Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-152-895-2019
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-29339-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.14.5.1; 1.2.14.5.2.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko, Olego Fedosiuko, Aurelijaus Gutausko, Sigitos Jokimaitės, Artūro Pažarskio ir Armano Abramavičiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,
nuteistojo V. B. gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio.
Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Civilinių ieškovų P. B., A. C., L. R., M. P., M. E., A. K. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu panaikintas Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendis.
V. B. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl P. B. didelės vertės turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl M. P. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. C. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vienuolikai mėnesių, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl L. R. didelės vertės turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams penkiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl M. P. didelės vertės turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams, BK 182 straipsnio 2 dalį (nors turėjo būti 1 dalis) (dėl M. E. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. turto įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės už sunkius nusikaltimus, nurodytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, tarpusavyje subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnių, ir nustatyta subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, kuri apėmimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis už nesunkius BK 182 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikaltimus, ir nustatyta galutinė subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant V. B. tęsti darbą.
Iš nuteistojo V. B. priteista nukentėjusiesiems P. B. 70 500 Eur, A. C. 5500 Eur, A. K. 8500 Eur turtinei žalai, nukentėjusiajam L. R. 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusiųjų M. E., M. P. civiliniai ieškiniai ir nukentėjusiojo L. R. civilinio ieškinio dalis dėl 40 000 Eur turtinės žalos atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. B. nuteistas už tai, kad:
1.1. nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2016 m. gegužės 14 d. pasiskolinęs iš P. B. per vienuolika kartų iš viso 70 500 Eur, melagingai sakydamas, kad nori pirkti krovininius automobilius Lenkijoje ir juos perparduoti, kad pinigai reikalingi verslui, priekaboms pirkti, kad pinigus turi nuvežti į Kauną, kad pinigai reikalingi advokatui, kad šis išteisintų kauniškį draugą, kad turi problemų, kurių neįvardijo, kad Klaipėdos mieste su vilkiku padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sužalotas motociklininkas, kad pinigai reikalingi sumokėti žmogui, kad šis surastų dingusį kauniškį, kuriam veždavo pinigus, nurodydamas skolų grąžinimo terminus, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs P. B., perduodavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini) ir nenustatytoje vietoje, apgaule įgijo didelės, iš viso 70 500 Eur, vertės P. B. turto;
1.2. 2016 m. balandžio viduryje ir 2016 m. balandžio 30 d. per du kartus pasiskolinęs iš M. P. iš viso 15 000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori pirkti krovininio automobilio priekabas, žadėdamas sumokėti palūkanų, siekdamas sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, kelis kartus iki 2016 m. birželio 9 d. po 3500 Eur grąžinęs dalį skolos, kaip užstatą pasirašęs krovininio automobilio priekabos pirkimo–pardavimo sutartį ir palikęs registracijos liudijimą, nors šią priekabą už skolą perdavė T. L. ir žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip, suklaidinęs M. P., perduodavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini), nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini) degalinėje, apgaule įgijo M. P. priklausančius 8000 Eur;
