A. J. pagal BK 25 str. 3 d., 250 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-242-495/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00087-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.5;

2.2.2.4.5; 2.3.6.4.5.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendžiu A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalį, 250 straipsnio 2 dalį ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pakeista bausme, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams dviem mėnesiams. Iš nuteistųjų A. J., R. B., M. K., P. S., D. J., A. S., R. J. V., R. G., T. G., M. Ž. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. priteista 593,72 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus nuteistojo A. J. apeliacinį skundą, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 18 d. nuosprendis pakeistas:

A. J. nusikalstami veiksmai iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę iš dalies sudėjus su Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžiu pakeista bausme, jam paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams;

iš nuteistųjų A. J., R. B., M. K., P. S., A. S., R. J. V., R. G., T. G. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. priteista 593,72 Eur turtinei ir 400 Eur neturtinei žalai atlyginti;

nuosprendžio dalis, kuria iš nuteistųjų D. J. ir M. Ž. solidariai nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. priteistas žalos atlyginimas, panaikinta;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. J. palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti R. B., M. K., P. S., D. J., A. S., R. J. V., R. G., T. G., M. Ž., kuris apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam baudžiamoji byla nutraukta, tačiau šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neapskųstos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su P. S., M. K., R. B., A. S., R. G., R. J. V., T. G., H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei su nenustatytais asmenimis, D. J., veikdamas bendrininkų grupe su H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o M. Ž., veikdamas bendrininkų grupe su T. G., padegė ir taip visuotinai pavojingu būdu naikino ir gadino svetimą turtą: 2011 m. nuo sausio 12 iki 13 d., turėdamas tikslą keršyti policijos pareigūnams už neva neteisėtus procesinius veiksmus – A. B. sulaikymą ir kardomosios priemonės – suėmimo – paskyrimą, nurodė bendrininkų grupės nariams M. K. ir R. B. organizuoti automobilių padegimus vienu metu įvairiose (duomenys neskelbtini) miesto vietovėse, parinkti šiems nusikaltimams vykdyti tinkamus asmenis ir taip visuotinai pavojingu būdu naikinti ir gadinti svetimą turtą. M. K. ir R. B., vykdydami A. J. nurodymą, 2011 m. nuo sausio 12 iki 13 d. parinko automobiliams padegti reikalingas priemones – benziną ir medžiagines servetėles, į nusikalstamą veiką įtraukė P. S., D. J., R. G., A. S., H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, R. J. V., T. G., M. Ž. ir nenustatytus asmenis, po to 2011 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) namo kieme ir kitose nenustatytose (duomenys neskelbtini) miesto vietose, nurodė parinktiems asmenims (duomenys neskelbtini) mikrorajonuose padegti automobilius. Po to P. S. kartu su R. B. ir A. S. (duomenys neskelbtini) namo kieme, išdalijo padegimams reikalingas priemones: įvairias talpyklas su benzinu ir medžiagines servetėles. Vykdant susitarimą, padegti automobiliai: 2011 m. sausio 14 d. apie 00.23 val., asmeniui, kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, ir D. J. panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegtas (duomenys neskelbtini), stovintis J. K. priklausantis automobilis „VW Golf“ (be valstybinio numerio) ir padaryta nukentėjusiajam 579,24 Eur (2000 Lt) žala; 2011 m. sausio 14 d. apie 00.23 val., R. G., padedant R. J. V., panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegtas (duomenys neskelbtini), stovintis R. L. priklausantis automobilis „Citroen XM“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajam 868,86 Eur (3000 Lt) žala, P. S. padėjo R. G. ir R. J. V. pasišalinti iš nusikaltimo vietos; 2011 m. sausio 14 d. apie 00.23 val., T. G. ir M. Ž. panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegtas (duomenys neskelbtini) stovintis O. M. priklausantis automobilis „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajai 1158,48 Eur (4000 Lt) žala; 2011 m. sausio 14 d. nuo 00.08 val. iki 00.18 val., nenustatytiems bendrininkų grupės nariams panaudojus benziną ir kitas padegti reikalingas priemones, padegti: (duomenys neskelbtini), vienas greta kito stovintys S. D. priklausantys automobiliai „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajam 144,81 Eur (500 Lt) žala; prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), stovintis E. K. priklausantis automobilis „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta nukentėjusiajam 579,24 Eur (2000 Lt) žala; (duomenys neskelbtini), stovintis M. M. priklausantis automobilis „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padaryta V. M. 579,24 Eur (2000 Lt) žala.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nuosprendyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai vertino nuteistojo A. J. veiką kaip teroro aktą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 250 straipsnio 2 dalį, 2521 straipsnio 3 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija). Šis teismas, nuosprendyje nurodęs, kad A. J. inkriminuota veika nesudaro nusikaltimo sudėtyje aprašytų objektyviųjų veikos požymių, o veikos motyvai nepriskirtini teroristiniams tikslams, nuteistojo veiką iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir paskyrė jam naują bausmę.

3. BK 250 straipsnio 2 dalyje nurodytas požymis „didelis mastas“ yra vertinamasis, tačiau, sistemiškai aiškinant BK 250 straipsnio 2 dalį ir atsižvelgiant į teroristinių nusikaltimų, kaip ypač pavojingų, nukreiptų prieš visuomenės saugumą, pobūdį, keltinas reikalavimas, kad turto sugadinimas ar sunaikinimas savo mastu prilygtų kitoms šios dalies alternatyvoms, pavyzdžiui, ten išvardytiems potvynio sukėlimui, itin svarbios informacinės ar energijos sistemų sabotažui, kenksmingų cheminių ar biologinių medžiagų paskleidimui ir pan. Byloje nagrinėjamu atveju buvo sudeginti septyni senesnės laidos automobiliai, kurių vertė iš viso – 13 500 Lt (veikos padarymo metu apie 103 MGL). Atsižvelgdamas į teroristinių veikų objektą, kaip ypač pavojingos veikos prieš visuomenės saugumą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši žala nelaikytina turto sunaikinimu dideliu mastu.

4. Nuteistajam buvo inkriminuojami minėto BK straipsnio 3 dalyje nurodytų teroristinių tikslų požymiai – visuomenės dalies bauginimas siekiant keršyti policijai ir spaudimas policijos pareigūnams paleisti A. B. iš sulaikymo. Bylos duomenys nuosekliai patvirtina siekį keršyti policijai dėl tariamai neteisėto A. B. sulaikymo, tačiau kerštavimas valstybės pareigūnams savaime dar nesuponuoja teroristinio tikslo labai bauginti visuomenę, byloje nėra duomenų, kad padegimais tiesiogine tyčia siekta labai įbauginti platesnį asmenų ratą – (duomenys neskelbtini) miesto gyventojus, to nepatvirtina ir objektyvios bylos aplinkybės – padegimams buvo pasirinkti senesnės laidos automobiliai, galbūt siekiant išvengti didesnės turtinės ar asmenų žalos. Be to, atsižvelgiant į specifinį terorizmo veikos pavojingumą, įstatyme yra nustatytas reikalavimas siekti būtent labai įbauginti visuomenę. Bylos įrodymai taip pat nepatvirtina, kad buvo siekiama priversti valstybės instituciją elgtis tam tikru būdu. Dėl to šis teismas konstatavo, kad nuteistojo A. J. veiksmuose nėra specialaus subjektyviojo požymio – teroristinių tikslų pagal BK 2521 straipsnio 3 dalį.

5. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo A. J. bendrininkavimo formos ir rūšies, nuosprendyje pažymėjo, kad veikos padarymo metu – 2011 m. sausio 13?14 d. – baudžiamasis įstatymas nenustatė organizuotos grupės kaip bendrininkavimo formos vienam apysunkiam nusikaltimui padaryti (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija). 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-497 buvo susiaurintos atsakomybės už teroristinius nusikaltimus ribos, tačiau tuo pačiu įstatymu buvo pakeista ir BK 25 straipsnio 3 dalis, į organizuotos grupės požymius įtraukiant vieno apysunkio nusikaltimo padarymą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nėra kliūčių, greta 2013 m. galiojusios BK redakcijos BK 250 straipsnio atžvilgiu (pagal BK 3 straipsnio 2 dalį), organizuotos grupės požymio nustatymui pagal BK 25 straipsnio 3 dalį taikyti veikos padarymo metu (2011 m.) galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 3 straipsnio 1, 3 dalys). 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-497 priimtais pakeitimais buvo normuojami skirtingi BK aspektai – BK specialiojoje dalyje nustatytų teroristinių veikų požymiai ir organizuotos grupės bendrojoje dalyje apibrėžimas. Nesant sisteminės sąsajos tarp sprendžiamų klausimų, teisėjų kolegija, spręsdama dėl veikos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo pagal BK 3 straipsnio 1, 3 dalis, vadovavosi 2011 m. galiojusio BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nuosprendyje konstatavo, kad nuteistojo A. J. veika perkvalifikuotina į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį.

6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat iš kaltinimo pašalino aplinkybes, kad nuteistasis A. J. veikė bendrininkų grupe su D. J. ir M. Ž., nes bylos įrodymai to nepatvirtina; byloje įrodyta tik tai, kad D. J. veikė bendrininkų grupe su H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o M. Ž. – bendrininkų grupe su T. G.. Šis teismas taip pat panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria žalos atlyginimas nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. M. buvo solidariai priteistas iš D. J. ir M. Ž., ir jai žalos atlyginimą priteisė solidariai iš nuteistųjų A. J., R. B., M. K., P. S., A. S., R. J. V., R. G., T. G..

III. Kasacinio skundo argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, iš dalies pakeistą apeliacinės instancijos teismo, dėl jo nuteisimo ir bylą jam nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė dalies pirmosios instancijos teismo padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir pats padarė esminius BPK pažeidimus, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis. Padaryti BPK pažeidimai sukliudė išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius.

7.2. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą.

7.3. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kai byloje yra įrodymų prieštaravimų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

7.4. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šių taisyklių nesilaikymas, vertinant įrodymus, pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, palyginus ją su informacija, gaunama iš kitų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Vertindamas įrodymus teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, padaryti nešališkas išvadas. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDIwLzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-420/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-420/2008">2K-420/2008</a>). Tinkamu teisiniu argumentavimu gali būti laikomas tik toks argumentavimas, kai iš teismo baigiamojo akto turinio yra aišku, kokias faktines aplinkybes ir kokiomis įrodinėjimo priemonėmis teismas nustatė, prieš padarydamas išvadas dėl konkrečioje byloje sprendžiamų klausimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTkyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-192/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-192/2013">2K-192/2013</a>). Teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus.

7.5. Šioje byloje jo kaltė lemiama apimtimi buvo grindžiama įrodymų šaltiniais – anoniminio liudytojo parodymais bei asmenų, buvusių įtariamaisiais toje pačioje byloje, dėl savo parodymų atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio nuostatas, parodymais, kuriems pagal nacionalinę ir tarptautinę teismų praktiką keliami specifiniai (aukštesni) patikimumo reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino šių asmenų parodymų tarpusavio nesutapimą ir dėl atskirų dalyvių apskritai atsisakė remtis šiais įrodymų šaltiniais kaip nepatikimais (nepatvirtintais jokiais kitais byloje esančiais įrodymų šaltinais ar net jais paneigtais). Tuo tarpu kiti teismų ištirti įrodymų šaltiniai nepatvirtino jo kaltės. Visi kiti teismų apklausti nuteistieji ir liudytojai jokių aplinkybių, kurios pagrįstų jo kaltumą, nenurodė (dauguma jų jo (nuteistojo A. J.) nepažinojo ir apie jo veiksmus apskritai nieko nežinojo) arba nurodė aplinkybes, kurios tiesiogiai paneigia jo kaltumą ir anoniminio liudytojo, E. J., M. R. parodymus. Jokie objektyvūs byloje teismų ištirti įrodymai taip pat nepagrindė nei anoniminio liudytojo, nei asmenų, buvusių įtariamaisiais toje pačioje byloje, parodymų, nei jo kaltės. Priešingai, dalis jų objektyviai paneigė jį kaltinančius anoniminio liudytojo bei E. J. ir M. R. parodymus. Taigi, be nurodytų specifinių įrodymų šaltinių, jokiais kitais įrodymų šaltiniais A. J. kaltė nebuvo ir negalėjo būti grindžiama, nes jokie kiti jo kaltę pagrindžiantys įrodymų šaltiniai tiesiog neegzistuoja. Nepaisydamas to, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad jo kaltė tinkamai, t. y. neabejotinai, įrodyta, nesivadovavo nei BPK nustatytomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nei teismų praktika, aktualia vertinant specifinius lemiamus kasatoriaus kaltės įrodymus. Šie įrodymų vertinimo tvarkos bei nuosprendžio pagrindimo ir surašymo pažeidimai, kuriuos padarė apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeitęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, yra laikytini esminiais.

7.6. Pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Tokiais parodymais nuosprendį galima grįsti tik tada, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Parodymus duodančių asmenų tapatybės įslaptinimo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarime – kad įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, taip pat kad baudžiamasis procesas turi nustatyti patikrinimo procedūrą, leidžiančią atkurti pusiausvyrą tarp baudžiamosios justicijos interesų ir teisės į gynybą. Dėl šios procedūros gynyba turi turėti galimybę ginčyti poreikį įslaptinti liudytojo duomenis, jo patikimumą ir jo parodymų kilmę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2013">2K-214/2013</a>, 2K-290/2013, 2K-423/2014).

7.7. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl įrodinėjimo liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais nurodoma, kad sąžiningo proceso principas nėra pažeidžiamas, jei: 1) anonimiško liudytojo statusas suteikiamas liudytojui, kuris kaip informatorius veikia ikiteisminio tyrimo metu; 2) tokiais įrodymais remiamasi tik tada, kai tai tikrai būtina; 3) tokie parodymai vertinami labai kritiškai (2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Olandiją, peticijos Nr. 26668/95). Anonimiškumo taikymo sąlygomis gauti liudytojų parodymai, dėl kurių gynybos teisės negalėjo būti užtikrinamos tokios apimties, kaip paprastai reikalaujama pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, turi būti tikrinami ypač atidžiai, jų įrodomoji vertė yra menkesnė nei įprastų parodymų. EŽTT praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (1989 m. lapkričio 29 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Olandiją, peticijos Nr. 11454/85; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, peticijos Nr. 12433/86; 1996 m. kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Olandiją, peticijos Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Olandiją, peticijų Nr. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, peticijų Nr. 47698/99, 48115/99). Vertinant naujesnę EŽTT praktiką šiose bylose, nors ir nebelieka griežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ellis, Simms ir Martin prieš Jungtinę Karalystę, peticijų Nr. 46099/06, 46699/06; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Pesukic prieš Šveicariją, peticijos Nr. 25088/07; 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis prieš Makedoniją, peticijos Nr. 50254/07; 2014 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Dončev and Burgov prieš Makedoniją, peticijos Nr. 30265/09). Teismas turi kruopščiai patikrinti procesą ir įsitikinti, kad yra pakankami kompensavimo veiksniai, įskaitant stiprias procesines garantijas, leidžiančias teisingai įvertinti šio įrodymo patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODAtOTQyLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-80-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-80-942/2015">2K-80-942/2015</a>, 2K-7-1-693/2017).

