Civilinė byla Nr. 3K-3-121/2007
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 24.3 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui V. G. Š. dėl buto dalies pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: L. B., valstybės įmonė Registrų centras, notarė R. I.
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė 2005 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ji 1996 m. lapkričio 11 d. pardavė atsakovui 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) už 30 000 Lt, tačiau pinigų negavo. Nurodyto buto pirkimo–pardavimo dokumentus tvarkė L. B., dėl kurio 2003 m. spalio 13 d. yra priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, iš kurios ieškovė sužinojo, jog atsakovas pinigus už ieškovės buto dalį atidavė L. B., tačiau nebuvo parašiusi įgaliojimo L. B. paimti pinigus už jos buto dalies pardavimą. Atsakovas žadėjo ieškovei atiduoti pinigus, tačiau jų nesumokėjo. Ieškovė 1997 metais reiškė ieškinį dėl šios buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl to, kad buvo sudaryta apgaulės būdu, tačiau teismas ieškinį paliko nenagrinėtą. Dabar ieškovė reiškė ieškinį kitu – CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu – pagrindu. Ieškovė, remdamasi CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalimis, prašė teismo nutraukti 1996 m. lapkričio 11 d. buto dalies (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį, šią buto dalį grąžinti ieškovei, panaikinti 1/2 dalies buto teisinę registraciją atsakovo vardu.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sutartis buvo sudaryta 1996 metais, ginčo teisiniams santykiams taikė 1964 m. CK ir nurodė, kad ieškovė praleido 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris pasibaigė 1999 m. lapkričio 12 d. ir išnyko ieškovės teisė į pažeistų jos teisių gynybą. Teismas nurodė, kad ieškovė, iš karto po sandorio sudarymo negavusi buto pirkimo–pardavimo sutartyje sutartos pinigų sumos už parduotą butą, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo suvokti, kad jos teisė buvo pažeista, todėl teismas ieškinio senaties eigos pradžia pripažino 1996 m. lapkričio 11 d. Teismas vertino ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ji 1997 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl tos pačios 1/2 dalies buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir nurodė, kad ieškovės kreipimasis į teismą nenutraukė ieškinio senaties eigos, nes ieškinio pagrindai ankstesnėje ir dabartinėje byloje skirtingi, be to, ankstesnis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, t. y. ieškinio senaties termino eiga nenutrūko.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 2 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nurodė, kad pagal 1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalį, pasibaigus įstatyme nustatytam ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovei teisė ginti jos pažeistas teises; ieškinio senaties termino pasibaigimas yra pagrindas atmesti ieškinį, kuriuo ginama pažeista asmens subjektinė teisė. Kolegija pažymėjo, kad ieškovei teisės ginti jos pažeistas teises (pinigų už parduotą butą negavimą) prasidėjo nuo ginčo buto dalies pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dienos, todėl suėjus trejų metų terminui ieškovė, neprašydama atnaujinti šio termino, neteko teisės ginti pažeistą teisę. Kolegija, vertindama aplinkybę, kad ieškovė 1997 m. rugsėjo 19 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl tos pačios ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, nurodė, kad ieškinys, neatvykus į teismo posėdį pačiai ieškovei, buvo paliktas nenagrinėtas, todėl ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta. Kolegija atmetė ieškovės prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą apeliacinės instancijos teisme; motyvavo, kad pagal CPK 78 straipsnio 2 dalį pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo paduodamas teismui, kuriame reikėjo atlikti procesinį veiksmą, o apeliaciniame skunde negali būti keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“, kurio 20.7 punkte nurodyta, kad teismas, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, atsižvelgdamas į nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo ir atnaujinimo), turi taikyti net tada, kai nėra ieškovo prašymo (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino bylos aplinkybių (ieškovė savo pažeistas teises gynė tiek civilinėje, tiek baudžiamojoje bylose) ir nesvarstė klausimo, ar ieškovė ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, ir pagrįstai neatnaujino šio termino. Baudžiamojoje byloje tretysis asmuo L. B. pripažintas kaltu dėl sukčiavimo ieškovės atžvilgiu, nuosprendis priimtas 2003 m. spalio 13 d., ieškovė turėjo galimybių ginti savo pažeistas teises baudžiamojoje byloje, tačiau ji šiomis teisėmis nepasinaudojo.
k o n s t a t u o j a:
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovė 1996 m. lapkričio 11 d. pardavė atsakovui 1/2 dalį buto (duomenys neskelbtini) už 30 000 Lt, tačiau pinigų iš atsakovo negavo. Teismai pripažino, kad nuo šios datos ieškovei prasidėjo ieškinio senaties terminas, kuris pagal 1964 m. CK baigėsi 1999 m. lapkričio 12 d. Ieškovė 1997 metais buvo pareiškusi ieškinį dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl to, kad buvo sudaryta apgaulės būdu, tačiau teismas ieškinį paliko nenagrinėtą, o ieškinio senaties terminas nutrūko. Teismai pripažino, kad ieškovė, antrą kartą, 2005 metais, reikšdama ieškinį (nors ir kitu pagrindu), praleido 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Ieškovė, neprašydama atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, neteko teisės ginti pažeistą teisę.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl kasaciniame skunde keliamų teisės taikymo klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu keliami ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Dėl jų teisėjų kolegija pasisako.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys 1996 m. lapkričio 11 d. sudarė 1/2 dalies buto, t. y. nekilnojamojo daikto, pirkimo–pardavimo sutartį. Ši sutartis yra dvišalė, kai abi sutarties šalys turi teisių ir pareigų. Viena iš pagrindinių nekilnojamojo daikto pardavėjo pareigų yra perduoti daiktą kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjo – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Tai patvirtina pirkimo–pardavimo sutarties sąvoka, apibrėžta įstatyme (2000 m. CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 253 straipsnis). Teismai sprendimuose nustatė, kad nekilnojamojo daikto pardavėja (ieškovė) savo pareigą įvykdė, daiktą perdavė pirkėjui (atsakovui), kuris nupirktą daiktą įregistravo nekilnojamojo turto registre savo vardu, o pirkėjas, priėmęs daiktą, neįvykdė tinkamai savo pareigos sumokėti už jį šalių nustatytą pinigų sumą (kainą). Tai patvirtina dėl trečiojo asmens L. B., tarpininkavusio sudarant ginčo buto dalies pirkimo–pardavimo sutartį, priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. spalio 13 d. apkaltinamasis nuosprendis. Teismai procesiniuose sprendimuose konstatavo, kad ieškovė (pardavėja) 1997 metais kreipėsi dėl pažeistos teisės civilinio ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Minėta, kad nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje ieškovė (pirkėja) pripažinta nukentėjusiąja, o trečiasis asmuo, tarpininkavęs sudarant ginčo buto dalies pirkimo–pardavimo sutartį, L. B. nuteistas, priimtas 2003 m. spalio 13 d. Ieškovė (pardavėja) ieškinį dėl turto dalies pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir restitucijos taikymo, pažeidus esminę sutarties sąlygą – priėmus daiktą (prekę) ir nesumokėjus už jį nustatytą pinigų sumą (kainą), CK 6.217 straipsnio 1 punkto pagrindu pareiškė 2005 metų rugsėjo 28 d. Savo reikalavimą ieškovė grindė nuosprendžiu konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pirkėjo pareigų vykdymo. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Ieškovė ir jos atstovas, laikydami, jog, remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi (b. l. 84–89), ginčo teisiniams santykiams turi būti taikomos 2000 m. CK nuostatos, pagal kurias (CK 1.125 straipsnio 1 dalį) ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad ji aktyviai veikė gindama savo pažeistas teises ir šalies nurodytos ir teismo nuosprendžiu konstatuotos aplinkybės pripažintinos svarbiomis ir ieškovės pažeista teisė turėjo būti ginama (1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties atnaujinimo klausimą ieškovė (apeliantė) ir jos atstovas prašė spręsti nagrinėjant apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismo posėdyje (b. l. 121–122).
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nekilnojamojo turto 1/2 dalies pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 1996 m. lapkričio 11 d.; ją sudarius, ieškovei tapo žinoma, jog pinigų už parduotą turto dalį negavo ir nuo to momento buvo pažeista jos teisė; tuo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Šiam terminui pasibaigus, remiantis 1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalimi, buvo pagrindas ieškinį atmesti, ieškovei neprašant atnaujinti ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, nesvarstė apeliantės (ieškovės) ir jos atstovo apeliacinio teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių svarbos ieškinio senaties terminui atnaujinti ir galimybių pažeistai teisei ginti, tik papildomai konstatavo, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti keliamas apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šalys dėl ieškinio senaties klausimų turi pasisakyti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme šiuos klausimus galima pareikšti tuo atveju, jeigu tokia būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės ir jos atstovo pozicija dėl Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime išsakyta pozicija dėl 1964 m. CK 84 straipsnio taikymo šioje byloje leidžia dėl ieškinio senaties pasisakyti ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde, nepažeidžiant apeliaciniame procese nustatytų apribojimų pateikti naujus įrodymus ir motyvus (CPK 312, 314 straipsniai), remiantis pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, gali būti reiškiamas prašymas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties ir todėl atnaujintinas ir pan. Be to, apeliaciniame procese išimtiniais atvejais (CPK 314 straipsnis) gali būti pateikti ir nauji įrodymai, reikšmingi ieškinio senaties taikymui. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad byloje liko neišnagrinėtas 1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalies taikymas, nustačius teisiškai reikšmingus faktus šiam straipsniui taikyti bei nespręsta dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Dėl nurodytų trūkumų teismų priimti sprendimai negali būti laikomi teisėti ir pagrįsti (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nei CK, nei kituose įstatymuose nenurodyta aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis, 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, teismas visų pirma turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai. Teismas savo iniciatyva nerenka įrodymų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, tačiau turi į tai atkreipti šalių dėmesį ir pasiūlyti šalims pateikti visus su tuo susijusius įrodymus (CPK 158 straipsnio 3 dalis, 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad nagrinėjamojoje civilinėje byloje ieškovė dėl pažeistos teisės gynimo kreipėsi baudžiamąja ir civiline tvarka 1997 metais, nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas 2003 m. spalio 13 d. (byloje pateiktas neįsiteisėjęs nuosprendis ir nėra duomenų, kada jis įsiteisėjo, t. y. ar buvo skundžiamas apeliacine, kasacine tvarka; šios aplinkybės tikslintinos, pareikalaujant duomenų); šios bylos ginčo esmė ir nuosprendžiu konstatuoti teisiškai reikšmingi faktai yra tiesiogiai susiję; ieškinys šioje byloje pareikštas 2005 m. rugsėjo 20 d.; 1997 metais civilinis ieškinys reikštas kitu pagrindu. Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 6 d. nutarties turinys liudija, kad ieškovė neturėjo kvalifikuotos teisinės pagalbos – pati nesugebėjo patikslinti ieškinio reikalavimų ir iš bylos duomenų nematyti, kas tai lėmė, ir panašiai; pažymėtina, kad ši byla buvo sustabdyta iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo, tai rodo, jog pats teismas teikė svarią reikšmę baudžiamojoje byloje nustatinėjamiems faktams ir civilinėje byloje sprendžiamam ginčui. Be to, ieškovė nurodo, kad per ginčo sprendimo laikotarpį jos vaikas patyrė traumą, dėl kurios jam nustatytas sunkus neįgalumas (b. l. 17), tai taip pat galėjo lemti lėšų ir laiko stygių. Šios ir kitos svarbios aplinkybės vertintinos aptartų kriterijų pagrindu, sprendžiant dėl termino atnaujinimo ginti ieškovės nurodytą pažeistą teisę. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Pažymėtina, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pažymėtina ir tai, kad tam tikrais atvejais, nustačius, kad teisę kreiptis į teismą ieškovas įgyvendina sąžiningai ir neaplaidžiai, netinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas gali būti pripažįstamas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi. Visi šie klausimai yra fakto klausimai, kurie turi būti nustatyti ir įvertinti žemesnių instancijų teismuose (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas bus atnaujintas ir ieškovės nurodyta pažeista teisė bus ginama, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teisės taikymą, sprendžiant dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties vykdymo ypatumų. Pirkėjui nevykdant savo pareigos sumokėti nekilnojamojo daikto kainą, tokio sutarties pažeidimo padariniai priklauso nuo to, ar pirkėjas tinkamai įvykdė kitą savo pareigą – priimti nekilnojamąjį daiktą. Tuo atveju, jei nekilnojamasis daiktas jau pirkėjo priimtas, tačiau kaina nesumokėta, pardavėjas turi teisę reikalauti iš pirkėjo sumokėti kainą bei įstatymų ar sutarties nustatytas palūkanas (CK 6.314 straipsnio 5 dalis). Pirkėjas turi teisę nutraukti sutartį, jei tam yra pagrindas pagal bendrąsias sutarčių nuostatas, pavyzdžiui, jei kainos nesumokėjimas pripažintas esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad esminis sutarties pažeidimo nustatymas yra fakto klausimas. Kitai šaliai pažeidus sutartį ir reikalaujant ją nutraukti, yra svarbu įvertinti, ar bus galima pagrįsti, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, ir taip užtikrinti savo interesų apsaugą, ar reikia rinktis kitokias teisių gynimo priemones. Nutraukus sutartį, pardavėjas turės teisę reikalauti grąžinti perduotą pirkėjui nekilnojamąjį daiktą, t. y. reikalauti taikyti restituciją (CK 6.222 straipsnis, CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad teismų priimti sprendimai naikinami, byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes aptarti pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartį ir Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
Algis Norkūnas