1.3. 2016 m. balandžio 23 d. pasiskolinęs iš A. C. 10 000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori pirkti krovininį automobilį ir jį perparduoti jau turimam pirkėjui, kad skolą grąžins kitą dieną, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, siekdamas sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, 2016 m. gegužės 2–31 d. grąžinęs per kelis kartus iš viso 4500 Eur, taip suklaidinęs A. C., perdavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini), apgaule įgijo A. C. priklausančius 5500 Eur;
1.4. 2016 m. balandžio 25 d. apie 23.30 val. pasiskolinęs iš L. R. 40 000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori Lenkijoje nusipirkti krovininio automobilio priekabą, kurią perpardavęs užsidirbs pinigų, nurodęs skolos grąžinimo terminą ir žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs L. R., perdavusį jam pinigus (duomenys neskelbtini) degalinėje, apgaule įgijo didelės, 40 000 Eur, vertės L. R. turto;
1.5. nuo 2016 m. balandžio 25 d. iki gegužės 18–19 d., tiksliau nenustatytu laiku, pasiskolinęs iš M. P. per keturis kartus iš viso 11 200 Eur, melagingai sakydamas, kad nori Lenkijoje nusipirkti drabužių, kad Lietuvos ir Lenkijos pasienyje yra sulaikytas krovininis automobilis su drabužiais, kurį reikia išpirkti, ir kad jeigu nepaskolins pinigų, tai jis negalės grąžinti paskolintų pinigų, kad nebeturi pinigų ir negali įsigyti degalų, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs M. P., perduodavusį jam savo pinigus (duomenys neskelbtini), nenustatytoje vietoje, degalinėje (duomenys neskelbtini), apgaule įgijo didelės, iš viso 11 200 Eur, vertės M. P. turto;
1.6. 2016 m. balandžio pabaigoje ir gegužės pabaigoje, tiksliai nenustatytu laiku, per du kartus pasiskolinęs iš M. E. iš viso 3000 Eur, melagingai sakydamas, kad nori užsiimti verslu ir parsivežti drabužių, kad nori nusipirkti krovininio automobilio priekabą, kurią perpardavęs užsidirbs pinigų ir grąžins skolą, žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs M. E., perduodavusį jam savo pinigus Šilalės r., Požerės k., Šilalės m., Dariaus ir Girėno g. 42, prie picerijos, apgaule įgijo M. E. priklausančius 3000 Eur;
1.7. 2016 m. gegužės 8 d. ir 2016 m. gegužės viduryje per du kartus pasiskolinęs iš A. K. iš viso 8500 Eur, melagingai sakydamas, kad jam reikalingos apyvartinės lėšos krovinių pervežimo verslui, kad pinigus veš nenurodytam asmeniui į Klaipėdą, nurodydamas skolų grąžinimo terminus ir žadėdamas sumokėti palūkanų, nors žinojo, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, taip suklaidinęs A. K., perduodavusį jam savo pinigus nenustatytose vietose, apgaule įgijo A. K. priklausančius 8500 Eur.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl inkriminuoto sukčiavimo V. B. išteisintas nepagrįstai, nes nagrinėjamu atveju susiklostė ne civilinės, o jau baudžiamosios teisės reguliuojami teisiniai santykiai. Teismo vertinimu, V. B., skolindamasis pinigus, nuslėpė nuo nukentėjusiųjų esminę informaciją apie savo jau turimas skolas, tikruosius skolinimosi tikslus, taip nutylėdamas esmines nukentėjusiųjų apsisprendimui dėl perduodamo turto aplinkybes, nors turėjo teisinę pareigą apie jas pranešti. Suvokdamas savo realią prastą turtinę padėtį, žadėdamas netrukus grąžinti pasiskolintas sumas su nerealiomis palūkanomis, V. B., be abejo, suprato, jog nepajėgs sutartais terminais atsiskaityti su nukentėjusiaisiais, todėl šiuo atveju tarp V. B. ir nukentėjusiųjų sudaryti sandoriai visiškai neatspindėjo tikrųjų šalių ketinimų, nukentėjusieji buvo apgaule įtraukti į jiems nenaudingus sandorius, kurių baigtis buvo iš anksto aiški, nes V. B. ne tik nenaudojo pasiskolintų pinigų tiems tikslams, kuriuos nurodydavo, bet ir iki sudarant sandorius suprato, kad negalės pinigų grąžinti žadamais terminais ir sąlygomis, veikė aktyvia apgaulės forma, klaidindamas nukentėjusiuosius ir sudarydamas jiems įspūdį, kad pinigais disponuoja atsakingai.
III. Kasacinio skundo argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį, o netenkinus šio prašymo, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeisti, perduodant klausimą dėl nukentėjusiųjų P. B., A. K., L. R., A. C. civilinių ieškinių nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė BK 2 straipsnio 4 dalyje, 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų pažeidimą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas V. B. veiksmus, nes V. B. veikoje nenustatyti BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo subjektyvusis požymis – tyčia sukčiauti, taip pat objektyvusis požymis – pavojinga veika, spręsdamas dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 113 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnio, 177 straipsnio 3 dalies, 293 straipsnio 3 punkto reikalavimų; pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, nes rėmėsi tik nukentėjusiųjų parodymais, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos kilusios abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, įvertinus V. B. skolų mastus, jų dydžius, intensyvumą, realų finansinį pajėgumą grąžinti skolas, esminės informacijos nuslėpimą nuo nukentėjusiųjų apie faktines skolas ir nemokumą, V. B. veiksmai vertintini ne kaip kilę iš civilinio delikto, o turintys aiškius nusikaltimo sudėties požymius. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (1997 m. nutarimas byloje Nr. 4/97), teisės doktriną, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-409/2011, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-235/2012, 2K-7-173/2014, 2K-P-135-648/2016, 2K-7-128-699/2017, 2K-30-689/2018, 2K-65-697/2019 ir kt.), BK 2 straipsnio 4 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, šiuo atveju akivaizdu, jog V. B. pripažinimas kaltu dėl sukčiavimo ir jo nuteisimas prie nukentėjusiųjų teisių atkūrimo realiai neprisideda, juo labiau kad V. B. veika nelaikytina pakankamai pavojinga baudžiamajai atsakomybei kilti, o visi BK 182 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymiai nebuvo nustatyti, be to, V. B. atliktų veiksmų padarinys – pasiskolintų lėšų grąžinimo nukentėjusiesiems uždelsimas, nes jis nesutiko tik su P. B., L. R., A. K. nurodytomis skolų sumomis, pareigos grąžinti lėšas jis neneigė. Pažeistos kreditorių teisės atgauti paskolintas lėšas šiuo atveju gali būti apgintos ir netaikant pačios griežčiausios teisinės atsakomybės formos, bet apeliacinės instancijos teismas būtinybės pažeistas nukentėjusiųjų turtines teises ginti būtent baudžiamojo proceso tvarka ir galimybės tų pačių tikslų pasiekti civilinio proceso tvarka plačiau net nesvarstė, todėl V. B. nuteisė neįsigilindamas į tai, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju yra būtinas, teismo argumentai pakankamo V. B. veikos pavojingumo ir baudžiamosios atsakomybės taikymo būtinybės nepatvirtina. V. B. skolų mastus teismas iš esmės nustatė remdamasis nukentėjusiųjų parodymais, o ne objektyviai nustatytomis aplinkybėmis. Realios V. B. finansinės galimybės grąžinti skolas nebuvo tiriamos nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu, jo faktinis nemokumas nebuvo nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė esminės informacijos nuo nukentėjusiųjų nuslėpimą, nes ne bet kokios informacijos nuslėpimas BK 182 straipsnio prasme laikomas apgaule, be to, panašiais atvejais vertinant, ar padaryta nusikalstama veika, turi būti vertinami ir nukentėjusiojo turėti tikslai ir jo atlikti veiksmai. V. B. nuteistas dėl M. P. turto pasisavinimo, nors jam M. P. net nereiškė civilinio ieškinio ir dar ikiteisminio tyrimo metu nurodė neturintis pretenzijų dėl skolos, nes žino, jog skola jam bus grąžinta, o teismui pateiktas patvirtinimas, jog M. P. skola visiškai grąžinta 2018 m. gegužės 22 d., taigi, skolos kreditoriui grąžinimas, teismo vertinimu, nepaneigia nusikalstamos veikos buvimo. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog V. B. skolinosi iš A. C. 10 000 Eur, o kaltinamajame akte dalies lėšų (4500 Eur) grąžinimas laikomas V. B. bandymu sudaryti patikimo asmens vaidmenį, V. B. buvo pareikšti kaltinimai ne dėl 10 000 Eur, o dėl negrąžintos skolos dalies (5500 Eur) įgijimo apgaule. Pagal tokią teismo ir valstybinio kaltinimo poziciją dėl A. C. suteiktos paskolos V. B. veiksmai santykiuose su M. P. ir M. E. taip pat turėjo būti kvalifikuojami įvertinant šiems kreditoriams jau grąžintas paskolų sumas. Teismui buvo pateikti duomenys apie tai, kad V. B. vykdo (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimis patvirtintas taikos sutartis su šiais kreditoriais, M. P. vien tik iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo grąžinta 1450 Eur, M. E. – 990 Eur, tačiau V. B. pripažintas kaltu dėl visų M. P. ir M. E. paskolintų sumų pasisavinimo. Toks nenuoseklumas tik dar kartą rodo, kad baudžiamasis įstatymas V. B. ir jo kreditorių civiliniams teisiniams santykiams neturėjo būti taikomas.
3.3. V. B. viso bylos proceso metu neneigė skolinęsis pinigus iš nukentėjusiųjų, ginčijo tik L. R. 40 000 Eur paskolą, kurios nepripažino ir civilinę bylą išnagrinėjęs teismas, taip pat nesutiko su P. B. ir A. K. paskolintų pinigų sumomis. Be to, nustatyta, kad dalį pasiskolintų lėšų V. B. grąžino, o su nukentėjusiaisiais M. P., M. E. sudarytos ir (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo nutartimis patvirtintos taikos sutartys. Pažymėtina, kad V. B. sutartis dėl skolų grąžinimo terminų dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu siūlė visiems kreditoriams, išskyrus L. R. Nurodyti argumentai patvirtina, kad V. B. neketino įgyti ir neįgijo nukentėjusiųjų turto neatlygintinai, jo nemokumas byloje nenustatytas ir neįrodytas, be to, apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai, jog V. B. vykdė su kreditoriais sudarytas taikos sutartis dėl paskolų grąžinimo, taigi nėra nemokus, turėjo ir tebeturi ketinimą grąžinti pasiskolintus pinigus. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl pavojingos veikos deklaratyvūs, nuosprendyje pateikti tik argumentai, kurie, kaip pažymėjo teismas, rodo, jog V. B. neketino pasiskolintų lėšų panaudoti kreditoriams nurodytu tikslu, bet tyčia V. B. veiksmuose argumentais nepagrįsta. Teismo išvados dėl apgaulės požymio V. B. veiksmuose padarytos neatsižvelgus į išaiškinimus pirmiau nurodytoje teismų praktikoje, kad netgi pripažinus, jog buvo panaudota apgaulė nuo paskolos davėjo nuslepiant paskolos panaudojimo tikslą, sunkią turtinę padėtį, tokia apgaulė nėra pakankama sukčiavimo nusikalstamai veikai inkriminuoti, o situacija, kai pinigų skolinamasi iš pažįstamo asmens, yra natūrali ir gyvenimiška. Iš bylos dokumentų matyti, kad, pvz., pagal vieną A. K. naudai surašytą paskolos raštelį V. B. 2016 m. gegužės 8 d. pasiskolino 6500 Eur ir iki gegužės 22 d. privalo grąžinti 9500 Eur, už naudojimąsi pinigais 14 dienų nustatytos 3000 Eur palūkanos. Nors nukentėjusysis P. B. ir nurodė paskolinęs 70 500 Eur, jis buvo gavęs ir V. B. pasirašytą vekselį, kuriame nurodyta 102 000 Eur skolos suma, pasak P. B., apskaičiuota su palūkanomis. Taigi, nustatytos palūkanos šiuo atveju yra neprotingai didelės, todėl pripažintina, kad kreditoriai patys prisiėmė nepagrįstai didelę riziką, sudarydami sandorius. Nors teismas pažymėjo, kad nukentėjusieji reikalauja priteisti ne skolas su palūkanomis, o tik pagrindines skolas, tai rodo tam tikrą nukentėjusiųjų sąžiningumą, tačiau vargu ar susitarimas dėl nurodyto dydžio palūkanų yra sąžiningas bei protingai pasvertas, o nukentėjusiųjų elgesys atitinka protingo, apdairaus, rūpestingo žmogaus (bonus pater familias) elgesio standarto kriterijų. Be to, nukentėjusieji šioje byloje pareiškė reikalavimus, kurie gali būti reiškiami ir tenkinami pagal BPK normas, o jų teisė civilinio proceso tvarka pareikalauti ir palūkanų už naudojimąsi pinigais bei procesinių palūkanų nėra paneigta. Apeliacinės instancijos teismas apgaulės požymį V. B. veiksmuose grindžia ir tuo, kad jis kreditorių prašė apie lėšų skolinimą niekam nepasakoti. Šiuo klausimu visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog paskolų davėjams turėjo būti aišku, kad V. B. trūko lėšų, nes priešingu atveju jam nebūtų reikėję skolintis; visi teisiamojo posėdžio metu apklausti paskolų davėjai, kurie patvirtino gavę iš V. B. palūkanų, pripažino, kad nėra jų deklaravę (taigi, nėra sumokėję ir gyventojų pajamų mokesčio), dėl to labai tikėtina, kad ir patys nebuvo suinteresuoti atskleisti šių aplinkybių kitiems asmenims, taip pat dauguma jų nurodė, jog iš esmės nesidomėjo V. B. verslu. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad V. B. siūlė kaip skolos užtikrinimo priemonę įkeisti transporto priemonę, kuri jau buvo įkeista kitam asmeniui. Tačiau ginčo dėl skolos su M. P. nebuvo, o jo paskolintos lėšos yra grąžintos, M. P. nereiškė civilinio ieškinio, nelaikė savęs nukentėjusiuoju, todėl teismo nurodyti argumentai neatskleidžia tariamo V. B. apgaulės mechanizmo.