7.8. Jis buvo nuteistas už organizacinio pobūdžio veiksmus – už tai, kad jis nurodė M. K. bei R. B. organizuoti automobilių padegimus. Jokių kitų nusikalstamų veiksmų A. J. neatliko ir už jokius kitus veiksmus jis nebuvo nuteistas. Šių veiksmų, už kuriuos ir yra nuteistas A. J., įrodytumas yra grindžiamas vieninteliu įrodymų šaltiniu –liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais apie jo (A. J.) namuose neva vykusį susitikimą, kurio metu jis (A. J.) ir davęs nusikalstamus nurodymus M. K. ir R. B.. Daugiau nė viename teismų ištirtame įrodymų šaltinyje šios teismų konstatuotos aplinkybės nėra nurodytos. Nei M. R., nei E. J., kurių parodymais remdamasis apeliacinės instancijos teismas taip pat laikė jo kaltę įrodyta, parodymų apie tariamus jo organizacinius veiksmus nedavė, jokiuose kituose įrodymų šaltiniuose tokios informacijos taip pat nėra. Taigi, be liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų, jam apkaltinamasis teismo nuosprendis nebūtų priimtas, t. y. šis įrodymų šaltinis yra lemiamas ir vienintelis, kurio pagrindu buvo konstatuota jo kaltė, padarius nusikalstamą veiką.

7.9. Nors apeliacinės instancijos teismas ištaisė esminį pažeidimą, susijusį su anoniminio liudytojo apklausa, apklausdamas jį bylos teisminio nagrinėjimo metu, tačiau netinkamai įvertino šį įrodymų šaltinį. Šis teismas nuosprendyje pripažino, kad šio asmens parodymai iš dalies nesutampa su kitais įrodymų šaltiniais ir byloje teismo nustatytomis aplinkybėmis, neatmetė tikimybės, kad dalis jo nurodomų asmenų veiksmų nebuvo atliekami, t. y. iš esmės pats teismas pripažino, kad šis specifinis ir lemiamas įrodymų šaltinis, kuriuo grindžiama jo kaltė, turi esminių trūkumų. Tačiau nepaisydamas to ir minėtos teismų praktikos dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas nevertino išsamiai nei jų turinio, nei aptartų nurodyto įrodymų šaltinio trūkumų. Tai, kad dalis anoniminio liudytojo nurodomų aplinkybių nesutapo su paties teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad jo parodymai nesutapo su kitų asmenų parodymais, nesukėlė apeliacinės instancijos teismui abejonių šio liudytojo parodymais ir nesutrukdė vien jų pagrindu lemiama apimtimi konstatuoti jo kaltės.

7.10. Svarbu ne tik tai, kad anoniminio liudytojo parodymai apie jo tariamai nusikalstamus veiksmus nebuvo patvirtinti jokiais kitais byloje ištirtais įrodymų šaltiniais, iš dalies prieštaravo teismų nustatytoms veikos aplinkybėms bei kitiems įrodymams, tačiau ir tai, kad šis įrodymų šaltinis yra prieštaringas. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bei jo parodymai, duoti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, skyrėsi. Tie skirtumai bei nesutapimai greta kitų aplinkybių sudaro pagrįstą pagrindą abejoti šio lemiamo jo kaltės įrodymo patikimumu.

7.11. 2016 m. rugsėjo 15 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, kategoriškai nurodė, kad susitikime pas jį (A. J.) namuose dalyvavo septyni asmenys, tarp jų ir E. J. (E.), ir R. G. (V.). Tai, kad susitikime dalyvavo R. G., pravarde V., anoniminis liudytojas kategoriškai nurodė ir apklaustas prokuroro 2015 m. kovo 24 d. Tačiau E. J., atleistas nuo atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, kurio parodymais tiek kaltinimas, tiek bylą nagrinėję teismai tikėjo ir jais rėmėsi, kategoriškai paneigė šias anoniminio liudytojo nurodomas aplinkybes. E. J. nurodė, kad iki padegimų jis apie planuojamus padegimus nieko nežinojo ir jokiame pasitarime pas jį (A. J.) namuose nėra dalyvavęs. Nuteistasis R. G., kuris taip pat visiškai pripažino savo kaltę, taip pat kategoriškai nurodė, kad jis jo (A. J.) nepažįsta, jo namuose niekada nėra buvęs ir jokiame pasitarime su juo nėra dalyvavęs. Visi kiti anoniminio liudytojo įvardyti asmenys taip pat kategoriškai paneigė dalyvavę bet kokiame susitikime pas jį (A. J.), o dalis jų 2011 m. jo (A. J.) apskritai nepažinojo.

7.12. Taigi, anoniminis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai įvardijo septynis asmenis, ir visi jie, tarp jų ir su policija bendradarbiaujantis liudytojas ir savo kaltę visiškai pripažinęs nuteistasis, kategoriškai ir vienareikšmiai paneigė visas anoniminio liudytojo nurodytas aplinkybes, kuriomis vien išimtinai remiantis ir buvo konstatuotas jo (A. J.) vaidmuo įvykdant nusikalstamą veiką ir kurių pagrindu jis pripažintas kaltu dėl apysunkio nusikaltimo padarymo. Tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teismo proceso metu anoniminis liudytojas jau nebeįvardijo R. G. ir E. J. kaip asmenų, dalyvavusių susitikime pas jį (A. J.) namuose, t. y. jo parodymai yra prieštaringi dėl esminių aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teismo atliktos apklausos metu anoniminis liudytojas parodė, kad „jauniausių J. namo nekviesdavo“, o protokole įrašyta: „V. padegimų metu buvo vaikas“, taip jis tiesiogiai paneigė savo abiejų ankstesnių apklausų teiginius, jog jo (A. J.) namuose dalyvavo ir R. G., kuriam įvykio metu buvo 18 metų. Tokia anoniminio liudytojo parodymų kaita leidžia teigti, kad jis yra priklausomas nuo prokuroro ir policijos, ir jau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pamačius esminius anoniminio liudytojo parodymų trūkumus, prieš apeliacinės instancijos teismo apklausą jis buvo instruktuotas nebeminėti R. G. ir E. J..

7.13. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad „neatmeta tikimybės, jog E. J. ir R. G. minėtame susitikime iš tiesų nedalyvavo arba bent jau jo metu tiesiogiai su A. J. nesikalbėjo“, tačiau ir ši aplinkybė apeliacinės instancijos teismui nesukėlė abejonių anoniminio liudytojo parodymų patikimumu. Užuot dar griežčiau ir kritiškiau vertinęs šį įrodymų šaltinį, šis teismas ieškojo jo nepatikimumo ir nenuoseklumo pateisinimų, nurodydamas, jog „liudytojas ir nenurodė, kad jiems būtų buvę paskirti esminiai vaidmenys padegimų organizavime“. Toks įrodymų vertinimas, atsižvelgiant ir į šio įrodymų šaltinio specifiškumą, kuris iš esmės apriboja gynybos teises bei galimybes įvertinti tokio įrodymų šaltinio patikimumą, minimizuojant jo nenuoseklumą ir akivaizdų melagingumą, yra netinkamas ir neatitinka nacionalinės ir tarptautinės teismų praktikos.

7.14. Šio liudytojo parodymuose yra ir kitų esminių prieštaravimų, kurie daro juos nepatikimus ir neleidžia jais remtis kaip lemiamu ir vieninteliu jo kaltės įrodymu. Pavyzdžiui, 2015 m. kovo 24 d. ir 2016 m. rugsėjo 15 d. apklausų metu liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, kategoriškai parodė, kad turėjo degti po du automobilius už kiekvieną A. B. suėmime praleistą parą. Kadangi A. B., pagal jo parodymus, buvo sulaikytas prieš kelias dienas iki susitikimo, tai turėjo būti sudeginti keli automobiliai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo apklaustas anoniminis liudytojas nurodė, kad „turėjo degti apie 100 mašinų“. Šis liudytojas taip pat parodė, kad turėjo būti deginami būtent tam tikrų žmonių? teisėsaugos pareigūnų: policijos, prokuratūros, teisėjų? automobiliai. Tokios aplinkybės jis nė vienoje apklausoje anksčiau nebuvo nurodęs, priešingai, 2016 m. rugsėjo 15 d. apklausoje jis tiesiogiai įvardijo, kad,,J. liepė už kiekvieną B. sulaikymo dieną padegti po dvi mašinas, kam jos priklauso, jokios reikšmės neturėjo“. Iš teismų nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jokie teisėsaugos atstovų automobiliai nebuvo deginami ir nebuvo ieškoma pareigūnų automobilių, automobiliai buvo pasirinkti atsitiktinai. 2016 m. rugsėjo 15 d. apklaustas anoniminis liudytojas parodė:,,J. nurodymą deginti automobilius davė R. B., kitų asmenų neatsimenu.“ Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo atliktoje apklausoje jis parodė priešingai: „komanda J. buvo duota Č. (t. y. M. K.); B. stovėjo kartu“.

7.15. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė papildomai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ir nesudarė galimybės gynybai užduoti jam klausimus, siekiant išsiaiškinti šiuos parodymų prieštaravimus, nors jokių objektyvių kliūčių atlikti papildomą apklausą nebuvo. Taigi, šie esminiai prieštaravimai būtent dėl susitikime dalyvavusių asmenų, nurodymo davimo konkrečiam asmeniui, automobilių skaičiaus, jų priklausomumo liko nepašalinti ir tai leidžia padaryti išvadą, kad anoniminio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi dėl esminių aplinkybių ir nepatikimi. Taigi, atsižvelgdamas į nekaltumo prezumpcijos principą, apeliacinės instancijos teismas šias abejones dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodomų aplinkybių apie jo (A. J.) ir kitų asmenų vaidmenis, dėl jo duodamų parodymų (ne)patikimumo privalėjo vertinti jo (A. J.) naudai. Tačiau, pažeisdamas nurodytus reikalavimus, šis teismas padarė priešingai? visas iš šio įrodymų šaltinio kylančias abejones vertino kaip jį (A. J.) kaltinančius įrodymus, taip padarydamas esminius BPK pažeidimus, susijusius tiek su netinkamu įrodymų vertinimu, tiek su jam (A. J.) garantuojamos teisės į nekaltumo prezumpciją suvaržymu.

7.16. Svarbu ir tai, kad anoniminis liudytojas visų apklausų metu atsisakė atsakyti į esminius klausimus? ar jis pats dalyvavo tariamai vykusiame susitikime pas jį (A. J.), ar jis pats asmeniškai matė šio susitikimo dalyvius, ar jis pats girdėjo jo (A. J.) tariamai pasakytus žodžius, o jei ne, tai iš kur jam ši informacija žinoma. Įrodinėjimo taisyklės visais atvejais reikalauja nustatyti liudytojo pateikiamos informacijos pirminį šaltinį, jei informacijos šaltinis nėra žinomas, t. y., jei nėra žinoma, iš kur asmuo sužinojo vieną ar kitą aplinkybę, tokia informacija gali būti vertinama tik kaip gandai, tačiau ji negali būti laikoma įrodymu BPK 20 straipsnio prasme, nes tokios informacijos patikimumo neįmanoma patikrinti. Anoniminis liudytojas nurodė, kad tokių aplinkybių jis negali atskleisti siekdamas, kad nebūtų nustatyta jo tapatybė. Taip gali būti, tačiau tokiu atveju tai yra valstybinio kaltinimo problema, kad nesugebama teismui pateikti įrodymų šaltinių, kurių patikimumą būtų galima patikrinti, ir ši kaltinimo problema, kaltinimo interesas užtikrinti liudytojo slaptumą negali pažeisti gynybos teisių ir apriboti teisės į sąžiningą procesą. Jeigu teismas savo vidinį įsitikinimą formuoja remdamasis informacija, kurios pirminis šaltinis nėra žinomas, tai turi būti vertinama kaip esminis įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas.

7.17. Atkreiptinas dėmesys į šio įrodymų šaltinio vertinimo ydingumą ir dėl to, kad nepaisydamas reikalavimo, jog liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus turi patvirtinti ir kiti įrodymų šaltiniai, apeliacinės instancijos teismas visus kitus byloje esančius įrodymus, kurie visiškai ar iš dalies paneigia šio liudytojo nurodomas aplinkybes ir patvirtina jų nenuoseklumą ar neteisingumą, sumenkino arba atsisakė jais remtis, keldamas deklaratyvias abejones jų teisingumu dėl nesutapimo su anoniminio liudytojo nurodomomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, nuosprendyje nurodoma, kad,,pasak liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, padegimus rengė M. K., T. R., „T.“. Tai iš dalies atitinka liudytojo E. J. parodymus, jis nurodė, kad apie A. J. nurodymą jam, be kitų asmenų, minėjo T. R.; jam iš T. P. žodžių buvo žinoma, kad prie padegimų prisidėjo M. S., T. R., A. B., galbūt E. G.. Tiek T. R., tiek E. G. kaip susitikime dalyvavusius asmenis įvardijo ir liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, tad parodymai dėl to sutampa. Aplinkybė, kad minėti asmenys patys nepatvirtina kalbėję su juo (A. J.), paaiškintina jų pačių interesu bylos baigtimi. Taigi, E. G. ir T. R. parodymai buvo įvertinti kritiškai ne dėl to, kad jie būtų nenuoseklūs, neįtikinami ar turėtų kokių nors kitų trūkumų, tačiau tik dėl to, kad jie neatitiko anoniminio liudytojo parodymų. Dėl anoniminio liudytojo parodymų sutapimo su kitais bylos įrodymų šaltiniais yra tik bandoma sudaryti regimybę. Akivaizdu, kad tokie liudytojo tiesiogiai nežinomi, tačiau „girdėti“ faktai apie „galbūt“ asmenų dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką niekaip nepatvirtina liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų apie nusikalstamos veikos bendrininkų susitikimą pas jį (A. J.), apie kurį nurodė tik anoniminis liudytojas. Kartu nepatvirtina ir apie jo (A. J.) veiksmus šio susitikimo metu tariamai duodant nurodymus dėl automobilių padegimo kitiems asmenims, t. y. apie tariamą jo, kaip nusikaltimo organizatoriaus, vaidmenį.

7.18. Minėta, kad nacionalinė ir tarptautinė teismų praktika nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais ir, esant tam tikroms sąlygoms, tai daryti lemiama apimtimi. Šis įrodymų šaltinis ne tik turi atitikti bendruosius įrodymams keliamus patikimumo, patikrinamumo ir kitus BPK 20 straipsnyje bei teismų praktikoje formuluojamus reikalavimus, bet šie kriterijai, atsižvelgiant į tokio įrodymų šaltinio specifiką, turi būti taikomi kur kas griežčiau. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nors ir apklausęs teisminio nagrinėjimo metu anoniminį liudytoją, netinkamai vertino jo parodymus? lemiamą ir vienintelį A. J. kaltę tariamai patvirtinantį įrodymų šaltinį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumenkino šio įrodymų šaltinio nenuoseklumą, jo neatitiktį kitiems įrodymų šaltiniams bei paties teismo konstatuotoms aplinkybėms ir, paneigdamas kitus įrodymų šaltinius, kaip neatitinkančius anoniminio liudytojo parodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principo nuostatomis ir nuosprendį grindė išimtinai nepatikimais ir daugiausia nepatikrinamais anoniminio liudytojo parodymais, prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, taip pažeisdamas BPK 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

7.19. Kiti įrodymų šaltiniai, kuriais remiantis grindžiama jo (A. J.) kaltė, yra nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 391 straipsniu, atleistų liudytojo E. J. parodymai bei liudytojo M. R. parodymai apie E. J. jam pasakotas aplinkybes, ką pastarasis tariamai yra girdėjęs iš jo (A. J.).

7.20. Liudytojo E. J. parodymai yra pirminis ir savarankiškas įrodymų šaltinis. Tuo tarpu liudytojo M. R. parodymai neturi savarankiškos įrodomosios reikšmės ir jie savaime nei patvirtina, nei paneigia nė vienos byloje reikšmingos įrodinėtos aplinkybės apie jo (A. J.) veiksmus. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog „M. R. parodymų dėl jo ir kitų asmenų susitikimo su E. B., kuriame šis sakė apie „S.“ (pasak M. R.? A. J.) paliepimą, kiti bylos duomenys nepatvirtina, tad teismas jais nesivadovauja“, konstatavo šio įrodymų šaltinio nepatikimumą. Tačiau tai nesukliudė teismui vertinti kitos šio asmens parodymų dalies apie E. J. tariamai jam pasakotas aplinkybes kaip patikimą įrodymų šaltinį jo (A. J.) kaltei konstatuoti. Tai leidžia abejoti tokio įrodymų vertinimo tinkamumu. Liudytojo M. R. parodymai, net nepaisant jų nepatikimumo, pagal informacijos perdavimo eiliškumą yra tik tretinis duomuo įrodymų grandinėje, taigi, ne savarankiškas įrodymų šaltinis. Taigi, liudytojo M. R. parodymais, atsižvelgiant į jų kilmę, priklausomumą nuo E. J. parodymų turinio, į tai, kad apeliacinės instancijos teismo jie buvo pripažinti iš dalies nepatikimu įrodymų šaltiniu, apskritai negalėjo būti grindžiama jo (A. J.) kaltė.

7.21. Sprendžiant dėl liudytojo E. J. parodymų vertinimo bei galimumo jais grįsti jo (A. J.) kaltę, atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog dalis liudytojo E. J. parodymų apskritai nelaikytini įrodymu, kadangi jie prieštarauja bylos duomenims, t. y. teismas pripažino, kad šis liudytojas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės savo duotų parodymų pagrindu ir parodymus davęs neprisiekęs, melavo bent dėl dalies jį (A. J.) kaltinančių aplinkybių. Apklaustas 2017 m. gegužės 9 d. teismo posėdyje liudytojas E. J. kategoriškai teigė, kad jis buvo sulaikytas kartu su A. B. prieš padegimus ir buvo laikomas areštinėje kartu su A. B.; būdamas pirmoje kameroje, asmeniškai girdėjo, kaip A. B., būdamas šalia, supykęs pasakė pareigūnams, kad „dabar pamatysite, kas bus“. Šias aplinkybes liudytojas E. J. kategoriškai patvirtino ir atsakydamas į papildomus klausimus to paties teismo posėdžio metu, nurodydamas: „Tik taip ir galėjo būti. Asmeniškai girdėjau, kai A. B. pasakė šiuos žodžius. Neturiu intereso meluoti.“ Tačiau, kaip nustatyta byloje, tokio pokalbio liudytojas E. J. negalėjo girdėti. A. B. ir V. B. buvo laikinai sulaikyti 2011 m. sausio 11 d., 2011 m. sausio 12 d. buvo atlikta A. B. akistata su nukentėjusiuoju ir A. B. buvo paskirtas suėmimas bei jis buvo išvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, kur ir buvo visą laiką laikomas. Tuo tarpu liudytojas E. J. buvo laikinai sulaikytas ir į (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę atvežtas tik 2011 m. vasario 3 d., t. y. po padegimų ir kai ten A. B. jau nebuvo. Dėl tokių aplinkybių liudytojas E. J. negalėjo suklysti netyčia, toks akivaizdus melas leidžia teigti, kad E. J. turėjo tikslą melagingais parodymais padėti pagrįsti kaltinimą ir dėl tokio paaiškėjusio melavimo fakto nebėra galimybės remtis jokia tokio melavusio liudytojo parodymų dalimi. Faktas, kad vienas esminių liudytojų akivaizdžiai melavo teismui apie tas aplinkybes, kurios lengvai galėjo būti ir buvo patikrintos objektyviais duomenimis, nesutrukdė teismui besąlygiškai ir nekritiškai tikėti šio liudytojo kita parodymų dalimi (dėl tariamų jo (A. J.) pasakytų frazių po padegimų) ir jais grįsti jo (A. J.) kaltę organizavus automobilių padegimus, nors šios parodymų dalies taip pat nepatvirtino jokie kiti įrodymų šaltiniai. Be to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai sumenkino faktą, kad E. J. parodymai apie jo (A. J.) jam neva išsakytas frazes prieštarauja ne tik jo (A. J.) parodymams, bet ir objektyviai bylos medžiagai.

7.22. Liudytojo E. J. parodymai, kuriais teismas grindė jo (A. J.) kaltę dėl jo (A. J.) vėliau išsakytos frazės, kad „buvo viskas pasakyta, kaip daryti, dabar užpjovė grybą, tai tegul sėdi, gal proto įgaus“, nesudaro pagrindo priimti jam (A. J.) apkaltinamąjį nuosprendį, nes šio liudytojo parodymai apie jo (A. J.) tariamai jam išsakytus žodžius po padegimų buvo nenuoseklūs ir prieštaringi. E. J. visą laiką teigė, kad jis (A. J.) iš karto po padegimo išskrido į užsienį ir jau iš užsienio jam skambino bei pasakojo apie padegimus. Tačiau iš byloje esančių rašytinių įrodymų (sąskaitos iš UAB „W“) matyti, kad jis (A. J.) iš Lietuvos į Amsterdamą išskrido tik 2011 m. sausio 27 d., t. y. po padegimų jis dar ilgiau nei dvi savaites buvo Lietuvoje, ir natūralu, kad tuo laikotarpiu turėjo bendrauti ir su E. J.. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu E. J. nurodė, kad nuo padegimų iki A. J. išvažiavimo į užsienį jie nė karto nebendravo. Iš tokių E. J. parodymų matyti, jog per dviejų savaičių laikotarpį nuo padegimų iki išvykimo į užsienį jis (A. J.), būdamas Lietuvoje, E. J. nė karto nieko nepasakojo apie padegimų organizavimą, o po dviejų savaičių išvykęs į Olandiją neva pradėjo skambinti ir pasakoti apie padarytą nusikaltimą telefonu, taip rizikuodamas, kad šią informaciją gali perimti policijos pareigūnai. Nors, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šios abejonės, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo išsakytos E. J. nurodomos frazės, yra visiškai nereikšmingos, tačiau, priešingai, jos itin svarbios, vertinant liudytojo E. J. parodymų patikimumą, atsižvelgiant į tai, kad dalis jo parodymų buvo pripažinta melagingais, bei į jo procesinės padėties specifiškumą.

7.23. Apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas, kaip „kitaip negu teigiama skunde, bylos duomenys nepatvirtina, bet ir nepaneigia E. J. parodymų patikimumo dėl E. P. ir T. B.. E. J. atpažino T. B. kaip galbūt su E. P. dalyvavusį padegimuose“, yra ydingas. Atsižvelgiant į imperatyvius reikalavimus apkaltinamąjį nuosprendį grįsti patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, aplinkybė, kad tam tikri duomenys „nepatvirtina, bet ir nepaneigia“ vieno iš esminių įrodymų šaltinio, ypač kai tas įrodymų šaltinis yra buvusio įtariamojo, nuo atsakomybės atleisto liudytojo parodymai, lemia būtinybę konstatuoti, kad jokios bylos aplinkybės tiesiog nepatvirtina E. J. parodymų. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo dėstomas įrodymų vertinimas dėl šios dalies tik patvirtina, kad nuosprendis buvo grindžiamas prielaidomis, o ne patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais.

7.24. Tiek E. J., tiek M. R., kaip minėta, yra liudytojai, atleisti nuo atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, t. y. toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, ir šios aplinkybės yra labai svarbios tam, kad būtų galima tinkamai įvertinti šių asmenų parodymus ir jų patikimumą. Pagal EŽTT praktiką daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo (kartu toje pačioje byloje kaltinamo asmens) byloje parodymai; yra didelis pavojus, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. Jie duoda parodymus neprisiekę, taigi, jokie jų teiginiai dėl faktinių aplinkybių tikrumo negali sukelti atsakomybės už melagingus parodymus dėl tyčinio netikrų parodymų davimo (2008 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). Be to, policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė nustato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, jog tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (1997 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95). Tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2004 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07). Taigi, negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs) (2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad teismai, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi, patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

7.25. Atsižvelgdamas į bylos įrodymų visumą, į tai, kad dalis nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo E. J. parodymų buvo melagingi, dalis? nepatvirtinta jokiais bylos įrodymais, dalis M. R. parodymų nepatikimi, teismas privalėjo itin kruopščiai įvertinti šių asmenų parodymus ir visas jų nurodomas aplinkybes. Šių dviejų asmenų parodymai yra prieštaringi, iš esmės neatitinka nustatytų objektyvių aplinkybių, o įvertinęs šių asmenų specifinę procesinę padėtį, jų interesą duoti kaltinimui naudingus parodymus, jų asmenybes, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo menkinti jų parodymų prieštaringumo, nelaikydamas jo reikšmingu, ar kitaip nustatyti žemesnius reikalavimus šiems įrodymų šaltiniams, nei paprastai keliami reikalavimai, vertinant įrodymus. Priešingai, minėta EŽTT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika reikalauja tokių asmenų parodymus vertinti itin kruopščiai ir atidžiai, o ne suteikti jiems išimtinę įrodomąją reikšmę ir privilegijuotą padėtį kitų byloje ištirtų, tarp jų ir kaltinimą jam (A. J.) paneigiančių, įrodymų kontekste. Toks apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimo ir teismo vidinio įsitikinimo formavimosi būdas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir yra esminis BPK pažeidimas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo A. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

9. Nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, 2K-32-699/2016, 2K-79-976/2016, 2K-222-697/2016).

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija. Reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste pažymėtina, kad teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

11. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xMzUtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-135-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-135-648/2016">2K-P-135-648/2016</a>, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-69/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-69/2011">2K-69/2011</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys apie pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų dėl bylos aplinkybių ir jų įrodytumo bei bylos tyrimo išsamumo, pagrįstumą turi būti aiškus, logiškas, nuoseklus ir įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE5LTk3Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-319-976/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-319-976/2015">2K-319-976/2015</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-190-648/2018, 2K-112-895/2019).

12. Pagal BPK 331 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, be kitų BPK XXIII skyriuje nurodytų reikalavimų, turi būti surašomas laikantis ir nustatytųjų BPK 305 straipsnyje. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendrieji reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tik jame turi būti papildomai nurodomi duomenys apie apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniu skundu ginčijamos aplinkybės ir skundo esmė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

13. BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

14. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

15. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

16. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

17. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl A. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su A. J. inkriminuota nusikalstama veika, kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu.

18. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje analizuojami proceso dalyvių (liudytojų, nuteistųjų ir kt.) parodymai, jų pagrindu daromos teismo išvados nelogiškos ir prieštaringos.

19. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ir apeliacinės instancijos teisme, dėl to, kas davė nurodymus padegti, nesutampa tarpusavyje, taip pat nesutampa ir su nuteistojo A. S. parodymais, t. y. liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apeliacinės instancijos teisme parodė, kad toks nurodymas buvo duotas M. K., o B. (R. B.) „stovėjo kartu“, tačiau ikiteisminio tyrimo teisėjui minėjo tik R. B., kitų asmenų neprisiminė; A. S. parodė, kad, jam su R. B. ir liudytoju E. J. nuvykus pas M. K., pastarasis jiems nurodė, kad reikia rasti žmogų, kuris padegtų mašiną (nuosprendžio 26 punktas), tačiau, kita vertus, teismas padarė išvadą, kad nė vienas iš šių prieštaravimų nepaneigia nei A. J., nei M. K. ir R. B. inkriminuotų aplinkybių dėl jų dalyvavimo rengiant padegimus. Taigi, kaip matyti, nors pirmiau minėti asmenys teismo išdėstytuose parodymuose A. J., kaip nurodymus davusio asmens, visai nemini, tačiau apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė deklaratyvią ir įrodymais nepagrįstą išvadą dėl A. J. dalyvavimo rengiant padegimus. Tokios iš esmės įrodymais nepagrįstos išvados dėl A. J. kaltumo, t. y. nuosprendyje iš esmės nenurodant jokių aplinkybių, patvirtinančių A. J. dalyvavimą organizuojant ir rengiant padegimus bei duodant nurodymus, toliau daromos visame nuosprendyje (27, 29, 34, 35, 39, 40 punktuose). Tai neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytų reikalavimų. Vien tai, kaip nustatė teismas, kad R. B. buvo pažįstamas su A. J., o organizuojant padegimus dalyvavo R. B. ir M. K., iš kurių bendrininkų grupės nariai ir gavo nurodymus, su A. J. jie nebendravo, nes taip buvo siekiama apriboti žinančių asmenų ratą, savaime nėra pakankama išvadai, kad A. J. dalyvavo (bendrininkavo) organizuojant padegimus.

20. Apeliacinės instancijos teismas A. J. nusikalstamus veiksmus iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį ir, išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatavo, kad A. J. surengė automobilių padegimus ir taip visuotinai pavojingu būdu naikino ir gadino svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupe su P. S., M. K., R. B., A. S., R. G., R. J. V., T. G., H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, bei su nenustatytais asmenimis, D. J.? veikdamas bendrininkų grupe su H. V., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas, o M. Ž.? veikdamas bendrininkų grupe su T. G.. Tačiau nuosprendyje šis teismas visiškai neišdėstė motyvų, kokie buvo konkretūs A. J., kaip nusikalstamos veikos organizatoriaus, veiksmai. Lieka neaišku, kur, kada ir kam jis davė nurodymus organizuoti automobilių padegimus (duomenys neskelbtini) mieste ir kokius konkrečius veiksmus jis atliko. Be to, nuosprendyje visiškai neanalizuotas ir A. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo tikslas? keršyti policijos pareigūnams už neva neteisėtus procesinius veiksmus – A. B. sulaikymą ir kardomosios priemonės suėmimo paskyrimą? ir kokie bylos įrodymai tai patvirtina. Neatskleidus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, pažeidžiama asmens, kaltinamo padarius tokią veiką, teisė į gynybą, nes tampa neaišku, kokių faktinių aplinkybių buvimas yra įrodytas.

21. Pagal pirmiau minėtus nuosprendžio turiniui BPK keliamus reikalavimus teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDE4LTY5OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-418-699/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-418-699/2015">2K-418-699/2015</a>, 2K-627-303/2015). Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu? jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis daugiausia grindžiamas būtent tokiomis išvadomis.

22. Iš tokių apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų teiginių (nuosprendžio 27 punktas), kaip,,teisėjų kolegija neatmeta tikimybės, kad E. J. ir R. G. susitikime iš tiesų nedalyvavo arba bent jau jo metu tiesiogiai su A. J. nesikalbėjo“,,,niekas iš byloje apklaustų asmenų, įskaitant ir liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, netvirtino nebuvę jokiame susitikime su A. J.“,,,tai, kad E. J., R. G. patys nepatvirtino kalbėję su A. J., paaiškintina jų pačių interesu bylos baigtimi“ ir pan., neaišku, ar toks susitikimas su A. J. apskritai buvo, jei buvo, tai kas jame konkrečiai dalyvavo ir kas konkrečiai kalbėjosi su A. J.. Teismas taip pat padarė išvadą, kad,,bylos duomenys taipogi nepatvirtina, bet ir nepaneigia E. J. parodymų patikimumo dėl E. P. ir T. B.“ (nuosprendžio 28 punktas); tokia teismo išvada prieštaringa, dviprasmiška ir neaišku, kaip vis dėlto teismas vertina liudytojo E. J. parodymus, kokias bylos aplinkybes jie paneigia, o kokias patvirtina. Be to, nors teismas ir nurodė, kad objektyvūs bylos duomenys paneigia E. J. buvus sulaikytą su A. B. (E. J. buvo sulaikytas vėliau) ir dėl to E. J. negalėjus girdėti A. B. išsakytų išsireiškimų policijos pareigūnams, t. y. šia E. J. parodymų dalimi teismas nesivadovavo, tačiau toks E. J. parodymų vertinimas neatitinka įrodymų vertinimui įstatymo keliamų reikalavimų, kadangi yra neišsamus, fragmentiškas, atsietas nuo kitos E. J. parodymų dalies patikimumo vertinimo. Nuosprendyje dėl motyvo padegti automobilius, viena vertus, daroma išvada, kad A. J. turėjo motyvą kerštauti policijai dėl sulaikyto A. B., kaip nurodyta ir A. J. pateiktame kaltinime, kita vertus, teismas neatmeta ir galimo kito motyvo kerštauti,,,jeigu nebūtinai būtent dėl A. B. asmeniškai, tai dėl kitų A. J. aplinkos asmenų ir pačios policijos neva nederamo elgesio“ (nuosprendžio 30 punktas); ši teismo išvada prieštaringa, taip ir liko neaišku, ką teismas konkrečiai nustatė, t. y. ar A. J. turėjo motyvą kerštauti dėl A. B. sulaikymo ar dėl kitų savo aplinkos žmonių. Teismas nuosprendyje (23 punktas) konstatavo, kad,,A. J. kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, taip pat liudytojų E. J. ir M. R. parodymai“, tačiau vėliau (31 punktas), analizuodamas liudytojo M. R. parodymus (apie S. (pasak M. R. – A. J.) paliepimą, liudytojo E. J. pokalbį su A. J.), padarė išvadą, kad M. R. parodymais nesivadovauja, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys, t. y. dėl M. R. parodymų patikimumo padarė priešingą išvadą. Dėl tų pačių bylos aplinkybių apkaltinamajame nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų.

23. Nuosprendyje, analizuojant proceso dalyvių parodymus, vertinant jų (ne)patikimumą, darant išvadas, ar jais vadovautis, ar ne, kokias aplinkybes jie patvirtina ar paneigia, vartojamos lakoniškos ir deklaratyvios frazės, kad parodymus ar jų dalį (ne)patvirtina kiti byloje apklausti asmenys ar kiti bylos duomenys ir pan., tačiau kokie konkrečiai tie duomenys ar kokių asmenų parodymai, nuosprendyje nenurodomi, jie neanalizuojami ir nevertinami (nuosprendžio 27, 31, 32, 35, 37 punktai). Be to, nuosprendyje nuteistųjų ir liudytojų parodymai dažnai atpasakoti nerišliais sakiniais, aiškiai neatskleidžiant jų prasmės, o iš daromų išvadų neaišku, – kurios iš jų yra teismo, o kurios – apeliacinių skundų teiginiai (nuosprendžio 31, 33, 35 punktai ir pan.).

24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, vertindamas nuteistųjų nusikalstamos veikos kvalifikavimą, nenuoseklus: nuosprendžio 21 punkte nurodoma, kad teismas,,,nenustatęs objektyviųjų ir subjektyviųjų BK 250 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamos veikos sudėties požymių, nuteistuosius dėl kaltinimų pagal BK 250 straipsnio 2 dalį išteisina“, tuo tarpu jau nuosprendžio 22 punkte nurodoma, kad,,nuteistųjų veiksmai iš BK 250 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 187 straipsnio 2 dalį“. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalį teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Taigi, nesant BPK 303 straipsnio 5 dalyje nurodytų išteisinimo pagrindų, nusikalstama veika yra perkvalifikuojama pagal kitą BK straipsnį. Pažymėtina ir tai, kad byloje nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas (nuosprendžio 21 punktas), BK 3 straipsnio (baudžiamojo įstatymo galiojimas laiko atžvilgiu) kontekste nebelieka teisinės prasmės analizuoti taikytiną BK 25 straipsnio 3 dalies redakciją, nes nusikalstamos veikos padarymo metu organizuota grupe buvo laikoma, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą <...>, tuo tarpu BK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika – apysunkė. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog nuteistieji nusikalstamą veiką įvykdė ne organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis), o bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis), ir dėl to neturėjo pagrindo spręsti dėl BK 25 straipsnio 3 dalies taikymo. Priešingu atveju, lieka visiškai neaiški teismo išvada „teismas, spręsdamas dėl veikos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį kvalifikavimo (nors perkvalifikuoja veiką į BK 25 straipsnio 2 dalį), pagal BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalį, vadovaujasi 2011 m. galiojusio BK 25 straipsnio 3 dalies redakcija“.

25. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų lemiama apimtimi pagrindimo iš esmės vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais.

26. BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas privalo patikrinti ir tokių asmenų parodymų leistinumą (BPK 199, 200 straipsniai) bei patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjE0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-214/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-214/2013">2K-214/2013</a>, 2K-290/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje dėl liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų naudojimo įrodinėjimo procese išreikštas aiškus įpareigojimas baudžiamąsias bylas nagrinėjantiems teismams itin atsakingai ir kruopščiai tikrinti tokių asmenų parodymus (1989 m. lapkričio 20 d. sprendimas byloje Kostovski prieš Nyderlandus, Nr. 11454/85; 1992 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Lüdi prieš Šveicariją, Nr. 12433/86; 1996 kovo 26 d. sprendimas byloje Doorson prieš Nyderlandus, Nr. 20524/92; 1997 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus, Nr. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93; 2002 m. vasario 14 d. sprendimas byloje Visser prieš Nyderlandus, Nr. 26668/95; 2002 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą, Nr. 47698/99 ir 48115/99).

27. Vertinant naujesnę EŽTT praktiką bylose dėl anoniminių liudytojų, matyti, kad nors ir nebelieka griežto draudimo grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik arba lemiamai anoniminių liudytojų parodymais, tačiau tokiu atveju turi būti pakankamų kompensavimo veiksnių (procesinių garantijų), leidžiančių teisingai ir tinkamai įvertinti šių parodymų patikimumą (2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Ellis, Simms ir Martin prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 46099/06, 46699/06; 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Pesukic prieš Šveicariją, Nr. 25088/07; 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis prieš Makedoniją, Nr. 50254/07; 2014 m. birželio 12 d. sprendimas Dončev ir Burgov prieš Makedoniją, Nr. 30265/09).

28. Parodymus duodančių asmenų tapatybės įslaptinimo klausimu yra pasisakęs ir Konstitucinis Teismas, kuris išaiškinęs, kad įslaptinto liudytojo ar nukentėjusiojo institutas baudžiamajame procese yra galimas tik kaip išimtinė priemonė, taip pat kad baudžiamasis procesas turi nustatyti patikrinimo procedūrą, leidžiančią atkurti pusiausvyrą tarp baudžiamosios justicijos interesų ir teisės į gynybą (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

29. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, šis teismas, kaip ir teigiama kasaciniame skunde, iš esmės vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, kaip patvirtinančiais A. J. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

30. Esant byloje nagrinėjamai situacijai, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumo, jų atitikties kitiems surinktiems įrodymams nustatymas turi ypatingą reikšmę užtikrinant vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Šioje baudžiamojoje byloje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme, yra prieštaringi, neatitinka liudytojų E. J. ir M. R. parodymų. Šio asmens parodymų nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, skirtingai nurodė asmenis, dalyvavusius susitikime pas A. J. namuose (pirmoje apklausoje teigė, kad iš paties A. J. žino, jog pas jį į namus, be kitų asmenų, buvo atvykęs R. G.; pas ikiteisminio tyrimo teisėją? dalyvavo ir E. J. „E.“, apeliacinės instancijos teisme instancijos teisme R. G. ir E. J. neįvardijo, kaip asmenų, dalyvavusių susitikime pas A. J. namuose); dalyvavimą susitikime pas A. J. kategoriškai paneigė ir liudytojai E. J. bei M. R.. Skiriasi parodymai ir dėl automobilio padegimo aplinkybių (pas ikiteisminio tyrimo teisėją teigė, kad turėjo padegti po du automobilius už kiekvieną A. B. suėmime praleistą parą; kam automobiliai priklauso, jokios reikšmės neturėjo, o apeliacinės instancijos teisme kategoriškai tvirtino, kad turėjo degti apie 100 mašinų, turėjo būti deginami būtent tam tikrų žmonių? teisėsaugos pareigūnų: policijos, prokuratūros, teisėjų? automobiliai). Dėl nurodymų davimo, pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas parodė, kad A. J. nurodymą deginti automobilius davė R. B., tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad A. J. davė komandą M. K., B. (R. B.) stovėjo kartu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2011 m. sausį. 2011 m. liepos mėn. ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas iki 2014 m. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas tik 2015 m. kovą, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustas 2016 m. rugsėjo mėn., apeliacinės instancijos teisme – 2018 m. rugsėjo mėn., tačiau, kaip matyti iš liudytojų parodymų turinio, kiekvienąkart, praėjus vis didesniam laiko tarpui nuo įvykio, liudytojas prisiminė vis daugiau su įvykiu susijusių aplinkybių, tarp jų – ir naujų, ir tikslesnių. Tačiau apeliacinės instancijos teismas to visiškai nevertino, nepašalino liudytojo parodymuose esančių prieštaravimų, nepatikrino jų BPK 276 straipsnio tvarka, neįvertino jų kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste. Tokiu atveju yra ypač svarbu palyginti iš skirtingų šaltinių gautą informaciją, sugretinti faktus, objektyviai įvertinti priežastis, galėjusias lemti parodymų pakeitimą, ir patikrinti tiek kaltinamųjų, tiek teisinamųjų įrodymų tikrumą.

31. Nors apeliacinės instancijos teismas tenkino proceso dalyvių prašymus apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ir byloje atliko įrodymų tyrimą – apklausė minėtą liudytoją, tačiau, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nepakankamai išsamiai, neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių ir prieštaravimų nepašalino. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, proceso dalyviams susipažinus su minėto liudytojo apklausos protokolu, teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai pareiškė prašymą papildomai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, argumentuodami tuo, kad jis nurodė iš esmės naujų aplinkybių, kurios skiriasi nuo nurodytųjų pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Teisėjų kolegija tokius prašymus atmetė, motyvuodama tuo, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, bylai naujų ir reikšmingų aplinkybių nenurodė. Tačiau, kaip minėta, liudytojo parodymuose esantys prieštaravimai pašalinti nebuvo, jų vertinimas atliktas paviršutiniškai, išsamiai neišanalizavus jų turinio. Esant tokiai situacijai ir atsižvelgdamas į tai, kad būtent šio liudytojo parodymai didžiąja dalimi lemia bylos faktinių aplinkybių, nuo kurių priklauso nuteistojo A. J. veiksmų teisinis įvertinimas, nustatymą, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, turėjo pakartotinai apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, ir (arba) imtis kitų BPK nustatytų procesinių priemonių (veiksmų) prieštaravimams ir byloje iškilusioms abejonėms pašalinti, ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA1LzIwMDg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-105/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-105/2008">2K-105/2008</a>, 2K-279/2013).

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose, 331 straipsnio 1, 4 dalyse nustatytus reikalavimus dėl įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo. Tai pripažintina esminiais BPK nuostatų pažeidimais, kurie suvaržė įstatymų garantuotą nuteistojo A. J. teisę į gynybą ir teisingą bylos procesą ir sukliudė apeliacinės instancijos teismui tinkamai išnagrinėti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą ir priimti dėl jo teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo A. J., naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šioje byloje kasacinį skundą padavė tik nuteistasis A. J., nuosprendžių dalys dėl kitų nuteistųjų ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, kasacine tvarka neapskųstos, todėl iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas tik pagal byloje paduotą nuteistojo A. J. apeliacinį skundą.

33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo kasacinio skundo argumentų, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą apeliacine tvarka, be to, tai prieštarautų BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 14 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo išnagrinėjimo, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Aurelijus Gutauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė