Dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo pripažinimo pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi arba nuostolių atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. e3K-3-197-916/2019

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00027-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.1.2.4.2.7; 2.6.2.5; 2.6.8.4; 2.6.8.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. Č. bei uždarosios akcinės bendrovės „Ketonas“ ir atsakovų R. D. ir I. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. Č. ir uždarosios akcinės bendrovės „Ketonas“ ieškinį atsakovams R. D. ir I. B. dėl preliminariųjų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, neturtinės žalos, nuostolių atlyginimo priteisimo, iškeldinimo iš užimamų patalpų ir pagal atsakovų R. D. ir I. B. priešieškinį ieškovams A. Č. bei uždarajai akcinei bendrovei „Ketonas“ ir atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo pripažinimo pagrindine pirkimo–pardavimo sutartimi arba nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl: 1) sandorių pripažinimo apsimestiniais, negaliojančiais dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto ir sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, santykio; 2) CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų; 3) preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi.

2. Ieškovai pareiškė teisme ieškinį, prašydami:

2.1. Pripažinti negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, netaikant restitucijos.

2.2. Pripažinti negaliojančia ab initio 2014 m. gruodžio 15 d. bendrovės „Demir Holding OU“ dalių preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, netaikant restitucijos.

2.3. Nepripažinus negaliojančiais šios nutarties 2.1–2.2 punktuose nurodytų sandorių, pripažinti, kad prievolės, kylančios iš šių sandorių, yra šalutinės akcesorinės prievolės, atsirandančios iš pagrindinės prievolės apmokėti vekselį ir skirtos šios (pagrindinės) prievolės įvykdymui užtikrinti, ir pripažinti jas pasibaigusiomis, ieškovui A. Č. įvykdžius pagrindinę prievolę apmokėti vekselį.

2.4. Priteisti ieškovei UAB „Ketonas“ solidariai iš atsakovų 8800 Eur nuostolių, patirtų jiems neatlaisvinus nuo 2017 m. sausio 1 d. apartamentų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir apartamentai), atlyginimą ir iškeldinti atsakovus iš šių apartamentų.

2.5. Priteisti ieškovui A. Č. iš atsakovo R. D. 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovai pareiškė priešieškinį, prašydami:

3.1. Pripažinti šios nutarties 2.1 punkte nurodytą susitarimą, sudarytą tarp atsakovės I. B. ir ieškovės UAB „Ketonas“, pagrindine nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, pagal kurią atsakovė I. B. įgijo nuosavybės teisę į 61/1000 dalį poilsio korpuso, unikalus numeris (duomenys neskelbtini) (t. y. apartamentus), ir 61/1000 dalį kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).

3.2. Pripažinti negaliojančia ieškovės UAB „Ketonas“ ir atsakovės AB SEB banko 2015 m. balandžio 8 d. sudarytos sutartinės hipotekos (su vėlesniais pakeitimais) dalį, pagal kurią šios atsakovės naudai buvo įkeistas šios nutarties 3.1 punkte įvardytas turtas.

3.3. Netenkinus priešieškinio reikalavimo, nurodyto 3.1 punkte, priteisti atsakovei I. B. solidariai iš ieškovų 198 455 Eur žalos atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kauno apygardos teismas 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimu: patenkino ieškinį iš dalies – iškeldino atsakovus su jiems priklausančiais daiktais iš ieškovei UAB „Ketonas“ priklausančių apartamentų; atmetė kitus ieškinio reikalavimus ir priešieškinį; paskirstė bylinėjimosi išlaidas – priteisė ieškovei UAB „Ketonas“ iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė ieškovui A. Č. iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 20,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė atsakovei pagal priešieškinį AB SEB bankui iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 931,70 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė valstybei iš ieškovų ir iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 5,01 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė:

5.1. Ieškovas A. Č. yra vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas. Šis ieškovas ir atsakovė I. B. 2014 m. gruodžio 10 d. pasirašė susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Šalys šiuo susitarimu susitarė iki 2016 m. gruodžio 31 d. sudaryti ir notariškai patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė UAB „Ketonas“ turėjo parduoti, o atsakovė I. B. – nupirkti už 198 455 Eur kainą šios nutarties 3.1 punkte nurodytą turtą. Šio susitarimo 5.1 punkte įtvirtinta, kad būsimas pardavėjas gavo iš būsimo pirkėjo perleistino turto kainą, prieš pasirašant susitarimą. Šalys susitarimo nustatytu terminu nesudarė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Susitarimo šalys teisme patvirtino, kad atsakovė nesumokėjo ir ieškovė negavo susitarime nurodytos turto kainos.

5.2. Ieškovas A. Č. yra vienintelis bendrovės „Demir Holding OU“ dalininkas, jam priklauso 2500 vienetų šios bendrovės akcinio kapitalo dalių. Šis ieškovas ir atsakovas R. D. 2014 m. gruodžio 15 d. sudarė bendrovės „Demir Holding OU“ dalių preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. parduoti ir perduoti atsakovui nuosavybės teisę į 715 vienetų bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių, o atsakovas įgijo teisę nupirkti ir priimti šias akcinio kapitalo dalis už 45 000 Eur kainą. Sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad šalys, įskaičius sutarties kainą į ieškovo banko sąskaitą, Estijos notarų biure pasirašys bendrovės „Demir Holding OU“ dalių pardavimo–perdavimo dokumentus, kuriuose privalo būti sąlyga, įpareigojanti ieškovą atpirkti dalis už 1 500 000 Eur, jeigu atsakovas pateiks jam raštišką reikalavimą. Sutarties 4.5 punkte įtvirtinta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti atsakovui 2 000 000 Eur baudą, jeigu nebus pasirašyti pirmiau nurodyti dokumentai arba 2017 m. gruodžio 20 d. žymiai sumažės akcinio kapitalo dalių rinkos vertė.

5.3. Ieškovas A. Č. 2009 m. balandžio 14 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu įsipareigojo sumokėti atsakovui R. D. 2 000 000 Lt, 2009 m. liepos 21 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 500 000 Lt, 2009 m. spalio 1 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 500 000 Lt, 2011 m. gruodžio 15 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 3 000 000 Lt, 2013 m. gruodžio 15 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 3 000 000 Lt, 2014 m. gruodžio 15 d. neprotestuotinu paprastuoju vekseliu – 3 000 000 Lt. Paskutinio neprotestuotino paprastojo vekselio apmokėjimo terminas – 2015 m. birželio 15 d. Notaras išdavė vykdomąjį įrašą pagal šį vekselį, vykdomasis įrašas buvo pateiktas vykdyti priverstine tvarka, ieškovas, vykdydamas antstolio raginimą, įvykdė savo įsipareigojimus, sumokėdamas 927 713,95 Eur sumą.

6. Teismas nurodė, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio reikalavimus, keliamus preliminariajai sutarčiai, – šios sutartys sudarytos rašytine forma, jose nustatyti pagrindinių sutarčių sudarymo terminai.

7. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė UAB „Ketonas“ nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė I. B. buvo informuota ar žinojo, kad susitarimas prieštarauja ieškovės veiklos tikslams, iš esmės pažeidžia jos steigimo dokumentų nuostatas. Teismo vertinimu, atsakovė I. B., remdamasi ta aplinkybe, kad ieškovas A. Č., vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas, šios bendrovės vardu pasirašė susitarimą, turėjo pagrindą manyti, jog kita šalis veikė tinkamai ir turėdama atitinkamus įgaliojimus.

8. Teismas atmetė ieškovų argumentus dėl 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. susitarimų pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį (dėl smurto ir realaus grasinimo). Teismas nurodė, kad faktiniai duomenys, kuriais ieškovas A. Č. įrodinėja savo teiginius dėl patirto psichologinio spaudimo ir psichinės prievartos, realaus grasinimo sudarant sutartis, t. y. laikraščių, interneto svetainių publikacijos, kuriose pateikta neigiama informacija apie atsakovą R. D., liudytojų P. L. ir P. B. parodymai, neįrodo, kad atsakovas atliko CK 1.91 straipsnio 4 dalyje nurodytus veiksmus, nukreiptus prieš ieškovą, jo artimuosius, turtą ar reputaciją.

9. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad atsakovas R. D. tyčiniais ir iš anksto apgalvotais veiksmais apgavo ieškovą A. Č., suformuodamas jo įsitikinimą, jog 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys yra sudaromos tik siekiant užtikrinti vekselio apmokėjimą ir todėl realiai nebus vykdomos, pažymėjo, kad pats ieškovas pripažino, jog jis yra didelę patirtį turintis verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus, todėl, teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad atsakovas tiesiog elementariu žodiniu patikinimu apgavo ieškovą dėl pirmiau nurodytų sutarčių vykdymo. Teismas nurodė, jog sutarčių projektai buvo rengiami ieškovo iniciatyva, jam aktyviai dalyvaujant, be to, ieškovą ir atsakovą sieja ilgalaikiai verslo santykiai, atsakovas yra atstovavęs ieškovui, sudarant verslo sandorius. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad vienas ir (ar) kitas atsakovas nuslėpė svarbias sudaromų sandorių aplinkybes ar atliko aktyvius veiksmus, paveikusius ieškovo valią, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais dėl apgaulės.

10. Teismas atmetė ir tuos argumentus, kuriais 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutarčių neteisėtumas įrodinėjamas pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu, ieškovo teiginius, kad sutartys turėjo atlikti tik pagrindinės prievolės (vekselio apmokėjimo) užtikrinimo funkciją, paneigia tos faktinės aplinkybės, kad, pirma, 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas buvo sudarytas ne su atsakovu R. D., kaip vekselio turėtoju, o su atsakove I. B., antra, ieškovė UAB „Ketonas“ po 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo sudarymo perdavė atsakovei buto raktus, leido jai apsigyventi apartamentuose. Ta aplinkybė, kad nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, nepaneigia 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties realumo, nes pagal CK 6.165 straipsnio nuostatas preliminariosios sutarties šalis turi teisę atsisakyti sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas taip pat pažymėjo, kad preliminariosiose (2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d.) sutartyse nėra įrašų ar nuorodų į vekselį, o šis aspektas, teismo vertinimu, papildomai paneigia ieškovų argumentus, kad sutartimis buvo norima užtikrinti vekselio apmokėjimą. Be to, teismo vertinimu, ieškovo įrodinėjamas aplinkybes dėl sandorių apsimestinumo paneigia jo paties pozicija, kad jis nenorėjo sudaryti sutarčių, tačiau buvo priverstas jas sudaryti dėl atsakovo grasinimų, psichologinio spaudimo ir prievartos, panaudojant apgaulę. Ieškovas, įrodinėdamas tokias aplinkybes, negali vėliau pagrįstai įrodinėti, kad sandoriai yra apsimestiniai, nes neegzistuoja kitas sandoris, kurio tikslų apsimestinio sandorio šalys tariamai siekė.

11. Teismas nurodė, jog ieškovai neįvardijo, kokiais veiksmais ir kokios imperatyvios įstatymų normos buvo pažeistos, sudarant 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartis, todėl atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiomis šias sutartis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

12. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys sukūrė jiems neproporcingai dideles pareigas ir milžiniškas finansines pasekmes, o atsakovai gauna neproporcingai didelę naudą (45 000 Eur kaina už 28,60 procento bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių visiškai neatitinka šių dalių rinkos vertės (1 371 942 Eur), o apartamentų rinkos vertė 2014 metais buvo ir iki šiol yra dvigubai didesnė už 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties nustatytą kainą), pažymėjo, kad, kaip jau buvo minėta, sutarčių šalys ilgai tarėsi, derino sutarčių sąlygas. Teismas vertino, kad abiejų šalių susitarimas buvo pasiektas dėl visų sutarties sąlygų, abu susitarimai neprieštarauja bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ar imperatyvioms įstatymų normoms. Teismas, aiškindamas CK 6.228 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad ieškovai, manydami, jog atsakovai sudarytomis sutartimis įgijo perdėtą pranašumą prieš juos dėl esminės šalių nelygybės, galėjo kreiptis į teismą, ginčydami sutarties sąlygas ar reikalaudami jas pakeisti, tačiau nepasinaudojo tokia teise.

13. Teismas atmetė ir alternatyvųjį ieškinio reikalavimą (žr. šios nutarties 2.3 punktą). Teismas nurodė, jog ieškovai nepagrindė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis teiginių, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutarčių prievolės yra akcesorinės prievolės, kylančios iš pagrindinės prievolės apmokėti 2014 m. gruodžio 15 d. vekselį.

14. Teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimo dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo pagrįstumo klausimą, pažymėjo, kad patalpų savininkė UAB „Ketonas“ tik 2017 m. kovo mėn. pabaigoje tinkamai pareikalavo atlaisvinti patalpas, atsakovė I. B. iki tol turėjo galimybę teisėtai naudotis patalpomis (panaudos pagrindais), laikyti jose savo daiktus. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, konstatavo, kad UAB „Ketonas“ laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. pabaigos negalėjo nuomoti apartamentų ir atitinkamai gauti pajamų iš tokios veiklos, nes patalpos buvo teisėtai užimtos atsakovės daiktais.

15. Teismas nurodė, jog pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta nustatytu terminu, tačiau apartamentuose vis dar yra atsakovų daiktai, o jie atsisako gera valia pasiimti savo daiktus ir taip atlaisvinti patalpas. Atsakovai tokiais savo veiksmais pažeidžia patalpų savininkės teisę savo nuožiūra valdyti turimą turtą, todėl pažeista teisė gintina, tenkinant ieškinio reikalavimą dėl atsakovų iškeldinimo iš ieškovės UAB „Ketonas“ patalpų.

16. Teismas atmetė ieškovo A. Č. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas nurodė, jog ieškovas nepagrindė neturtinės žalos patyrimo fakto.

17. Teismas atmetė priešieškinio reikalavimus, motyvuodamas tuo argumentu, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas kvalifikuotas kaip preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Esminis tokios sutarties bruožas yra tas, kad negalima reikalauti šios sutarties įvykdymo natūra. Reikalavimas dėl 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties pripažinimo pagrindine nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi atmestinas ir tais motyvais, kad atsakovė I. B. nėra sumokėjusi sutartyje nurodytos turto kainos.

18. Teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio argumentų, kad atsakovai finansavo apartamentų statybą, pažymėjo, kad susitarimas (preliminarioji sutartis) buvo pasirašytas 2014 m. gruodžio 10 d., t. y. po to, kai tiek visas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), tiek apartamentai buvo visiškai rekonstruoti (statybos užbaigimo aktas buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 14 d.), o atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad buto statybai ar rekonstrukcijai atlikti buvo panaudotos jų lėšos, todėl argumentai, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas turi būti kvalifikuojamas kaip preliminarioji būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.401 straipsnio 1 dalis), yra visiškai nepagrįsti.

19. Teismas nurodė, jog atsakovai patvirtino, kad atsakovė I. B. nemokėjo UAB „Ketonas“ 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje užfiksuotos 198 455 Eur turto kainos, o atsakovo R. D. teiginiai, kad ieškovas A. Č. turėjo jam prievolę mokėti neįvardyto dydžio palūkanas už naudojimąsi atsakovo lėšomis, yra nepagrįsti įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Teismas, remdamasis šiais argumentais, atmetė ir priešieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

20. Teismas, atmetęs pagrindinį priešieškinio reikalavimą, atmetė ir išvestinį reikalavimą dėl hipotekos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

21. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų ir atsakovų I. B. bei R. D. apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas: priteisė ieškovei UAB „Ketonas“ iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 602,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė atsakovui R. D. iš ieškovų (iš kiekvieno) po 561,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisė atsakovei pagal priešieškinį AB SEB bankui iš atsakovų I. B. ir R. D. (iš kiekvieno) po 381,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

22. Kolegija pažymėjo, kad ieškovai, priešingai negu jie nurodo savo skunde, pirmosios instancijos teisme nesuformulavo reikalavimo, atitinkančio CK 6.228 straipsnio 1 ar 2 dalį. Ieškovai rėmėsi esmine nelygybe ir CK 6.228 straipsniu, įrodinėdami CK 1.80 straipsnyje įtvirtintą sandorių negaliojimo pagrindą, tačiau neįrodinėjo, kad iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios pranešė atsakovams apie sutarčių atsisakymą pagal CK 6.228 straipsnio 1 dalį, be to, jie neprašė teismo modifikuoti sutartis ar konkrečias jų sąlygas, kad būtų užtikrinta sandorių kontrahentų interesų pusiausvyra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ieškovų akcentuojamą esminę nelygybę tik CK 1.80 straipsnio aiškinimo ir taikymo kontekste.

23. Be to, kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo teigti, jog 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys įtvirtina esminę šių sutarčių šalių nelygybę ir taip pažeidžia bendruosius teisės principus ar imperatyvias įstatymų normas. Kolegijos vertinimu, ieškovas A. Č., kaip stambus verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus, turintis didelę verslo vykdymo, vadinasi, ir derybų vedimo, patirtį, akivaizdžiai neatitinka ekonomiškai silpno, neinformuoto, nepatyrusio, derybų patirties neturinčio asmens sampratos. Aplinkybė, kad ieškovas A. Č. turėjo įsipareigojimų atsakovui R. D. pagal vekselį, įvertinus ieškovo turimo kapitalo dydį ir tą faktą, kad jis pakankamai greitai apmokėjo vekselį, atsakovui inicijavus priverstinio išieškojimo veiksmus, neleidžia pripažinti ieškovo ekonomiškai priklausomu nuo atsakovo, o atsakovo tariamai vykdyto psichologinio smurto ir spaudimo aplinkybės, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra įrodytos konkrečiais įrodymais.

24. Kolegija pažymėjo, kad, kaip minėta, ieškovas A. Č. neatitinka silpnesnės šalies sampratos, o įstatymai nedraudžia perleisti turto mažesne, negu yra rinkos vertė, kaina, todėl ieškovų akcentuojama aplinkybė, kad, jų nuomone, 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutarčių nustatytos turto kainos neatitinka realios vertės, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti imperatyvių įstatymo normų, įskaitant ir sąžiningumo principą ikisutartiniuose ir sutartiniuose santykiuose (CK 6.163 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 2 dalis), pažeidimą.

25. Kolegijos vertinimu, CK 1.80 straipsnio taikymo galimybės nepagrindžia ir ieškovų akcentuojama aplinkybė, kad A. Č. sudarė susitarimą UAB „Ketonas“ vardu, nors neturėjo tokių įgaliojimų. Kolegija pažymėjo, kad nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovė I. B., pasirašydama susitarimą, žinojo ar turėjo žinoti ir suprasti, jog vienintelis bendrovės akcininkas neturi teisės bendrovės vardu parduoti atsakovei nekilnojamąjį turtą. Be to, kolegija nurodė, jog ieškovė UAB „Ketonas“ pradėjo vykdyti susitarimą – suteikė atsakovams galimybę realiai valdyti ir naudoti apartamentus – ir tokiais savo veiksmais faktiškai patvirtino akcininko pasirašytą susitarimą.

26. Kolegija taip pat pažymėjo, kad apartamentų vertė, kuria remiasi ieškovai, nustatyta 2016 m. spalio 20 d., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo sudarymo, todėl, kolegijos vertinimu, tokio vertinimo duomenys nėra pakankami teigti, kad apartamentų vertė sudarant minėtą susitarimą gerokai viršijo šiuo susitarimu nustatytą kainą. Be to, ieškovai, teigdami, kad 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties nustatyta bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių kaina visiškai neatitinka realios vertės, pateikė duomenis, pagrindžiančius verslo vertę, nustatytą 2017 m. vasario 28 d., o ne preliminariosios sutarties sudarymo dieną.

27. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra įrodymų, leidžiančių konstatuoti sandorių apsimestinumą, t. y. kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys buvo sudarytos, tik siekiant užtikrinti pagrindinės prievolės apmokėti vekselį įvykdymą. Kolegija pažymėjo, kad ieškovų poziciją dėl 2014 m. gruodžio 10 d. sutarties apsimestinumo paneigia ta aplinkybė, jog atsakovei I. B. buvo perduoti apartamentų raktai ir suteikta galimybė valdyti ir naudoti apartamentus, be to, apartamentų įrengimo darbų atlikimas buvo derinamas pagal atsakovės poreikius.

28. Kolegija nurodė, jog ieškovų įrodinėjami tų pačių sandorių negaliojimo pagrindai iš esmės paneigia vienas kitą ir atskleidžia ieškovų pozicijos nenuoseklumą, prieštaringumą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad asmuo, teigdamas, jog apskritai nenorėjo sudaryti sandorio ir sudarė jį dėl apgaulės, tuo pačiu metu negali aiškinti, kad sudarytas sandoris yra apsimestinis, nes tokiu atveju nėra pridengiamojo sandorio, dėl kurio šalys suderino valią ir kurio abi siekė. Asmuo negali tuo pačiu metu nenorėti konkretaus sandorio ir sudaryti jį nelaisva valia, bet kartu ir jo siekti.

29. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas A. Č., teigdamas, jog jis buvo apgautas atsakovo R. D., faktiškai neįrodinėja, kad jis nesuprato ar netinkamai suprato kurią nors ginčo sandorių sąlygą ar kad, sudarydamas šiuos sandorius, nesuprato jų galimo efekto, jeigu visos sąlygos bus vykdomos būtent taip, kaip jos išdėstytos 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartyse. Kolegijos vertinimu, asmuo negali būti laikomas apgautu dėl sandorių esminių aplinkybių vien dėl tos priežasties, kad kita šalis reikalauja jų įvykdymo. Tikėjimasis, kad sandoriai nebus vykdomi pagal juose įtvirtintas sąlygas, pagrindžia ne apgaulę, o elementarų nerūpestingumą, neapdairumą. Kolegija šiame kontekste pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams, išdėstytiems šios nutarties 9 punkte.

30. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šios nutarties 8 punkte nurodyti faktiniai duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovas R. D. taikė ieškovui psichologinį smurtą ir spaudimą.

31. Kolegija nesutiko su ieškovų pozicija, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 1.91 straipsnio 3 dalį. Kolegija pažymėjo, kad nukentėjusio asmens teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo pirmiau nurodytos normos prasme siejama su sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės ar realaus grasinimo faktu. Ieškovai neįrodė apgaulės, psichologinio smurto (prievartos), vadinasi, nėra neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Be to, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas A. Č. neįrodė net pačios žalos buvimo fakto, nes, be bendro pobūdžio ir pakankamai abstrakčių jo paaiškinimų apie galimai patirtus išgyvenimus, nėra objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad ieškovas kreipėsi į psichologus ar kitus specialistus dėl streso ir išgyvenimų, kad buvo nustatytas jo sveikatos (fizinės ar psichinės) pablogėjimas.

32. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Kolegija nurodė, jog atsakovė I. B. negali būti laikoma atlikusi kaltus neteisėtus veiksmus, neatlaisvinusi patalpų nuo 2017 m. sausio 1 d., o ieškovės UAB „Ketonas“ negalėjimas naudotis jai priklausančiais apartamentais faktiškai buvo nulemtas pačios ieškovės netinkamo bendradarbiavimo pareigos vykdymo, be kita ko, iki paties termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos aiškiai neišreiškus savo pozicijos dėl pagrindinės sutarties sudarymo galimybių. Ieškovė iki 2017 m. kovo mėn. pabaigos iš esmės nesudarė atsakovams sąlygų išsikraustyti, todėl ji negali remtis atsakovų neišsikraustymo faktu kaip pagrindu reikalauti negautų pajamų. Be to, kolegija atkreipė dėmesį į tą aspektą, kad ieškovė UAB „Ketonas“, teigdama, jog ji, atsakovams laiku neišsikrausčius, neteko nuomos pajamų, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad ji apskritai norėjo ir siekė nuomoti šias patalpas ir būtų galėjusi jas išnuomoti ginčo laikotarpiu, jeigu atsakovai būtų išsikraustę.

33. Kolegija, pasisakydama dėl atsakovų I. B. ir R. D. apeliacinio skundo argumentų, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas atitinka preliminariajai sutarčiai keliamus reikalavimus. Atsakovai teigia, kad ginčo turtas buvo perduotas atsakovei dar iki susitarimo pasirašymo, kad jie finansavo tiek pastato, kuriame yra apartamentai, rekonstrukciją, tiek buto įrengimo darbų pagal jų poreikius atlikimą, tačiau, kolegijos vertinimu, jie nepateikė įrodymų, kurie būtų pakankami įrodinėjamiems teiginiams pagrįsti. Kolegija pažymėjo, kad atsakovų 2014 m. gegužės, liepos ir rugpjūčio mėn. darytos apartamentų nuotraukos patvirtina, jog jie nurodytu metu buvo apartamentuose, tačiau neleidžia nustatyti, kokiais konkrečiais tikslais jie lankėsi apartamentuose. Atsakovų akcentuojamas I. B. susirašinėjimas elektroniniais laiškais su UAB „Ketonas“ vyr. buhaltere atspindi tik darbų ir medžiagų derinimą su šia atsakove, bet ne darbų atlikimo ar medžiagų pirkimo atsakovų lėšomis faktus. Be to, atsakovai pirmosios instancijos teisme pripažino, kad jie nemokėjo pinigų pagal 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą. Kolegijos vertinimu, susitarime esantis netikras patvirtinimas, kad pardavėja gavo visą kainą už turtą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo atlikti visi pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingi veiksmai ir todėl atsakovei I. B. turi būti pripažinta nuosavybės teisė į apartamentus.

34. Kolegija, pasisakydama dėl argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, pažymėjo, kad bylos šalys iš esmės visiškai priešingai aiškino tiek ketinimus sudarant 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą, tiek šiuo susitarimu siekiamą rezultatą. Be to, abiejų šalių pozicija dėl susitarimo, jo sudarymo ir vykdymo aplinkybių nebuvo visiškai nuosekli, todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suteikė prioritetą lingvistiniam sutarčių aiškinimo metodui, įvertindamas tuos aspektus, kad susitarime yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, kad šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje, nustatė konkretų terminą, per kurį turi būti sudaryta tokia pagrindinė sutartis, aptarė būsimos pagrindinės sutarties dalyką, sutartis sudaryta rašytine forma.

35. Kolegija atmetė atsakovų skundo argumentus dėl netinkamo šalių paaiškinimų įvertinimo. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai ir kritiškai vertino visų šalių, įskaitant ir ieškovus, paaiškinimus, tas akivaizdžiai atsispindi ir sprendimo motyvuose dėl ieškovų reikalavimų atmetimo, kuriuose, be kita ko, nesutikta su ieškovų argumentu dėl realaus tikslo vykdyti susitarimą neturėjimo. Kita vertus, kolegijos vertinimu, tos aplinkybės, kad šalys sudarė susitarimą, turėdamos realų tikslą jį įvykdyti, ir faktiškai pradėjo jį vykdyti, savaime nesudaro pagrindo pripažinti susitarimą pagrindine sutartimi.

36. Kolegija nurodė, jog pirmiau nustatyta aplinkybė, kad tarp ieškovo A. Č. ir atsakovo R. D. buvo susiformavę verslo santykiai, ir šio atsakovo pareiškimai apie žodinius susitarimus dėl tarpininkavimo paslaugų ir (ar) palūkanų mokėjimo savaime nėra pakankami konkretiems sandoriams tarp ieškovo ir atsakovo konstatuoti ir kartu daryti išvadą, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimu buvo įvykdytas ieškovo A. Č. įsipareigojimas mokėti atsakovui R. D. palūkanas.

37. Kolegija, nagrinėdama atsakovų I. B. ir R. D. prašymą dėl baudos ieškovui A. Č. skyrimo už priesaikos sulaužymą, pažymėjo, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, reikia įvertinti tą aspektą, kad šie paaiškinimai yra teikiami asmens, suinteresuoto bylos baigtimi, ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas naudingo teismo sprendimo, gali teikti ne visus paaiškinimus, dalį jų nutylėti, palankiai sau vaizduoti ir suprasti tam tikras aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipti savo naudai, nebūtinai net sąmoningai. Tokio asmens paaiškinimai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs.

38. Kolegija sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovo A. Č. paaiškinimai apie gautų iš atsakovo R. D. lėšų dydį, duoti 2017 m. rugpjūčio 21 d. ir rugpjūčio 22 d. teismo posėdžiuose, nėra visiškai tapatūs, tačiau, kolegijos vertinimu, kartu sutiktina ir su ieškovų pozicija, kad ieškovo A. Č. paaiškinimas, kad gavo 3 mln. Lt, o kitą dieną, atsižvelgus į detalesnį vekselių atsiradimo aplinkybių aptarinėjimą, pasakymas, jog, ieškovo nuomone, „2 iš 3 mln. Lt yra netikri („iš oro“, primesti ieškovui atsakovo)“, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti priesaikos sulaužymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 186 straipsnio 6 dalies prasme. Kolegija pažymėjo, kad šios civilinės bylos procese nėra sprendžiamas vekselių teisėtumo ir galiojimo klausimas, todėl pirmiau aptarti ieškovo A. Č. paaiškinimai iš esmės neturėjo esminės reikšmės nagrinėjamai bylai ir jos rezultatui.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

39. Ieškovai kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

39.1. Teismai netinkamai taikė prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės normas. Preliminariosios sutarties funkcija nėra prievolių vykdymo užtikrinimas, tačiau jos prigimtis leidžia jai būti tinkamu instrumentu tokiais atvejais – prievolei užtikrinti šalys sudaro preliminariąją sutartį, nustatančią baudą pardavėjui, jeigu jis atsisakytų sudaryti pagrindinę sutartį. Taip pirkėjas užsitikrina, kad, neįvykdžius pagrindinės prievolės, jis turės teisę į preliminariojoje sutartyje nurodytą turtą sudarant pagrindinę sutartį arba į baudą. Tuo atveju, jeigu pagrindinė prievolė įvykdoma, šalys paprasčiausiai nesudaro pagrindinės sutarties ir jų įsipareigojimai baigiasi pagal preliminariąją sutartį. Tokiu būdu preliminarioji sutartis tampa sąlygine sutartimi su naikinamąja sąlyga, priklausančia nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Įvykdžius pastarąją prievolę, atitinkamai išnyksta teisės ir pareigos, kylančios iš preliminariosios sutarties. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai neanalizavo, ar tokiais atvejais kaip šis prievolės užtikrinimas preliminariąja sutartimi yra įmanomas ir galimas. Teismai visiškai atmetė tokią galimybę, apsiribodami teiginiu, kad preliminariosios sutartys atspinti tikrąją šalių valią. Tokiu teisės aiškinimu paneigta šalių laisvė pasirinkti joms priimtiniausius prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.

39.2. Teismai netinkamai taikė esminę šalių nelygybę reglamentuojančias teisės normas. Teismai laikėsi pozicijos, kad ieškovas A. Č. yra didelę patirtį turintis verslininkas, todėl CK 6.228 straipsnio nuostatų jam taikymas yra ribotas ar net apskritai negalimas. Vis dėlto tas faktas, kad asmuo yra verslininkas, automatiškai nereiškia, kad CK 6.228 straipsnio taikymas tokiam asmeniui nėra galimas. Asmens patirtis versle gali būti tik vienas iš daugelio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama, tačiau jis negali būti a priori (iš anksto, nepatikrinus kitų faktų) suabsoliutintas. CK 6.228 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos taip, kaip tą padarė bylą nagrinėję teismai, nes tokiu atveju iš asmens, kurio interesai akivaizdžiai pažeidžiami, atimama net teorinė galimybė įrodinėti esminę šalių nelygybę. Teismai turėjo įvertinti, ar tokia įsipareigojimų preliminariosiose sutartyse disproporcija tikrai atspindi tikrąją šalių valią, o ne ją iškreipia, ir, jeigu šalių valia iš tikrųjų buvo tokia, tai kas ją nulėmė, nes joks protingas ir atidus žmogus, ypač verslininkas, neperleistų tokios vertės turto už tokią mažą kainą, prisiimdamas neproporcingus įsipareigojimus. Teismai nesiaiškino, ar 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties nuostata, pagal kurią pardavėjas įsipareigoja sumokėti 2 000 000 Eur baudą, nors sutarties kaina yra 45 000 Eur, nereiškia esminės šalių nelygybės. Neneigtina, kad įprastai CK 6.228 straipsnio nuostatos taikytinos, ginant silpnesnės sutarties šalies interesus, tačiau nėra pagrindo teigti, kad aptariamas institutas išimtinai taikytinas tik tokiais atvejais. Pažymėtina, kad toks aiškinimas, koks pateiktas apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, neatitinka tikrųjų esminės nelygybės instituto įtvirtinimo Lietuvos civilinėje teisėje tikslų. Šis institutas buvo perkeltas iš Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų 3.10 straipsnio. UNIDROIT principai pirmiausia yra skirti komercinėms sutartims reguliuoti, todėl CK 6.228 straipsnis negali būti aiškinamas taip, kad esminės šalių nelygybės institutas negali būti taikomas verslo santykiuose. Vadinasi, tokios teismų išvados, kurios iš esmės užkerta kelią taikyti CK 6.228 straipsnio nuostatas verslo santykiuose, neatitinka UNIDROIT principų tikslų, atitinkamai ir tikrųjų įstatymų leidėjo ketinimų. Pažymėtina, kad UNIDROIT 3.2.7 straipsnio oficialiame komentare nurodyta, jog esminės šalių nelygybės institutui taikyti reikalaujama nustatyti, kad įsipareigojimų disproporcija atitinkamoje situacijoje būtų tokia didelė, kad šokiruotų bet kurį vidutinių gebėjimų žmogų. Šios bylos atveju tokia disproporcija yra daugiau negu akivaizdi.

39.3. Teismai netinkamai taikė sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nurodė, jog sandorių negaliojimo dėl apsimestinumo ir apgaulės pagrindai yra nesuderinami tarp savęs. Primintina, kad apsimestinio sandorio atvejais yra du sandoriai – tikrasis, kurį šalys ir turėjo galvoje, ir pridengiantysis, kuriuo pridengiamas tikrasis sandoris. Pastarasis (pridengiantysis) sandoris yra niekinis ir negalioja, o tikrasis sandoris, priklausomai nuo aplinkybių, gali galioti. Vis dėlto galimos ir tokios situacijos, kai šalys, suprasdamos, kad sudaro apsimestinį sandorį, apgauna viena kitą ar klysta ir dėl tikrojo sandorio esmės. Tokiais atvejais, pripažinus niekiniu pridengiantįjį sandorį, egzistuoja pagrindas pripažinti negaliojančiu ir tikrąjį sandorį kitu CK įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu. Teismai netinkamai taikė CK 1.91 straipsnyje nustatytą sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės institutą. Faktas, kad pats ieškovas A. Č. parengė sutarčių projektus, nepagrindžia, kad sutartys atspindėjo tikrąją sutarties šalių valią, o ne buvo atsakovo R. D. siekis apgauti ieškovą. Ne pats sutarčių tekstas lėmė tai, kad ieškovas buvo apgautas, o tai, kas neatspindėta tekste, – šalys žodžiu tarėsi, jog preliminariosios sutartys pasirašomos vekseliui užtikrinti ir jos nebus realiai vykdomos, jeigu bus apmokėtas vekselis. Teismai, nustatę, kad ieškovas A. Č. sudarė sau itin nepalankius sandorius, apsiribojo išvada, kad ieškovas elgėsi itin neapdairiai. Vis dėlto teismai, nustatę itin nenaudingų sandorių sudarymo faktą, turėjo analizuoti, kas lėmė tokios ieškovo valios susiformavimą.

39.4. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aktualios vertinant sandorių apsimestinumo faktą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, dėl to paties dalyko, šie sandoriai aiškintini kartu, vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (pvz., 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288-2009). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sistemiškai nevertino preliminariųjų sutarčių, nors tas buvo būtina tikrajai preliminariųjų sutarčių šalių valiai atskleisti (CK 6.193 straipsnis). Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles tuo aspektu, kad suteikė pirmenybę vien pažodiniam sutarčių teksto aiškinimui, kad vertino šias sutartis atskirai vieną nuo kitos, neatsižvelgdami į jų sudarymo kontekstą ir į tai, ko preliminariosiomis sutartimis siekė kiekviena sutarčių šalis. Preliminariųjų sutarčių sudarymo ir prievolės pagal vekselį įvykdymo terminus skiria labai neilgas laiko tarpas, o šis aspektas, remiantis pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, lemia tai, kad sandoriai turi būti sistemiškai vertinami. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog ieškovas A. Č. yra patyręs verslininkas, kitaip negu ją vertino bylą nagrinėję teismai, būtent ir parodo preliminariųjų sutarčių, kaip prievolės pagal vekselį, užtikrinimo prigimtį, nes joks tokią patirtį turtintis verslininkas, esant tokioms sutarčių sąlygoms, kokios buvo nustatytos, nepasirašytų preliminariųjų sutarčių. Be to, teismai neįvertino ir to aspekto, kad tokie sandoriai kaip preliminariosios sutartys, kai vertingas turtas yra įkeičiamas už kur kas mažesnę vertę, negu yra reali jo vertė, yra sudaromi, siekiant greitai realizuoti turtą ir kartu greitai gauti lėšų. Šios bylos ginčo atveju nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas turėjo poreikį greitai gauti lėšų. Priešingai, atsakovui pareikalavus grąžinti vekselyje nurodytą pinigą sumą, ieškovas tą ir padarė.

39.5. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, aktualios įrodymų vertinimo procese. Pažymėtina, kad teismai turėjo pakankamą pagrindą daryti išvadą apie preliminariųjų sutarčių, kaip vekselio užtikrinimo, tikslą, nes bylos įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad preliminariosios sutartys savo esme turėjo užtikrinti prievolės pagal vekselį įvykdymą.

40. Atsakovai I. B. ir R. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai, palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

40.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniuose sprendimuose nėra motyvų, kuriais būtų pasisakyta, kad preliminarioji sutartis negali būti naudojama kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė. Ieškovų reikalavimas dėl preliminariųjų sutarčių kvalifikavimo kaip prievolės apmokėti vekselį įvykdymo užtikrinimo būdo buvo atmestas ne kaip teisiškai nepagrįstas, o kaip neįrodytas. Pažymėtina, kad bylos faktinės aplinkybės aiškiai patvirtina, kad 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sutartys yra savarankiški sandoriai. Šie sandoriai buvo vykdomi, nepriklausomai nuo ieškovo A. Č. pareigos apmokėti vekselį. Atsižvelgiant į preliminariosios sutarties neįpareigojantį pobūdį, akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu atsakovas R. D. būtų siekęs ieškovo A. Č. pareigos apmokėti vekselį užtikrinimo, jis būtų pasirinkęs gerokai veiksmingesnius prievolių užtikrinimo būdus, tuo labiau kad susitarime nėra sąlygų, nustatančių pardavėjui atsakomybę už atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį. Be to, pažymėtina, kad asmuo, teigiantis, jog sutartis buvo sudaryta prieš jo valią arba kaip apsimestinis sandoris, negali kartu įrodinėti, kad sutarčių tikslas yra pagrindinės prievolės užtikrinimas.

40.2. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime, kitaip negu teigia ieškovai, nėra nurodyta, jog CK 6.228 straipsnio nuostatos netaikytinos verslininkams. Kolegija motyvavo, kodėl laikosi pozicijos, kad ieškovas A. Č. neatitinka CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų, o ne paneigė aptariamų nuostatų taikymo verslininkams galimybę. Be to, akcentuotina, kad ieškovai, ką pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo dėl ginčo sutarčių atsisakymo arba jų sąlygų keitimo, o kasaciniame procese, kaip ir apeliaciniame procese, nėra galimas naujų reikalavimų kėlimas. Bet kuriuo atveju kasacinio skundo argumentai dėl esminės šalių nelygybės yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad tos 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties sąlygos, kurios nurodomos kaip nustatančios disproporciją, buvo įtvirtintos paties ieškovo A. Č. iniciatyva, o šios sutarties kaina buvo sąmoningai susieta su bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių nominalia, o ne rinkos verte. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad verslininkams yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai; jie privalo įvertinti su verslu susijusią riziką, o, jos tinkamai neįvertinę, negali reikalauti perkelti ją kitai šaliai (pvz., 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MjAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-520/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-520/2012">3K-3-520/2012</a>). Ieškovas A. Č., atstovaujamas advokato ir verslo partnerio, turinčio teisinį išsilavinimą, turėjo įvertinti prisiimamus įsipareigojimus.

40.3. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo sandorių negaliojimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nepagrįsti. Ieškovai ginčija sutartis keturiais skirtingais pagrindais, o šie pagrindai paneigia vieni kitų taikymo galimybę. Ieškovas A. Č. negali teigti, kad ginčijamos sutartys yra apsimestiniai sandoriai, kartu teigti, kad jis buvo apgautas, ir, negana to, įrodinėti, kad sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes prieš jį buvo panaudota psichinė prievarta. Sprendžiant reikalavimą dėl 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį, akcentuotina, kad ieškovai vykdė šį susitarimą ir taip jį patvirtino. Sandoriai, ginčijami pagal CK 1.91 straipsnį, yra priskiriami prie nuginčijamų sandorių (CK 1.78 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovai CK 1.78 straipsnio 1 dalies prasme prarado teisę ginčyti 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą. Tas pats pasakytina ir apie 2014 m. gruodžio 15 d. sutarties ginčijimą. Šios sutarties patvirtinimas nėra taip aiškiai išreikštas ieškovo A. Č. veiksmais, vis dėlto patvirtinimas, kad ieškovas gavo atsakovo R. D. pageidavimą įsigyti bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalis, irgi reiškia aptariamo sandorio patvirtinimą. Be to, ieškovai teigia, kad šalys žodžiu tarėsi, jog preliminariosios sutartys pasirašomos vekseliui užtikrinti ir jos nebus realiai vykdomos, jeigu bus apmokėtas vekselis, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių šiuos teiginius.

40.4. Ieškovų argumentai, kad teismai suabsoliutino lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą ir netaikė sisteminio aiškinimo metodo, neatsižvelgė į šalių ketinimus, yra nepagrįsti. Ieškovų pozicijos nenuoseklumas itin apsunkino jų tikrųjų ketinimų atskleidimo galimybę. Be to, kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, sutarties šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus, pirmenybė turėtų būti teikiama būtent lingvistiniam sutarčių aiškinimo metodui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Mi02OTAvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-62-690/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-62-690/2018">3K-3-62-690/2018</a>). Kasacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas (šios nutarties 39.4 punktas), yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Apskritai toks kasacinio skundo argumentavimas yra teisiškai ydingas, nes ieškovai, akcentuodami tariamą nukrypimą nuo kasacinio teismo praktikos, realiai kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo ir tiesiog pateikia savo interpretaciją šiuo klausimu. Tokie kasacinio skundo argumentai neturėtų būti nagrinėjami.

40.5. Ieškovų teiginiai dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant įrodymų vertinimo taisykles, yra abstraktūs ir nepagrįsti teisiniais argumentais, be to, ir bylos duomenimis. Šios bylos faktiniai duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos. Tie aspektai, kad teismai vertino įrodymus kitaip, negu tą daro ieškovai, ir priėjo prie kitokių išvadų, negu jie tikėjosi, nereiškia, kad buvo pažeisti įrodymų vertinimo principai.

41. Atsakovai I. B. ir R. D. kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmesti priešieškinio reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – tenkinti priešieškinį. Kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:

41.1. Teismai pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai be pagrindo kvalifikavo 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą kaip preliminariąją sutartį. Teismai neįvertino šios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybių, kurios teikia pagrindą konstatuoti, kad ji savo esme yra būsimo buto pirkimo–pardavimo sutartis (CK 6.401 straipsnio 1 dalis) arba de facto (pagal faktą, faktiškai) turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovė UAB „Ketonas“ vengia įforminti įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.305 straipsnis, 6.309 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas ieškovas A. Č. pasirašytinai susitarime patvirtino, jog gavo visą turto kainą. Toks rašytinis patvirtinimas nėra deklaratyvus ir negali būti laikomas nesukeliančiu teisinių padarinių. Šios bylos procese nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimas, kaip ir 2014 m. gruodžio 14 d. sutartis, buvo rengiamas paties ieškovo A. Č. iniciatyva ir jam aktyviai dalyvaujant. Akcentuotina, kad 2014 m. gruodžio 10 d. susitarime nurodytos kainos sumokėjimas nebuvo atliktas grynaisiais pinigais ar tarpbankiniu pervedimu, susitarimo pagrindu gauto turto verte buvo sumažinta ieškovo A. Č. skola atsakovui R. D. Teismai savo procesiniuose sprendimuose pažymėjo, kad atsakovė I. B. nesumokėjo ieškovei UAB „Ketonas“ apartamentų kainos, tačiau neargumentavo, kokia priežastis vis dėlto nulėmė nuostatos apie kainos už turtą gavimą įtraukimą į 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą. Pažymėtina, kad protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, negavęs pinigų, pats neparengtų ir nepasirašytų preliminariosios sutarties, kurioje būtų įrašas apie pinigų gavimą. Be to, atsakovams dar iki sutarties pasirašymo, t. y. 2014 m. balandžio mėn., buvo perduoti apartamentai ir automobilio stovėjimo vieta. Atsakovai naudojosi apartamentais kaip savo turtu, be kita ko, mokėjo už komunalines paslaugas. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad teismai be pagrindo kvalifikavo sutartį kaip preliminariąją sutartį. Šalys de facto sudarė turto pirkimo–pardavimo sutartį: šioje sutartyje įtvirtintos visos būtinos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, nustatyta jų įgyvendinimo tvarka, t. y. įvardyti sandorio dalykas, kaina, įvykdymo terminas. Teismai išimtinai taikė lingvistinį sutarčių aiškinimo metodą, nors turėjo taikyti subjektyvųjį aiškinimo metodą.

41.2. Teismai pažeidė CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Manytina, kad sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimas turėjo esminę reikšmę netinkamam šios normos taikymui. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime akcentuojamas lingvistinio sutarčių aiškinimo metodo taikymas nesutampant sutarties šalių ketinimams, tačiau taip ir neatskleista ieškovo A. Č. iniciatyva įtvirtintos 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimo nuostatos, patvirtinančios turto kainos sumokėjimą, esmė. Kyla klausimas, kodėl apeliacinės instancijos teismas, pabrėždamas minėto sutarčių aiškinimo metodo svarbą, pats jo netaiko.

41.3. Teismai pažeidė CPK 186 straipsnio 6 dalies nuostatas, o šis pažeidimas turėjo esminę įtaką netinkamam ginčo šalių santykių kvalifikavimui. Pažymėtina, kad ieškovas A. Č. sulaužė teismui duotą priesaiką sakyti tiesą. Priesaikos sulaužymo ir ieškovo melo konstatavimas bei teisinis įvertinimas sudarytų pagrindą kitaip įvertinti šalių argumentus, susijusius su sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis, ir kitaip aiškinti pačias sutartis.

41.4. Teismai netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepriteisė atsakovams jų patirtų išlaidų už advokato pagalbą atlyginimo, nors didžioji ieškinio reikalavimų dalis buvo atmesta. Vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, proceso šalis, kurios veiksmai teismo buvo pripažinti teisėtais, neturi likti nukentėjusia šalimi, teismui išsprendus bylą iš esmės, ir negauti visiško patirtų išlaidų atlyginimo iš kitos ginčo šalies.

42. Ieškovai A. Č. ir UAB „Ketonas“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovų kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:

42.1. Atsakovų pozicija, kad preliminarioji turto perleidimo sutartis yra pagrindinė sutartis, yra nepagrįsta. Šios sutarties sudarymo tikslas – ne apibrėžti pagrindinės sutarties sudarymo ateityje sąlygas, o užtikrinti prievolės apmokėti vekselį įvykdymą. Bet kuriuo atveju nėra sąlygų kvalifikuoti 2014 m. gruodžio 10 d. sutartį kaip pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad atsakovai įrodinėja tik apartamentų perdavimo atsakovei I. B. valdyti aplinkybę, o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta ir patys atsakovai pripažino, kad 2014 m. gruodžio 10 d. sutartyje yra nurodytas klaidingas teiginys dėl turto kainos sumokėjimo – ieškovai negavo turto kainos. Atsakovų teiginiai, kad taip buvo įskaityti ieškovo A. Č. mokėjimai, nelaikytini pagrįstais. Tas faktas, kad atsakovė I. B. nesumokėjo turto kainos, patvirtina, kad sutartis negali būti laikoma pagrindine sutartimi. Atsakovai teigia, kad jie valdė apartamentus kaip savo, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikė patikimų įrodymų. Atsakovų akcentuojami elektroninio susirašinėjimo duomenys rodo, kad buvo derinami tam tikri apartamentų įrengimo klausimai, tačiau šie duomenys nepaneigia preliminariosios sutarties prigimties – toks derinimas galėtų reikšti nebent šalių ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, bet ne jau realų turto perdavimą valdyti ir naudotis.

42.2. Bylą nagrinėję teismai nepažeidė CK 1.93 straipsnio 4 dalies. Pažymėtina, kad neegzistuoja dvi šios nuostatos taikymo sąlygos: 1) nė viena sandorio šalis nėra visiškai ar iš dalies įvykdžiusi sandorio – kaip minėta, atsakovai nesumokėjo ieškovams turto kainos ar bent jos dalies; 2) ieškovė UAB „Ketonas“ nevengia įforminti sutarties notarine tvarka, jai tokia pareiga apskritai nekyla.

42.3. Kasacinio skundo argumentai dėl priesaikos sulaužymo yra nepagrįsti. Ieškovas A. Č. nesiekė apgauti teismo, jis tiesiog pasinaudojo savo teise patikslinti anksčiau duotus paaiškinimus, kad būtų kuo konkrečiau apibūdinta situacija, taip padedant teismui kuo efektyviau įgyvendinti teisingumą. Priesaikos sulaužymas CPK 186 straipsnio 6 dalies prasme siejamas su sąmoningais veiksmais, o ne su sąžiningu visų tikslių duomenų neatskleidimu. Pažymėtina, kad atsakovai neįrodė, jog ieškovo A. Č. paaiškinimai patikslinti buvo, siekiant suklaidinti ar apgauti teismą, tikintis sau palankaus teismo sprendimo. Priešingai, patys atsakovai pripažįsta, kad ieškovo paaiškinimai nėra susiję su ieškinio ir priešieškinio dalyku. Todėl jeigu ieškovas ir būtų teikęs klaidinančius paaiškinimus, jie negalėjo turėti ir neturėjo įtakos teismų priimtiems sprendimams. Šis aspektas kartu reiškia, kad atsakovų prašymas suformuoti teismų praktiką priesaikos sulaužymo klausimu kvalifikuotinas kaip prašymas pateikti abstraktų teisės normos aiškinimą, o toks teismų praktikos formavimo būdas nėra įtvirtintas proceso įstatyme.

42.4. Atsakovų teiginiai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra nepagrįsti. Atsakovai pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas patenkino tik vieną ieškinio reikalavimą, tačiau jie neįvertina tos aplinkybės, kad jų priešieškinis buvo visiškai atmestas.

43. Atsakovė pagal priešieškinį AB SEB bankas atsiliepimu į kasacinį skundą tiek, kiek susiję su priešieškinio reikalavimu pripažinti negaliojančia ieškovės UAB „Ketonas“ ir atsakovės AB SEB banko 2015 m. balandžio 8 d. sudarytos sutartinės hipotekos dalį, prašo atmesti atsakovų I. B. ir R. D. kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 21 d. sprendimą. Atsakovė savo atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį. Teismai nustatė, kad šiame susitarime nurodyta turto kaina nebuvo sumokėta, vadinasi, susitarimas, net ir egzistuojant kitoms sąlygoms, vis vien galėtų būti laikomas tik preliminariąja sutartimi. Be to, pažymėtina, kad atsakovė AB SEB bankas nežinojo ir negalėjo žinoti apie 2014 m. gruodžio 10 d. susitarimą, todėl jis bet kuriuo atveju negalėtų būti panaudotas prieš ją (CK 6.393 straipsnio 3 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, negaliojančiais dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto ir sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, santykio

44. Kasaciniame skunde ieškovai teigia, kad teismai netinkamai kvalifikavo teisinius santykius dėl to nepripažino ginčo preliminariųjų sutarčių negaliojančiomis, be pagrindo sprendė, jog sandorių negaliojimo dėl apsimestinumo ir apgaulės pagrindai yra nesuderinami tarp savęs. Ieškovai nurodo, kad ne pats sutarčių tekstas lėmė tai, kad A. Č. buvo apgautas, o tai, kas neatspindėta tekste, t. y. šalys žodžiu susitarė, kad preliminariosios sutartys pasirašomos prievolei pagal vekselį užtikrinti ir jos nebus realiai vykdomos, jeigu bus apmokėtas vekselis.

45. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

46. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-18-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-18-469/2016">e3K-3-18-469/2016</a>, 18 punktas).

47. Teigdami, kad preliminariosios šalių pasirašytos sutartys yra apsimestinės, todėl kvalifikuotinos kaip niekinės ir negaliojančios, ieškovai iš esmės įrodinėja, kad minimos sutartys yra dengiantieji sandoriai, kurių šalys bendra valia neketino vykdyti, tuo tarpu jais šalys siekė paslėpti prievolės, kylančios iš vekselio, įvykdymo užtikrinimą.

48. Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais (CK 6.70 straipsnio 1 dalis).

49. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.70 straipsnyje pateiktas prievolių užtikrinimo sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zODIvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-382/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-382/2006">3K-P-382/2006</a>). Civilinių teisinių santykių subjektai, vadovaudamiesi sutarties laisvės principu ir atsižvelgdami į savo poreikius, finansinį pajėgumą, verslo praktikos tendencijas, užsienio valstybėse naudojamus užtikrinimo teisės institutus, užtikrinimo būdo adekvatumą prievolės esmei (CK 6.42 straipsnis), gali pasirinkti CK 6.70 straipsnyje nenustatytus, bet šalių sutartyje aptartus, prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNzIvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-172/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-172/2007">3K-3-172/2007</a>; 2008 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjAvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-320/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-320/2008">3K-3-320/2008</a>).

50. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad: vekselis ieškovo A. Č. pasirašytas 2014 m. gruodžio 15 d., jame nurodytas jo apmokėjimo terminas iki 2015 d. birželio 15 d.; bendrovės „Demir Holding OU“ dalių preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2014 m. gruodžio 15 d., joje nustatyta, kad pardavėjas įsipareigoja nuo 2017 m. gruodžio 5 d. iki 20 d. parduoti ir perduoti nuosavybės teises į parduodamas dalis; susitarimas dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo sudarytas 2014 m. gruodžio 10 d., jame šalių sutarta iki 2016 m. gruodžio 31 d. sudaryti ir įstatymų nustatyta tvarka notariškai patvirtinti pirkimo–pardavimo sutartį; preliminariosiose sutartyse nėra nuorodų į vekselį; ieškovas A. Č. atsakovo R. D. pranešimą apie pastarojo siekį įsigyti akcinio kapitalo dalis pagal sudarytą preliminariąją sutartį gavo 2015 m. balandžio mėn., tačiau jokių veiksmų dėl preliminariosios sutarties nuginčijimo jis nesiėmė iki 2017 metų, t. y. ieškovas A. Č., matydamas, kad atsakovas R. D. ėmėsi veiksmų, liudijančių jo siekį realiai įvykdyti preliminariąją sutartį dėl akcinio kapitalo dalių, nors dar pagal neva buvusį žodinį susitarimą ieškovas turėjo 1,5 metų vekseliui apmokėti, iškart jokių veiksmų šiam klausimui išspręsti nesiėmė; antstolio R. Budreikos 2017 m. vasario 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuotas ieškovo A. Č. susirašinėjimas su atsakovu R. D. SMS žinutėmis, iš kurio matyti, kad 2015 m. birželio mėn. atsakovas R. D. reikalavo, jog būtų įvykdytas vekselis, savo ruožtu ieškovas A. Č., atsakydamas į R. D. žinutę, klausė, į kokią sąskaitą vesti pinigus, tačiau apie tarp jo ir R. D. susitarimus dėl apmokėjimo termino atidėjimo iki 2016 m. pabaigos ar neva pasirašytas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones A. Č. neminėjo; preliminariųjų sutarčių projektai buvo parengti ir pateikti ieškovo A. Č.; dėl preliminariosios sutarties, susijusios su akcinio kapitalo dalių perleidimu, kuri buvo paruošta advokato atsiųsto pavyzdžio pagrindu, ieškovas A. Č. ir atsakovas R. D. derėjosi, ją keitė ir taisė.

51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai, siekdami įrodyti, kad šalys preliminarių sutarčių sudarymo momentu vertino ginčijamus sandorius kaip iš vekselio kylančios prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, turėjo pareigą įrodyti, kad šalys preliminariųjų sutarčių nesirengė vykdyti ir nevykdė tol, kol pagrindinės prievolės pagal vekselį vykdymo terminas nebuvo suėjęs. Pažymėtina, kad ieškovai taip pat nepagrindė to, kodėl prievolių pagal preliminariąsias sutartis įvykdymo terminas skiriasi nuo vekselio apmokėjimo termino. Ieškovų atskirų aktyvių veiksmų atlikimas pagal preliminariąsias sutartis taip pat nepagrindžia jų argumentų, kad šios sutartys atliko tik prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo funkciją ir šalys neplanavo jų vykdyti, jeigu ieškovas A. Č. tinkamai atsiskaitys su atsakovu R. D. pagal vekselį.

52. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų kasaciniame skunde suformuluotu argumentu, kad preliminariosios sutartys gali būti vertinamos kaip prievolės pagal vekselį įvykdymo užtikrinimo priemonė, tačiau konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje teismai nenustatė tokiam juridiniam faktui konstatuoti reikšmingų aplinkybių. Priešingai, teismai nustatė ieškovų argumentus paneigiančias aplinkybes (nutarties 50 punktas), taip pat kad šalys atliko konkrečius veiksmus (atsakovė I. B. valdė ginčo apartamentus, turėjo raktus, derino tam tikrus interjero įrengimo darbus su ieškovės UAB „Ketonas“ darbuotojais; atsakovas R. D. pateikė pranešimą apie ketinimą įsigyti akcinio kapitalo dalį ir kitus) pagal pasirašytas preliminariąsias sutartis, tuo išreikšdami savo valią galimai ateityje šias sutartis vykdyti.

53. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė, kad ginčo preliminariosios sutartys šalių buvo pasirašytos, siekiant užtikrinti ieškovo A. Č. prievolės pagal vekselį įvykdymą, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

54. Vertindami ieškovų argumentus dėl ginčo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis, bylą nagrinėję teismai nenustatė bendros ginčo sandorių valios nevykdyti preliminariųjų sutarčių. Priešingai, teismai pagrįstai vertino, kad nustatytos reikšmingos bylai aplinkybės, jog, tiek pasirašius preliminarų susitarimą dėl apartamentų (duomenys neskelbtini) būsimo pardavimo, tiek ir dėl akcinio kapitalo dalių pardavimo, atsakovai atliko tam tikrus veiksmus, leidžiančius manyti, kad jie nelaikė išoriškai matomų sandorių – preliminariųjų susitarimų – apsimestiniais. Atsakovai bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento siekė realaus turto įgijimo nuosavybės teise būtent pagal ginčo sutartyse nurodytas sąlygas. Teismai sprendė, kad labiau tikėtina, kad preliminariojo susitarimo sudarymo momentu atsakovė I. B. turėjo tikslą įsigyti nuosavybėn nekilnojamąjį turtą. Šis atsakovės ketinimas nebuvo slepiamas nuo ieškovų, tai patvirtina nustatytos aplinkybės, kad ieškovė UAB „Ketonas“ perdavė atsakovei buto raktus ir suteikė jai galimybę naudotis šiais apartamentais, iki atsakovas R. D. pradėjo priverstinį atsiskaitymo pagal ieškovo A. Č. pasirašytą vekselį vykdymą. Atsakovės I. B. poziciją, kad buvo siekiama ginčo susitarimo vykdymo, patvirtina ir minėtas atsakovės susirašinėjimas su ieškovės UAB „Ketonas“ darbuotoja, iš kurio matyti, jog apartamentų įrengimo darbai buvo derinami pagal atsakovės poreikius. Atitinkamai atsakovas R. D. po to, kai buvo sudarytas preliminarusis susitarimas dėl akcinio kapitalo dalių pirkimo–pardavimo, kaip įtvirtinta šio susitarimo sąlygose, nustatytu terminu kreipėsi į ieškovą A. Č., patvirtindamas savo ketinimą ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Teismai teisingai sprendė, kad ieškovo A. Č. elgesys taip pat nepagrindžia jo įrodinėjamų aplinkybių dėl preliminariojo susitarimo dėl akcinio kapitalo dalių pardavimo apsimestinumo, nes ieškovas, R. D. pranešimą apie pastarojo siekį įsigyti akcinio kapitalo dalis pagal sudarytą preliminariąją sutartį gavęs 2015 m. balandžio mėn., jokių veiksmų dėl preliminariosios sutarties nuginčijimo nesiėmė iki 2017 metų, nors manė, kad preliminarioji sutartis yra tik prievolės pagal vekselį užtikrinimo priemonė, ir laikėsi byloje pozicijos, kad žodžiu susitarė su atsakovu R. D. dėl vekselio apmokėjimo iki 2016 m. pabaigos.

55. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtos aplinkybės gali patvirtinti kitokių teisinių santykių tarp šalių susiformavimą, bet ne šalių siekį ir bendrą valią sudaryti apsimestinius sandorius. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad pripažinti preliminarųjį susitarimą dėl apartamento pardavimo ateityje apsimestiniu nėra teisinio pagrindo taip pat ir dėl tos priežasties, kad, ieškovų teigimu, dengiamąjį sandorį – vekselio užtikrinimą – sudarė, t. y. įsipareigojimą pagal šį sandorį prisiėmė ieškovas A. Č., o vekselis išduotas atsakovui R. D., tuo tarpu dengiantįjį – nekilnojamojo turto savininkė ieškovė UAB „Ketonas“ ir atsakovė I. B.

56. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad šios nutarties 50 punkte minimos byloje nustatytos aplinkybės pagrindžia teismų išvadą, jog byloje neįrodyta, kad preliminariųjų susitarimų sudarymo metu šalys neketino ateityje sudaryti pagrindinių pirkimo–pardavimo sutarčių (net jeigu šalių valia vėliau ir pasikeitė), tačiau tuo pačiu jos pagrindžia, kad pagrindinės sutartys tarp šalių nebuvo sudarytos ir preliminarieji susitarimai dėl pagrindinių sutarčių sudarymo ateityje neteko savo teisinės galios CK 6.165 straipsnio 5 dalies pagrindu.

57. Atsižvelgdama į kasacinio teismo pateiktus materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą, išaiškinimus ir į byloje teismų nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir priėjo prie pagrįstos išvados, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti preliminariąsias sutartis apsimestinėmis.

58. Ieškovų kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tuo pačiu metu dėl jo apsimestinumo ir dėl to, kad jis buvo sudarytas dėl apgaulės. Ieškovai teigia, kad ieškovas A. Č., sudarydamas, jo manymu, apsimestinius sandorius, buvo apgautas atsakovų, nes pastarieji turėjo nuo ieškovo slepiamą ketinimą sudaryti pagrindines sutartis ginčo sandorių pagrindu. Ieškovai teigia, kad sutartys buvo sudarytos taip pat ir dėl atsakovo R. D. naudoto psichologinio smurto prieš ieškovą A. Č.

59. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS03MDEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15-701/2015">3K-3-15-701/2015</a>).

60. Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių (CK 1.91 straipsnio 1, 5 dalys).

61. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjQvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-264/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-264/2013">3K-3-264/2013</a>; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

62. Ieškovai savo teiginius dėl apgaulės grindė nesąžiningais atsakovo R. D. veiksmais įtikinant ieškovą A. Č., kad apmokėti vekselį atsakovas nereikalaus iki 2016 m. pabaigos (nors vekselyje jo apmokėjimo terminas yra 2015 m. birželio 15 d.) ir realiai nevykdys ginčo preliminariųjų sutarčių, kol nelaikoma pažeista ieškovo prievolė pagal vekselį. Teismai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovas R. D. žodiniu patikinimu apgavo ieškovą, pažadėjęs, kad nevykdys 2014 m. gruodžio 10 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. sudarytų preliminariųjų sutarčių. Teiginius, kad ginčo preliminariųjų sutarčių sudarymo momentu ieškovas A. Č. patyrė psichologinį atsakovo R. D. spaudimą, ieškovai bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo publikacijomis laikraščiuose, internetiniuose portaluose, kuriuose buvo patalpinta neigiama informacija apie atsakovą, taip pat liudytojų parodymais. Teismai vertino, kad liudytojų parodymai yra fragmentiški, neinformatyvūs ir nekonkretūs, tuo tarpu visuomenės informavimo priemonėse skelbiama informacija negali būti laikoma a priori teisinga ir visais atvejais paremta patikimais šaltiniais, taigi, negali būti laikoma savaime pakankamu įrodymu pagrįsti sandorio šaliai darytą realų grasinimą ar smurtą.

63. Teismai nustatė, kad: 1) preliminariosiose sutartyse įvardyto turto kainos neatitikimas realiai šio turto (apartamentų ir bendrovės „Demir Holding OU“ akcinio kapitalo dalių) vertei savaime nesudaro pagrindo konstatuoti imperatyvių teisės nuostatų, be kita ko, ir sąžiningumo principo ikisutartiniuose ar sutartiniuose santykiuose, pažeidimo; 2) sudarydami preliminariąsias sutartis, ieškovas A. Č. ir atsakovas R. D. ilgai tarėsi, derino sutarčių sąlygas, sutartis pasirašė. Teismai vertino, kad dėl visų sutarties sąlygų buvo pasiektas abiejų šalių susitarimas; 3) ieškovas A. Č., būdamas stambus verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus, turintis didelę verslo vykdymo, taigi, ir derybų vedimo, patirtį, akivaizdžiai neatitinka ekonomiškai silpno, neinformuoto, nepatyrusio, derybų patirties neturinčio asmens sampratos; 4) aplinkybė, kad ieškovas A. Č. turėjo įsipareigojimų atsakovui R. D. pagal vekselį, įvertinus ieškovo turimo kapitalo dydį, taip pat ir tai, jog ieškovas A. Č., atsakovui R. D. pradėjus išieškojimo veiksmus per antstolį, pakankamai greitai apmokėjo vekselį, neleidžia jį pripažinti ekonomiškai priklausomu nuo atsakovo, savo ruožtu neva vykdyto psichologinio smurto ir spaudimo iš atsakovo R. D. pusės ieškovas A. Č. neįrodė jokiais konkrečiais įrodymais, apsiribodamas tik savo paties deklaratyviais ir gana abstrakčiais paaiškinimais, visuomenės informavimo priemonėse paskelbtais straipsniais apie atsakovo siejimą su nusikalstamu pasauliu ir neinformatyviais liudytojų parodymais, kurie yra nepakankami psichologinio smurto buvimo faktui pagrįsti; 5) ieškovo A. Č. tikėjimasis, kad sandoriai nebus vykdomi pagal juose įtvirtintas sąlygas, pagrindžia ne apgaulę, o elementarų nerūpestingumą, lengvabūdišką neapdairumą.

64. Remdamiesi pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, reikšmingais sprendžiant dėl apgaulės ar kitos šalies naudoto psichologinio smurto konstatavimo, teismai tinkamai nustatė ir įvertino tiek ieškovų, tiek atsakovų veiksmus, ištyrė jų elgesį prieš sandorio sudarymą, sudarant sandorį taip pat ir po sandorio sudarymo ir tai, ar sudarytas sandoris turi valios trūkumų. Teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas A. Č. neįrodė, kad buvo atsakovo R. D. apgautas ar sandorį sudarė dėl jo atžvilgiu atsakovo taikyto smurto, spaudimo ar realaus grasinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

65. Ieškovai kasaciniame skunde taip pat teigia, kad teismai nepagrįstai nekonstatavo, kad preliminariosios sutartys buvo sudarytos dėl atsakovo R. D. naudoto psichologinio smurto prieš ieškovą A. Č., taip pat ir dėl to, kad jos buvo ypatingai nenaudingos ieškovui ir turėjo teismų būti kvalifikuotos kaip įtvirtinusios esminę preliminariųjų sutarčių šalių nelygybę.

66. Esminės nelygybės institutas savo prigimtimi yra artimas CK 1.91 straipsnyje nustatytiems sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindams. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje įvardinti atvejai, kai sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas pirma, ekonominio spaudimo; ar (ir) antra, dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis, iš esmės atitinka esminės nelygybės instituto taikymo kriterijus. Tiek CK 1.91 straipsnyje, tiek CK 6.228 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas saugo nuo vadinamųjų valios ydų (klaida, apgaulė, grasinimas). Tiek CK 1.91 straipsnio nuostatos, tiek ir CK 6.228 straipsnio nuostatos iš esmės nustato esminę nelygybę kaip vieną iš gynybos būdų nuo sutarties ar sandorio šalies valios trūkumų. Šios nuostatos skiriasi tuo, kad: 1) CK 1.91 straipsnis apima ne tik esminės nelygybės atvejus; 2) CK 1.91 straipsnis taikomas visiems sandoriams, o CK 6.228 straipsnis tik sutartims; 3) CK 1.91 straipsnis yra sandorio negaliojimo pagrindas, o CK 6.228 straipsnis leidžia nukentėjusiajai šaliai atsisakyti sutarties ar jos sąlygos nesikreipiant į teismą; 4) CK 6.228 straipsnis šalies prašymu leidžia teismui pakeisti esminę nelygybę sukeliančias sutarties sąlygas. Kita vertus, šios abi nuostatos turi bendrus bruožus. Jie pasireiškia per esminės nelygybės kvalifikavimo kriterijus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad įprastai nenustačius CK 6.228 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų esminės nelygybės kriterijų, negalima sandorių pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnyje esminę nelygybę atitinkančius kriterijus, ir atvirkščiai.

67. Kasacinio teismo teisėjų kolegija toliau pasisakys dėl šalies teisės atsisakyti sutarties esant esminei šalių nelygybei CK 6.228 straipsnio pagrindu ir sandorio negaliojimo dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto sandorio, taip pat sandorio, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis CK 1.91 straipsnio pagrindu, santykio.

Dėl CK 6.228 straipsnyje įtvirtinto esminės nelygybės instituto taikymo sąlygų

68. Ieškovai kasaciniame skunde teigia, kad teismai neatsižvelgė į esminės šalių nelygybės instituto taikymo specifiką ir atsisakė jį taikyti tuo pagrindu, kad ieškovas A. Č. yra verslininkas. Taigi, iš esmės keltas klausimas, ar esminės nelygybės pagrindu gali gintis asmuo, kuris yra verslininkas.

69. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad CK šeštosios knygos bendrosios sutarčių teisės nuostatos (CK 6.154–6.228 straipsniai) parengtos pagal Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtus ir 1994 m. paskelbtus Tarptautinių komercinių sutarčių principus. CK 6.228 straipsnio nuostatos dėl esminės šalių nelygybės yra parengtos pagal Tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau – UNIDROIT principai) 1994 m redakcijos 3.10 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzYtNDY5LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-476-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-476-469/2016">3K-3-476-469/2016</a>, 27 punktas). Jau pats UNIDROIT principų pavadinimas leidžia daryti išvadą, kad tai yra komercinių sutarčių principai. Kadangi Lietuvos CK įtvirtina monistinę civilinės teisės sistemą, t. y. tokią sistemą, kurioje civilinė ir komercinė teisė neturi savarankiškos įstatyminio reguliavimo, tai galima daryti išvadą, kad CK 6.228 straipsnis yra taikomas tiek komercinėms, tiek nekomercinėms sutartims. Kadangi jis taikomas ir komercinėms sutartims, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog šio straipsnio pagrindu savo sutartinių teisių negalėtų ginti verslininkas. Lygiateisiškumas teisine prasme nereiškia ekonominės lygybės. Tai, kad sutartiniai santykiai susiklosto tarp dviejų verslininkų, savaime nereiškia, kad abi šalys yra lygiavertės ekonomine prasme, derybine galia, kas lemtų, jog viena šalis negalėtų pasinaudoti kitos šalies silpnumu, priklausomumu nuo kitos. Tai reiškia, kad, dviem verslininkams sudarius komercinę sutartį, vienas iš jų gali būti silpnesnioji šalis CK 6.228 straipsnio prasme.

70. Vertinant, ar egzistuoja esminė nelygybė, turi būti nustatytos jos taikymo sąlygos. Sutarčių teisės doktrinoje pripažįstama, kad egzistuoja objektyvieji ir subjektyvieji esminės šalių nelygybės nustatymo kriterijai (žr. T. Chochrin, R. Lazauskaitė. The Doctrine of Laesio Enormis in Lithuanian Contract Law. Jurisprudencija 21, 4 (2014), p. 1165–1169; S. Drazdauskas. Bendrosios sutarčių teisės vienodinimo įtaka Lietuvos sutarčių teisei. Daktaro disertacija, Vilniaus universitetas, 2008, p. 229–238). Objektyvusis kriterijus apibrėžiamas kaip sutarties ar jos sąlygos sukeliama šokiruojanti disproporcija tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Subjektyvusis kriterijus reikalauja, kad, be šokiruojančios disproporcijos tarp šalių gaunamos naudos (objektyvusis elementas), būtų nustatytos nesąžiningumą lemiančios aplinkybės (subjektyvieji elementai), t. y. tai, kad stipresnioji šalis nesąžiningai pasinaudojo silpnesniąja šalimi dėl jos ekonominio silpnumo ar sunkumų, neapdairumo, nepatyrimo, neturėjimo derybinės patirties. UNIDROIT principuose įtvirtinta, kad tam tikrais atvejais konstatuoti esminę nelygybę pakanka tik objektyvaus elemento, t. y. sutarties prigimtis ir tikslas gali lemti, kad užtenka nustatyti vien šokiruojančią disproporciją tarp šalių gaunamos naudos iš sutarties. Toks esminės nelygybės aiškinimas atitinka CK 6.228 straipsnyje įtvirtintą reguliavimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad nors tam tikrais atvejais galima nustatyti esminę nelygybę vien dėl šalių turimų tarpusavio įsipareigojimų ir gaunamos naudos disproporcijos, kai skirtumas yra ypatingai šokiruojantis, vis dėlto paprastai turėtų būti vertinamos ir subjektyviosios stipresniosios šalies nesąžiningumą lemiančios aplinkybės. Minėta, kad toks aiškinimas atitinka UNIDROIT principų autorių idėją, kad esminė nelygybė kaip gynybos būdas visų pirma yra skirta užtikrinti sąžiningumo principo viešpatavimą sutartiniuose santykiuose (žr. UNIDROIT principų 1.7 straipsnio oficialų komentarą, p. 18). Kita vertus, sutartinių prievolių disproporcija pati savaime ne visada lemia šalių nesąžiningumą ir esminę nelygybę.

71. Teismai nustatė šios nutarties 63 punkte išvardintas aplinkybes, kurios dėl 66 punkte pateiktų argumentų yra svarbios tiek sprendžiant dėl ginčo sandorių negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu, tiek ir dėl sutarties, sudarytos esant esminei šalių nelygybei. Minėta, kad teismai nustatė, kad ieškovas A. Č. yra didelę patirtį turintis verslininkas, valdantis kelių didelių bendrovių akcijų paketus; ieškovą A. Č. ir atsakovą R. D. sieja ilgalaikiai verslo santykiai; ginčijamų preliminarių sutarčių projektai buvo rengiami ieškovo A. Č. iniciatyva, jam aktyviai dalyvaujant; akcijų dalies pirkimo sutarties tekstą šalys ilgai aptarinėjo, koregavo, sutarties tekstas buvo intensyviai derinamas abiejų sandorio šalių.

72. Pažymėtina, kad teismai konstatavo, jog ieškovai leistinomis priemonėmis neįrodė, kad jų pateiktas ginčo nekilnojamojo turto vertės nustatymas, atliktas 2016 m. spalio 20 d., t. y. praėjus beveik 2 metams po preliminariosios sutarties sudarymo, yra pakankamas įrodymas konstatuoti, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu apartamentų reali vertė esmingai skyrėsi nuo šioje sutartyje šalių nustatytos kainos. Šalių preliminariojoje sutartyje nustatyta nekilnojamojo turto kaina – 198 455 Eur – yra žymiai didesnė nei 61/1000 dalies pastato vidutinė rinkos vertė, nustatyta VĮ Registrų centro 2014 metais ir kuri atsispindėjo registro duomenų išraše, įterptame į preliminariosios sutarties turinį. Taip pat ieškovai, teigdami, kad ieškovas A. Č. preliminariąja sutartimi įsipareigojo parduoti atsakovui R. D. 28.60 proc. akcinio kapitalo dalių už neadekvačią 45 000 Eur kainą, pateikė duomenis, pagrindžiančius verslo vertę 2017 m. vasario 28 d., o ne preliminariosios sutarties sudarymo dieną, t. y. 2014 m. gruodžio 15 d. Tuo tarpu retrospektyvaus akcinio kapitalo dalių vertės nustatymo duomenų ieškovai nepateikė.

73. Atsižvelgdama į teismų nustatytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų kasacinio skundo argumentu, kad teismai atmetė galimybę taikyti esminę nelygybę vien tuo pagrindu, kad ieškovas A. Č. yra verslininkas, o įvertino ir kitas objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus atitinkančias aplinkybes.

74. Nors teismai nustatė, kad ieškovas elgėsi lengvabūdiškai ir neapdairiai, kitos nustatytos aplinkybės, kaip ilgos derybos dėl sutarčių sąlygų, greitas vekselio apmokėjimas, didelio kapitalo verslo valdymas ir verslo bei derybų patirties turėjimas lemia, kad teismai nenustatė atsakovo R. D. nesąžiningumo, t. y. kad jis būtų neteisėtai pasinaudojęs ieškovu A. Č. esminės nelygybės kontekste. Abiejų instancijų teismai, iš esmės įvertinę subjektyviuosius esminės nelygybės elementus, padarė išvadą, kad sutarčių kainų neatitiktis sutarties sudarymo metu buvusiai realiai turto vertei nebuvo pakankamas pagrindas konstatuoti esminės nelygybės egzistavimą. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog teismai netinkamai taikė esminės nelygybės institutą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine sutartimi

75. Kasaciniame skunde atsakovai I. B. ir R. D. teigia, kad teismai ieškovės UAB „Ketonas“ ir atsakovės I. B. sudarytą susitarimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo netinkamai kvalifikavo kaip preliminariąją sutartį, nes šis susitarimas savo esme yra turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovė UAB „Ketonas“ vengia įforminti įstatymų nustatyta tvarka.

76. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 1–5 dalys).

77. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad preliminariojoje apartamentų pirkimo–pardavimo sutartyje aiškiai nustatytas terminas, iki kada (iki 2016 m. gruodžio 31 d.) šalys sutaria sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį; šioje preliminariojoje sutartyje aptarta, kokios sąlygos turės būti galutinai sutartos pagrindinėje sutartyje (pvz., nurodyta, jog apartamentų pirkėjai bus skirta automobilio stovėjimo vieta, kuri bus patikslinta pagrindinėje sutartyje); šalys, pasirašydamos preliminariąją sutartį, žinojo, kad pastatas, kuriame yra ginčo turtas, yra 100 proc. baigtumo – statybos užbaigimo aktas buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 14 d.; PVM sąskaitos faktūros už darbus ir medžiagas apartamentams įrengti yra išrašytos ieškovei UAB „Ketonas“ ir jos apmokėtos; atsakovai I. B. ir R. D. preliminariojoje sutartyje nurodytos kainos (pinigų sumos) – 198 455 Eur – nemokėjo; atsakovai nenurodė jokių ieškovų ar vieno iš jų skolinio pobūdžio įsipareigojimų, išskyrus vekselį, atsakovams buvimo fakto bei dydžio (skolų, kurios galėtų būti įskaitomos į apartamentų kainą), taip neįrodė, kad faktiškai yra atsiskaityta už ginčo nekilnojamąjį turtą.

78. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 1–5 dalys).

79. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-120/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-120/2013">3K-3-120/2013</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MzEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-431/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-431/2011">3K-3-431/2011</a>). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-421/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-421/2013">3K-3-421/2013</a>).

80. Teismai byloje nustatė, kad ieškovai ir atsakovai tiek ketinimus sudarant ginčo susitarimą, tiek ir juo siekiamą tikslą iš esmės aiškino priešingai. Tiek ieškovų, tiek atsakovų pozicija dėl susitarimo, jo sudarymo bei vykdymo aplinkybių nebuvo nuosekli bylos nagrinėjimo metu (pvz., iš pradžių atsakovai teigė, kad apartamentai jiems buvo perduoti naudotis po susitarimo pasirašymo, vėliau pradėjo įrodinėti jo perdavimą iki susitarimo pasirašymo dienos), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčo sutarties turinį analizavo pasitelkę lingvistinį metodą. Teismai atsižvelgė į tai, kad susitarime yra organizacinio pobūdžio nuostatų ir įsipareigojimų, šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, kad pagrindinė ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis bus sudaryta ateityje, nustatė konkretų terminą, per kurį turi būti sudaryta tokia pagrindinė sutartis, aptarė būsimos pagrindinės sutarties dalyką, sutartis sudaryta rašytine forma, kaip tai nurodyta CK 6.165 straipsnio 2 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis teismai pagrįstai vertino, kad yra pagrindas ginčo susitarimą kvalifikuoti preliminariąja sutartimi. Teismai pagrįstai sprendė, kad tokio kvalifikavimo nepaneigia aplinkybė, jog vienintelis ieškovės UAB „Ketonas“ akcininkas ieškovas A. Č. susitarime patvirtino, kad gavo visą turto kainą, nes, kaip minėta, ši aplinkybė buvo paneigta pačių atsakovų, kurie teigė, jog nemokėjo įsigyjamo turto kainos ir leistinomis priemonėmis neįrodė, kad egzistuoja ankstesni UAB „Ketonas“ ar A. Č. skolinio pobūdžio įsipareigojimai atsakovei I. B. – būsimai nekilnojamojo turto pirkėjai – ar atsakovui R. D.

81. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai vertino, kad faktinis nekilnojamojo daikto (apartamentų) valdymo laikinas perdavimas būsimiems pirkėjams nesudaro pagrindo išvadai, jog nekilnojamasis daiktas buvo perduotas nuosavybės teise. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, toks perdavimas atitiko santykius, susiklostančius daiktą perdavus laikinai valdyti (panaudos, nuomos ar kiti teisiniai santykiai), kurie preliminariosios sutarties sudarymo momentu šalių valia turėjo trukti, iki bus sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis arba, suėjus sutartyje nustatytam terminui ir pagrindinės sutarties nesudarius, pasibaigs prievolė sudaryti tokią sutartį. Pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties šalims preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nesudarius, kaip teisingai sprendė teismai, pasibaigė panaudos teisiniai santykiai, o kartu ir faktinis laikinas valdymas.

82. Pažymėtina, kad teismai įvertino visų šalių paaiškinimus, tačiau vien ta aplinkybė, kad tiek ieškovai, tiek atsakovai sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto įsigijimo ateityje, turėdami realų tikslą ją įvykdyti ir faktiškai pradėjo ją vykdyti, nesudaro pagrindo pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine sutartimi, savo ruožtu preliminariosios sutarties sudarymas, net ir iš pradžių esant visų šios sutarties šalių realiam ketinimui ją įvykdyti, nesuteikia teisės reikalauti jos įvykdymo natūra, t. y. reikalauti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo priverstine tvarka, kai pardavėjas atsisako (persigalvoja) parduoti ginčo turtą.

83. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai įvertino susitarimo dėl pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo šalių elgesį, ieškovų ir atsakovų nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, atsižvelgė į jų lingvistinę reikšmę, aplinkybę, kad atsakovai neįrodė, jog pagal ginčo sutartį buvo atsiskaityta, ir pagrįstai kvalifikavo susitarimą preliminariąja sutartimi, o atsakovų kasaciniame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo priešingai išvadai.

84. Atsakovų kasaciniame skunde, be jau aptartų argumentų, nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde negalima remtis tais argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovų apeliaciniu skundu, konstatuoja, kad jų apeliaciniame skunde nebuvo keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo tinkamumo, ir todėl pirmiau įvardytu procesiniu pagrindu nepasisako dėl šiame nutarties punkte paminėto atsakovų kasacinio skundo argumento.

85. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad šalių kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ši paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

86. Kiti kasacinių skundų argumentai neturi reikšmės vienodai teismų praktikai formuoti, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl jų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

87. Ieškovų ir atsakovų I. B. bei R. D. kasaciniai skundai yra visiškai atmesti, vadinasi, jie visi neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą, tačiau tokia teisė, atmetus atsakovų kasacinį skundą, pripažintina atsakovei pagal priešieškinį AB SEB bankui (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

88. Atsakovė AB SEB bankas prašo atlyginti išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų I. B. ir R. D. kasacinį skundą, pateikė faktinius duomenis, patvirtinančius, kad patyrė 804,65 Eur šių bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovų I. B. ir R. D. kasacinio skundo išsprendimo rezultatą, priteisia atsakovei AB SEB bankui iš atsakovų I. B. ir R. D. lygiomis dalimis 804,65 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

89. Kasaciniame teisme susidarė 10,92 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos pagal bylos kasacine tvarka išsprendimo rezultatą turėtų būti paskirstytos lygiomis dalimis toms bylos šalims, kurios pateikė kasacinius skundus, tačiau kiekvienai šaliai tokiu būdu tenkanti išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, dalis yra mažesnė, negu sudaro minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl aptariamų išlaidų atlyginimas nėra priteisiamas valstybei (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti akcinei bendrovei SEB bankui (j. a. k. 112021238) iš I. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) (iš kiekvieno) po 402,33 Eur (keturių šimtų dviejų Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Algirdas Taminskas

Dalia Vasarienė