Dėl avanso ir baudos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-213-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05321-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 42.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovui A. G. dėl avanso ir baudos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už preliminariosios sutarties nevykdymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansą, 25 000 Lt (7240,50 Eur) baudą, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas (pardavėjas) ir atsakovas (pirkėjas) 2011 m. birželio 17 d. sudarė preliminariąją nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuria įsipareigojo joje nustatytomis sąlygomis iki 2012 m. birželio 1 d. sudaryti pagrindinę 1/2 dalies 4,56 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė, kad jei pirkimo–pardavimo sutartis Sutartyje nustatytais terminais nesudaroma dėl pirkėjo kaltės, jo sumokėtas 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansas lieka pardavėjui ir dar 25 000 Lt (7240,50 Eur) sumokami kaip bauda, kurios dydis atitinka iš anksto šalių įvertintus minimalius pardavėjo nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis; Sutarties 5.2 punkte nustatė, kad jei pirkimo–pardavimo sutartis Sutartyje nustatytais terminais nesudaroma dėl pardavėjo kaltės, pardavėjas grąžina pirkėjui šio sumokėtą 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansą ir sumoka 25 000 Lt (7240,50 Eur) baudą, kurios dydis atitinka iš anksto šalių įvertintus pirkėjo nuostolius dėl to, kad nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Sutarties 4.1.1 punktas, kuriame nurodyta, kad ieškovas yra gavęs iš atsakovo 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansą grynaisiais, šalių išbrauktas iš Sutarties; jos kitoje pusėje atsakovas 2011 m. liepos 11 d. yra įrašęs sąlygą: „įsipareigoju iki 2011 m. liepos 25 d. sumokėti 4.1.1 punkte numatytą 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansą“. Ieškinyje nurodoma, kad iki Sutartyje nustatyto termino pagrindinė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovas nesumokėjo ieškovui Sutarties 4.1 punkte nurodyto avanso, taip pat nesumokėjo ieškovui 25 000 Lt (7240,50 Eur) baudos, nors tokia jo pareiga buvo nustatyta Sutarties 5.1 punkte. Ieškovas teigia nusiuntęs atsakovui pretenziją dėl nesumokėto avanso ir baudos, tačiau atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo dienos su ieškovu neatsiskaitė.

II. Byloje priimtų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 25 000 Lt (7240,50 Eur) avanso, kaip minimalių sutartinių nuostolių, kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas; 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi priteisė ieškovui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (25 000 Lt (7240,50 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog šalis siejo geri, draugiški santykiai, jos nuolat bendravo šeimomis, ir pažymėjo, kad vertinant Sutartį ir jos vykdymą atsižvelgia į šalių santykių pobūdį. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą dėl šalių lygiateisiškumo principo pažeidimo nustačius nelygią šalių atsakomybę pagal Sutarties 5.1 ir 5.2 punktus, t. y. kad ieškovo atsakomybė yra perpus mažesnė (25 000 Lt (7240,50 Eur) nei atsakovo (50 000 Lt (14 481 Eur). Teismo vertinimu, nurodytuose Sutarties punktuose įtvirtintos dvejopo pobūdžio nuostatos: baudos forma nustatyta atsakomybė už Sutarties termino pažeidimą ir nustatytas sutartinis kiekvienos šalies minimalių nuostolių dydis. Baudos dydis abiem šalims vienodas – 25 000 Lt (7240,50 Eur); šalių sutarti ieškovo minimalūs sutartiniai nuostoliai – 50 000 Lt (14 481 Eur) (avanso ir baudos dydžio), atsakovo – 25 000 Lt (7240,50 Eur) (tik baudos dydžio). Kadangi kiekvienos šalies minimalūs nuostoliai gali būti skirtingo dydžio, tai teismas šalių susitarimo dėl skirtingo minimalaus nuostolių dydžio nelaikė pažeidžiančiu šalių lygiateisiškumo principą. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad nebuvo galima pakeisti sklypo paskirties, vyko ginčai su kaimynais, kaip nepagrįstus jokiais faktiniais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Teismas nustatė, kad teigdamas, jog Sutarties šalys prarado motyvaciją sudaryti pagrindinę sutartį, atsakovas iš dalies pripažino, kad nebeturėjo motyvacijos sudaryti pagrindinės sutarties; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas prarado motyvaciją sudaryti pagrindinę sutartį ir jis buvo kaltas dėl Sutarties nevykdymo. Teismas nurodė, kad atsakovas iki Sutartyje nurodyto termino pabaigos nesikreipė dėl pagrindinės sutarties sudarymo, sutartu terminu nesumokėjo avanso, nepateikė įrodymų, jog Sutartį vykdė tinkamai ir siekė sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl nurodytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad atsakovas kaltas dėl netinkamo Sutarties įsipareigojimų vykdymo (CPK 176 straipsnio 1 dalis), todėl patenkino ieškovo reikalavimą priteisti 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansą kaip minimalius sutartinius nuostolius (CK 6.165 straipsnis). Teismas nesutiko su atsakovu, kad ieškovo reikalaujamas avansas yra netesybos (bauda), pažymėdamas, jog šalys Sutarties 5.1 punkte nustatydamos avansą sutarė dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo Sutartyje numatytu būdu – avanso įskaičiavimu į minimalius sutartinius nuostolius, kaip vienos iš sutartinių minimalių nuostolių dalies. Pasisakydamas dėl atsakovo prašymo abiem ieškinio reikalavimams taikyti ieškinio senatį, teismas nurodė, kad avansas nelaikytinas netesybomis (yra minimalių ieškovo nuostolių dalis), todėl reikalavimui jį priteisti netaikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad iki nurodyto termino (2012 m. birželio 1 d.) nesudaręs pagrindinės sutarties ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, t. y. suvokė arba turėjo suvokti, kada atsakovas nesumokėjo netesybų (baudos), kaip tai nustatyta Sutarties 5.1 punkte. Atsakovui nesumokėjus 25 000 Lt (7240,50 Eur) baudos ieškovui, 2012 m. birželio 2 d. prasidėjo senaties termino eiga, ji baigėsi 2012 m. gruodžio 2 d. Kadangi ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl baudos priteisimo 2013 m. vasario 15 d., tai teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir šią ieškinio dalį atmetė (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 6 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nepakeistus. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai) ir materialiosios teisės normas, nustatančias prievolių vykdymo tvarką, ir pagrįstai ieškinį tenkino iš dalies. Sistemiškai aiškindama Sutarties 5.1, 4.1.1 punktų ir 2011 m. liepos 11 d. įrašytos naujos sąlygos nuostatas, kolegija padarė išvadą, kad šalys buvo susitarusios, jog jei pirkimo–pardavimo sutartis Sutartyje nustatytais terminais nesudaroma dėl pirkėjo (atsakovo) kaltės, jo sumokėtas 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansas lieka pardavėjui (ieškovui). Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pagrindinė sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, neįrodyta, kad po Sutarties sudarymo nė viena iš šalių neberodė suinteresuotumo sudaryti pagrindinę sutartį, nes paaiškėjo aplinkybės, susijusios su kliūtimis panaudoti perkamą sklypą sodybai statyti (sunku pakeisti sklypo paskirtį, vyksta ginčai su kaimynais). Kolegija sutiko su ieškovu, kad atsakovo kaltę dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo patvirtina rašytiniai įrodymai (ieškovo 2012 m. gruodžio 13 d. pretenzija ir atsakovo 2013 m. sausio 18 d. elektroninis laiškas, kuriame šis neneigė savo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo ir nurodė, kad dalį avanso pagal Sutartį sumokėjo jo vadovaujama UAB „Techniniai projektai“). Kolegija pažymėjo, kad sutarčių teisę reglamentuojančios CK normos įtvirtina sutarčių laisvės principą, sutarties šalių teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas bei sudaryti įstatymams neprieštaraujančias sutartis (CK 6.156 straipsnio 1 dalis); kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis), rūpintis savo teisėmis ir interesais. Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šalys Sutarties 5.1 punkte susitarė dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo Sutartyje numatytu būdu – avanso įskaičiavimu į minimalius sutartinius nuostolius – ir sutikdama su ieškovo pozicija, jog Sutartyje nustatydamos tiek avanso, tiek baudos mokėjimą šalys susitarė dėl dviejų atskirų mokėjimų, kolegija sprendė, kad kiti atsakovo teiginiai neturi esminės reikšmės.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutarties dalis, kuriomis patenkinta ieškinio reikalavimų dalis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl nepagrįstai nustatytos kasatoriaus kaltės. Kasatorius nurodo, kad teismai vienpusiškai (išimtinai ieškovo naudai) vertino įrodymus, pirmenybę suteikė rašytiniams įrodymams, taip paneigdami kasatoriaus galimybę bylai reikšmingas aplinkybes įrodyti kitomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais). Kasatoriaus teigimu, nesutikdamas su ieškiniu, jis nurodė faktines aplinkybes, paneigiančias jo kaltę, – teikė paaiškinimus, kad pasirašius Sutartį paaiškėjo aplinkybės, susijusios su kliūtimis perkamą sklypą panaudoti namui statyti (beveik neįmanoma (arba labai sudėtinga) pakeisti sklypo žemės ūkio paskirtį į kitą, kuri leistų statinio statybą jame), tai patvirtina ieškovo pridėtas VĮ Registrų centro išrašas, kuriame nurodytos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos, neaptartos Sutartyje. Be to, vyko ginčai su kaimynais dėl žemės sklypo ribų. Nors teismai šias faktines aplinkybes nurodė procesiniuose sprendimuose, išsamiau jų nevertino, pažymėdami, kad nėra pateikta jokių objektyvių, t. y. rašytinių, įrodymų. Kasatoriaus vertinimu, dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nė viena iš Sutarties šalių nepriminė kitai apie Sutartį, ieškovas nesikreipė į kasatorių, nekvietė sudaryti pagrindinės sutarties, nesikreipė į notarą dėl sutarties sudarymo, neužsakė pažymos sandoriui sudaryti, nors pardavėjas (ieškovas) turėjo daugiau pareigų (sutvarkyti dokumentus, pašalinti visus sutarties objekto trūkumus, patvirtinti daikto nuosavybės teisę ir t.t.) nei pirkėjas (kasatorius), kuriam kyla vienintelė pareiga – sumokėti sutartyje sulygtą kainą ir priimti daiktą. Pardavėjui neinformavus, kad visi reikiami dokumentai sutvarkyti ir kliūtys perduoti daiktą pašalintos, kasatorius nurodo pagrįstai manęs, jog pardavėjas prarado teisinį suinteresuotumą sudaryti pagrindinę sutartį.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorius laikosi pozicijos, kad teismai pažeidė tiek subjektyvųjį, tiek objektyvųjį sutarčių aiškinimo metodus – aiškindami Sutarties 5.1 punktą ignoravo tikrąją šalių valią, neatsižvelgė į tai, kad šalys – Lietuvos Respublikos piliečiai, sutarties objektas ir dalykas nesusiję su užsienio valstybe, Sutarčiai taikytina Lietuvos Respublikos teisė, todėl šalys ketino susitarti dėl Lietuvos Respublikoje įprasto prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis (bauda) būdo, o ne savo reguliavimu ir pobūdžiu skirtingo lėšų įskaitymo į minimalius sutartinius nuostolius, atitinkančio šalių iš anksto aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) sampratą. Anot kasatoriaus, teismai taip pat nesilaikė lingvistinio aiškinimo taisyklių – neatsižvelgė į Sutarties 5.1 punkte pavartotą jungtuką „ir“, kuris nurodo, kad ginčo šalys Sutartyje susitarė dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) baudos, pirkėjo mokėtinos pardavėjui tuo atveju, jei Sutartis nustatytais terminais nesudaroma dėl pirkėjo kaltės.

Dėl netinkamo avanso teisinio kvalifikavimo. Kasatoriaus nuomone, teismai avansu perduotinas lėšas neteisingai kvalifikavo kaip įskaitytinas į minimalius sutartinius nuostolius, atitinkančius šalių iš anksto sutartų nuostolių (angl. liquidated damages) sampratą. Lietuvoje yra įprasti kiti CK 6.70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nenumatyti prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai: faktoringas, laidavimo draudimas, vekselis, užstatas bei teisė sulaikyti savo priešpriešinės prievolės vykdymą (žr. Joskaudienė, R. Kreditoriaus teisių užtikrinimo ir gynimo būdai. Eugrimas: Vilnius, 2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „ASF“ v. UAB „Vėtrūna“, bylos Nr. 3K-3-250/2013; 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir Z. D. v. AS „Parex banka“ ir AB Citadele bankas, bylos Nr. 3K-3-343/2013; 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Mažasis amerikoniukas“ v. AB,,Baltic Shopping Centers“, bylos Nr. 3K-3-707/2013). Teisės doktrinoje neanalizuojamas ir teismų praktikoje kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas neišskiriamas avanso įskaitymas į minimalius sutartinius nuostolius, atitinkančius šalių iš anksto aptartus nuostolius (angl. liquidated damages); tai skolinys iš kitos teisinės sistemos. Teismai, nusprendę, kad avansas įskaitomas į minimalius sutartinius nuostolius, atitinkančius šalių iš anksto aptartus nuostolius (angl. liquidated damages), pripažino, jog šis prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas yra civilinė atsakomybė, be to, nusprendė, kad Sutarties 5.1 punkte šalys susitarė ir dėl 25 000 Lt (7240,50 Eur) baudos sumokėjimo, kuri taip pat yra civilinė atsakomybė, tačiau neanalizavo ir nemotyvavo, ar buvo susitarta dėl dviejų skirtingų prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, kurie abu yra civilinė atsakomybė ir taikomi esant tam pačiam sutarties pažeidimui (t. y. kartu), taip pat nesprendė ir jų konkurencijos problemos.

Dėl iš anksto šalių aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo. Kasatorius nurodo, kad aktualios teismų praktikos dėl iš anksto šalių aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) nėra, o doktrinos atstovai (Meškys, E. Liquidated damages institutas esmė, vieta Lietuvos teisės sistemoje ir santykis su bauda bei nuostoliais, Justitia, Nr. 77, 2012; Bublienė, D., Truskaitė-Paškevičienė, J. Iš anksto sutartų nuostolių instituto Jungtinės Karalystės teisėje ir netesybų instituto Lietuvos Respublikos teisėje palyginimas, Teisė, Nr. 87, 2013) daro skirtingas išvadas dėl liquidated damages instituto vietos Lietuvos teisėje – E. Meškys teigia, kad liquidated damages yra naujas institutas, atitinkantis kitą, CK 6.70 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nenurodytą, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, kuriam taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas; D. Bublienė ir J. Truskaitė-Paškevičienė, priešingai, mano, kad liquidated damages yra netesybų atitikmuo. Tačiau visi minėti autoriai išskiria vienodus liquidated damages instituto požymius – tai iš anksto (sutarties sudarymo metu) nustatytas žalos (nuostolių) dydis, kurio nereikia įrodinėti; jis turi išimtinį pobūdį, todėl pažeidimo atveju galima reikalauti tik liquidated damages priteisimo; teismas neturi teisės sumažinti liquidated damages dydžio, turi teisę tik pripažinti juos nustatančią sąlygą negaliojančia. Užsienio teisės literatūroje liquidated damages nepriskiriami prie prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų, nurodoma, kad tai yra viena iš sutartinių nuostolių (angl. damages) rūšių (Chen-Wishart, M. Contract law. Second Editon, Oxford University Press, 2008). Atsižvelgdamas į tai, kasatorius nurodo, kad liquidated damages yra bendrosios teisės tradicijos sutartinių nuostolių atlyginimo institutas, taikytinas tarptautinio pobūdžio sutartyse su užsienio subjektais, kuriems taikoma bendrosios teisės tradicijos teisė; jam neaišku, kodėl Lietuvos Respublikos piliečių, nesusijusių su užsienio teise, sudarytos Sutarties, kurios dalykas – nacionalinės teisės normomis reguliuojamas žemės pardavimas, nuostatos kvalifikuotos taikant Lietuvos teisės sistemai nebūdingą institutą. Pasak kasatoriaus, teismui manant, kad liquidated damages institutas yra CK 6.70 straipsnyje expressis verbis neįvardytas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, turėtų būti taikomos jį reguliuojančios taisyklės, t. y. dėl tokio prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo turėtų būti aiškiai ir nedviprasmiškai sulygta sutartyje, o tai padarius – negalimi jokie kiti gynybos būdai. Tokiu atveju ieškinys turėtų būti atmestas, nes ieškovas pareiškė du vienas kitą paneigiančius reikalavimus. Sutarties 5.1 punkto dalį dėl avanso kvalifikavus kaip netesybas, kasatorius palaiko prašymą taikyti ieškinio senatį. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama šalių teisė susitarti dėl minimalių nuostolių, kurių nereikia įrodinėti, dydžio kita forma nei nustatant mokėtinas palūkanas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Dujų sfera“ v. Kretingos rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-562/2013; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. ir kt. v. G. A. ir R. A., bylos Nr. 3K-3-213/2014; kt.), tačiau kasacinis teismas nurodytose nutartyse pripažįsta, kad dėl minimalių nuostolių šalys susitaria nustatydamos konkretų netesybų (baudos ar delspinigių) dydį. Dėl to kasatorius įsitikinęs, kad minimalūs nuostoliai nėra pripažįstami savarankišku prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu, kaip sprendė žemesnės instancijos teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą bei 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Dėl nepagrįstai nustatytos kasatoriaus kaltės. Nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais, ieškovas nurodo, kad kasatorius savo gynybinę poziciją grindžia išimtinai tik deklaratyviais atstovų paaiškinimais, pats kasatorius teismo posėdžiuose nedalyvavo, neprisiekė ir raštu savo atstovų nurodytų teiginių nepatvirtino; taip pat nepateikė jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų jo poziciją. Ieškovo įsitikinimu, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėję teismai reikalavo iš kasatoriaus pateikti įrodymus, kurių neįmanoma pateikti, nes, pvz., ginčus dėl žemės sklypo ribų (jei tokie vyktų) objektyviai galėjo patvirtinti su jais susiję dokumentai, ginčo šalys galėjo būti apklaustos kaip liudytojai. Ieškovas, priešingai, teigia dalyvavęs visuose teismo posėdžiuose, paaiškinęs jam žinomas su Sutarties sudarymu ir vykdymu susijusias aplinkybes, iš kurių matyti, kad jis nebuvo praradęs suinteresuotumo sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuri nesudaryta tik dėl kasatoriaus kaltės. Tokią išvadą pagrindžia ir kiti bylos duomenys – ieškovo 2012 m. gruodžio 13 d. pretenzija, kasatoriaus 2013 m. sausio 18 d. elektroninis laiškas, kuriame jis neneigė savo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, kasatoriaus elgesys (po Sutarties sudarymo jis nesikreipė į ieškovą dėl kokių nors tariamai paaiškėjusių aplinkybių, trukdančių sudaryti pagrindinę sutartį, neinicijavo Sutarties pakeitimo ar nutraukimo, nereikalavo ieškovo sumokėti Sutarties 5.2 punkte nustatytos 25 000 Lt (7240,50 Eur) baudos, kurią šis turėtų mokėti, jei pagrindinė sutartis būtų nesudaryta dėl jo kaltės). Anot ieškovo, apie tariamas aplinkybes, susijusias su kliūtimis panaudoti perkamą žemės sklypą sodybai statyti, kasatorius nurodė tik iškėlus civilinę bylą, tačiau nepateikė jokių jas įrodančių įrodymų. Sutikdamas, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, ieškovas laikosi pozicijos, jog kasatorius negali būti laikomas sąžiningu, nes ne tik neįvykdė savo prisiimtų įsipareigojimų, bet ir melavo teismui, siekdamas išvengti atsakomybės, ką patvirtina jo pozicijų kaita. Ieškovas mano, kad jis neturėjo pareigos raginti kasatorių įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kurie jam buvo žinomi; kasatorius nebuvo sumokėjęs avanso, o tai patvirtino jo vengimą sudaryti pagrindinę sutartį. Be to, ieškovo paaiškinimai teismo posėdžių metu patvirtina, kad kasatoriui buvo ne kartą priminta apie nevykdomus Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kuriuos jis žadėdavo įvykdyti (ieškovas su tuo sutikdavo, nes šalis tuo metu siejo geri, draugiški santykiai). Atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus kaltės buvimo (nebuvimo) klausimas yra fakto klausimas, kurio kasacinės instancijos teismas nenagrinėja (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl netinkamo avanso teisinio kvalifikavimo. Ieškovas nurodo, kad pagal preliminariąją sutartį sumokėtas avansas gali būti kvalifikuojamas ne tik kaip CK 6.70 str. expressis verbis nurodytas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas – netesybos baudos forma. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai avansą kvalifikavo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų minimalių ieškovo nuostolių atlyginimas, toks aiškinimas nenukrypsta nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006), neprieštarauja galiojančiam teisiniam reguliavimui ir atitinka Sutarties sąlygas bei tikrąją jos šalių valią. Sutarties 5.1 punkte šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė, kad iš anksto jų įvertintus minimalius ieškovo nuostolius dėl kasatoriaus atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį sudaro dvi atskiros dalys – 25 000 Lt (7240,50 Eur) avansas ir tokio paties dydžio bauda, todėl ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, kad Sutartimi susitarta dėl 50 000 Lt (14 481 Eur) baudos. Anot ieškovo, nėra pagrindo avansą kvalifikuoti kaip baudą, nes pagal Sutartį jis turėjo būti sumokėtas iš anksto (nežinant, ar pagrindinė sutartis bus sudaryta ar ne, jei ne – dėl kurios šalies kaltės), nesant Sutarties pažeidimo (būtino juridinio fakto baudai mokėti), kartu turėjo atlikti ir mokėjimo funkciją (sudarius pagrindinę sutartį – įskaitytas kaip kainos dalis). Ieškovo manymu, kasacinio skundo argumentai dėl avanso kvalifikavimo pateikti siekiant, kad, avansą prilyginus baudai, kasatorius įgytų teisę šiam reikalavimui prašyti taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, įtvirtintą CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte, ir taip išvengti atsakomybės už Sutarties pažeidimą. Ieškovas pažymi, kad net ir avansą prilyginus baudai ieškinio senaties terminas negalėtų būti taikomas, nes kasatorius 2013 m. sausio 18 d. elektroniniame laiške pripažino pareigą mokėti ieškovui avansą pagal Sutartį, teikė argumentus dėl dalies jo sumokėjimo; tokie skolininko veiksmai laikytini prievolės pripažinimu, kuris nutraukia ieškinio senaties terminą (CK 1.130 straipsnio 2 dalis) ir šis prasideda iš naujo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakomybės už preliminariosios sutarties nevykdymą

