavo veiką pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Tai lėmė esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimas, t. y. netinkamas reikšmingų bylos aplinkybių įvertinimas, išvadas grindžiant prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, neteisingas priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nustatymas.
8. Pagal BK 132 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (įvykį, kurio metu žuvo žmogus) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla tik už tuos teisės aktų nustatytus specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šioje normoje nustatytais padariniais. Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos ši nebūtų kilusi) taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminė ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie padarinių kilimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2007, 2K-381/2011, 2K-386/2012, 2K-322-511/2016, 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Tokiais atvejais svarbus argumentas konstatuoti priežastinį ryšį yra tai, kad, atsižvelgiant į visumą nustatytų aplinkybių, vertinama veika išsiskiria iš kitų priežasčių, nes būtent ji esmingai padidino padarinių atsiradimo riziką, suaktyvino kitas priežastingumo grandinėje esančias aplinkybes ir taip žalingų padarinių atsiradimo tikimybę pavertė tikrove. Ši teorija yra ypač aktuali sprendžiant nerūpestingos veikos nulemtus padarinius ir (ar) tais atvejais, kai reikia vertinti ir išskirti iš kelių priežasčių tą pagrindinę, nulėmusią žalingus padarinius priežastį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390-1073/2017, 2K-7-74-788/2019). Priežastinis ryšys nustatomas teismui vertinant įrodymus, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir darant logika pagrįstas išvadas, kokie įvykio dalyvių veiksmai ir jų padaryti specialiųjų elgesio taisyklių pažeidimai lemia kylančius padarinius, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš nustatytų visų įvykio dalyvių poelgių.
9. BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodyto neatsargaus nusikaltimo požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, ji nukreipia tokio neatsargaus pavojingo elgesio reglamentavimo būtinai ieškoti kituose teisės aktuose, specialiose elgesio saugumo taisyklėse. Specialios elgesio saugumo taisyklės skirtingoms asmenų veiklos sritims gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalaus) pobūdžio teisės aktais. Miško kirtimas, medžių pjovimas ir kiti medienos ruošos (miško ruošos) darbai, kurių metu, be kita ko, yra pjaunami, verčiami medžiai, naudojami įvairūs įrankiai, įtaisai, mechanizmai ir kitos priemonės (pjūklai, motorpjūkliai, kirviai), yra susiję su rizika bei didesniu pavojumi ne tik šiuos darbus dirbančiam, bet ir kitiems asmenims, kurie yra toje aplinkoje, todėl atliekant šiuos darbus yra numatytos specialios elgesio taisyklės, jos nurodytos aktualiose nagrinėjamai bylai Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministro 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 208 patvirtintose Miško darbų saugos taisyklėse DT 1-96. Šiose taisyklėse įtvirtinti pagrindiniai miško darbų saugos reikalavimai, siekiant, kad būtų suvaldyta pavojingų darbų keliama rizika ir užkirstas kelias žalos padarymui.
10. Byloje nustatyta, kad, nuteistajam J. K. K. atliekant miško kirtimo darbus, benzininiu pjūklu pjaunant didelę – 15 metrų ilgio pušį, nuteistojo nupjautas medis virsdamas mirtinai sužalojo nukentėjusįjį J. J.. Nustatyta, kad tokie miško ruošos darbai, kuriuos atliko nuteistasis J. K. K., yra priskiriami pavojingiems darbams, tiek organizuojant šiuos darbus, tiek juos dirbant privalu laikytis specialių elgesio taisyklių, t. y. jau pirmiau paminėtų taisyklių. Šios taisyklės privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims (Taisyklių 1 punktas). Pagal Taisyklių 2 punktą, Taisyklės įtvirtina minimalius (pagrindinius) miško darbų saugos reikalavimus. Tinkamas šių reikalavimų laikymasis yra viena pagrindinių sąlygų, užtikrinančių, kad miško darbai vyktų saugiai, nekeltų pavojaus tiesiogiai juose dalyvaujantiems asmenims (medžių pjovėjui, jo padėjėjui) ar aplinkiniams. Jose išdėstyti reikalavimai miško pjovėjui: įtvirtinti bendrieji reikalavimai tiek miško pjovimo darbams, tiek ir būtiniems paruošiamiesiems veiksmams. Pagal Taisyklių 30, 66–67 punktus, prieš medžių pjovimą pjovėjas turi aiškiai pažymėti kertamos biržės ribas, kurias turi žinoti ten dirbantys darbuotojai; darbuotojų drabužiai turi būti su signaliniais oranžinės ar geltonos spalvos atributais; asmenys, esantys medienos ruošos darbo vietose, privalo dėvėti apsauginį šalmą ir kt. Taisyklėse taip pat įtvirtintas draudimas dirbti esant blogam matomumui ar nepalankiomis oro sąlygomis (36–37 punktai). Atliekant medžio pjovimo darbus, nustatytas reikalavimas medžio pjovėjui įsitikinti ir stebėti, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių (51, 59 punktai). Taisyklės, be kita ko, leidžia pjauti medžius ir dviese, tačiau nurodo papildomus reikalavimus medžio pjovėjui, pavyzdžiui, iš anksto susitarti, kas ir kokias operacijas atliks, nustatyti tarpusavio ryšio sutartinius ženklus (44, 49 punktas); iš anksto parengti reikiamą kiekį atsitraukimo takų (43 punktas); pjovėjas, tiek prieš pradėdamas pjauti medį, tiek pjaudamas medį (dirbdamas), turi įsitikinti ne tik tuo, ar pavojingoje zonoje nėra pašalinių, bet ir ar jo padėjėjas yra prie pjaunamo medžio (51 punktas).
11. Kaip matyti iš kasacine tvarka skundžiamų žemesnės instancijos teismų sprendimų, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis J. K. K., atlikdamas medžio pjovimo darbus, jiems pasitelkęs padėjėją nukentėjusįjį J. J., kurio darbas buvo nukirstiems medžiams nupjauti šakas, nukirstų medžių kamienus ir šakas sunešti į vieną krūvą, pjaudamas paskutinį suplanuotą 15 metrų ilgio medį, neįsitikino, ar pavojingoje zonoje nėra žmonių, nestebėjo aplinkos, t. y. nuteistasis, pjaudamas medį, nematė, kur tuo metu buvo padėjėjas nukentėjusysis J. J.. J. K. K., turėdamas privataus miško, jo priežiūros ir tvarkymo patirtį, mokantis dirbti pjovimo darbus benzininiu grandininiu pjūklu, pjaudamas pušį, pažeidė Taisyklių 51 punkto reikalavimą, nebuvo atidus, tinkamai nuolat nestebėjo aplinkos, neįspėjo nukentėjusiojo, kad medžio pjovimo metu šis nesiartintų prie pavojingos medžio virtimo zonos, į ją nepatektų. Dėl tokio J. K. K. nerūpestingo elgesio virsdamas nupjautas medis, krisdamas iš nugaros, kliudė pavojingoje zonoje esantį nukentėjusįjį J. J.. Remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis ir apeliacinės instancijos teismo patikrintomis aplinkybėmis, nuteistojo veiksmai, pasireiškę netinkamu pareigų vykdymu – teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimu, buvo būtina padarinių kilimo – nukentėjusiojo mirties – sąlyga, tarp miško pjovimo, nesilaikant Taisyklių, ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.
12. Prieštaravimas priežastinio ryšio nustatymui kasaciniame skunde grindžiamas tuo, kad byloje nebuvo paneigta faktinė aplinkybė, jog nukentėjusysis J. J. į pavojingą zoną įėjo netikėtai, tuo metu, kai nuteistasis J. K. K. nupjovė medį ir šis virto. Teigiama, kad tuo metu J. K. K. objektyviai nebegalėjo atlikti jokių veiksmų, kuriais būtų sustabdęs medžio kritimą, pašalinęs pavojingoje zonoje netikėtai atsidūrusį nukentėjusįjį ir išvengęs žalingų padarinių. Tačiau tokie J. J. veiksmai, kad nukentėjusysis, prieš pjovimą stovėjęs prie už 40 metrų nuo medžio kritimo vietos esančio mikroautobuso ir tikrinęs krepšio vidų, staigiai netikėtai būtų atsidūręs po krentančia pušimi, teismų sprendimuose nenustatyti (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 10–11 lapai, apeliacinės instancijos teismo nutarties 15–19 punktai).
13. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad nuteistojo realią galimybę pastebėti pavojų keliančias aplinkybes apribojo nukentėjusiojo veiksmai. Turint omenyje tai, kad nuteistajam J. K. K. buvo žinomas nukentėjusiojo buvimo miške faktas, jam paskirto atlikti šakų genėjimo ir kamienų išvilkimo procesas, nuteistasis, tiesiogiai atlikdamas pavojingą didelio medžio pjovimo darbą, privalėjęs pagal specialias taisykles valdyti darbinę pjovimo ir medžio kritimo situaciją, turėjo ir galėjo stebėti padėjėjo veiksmus, su juo kontaktuoti. Tačiau, dirbdamas miške su didesne rizika susijusį darbą, medžio pjovimo metu jis nesiėmė Taisyklėse nustatytų priemonių, kad būtų užtikrintos minimalios saugaus elgesio taisyklės. Nustatyta, kad nuteistasis J. K. K. faktiškai nei vizualiai stebėjo pavojingos zonos, nei ėmėsi kitų saugumo užtikrinimo priemonių bei būdų tam, kad pavojingoje medžio kritimo zonoje nebūtų pašalinių asmenų. Nuteistasis, nematydamas, ką veikia padėjėjas, pasitelktas pagalbiniams darbams, nestebėdamas pavojingos zonos, vis vien pjovė medį, ir šis iš nugaros pusės užvirto ant nukentėjusiojo J. J.. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad J. K. K. būtų buvęs netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir jo veiksmuose trūktų bent kurio nors BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymio.
14. BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimai grindžiami tuo, kad teismų išvados dėl kasatoriaus J. K. K. kaltės grindžiamos prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, byloje nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus daryta klaidų dėl jų turinio – nutylėtos svarbios jų dalys.
15. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021, 2K-113-697/2022, 2K-93-387/2023, 2K-217-719/2023 ir kt.).
16. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad tirdami, vertindami įrodymus, nustatydami faktines bylos aplinkybes, surašydami nuosprendį ir nutartį žemesnės instancijos teismai būtų iš esmės pažeidę pirmiau aptartus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus. Abiejų instancijų teismai tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis atitinka jų surašymui keliamus reikalavimus, nustatytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose ir 332 straipsnio 3, 5 dalyse.
17. Patikrinus teismų atliktą netiesioginių įrodymų vertinimo procesą, matyti, kad abiejų instancijų teismai tinkamai nustatė tarpinius faktus, juos nuosekliai ir logiškai susiejo su kitais byloje esančiais tiesioginiais įrodymais ir padarė motyvuotas bei pagrįstas išvadas dėl J. K. K. kaltės dėl neatsargumo atėmus gyvybę kitam žmogui, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, šis teismas faktines bylos aplinkybes nustatė išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje surinktus J. K. K. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus, įvertindamas jų visumą ir jų pagrindu padarydamas motyvuotas išvadas. Teismas nuteistojo kaltę grindė įvertinęs nukentėjusiojo J. J., liudytojų A. Č., G. Z., A. J., M. G., eksperto V. Valiuko parodymus, be kita ko, rėmėsi ir paties nuteistojo J. K. K. parodymų dalimi, taip pat ir kitais rašytiniais įrodymais: 2020 m. sausio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto išvada Nr. G 49/2020(09), 2021 m. lapkričio 15 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus ekspertizė aktu Nr. EG504/2021 (09), įvykio vietos apžiūros protokolu, liudytojo M. G. pateiktu rašytiniu dokumentu – įvykio vietos schema. Teismas šiuos įrodymus įvertino atskirai ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje atskleistos nustatytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas J. K. K., aplinkybės, aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai. Minėta, kad aptarta ir motyvuotai atmesta nuteistojo gynybos versija, jog nukentėjusysis kryptingai nuėjo link virstančio medžio.
18. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, taip pat ir jų patikimumo aspektu, ir pateikė argumentuotas išvadas ir motyvus, paaiškinančius, kodėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo ir faktinių aplinkybių nustatymo atmetami, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Pažymėtina, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai, kodėl sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltumo, argumentai dėl įrodymų visumos vertinimo, taip pat kodėl nuteistojo iškelta gynybos versija atmetama. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavo byloje ištirtus įrodymus – tiek kasaciniame skunde nurodomų liudytojų, tiek nuteistojo parodymus, taip pat ir nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje protokolą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 8–12 punktai) – ir motyvuotai atsakė į esminius nuteistojo gynėjo argumentus dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo teisingumo. Šios instancijos teismas nenustatė įrodymų tyrimo ir jų vertinimo pažeidimų.
19. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, dėstydamas išvadas dėl įrodymų vertinimo, nutylėjo svarbias liudytojų parodymų dalis. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismo nutartyje įrodymai palyginti tarpusavyje atitikties kitiems bylos duomenims aspektu, o iškelta gynybos versija motyvuotai paneigta ir atmesta. Būtent įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog nuteistasis iškėlė gynybinę versiją, kuri užfiksuota tiek jo apklausų protokoluose, tiek kituose rašytiniuose įrodymuose, tarp kurių ir parodymų patikrinimo vietoje protokolas. Pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas kasaciniame skunde nurodytais išvestiniais įrodymais, t. y. liudytojų A. Č., G. Z., R. U., kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, parodymais, taip pat ir tiesioginiais įrodymais – paties nukentėjusiojo J. J. parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje esantys įrodymai. Šių įrodymų pagrindu teismų prieitų išvadų pagrįstumo negali paneigti kasaciniame skunde akcentuojami atskiri liudytojų parodymų fragmentai ir jų interpretavimas, kadangi vien proceso dalyvių nesutikimas su teismų pateiktu bylos duomenų vertinimu ir sprendimuose padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo konstatuoti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą, vertinimą bei teismų sprendimų turiniui keliamus reikalavimus, pažeidimų.
20. Pabrėžtina, kad, pagal byloje objektyviai nustatytas aplinkybes, J. J. sužalojimų padarymo metu buvo vertikalioje ar artimoje vertikaliai padėtyje, žalojančiam faktoriui (medžiui) krentant iš viršaus ir kliudant jo kūną galvos ar sprando srityse. Apklaustas ekspertas V. Valiukas patvirtino, kad pirminis smūgis nukentėjusiajam buvo iš nugaros pusės į pakaušio sritį ir į stuburą kaklo srityje. Šios teismų nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės atitiko ir nukentėjusiojo nurodomas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, kad virstantis medis jį kliudė jam esant nusisukusiam nuo nuteistojo J. K. K., atliekant jo pavestus pagalbinius darbus – genint jau nukirstų medžių šakas ar šakas nešant. Šios teismų pripažintos įrodytomis aplinkybės buvo tikrinamos gretinant su kitais byloje surinktais įrodymais, jau paminėtais asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems jis pasakojo apie įvykį, parodymais ir darant logiškas išvadas, kuriais duomenimis tikėti nustatant įvykio aplinkybes (pavyzdžiui, liudytoja A. Č. parodė, kad nukentėjusysis laukė, kol J. K. K. nuleis medį ir galės eiti genėti šakų; liudytoja G. Z. parodė, kad kai J. K. K. pjovė medį, tai nukentėjusysis buvo nusisukęs ir visko nematė).
21. Teismai, paneigdami nuteistojo J. K. K. iškeltą įvykio versiją, rėmėsi ir nuteistojo parodymų dalimi, kuria nuteistasis pats pripažino veikęs ne pagal pirmiau minėtas taisykles, kad neįspėjo nukentėjusiojo J. J., jog, pjaunant medį, jo nebūtų šalia. Be to, teismai, remdamiesi į įvykio vietą atvykusio policijos pareigūno liudytojo M. G. parodymais bei jo pateiktu rašytiniu dokumentu – schema, taip pat nustatė, kad nukirsto medžio kamienas buvo nuvirtęs į priešingą pusę, nei stovėjo nuteistojo nurodoma transporto priemonė. Taigi nukentėjusysis negalėjo staiga atsirasti pavojingoje zonoje, kadangi nuteistojo nurodoma saugi vieta – transporto priemonė – buvo priešingoje pusėje nei virstantis medis. Šiuo aspektu atsižvelgtina ir į tai, kad, pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusįjį kliudė būtent virstančio medžio viršūnė, tad laiko požiūriu nukentėjusysis negalėjo staiga atsirasti krintančio medžio trajektorijoje iš nuteistojo nurodomos vietos. Nuteistojo nurodomos aplinkybės neatitinka ir pirmiau aptarto byloje ekspertizės akte nustatyto nukentėjusiojo sužalojimų mechanizmo, kai pirminis smūgis nukentėjusiajam J. J. buvo iš nugaros pusės į pakaušio sritį.
22. Kasatorius kaip esminį įrodymų tyrimo trūkumą nurodo ir tai, kad teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, siedamas tai su, jo vertinimu, nepagrįstu pateikto prašymo pasitelkti kompetentingą darbo saugos specialistą atmetimu. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, nuteistojo apeliaciniame skunde buvo suformuluotas netiesioginis prašymas pasitelkti kompetentingą darbo saugos specialistą tam, kad specialistas pateiktų išvadas dėl teisės aktų nustatytų specialiųjų elgesio saugumo taisyklių reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas netenkino prašymo dėl specialių žinių panaudojimo, motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo apklausti kompetentingą darbo saugos specialistą, kadangi įvykis nutiko ne darbo metu.
23. Baudžiamajame procese galimos specialių žinių panaudojimo formos yra ekspertizės aktas, objektų tyrimo pagrindu pateikta specialisto išvada. Objektų tyrimo ar ekspertizės skyrimo būtinumas nulemtas teismo įsitikinimo dėl įvairių mokslo, technikos, meno ar kitos srities žinių būtinumo, kai be šių specialių žinių neįmanoma nustatyti bylai reikšmingų aplinkybių. Taigi klausimas, ar byloje turi būti paskirti specialieji tyrimai, t. y. pasitektas specialistas objektų tyrimui ar paskirta ekspertizė, išsprendžiamas atsižvelgiant būtent į specialių žinių poreikį. Teismų praktikoje pripažįstama, jog darbų saugos ekspertinio tyrimo metu įprastai atliekama palyginamoji analizė ir nustatoma, ar nelaimingo atsitikimo atveju vykdyti konkretūs darbai atitiko tuos darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų (taisyklių, nuostatų, instrukcijų ir pan.) reikalavimus, kurių neatitikimas lėmė tiriamo nelaimingo atsitikimo kilimą (ar turėjo reikšmingos įtakos jam) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-458/2019). Nepaisant to, objektų tyrimas ar darbų saugos ekspertizė gali būti skiriami ne tik norint ištirti nelaimingų atsitikimų darbe aplinkybes ir priežastis ar atliekamų darbų saugos atitiktį norminių aktų reikalavimams, bet ir siekiant nustatyti nelaimingo atsitikimo, įvykusio buityje, mechanizmą ir techninę priežastį, aplinkybes, kurios turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui kilti.
24. Pagal kasacinio teismo praktiką, baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-463/2011, 2K-339/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015). Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, jog naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-248/2014, 2K-344-788/2015). Gynėjo prašymų netenkinimas, taip pat ir dėl specialių žinių panaudojimo, pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu.
25. Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, apeliacinio proceso metu buvo pateiktas bendro pobūdžio prašymas pasitelkti kompetentingą darbo saugos specialistą, kad specialistas pateiktų išvadas dėl specialiųjų taisyklių reikalavimų pažeidimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad darbų saugos specialisto išvadoje pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017). Nagrinėjamoje byloje techninio pobūdžio klausimų nekilo – pavojinga zona apibrėžta poįstatyminiame akte (pavojinga zona apie kertamą medį yra dvigubo pjaunamo medžio aukščio spinduliu, bet ne mažiau kaip 10 m (Taisyklių 45 punktas)), tai, ar nukentėjusysis buvo pavojingoje zonoje, yra fakto klausimas, į kurį atsakyti yra teismo, o ne eksperto (specialisto) kompetencija. Nors nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą atmesti gynybos prašymą dėl specialių žinių panaudojimo, kadangi šis klausimas buvo išspręstas atsižvelgus ne į specialių žinių poreikį, o į teismų nustatytą proceso dalyvius siejančių teisinių santykių prigimtį (aplinkybę, jog įvykis nutiko ne darbo metu, o buityje), vis dėlto jis priėmė teisingą sprendimą, kadangi šioje byloje objektų tyrimo ar ekspertizės skyrimas nebuvo būtinas.
26. Dėl to, kas pirmiau pasakyta, darytina bendra išvada, kad, nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nustatytų BPK 369 straipsnyje, teismams nepadarius kasaciniame skunde nurodytų baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų, kasacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. K. K. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Olegas Fedosiukas
Alenas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
