Civilinė byla Nr. e3K-3-106-421/2018
Teisminio proceso Nr. 2-39-3-00495-2016-4
Procesinio sprendimo kategorijos:
3.2.4.11; 3.3.1.19.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. sausio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eisiga“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Čitas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Eisiga“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl įrodymų vertinimą bei teismo sprendimo motyvavimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 9936,45 Eur skolos, 3144,29 Eur palūkanų, 2608,53 Eur delspinigių ir procesines 6 proc. palūkanas.
Ieškovė nurodė, kad 2005–2010 m. laikotarpiu tarp šalių buvo susiformavę pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai: ieškovė tiekė atsakovei prekes (audinius), o atsakovė buvo įsipareigojusi jas priimti ir tinkamai atsiskaityti pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Pagal 2008 m. vasario 21 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001083, 2008 m. balandžio 11 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001109 ir 2009 m. sausio 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. 001273 atsakovė nesumokėjo 9936,45 Eur sumos. Ieškovė ragino atsakovę grąžinti skolą, tačiau ši nereagavo. Pirkimo–pardavimo sutarties 2.5 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti 0,05 proc. delspinigių už kiekvieną pavėluotą atsiskaityti dieną. Be to, atsakovei kyla pareiga sumokėti 3144,29 Eur kompensuojamųjų palūkanų už skolų pagal sąskaitas faktūras, kurios išrašytos, iki buvo pasirašyta pirkimo–pardavimo sutartis, likučius.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė 2012 metais buvo pareiškusi atsakovei ieškinį dėl 10 766,92 Eur (37 175,99 Lt) skolos priteisimo (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMDQtMTgxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-204-181/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-204-181/2012">2-204-181/2012</a>). Ji įrodinėjo, kad su atsakove 2008 m. birželio 6 d. buvo sudariusios pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 080605, kurios pagrindu ieškovė patiekė atsakovei prekes (audinius); 2008 m. liepos 3 d. sąskaitos faktūros Nr. 001161 ir 2008 m. rugsėjo 11 d. sąskaitos faktūros Nr. 001204 pagrindu atsakovė nesumokėjo 9936,45 Eur ir atitinkamai 830,46 Eur sumos. Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu atmetė ieškinį, nustatęs, kad reikalavimai, kylantys iš sąskaitos faktūros Nr. 001161, yra perleisti AB SEB bankui ir skolą pagal šią sąskaitą atsakovė yra sumokėjusi. Reikalavimai, kylantys iš sąskaitos faktūros Nr. 001204, buvo atmesti neįrodžius reikalavimo pagrindo.
Teismas pažymėjo, kad iš nagrinėjamoje byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir atsiskaitymo už patiektas prekes negalima nustatyti, kokia tvarka buvo atsiskaitoma su ieškove, ar pirmiau buvo dengiama seniausia skola, po to apmokami einamieji mokėjimai, o atsakovės pavedimuose nenurodyta, pagal kokias PVM sąskaitas faktūras mokamos sumos.
Ieškovė pateikė skaičiavimus, kad šiuo metu atsakovė skolinga 10 766,91 Eur (37 175,99 Lt) už 2008–2009 m. pagal tris PVM sąskaitas faktūras. Tačiau civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMDQtMTgxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-204-181/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-204-181/2012">2-204-181/2012</a> ieškovė prašė priteisti analogiško dydžio skolą, tik pagal kitas PVM sąskaitas faktūras.
Teismas nustatė, kad 2009 m. gruodžio 29 d. abi šalys pripažino, jog atsakovės skola ieškovei yra 15 213,89 Eur (52 530,52 Lt (teismas nurodė, kad perskaičiuojant sumas atsirado 10 ct skirtumas, t. y. 52 530,42 Lt). Atsakovė žadėjo sumokėti skolą 2010 m. pirmame ketvirtyje, kai bus išspręstas grąžintų kostiumų klausimas su tiesioginiu vartotoju ir nustatyta jų vertė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, prašydama priteisti skolą pagal tą pačią pirkimo–pardavimo sutartį, už tą patį laikotarpį, t. y. 2008–2009 metus, įrodinėja tos pačios skolos 37 175,89 Lt likutį ir remiasi tais pačiais įrodymais (ieškovės ir atsakovės 2009–2010 m. raštais), tik prašo priteisti skolą pagal kitas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė skolai pagrįsti papildomai pateikė buhalterės skaičiavimus. Tačiau tarp ankstesnės civilinės bylos duomenų yra kitos ieškovės buhalterės įrašas ir parašas, kuris patvirtina, jog tas pats skolos likutis yra susiformavęs pagal kitą sąskaitą faktūrą.