Sutarties nevykdymo teisiniai padariniai – sutartinė civilinė atsakomybė – kyla, kai neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Viena iš sąlygų, suteikiančių pagrindą konstatuoti sutarties šalies pareigą atsakyti už neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą sutartį, yra sandorio šalies kaltė (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Taigi sutartyje nustatyti jos pažeidimo (neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo) padariniai kyla dėl tokio pažeidimo kalta pripažintai sandorio šaliai (atskirais atvejais – ir abiem sandorio šalims). Nors skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), jis, naudodamasis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, gali tokią prezumpciją paneigti, taip pat įrodyti kitos sandorio šalies kaltę (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant, kiek kuri sutarties šalis yra atsakinga už sutarties nevykdymą, turi būti vertinama ne tik tai, kokias tarpusavio teises ir pareigas pagal pasiektą susitarimą ir taikytiną teisinį reguliavimą sutartis sukuria jos šalims, bet ir jų elgesys vykdant sutartį, sutarties vykdymo principų, įtvirtintų CK 6.200 straipsnyje (bendradarbiavimo, kooperavimosi, ekonomiškumo ir kt.), laikymasis bei kitos reikšmingos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas – CK 6.38, 6.200 straipsniai – įpareigoja kiekvieną sutarties šalį ne tik sąžiningai, tinkamai vykdyti savo prievoles, bet ir atlikti savo pareigas kuo ekonomiškiau, bendradarbiauti su kita šalimi. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi turi veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalys 2011 m. birželio 17 d. sudarė preliminariąją sutartį, kurioje susitarė iki 2012 m. birželio 1 d. sudaryti pagrindinę nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau iki nustatyto termino pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta. Ginčą sprendę teismai konstatavo, kad sutartis nesudaryta dėl kasatoriaus (pirkėjo) kaltės, kuris nebeturėjo motyvacijos sudaryti pagrindinę sutartį, nesikreipė į ieškovą (pardavėją) dėl jos sudarymo, sutartu terminu nesumokėjo avanso, todėl priteisė ieškovui iš kasatoriaus šio nesumokėtą avansą, kaip minimalių sutartinių nuostolių atlyginimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorius pagrįstai nurodo, kad byloje nėra duomenų, patikimai patvirtinančių jo kaltę, taigi ir atsakomybę, dėl pagrindinės sutarties nesudarymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdami skundžiamus procesinius sprendimus teismai kasatoriaus kaltę konstatavo remdamiesi jo neveikimu (prarasta motyvacija, nesikreipimu į ieškovą, avanso nesumokėjimu), tačiau, nukrypdami nuo pirmiau nurodytų išaiškinimų, nevertino kitos preliminariosios sutarties šalies veiksmų, nevertino, ar ieškovas vykdė jam CK nustatytas pareigas, bendradarbiavo su kasatoriumi ir dėjo pastangas sudaryti pagrindinę sutartį. Kolegija pažymi, kad nagrinėjant ieškinį dėl sutartinės atsakomybės taikymo, vertintinas ne tik atsakovo, bet ir reikalavimą pareiškusios šalies elgesys, susijęs su jos pasirengimu sudaryti pagrindinę sutartį, bendradarbiavimo pareigos vykdymas. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė aplinkybių ir ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis vykdė preliminariosios sutarties sąlygas ir siekė sudaryti sutarto pirkti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas rinko (rengė) dokumentus, būtinus pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, užsakė pažymą dėl nekilnojamojo turto pardavimo, susitarė su notaru dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo laiko, nors tai buvo jo (ieškovo) pareiga, kreipėsi į kasatorių dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar atliko kitus veiksmus, kurie patvirtintų jo siekį ir pasirengimą sudaryti pagrindinę sutartį. Kadangi ieškovas (pardavėjas) nepagrindė, kad bendradarbiavo su atsakovu, ėmėsi aktyvių veiksmų ir dėjo pastangas sudaryti pagrindinę sutartį, tai toks pat kasatoriaus neveikimas neteikia pagrindo konstatuoti jo kaltės dėl pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo, nes abi sandorio šalys nesiėmė iniciatyvos ir neatliko veiksmų, patvirtinančių siekį sudaryti pagrindinę sutartį. Dėl to pripažintina, kad ieškovo bendradarbiavimo pareigų nevykdymas leido kasatoriui manyti, jog ir ieškovas neteko suinteresuotumo sudaryti pagrindinę sutartį, todėl nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai pripažintina paneigiančiu skolininko kaltės prezumpciją (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo nurodyti rašytiniai įrodymai – ieškovo 2012 m. gruodžio 13 d. pretenzija ir atsakovo 2013 m. sausio 18 d. elektroninis laiškas – taip pat nesudaro pagrindo spręsti dėl kasatoriaus kaltės dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjant preliminariosios sutarties šalies kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo klausimą aktualūs ir teismo turi būti vertinami šalių veiksmai (neveikimas) laikotarpiu iki termino, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis. Po šio termino atlikti veiksmai nekeičia sandorio šalių kaltės kvalifikavimo. Kadangi ieškovo pretenzija buvo pateikta 2012 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus beveik pusei metų nuo termino, kada turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis (2012 m. birželio 1 d.), tai jos pateikimo faktas negali daryti įtakos šalių kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo vertinimui. Toks šalių susirašinėjimas nepatvirtina kasatoriaus kaltės dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, taip pat neįrodo ieškovo aktyvių veiksmų siekiant tokios sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad kitų įrodymų, kurie pagrįstų kasatoriaus kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, ieškovas į bylą nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, tai, kad ieškovas neįrodė kasatoriaus kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo ir nepateikė duomenų, jog bendradarbiavo su kasatoriumi siekdamas sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, sprendžia, kad egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su avanso teisiniu kvalifikavimu ir iš anksto šalių aptartais nuostoliais (angl. liquidated damages) kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu, kurių priteisimo klausimas, atmetus ieškinį, nespręstinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys); kasacinis teismas, pakeitęs pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ar priėmęs naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Atsakovas apeliacinės instancijos teisme turėjo 750 Lt (217,22 Eur), kasaciniame teisme – 563 Lt (163,06 Eur) išlaidų žyminiam mokesčiui sumokėti, jų atlyginimas, patenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš ieškovo.

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 3000 Lt (868,83 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti, apeliacinės instancijos teisme – 2400 Lt (695,09 Eur), o kasaciniame teisme – 835 Eur tokių išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš ieškovo. Atsakovo prašomų atlyginti išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.2, 8.12, 8.15, 8.18 punktuose nurodytų dydžių, todėl išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovo (CPK 98 straipsnis).

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 3,01 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir 2013 m. rugpjūčio 8 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

G. D. ieškinį A. G. atmesti.

Priteisti A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 380,28 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt Eur, 28 ct) žyminio mokesčio ir 2398,92 Eur (du tūkstančius tris šimtus devyniasdešimt aštuonis Eur, 92 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, iš viso – 2779,2 Eur (du tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt devynis Eur, 20 ct).

Priteisti valstybei iš G. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,01 Eur (tris Eur, 1 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis