Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-699/2018 Teisminio proceso Nr. 1-07-1-00409-2009-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.1.1; 1.2.19.4.2; 2.1.7.4.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,
nuteistajam K. V., jo gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,
nuteistajam S. K., jo gynėjui advokatui Ramūnui Plėščiui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko ir nuteistojo K. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio.
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžiu:
S. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių.
K. V. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) (už kyšio iš S. R. priėmimą) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; dėl kaltinimų pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 225 straipsnio 3 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl statybos ir remonto darbų viešųjų pirkimų) išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo darant šias nusikalstamas veikas. Iš K. V., vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuota valstybės naudai 1448,10 Eur (5000 Lt) kaip nusikalstamos veikos rezultatas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendis pakeistas.
K. V. nusikalstama veika iš BK 225 straipsnio 1 dalies (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) perkvalifikuota į BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Pakeista nuosprendžio aprašomoji dalis, nustatant, kad nuteistasis S. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), padarė priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistųjų S. K. ir K. V. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo K. V. kasacinį skundą atmesti, nuteistojo K. V. ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo S. K. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. S. K. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktorius, iš M. B. už neteisėtą veikimą – sudarymą galimybės M. B. 2009 m. gegužės 7 d. – 2009 m. rugpjūčio 27 d. organizuoti Suaugusiųjų mokymo centro 201 663 Lt (58 405,64 Eur) vertės stogo remonto ir 8856,48 Lt (2565,01 Eur) vertės papildomo remonto darbų viešojo pirkimo konkursą pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, taip sudarius sąlygą rangovei UAB,,L.“ neteisėtai laimėti šį konkursą, priėmė 1500 Lt (434,43 Eur) kyšį.
2. K. V. nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojas, (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos ir jos kolegijos narys, mero pavaduotojas, kurio veikla pagal nustatytas sritis niekaip nebuvo susijusi su statybomis, statybų projektavimo sąlygų rengimu, statybų leidimų išdavimu ar tokios veiklos kontroliavimu, būdamas atskaitingas tarybai ir miesto bendruomenei už savivaldybės veiklą, atsakingas už savivaldybės institucijų savivaldos teisių bei funkcijų įgyvendinimo bendruomenės interesais užtikrinimą ir tarybos kolegijos (valdybos), komitetų bei komisijų veiklos koordinavimą, turėdamas teisę (atstovaudamas tarybai, kolegijai ar merui) jiems priskirtais klausimais patarti savivaldybės administracijos direktoriui ir tik per jį vadovauti savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams bei kontroliuoti jų veiklą, tačiau pagal savo tarnybinius įgalinimus neturėdamas teisės tiesiogiai organizuoti ir kontroliuoti vykdomosios valdžios – savivaldybės administracijos institucijų valstybės tarnautojų veiklos, siekdamas S. R. ir jo atstovaujamos UAB „J.“ interesų patenkinimo sudarant sąlygas padidinti statomo pastato (duomenys neskelbtini), aukštingumą ir įrengti atskirą įėjimą bute (duomenys neskelbtini), nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, nuo 2008 m. kovo 31 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. daugybę kartų kalbėjosi su įvairiais savivaldybės darbuotojais, specialistais, ieškojo būdų, kaip pakeisti tai draudžiančius norminių teisės aktų sprendimus, darė poveikį už tai atsakingiems savivaldybės administracijos bei jos Architektūros ir urbanistikos ir Kultūros paveldo skyrių valstybės tarnautojams, neturėdamas tam įgaliojimų, tokiais su atsakingų tarnybinių pareigų atlikimu susijusiais neteisėtais veiksmais, taip pat 2008 m. spalio 10 d. neteisėtai priimdamas 5000 Lt (1448,10 Eur) iš S. R., sudarė sąlygas atsirasti viešųjų ir privačių interesų konfliktui, korupcinėms nusikalstamoms veikoms ir esminei žalai savivaldybės ir valstybės interesams, pavaldinių ir pašalinių asmenų akyse kūrė savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, sumenkino savivaldos prestižą ir akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą. Dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias teisės pažeidimams, iškraipytos savivaldybės, kaip valstybės institucijos, funkcijos ir veiklos principai.
3. S. K. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas savo paties ir K. V. suburta organizuota grupe sunkiam nusikaltimui – kyšininkavimui – nuolat daryti per M. B. iš statybos organizacijų vadovų už sudaromas sąlygas jiems laimėti viešųjų pirkimų konkursus per 17 kartų priėmė didesnės negu 250 MGL vertės kyšį – 128 700 Lt (37 274,10 Eur), iš kurių pats S. K. gavo 88 800 Lt (25 718,26 Eur), t. y. S. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje S. K. kaltinimo apimtį sumažino ir minėtus 17 nusikaltimo veiksmų iš kaltinimo pašalino, taip pat pašalino iš kaltinimo aplinkybę, jog S. K. minėtas nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuota grupe.
4. K. V. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas kaip organizatorius savo paties ir S. K. suburta organizuota grupe sunkiam nusikaltimui – kyšininkavimui – nuolat daryti, siekdamas turtinės naudos organizuotos grupės nariams, parengė organizuotos grupės veiklos planą, grupės nariams paskirstė užduotis, vadovavo bei koordinavo organizuotos grupės ilgai trunkančius neteisėtus veiksmus ir nuo 2007 m. birželio mėnesio iki 2009 m. rugsėjo 29 d. iš statybos organizacijų vadovų už sudaromas sąlygas jiems laimėti viešųjų pirkimų konkursus priėmė 128 700 Lt (37 274,10 Eur), iš kurių M. B. gavo 38 400 Lt (11 121,41 Eur), o S. K.– 90 300 Lt (26 152,69 Eur), t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje, 225 straipsnio 3 dalyje, be to, K. V. buvo kaltinamas tuo, jog tais pačiais veiksmais piktnaudžiavo tarnyba, viršijo savo įgaliojimus siekdamas turtinės ar kitos asmeninės naudos, kai nėra kyšininkavimo požymių, dėl to valstybė patyrė didelę žalą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, bet pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu K. V. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 225 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šias nusikalstamas veikas.
5. S. K. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį išteisintas, bet kasacinis skundas dėl to nepaduotas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių esmė
6. Pirmosios instancijos teismas K. V. nusikalstamą veiką, pareikštame kaltinime kvalifikuotą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, perkvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, jog į K. V., kaip savivaldybės mero pavaduotojo, funkcijas įėjo ir nusiskundimų dėl savivaldybės darbuotojų veiksmų priėmimas iš gyventojų, į kuriuos jis turėjo reaguoti, duoti privalomus nurodymus savivaldybės darbuotojams, o tai reiškia, jog K. V. turėjo pakankamai įgalinimų spręsti S. R. verslo problemas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad K. V. pastangos padėti spręsti S. R. asmenines ir verslo problemas nelaikytinos neteisėtomis, o pinigų priėmimas už tai laikytinas kyšio gavimu.
7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos. K. V., kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo, veikla niekaip nebuvo susijusi su statybomis, statybų projektavimo sąlygų rengimu, statybų leidimų išdavimu ar tokios veiklos kontroliavimu. Jis, kaip mero pavaduotojas, šiais klausimais miesto gyventojų priimti negalėjo, taip pat jis neturėjo įgaliojimų imtis veiksmų tokiems klausimams spręsti. Tuo atveju, jeigu tokie asmenys šiais klausimais būtų kreipęsi, K. V. juos privalėjo nukreipti pas kitus savivaldybės vadovus ar darbuotojus, kurie turėjo reikiamus įgaliojimus spręsti tokius klausimus. Be to, K. V., būdamas mero pavaduotojas, savivaldybės tarybos ir jos kolegijos narys, nors turėjo teisę (atstovaudamas tarybai, kolegijai ar merui) jam priskirtais klausimais patarti savivaldybės administracijos direktoriui ir tik per jį vadovauti savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams bei kontroliuoti jų veiklą, tačiau neturėjo teisės tiesiogiai organizuoti ir kontroliuoti vykdomosios valdžios – savivaldybės administracijos institucijų valstybės tarnautojų veiklos. Išduodant statybos leidimą ir projektavimo sąlygų sąvadus objektams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo pažeisti įstatymų ir teisės aktų reikalavimai. Toks K. V. veikimas S. R. ir jo atstovaujamos UAB „J.“ interesais negali būti pripažintas teisėtu veikimu, nes peržengė jam suteiktų įgaliojimų ribas ir buvo nukreiptas į teisės aktų reikalavimams prieštaraujančių S. R. tikslų įgyvendinimą. K. V., veikdamas tokiu būdu, tokiais su atsakingų tarnybinių pareigų atlikimu susijusiais neteisėtais veiksmais, taip pat neteisėtai priimdamas pinigus iš S. R., sudarė sąlygas atsirasti viešųjų ir privačių interesų konfliktui, korupcinėms nusikalstamoms veikoms ir esminei žalai savivaldybės ir valstybės interesams, taip pavaldinių ir pašalinių asmenų akyse kūrė savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, sumenkino savivaldos prestižą ir akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, dėl to didelę neturtinę žalą patyrė valstybė, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias teisės pažeidimams, iškraipytos savivaldybės, kaip valstybės institucijos, funkcijos ir veiklos principai. Šiuose nuteistojo K. V. veiksmuose yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pakeitė šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir K. V. nusikalstamą veiką iš BK 225 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 228 straipsnio 2 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija).
8. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos – kyšio priėmimo per M. B. iš UAB,,L.“ direktoriaus A. K. už galimybę laimėti Suaugusiųjų mokymo centro remonto viešojo pirkimo konkursą – faktines aplinkybes, buvo nenuoseklus, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje S. K. inkriminuotą veiką, už kurią jis gavo iš M. B. 1500 Lt (434,43 Eur) kyšį, įvardijo kaip neteisėtą veikimą ir neveikimą vykdant įgaliojimus, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog S. K. priėmė iš M. B. 1500 Lt (434,43 Eur) kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, šios išvados iš esmės nemotyvuodamas. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad S. K., neteisėtai patvirtindamas viešojo pirkimo paraiškas, neteisėtai leisdamas pirkimų organizatorei vykdyti viešojo pirkimo procedūras, neteisėtai pasirašydamas rangos sutartis, nebuvo pasyvus nusikalstamų procesų, vykstančių savivaldybėje, stebėtojas, bet pats atliko jo kompetencijai priskirtus veiksmus, suprasdamas jų neteisėtumą, aktyviai veikė, kad neteisėtu būdu vykdomas viešasis konkursas būtų laimėtas su juo suderinto asmens, kad būtų pasirašytos rangos sutartys ir pagal jas būtų pervesti pinigai, t. y. už kyšį neteisėtai veikė, vykdydamas savo įgaliojimus, kad būtų patenkinti kyšio davėjo interesai. Dėl to šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį pakeitė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, jog S. K. priėmė iš M. B. 1500 Lt (434,43 Eur) kyšį būtent už neteisėtą veikimą, o šios aplinkybės pakeitimas S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeičia.
III. Kasacinių skundų argumentai
9. Kasaciniu skundu Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Saulius Verseckas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
9.1. Teismai nepagrįstai nepripažino, jog dėl K. V. veiksmų – kišimosi į viešųjų pirkimų konkursų organizavimą savivaldybėje, nurodant viešuosius pirkimus turinčias laimėti statybų bendroves, – kilo įstatymo reikalaujami padariniai – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, kurie yra būtinas piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos požymis, ir nusprendė, kad jo veika negali būti kvalifikuota ir pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į kasacinėje praktikoje suformuluotus didelės neturtinės žalos nustatymo kriterijus, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir K. V. nepagrįstai išteisino (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis).
9.2. Abiejų instancijų teismai iš esmės pripažino, kad iš byloje esančių telefoninių pokalbių įrašų, vaizdo įrašų, taip pat kitų faktinių duomenų matyti, jog K. V., būdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojas, darė tam tikrą įtaką savivaldybėje vykdomiems viešiesiems pirkimams, su kitais savivaldybės darbuotojais spręsdamas, kokios statybų bendrovės turėtų dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, bet byloje nėra duomenų, neginčytinai patvirtinančių, kad K. V. žinojo apie (M. B. ar kitų asmenų) gaunamus kyšius, ir būtent ši aplinkybė lemia, kad dėl K. V. veiksmų nekilo BK 228 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai – didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
9.3. Pagal byloje nustatytas aplinkybes K. V., darydamas įtaką savivaldybėje vykusiems viešiesiems pirkimams, veikė akivaizdžiai neteisėtai, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, aiškiai suvokė tokio savo neteisėto veikimo pobūdį ir to siekė (veikė tiesiogine tyčia). Dėl to savivaldybėje buvo įsigalėjusi tvarka, kad jos administracijos darbuotojai bei tarybos nariai darydavo įtaką viešiesiems pirkimams, spręsdavo, kas konkrečiai turi tapti nugalėtojais viename ar kitame objekte skelbiamuose remonto darbų viešuosiuose pirkimuose, tai nuosprendyje pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Šie K. V. veiksmai buvo nukreipti į ypač svarbią valstybės ir savivaldybės veiklos sritį – viešuosius pirkimus, kurių paskirtis užtikrinti skaidrų, racionalų ir efektyvų valstybės ir savivaldybės lėšų panaudojimą, sudarant galimybes visiems norintiems ūkio subjektams lygiomis teisėmis teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauti juose, taigi jis sudarė sąlygas pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymu nustatytą viešųjų pirkimų vykdymo tvarką, konfidencialumo bei nešališkumo reikalavimus, pagrindinius pirkimų principus ir tikslus, be to, jie buvo ne vienkartiniai, bet nuolatiniai, sistemingi. K. V. ėjo aukštas pareigas savivaldybėje ir buvo miesto savivaldybės mero pavaduotojas, todėl tokiais savo neteisėtais veiksmais pavaldinių ir pašalinių asmenų akyse kūrė savivalės, įstatymų nepaisymo ir nebaudžiamumo sistemą, parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams, sumenkino savivaldos prestižą ir akivaizdžiai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą. K. V. neteisėti veiksmai darant įtaką savivaldybėje vykdytiems viešiesiems pirkimams padarė didelę neturtinę žalą valstybei, nes buvo pažeisti valstybės deklaruojami įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principai, neužkirstas kelias teisės pažeidimams, iškraipytos savivaldybės, kaip valstybės institucijos, funkcijos ir veiklos principai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitą K. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kai jis siekė patenkinti S. R. interesus (sudaryti sąlygas padidinti pastato aukštingumą ir įrengti atskirą įėjimą į butą), į kasacinėje praktikoje suformuluotus didelės neturtinės žalos pripažinimo kriterijus jau atsižvelgė.
9.4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pripažinti, kad K. V., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, padarė didelę neturtinę žalą jo vadovaujamai institucijai ir valstybei, šios klaidos neištaisė, į esminius prokuroro skundo argumentus neatsakė.
9.5. S. K. buvo kaltinamas pagal BK 225 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) sunkiu tęstiniu korupciniu nusikaltimu – netiesiogiai per M. B. iš kaltinime nurodytų rangovų per 18 kartų priėmus didesnės negu 250 MGL vertės, iš viso 128 700 Lt (37 274,10 Eur), kyšį, iš kurių jis pats asmeniškai gavo 90 300 Lt (26 152,69 Eur), bet pirmosios instancijos teismas S. K. pripažino kaltu tik dėl vieno iš 18 nusikalstamos veikos veiksmų – netiesioginio 1500 Lt (434,43 Eur) kyšio priėmimo per M. B. iš UAB „L.“ atstovo A. K. už neteisėtą neveikimą – sudarymą galimybės M. B. atlikti Suaugusiųjų mokymo centro stogo remonto ir papildomo remonto viešojo pirkimo konkurso organizavimą, ir jo veiką perkvalifikavo iš BK 225 straipsnio 3 dalies į 225 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija). Teismas pripažino, kad vertinant S. K. pareikštą kaltinimą yra ypač svarbūs M. B., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai, tačiau iš esmės šio asmens parodymus atmetė, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus ir padarė neteisingas išvadas, o tai lėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą ir neteisėtą bei nepagrįstą S. K. veikos perkvalifikavimą bei neteisingos bausmės paskyrimą.
9.6. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl pirmosios instancijos teismo atlikto M. B. parodymų vertinimo teisingumo, pažymėjo, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai; kad M. B., kuris buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai reikalauja griežtesnio patikrinimo, jų vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys; kad M. B. parodymų nepatvirtina operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino S. K. pareikšto kaltinimo apimtį. Tačiau šis teismas visiškai nepasisakė dėl konkrečių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo ginčijami konkretūs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai, atmetant M. B. parodymus. Kaip antai, prokuroro apeliaciniu skundu buvo prašoma įvertinti ir pirmosios instancijos teismo neįvertintus bylos įrodymus, kurie taip pat patvirtina kitus kaltinime nurodytus S. K. veiksmus netiesiogiai priimant kyšius. Tai ir duomenys, gauti BPK 158 straipsnyje nustatyta tvarka, taip pat ir liudytojo V. R. parodymai, kuris, M. B. veikiant pagal BPK 158 straipsnio tvarka priimtą nutartį, dalyvavo kaip tarpininkas tarp S. K. ir M. B. Iš V. R. parodymų matyti, kad jie įsitikinę, kad išaiškėjo tik veiksmai su UAB „L.“, kai kyšį davė jos vadovas A. K., o dėl kitų rangovų, davusių kyšius, jie yra tikri, kad jie „neparduos“, t. y. nepraneš apie naujus ir, jų manymu, dar neatskleistus kyšių davimo ir priėmimo faktus. M. B. netgi patariama dėl veiksmų su UAB „L.“ prisiimti kaltę („Sako, turi tik „L.“, daugiau nieko neturi, sako, bet tegu dėl „L.“ per daug nesigina, vieną tik ir užkabins.“). Apeliacinės instancijos teismas neįvertino ir to, kad nagrinėjamojoje byloje gynyba ir kaltinamieji turėjo visas galimybes įgyvendinti savo teises viso bylos proceso metu pateikdami liudytojui M. B. klausimų, ginčydami jo parodymų patikimumą ir reikšdami su minėtų teisių įgyvendinimu susijusius prašymus. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad apkaltinamojo nuosprendžio pagrindimas net iš esmės vieno asmens parodymais nėra pagrindas kvestionuoti proceso teisingumą, jeigu kaltinamasis turėjo galimybę pats ar padedamas gynėjo įgyvendinti savo gynybos teises dėl šių parodymų ir suteikiama pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimus parodymų davimo metu arba vėliau procese (pvz., 2002 m. liepos 2 d. sprendimas byloje S. N. prieš Švediją; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360/2007). Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniu skundu ir dėl M. B. parodymų vertinimo.
9.7. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tai esminis BPK pažeidimas, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai, tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Šios apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalys negali būti pripažintos teisėtomis ir pagrįstomis, todėl naikintinos, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
10. Kasaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 12 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:
10.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių pažeidimus, nes neteisingai įvertino įrodymus, tai lėmė nepagrįstą ir neteisėtą jo veiksmų, kaip nusikalstamų, kvalifikavimą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Tuos pačius byloje surinktus įrodymus abiejų instancijų teismai įvertino iš esmės skirtingai, vieno teismo išvados, padarytos vertinant įrodymus, paneigia kito teismo nuosprendžio argumentus dėl nusikalstamų veikų, numatytų tiek BK 225 straipsnio 1 dalyje, tiek ir BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių buvimo jo veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai nenustatęs kyšininkavimo požymių jo veikoje, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad jis veikė viršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribas, todėl nepagrįstai taikė BK 228 straipsnio 2 dalį.
10.2. Apeliacinės instancijos teismas, sprendimą dėl kasatoriaus įgaliojimų viršijimo grįsdamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), klaidingai interpretavo šiuos teisės aktus, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir ignoravo įstatymų viršenybės principą (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d., 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. spalio 29 d., 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Savivaldybės tarybos sprendimuose nustatytos kuravimo sritys įtvirtina tik papildomas specializuotas mero pavaduotojo pareigas, t. y. kuruoti savivaldybės įstaigas ir įmones, savivaldybės administracijos rengiamus tarybos sprendimus atitinkamose srityse, tačiau šie sprendimai nepanaikino kitų jo, kaip savivaldybės tarybos nario, pareigų ir teisių, įtvirtintų visų pirma Vietos savivaldos įstatyme. Joks savivaldybės tarybos sprendimas neriboja ir negali riboti mero pavaduotojo, tuo labiau savivaldybės tarybos nario, savivaldybės politiko, teisės priiminėti miesto savivaldybės teritorijos fizinius ar juridinius asmenis, priimti jų skundus, o nagrinėjant šiuos skundus, kreiptis į bet kurį valstybės ar savivaldybės tarnautoją, siekiant išsiaiškinti, ar jų priimti sprendimai teisingi. Savivaldybės tarybos nario statusas ir kompetencija įtvirtinti Vietos savivaldos įstatyme, kuris ne tik kad leidžia, bet ir įpareigoja (23 straipsnio 5 punktas) savivaldybės tarybos narį nuolat bendrauti su rinkėjais ir ne rečiau kaip vieną kartą per metus atsiskaityti rinkėjams reglamento nustatyta tvarka. Taigi, ne viršydamas įgaliojimus, bet vykdydamas įstatymą tarybos narys turi susitikinėti su rinkėjais, nagrinėti gautus rinkėjų pasiūlymus, pareiškimus, skundus ir, jeigu reikia, kreiptis į savivaldybės teritorijoje esančių įmonių, organizacijų, įstaigų vadovus dėl keliamų klausimų sprendimo. Savivaldybės mero pavaduotojas negali turėti mažiau teisių ir pareigų nei bet kuris kitas savivaldybės tarybos narys. Be kita ko, savivaldybės tarybos narys – mero pavaduotojas turi teisę vienas ar su kitais tarybos nariais rengti savivaldybės tarybos sprendimų projektus visose srityse (24 straipsnio 2 punktas) ir jokios jam, kaip mero pavaduotojui, priskirtos kuravimo sritys šios teisės negali riboti. Šiuo atveju byloje nustatyta tai, kad kasatorius, būdamas mero pavaduotojas, kaip savivaldybės tarybos narys, vykdydamas tiesiogines savo funkcijas, kreipėsi į savivaldybės tarnautojus, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkami jų priimti sprendimai yra teisingi. Visi teisme kaip liudytojai apklausti savivaldybės tarnautojai nurodė, kad jokio spaudimo priimant sprendimus kasatorius nedarė ir nurodymų priimti neteisėtus sprendimus nedavė. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus veiksmų tariamą neteisėtumą nuosprendyje argumentavo ir tuo, jog iš byloje esančios Kultūros paveldo departamento ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistų išvados matyti, jog, išduodant statybos leidimą ir projektavimo sąlygų sąvadus objektams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo pažeisti įstatymų ir teisės aktų reikalavimai. Tačiau teismas neįvertino objektyvių faktinių duomenų, kad minėtas statybos leidimas išduotas seniai iki byloje nagrinėjamų kasatoriui inkriminuotų veiksmų, t. y. 2006 m., ir dėl šio statybos leidimo išdavimo jokių veiksmų kasatorius neatliko. Byloje nesant duomenų apie neteisėtus kasatoriaus veiksmus, vien tik siekis įstatymais leistomis priemonėmis padėti išspręsti prašančiajam rūpimą problemą, susijusią su savivaldybės viešojo administravimo institucijų veikla, tiksliau, gyventojo teigimu, minėtų institucijų valdininkų neveiklumu, negali būti laikoma nusikalstama veika, o tuo labiau tokia, kuri padaro didelę neturtinę žalą valstybei. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas (duomenys neskelbtini) tarybos sprendimo traktavimas pažeidžia ne tik mero pavaduotojo – tarybos nario teises, bet ir savivaldybės gyventojų teisę pasirinkti pageidaujamą ar jų rinktą politiką, į kurį jie pageidauja kreiptis, sprendžiant jiems rūpimus klausimus. Būtent tokias išvadas, nagrinėdamas tariamo kasatoriaus įgaliojimų viršijimo aplinkybes, padarė pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis ir nustatęs, kad nėra jokių įrodymų, kad kasatorius veikė viršydamas savo įgaliojimus, kad būtų vertęs kurį nors darbuotoją atlikti kokius nors neteisėtus veiksmus, todėl jo veikos negalima laikyti piktnaudžiavimu tarnyba BK 228 straipsnio prasme.
10.3. Abiejų instancijų teismai kasatoriaus K. V. iš nusikalstamos veikos gautą asmeninę naudą, kaip būtiną nusikaltimų, numatytų BK 225 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, požymį, grindė pinigų iš S. R. gavimo faktu. Šią aplinkybę teismai laikė nustatyta remdamiesi S. R. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais bei byloje esančiais telefoninių pokalbių, vaizdo ir garso įrašais. Tačiau šių duomenų gavimo aplinkybės kelia didelių abejonių dėl jų atitikties įrodymų leistinumo reikalavimui, o S. R. duotų parodymų jį apklausiant apeliacinės instancijos teisme dėl STT pareigūnų jam ir kitiems liudytojams daryto spaudimo ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos patvirtina visos S. R. sulaikymo ir apklausų aplinkybės, teismas nepatikrino juos deklaratyviai atmesdamas kaip subjektyvius, taigi nenustatė visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Kasatorius niekada neneigė, jog iš S. R. pasiskolino 2000 Lt (579,24 Eur) porinkiminiam vakarui organizuoti, ir šie parodymai jokiais kitais įrodymais nebuvo paneigti. Tuo metu vyko rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą ir kasatorius kandidatavo juose. Apie tai aiškiai žinojo ir S. R., jis pats dalyvavo vakarėlyje, būdamas pakankamai turtingas verslininkas, valdęs ne vieną įmonę, objektyviai galėjo paremti tokį vakarėlį suteikdamas paskolą. Kad tokios rinkimų kampanijos metu buvo rengiami atitinkami vakarėliai, visuotinai žinoma iš žiniasklaidos. Rinkimų kampanijos vakarėlis vyko (duomenys neskelbtini), tačiau už kavinę buvo pageidaujama sumokėti iš anksto, todėl ir buvo išsakytas priekaištas pasižadėjusiam suteikti lėšų, bet sutartu laiku to nepadariusiam S. R. žinute „Tu mane išdūrei“. Kasatoriaus parodymus dėl perduotos pinigų sumos ir jų paskirties apeliacinės instancijos teisme patvirtino pats S. R., kurio anksčiau duotais parodymais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiam teismui S. R. duotus parodymus įvertino kaip subjektyvius ir jais nesirėmė, taip pat nesiėmė jokių priemonių tokiems parodymams patikrinti, nuosprendyje visiškai nevertino S. R. (kartu ir liudytojo R. R.) nurodytų parodymų pakeitimo priežasčių ir todėl be pagrindo šiuos parodymus atmetė. Nors kasatorius buvo sekamas ir buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių nuo 2007 m. gruodžio 20 d., ir tai daroma daugiau nei pusantrų metų, tyrėjai prie bylos nepridėjo daugumos jo telefoninių pokalbių su S. R., susijusių su rinkimais, net nepaisant 2014 m. kovo 17 d. teismo prašymo pateikti visą medžiagą, susijusią su kasatoriaus telefoniniais pokalbiais jų fiksavimo ir kaupimo metu, arba tokios medžiagos sunaikinimo protokolus, o būtent tuose pokalbiuose esama pakankamai informacijos, kokiu tikslu buvo gauti pinigai iš S. R.
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
11. Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko ir nuteistojo K. V. kasaciniai skundai atmestini.
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, įrodymų vertinimo ir BPK nuostatų laikymosi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka
12. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ir punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 2, 3 dalys). Taigi kasacinių skundų argumentai, kurie iš esmės skiriami byloje nustatytoms aplinkybėms paneigti, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
13. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
14. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apelianto skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, jog skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.
15. Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių šio teismo priimtą nuosprendį reikėtų naikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba bylą nutraukti, neturi teisinio pagrindo.
Dėl prokuroro kasacinio skundo
16. Prokuroro pareikštas prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka iš esmės argumentuojamas tuo, kad šis teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą dėl M. B. parodymų vertinimo, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma skunde, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš S. K. pareikšto kaltinimo buvo nepagrįstai pašalinta 17 veiksmų ir jo veika neteisėtai ir nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 225 straipsnio 3 dalies į BK 225 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.
17. Iš bylos duomenų matyti, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, laikantis rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, priimtas nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismo atlikto įrodymų vertinimo motyvai išdėstyti nepažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu pareikštą ir teisme nagrinėjamą kaltinimą S. K. ir M. B. kaltinami kaip nusikaltimo vykdytojai (bendravykdytojai); apie tai, kad būtent S. K. pasiūlė imti iš rangovų atstovų po 6 proc. rangos sutarties sumos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė M. B., kuris taip pat tvirtina, kad asmeniškai perdavė S. K. dalį kaip kyšį gautų pinigų – 90 300 Lt (26 152,69 Eur). Teismas nurodė negalintis besąlygiškai remtis M. B. parodymais, nes jis suinteresuotas mažinti savo atsakomybės dalį, o apkaltinamąjį nuosprendį grįsti parodymais asmens, kuris pats darė nusikaltimus ir yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, galima tik ta apimtimi, kuria jo parodymus patvirtina kiti objektyvūs įrodymai.
18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat konstatavo, kad iš esmės pagrindinis įrodymų šaltinis šioje byloje, kuriuo buvo grindžiami S. K. ir K. V. pareikšti kaltinimai, yra BK 391 straipsnio pagrindu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės M. B. nurodyti faktiniai duomenys, o vertinant M. B. parodymų objektyvumą ir savarankiškumą, reikšminga aplinkybė yra jo paties procesinė padėtis.
19. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo bei paties atlikto papildomo įrodymų tyrimo metu ištirtų įrodymų – M. B., nuteistųjų S. K., K. V., liudytojų statybos bendrovių (rangovų) atstovų V. R., L. R., S. L., A. U., A. G., E. V., A. K., R. S., R. I., A. A., P. T., L. S., G. A. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu atliktų operatyvinių veiksmų – K. V., S. Č., A. K. naudojamų mobiliojo ryšio telefonų telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos kontrolės, K. V. veiksmų ir pokalbių fiksavimo jo tarnybiniame kabinete, ikiteisminio tyrimo veiksmų neatskleidžiant savo tapatybės, M. B. įrašinėjant pokalbius su S. K. ir kitais asmenimis, metu užfiksuotų pokalbių įrašus (kuriuose užfiksuoti įvairių asmenų, taip pat ir S. K. bei K. V., pokalbiai apie viešuosius pirkimus), viešųjų pirkimų specialisto išvadą – visumą, nuosprendyje išsamiai juos aptaręs ir atskleidęs jų turinį, konstatavo, kad S. K., eidamas (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, nesilaikė pats ir neužtikrino, kad jo vadovaujamoje institucijoje būtų laikomasi Valstybės tarnybos įstatymu nustatytų valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojų veiklos etikos principų, Viešųjų pirkimų įstatymu nustatytos viešųjų pirkimų vykdymo tvarkos, konfidencialumo bei nešališkumo reikalavimų, pagrindinių pirkimų principų ir pirkimų tikslų, t. y. tyčia neatliko savivaldybės administracijos direktoriaus, valstybės tarnautojo, funkcijų, kurias jis privalėjo atlikti vykdydamas įgaliojimus viešųjų pirkimų srityje. Tačiau kartu teismas konstatavo, kad įrodymų, patvirtinančių M. B. parodymus apie tai, jog S. K. reguliariai iš rangovų už jiems sudaromas sąlygas laimėti viešųjų pirkimų konkursus per M. B. imdavo 2/3 gautų kyšių ir taip per 17 kartų iš rangovų gavo 88 800 Lt (25 718,26 Eur) dydžio kyšį, byloje nėra. Taip pat nėra jokių neginčytinų faktinių duomenų, kad su kyšių gavimu iš statybų bendrovių vadovų buvo susijęs K. V.
20. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas priimtame nuosprendyje, priešingai nei teigia kasatorius, motyvuotai pasisakė dėl atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį M. B. parodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismų išvados dėl S. K. pareikšto kaltinimo apimties sumažinimo ir K. V. išteisinimo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų nagrinėjamoje byloje padarytos įvertinus įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai.
21. BPK 320 straipsnio 3 dalis įpareigoja apeliacinės instancijos teismą bylą patikrinti tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šio reikalavimo nereikia suprasti kaip įpareigojimo apeliacinės instancijos teismui pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, pavyzdžiui, gali būti nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra aiškiai nereikšmingi, nepagrįsti, pateikiami piktnaudžiaujant. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai išnagrinėti apeliacinį skundą bei tinkamai motyvuoti apeliacinės instancijos teismo priimamą sprendimą apimtis gali keistis atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, apskundimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymų pobūdį, konkretumą, tikslumą, priimamo sprendimo rūšį. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas priimamo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, jeigu skundas atmetamas, nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 331, 332 straipsniai). Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje motyvuotai atmetė prokuroro apeliacinio skundo argumentus. Taigi, priešingai nei teigia prokuroras, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų nepažeidė.
22. Ikiteisminis tyrimas dėl M. B. buvo nutrauktas 2010 m. gruodžio 20 d., jis BK 391 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 225 straipsnio 3 dalyje (kyšio priėmimo iš viešuosius pirkimus laimėjusių įmonių atstovų), kaip padėjęs atskleisti organizuotos grupės nusikalstamas veikas.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje nustatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų patikimumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad teismai turi atsargiau vertinti tokio asmens parodymus apie jo paties ir kitų bendrininkų vaidmenį ir reikšmę padarant nusikaltimą, skirti didesnį dėmesį jų objektyvumui ir pripažinti juos įrodymais tik tada, kai jie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinami kita bylos medžiaga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQwLzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-340/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-340/2006">2K-340/2006</a>, 2K-177/2008, 2K-7-2-699/2016).
24. BK 2 straipsnio (kuriame įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neabejotinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas kaltu tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas, serija A, Nr. 146, byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 byloje Telfner prieš Austriją ir kt.). Nekaltumo prezumpcijos principo (įtvirtinto Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje) svarbi dalis yra nuostata, kad visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Ši nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su dėl kiekvienos inkriminuojamos nusikalstamos veikos surinktų duomenų (įrodymų) visumos vertinimu. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, bylą nagrinėjant teisme esamų abejonių nėra galimybės pašalinti, apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negali būti priimamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-128-699/2017).
25. Prokuroro prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nes, pasak prokuroro, šis teismas nepagrįstai nepripažino, kad dėl K. V. veiksmų buvo padaryta didelė žala, iš esmės grindžiamas argumentais dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei įrodymų, taip pat ir M. B. parodymų, vertinimo. Dėl tokių argumentų palikimo nenagrinėtų arba / ir jų atmetimo motyvai išdėstyti kasacinėje nutartyje pirmiau, dėl to iš naujo dėl jų nepasisakoma.
26. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais, tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuriomis atmestas prokuroro kasacinis skundas dėl didelės neturtinės žalos K. V. veiksmuose nustatymo bei M. B. parodymų vertinimo, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra teisinio pagrindo. Kasatorius BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimus iš esmės grindžia nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu, tačiau kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nereiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Tai, kad žemesnių instancijų teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti.
Dėl nuteistojo K. V. kasacinio skundo
27. Nuteistojo K. V. prašymas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti, nes, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai nenustatęs kyšininkavimo požymių jo veikoje, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad jis veikė viršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribas, todėl nepagrįstai taikė BK 228 straipsnio 2 dalį, iš esmės grindžiamas faktinių aplinkybių (pinigų iš S. R. gavimo tikslo) neigimu, nesutikimu su teismų pateiktu įrodymų (S. R. parodymų) vertinimu bei argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo teisės aktus, reglamentuojančius savivaldybės politiko veiklą.
28. Pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) baudžiamoji atsakomybė kyla valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai priėmęs, pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį, reikalavęs ar provokavęs jį duoti už teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus.
29. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelę žalą patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Ši veika, padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu nebuvo kyšininkavimo požymių, kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
30. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant bylas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, kurie nepriklausė kaltininko kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti, ir kt. Pagal teismų praktiką savanaudiškas piktnaudžiavimas nėra kyšininkavimas; piktnaudžiavimo atveju gaunama nauda, tačiau ne ją priimant, pažadant, susitariant priimti, reikalaujant ar provokuojant kitą asmenį duoti, pavyzdžiui, pinigus, ir už tai neatliekant jokių teisėtų ar neteisėtų veiksmų (ar neveikiant) kito asmens naudai. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo gauna turtines vertybes ar paslaugas, kurias kitas asmuo jam perduoda ar suteikia ne už konkrečių veiksmų atlikimą (ar neatlikimą) vykdant įgaliojimus, BK 225 straipsnis netaikomas. Tokia veika, atsižvelgiant į kitas nustatytas byloje aplinkybes, kvalifikuojama kaip piktnaudžiavimas. Kyšiu nelaikomas asmens papirkinėjimas tikintis įgyti jo palankumą, gauti kokią nors paramą, išvengti galimų nemalonumų ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2009, 2K-531/2011, 2K-38/2012, 2K-325/2012, 2K-194-2013).
31. Šioje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai teisiškai įvertino K. V. veiksmus. Pirmosios instancijos teismas K. V. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį motyvuodamas tuo, jog į K. V., kaip savivaldybės mero pavaduotojo, funkcijas įėjo ir nusiskundimų dėl savivaldybės darbuotojų veiksmų priėmimas iš gyventojų, į kuriuos jis turėjo reaguoti, duoti privalomus nurodymus savivaldybės darbuotojams, o tai reiškia, jog K. V. turėjo pakankamai įgaliojimų spręsti S. R. verslo problemas.
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad šios pirmosios instancijos teismo išvados yra neteisingos, nes K. V., kaip savivaldybės mero pavaduotojo, veikla nebuvo susijusi su statybomis, statybų projektavimo sąlygų rengimu, statybų leidimų išdavimu ar tokios veiklos kontroliavimu, be to, jis neturėjo teisės tiesiogiai organizuoti ir kontroliuoti vykdomosios valdžios – savivaldybės administracijos institucijų valstybės tarnautojų veiklos, taigi toks K. V. veikimas S. R. ir jo atstovaujamos bendrovės interesais peržengė jam suteiktų įgaliojimų ribas ir buvo nukreiptas į teisės aktų reikalavimams prieštaraujančių S. R. tikslų įgyvendinimą, todėl K. V. nusikalstamą veiką iš BK 225 straipsnio 1 dalies perkvalifikavo į BK 228 straipsnio 2 dalį.
33. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo argumentais ir išvadomis dėl K. V. veiksmų kvalifikavimo.
34. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnyje nustatyta, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 27 d. įstatymo redakcija) 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos veiklos tvarką ir formas nustato šis įstatymas ir savivaldybės tarybos veiklos reglamentas; 21 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad mero pavaduotojas atlieka savivaldybės tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus. (Duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos veiklos reglamento 129 punkte (kaip ir šiuo metu galiojančio (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinto (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos veiklos reglamento 141 punkte), be kita ko, nustatyta, kad mero pavaduotojai atlieka tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus. (Duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl savivaldybės mero pavaduotojų veiklos sričių nustatymo“ buvo nustatytos savivaldybės mero pavaduotojui K. V. šios veiklos sritys (funkcijos): 1) rūpintis gyventojų bendrosios kultūros ugdymu, turizmo, etnokultūros puoselėjimu, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga, plėtoti kūno kultūrą ir sportą; 2) planuoti ir koordinuoti informacinės visuomenės plėtros procesus, kuruoti nevyriausybines organizacijas; 3) vykdyti kitus savivaldybės mero pavedimus. Tos pačios veiklos sritys (funkcijos) savivaldybės mero pavaduotojui K. V. buvo nustatytos ir (duomenys neskelbtini) savivaldybės tarybos (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini).
35. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų turinį, padarė pagrįstas išvadas, kad K. V., kaip (duomenys neskelbtini) savivaldybės mero pavaduotojo, veiklos sritys nebuvo susijusios su statybomis, statybų projektavimo sąlygų rengimu, statybų leidimų išdavimu ar tokios veiklos kontroliavimu. Be to, K. V., būdamas mero pavaduotojas, savivaldybės tarybos ir jos kolegijos narys, nors turėjo teisę (atstovaudamas tarybai, kolegijai ar merui) jam priskirtais klausimais patarti savivaldybės administracijos direktoriui ir tik per jį vadovauti savivaldybės administracijos struktūriniams padaliniams bei kontroliuoti jų veiklą, neturėjo teisės tiesiogiai organizuoti ir kontroliuoti vykdomosios valdžios – savivaldybės administracijos institucijų valstybės tarnautojų veiklos. Tačiau iš byloje esančių telefoninių pokalbių bei vaizdo ir garso įrašų, padarytų K. V. darbo kabinete, matyti, kad K. V., siekdamas patenkinti S. R. interesus, t. y. siekdamas sudaryti sąlygas padidinti pastato (duomenys neskelbtini) aukštingumą ir įrengti atskirą įėjimą į butą (duomenys neskelbtini), daugybę kartų kalbėjosi su įvairiais savivaldybės darbuotojais, specialistais, ieškojo būdų, kaip pakeisti tai draudžiančius norminių teisės aktų sprendimus, darė poveikį už tai atsakingiems savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams, taip pat neteisėtai priėmė pinigus iš S. R. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks K. V. veikimas S. R. ir jo atstovaujamos UAB „J.“ interesais negali būti pripažintas teisėtu veikimu, nes peržengė jam suteiktų įgaliojimų ribas ir buvo nukreiptas į teisės aktams prieštaraujančių S. R. reikalavimų įgyvendinimą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad tokie K. V. neteisėti veiksmai sudarė sąlygas atsirasti viešųjų ir privačių interesų konfliktui, korupcinėms nusikalstamoms veikoms ir esminei neturtinei žalai savivaldybės ir valstybės interesams.
36. Tokie K. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis nuteistojo kasacinio skundo argumentais, naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir bylą nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko ir nuteistojo K. V. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Sigita Jokimaitė
Aldona Rakauskienė
