Civilinė byla Nr. 3K-3-306/2013 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01023-2010-4 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.8
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
2013 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Virgilijaus Grabinsko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ ieškinį atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos ir netesybų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje keliami prekinių kreditų draudimo sutarties aiškinimo, nustatant nedraudžiamąjį įvykį, šios sutarties pažeidimo ir vykdymo klausimai.
Ieškovas bendra Lietuvos ir Vokietijos įmonė UAB „VBH Vilnius“ (draudėjas) prašė teismo priteisti iš atsakovo įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft (draudikas) 300 467,63 Lt draudimo išmokos, 4 157,58 Lt palūkanų, iš viso 304 625,21 Lt, ir 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2008 m. kovo 13 d. šalys sudarė prekinių kreditų draudimo sutartį (draudimo liudijimas EH Nr. 00506, taikytinas laikotarpiui nuo 2008 m. kovo 14 d. iki 2009 m. kovo 13 d., ir draudimo liudijimas EH Nr. 00757, taikytinas laikotarpiui nuo 2009 m. kovo 14 d. iki 2010 m. kovo 13 d.) pagal Prekinių kreditų draudimo taisykles Nr. 002 (toliau – ir Taisyklės). Atsakovas kaip draudikas įsipareigojo kompensuoti ieškovo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl atsitikusio draudžiamojo įvykio, už draudimo sutarties galiojimo metu pirkėjams patiektas prekes ar suteiktas paslaugas. Ieškovas įsipareigojo pavesti UAB „Euler Hermes Services Lietuva“ atlikti pirkėjų rizikos įvertinimą ir monitoringą. 2008 m. kovo 20 d. atsakovas patvirtino draudimo apsaugą pirkėjui UAB „Hronas“ (kredito limitas – 870 000 Lt). Pablogėjus UAB „Hronas“ finansinei būklei, atsakovas 2008 m. lapkričio 14 d. sumažino draudimo apsaugą pirkėjui iki 500 000 Lt, 2009 m. kovo 10 d. – iki 250 000 Lt. Ieškovo teigimu, nuo draudimo apsaugos suteikimo 2008 m. kovo 20 d. iki jos sumažinimo 2009 m. kovo 10 d. UAB „Hronas“ jau buvo parduota prekių už 354 793,94 Lt. 2009 m. balandžio 27 d. ir 2009 m. gegužės 18 d. ieškovas informavo atsakovą apie UAB „Hronas“ uždelstą atsiskaitymą ir pavedė išieškoti skolą UAB „Euler Hermes Services Lietuva“. 2009 m. rugsėjo 23 d. ieškovas paprašė atsakovo išmokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad UAB „Hronas“ skola siekia 410 448,59 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi iškėlė UAB „Hronas“ bankroto bylą. 2009 m. gruodžio 15 d. ieškovas gavo atsakovo sprendimą, kuriuo šis atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Ieškovas laiko nepagrįsta draudiko sprendimo dalį dėl 353 793,94 Lt nedraustos skolos. Ieškovo nuomone, draudikas nepagrįstai taikė automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlygą, nes ji netaikoma jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams (Taisyklių 6 punktas); tik viršijančios draudimo apsaugą skolos negali tapti apdraustomis (Taisyklių 2, 3.5, 4.1–4.2, 6 punktai). Remiantis Taisyklių 2, 3.4, 3.5, 4.1, 4.2 punktais draudimo apsauga galioja visoms sąskaitoms faktūroms, išrašytoms nuo 2008 m. kovo 17 d. (nuo draudimo apsaugos suteikimo) iki 2009 m. kovo 10 d., nes nebuvo viršytas atsakovo nustatytas 500 000 Lt prekinio kredito limitas.
Ieškovas taip pat nurodė, kad draudimo sutartimi jis įsipareigojo nedelsdamas pranešti draudikui apie bet kurio savo pirkėjo nemokumą. Ieškovas apie pirkėjo nemokumą pranešė 35 dienomis vėliau, taip pat pavėlavo pavesti išieškoti skolą 20 dienų. Dėl šio pažeidimo, atsakovo teigimu, nedrausta suma yra 86 881,47 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė, kad draudimo sutarties pažeidimai yra esminiai ir suteikia teisę draudikui nemokėti draudimo išmokos ar ją sumažinti. Atsakovas turėjo atsižvelgti į pažeidimo sunkumą, nuostolių, atsiradusių dėl padaryto pažeidimo, dydį, draudėjo kaltę ir pažeidimo įtaką draudžiamojo įvykio atsiradimui, t. y. atsakovas turėjo įrodyti, kurie ieškovo veiksmai ar neveikimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui bei žalos dydžiui. UAB „Hronas“ bankroto procedūra buvo inicijuota 2009 m. spalio 15 d., bankroto byla iškelta 2009 m. lapkričio 23 d., todėl, vadovaujantis Taisyklių 11.1 punktu, nurodyti draudimo sutarties pažeidimai nėra pagrindas, leidžiantis draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar sumažinti mokėtiną draudimo išmoką.
Ieškovas, reikšdamas ieškinio reikalavimus, sutiko, kad mokėtina draudimo išmoka mažintina atsižvelgiant į šalių susitarimą, jog draudėjui bus kompensuota tik 80 proc. patirtų nuostolių, taip pat į sutartą 1000 Lt franšizę.
Byloje nustatyta, kad atsakovas 2009 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. DC-7043 atsisakė išmokėti draudimo išmoką dėl UAB „Hronas“ neapmokėjimo ieškovo sąskaitų, nurodydamas priežastis, ir tik su dviem iš jų ieškovas nesutiko: 1) vadovaujantis Taisyklių 6 punktu nustatytas automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas nuo 2009 m. sausio 7 d., nes sąskaita Nr. S07-45067 nebuvo apmokėta per 60 dienų, draudimo apsauga automatiškai nutrūko 2009 m. sausio 7 d. pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte nustatytam 60 dienų terminui; draudikas atskirai raštu nepatvirtino draudimo apsaugos tęstinumo po šio termino pabaigos, todėl visos sąskaitos, išrašytos po 2009 m. sausio 7 d., yra nedraudžiamos (nedrausta suma 332 311,88 Lt); 2) draudėjas pagal Taisyklių 10 punktą įsipareigojo pranešti draudikui apie pirkėjo nemokumą; draudėjas pažeidė šį terminą 35 dienomis, taip pat draudimo liudijimo 10 punkte nustatytą pavedimo išieškoti terminą – 20 dienų, todėl draudikas neturėjo galimybės imtis veiksmų tam, kad atgautų skolą, sumažintų galimus nuostolius ar jų išvengtų.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą.
Teismai nustatė, kad pagal Taisyklių 6 punktą mokėtinos sąskaitos už prekes ar paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus draudimo liudijimo 8.1 punkte nustatytam terminui, yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą, nebent draudikas atskirai raštu patvirtino draudimo apsaugos tęstinumą. Draudimo liudijimų 8.1 punkte nustatyta, kad draudimo apsauga nutrūksta prekiniams kreditams, atsirandantiems iš tolesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po 60 dienų nuo pirminės kredito termino pasibaigimo datos. Pagal UAB „Hronas“ atsiskaitymo duomenis už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. balandžio 28 d., sąskaita Nr. S07-45067, išrašyta 2008 m. rugsėjo 9 d., buvo neapmokėta per 60 dienų, kaip nustatyta ieškovo ir UAB „Hronas“ sudarytoje sutartyje. Nuo datos, kai ši sąskaita turėjo būti apmokėta, skaičiuojant draudimo liudijimuose nurodytas 60 dienų, laikytina, kad visos sąskaitos, kurios buvo išrašytos po 2009 m. sausio 7 d., yra nedraustos, nes draudimo apsauga buvo nutrūkusi pagal Taisyklių 6 punktą. Tokių sąskaitų bendra suma – 332 311,88 Lt.
Teismai nurodė, kad Taisyklėse automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas nesiejamas su suteikto kredito limitu. Jeigu prekinis kreditas yra už draudimo apsaugos ribų, tai jis ir taip yra neapdraustas ir jam draudimo apsauga negalioja, nes draudikas draudimo apsaugą prieš tai buvo suteikęs tik kredito limitu (Taisyklių 2 punktas). Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas netaikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams. Ši nuostata reiškia, kad draudimo apsaugos nutrūkimas neturi atgalinio galiojimo, t. y. jeigu tam tikros prekės buvo patiektos iki automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo, tokiu atveju už jas neapmokėtos sąskaitos patektų į draudimo apsaugą, nepaisant to, kad jų neapmokėjimas gali paaiškėti jau po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo.
Pagal Taisyklių 4.2 punktą sąskaitos, išrašytos pirkėjui, kurios viršija suteiktą kreditą, yra nedraudžiamos, nebent ankstesnės neapmokėtos apdraustos sąskaitos apmokamos. Tokiu atveju tos sąskaitos tampa apdraustomis iki kredito limito, tačiau ši sąlyga yra netaikoma, kai įvyksta automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas. Tai reiškia, kad automatiškai nutrūkus draudimo apsaugai pagal Taisyklių 6 punktą yra nesvarbu, ar ankstesnės neapmokėtos apdraustos sąskaitos yra apmokamos ar ne, nes neapdraustos pirkėjo sąskaitos jau nebegali patekti į draudimo apsaugą. Atsakovo 2009 m. kovo 10 d. sprendimo dėl kredito limito sumažinimo priėmimo momentu ieškovas dar nebuvo pranešęs atsakovui apie UAB „Hronas“ vėlavimus sumokėti už patiektas prekes, taip pat nebuvo pateikęs atsiskaitymo istorijos, kurios pagrindu gali būti nustatomas automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas, todėl atsakovas nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti draudimo apsaugos galiojimo tęstinumo, nes apskritai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad draudimo apsauga yra automatiškai nutrūkusi pagal Taisyklių 6 punktą. Atsakovo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas yra dėl kredito limito sumažinimo, bet ne atskiras rašytinis patvirtinimas dėl draudimo apsaugos tęstinumo.
Pagal Taisyklių 3.9 punktą draudimo apsauga nebegalioja apdraustojo pirkėjo prekiniams kreditams, atsirandantiems iš tolimesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, jei draudimo apsauga yra atšaukiama pagal Taisyklių 3.5 ar 6 punktus arba įvyksta Taisyklių 11 punkte nustatytas draudžiamasis įvykis, arba pasibaigia liudijimo galiojimas. Automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga negali būti tapatinama su nedraudžiamuoju įvykiu, nes yra skirta apibrėžti draudimo apsaugos ribas, bet ne nedraudžiamuosius įvykius. Šalių draudimo sutarties galiojimo ir vykdymo metu galiojusio Draudimo įstatymo 77 straipsnis apskritai ginčo santykiams netaikytinas, nes šalys draudimo sutartimi susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių jų tarpusavio santykiams. Taisyklės (standartinės sutarčių sąlygos) ieškovui buvo tinkamai atskleistos; ieškovas su jomis sutiko. Ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, užsiimančiam verslu, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl jis turėjo žinoti ir suprato draudimo sutarties sąlygas.
Teismai, remdamiesi Taisyklių 2, 10.1, 10.3, 10.2.1 punktais, draudimo liudijimo 9, 9.1, 10 punktais, sprendė, kad ieškovas pažeidė draudimo sutartį. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimus pavėlavo pateikti atsakovui 35 dienas, o pavedimą išieškoti skolą – 20 dienų. Remiantis Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu kreditų draudimo sutartys priskirtinos didelių rizikų draudimo sutartims. Ieškovas stipriai pažeidė draudimo sutartyje nurodytus terminus pranešti apie pirkėjo mokėjimo uždelsimus ir pavesti išieškoti skolą. Tokie pažeidimai vertintini kaip esminiai, nes buvo pažeistos esminės prekinio kredito draudimo sutarties sąlygos, apibrėžiančios draudiko prisiimtą draudimo riziką. Ieškovas, kaip juridinis asmuo ir verslininkas, veikiantis savo rizika, nėra asmuo, kurio aplaidumas, netinkamas pareigų vykdymas pagal draudimo sutartį galėtų būti pateisinamas patirties stoka ar kitokiomis aplinkybėmis. 2008 m. gruodžio 9 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra nebuvo apmokėta iki nustatyto termino – 2009 m. vasario 7 d. Pagal draudimo sutarties sąlygas ieškovas apie UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus turėjo pranešti iki 2009 m. kovo 24 d., pavedimą išieškoti skolą turėjo pateikti iki 2009 m. balandžio 8 d., tačiau to nepadarė, toliau tiekė prekes UAB „Hronas“ ir po 2009 m. kovo 24 d. taip didindamas patiriamus nuostolius. Po to, kai ieškovas pateikė pranešimą apie mokėjimo uždelsimus ir pavedė išieškoti skolą, atsakovas nedelsiant atliko neteisminio skolos išieškojimo veiksmus, t. y. 2009 m. balandžio 28 d. raštu Nr. DC-3403 iš UAB „Hronas“ buvo pareikalauta padengti susidariusią skolą, o 2009 m. gegužės 22 d. gavus iš ieškovo dar vieną pavedimą išieškoti skolą, 2009 m. gegužės 22 d. raštu Nr. DC-3982 pareikalauta sumokėti ir šią sumą. Atlikus neteisminius skolos išieškojimo veiksmus, pirkėjas UAB „Hronas“ pripažino skolą ir pasirašė skolų suderinimo aktą. Po to, kai buvo imtasi neteisminių skolos išieškojimo veiksmų, UAB „Hronas“ apmokėjo 12 399,66 Lt. Tai patvirtina, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusi galimybė anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir taip sumažinti galimus nuostolius. Teismai, remdamiesi Taisyklių 13.2, 13.3 punktais, sprendė, kad atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti 86 881,47 Lt draudimo išmokos dalį dėl ieškovo padarytų esminių draudimo sutarties pažeidimų.
Teismai, remdamiesi Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 75 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad kai yra sudaromos didelių rizikų draudimo sutartys, Draudimo įstatymo 75–97 straipsniai yra taikomi tik tiek, kiek draudėjas ir draudikas nesusitarė kitaip. Remdamasi draudimo liudijimų nuostatomis šalys susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių jų tarpusavio santykiams, todėl Draudimo įstatymo 82 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3K-3-521/2004; 2006 m. rugsėjo 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006, išaiškinimai nagrinėjamu atveju netaikytini, nes nėra duomenų, ar nagrinėtose bylose draudėjai atitiko bent dvi Draudimo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, ar draudėjai ir draudikai buvo susitarę netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti (pateiktas 2571,25 Lt išlaidas advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti patvirtintais dokumentas). Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąvokos aiškinimo. Remdamasis CK 6.193 straipsniu, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.), ieškovas nurodo, kad teismai automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygą aiškino pažeisdami sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai nepagrįstai šią draudimo sutarties sąlygą aiškino draudiko, o ne draudėjo – sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovo teigimu, pagal Taisyklių 2, 3.2, 3.5, 4.1–4.2 punktus draudimo apsauga yra siejama išimtinai su draudiko sprendimu dėl kredito limito konkrečiam pirkėjui suteikimo, ir tik draudikas gali atšaukti draudimo apsaugą; nesant draudiko sprendimo ji savaime nutrūkti negali. Automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas galioja tik tiems prekiniams kreditams (skoloms), kurie yra už draudimo apsaugos ribų, t. y. viršijus kredito limitą (Taisyklių 4.2 punktas). Automatinio nutrūkimo sąlyga taikoma tik sąskaitoms faktūroms, kurios nepatenka į suteikto kredito limito ribas ir tik tuo atveju, jei apmokėjus ankstesnes sąskaitas faktūras įvyko Taisyklių 6, 11 punktuose ar 3.5 punkte nustatytos sąlygos arba sutartis nustojo galioti. Tai patvirtina ir Taisyklių 6 punktas, kuriame nustatyta, kad toks automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas netaikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams. Teismai neatsižvelgė į Taisyklių 4.2 punktą, kuriame įtvirtintos nuostatos apie sąskaitas, tampančias apdraustomis net ir viršijus kredito limitą. Ieškovas, remdamasis draudimo liudijimo 8.1 punktu, Taisyklių 3.5, 3.9, 11 punktais, nurodo, kad šiomis draudimo sutarties sąlygomis nustatyta, jog tiek kredito limito suteikimas, tiek jo sumažinimas, tiek automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas siejamas su tolimesniu prekių tiekimu, viršijus draudiko nustatytą kredito limitą.
Atsakovas 2009 m. kovo 10 d. sprendimu sumažino kredito limitą nuo 500 000 Lt iki 250 000 Lt, taigi patvirtino draudimo apsaugos tęstinumą ir tik 2009 m. balandžio 28 d. sprendimu atšaukė kredito limitą, todėl automatinio nutrūkimo sąlyga apskritai negali būti taikoma Taisyklių 6 punkto pagrindu. Kredito limito sąvoka yra esminė, apibūdinanti kiekvienam ieškovo pirkėjui suteiktos draudimo apsaugos dydį. Teismai automatinio draudimo apsaugo nutrūkimo sąlygą nepagrįstai aiškino plečiamai draudiko, kaip stipresniosios sutarties šalies, naudai, pažeisdami CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Ieškovo teigimu, bet kuris analogiškoje situacijoje protingas asmuo, žinodamas, kad, net ir suteikus kredito limitą pirkėjui, draudimo apsauga jam negalios, draudimo sutarties tokiomis sąlygomis nesudarytų. Neaišku, kodėl draudikas vadovavosi būtent 2008 m. rugsėjo 9 d. sąskaitą faktūra.
Pagal CK 6.186 straipsnį netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos negalioja. Netikėtomis nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos, todėl šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi CK 6.193 straipsnio 4 dalimi. Draudėjui draudimo sutarties pasirašymo momentu buvo pateiktos Taisyklės, tačiau, esant neaiškiai įtvirtintai draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygai, tai nereiškia, jog draudėjas prisiėmė draudimo riziką dėl pirkėjo sąskaitų neapmokėjimo laiku, taip pat kad ieškovui buvo tinkamai išaiškintos Taisyklių sąlygos ir jis turi prisiimti visą su draudimo sutartimi susijusią riziką. Tokia pozicija atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012).
2. Dėl CK 6.156, 6.157, 6.252 straipsnių, Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalies, 77, 82 straipsnių taikymo. Ieškovas, remdamasis CK 6.156 straipsniu, 6.157 straipsnio 1 dalimi, 6.252 straipsnio 2 dalimi, 6.211, 6.245–6.249 straipsniais, 6.1014 straipsnio 1, 2 dalimis, nurodo, kad tik įstatymu gali būti nustatyti atvejai, kai draudikas atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl to, kad draudžiamasis įvykis įvyko dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo (CK 6.1014 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, akcentuodamas draudimo rizikos sąvoką, nurodo Draudimo įstatymo 2, 10 straipsnius, 75 straipsnio 4 dalį. Ieškovo nuomone, Draudimo įstatymo 77, 82 straipsniuose, CK 6.252 straipsnio 2 dalyje, 6.1014 straipsnyje įtvirtintos imperatyviosios nuostatos. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalis suteikia teisę šalims susitarti dėl Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių kitokio taikymo, tačiau ne dėl Draudimo įstatymo 77 straipsnio ir 82 straipsnio 6, 7 dalių netaikymo apskritai. Draudimo apsaugos automatinio nutrūkimo sąlyga, taip pat draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką draudėjui pažeidus bet kurį iš draudimo sutarties kylantį įsipareigojimą reiškia sutartimi nustatytą sąlygą, prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms, nepagrįstą draudiko civilinės atsakomybės netaikymą (CK 6.252 straipsnio 2 dalis, Draudimo įstatymo 77 straipsnis, 82 straipsnio 6, 7 dalys). Šalių draudimo sutarties nuostata dėl Draudimo įstatymo 75-97 straipsnių netaikymo turėjo būti aiškinama vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi – sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies (draudėjo) naudai. Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalių nuostatos perkeltos į Taisyklių 9.2, 13.2–13.4 punktus. Ieškovas, remdamasis Draudimo įstatymo 75 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 18.4 punktu, nurodo, kad, net ir sutikus, kad teismai, priimdami sprendimą, pagrįstai netaikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6, 7 dalių, turi būti vadovaujamasi CK 6.252 straipsnio 2 dalimi, 6.246–6.249, 6.1014 straipsniais, kuriais įpareigojama įvertinti sutartį pažeidusios šalies kaltę, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių bei suteikia teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei nuostoliai atsirado dėl draudėjo tyčios. Nagrinėjamoje byloje teismai draudėjo tyčios nenustatė.
3. Dėl draudimo sutarties pažeidimo (CK 6.193 straipsnis, 6.217 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, nurodydamas, kad teismai, pripažindami draudimo sutarties sąlygą esmine, turėjo vadovautis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi, 6.193 straipsniu, remiasi kasacinio teismo praktika dėl esminių sutarčių sąlygų nustatymo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Zolotariovas v. UAB „Baldras“ ir kt., bylos Nr. 3K-P-346/2004; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB NTA,,Realus pasiūlymas“ v. UAB,,Mega Property“, bylos Nr. 3K-3-569/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Creditum Vilnius“ v. AB „Utenos melioracija“, bylos Nr. 3K-3-318/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Nordea Bank Finland Plc (AB), bylos Nr. 3K-7-297/2012; kt.). Ieškovo nuomone, pavėluotas pranešimas apie skolą ar pavedimas išieškoti skolą negali būti laikomas esminiu draudimo sutarties pažeidimu, nes Taisyklėse neįtvirtinta draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką tuo atveju, jei draudėjas pavėluotai praneša apie pirkėjo uždelstą skolą. Taisyklių 13.2, 13.3, 13.4 punktų sąlygos patvirtina, kad draudiko teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką nėra absoliuti – visais atvejais draudikas turi įvertinti, ar pavėluotas pavedimas išieškoti skolą turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui ir draudimo išmokos dydžiui. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 11.1 punktą, jei ir kai draudėjas nepateikia pavedimo išieškoti skolą arba tai padaro vėliau nei nurodytą dieną, jis turi teisę į draudimo išmoką pagal sutartį tik jei įvyko vienas iš Taisyklių 11.2–11.6 punktuose išvardytų draudžiamųjų įvykių, apie kurį draudėjas nedelsiant informavo draudiką, vienas iš jų – pirkėjui teismas iškėlė bankroto bylą, kas atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes, nes draudiko sprendimo dėl UAB „Hronas“ priėmimo metu (2009 m. gruodžio 15 d.) pirkėjui buvo iškelta bankroto byla (2009 m. lapkričio 23 d.). Pavėluotas pranešimas apie skolą (35 dienos) ir pavedimas išieškoti skolą (25 dienos) neturėjo esminės reikšmės nuostolių dydžiui. Be to, draudikas turėjo informaciją apie pirkėjo finansinę padėtį ir priėmė atitinkamus sprendimus dėl draudimo rizikos. Draudėjas, apsidraudęs nuo pirkėjų neatsiskaitymo rizikos, negavo to, ko tikėjosi – nepaisant suteikto kredito limito, draudimo išmoka nebuvo išmokėta. Draudėjo pavėluotas pranešimas apie pirkėjo skolą ir pavedimas išieškoti skolą neturėjo įtakos draudimo rizikai (jos padidėjimui ar sumažėjimui). Draudikas, prisiėmęs draudimo riziką, neturėjo teisės jos perkelti draudėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Coface Austria Kreditversicherung AG v. UAB „Klaipėdos mėsinė“, bylos Nr. 3K-3-415/2012).
4. Dėl CPK normų pažeidimo. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija „Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Ieškovas, akcentuodamas teismo pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą, nurodo CPK 65, 263 straipsnių, 265 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalis, 314 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškovo nuomone, atsakovo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas sumažinti pirkėjui suteiktą kredito limitą ir 2009 m. balandžio 28 d. sprendimas atšaukti draudimo apsaugą turėjo būti vertinami kaip draudimo apsaugos UAB „Hronas“ galiojimas iki 2009 m. balandžio 28 d. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino Draudimo priežiūros komisijos patvirtinto Imperatyviųjų teisės normų, ginančių viešąją tvarką, kurios privalomos kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonių filialams, įsisteigusiems Lietuvos Respublikoje, ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo ir perdraudimo įmonėms, teikiančioms paslaugas Lietuvos Respublikoje, sąrašo, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. N. S., bylos Nr. 3K-3-1160/2001). Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino UAB „Hronas“ 2008 m. balanso, teismo nutarčių iškelti bankroto bylą ir patvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus. Be to, teismas, atsižvelgdamas į draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, kaltę, kilusius nuostolius ir priežastinį ryšį, galėjo mažinti iš atsakovo priteistiną draudimo išmoką, o ne atsisakyti ją priteisti visiškai.
Atsiliepimu atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąvokos aiškinimo. Teismai automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygą aiškino nepažeisdami sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje. Automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą reglamentuoja ne Taisyklių 4.2 punktas, bet 6 punktas. Ieškovo 2008 m. rugsėjo 9 d. sąskaita Nr. S07-45067 nebuvo apmokėta per 60 dienų (t. y. taip, kaip buvo nustatyta ieškovo ir UAB „Hronas“ sutartyje). Nuo datos, kai ši sąskaita turėjo būti apmokėta, skaičiuojant draudimo liudijimuose nurodytas 60 dienų, išeina, kad visos sąskaitos, išrašytos po 2009 m. sausio 7 d., yra nedraustos, nes draudimo apsauga buvo nutrūkusi pagal Taisyklių 6 punktą. Taisyklės ir draudimo liudijimai nesieja automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo ir suteikto kredito limito. Pagal Taisyklių 4.2 punktą neapdraustos sąskaitos nebegali tapti apdraustomis, kai draudimo apsauga nutrūksta pagal Taisyklių 3.5 punktą ar 6 punktą arba kai įvyksta draudžiamasis įvykis ar draudimo sutartis nustoja galioti. Aiškinant draudimo liudijimų 8.1 punktą ir Taisyklių 3.9 punktą tolimesnis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas reiškia laiko atžvilgiu po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo einantį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą (sąskaitų išrašymą), o ne prekių tiekimą ar paslaugų teikimą viršijus nustatytą kredito limitą. Atsakovo nuomone, nėra visiškai jokio pagrindo automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos aiškinti ieškovo, kaip sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies, naudai. Draudimo liudijimuose yra aiškiai nurodyta, kad draudėjas savo parašu patvirtino, jog gavo ir perskaitė Taisykles, sutiko su jose nustatytomis sąlygomis. Ieškovui, kaip juridiniam asmeniui, taikytini didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Be to, analogiška nuostata dėl draudimo apsaugos automatinio nutrūkimo įtvirtinta ir draudimo liudijimuose, kuriuose suformuluotos individualios draudimo sutarties sąlygos (8 punktas).
2009 m. kovo 10 d. atsakovui priimant sprendimą dėl kredito limito sumažinimo, ieškovas nebuvo pranešęs apie UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus ir nebuvo pavedęs išieškoti skolos, nebuvo pateikęs atsiskaitymo istorijos, todėl atsakovas nepatvirtino ir negalėjo patvirtinti draudimo apsaugos galiojimo tęstinumo. Atsakovo teigimu, bendrų įmonės finansinių rodiklių žinojimas dar nereiškia, kad ta įmonė neatsiskaito su ieškovu pagal konkrečias sąskaitas, pažeisdama konkrečius atsiskaitymo terminus.
Atsakovas, remdamasis Taisyklių 3.9 punktu, nurodo, kad automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga, skirta draudimo apsaugos riboms apibrėžti, negali būti tapatinama su nedraudžiamuoju įvykiu. Draudimo įstatymo 77 straipsnis ginčo santykiams netaikytinas, nes šalys susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių jų tarpusavio santykiams. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai bando automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygą sieti su draudimo įmokos skaičiavimo mechanizmu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nenurodė, kad automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlyga yra netikėta (siurprizinė) (CK 6.186 straipsnis), todėl negali ja remtis kasaciniame teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Be to, su šia sąlyga ieškovas buvo tinkamai supažindintas.
2. Dėl CK 6.252, 6.1014 straipsnių, Draudimo įstatymo 75, 77, 82 straipsnių taikymo. Ieškovas draudimo sutartimi apdraudė rizikas, priklausančias kreditų draudimo grupei, ir jos yra susijusios su ieškovo vykdoma ūkine komercine veikla, todėl, remiantis Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sudaryta sutartis vertintina kaip didelių rizikų draudimo sutartis. Pagal Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalį nuostatos, įtvirtintos 75-97 straipsniuose, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip. Draudimo liudijimuose nurodyta, kad šalys susitaria netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius. Taigi ieškovas nesilaiko draudimo sutarties, turinčios šalių santykiams įstatymo galią (CK 6.189 straipsnis). Draudimo įstatymo 77, 82 straipsnių normos nėra imperatyvios, nes įstatymų leidėjas įtvirtino šalių teisę kitaip sureguliuoti savo santykius. Ieškovas nepagrįstai remiasi civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK teisės normomis (CK 6.252, 6.246–6.249 straipsniai), nes tarp šalių buvo susiklostę draudimo teisiniai santykiai, o tokiu atveju yra specialūs draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai: 1) nedraudžiamieji įvykiai, 2) draudžiamojo įvykio atsitikimas dėl įstatymuose nurodytos formos draudėjo kaltės, 3) draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, 4) kiti įstatymuose ir draudimo sutartyse numatyti atvejai. Sprendžiant dėl draudimo išmokos nemokėjimo pagrįstumo, reikia skirti atsisakymą mokėti draudimo išmoką nuo atleidimo mokėti draudimo išmoką, įtvirtintą CK 6.1014 straipsnyje. Konstatavus draudėjo tyčinius veiksmus, dėl kurių įvyko draudžiamasis įvykis, apskritai netaikytini draudimo sutarties reikalavimai, nes draudikas įstatymo jau ir taip yra atleistas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mažinti pagrindai nustatomi draudimo taisyklėse (Taisyklių 13.2, 13.3 punktai). Ieškovo nurodytame Draudimo priežiūros komisijos dokumente nustatyta, kad jame pateikta informacija yra tik bendro pobūdžio.
3. Dėl draudimo sutarties pažeidimo. Taisyklių 10.1, 10.2.1, 10.3 punktuose, draudimo liudijimų 9.1, 10 punktuose nustatytų pereigų vykdymas (ir terminų laikymasis) turi esminę reikšmę draudimo sutarties vykdymui. Pagal Taisyklių 2 punktą prekinio kredito draudimo sutarties draudimo objektas buvo ieškovo turtiniai interesai, susiję su prekinio kredito už pirkėjams pateiktas prekes apmokėjimu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Kreditų draudimo sutartys priskirtinos didelių draudimo rizikų draudimo sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nustatyta, kad ieškovas stipriai pažeidė draudimo sutartyje nustatytus terminus, ir šie pažeidimai vertintini kaip esminiai, nes jais buvo pažeistos esminės prekinio kredito draudimo sutarties sąlygos, apibrėžiančios draudiko prisiimtą draudimo riziką. Ieškovo–juridinio asmens, verslininko ir savo srities profesionalo, veikiančio savo rizika, visiškas aplaidumas vykdant draudimo sutartį negali būti pateisinamas patirties stoka ar kitokiomis aplinkybėmis. Pagal Taisyklių 13.2, 13.3 punktus draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką. Pažymėtina, kad ieškovas ne tik kad laiku nepranešė apie mokėjimo uždelsimus ir nepavedė išieškoti skolos, bet ir toliau tiekė prekes UAB „Hronas“ po 2009 m. kovo 24 d., didindamas patiriamą nuostolį. Dalies skolos grąžinimas ir mokėjimai, atlikti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 29 d. iki 2009 m. liepos 2 d., paneigia ieškovo teiginius dėl UAB „Hronas“ nemokumo 2008 m. pabaigoje. Pažymėtina, kad ieškovas pats pripažįsta, jog prekes tiekė jau nemokiai įmonei, tai neatitinka rūpestingo ir atidaus verslininko elgesio standartų. Ieškovas netinkamai aiškina Taisyklių 11.1 punktą, kuriuo reguliuojamas vienas iš galimų draudžiamųjų įvykių (tariamas nemokumas). Atsakovo teigimu, jeigu draudėjas nepateikia pavedimo išieškoti skolą arba padaro tai vėliau nei nurodytą dieną, nėra ir tariamo nemokumo, kaip draudžiamojo įvykio, ir šiuo atveju draudėjas galėtų pretenduoti į draudimo išmoką, jeigu įvyktų vienas iš kitų draudžiamųjų įvykių, nurodytų Taisyklių 11.2–11.6 punktuose, atsižvelgiant į kitas draudimo sutarties sąlygas. Net įvykus vienam iš Taisyklėse nurodytų draudžiamųjų įvykių, draudimo sutarties sąlygos taikytinos sistemiškai, taip pat ir įvertinus tas sąlygas, kurios suteikia teisę draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti (Taisyklių 13.2, 13.3 punktai).
4. Dėl kasacinio teismo praktikos taikymo ir proceso teisės normų pažeidimo. Atsakovas, remdamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, nurodo, kad ieškovas kasaciniame skunde nepagrindžia nurodomų kasacinio teismo nagrinėtų civilinių bylų ir šios bylos faktinių aplinkybių panašumo. Teismai nepažeidė CPK 185, 263 straipsnių ir kitų proceso teisės normų ir visapusiškai bei objektyviai ištyrė aplinkybes, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą. Teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir įvertinti kiekvieną byloje esantį įrodymai atskirai.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegijos procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.
Dėl prekinių kreditų draudimo sutarčių ypatumų
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2012 m. sausio 1 d.) VI skyriaus „Draudimo sutartis ir bendrasis draudimas“ 88 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad šio skyriaus pirmojo, antrojo ir trečiojo skirsnių nuostatos, reglamentuojančios draudimo sutartinius santykius, didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip (atitinkamai Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo momentu (2008 m. kovo 13 d.), 75 straipsnio 4 dalis). Draudimo įstatymo 10 straipsnio „Didelė draudimo rizika“ 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad draudimo rizika yra laikoma didele, kai ji priklauso šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 14, 15 punktuose nurodytoms draudimo grupėms, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla. Pagal Draudimo įstatymo 7 straipsnio „Draudimo šakos ir grupės“ 3 dalies 14 punkte įtvirtintą nuostatą kredito draudimas priskirtas ne gyvybės draudimo šakai.
Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas kredito draudimo, konkrečiai – prekinių kreditų draudimo atveju šios kategorijos draudimo sutarčių (angl. Credit insurance arba Trade credit insurance) atveju, turi būti suprantamas plačiau – ir draudikas, ir draudėjas yra savo srities profesionalai, sudarę itin rizikingą sutartį, išimtinai susijusią su verslu. Šiose sutartyse draudikui ypač svarbu, kad draudėjas savo įsipareigojimus vykdytų laiku ir tinkamai, nes priešingu atveju pirkėjo (prekių gavėjo) nemokumo rizika galėtų tapti tokia didelė, kad draudikas būtų nepajėgus ją prisiimti. Šiuo atveju svarbu įvertinti visų prekinių kreditų draudimo sutarties sąlygų visumą (taisyklių konstrukciją, pateiktų terminų apibrėžtis, pan.), taip pat atsižvelgti į pirmiau nurodytą prekinių kreditų draudimo teisinį kontekstą ir taip atskleisti tikrąją šalių valią bei kvalifikuoti automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygą.
Sutartyje numatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties ribas, t. y. detalizuoja draudimo sutarties objektą. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių arba savitų sąlygų nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Sąlygos, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką, yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu (draudėjo, draudiko), jos sąlygų laikymusi (pranešimas apie draudimo rizikos padidėjimą, pan.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013, taip pat yra išaiškinta, kad kredito draudimo sutartys Draudimo įstatyme priskirtos didelės draudimo rizikos sutartims (Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 7 straipsnio 3 dalies 14 punktas), o didelės rizikos draudimo sutarties atveju preziumuojama didesnė negu įprasta draudžiamojo įvykio tikimybė. Ši aplinkybė lemia poreikį draudimo sutartyje išsamiai aptarti rizikos valdymo ir paskirstymo klausimus bei nustatyti atitinkamas sutarties šalių interesų apsaugos priemones. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje pažymėjo, kad nors Draudimo įstatyme nustatyta, jog didelės rizikos sutarčių atvejais prioritetiškai taikomos draudimo sutarties sąlygos (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusios draudimo sutarties sudarymo datą, 75 straipsnio 4 dalis), tačiau draudimo sutarties sąlygos negali pažeisti bendrųjų sutarties laisvės principo ribų, t. y. negali prieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156 straipsnio 4 dalis, 6.157 straipsnis). Aiškinant ir taikant konkrečios draudimo sutarties sąlygas, visų pirma turi būti siekiama nustatyti, kokį turinį joms suteikė sutarties šalys, sudarydamos sutartį, atitinkamai draudimo sutarties sąlygose vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos autonomiškai, prioritetą teikiant sutartyje įtvirtintai jų reikšmei.
Kaip ne kartą yra pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Esminiai sutarčių aiškinimo principai – nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai – lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Tačiau, be subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010; teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013; kt.).
Byloje nustatyta, kad ginčo šalys (draudėjas – UAB „VBN Vilnius“ ir draudikas – Vokietijos bendrovė Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellscahft, veikianti per Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą) 2008 m. kovo 13 d. sudarė prekinių kreditų draudimo sutartį (draudimo grupė – kredito draudimas), draudimo objektas – nuostoliai dėl apdraustų sąskaitų neapmokėjimo (prekyba langų ir durų dalimis); sutarties galiojimo terminas: 2008 m. kovo 14 d. – 2009 m. kovo 13 d.; draudžiama apyvarta (draudimo suma) – 24 000 000 Lt. Šalys taip pat susitarė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo (Draudimo liudijimo (poliso) 8 punktas), t. y. draudimo apsaugos nutrūkimo prekiniams kreditams, atsirandantiems iš tolesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo: po 60 dienų nuo pirminės kredito termino pasibaigimo datos (8.1 punktas). Pranešimo apie mokėjimo uždelsimą terminas, jei draudikas yra suteikęs raštišką kredito limitą, po pirminės kredito termino pasibaigimo datos (dienomis) – per 45 dienas. Sutartis pratęsta 2009 m. kovo 13 d.; sutarties galiojimo terminas: 2009 m. kovo 14 d. – 2010 m. kovo 13 d.; draudžiama apyvarta (draudimo suma) (vidaus rinka su PVM) – 14 000 000 Lt.
Bylos duomenimis, draudikas ir draudėjas susitarė netaikyti Draudimo įstatymo 75–97 straipsnių nuostatų, reglamentuojančių draudimo sutartinius teisinius santykius (Draudimo įstatymo redakcija, galiojusi 2008 m. kovo 13 d., t. y. prekinių kreditų draudimo sutarties sudarymo metu). Kaip nurodyta Prekinių kreditų draudimo taisyklių Nr. 002 11 punkte, kredito limitas – maksimali kredito suma, kurią pirkėjui nustatė draudikas arba kurią pirkėjui nustatė pats draudėjas tais atvejais, kai savarankišką nustatymą leidžia sutartis ir jis nėra panaikintas draudiko. Taisyklių 2 punkte apibrėžtas draudimo objektas: sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka draudikas įsipareigoja kompensuoti draudėjo nuostolius, atsiradusius dėl skolų, kurių nebeįmanoma susigrąžinti dėl sutarties galiojimo metu atsitikusio draudžiamojo įvykio, už sutarties galiojimo metu pirkėjams pateiktas prekes ar suteiktas paslaugas. Draudikas suteikia draudimo apsaugą tik pirkėjų rizikoms, nurodytoms šioje sutartyje, ir tik nustatytais kredito limitais. Draudimo apsauga nebegalioja apdraustojo pirkėjo prekiniams kreditams, kylantiems iš tolimesnio prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, jei draudimo apsauga yra atšaukiama pagal Taisyklių 3.6 ar 6 punktus, arba įvyksta Taisyklių 11 punkte numatytas draudžiamasis įvykis, arba pasibaigia liudijimo galiojimas (3.9 punktas). Prekinių kreditų draudimo taisyklių 6 punkte „Automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas“ nustatyta, kad mokėtinos sąskaitos už prekes ar paslaugas, pateiktas ar suteiktas po to, kai ankstesnės apdraustos ar neapdraustos pirkėjo sąskaitos yra neapmokėtos, pasibaigus liudijimo 8.1 punkte numatytam terminui, yra nedraudžiamos, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas pranešė draudikui apie sąskaitų neapmokėjimą, nebent draudikas atskirai raštu patvirtino draudimo apsaugos galiojimo tęstinumą. Toks automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas netaikomas jau suteiktiems ir patenkantiems į esamą draudimo apsaugą prekiniams kreditams. Po draudimo apsaugos automatinio nutrūkimo sąskaitoms už paskesnį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą draudimo apsauga pagal anksčiau suderintas kredito valdymo procedūras yra vėl atnaujinama iki savarankiško limito, jeigu visa pirkėjo skola neviršija liudijimo 5 punkte numatytos savarankiško limito sumos, ir tik kai pirkėjas laiku apmoka visas ankstesnes sąskaitas, mokėtinas iki mokėjimo datos, bet nėra žinoma neigiamos informacijos apie šias sąskaitas pagal Taisyklių 10.2.1–10.2.4 punktus. Taisyklių 11 punkte apibrėžti draudžiamieji įvykiai. Draudžiamasis įvykis laikomas įvykusiu tada, kai apdraustų prekinių kreditų nebeįmanoma susigrąžinti.
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi pirkėjui UAB „Hronas“ iškelta bankroto byla. Pagal Prekinių kreditų draudimo taisyklių 11.2 punktą laikoma, kad prekinių kreditų nebeįmanoma susigrąžinti, kai pirkėjui teismas iškėlė bankroto bylą arba pirkėjas yra likviduojamas.
dėl automatinio prekinių kreditų draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos
Šešiasdešimties dienų apmokėjimo pradelsimo sąlyga yra įprastai taikoma tokio tipo draudimo sutartyse (kredito draudimas, angl. Credit insurance arba Trade credit insurance). Tikslas – tinkamai valdyti kredito riziką. Draudikas nurodyta sąlyga užsitikrina, kad draudėjas (prekių tiekėjas) bus apdairus ir tinkamai įvertins savo partnerių finansinę padėtį, taip pat pats aktyviai valdys kredito riziką. Ši sąlyga pagal bendrą praktiką turėtų būti laikoma nedraudžiamuoju įvykiu visiems naujiems teikimams tam pačiam pirkėjui, kuris yra praleidęs terminą prekėms apmokėti daugiau kaip 60 dienų. Esant tokiai sąlygai draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką dėl nedraudžiamojo įvykio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodytą sąlygą traktavo ne kaip nedraudžiamąjį įvykį, bet kaip draudimo apsaugos ribas (nors konkrečiu atveju tai neturėjo reikšmės galutiniam rezultatui dėl reikalavimo atmetimo).
Pagal CK 6.1009 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis gali būti nutraukta prieš joje nustatytą jos galiojimo terminą, jeigu po sutarties įsigaliojimo išnyko galimybės įvykti draudžiamajam įvykiui arba draudiminė rizika išnyko dėl aplinkybių, nesusijusių su draudžiamuoju įvykiu. Draudimo apsaugos nutraukimas konkrečiam tiekėjui (draudėjui) būtų problemiškas draudikui, nes draudimo sutarties esminė sąlyga ir yra draudimo apsauga. Vadinasi, nutraukus draudimo apsaugą, nutrūktų ir draudimo sutartis konkrečiam tiekėjui (draudėjui). Logiška išvada, kad, remiantis tuo pagrindu, būtų galima teigti, jog draudikas standartinėse sąlygose vienašališkai nustatė sutarties nutraukimą, kuris prieštarauja CK, tačiau priešingas aiškinimas (negalimumas nustatyti automatinio draudimo sutarties pasibaigimo sąlygos) padarytų kredito draudimą neįmanomą.
Aptariamosios kategorijos bylos yra naujos Lietuvos teismų praktikoje, todėl, nagrinėdamas šią bylą ir spręsdamas dėl draudiko atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taiko lyginamąjį metodą, t. y. atsižvelgia į tai, kokia praktika yra formuojama kitų valstybių nacionaliniuose teismuose. Pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją, šis teismas (vok. Bundesgerichtshof) dar nėra pasisakęs (angl. concerned) dėl draudimo sąlygos, numatančios automatinį draudimo apsaugos nutrūkimą vėlesniems tiekimams, pasibaigus 60 dienų po laiko, kada turėjo būti apmokėtas ankstesnis prekių tiekimas. Tačiau, kaip nurodė Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas, Koblenzo aukštesnysis apygardos teismas (vok. Oberlandesgericht) yra pasisakęs dėl panašios draudimo sutarties sąlygos, kaip kad yra nagrinėjamoje byloje (2010 m. sausio 15 d. sprendimas, bylos Nr. 10 U 376/09). Teismas sprendė dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo pasibaigus nurodytam terminui kaip dėl pradinio rizikos apribojimo, todėl atmetė reikalavimą apmokėti skolas, kurios susidarė iš sutarčių, sudarytų po to, kai draudėjas ir jo klientas (pirkėjas) pratęsė apmokėjimo terminą pagal ankstesnius sandorius. Kadangi dėl tokio pratęsimo buvo susitarta neinformavus draudiko, tai kartu reiškė ir aiškių sutartinių nuostatų pažeidimą. Šis faktas buvo pripažintas draudimo liudijimo turėtojo (draudėjo) pareigų pažeidimu. Kaip to padarinys, draudėjas prarado galimybę apmokėti sąskaitas, atsiradusias iki pažeidimo, nes nepateikė įrodymų, kad draudikas nebūtų padengęs šių įsiskolinimų, netgi ir tuo atveju, jeigu jis būtų informuotas apie termino pratęsimą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip pažymima Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktoje informacijoje, Vokietijos nacionalinėje teisėje terminai, turintys įtakos draudimo apsaugos riboms, gali būti skirstomi į draudimo rizikos nustatymą (angl. determinations of the insured risk) (vadinamasis pirminis rizikų ribojimas) arba draudimo rizikų pašalinimą (angl. exclusions of risks) (vadinamasis antrinis rizikų ribojimas), arba kaip draudėjo pareigas (angl. incumbencies of the insured). Pastarasis suprantamas kaip pareigos, numatytos sutartyje, kurių draudikas negali teisiškai priversti draudėjo vykdyti, tačiau kurios, jeigu yra pažeistos, gali lemti ribojimus arba netgi atsisakymą išmokėti draudimo išmoką dėl įvykusio draudžiamojo įvykio, tačiau tai savaime nelemia draudimo sutarties nutrūkimo. Jeigu draudimo sutarties sąlyga numato draudimo apsaugos pagal sutartį ribą, tai laikoma pirminiu rizikų ribojimu (dėl tokio atribojimo Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, pvz., 1986 m. rugsėjo 17 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 232/84; 1987 m. gruodžio 9 d. sprendime, bylos Nr. IVa ZR 155/86; 1992 m. gruodžio 2 d. sprendime, bylos Nr. IV ZR 135/91).
Pagal Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (oland. Hoge Raad der Nederlanden) pateiktą apibendrintą informaciją bylose, atmetant ieškinius dėl draudimo sumos išmokėjimo, draudikui remiantis automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga, taip pat pripažįstama galimybė šalims, sudarant kredito draudimo sutartį, susitarti dėl automatinio draudimo apsaugos pasibaigimo (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo (oland. Hoge Raad der Nederlanden) 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, bylos Nr. LJN BK4459, RvdW 2010/224).
Automatinė draudimo apsaugos pasibaigimo sąlyga Ispanijos teisėje ir teismų praktikoje laikoma sutarties termino ribojimu, taigi draudikas turi teisę atsisakyti apmokėti naujas sąskaitas, pateiktas pasibaigus nurodytam terminui (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2011 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje Nr. 2003/2008).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ pirkėjui UAB „Hronas“ po 2009 m. sausio 7 d. išrašytos sąskaitos yra nedraudžiamos (nedrausta suma 332 311,88 Lt), nes sąskaita Nr. S07-45067 (išrašyta 2008 m. rugsėjo 9 d.) nebuvo apmokėta per 60 dienų, kaip kad nurodyta Taisyklių 6 punkte bei draudimo liudijimo (serija EH Nr. 00757) 8.1 punkte (vadinamasis „automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas“). Bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė ir dėl to, kad automatinis draudimo apsaugos nutrūkimas taikytinas tik į ateitį, t. y. toms sąskaitoms, kurios išrašomos jau po automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo. Kartu pažymėtina, kad bankroto byla pirkėjui UAB „Hronas“, kaip jau buvo minėta, buvo iškelta 2009 m. lapkričio 23 d. (draudimo apsauga pagal 2008 m. kovo 13 d. sutartį nutrūko 2009 m. sausio 7 d.), taigi ši aplinkybė (bankroto bylos pirkėjui UAB „Hronas“ iškėlimas) neturi reikšmės Taisyklių 11.2 punkto taikymui. Neturi lemiamos reikšmės ir kredito limitas (jeigu jis nebuvo išnaudotas), sprendžiant dėl automatinio draudimo apsaugos nutrūkimo sąlygos, numatytos Taisyklėse ir draudimo liudijime, taikymo.
Dėl draudimo sutarties pažeidimo ir 86 881,47 Lt draudimo išmokos neišmokėjimo
Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ir šią ieškinio dalį, nurodė, kad seniausia atsakovui (draudikui Euler Hermes Kreditversicherungs-Aktiengesellschaft, veikiančiam per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą) pateikta sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2009 m. vasario 7 d., todėl pranešimas apie jos neapmokėjimą turėjo būti pateiktas iki 2009 m. kovo 24 d., o pavedimas išieškoti skolą – iki 2009 m. balandžio 8 d. Ieškovas pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimą išieškoti skolą pateikė 2009 m. balandžio 28 d., t. y. 35 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 20 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą. Bylą nagrinėję teismai šias aplinkybes (35 dienų pavėlavimas pranešti apie mokėjimo uždelsimą ir 20 dienų pavėlavimas pavesti išieškoti skolą) vertino kaip esminį draudimo sutarties pažeidimas (draudimo liudijimo 9.1, 10 punktai). Pagal Taisyklių 10.1 punktą draudėjas privalo nedelsdamas pranešti draudikui raštu, faksu arba tiesioginio elektroninio ryšio būdu apie bet kurio savo pirkėjo nemokumą. Draudėjas privalo užpildyti Draudiko pateiktą pranešimo apie pirkėjo nemokumą formą ir pateikti ją draudikui. Draudėjo pranešimas, pateiktas Taisyklių 11.1 punkte numatytu atveju, neatleidžia draudėjo papildomai nedelsiant pranešti draudikui apie kiekvieną Taisyklių 11.2–11.6 punktuose nurodytą aplinkybę. Taisyklėse nustatyta ir tai, kad draudikas atleidžiamas nuo įsipareigojimo išmokėti draudimo išmoką, nenutraukiant sutarties, jeigu draudėjas nevykdo kurių nors savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų. Draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu draudėjas nėra atsakingas už savo teisinių arba sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Jeigu draudėjas nevykdo įsipareigojimų draudikui rizikai sumažinti ar išvengti, draudikas nesirems teise atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių draudėjo įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsiradimui arba draudiko mokamos draudimo išmokos dydžiui (Taisyklių 13.3 punktas). Pagal Taisyklių 13.4 punktą, jeigu draudėjas, atsitikus draudžiamajam įvykiui, nevykdo bet kurių įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, išskyrus atvejus, kai šie įsipareigojimai neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tame pačiame punkte nurodyta ir tai, kad jeigu draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.
Iš to, kas nurodyta, matyti, kad pagal Taisykles draudimo liudijimų 9.1, 10 punktuose nustatytų 45 ir 60 dienų terminų pažeidimas savaime (ex facto) nesudaro pagrindo draudikui atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tačiau, turi būti vertinama, ar šie įsipareigojimai neįvykdyti dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo. Tais atvejais, kai draudėjas dėl tyčinės veikos ar didelio neatsargumo neįvykdo kokių nors savo įsipareigojimų draudikui, kurie turi būti vykdomi po draudžiamojo įvykio, draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką, jeigu šių įsipareigojimų nevykdymas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio atsiradimo nustatymui, nei draudiko mokėtinos draudimo išmokos dydžio nustatymui.
Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, pagal Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo pateiktą informaciją (vok. Bundesgerichtshof) vienoje iš bylų, spręstų 1992 m., šis teismas (1992 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 135/91) konstatavo esant pagrindą draudikui neišmokėti draudimo išmokos dėl to, kad draudėjas sutartyje nustatytu terminu nepranešė draudikui apie neapmokėtas sumas. Kaip sąlyga nemokėti kompensacijos buvo nurodytas draudėjo elgesys, t. y. sutarties sąlygų nevykdymas. Kitoje byloje (Vokietijos Federalinio Aukščiausiojo Teismo 1992 m. birželio 3 d. sprendimas byloje Nr. IV ZR 127/91) taip pat buvo spręsta dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką, nepriklausomai nuo to, ar nepranešta apie skolas buvo dėl jo kaltės ir nesuteikiant jam galimybės pateikti įrodymus, jog šis nepranešimas neturėjo įtakos nei draudžiamojo įvykio, nei nuostolių atsiradimui. Kartu, gautoje informacijoje pažymima, kad nėra aišku, ar būtent tokios pozicijos teismai laikysis ir pagal 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Draudimo sutarčių įstatymo nuostatas.
Ispanijoje, remiantis Draudimo sutarčių įstatymo 16 straipsniu, tokio pobūdžio sutarties pažeidimai nebūtų pagrindas draudikui neišmokėti draudimo išmokos, išskyrus, kai draudėjas veikė pažeisdamas įstatymą (angl. wrongdoing) arba nesąžiningai (žr., pvz., Ispanijos Aukščiausiojo Teismo (isp. Tribunal Supremo) 2000 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Nr. 851/2000, RJ/2000/7028).
Pagal Nyderlanduose įtvirtintą teisinį reguliavimą (Nyderlandų Civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalis) draudikas gali sutartyje nustatyti terminą, panaikinantį (angl. cancelling) teisę į draudimo išmokos išmokėjimą dėl atitinkamų pareigų, nurodytų šio straipsnio 1, 2 dalyse, tik tais atvejais, jeigu tai pažeis teisėtus draudiko interesus. Kartu atitinkamų terminų sąlyga, nurodyta Nyderlandų Civilinio kodekso 7:941 straipsnio 4 dalyje, gali būti paneigta, remiantis „nepriimtinumu“ (angl. unacceptability) teisingumo ir protingumo požiūriu (žr., pvz., Nyderlandų Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 17 d. sprendimą byloje LJN AU9717, NJ 2006/378).
Kartu pažymėtina, kad nurodyta teisinė problema panašiai sprendžiama ir pagal vadinamuosius Europos draudimo sutarčių teisės principus (angl. Principles of European Insurance Contract Law) (PEICL), konkrečiai – šių Principų 6:101 straipsnį „Pranešimas apie draudžiamąjį įvykį“ (angl. Notice of Insured Event). Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokėtina draudimo išmoka turi būti sumažinta tokia apimtimi, kuria draudikas įrodo, jog patyrė žalą dėl nepagrįsto vėlavimo (angl. The insurance money payable shall be reduced to the extent that the insurer proves that it has been prejudiced by undue delay). Kaip nurodoma Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare, atitinkamų terminų pranešti apie draudiminį įvykį pažeidimo klausimą nurodyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalies nuostata išsprendžia draudėjo naudai. Kadangi būtent draudikai dažniausiai remiasi pažeidimu pranešti apie draudžiamąjį įvykį, kaip pagrindu atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, tai būtent draudikams tenka pareiga įrodyti žalą, ką daugeliu atvejų draudikams yra per sudėtinga arba netikslinga (angl. inexpedient) padaryti. Antra, gali būti daroma išvada, kad draudimo išmokos sumažinimas yra vienintelė sankcija, numatyta Principų 6:101 straipsnio 3 dalyje. Taigi draudikams neturi būti leidžiama remtis pareigos pranešti apie draudžiamąjį įvykį terminų, nustatytų draudimo liudijime, pažeidimu, kaip sąlyga apskritai nemokėti draudimo išmokos. Europos draudimo sutarčių teisės principų komentare taip pat nurodoma, kad daugelio Europos valstybių draudimo teisėje draudikas turi teisę į žalos atlyginimą, jeigu draudėjas pažeidžia pareigą pranešti apie draudžiamąjį įvykį ir draudikas gali įrodyti, kad dėl to jis patyrė nuostolių. Kai kuriose jurisdikcijose draudikams suteikiama teisė nemokėti draudimo išmokos tik apgaulės (angl. fraud) arba tiesioginės tyčios (angl. direct intention; lot. dolus directus) atvejais.
Šią bylą nagrinėję teismai aplinkybes, susijusias su draudimo liudijimo 9.1, 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimu, vertino kaip pagrindą spręsti, kad draudikas (atsakovas) pagrįstai atsisakė išmokėti draudėjui (ieškovui) atitinkamą draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jeigu ieškovas būtų laiku pranešęs apie UAB „Hronas“ mokėjimo uždelsimus ir pavedęs išieškoti skolą, būtų buvusios galimybės anksčiau imtis skolos išieškojimo veiksmų ir taip sumažinti galimus nuostolius.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad draudimo liudijimo 9.1 ir 10 punktuose nurodytų terminų pažeidimas konkrečiu bylos atveju galėtų būti vertinamas kaip pagrindas mažinti išmokamos draudimo sumos dydį (draudiko patirtos žalos, kurią, remiantis CPK 178 straipsniu, jis turi įrodyti, dydžiu), bet ne kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Nagrinėjamoje byloje draudiko patirtos žalos klausimas nebuvo sprendžiamas, t. y. teismai nenustatinėjo, ar draudikas patyrė nuostolių (jų dydžio) dėl to, kad draudėjas 35 dienas pavėlavo pateikti pranešimą apie mokėjimo uždelsimą ir 20 dienų – pateikti pavedimą išieškoti skolą. Teisėjų kolegija nurodo, kad draudiko patirtų nuostolių dydžio nustatymas – tai fakto klausimas, sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas bylos faktų nenustatinėja, tai priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai, todėl teisėjų kolegija sprendžia panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovo draudimo išmoką, neišmokėtą dėl pavėluotų pranešimo apie mokėjimo uždelsimą ir pavedimo išieškoti skolą, ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad reikšdamas ieškinio reikalavimus ieškovas sutiko, jog visa draudimo išmoka, taip pat ir 86 881,47 Lt, mažintina atsižvelgiant į šalių susitarimą, kad draudėjui bus kompensuota tik 80 proc. patirtų nuostolių, taip pat į sutartą 1000 Lt franšizę.
Dėl reikalavimo priteisti palūkanas
Pareikšdamas ieškinį ieškovas prašė priteisti iš atsakovo ne tik 300 467,63 Lt draudimo išmokos, bet ir 4157,58 Lt palūkanų bei 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad byloje yra pagrindas spręsti dėl dalies draudimo išmokos (sumažintos draudiko patirtos žalos dydžiu) priteisimo, šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėjant iš naujo, bylos dalis dėl palūkanų priteisimo iš atsakovo, dėl ko šioje byloje teismai nepasisakė ir nesprendė, taip pat grąžintina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Teisėjų kolegijai nusprendus, kad kasacinis skundas tenkintinas iš dalies (dalis bylos dėl ieškovo pareikštų reikalavimų grąžintina nagrinėti iš naujo), keistina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl atsakovui iš ieškovo priteistų 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, sumažinant šias išlaidas iki 2250 Lt (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 18,09 Lt tokių išlaidų. Šios išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Atsakovas pateikė prašymą priteisti 12 143,50 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R1-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu ir 8.14 papunkčiu ir atsižvelgdama į atmestų ieškinio reikalavimų dalį, sprendžia atsakovo prašymą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš ieškovo 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CK 93 straipsnio 2 dalis, 5 dalis, 98 straipsnis).
Ieškovo ir atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (kiek tai susiję su ieškinio reikalavimais, kurių nagrinėjimas perduodamas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo) klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo dalis atmesti ieškinio reikalavimą priteisti ieškovui bendrai Lietuvos ir Vokietijos įmonei UAB „VBH Vilnius“ iš atsakovo įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančios per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, draudimo išmoką, neišmokėtą dėl pavėluotų pranešimo apie pirkėjo mokėjimo uždelsimą ir pavedimo išieškoti skolą, bei palūkanas ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį, kuria iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ priteista atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 3000 (tris tūkstančius) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, pakeisti ir išdėstyti taip:
Priteisti iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 2250 (du tūkstančius du šimtus penkiasdešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ atsakovui įmonei Euler Hermes Kreditversicherungs–Aktiengesellschaft, veikiančiai per įmonės Euler Hermes Kreditversicherungs AG Lietuvos filialą, 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.
Priteisti iš ieškovo bendros Lietuvos ir Vokietijos įmonės UAB „VBH Vilnius“ 18,09 Lt (aštuoniolika Lt 09 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Virgilijus Grabinskas
Gintaras Kryževičius