3.4. Apeliacinės instancijos teismas tiek V. B. kaltę dėl 70 500 Eur pasisavinimo iš P. B., tiek tai, kad jo pareikštas ieškinys dėl tokio dydžio turtinės žalos atlyginimo yra tenkinamas, grindė iš esmės vien P. B. parodymais: tvirtinimu, kad paskolino V. B. 70 500 Eur, o pastarasis pagal pasirašytą vekselį įsipareigojo grąžinti netgi 316 000 Eur, ikiteisminio tyrimo metu P. B. pateiktais užrašais, kiek ir kada pinigų paskolino V. B., paskolintų pinigų kilmės paaiškinimu, kad tai ne tik jo, bet ir tėvo M. B. (2015 m. sausį ir spalį pervedusio 13 000 Eur ir 20 000 Eur sumas) pinigai, be to, nurodė, jog V. B. suplėšė užrašų knygelę, kurioje buvo užfiksuotos paskolintos sumos, nors šios aplinkybės jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Prie bylos pridėtu V. B. ir P. B. susirašinėjimu pinigų skolinimo klausimu apeliacinės instancijos teismas kaip įrodymu nesirėmė, tačiau ir teismo nurodyti duomenys, jog P. B. gavo ir paskolino V. B. savo šeimos narių jam duotas ar paskolintas lėšas, taip pat neleidžia spręsti dėl pasiskolintų pinigų sumos, nes pagal sąskaitos išrašą, kuriuo teismas remiasi, P. B. gavo tik 33 000 Eur, o V. B. nuteistas dėl daugiau nei dvigubai didesnės – 70 500 Eur – sumos pasisavinimo ir tenkintas P. B. civilinis ieškinys dėl tokio dydžio sumos priteisimo. Tai reiškia, kad nebuvo įvertinta, ar P. B. realiai turėjo lėšų ir galėjo jas perduoti V. B. Vertinant P. B. civilinio ieškinio pagrįstumą ir įrodymų jam tenkinti pakankamumą, svarbus ir pirmiau minėtas bonus pater familias (apdairaus, rūpestingo žmogaus) kriterijus. Pagal P. B. nurodomą versiją ir jo pateiktą raštelį, net tada, kai V. B. buvo negrąžinęs jau turėtų grąžinti sumų ir buvo skolingas didelę sumą (net 49 000 Eur), P. B. toliau didelėmis sumomis skolino jam pinigus. Akivaizdu, jog toks skolintojo elgesys būtų visiškai nelogiškas, mažai tikėtina, kad P. B. amžiaus ir patirties asmuo galėjo tokius veiksmus atlikti. Bet kokį aiškumą dėl P. B. reikalavimo sumos panaikina ir byloje esantis vekselis, kur nurodyta kur kas didesnė – 102 000 Eur – skolos suma ir kad vekselio davėjo V. B. mokėtina (iki 2016 m. spalio 20 d.) suma sudaro net 316 000 Eur. Dėl šių aplinkybių visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo P. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, sudarant sąlygas tinkamai išsiaiškinti paskolintų lėšų sumą. Visos nurodytos abejonės dėl P. B. civilinio ieškinio sumos pagrindimo kartu yra ir abejonės dėl V. B. nusikalstamos veikos, dėl kurių sprendžiant būtina vadovautis in dubio pro reo principu, t. y., kai nėra galimybės jų pašalinti, jos turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnį diferencijuojama priklausomai nuo apgaulės būdu įgyto turto vertės, todėl, tiksliai nenustačius įgytos lėšų sumos, neįmanoma ir tinkamai kvalifikuoti asmens veikos pagal atitinkamą BK 182 straipsnio dalį, tai trukdo ir įvertinti formalių sąlygų patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn buvimą, nes pagal BK 182 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai apgaule įgyto turto vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, o dėl mažesnės vertės turto įgijimo apgaule taikoma administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnį. Nurodyti argumentai rodo, jog netinkamas paskolintų lėšų sumos ir nukentėjusiojo pareikšto reikalavimo pagrįstumo įvertinimas lemia ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, o apeliacinės instancijos teismas, akivaizdžiai nepašalinęs abejonių dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, nepašalino abejonių ir dėl V. B. veikos aplinkybių, lemiančių veikos kvalifikavimą.
3.5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl L. R. civilinio ieškinio iš esmės prieštarauja Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimui L. R. ieškinį atmesti, nes neįrodytas 40 000 Eur paskolos atsakovui V. B. faktas, ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarčiai, kuria atmestas ir L. R. apeliacinis skundas, o pagal civiliniame procese galiojančias taisykles tam tikrų faktų buvimas konstatuojamas net tada, kai dėl šių faktų buvimo esama abejonių, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus nei jo nebuvus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-304/2008, 3K-3-101/2009). Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė įsiteisėjusio teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo, dar kartą išnagrinėjo jau išnagrinėtą civilinį ieškinį.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priteisti A. K. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytą sumą grindė tuo, kad A. K. nuosekliai teigė, kad V. B. per du kartus (6500 Eur ir 2000 Eur) perdavė 8500 Eur, nors skolos rašteliuose nurodytos ir didesnės sumos, kad 2000 Eur paskolino V. B. nesurašant tai patvirtinančio dokumento, o perdavimą gali patvirtinti liudytoja, tačiau nei pats nukentėjusysis, nei valstybinis kaltinimas dėl šios aplinkybės kaip liudytojo jokio asmens apklausti neprašė. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktą paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 1500 Eur, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Vien tariamas nukentėjusiųjų nuoseklumas, tvirtinant, kokias sumas V. B. iš jų pasiskolino, nėra pakankamas šiai aplinkybei konstatuoti, o argumentas, kad V. B. skolų neginčijo ir su jomis ėmė nesutikti tik perdavus bylą teismui, nepagrįstas. V. B. dar pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog, matydamas nesąžiningus kai kurių kreditorių bandymus pasipelnyti (A. K. reikalavimą priteisti 2000 Eur, kurie nebuvo perduoti, L. R. reikalavimą priteisti neperduotus 40 000 Eur, P. B. reikalavimą priteisti kur kas didesnę sumą, nei realiai paskolinta), nutarė dėl atsiskaitymo su kreditoriais spręsti tik perdavus bylą teismui, kai bus aiškūs galutiniai nukentėjusiųjų reikalavimai, be to, nesutikimą su kai kuriomis kreditorių nurodytomis skolų sumomis V. B. išreiškė dar ikiteisminio tyrimo metu.
3.7. Taigi nukentėjusiųjų P. B. ir A. K. ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo ir L. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, net pripažinus nusikalstamą V. B. veikimą ir konstatavus, kad nurodyti reikalavimai negali būti atmesti, esant ypač didelių abejonių dėl reikalavimų sumos, pagal BPK 115 straipsnį turėjo būti ne tenkinami, o perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
3.8. V. B. visiškai sutinka su A. C. civiliniu ieškiniu, be to, dalį pasiskolintų lėšų šiam kreditoriui jis jau yra grąžinęs. Taigi, šiuo atveju A. C. civilinio ieškinio tenkinimas nepadarys jokios įtakos skolos grąžinimui. Kaip ir su kitais kreditoriais, V. B. ir A. C. sieja civiliniai teisiniai santykiai, kuriems taikyti baudžiamosios teisės normas nėra jokio pagrindo, tai pagrindžia pirmiau skunde nurodyti argumentai.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo
5. Nagrinėjamoje byloje V. B. buvo kaltinamas ir apeliacinės instancijos teismo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 (keturios veikos) ir 2 (trys veikos) dalis už tai, kad skolinosi pinigus iš P. B., A. C., M. E., A. K., M. P., M. P., L. R., jų negrąžino ir tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą.
6. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tam, kas tokiu būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNy03NDYvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-27-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-27-746/2015">2K-7-27-746/2015</a>, 2K-264-895/2016). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2011">2K-329/2011</a>). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>). Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2011">2K-329/2011</a>, 2K-535/2011, 2K-48-696/2017).
7. Atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Baudžiamajai atsakomybei kilti reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz., sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzI5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-329/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-329/2011">2K-329/2011</a>, 2K-514/2014, 2K-32/2015, 2K-304-895/2018). Antai turi būti įvertinta, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTMzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-133/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-133/2010">2K-133/2010</a>, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt.).???
8.???Sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yNTUvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-255/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-255/2012">2K-7-255/2012</a>, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017, 2K-7-136-489/2017).??????Sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai (pvz., savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar logiško paaiškinimo) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDExLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-411/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-411/2013">2K-411/2013</a>).
9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yNjcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-267/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-267/2011">2K-P-267/2011</a>, 2K-409/2011 ir kt.). Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnyje, požymius ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje veikos susijusios su iš paskolos santykių kylančių pareigų nevykdymu.
10. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo sutartu laiku fakto, svarbu įvertinti apgaulės požymį ir jos subjektyvų suvokimą. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje. Iš teismų byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. B. su nukentėjusiaisiais siejo paskolos teisiniai santykiai. Byloje teismai nustatė, kad V. B. su kai kuriais iš nukentėjusiųjų buvo pažįstamas (pvz., su A. C. buvo kaimynas, o su kaimynu P. B. bendravo nuo vaikystės), daugelis iš nukentėjusiųjų ne kartą skolino V. B. pinigus ir šis juos grąžindavo, be to, jie žinojo, kad jis užsiima verslu, tačiau jo verslu nesidomėjo. Byloje nėra nustatyta, kad V. B. prieš skolindamasis pinigus būtų ėmęsis konkrečių veiksmų, kad nukentėjusiesiems sudarytų patikimo žmogaus ar verslininko įvaizdį, ar intensyviai įtikinėjęs nukentėjusiuosius paskolinti pinigus, pateikęs esmingai klaidinančią informaciją apie save, savo turtą. Nors pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad V. B. skolindamasis pinigus nukentėjusiesiems pateikė ir tam tikrą tikrovę neatitinkančią informaciją apie savo ketinimą panaudoti pasiskolintus pinigus (pvz., kad šie pinigai bus panaudoti vilkiko priekabai pirkti, drabužiams Lenkijoje pirkti, sulaikytam kroviniui išpirkti), tai neturėjo lemiamos įtakos asmenų apsisprendimui paskolinti V. B. pinigus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. pinigai buvo skolinami ir jam nenurodžius skolinimosi tikslo (A. K. atvejis) ar abstrakčiai nurodžius, kad turi problemų (vienas pinigų skolinimosi iš P. B. kartas), ir pan. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusieji, suteikdami paskolas V. B., siekė sau finansinės naudos, tikėdamiesi didelių palūkanų. Pagal byloje esančius duomenis matyti, kad nukentėjusiuosius faktiškai nedomino, kokiu tikslu bus panaudoti paskolinti pinigai, finansinė V. B. padėtis. Juos iš esmės domino tik galimybė pasipelnyti iš paskolų suteikimo, tikintis didelių palūkanų. Tokią išvadą patvirtina ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios iš esmės reiškia, kad kiekvienas iš nukentėjusiųjų skolindamas pinigus turėjo lūkestį gauti pakankamai dideles palūkanas, net neįvertinęs V. B. galimybių jas sumokėti. Antai, pavyzdžiui, V. B.: 1) iš A. K. pasiskolinęs 6500 Eur, po dviejų savaičių žadėjo grąžinti 9000 Eur; 2) pasiskolinęs iš M. E. 3000 Eur, artimiausiu metu žadėjo grąžinti 4600 Eur; 3) iš A. C. pasiskolino 10 000 Eur, žadėdamas kitą dieną grąžinti 12 000 Eur; 4) iš M. P. pasiskolino 4000 Eur, kuriuos savaitės laikotarpiu pažadėjo grąžinti su palūkanomis, t. y. 18 000 Eur, ir t. t. Minėtos aplinkybės patvirtina tai, kad nukentėjusiųjų suklaidinimas dėl V. B. ketinimų tam tikru tikslu panaudoti pasiskolintus pinigus neturėjo lemiamos įtakos jų apsisprendimui dėl pinigų paskolinimo V. B. Lemiamas veiksnys skolinti pinigus buvo lūkestis gauti dideles palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad apgaulės esmingumas, kaip būtinasis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, šiuo atveju nenustatytas.
11. Kaip minėta, teismų praktikoje išaiškinta ir tai, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikrų sutarties sąlygų pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas.
12. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, patvirtinančių tai, kad V. B. būtų sąmoningai sudaręs tokią situaciją, kuri būtų esmingai pasunkinusi nukentėjusiųjų galimybes atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis: jis iš esmės pinigų skolinimosi iš nukentėjusiųjų fakto neneigė (išskyrus L. R. atvejį), nukentėjusiesiems nurodė tikrus savo asmens duomenis, jų nesuklaidino nei dėl savo gyvenamosios vietos, nei dėl kitų duomenų, pasunkinančių civilinės sutarties vykdymą, nesislapstė, siekė tartis dėl skolų grąžinimo, legaliai dirbo. Dėl dalies paskolų grąžinimo V. B. sudarė taikos sutartis, kurios yra patvirtintos apylinkės teismo (M. P. ir M. E. atvejai). Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl skolos grąžinimo buvo sutarta ir su nukentėjusiuoju M. P. M. P., 2016 m. gruodžio 21 d. apklausiamas kaip liudytojas, pareiškė, kad V. B. pretenzijų neturi, nes skola yra grąžinama. P. B. atveju V. B., neneigdamas paties paskolos gavimo fakto, ginčijo paties paskolos dydį. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, V. B. ginčijo tik paskolos gavimo iš L. R. faktą. Šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. sprendimu, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi L. R. ieškinys dėl skolos priteisimo buvo atmestas.
13. Minėta, kad sukčiavimui atskirti nuo civilinės teisės pažeidimo yra reikšmingas ir nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais.
14. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi žemesnės instancijos teismų nuosprendžių turinį, juose nurodytus motyvus ir byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji suteikdami paskolas kaltinamajam elgėsi neapdairiai. Pagal CK 6.4 straipsnį prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas – privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Protingas elgesys įpareigoja veiksnų nukentėjusįjį domėtis savo teisėmis ir pareigomis sudarant sandorius, įvertinti tokių sandorių finansinę riziką, kitos šalies galimybes tinkamai vykdyti sandorio sąlygas ir pan. Nukentėjusieji, nors skolino gana dideles pinigų sumas, nesidomėjo V. B. turtine padėtimi, jo mokumu, verslu, kur bus panaudoti pinigai, kokios jo galimybės grąžinti paskolą ir kitomis aplinkybėmis, kurių žinojimas galėjo lemti jų apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Antai P. B. trijų mėnesių laikotarpiu, V. B. nė karto negrąžinus paskolintų pinigų, per vienuolika kartų jam paskolino 70 500 Eur, M. P. mėnesio laikotarpiu per keturis kartus paskolino 11 200 Eur. Nukentėjusieji skolindami pinigus nesudarė paskolos sutarčių, tik kai kuriems iš jų V. B. išdavė skolos raštelius (pvz., A. K.).
15. Tai, kad nukentėjusieji už dideles palūkanas skolindami V. B. pinigus elgėsi neapdairiai, iš dalies patvirtina ir A. K. 2017 m. kovo 31 d. skunde dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-29339-16 panaikinimo išsakyti teiginiai. Šiame skunde teigiama, kad A. K. ir kiti nukentėjusieji, apgaulingai suklaidinti V. B., motyvuojami galimybės uždirbti lengvus pinigus, skolino dideles pinigų sumas, žadant milžiniškas ir nerealias galimas palūkanas (bylos 1 t., p. 58).
16. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. B. padarytos veikos neatitinka BK 182 straipsnyje įtvirtinto sukčiavimo požymių. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šiuo atveju nukentėjusiųjų teisės gali būti ginamos civilinio proceso tvarka.
Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Tauragės apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Pranas Kuconis
Vytautas Masiokas
Olegas Fedosiukas
Aurelijus Gutauskas
Sigita Jokimaitė
Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