Teismas nustatė, kad 2008 metais tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės patiektų audinių, šis ginčas buvo išspręstas atsakovės naudai: iš UAB,,Čitas“ atsakovei UAB,,Eisiga“ buvo priteista 98 128,64 Eur nuostolių atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei daugiau negu 10 766,91 Eur (37 175,99 Lt). Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė yra skolinga 34 308,59 Lt (9936,45 Eur) pagal 2008 m. vasario 21 d., 2008 m. balandžio 11 d. ir 2009 m. sausio 16 d. sąskaitas faktūras. Atmetęs pagrindinį reikalavimą dėl skolos priteisimo, teismas atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu panaikino Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 9936,45 Eur skolos, 181,99 Eur delspinigių, 1978,54 Eur palūkanų, iš viso 12 096,98 Eur, taip pat 6 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. balandžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 936 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė dėl to, jog ieškovės reikalaujamą 9936,45 Eur skolą jau buvo bandoma prisiteisti kitoje byloje Šalčininkų rajono apylinkės teisme. Tačiau ankstesnėje byloje prašoma priteisti skola pagal kitas, nei nagrinėjamoje byloje, PVM sąskaitas faktūras. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė įrodymus, pagrindžiančius skolos faktą ir jos dydį, o atsakovė nepateikė įrodymų, jog už prekes ieškovei buvo sumokėta tinkamai, nors tokią galimybę turėjo. Kolegija pažymėjo, kad atsakovė neneigė ir neginčijo, kad prekes ji gavo, prekės buvo kokybiškos, taip pat neginčijo kainos dydžio bei fakto, kad ieškiniu reikalaujamos sumos nėra sumokėjusi. Atsakovė, atsakydama į klausimą, kodėl nesumoka ieškovei skolos, nurodė apie savo ir ieškovės tarpusavio santykius, nesusijusius su nagrinėjama skola (pateiktos kitos sąskaitos faktūros). Šiuos atsakovės argumentus kolegija pripažino teisiškai nepagrįstais ir padarė išvadą, kad, nepriteisdamas ieškovės reikalaujamos skolos, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.314 straipsnio 4, 5 dalių reikalavimus, todėl teismo sprendimą panaikino ir ieškinį tenkino.
Kolegija pažymėjo, kad ieškovė apskaičiavo 2608,53 Eur delspinigių už neapmokėtą 2009 m. sausio 6 d. sąskaitą, skaičiuodama po 0,05 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną, t. y. už 2580 dienų. Kadangi atsakovė prašė taikyti senatį, tai kolegija priteisė 181,99 Eur delspinigių (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip pat teismas taikė ieškinio senatį reikalavimui dėl palūkanų priteisimo ir iš atsakovės ieškovės naudai priteisė pagal 2008 m. vasario 2 d. PVM sąskaitą faktūrą nuo neapmokėtos 7640,93 Eur sumos palūkanas už 5 metų laikotarpį (1825 dienas), iš viso 1910,20 Eur, pagal 2008 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą priteisė 68,34 Eur; CK 6.210 straipsnio 2 dalies pagrindu priteisė iš atsakovės 6 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio padavimo dienos, perskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir taip būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Teismas piniginės prievolės pažeidimo faktą konstatavo nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių tariamą atsakovės neatsiskaitymą su ieškove (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai).
Įrodymų vertinimo pažeidimas pasireiškė ir tuo, kad įrodinėjimo našta buvo perkelta atsakovei. Nepagrįsta yra apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo galimybę pateikti įrodymus, kada ir kokias sumas ji yra sumokėjusi ieškovei, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad ieškovė įrodė savo reikalavimo pagrindą ir dydį, tačiau jokių nuorodų apie byloje esančius įrodymus, kurie patvirtintų tokią išvadą, nepateikė. To padaryti teismas ir negalėjo, nes byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad tokia skola neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismas nevertino prijungtoje civilinėje byloje esančių įrodymų, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove, tik lėšas pervedusi ne ieškovei, o AB SEB bankui pagal šalių sudarytą susitarimą.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų pakankamumo taisyklę. Ieškovė šioje byloje bando prisiteisti tą pačią skolą, dėl kurios atsakovė jau yra atsiskaičiusi, tačiau teigia, kad skola yra pagal kitas PVM sąskaitas faktūras. Apeliacinės instancijos teismas apie tariamą skolą nusprendė tik iš pačios ieškovės parengtų suvestinių (lentelių). Tačiau ieškovės gautų sumų suvestinėje nėra nurodyti atsakovės atlikti mokėjimai ieškovės naudai, kurie buvo įvykdyti SEB bankui. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovė įrodė savo reikalavimą, yra nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ne tik įrodymų vertinimo taisykles, bet ir CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatą, nes sprendime nenurodė jokių įrodymų, kurie pagrįstų prievolės pažeidimo faktą.
Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodė, kad atsakovė nereiškė pretenzijų dėl prekių kokybės, pripažino prekių gavimo faktą. Šie argumentai nesusiję su šioje byloje nagrinėjamu ginču dėl atsakovės piniginės prievolės, t. y. tariamos pareigos sumokėti ieškovei už prekes.
Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Kasaciniame skunde keliami klausimai nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų. Šiame skunde iš esmės siekiama iš naujo įvertinti įrodymus, tačiau tai ne kasacijos dalykas.
Atsakovė klaidina teismą, teigdama, kad yra atsiskaičiusi su ieškove, neva sumokėdama skolą AB SEB bankui. Teismo priteista šioje byloje 9936,45 Eur skola buvo susidariusi pagal sąskaitas faktūras Nr. 001083, Nr. 001109, Nr. 001273. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šią skolą pagal minėtas sąskaitas faktūras už ieškovę yra sumokėjusi AB SEB bankui. Be to, atsakovė apeliacinės instancijos teismui neteigė ir neįrodinėjo, kad šiuo ieškiniu reikalaujamą skolą yra sumokėjusi AB SEB bankui (tokią versiją iškėlė tik kasaciniame teisme).
Atsakovė nepagrįstai teigia, kad analogiškos skolos ieškovė reikalavo civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMDQtMTgxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-204-181/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-204-181/2012">2-204-181/2012</a>. Nurodomoje byloje buvo sprendžiama dėl skolos pagal sąskaitas faktūras Nr. 001161 ir Nr. 001204. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino šias aplinkybes. Pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad ieškovė įrodė skolos susidarymą.
Atsakovės pozicija dėl ieškinio buvo nenuosekli: iš pradžių ji teigė, kad su ieškove yra visiškai atsiskaičiusi, vėliau tikino, kad prekių negavo, tačiau teismo posėdžio metu pripažino, kad prekes gavo. Atsakovė taip pat bandė aiškinti, kad skola turėtų būti kildinama iš 2005 m. spalio 21 d. PVM sąskaitos faktūros, tačiau šį aiškinimą paneigė pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog už 2005 m. su ieškove yra visiškai atsiskaityta. Ieškovė pažymi tai, kad 2010 m. sausio 8 d. raštu atsakovė patvirtino, jog yra skolinga ieškovei, ir, 2010 m. vasario 9 d. bei 2010 m. liepos 16 d. atlikdama su banko pavedimus bei sumokėdama dalį skolos, konkliudentiniais veiksmais pripažino tiek skolos faktą, tiek jos dydį.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvavimo
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis). Reikalavimai apeliacinės instancijos teismo sprendimui (nutarčiai) yra įtvirtinti CPK 331 straipsnyje. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo (nutarties) dalyje glausta forma turi būti: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTUtOTE1LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-215-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-215-915/2017">3K-3-215-915/2017</a>, 22–23 punktai).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2013">3K-3-406/2013</a>; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTgtNjg3LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-298-687/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-298-687/2015">3K-3-298-687/2015</a>).
