Dėl įpareigojimo atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinės reikšmės miško žemės dalį ir demontuoti įrenginius

Civilinė byla Nr. 3K-3-100-690/2015

Proceso Nr. 2-01-3-18810-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. M. ir J. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. nutarties peržiūrėjimo pagal ieškovų L. M. ir J. Š. ieškinį atsakovams N. J. B., T. A., L. A., D. T. B. (D. T. B.) ir N. M. dėl savavališkų statinių nugriovimo bei valstybiniame miške esančių statinių ir kitų neteisėtai įrengtų objektų bei želdinių, formuojančių gyvatvores, pašalinimo ir pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams N. J. B., T. A., L. A., D. T. B., N. M. dėl įpareigojimo atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinės reikšmės miško žemės dalį ir demontuoti įrenginius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių terasų statybą, statybų ribojimus, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai L. M. ir J. Š. nurodė, kad 2004 metais Vilniuje, (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas gyvenamasis namas (4 butų kotedžas). Šis statinys yra šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, besiribojančiame su Valakupių parko girininkijai priklausančiu valstybinės reikšmės miško žemės sklypu. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovai N. J. B., T. A., L. A., D. T. B. ir N. M. valstybinės reikšmės miško žemės sklypo dalyje įrengė stacionarų vandens baseiną, fontaną, betono trinkelių dangos aikštelę, šviestuvus, kitus įrenginius, pastatė terasas, pasodino želdinius. Dėl to ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovus nedelsiant atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinės miško žemės sklypo dalį ir savo lėšomis demontuoti bei pašalinti įrengtus objektus.

Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba), pateikė atsiliepimą į ieškinį, pažymėjusi, kad tiek ieškovas, tiek atsakovai savavališkai įrengė pirmiau nurodytus objektus valstybinės reikšmės miške, taip pažeisdami Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl prašė įpareigoti atsakovus nedelsiant atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinės reikšmės miško žemės dalį ir savo lėšomis demontuoti bei pašalinti be leidimų savavališkai valstybinės reikšmės miške jų pastatytus ir įrengtus objektus bei sutvarkyti šią miško dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, o trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, pareiškimą paliko nenagrinėtą.

Teismas nurodė, kad, tenkindamas ieškovų prašymą, jis į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu įtraukė Nacionalinę žemės tarnybą, kuri, vykstant bylos nagrinėjimui iš esmės, atliko patikrinimą ir, 2012 m. spalio 11 d. nustačiusi pažeidimus, surašė aktą bei pateikė atsiliepimą, kuriame išdėstė savo reikalavimą. Teismas, įvertindamas tai, kad būtent šiam asmeniui priklauso reikalavimo teisė, pakeitė Nacionalinės žemės tarnybos padėtį į trečiojo asmens, pareiškiančio savarankišką reikalavimą. Teismas konstatavo, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai įrengė ginčo objektus už jiems priklausančio žemės sklypo ribų, todėl Nacionalinės žemės tarnybos reikalavimas pašalinti savavališkai valstybinės reikšmės miške įrengtus objektus, sutvarkyti valstybinės reikšmės miško dalies teritoriją ir ją atlaisvinti, keliamas tik atsakovams, neatitinka CPK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimų, protingumo principo, pažeidžia atsakovų teisę į rungtyniškumo principą. Teismas pažymėjo, kad suteikė galimybę trečiajam asmeniui apsispręsti dėl procesinio dokumento trūkumų taisymo, tačiau šis atsisakė juos šalinti. Teismas, pažymėjęs, kad faktinės aplinkybės neatitinka reikalavimo dalyko, dėl to negalimas reikalavimų nagrinėjimas, vadovaudamasis CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktu, paliko juos nenagrinėtus.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinio reikalavimas atsakovams atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinės reikšmės miško žemės sklypo dalį pareikštas netinkamos šalies, jį atmetė (CPK 45 straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad ieškovų reikalavimas pripažinti atsakovų pastatytus priestatus (terasas) prie butų savavališkais ir įpareigoti juos nugriauti grindžiamas specialisto išvada, kad terasų pastatymas yra pastato rekonstrukcija ir tai yra I grupės nesudėtingi statiniai, dėl kurių statybos buvo reikalingas bendraturčių sutikimas. Teismas šia prof. dr. S. Mitkaus išvada nesirėmė, pažymėjęs, kad ji padaryta tik apžiūrėjus iš išorės terasas, todėl neaišku, kuo remiantis nuspręsta, kad įrengtos laikančiosios konstrukcijos, t. y. atlikta statinio rekonstrukcija. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos informuota apie atsakovų vykdytą statybą (T. 2, b. l. 195), tačiau įrodymų, kad būtų surašytas savavališkas statybos aktas ar reikalavimas nugriauti statinius, nėra. Ieškovai neginčija atsakovės N. J. B. teiginio, kad jos terasa pastatyta 2007–2008 m. Nustatęs, kad tuo metu dėl terasų statybos nebuvo reikalingas bendraturčių sutikimas ar statybą leidžiantis dokumentas, teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo nugriauti terasas kaip neįrodytą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir trečiojo asmens apeliacinius skundus, 2014 m. kovo 27 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikalavimas atlaisvinti savavališkai užimtą valstybinės reikšmės miško žemės sklypo dalį ir pašalinti neteisėtai įrengtus objektus turėjo būti pareikštas visiems bendraturčiams, nes tiek ieškovai, tiek atsakovai prisidėjo prie tų objektų įrengimo, todėl jie visi, o net tik atsakovai turi pareigą juos pašalinti. Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba nepašalino savo pareikšto reikalavimo trūkumų, teismas pagrįstai jos pareiškimą paliko nenagrinėtą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai tik apeliaciniame skunde pradėjo teigti, jog ginčo terasos pastatytos 2010 m. ir kad jų pastatymas neatitiko tuo metu galiojusių teisės aktų. Nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovai tokių argumentų bei įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl vien dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas nurodytus ieškovų argumentus atmetė. Be to, iš įrodymų matyti, kad visos ginčo terasos buvo pastatytos apie 2006–2008 metus. Šios terasos yra I grupės nesudėtingi statiniai, kuriems statyti pagal tuo metu galiojusio statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 1 punktą nebuvo reikalaujama turėti bendraturčių sutikimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad terasos buvo pastatytos nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų, ir pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo jas nugriauti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. nutartį bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui, taip pat priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismai, vertindami atsakovų terasų teisėtumą, sprendė apie jas tik kaip apie statinio rūšį ir nepasisakė dėl tokio statinio sukūrimo proceso, t. y. dėl statybos rūšies. Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje teigiama, kad statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Terasų statybomis iš esmės buvo įrengtos naujos laikančiosios konstrukcijos ir dėl jų įrengimo padidėjo pastato matmenys bei žemės sklypo užstatymo plotas. Įvertinus, kad terasų statybos rūšis pagal STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ nustatyta tvarka yra priskiriama statinio rekonstrukcijai, atsakovai privalėjo gauti statybos leidimą. Pagal terasų statybos metu galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio nuostatas, statybos leidimas buvo nereikalingas tik dėl nesudėtingų statinių statybos bei statinio paprastojo remonto. Statyba, vykdoma be statybos leidimo, Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalies prasme yra traktuojama kaip savavališka. Rengdamiesi atlikti pastato rekonstrukciją, atsakovai privalėjo gauti žemės sklypo ir statinio bendraturčių sutikimus vykdyti pastato rekonstrukciją (terasų statybos metu galiojusios redakcijos Statybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Atsakovų terasų statybos buvo pradėtos 2007 m., tačiau užbaigtos 2010–2014 m. Ieškovai klausimus dėl terasų statybos laikotarpio kėlė 2013 m. sausio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose pirmosios instancijos teisme. Kadangi atsakovų terasos baigtos po ilgo laikotarpio, jų įteisinimui turėtų būti taikomi šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, t. y. atsakovai privalėtų gauti bendraturčių pritarimą statyti terasas.

Teismai atmetė kaip neįrodytą argumentą, kad atsakovų terasos pastatytos dujotiekio apsaugos zonoje, motyvuodami, kad specialisto išvada pateikta išsamiai neištyrus terasų, tačiau specialisto išvados buvo padarytos atlikus ginčo terasų matavimą bei vadovautasi dokumentais, kurių patikimumas niekam nesukėlė abejonių, – UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialo „Topografija“ 2003 m. gruodžio mėn. parengta Mažo slėgio dujotiekio geodezinio plano technine ataskaita. Specialisto išvadoje matyti, kad dalis terasos prie buto Nr. 3 yra pastatyta virš mažo slėgio dujotiekio vamzdžių, o terasa prie buto Nr. 1 – šalia dujotiekio vamzdžio. Pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų IX skyriaus 35 punkto nuostatą iki 16 barų slėgio dujotiekio apsaugos zoną sudaro žemės juosta išilgai vamzdynų trasos, kurios plotis – po 2 metrus abipus vamzdynų ašies.

Teismai nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovų terasų statyba prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, nes terasos pastatytos dujotiekio apsaugos zonoje, viršijant žemės sklypo užstatymą, nustatytą teritorijų planavimo dokumentuose bei pažeidžiant žemės sklypo bendraturtės (ieškovės) teises, nes terasos pastatytos be jos sutikimo, todėl tokie teismų sprendimai naikintini.

2. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo kilęs ginčas, ar atsakovų terasos yra pastatytos dujotiekio apsaugos zonoje, ir šiems teiginiams patvirtinti buvo pateiktos specialistų išvados, bet tik paskyrus teismo ekspertizę ir ją atlikus, būtų nustatyta, ar atsakovų pastatytos terasos patenka į dujotiekio apsaugos zoną. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė skirti ekspertizę ir, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, vadovavosi prof. dr. L. Ustinovičiaus išvadomis, o prof. dr. S. Mitkaus išvadą vertino kritiškai, motyvuodamas, kad išvados padarytos išsamiai neištyrus terasų, jas apžiūrėjus tik iš išorės, todėl neaišku, kuo remiantis nuspręsta, kad įrengtos laikančiosios konstrukcijos. Tokias išvadas teismai padarė netinkamai įvertinę byloje esančių įrodymų visumą ir netinkamai aiškindami bei taikydami teisės aktus, reglamentuojančius statybos rūšis, nes pati terasos konstrukcija patvirtina, kad yra įrengtos laikančiosios konstrukcijos.

3. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra neišsamūs, nutarties motyvuojamojoje dalyje nepasisakyta dėl pagrindinių (esminių) bylos faktinių ir teisinių aspektų, nurodytų apeliaciniame skunde, nutartyje nėra byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais pagrįstų teismo išvadų dėl atsakovų terasų statybos, statybų laikotarpio ir taikytinos teisės. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kaip neatitinkanti CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų, naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba pareiškė prisidėjimą prie kasacinio skundo.

Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, nurodydami šiuos argumentus:

1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, įskaitant kasaciniame skunde nurodytus 2013 m. sausio 7 d. rašytinius paaiškinimus, ieškovai neginčijo atsakovų teiginio, kad ginčo terasos buvo pastatytos 2007–2008 m., tik laikėsi nuomonės, kad šių objektų įteisinimas turi būti atliekamas remiantis ginčo nagrinėjimo metu galiojusiais teisės aktais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovų nurodytą terasų statybos laiką patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, tačiau jie nėra kasacijos proceso dalykas.

2. Atsakovų lauko terasos negali būti laikomos pastatytomis vykdant pastato rekonstrukciją, nes pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį rekonstrukcijos metu gali būti pristatomas priestatas, kuris yra pastatas – statinys su patalpomis (Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Teismai pagrįstai sprendė, kad terasos yra I kategorijos nesudėtingi statiniai, kurios nebuvo pastatytos rekonstruojant pastatą, todėl dėl terasų statybos nebuvo reikalingi jokie leidimai ar projektai.

3. Prof. dr. S. Mitkaus išvada priimta išsamiai neištyrus terasų, jas apžiūrėjus tik iš išorės, todėl ekspertas negalėjo nustatyti, kad jos yra pastatytos dujotiekio apsaugos zonoje. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 35 punkte nustatyta, kad dujotiekio apsaugos zoną sudaro žemės juosta išilgai vamzdynų trasos, kurios plotis – po 2 m abipus vamzdyno ašies. Pagal Skirstomųjų polietileninių dujotiekių įrengimo taisykles skirstomasis dujotiekis gali būti įgilintas iki 2 m, taip pat ir daugiau nei 2 m. Kai dujotiekis įgilintas daugiau kaip 2 m, statyba virš šių vamzdžių yra galima. Taigi ekspertas negalėjo padaryti išvados, jog terasos yra dujotiekio apsaugos zonoje, nežinodamas, kokiame gylyje yra dujotiekio trasa. Išvada, kad terasos pastatytos dujotiekio apsaugos zonoje, negali būti padaryta empiriškai nepatikrinus šios aplinkybės, tik teoriniu lygmeniu įvertinus geodezinę nuotrauką, juolab kad šioje nuotraukoje nėra duomenų, būtinų išvadai dėl terasos buvimo dujotiekio apsaugos zonoje padaryti.

Kasatorei L. M. mirus, kaip jos teisių perėmėja dalyvauti byloje įtraukta L. Š.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų redakcijos

Kasacinio skundo argumentais ieškovai grindžia ieškinio reikalavimus, susijusius su ginčo terasų statybos teisėtumu. Kasatoriai teigia, kad šios statybos neteisėtos, vadovaudamiesi šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais. Tokią poziciją jie motyvuoja, argumentuodami, kad atsakovų terasų statybos buvo pradėtos 2007 m., tačiau užbaigtos 2010–2014 m. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl šių kasacinio skundo argumentų.

Vienas bendrųjų ir fundamentaliųjų teisės principų yra tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis taisyklių, kurių jo veiklos metu nebuvo ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir padariniams, atsiradusiems iki naujo norminio akto įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. lapkričio 29 d. ir kt. nutarimuose, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo. Tai įtvirtinta ir CK 1.7 straipsnyje. Kai šis principas pažeidžiamas taikant teisės aktą, būtų galima daryti išvadą, jog toks pažeidimas, esant aiškiai situacijai, pripažintinas kaip akivaizdi teisės taikymo klaida. Dėl to teismai, aiškindami ir taikydami įstatymo ar kito teisės akto nuostatas, turi atsižvelgti į ginčui taikytinų elgesio taisyklių priėmimo momentą ir jų galiojimą laiko atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; kt.).

Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pažymėjo, kad ieškovai neginčijo aplinkybės, jog ginčo terasos pastatytos 2007–2008 m. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovai tik apeliaciniame skunde pradėjo įrodinėti kitokias aplinkybes – jog terasos pastatytos 2010 m., o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovai to neteigė nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžio metu. Kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovai klausimus dėl terasų statybos laikotarpio kėlė 2013 m. sausio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose, pateiktuose pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodoma, kokius konkrečiai argumentus ir įrodymus šiuo klausimu jie pateikė, kurių pirmosios instancijos teismas būtų neištyręs. 2013 m. sausio 7 d. rašytiniuose paaiškinimuose ieškovai neginčijo atsakovų teiginio, kad ginčo terasos buvo pastatytos 2007–2008 m., tik laikėsi nuomonės, kad šių objektų įteisinimas turi būti atliekamas remiantis ginčo nagrinėjimo metu galiojančiais teisės aktais. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nenustačius aplinkybių, dėl kurių ieškovai argumentų bei įrodymų dėl kitokio terasų statybos momento negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į CPK 314 straipsnio nuostatas, apeliacinio proceso metu šiais argumentais ir įrodymais negalima remtis. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybes, kad tiek šios bylos, tiek su ja susijusių bylų duomenys patvirtina, jog visi bendraturčiai kotedžo aplinką tvarkė kartu ir ginčo terasas pastatė apie 2006–2008 metus. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas nuostatas dėl įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai taikė teisės aktų redakcijas, galiojusias ginčo statybų metu, ir nepažeidė CK 1.7 straipsnio nuostatų.

Dėl terasų statybos teisėtumo

Kasatorių nuomone, teismai, vertindami atsakovų terasų statybos teisėtumą, sprendė apie jas tik kaip apie statinio rūšį, tačiau nepasisakė dėl tokio statinio statybos rūšies, todėl netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias statybos procesą. Kasatoriai teigia, kad terasų statyba pagal statybos techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ priskiriama statinio rekonstrukcijai, todėl atsakovai privalėjo gauti projektavimo sąlygų sąvadą, pateikti techninį ir darbo projektą su esamos būklės konstrukcijų tyrimais, gauti statybos leidimą ir bendraturčių sutikimą, o kadangi tai nebuvo padaryta, terasų statyba yra savavališka. Poziciją, kad ginčo terasų statyba priskirtina statinio rekonstrukcijai, ieškovai grindė remdamiesi teismo eksperto prof. dr. S. Mitkaus išvada, pažymėdami, kad, statant I grupės nesudėtingus statinius – terasas, buvo įrengtos naujos laikančiosios konstrukcijos, dėl terasų pastatymo padidėjo pastato matmenys bei pastato užimtas (užstatytas) žemės plotas.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje (visur nurodoma ginčo terasų statybos metu, t. y. 2007–2008 m. galiojusios redakcijos teisės normos) įtvirtinta statinio rekonstravimo sąvoka – tai statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Šioje teisės normoje pateikiamas statinio rekonstravimo darbų sąrašas, kuriame, inter alia, nurodyti tokie darbai: pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 procentų už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą; keisti (pašalinti nereikalingas) bet kurias laikančiąsias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iš esmės keisti pastato patalpų planą pertvarkant laikančiąsias konstrukcijas; kt. Ginčo terasų statybos metu galiojusios STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ redakcijos 9 punkte statinio rekonstravimo sąvoka apibrėžta iš esmės analogiškai.

Nesutikdami su ieškovais, atsakovai, remdamiesi teismo eksperto prof. dr. L. Ustinovičiaus išvada, teigė, jog ginčo terasos yra naujo statinio statybos būdu įrengti I grupės nesudėtingi statiniai.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta, kad naujo statinio statyba – statybos rūšis, kai yra tikslas statybos sklype, kuriame yra ar nėra statinių, pastatyti naują statinį; pastatyti esamo statinio antžeminį ar požeminį priestatą, neatsižvelgiant į tai, ar jie savo paskirtimi bus susiję, ar ne (išskyrus priestatų statybą, kuri pagal šio straipsnio 18 dalį priskirta statinio rekonstravimui); atstatyti buvusį (sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą) statinį.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas naujo statinio statybos ir statinio rekonstravimo sąvokas, jų skiriamuosius požymius, sprendžia, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sutiko su atsakovų pozicija, kad jų terasų statybos rūšis – naujo statinio statyba. Tokį teisinį kvalifikavimą lemia šie atsakovų terasų požymiai: nauji statiniai – ginčo terasos – buvo pastatytos greta bendraturčių gyvenamojo namo, kuris nebuvo iš esmės pertvarkomas, nebuvo šalinamos, keičiamos ar įrengiamos naujos namo laikančiosios konstrukcijos, name nebuvo pertvarkytos esamos patalpos ir neatsirado naujų patalpų, kurios padidintų bendrą pastato patalpų plotą.

Ieškovų pateiktoje specialisto išvadoje teigiama, kad ginčo terasų statyba atitinka pastato rekonstravimo požymius: buvo įrengtos naujos laikančiosios konstrukcijos ir dėl jų įrengimo padidėjo pastato matmenys. Ši išvada nepagrįsta, nes padaryta neatsižvelgiant į tai, kad: buvo įrengtos ne esamo statinio – gyvenamojo namo, bet naujo statinio – terasos – naujos laikančiosios konstrukcijos; terasa – atvira paaukštinta (kai kada dengta) aikštelė prie pastato (STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktas); atsižvelgiant į šiuos terasos požymius, jos plotas nepriskiriamas prie pastato ploto, nes pastatas – stogu apdengtas statinys, kuriame yra vienas ar daugiau kambarių ar kitų patalpų, išdėstytų tarp sienų ir pertvarų ir naudojamų žmonėms gyventi ar žemės ūkio, prekybos, kultūros, transporto ir kitai veiklai (Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punktas).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo laikotarpiu – 2007–2008 m. naujo statinio statybos būdu statant I grupės nesudėtingus statinius, statytojams nekilo pareiga gauti statybos leidimą, todėl, konstatavus, kad atsakovų terasos yra būtent šio tipo statiniai, bylą nagrinėję teismai jų statybos pagrįstai nepripažino savavališka.

Nesutiktina su kasatorių teiginiu, kad atsakovai pažeidė jų nuosavybės teises, bendrąja nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengę terasas, nes byloje nustatyta, jog terasas tuo pačiu metu bendrame sklype statė visi bendraturčiai, įskaitant kasatorius, kurie taip pat užėmė dalį bendro sklypo. Bendraturčių terasos skiriasi tik tuo, kad ieškovų terasa įrengta ant mūrinio priestato, sujungto su gyvenamojo namo patalpomis, o atsakovų – ant medinių ir metalinių pakylų. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo nesant įrodymų, jog Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, atlikusi patikrinimą, būtų nustačiusi, kad atsakovų terasų statyba pažeidžia teisės aktų reikalavimus.

Dėl specialiųjų sąlygų taikymo

Byloje kilus ginčui, ar atsakovų terasos yra pastatytos dujotiekio apsaugos zonoje, šalys savo poziciją grindė teismo ekspertų išvadomis. Kasatorių nuomone, tik paskyrus teismo ekspertizę ir ją atlikus, būtų nustatyta, ar atsakovų pastatytos terasos patenka į dujotiekio apsaugos zoną.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kilus ginčui dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių ir jų apribojimo faktų, būtina vadovautis Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumo prezumpcija. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje nurodyta: „Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka“.

Vyriausybės 1992 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 35 punkte nustatyta, kad specialiųjų žemės naudojimo sąlygų privaloma laikytis naudojantis žeme, kuri priskirta prie dujotiekio apsaugos zonos. Nurodyto nutarimo 2 punkte pažymėta, kad žemės sklypams nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastro duomenų bazę Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas yra valstybės įmonė Registrų centras (nurodyto nutarimo 1.2 punktas), kurio parengtas Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašas pateiktas byloje. Šiame išraše nurodytos visos šalių žemės sklypui nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos. Tarp šalių sklypui nustatytų specialiųjų naudojimo sąlygų nenurodytos dujotiekio apsaugos zonos. Tai reiškia, kad šalių žemės sklype nėra nustatyta dujotiekio apsaugos zonų ir, naudojantis šio sklypo žeme, teisės aktuose nustatyta tvarka neįtvirtinti Vyriausybės 1992 m. vasario 12 d. nutarime Nr. 343 nurodyti apribojimai.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai yra neišsamūs.

CPK 331 straipsnyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) turiniui ir jame nurodyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. mutatis mutandis, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92, par. 59–60). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas, priimtas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91, par. 29–30) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Z. S., bylos Nr. 3K-3-428/2014, ir kt.).

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą laikomas visiškas teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublik?s generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. SIA Bodybalt, bylos Nr. 3K-3-213/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, savo išvadas pagrindė byloje pateiktais ir ištirtais įrodymais. Ta aplinkybė, kad apskųsto apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvai yra glausti ir ne visiškai išsamūs, teisėjų kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 40,21 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis priteistinos valstybės naudai iš kasatorių (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir L. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 20,10 Eur (dvidešimt Eur 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Dalia Vasarienė

Vincas Verseckas