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimus, šio teismo išvadą, kad nagrinėjamoje byloje reikalaujamą skolą ieškovė bandė prisiteisti kitoje byloje Šalčininkų rajono apylinkės teisme, pripažino nepagrįsta vien dėl to, kad nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti skolą pagal kitas sąskaitas faktūras negu ankstesnėje byloje, o spręsdamas dėl atsakovės argumentų, kad su ieškiniu pateiktoje gautų sumų suvestinėje nėra nurodomi atsakovės atlikti mokėjimai ieškovės naudai, kurie buvo įvykdyti AB SEB bankui, pagrįstumo, nurodė, jog jie nėra pakankami išvadai, kad už prekes ieškovei buvo sumokėta tinkamai, padaryti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovė turėjo galimybę teikti įrodymus, kada ir kokias sumas ieškovei yra sumokėjusi, tačiau, atsakovei nepateikus šių įrodymų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė sumokėjo už gautas iš ieškovės prekes.
Spręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė įrodė savo reikalavimą, pateikė tai patvirtinančius įrodymus, todėl ieškovės teiginys, kad ji patiekė prekes atsakovei, o atsakovė už jas nesumokėjo visos kainos, yra teisiškai pagrįstas.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo bei ieškinio pagrįstumo klausimus, įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadas dėl ieškinio pagrįstumo, nenurodė ir jų nevertino, argumentų, dėl kurių atmetė įrodymus, kuriais buvo grindžiami atsakovės atsikirtimai į ieškinį, nenurodė ir šių įrodymų taip pat nevertino. Savo išvadą dėl ieškinio pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas pagrindė iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. aplinkybe, kad nagrinėjamoje byloje prašoma priteisti skola yra susidariusi pagal kitas sąskaitas faktūras negu ankstesnėje byloje. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270, 331 straipsnių reikalavimų, šis pažeidimas pripažįstamas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o tai sudaro pagrindą šį sprendimą panaikinti.
Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų taikymo ir įrodymų pakankamumo
Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, 63 punktas).
Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOS00MDMvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-29-403/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-29-403/2018">3K-3-29-403/2018</a> 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzMtMzEzLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-33-313/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-33-313/2016">e3K-3-33-313/2016</a> 22 punktą).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, šioje byloje pareikštu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės skolą už parduotas prekes (audinius), faktiniu ieškinio pagrindu nurodė tokias aplinkybes: 2008 m. birželio 6 d. ieškovė su atsakove sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 080605, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei audinius, o atsakovė – juos priimti ir sumokėti už juos sutartyje nustatytą kainą; pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai tarp šalių prasidėjo 2005 m. ir tęsėsi iki 2010 m.; nesumokėta suma už pristatytas prekes 2009 m., pridėjus 2008 m. likutį, sudarė 15 213,89 Eur (52 530,52 Lt); ieškovė 2009 m. gruodžio 29 d. raginimu kreipėsi į atsakovę, prašydama sumokėti susidariusią 15 213,89 Eur (52 530,52 Lt) skolą; atsakovė 2010 m. sausio 8 d. raštu Nr. 96 atsakė į ieškovės raginimą, pripažino minėtą skolą ir nurodė, kad ši bus apmokėta 2010 m. pirmame ketvirtyje; 2010 metais ieškovė naujų prekių nebepristatė, tačiau atsakovė atliko du banko pavedimus į ieškovės sąskaitą, kurių bendra suma – 44 46,98 Eur (15 354,53 Lt); likusi nesumokėta suma – 10 766,91 Eur (37 175,99 Lt).
Reikšdama ieškinį šioje byloje ir jame pagrįsdama susidariusią atsakovės skolą, ieškovė, be kita ko, šios skolos susidarymą grindė per 2005–2009 m. laikotarpį parduotų prekių ir joms apmokėti pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei atsakovės atliktų mokėjimų balansu, nurodydama kiekvienų šio laikotarpio metų pabaigoje susidariusį atsakovės skolos likutį ir šį likutį perkeldama į kiekvienus kitus metus bei pateikdama kiekvienų metų suvestines (skaičiavimus) su šiais duomenimis.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias ieškovės nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, nustatė, kad 2009 m. ieškovė pristatė atsakovei prekių už 4117,89 Eur (14 425,42 Lt), už jas atsakovė sumokėjo 158,13 Eur (546 Lt), todėl skolos likutis už 2009 m. sudarė 4019,76 Eur (13 879,42 Lt) ir už 2008 m. – 11 194,10 Eur (38 651 Lt), iš viso 15213,86 Eur (52 530,42 Lt); ieškovė atsakovei 2010 m. prekių netiekė, atsakovė, 2010 m. vasario 9 d. ir 2010 m. liepos 16 d. atlikdama du banko pavedimus, sumokėjo 4446,98 Eur (15 354,53 Lt), todėl liko skolinga 10 766,88 Eur (37 175,89 Lt).
Prijungtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMDQtMTgxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-204-181/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-204-181/2012">2-204-181/2012</a> esančių duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. sausio 10 d. Šalčininkų rajono apylinkės teisme buvo gautas ieškovės UAB „Čitas“ ieškinys, pareikštas atsakovei UAB „Eisiga“, dėl 10 766,91 Eur (37 175,99 Lt) skolos, kurią sudarė 9936,45 (34 308,59 Lt) skola pagal 2008 m. liepos 3 d. PVM sąskaitą faktūrą CIT 001161 (iš dalies neapmokėta) ir neapmokėta 830,46 Eur (2867,40 Lt) sumos 2008 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaita faktūra CIT Nr. 001204, priteisimo; minėtame ieškinyje ieškovė nurodė, kad tarp šalių 2008 m. birželio 6 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 080605, kurios pagrindu ieškovė patiekė atsakovei prekes už 10 766,91 Eur (37175,99 Lt) sumą, o atsakovė jas priėmė ir įsipareigojo už jas atsiskaityti, tačiau liko skolinga šią sumą. Minėtos bylos duomenų pagrindu pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2012 m. atsakovės skola taip pat buvo 10 766,91 Eur (37 175,99 Lt); Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes nustatė, kad iš 2008 m. liepos 3 d. PVM sąskaitos faktūros CIT Nr. 001161, kurios bendra suma – 61 574,07 Eur (212 602,96 Lt), kylantys piniginiai reikalavimai buvo perleisti AB SEB bankui ir šią skolą atsakovė apmokėjo; ieškovės reikalavimas priteisti 830,46 Eur (2867,40 Lt) skolą pagal 2008 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaitą faktūrą CIT Nr. 001204 buvo atmestas kaip neįrodytas.
Ištyręs nagrinėjamoje byloje esančius duomenis bei anksčiau išnagrinėtoje byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2009 m. pabaigoje (2009 m. gruodžio 29 d.) abi šalys pripažino, jog atsakovės skola ieškovei sudarė 15 213,89 Eur (52 530,52 Lt) (perskaičiuojant sumas atsirado 10 ct skirtumas, t. y. 52 530,42 Lt).
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2012 metais ieškovė tą patį 9936,45 Eur (34 308,59 Lt) skolos likutį skaičiavo kaip likutį pagal 2008 m. liepos 3 d. PVM sąskaitą faktūrą CIT Nr. 001161, o šiuo metu šį likutį skaičiuoja kaip neapmokėtą skolą pagal 2008 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą CIT Nr. 001883, 2008 m. balandžio 11 d. PVM sąskaitą faktūrą CIT Nr. 001109 ir 2009 m. sausio 6 d. sąskaitą faktūrą CIT Nr. 001273; į bendrą skolos sumą įskaičiuota 830,45 Eur (2867,40 Lt) suma pagal 2008 m. rugsėjo 11 d. PVM sąskaitą faktūrą CIT Nr. 001204, kuri 2012 m. rugpjūčio 30 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo sprendimu pripažinta kaip neįrodyta ir šis reikalavimas atmestas.
Taigi šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė, išnagrinėjęs ir įvertinęs ne tik šioje byloje pateiktus įrodymus, bet ir prijungtoje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0yMDQtMTgxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-204-181/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-204-181/2012">2-204-181/2012</a>, užbaigtoje įsiteisėjusiu Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, esančius įrodymus, tarp jų ir abiejose bylose esančią 2008 m. birželio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 080605, kurios pagrindu susiklostė abiejose bylose nagrinėjami šalių teisiniai santykiai; abiejose bylose pateiktą ieškovės 2009 m. gruodžio 29 d. raštą Nr. 091229/1, adresuotą atsakovei UAB „Eisiga“, kuriame ieškovė nurodė, kad atsakovė skolinga 15 213,89 Eur (52 530,52 Lt); atsakovės atsakymą į šį ieškovės raštą, kuriuo atsakovė žadėjo sumokėti skolą 2010 m. pirmame ketvirtyje, kai bus išspręstas grąžintų kostiumų klausimas su tiesioginiu vartotoju ir nustatyta jų vertė.
Abiejose civilinėse bylose esančių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį, prašydama priteisti skolą pagal tą pačią pirkimo–pardavimo sutartį, už tą patį laikotarpį, įrodinėja tos pačios skolos likutį, remiasi tais pačiais įrodymais (ieškovės ir atsakovės 2009–2010 m. raštais), tik prašo priteisti skolą pagal kitas PVM sąskaitas faktūras. Šios išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė jai skolinga pagal šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras.
Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigtos, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino įrodymų, kurie buvo nagrinėjami ir vertinami pirmosios instancijos teisme, jokiais argumentais nepagrindė savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas tenurodė, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovė įrodė savo reikalavimą, pateikė tai patvirtinančius įrodymus.
Taigi apeliacinės instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, kuriomis rėmėsi atsakovė kaip savo atsikirtimų į ieškinį pagrindu, o vien jo nurodyta aplinkybė, kad ankstesnėje byloje buvo prašoma priteisti skolą pagal kitas, nei nagrinėjamoje byloje, PVM sąskaitas faktūras, nereiškia, kad šioje byloje pareikštas reikalavimas dėl kitos atsakovės skolos nei ta, dėl kurios yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas reikalavimą atmesti. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė jai skolinga pagal šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras, apeliacinės instancijos teisme nebuvo paneigta.
Kasacinis teismas šioje nutartyje išdėstytų argumentų pagrindu konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie šioje byloje pareikšto ieškinio nepagrįstumą yra pagrįsta visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas ieškovės ieškinys ir atsakovės atsikirtimai į jį, išnagrinėjimu, šis teismas įvertino ne tik abiejose bylose (tiek nagrinėjamoje, tiek prijungtoje) pateiktų įrodymų įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir iš įrodymų visumos padarė išvadas, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė atsakovei ieškinį, prašydama priteisti skolą pagal tą pačią pirkimo–pardavimo sutartį, už tą patį laikotarpį, įrodinėdama tos pačios skolos likutį, t. y. pareiškė iš esmės tapatų ieškinį. Nepaneigus šių išvadų, remiantis apeliacinės instancijos teisme nustatytomis aplinkybėmis ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuris pripažįstamas teisėtu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui patenkinus atsakovės kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas, atitinkamai paskirstomos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovė patyrė 650 Eur atstovavimo išlaidų, todėl šių išlaidų atlyginimas jos naudai priteistinas iš ieškovės.
Kasaciniame teisme atsakovė sumokėjo 272 Eur žyminį mokestį. Tenkinus kasacinį skundą, iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 272 Eur šių išlaidų atlyginimo. Duomenų apie kasaciniame teisme patirtas atstovavimo išlaidas nepateikta, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.
Susumavus iš ieškovės atsakovei priteistinas apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso iš ieškovės atsakovės naudai priteistina 922 Eur šių išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą ir palikti galioti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Čitas“ (j. a. k. 152112838) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Eisiga“ (j. a. k. 174936577) naudai 922 (devynis šimtus dvidešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Janina Januškienė
Donatas Šernas
