Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-27-746/2015
Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00604-2012-8
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1;
1.2.14.5.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus, Viktoro Aiduko, Rimos Ažubalytės, Aurelijaus Gutausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,
išteisintajam V. S. (V. S.),
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį, V. S. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu V. S. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį vieneriems metams.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartimi nuteistojo V. S. apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistojo V. S. kasacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis panaikinta ir baudžiamoji byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu V. S. buvo nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą.
V. S., turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – E. M. priklausantį 55 000 Lt (15 929,10 Eur) vertės automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia, piktnaudžiaudamas savo pažįstamos E. M. pasitikėjimu, susitarė nupirkti iš jos šį automobilį už 55 000 Lt (15 929,10 Eur), iš anksto pažadėjęs atsiskaityti grynaisiais pinigais po automobilio išregistravimo. Jis, žinodamas, kad tokios pinigų sumos neturi ir savo pažado netesės, 2012 m. balandžio 18 d., apie 13.00 val., kartu su E. M. atvyko į VĮ „Regitra“ Vilniaus filialą, kur savo draugės A. D. vardu su E. M. sudarė transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už sutartą sumą, o išregistravus jį, E. M. pasakė, kad tokios didelės pinigų sumos su savimi nesivežioja. Jis kartu su nukentėjusiąja automobiliu BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvyko į Vilniaus r., Lavoriškes, kur V. S. neva turėjo susitikti su nenustatytu verslo partneriu, skolingu jam 60 000 Lt (17 377,20 Eur), tačiau susitikimui neįvykus, nes pastarasis neva neatvyko, jis su E. M. nuvyko į Vilniuje, Ukmergės pl. 177 esančią „Statoil“ degalinę, kur, naudodamasis elektronine bankininkyste nešiojamajame kompiuteryje neva pervedė iš savo banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios banke DNB, į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, 55 000 Lt (15 929,10 Eur), žinodamas, kad jo banko sąskaitoje šios pinigų sumos nėra. V. S. taip suklaidino E. M., kuri, patikėjusi apgaule, perdavė jam automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį jis 2012 m. balandžio 19 d. 16.08 val. VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, Lentvario g. 7, kartu su A. D. užregistravo šios vardu ir, neatsiskaitęs su E. M., 2012 m. balandžio 20 d. 13.39 val. šį automobilį už 37 000 Lt (10 715,94 Eur) pardavė G. K., kuris tą pačią dieną jį užregistravo savo vardu, o į E. M. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke AB „Swedbank“, pervedė 5000 Lt (1448,10 Eur). Taip jis apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 55 000 Lt (15 929,10 Eur) vertės E. M. priklausantį automobilį BMW 320 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Apeliacinės instancijos teismas, 2014 m. kovo 4 d. nuosprendyje, nurodęs, kad V. S. veiksmuose nebuvo tyčios apgaule įsigyti automobilį, t. y. jis neturėjo ketinimo nemokėti už nupirktą automobilį, nesiėmė veiksmų tam, kad nuslėptų savo asmens tapatybę ar pasislėptų, dažnai skambindavo ir rašydavo nukentėjusiajai trumpąsias žinutes, pripažino skolą, tikėdamasis, kad greitai atsiskaitys, ir pervedė dalį – 13 000 Lt (3765,06 Eur) – pinigų, o nukentėjusios apsisprendimui veikti taip, kaip ji veikė, V. S. veiksmai nepadarė lemiamos įtakos, taip pat kad nenustatyta, jog V. S. kokiais nors iki tol buvusiais veiksmais būtų įgijęs E. M. pasitikėjimą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl apgaulės esmingumo yra neteisinga, o tarp V. S. ir E. M. „yra civiliniai teisiniai santykiai ir jų kriminalizavimas yra perdėtas“. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, V. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Taškūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje esančių faktinių duomenų, jų neanalizavo ir, išteisindamas V. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Kasatoriaus teigimu, iš baudžiamojoje byloje esančių įrodymų ir jais nustatytų aplinkybių, matyti, kad V. S. automobilio pirkimo–pardavimo sutarties su E. M. sudarymo metu automobilio vertę – 55 000 Lt (15 929,10 Eur) – atitinkančių lėšų neturėjo, šią aplinkybę žinojo, tačiau sąmoningai apie tai nepasakė nukentėjusiajai, jai apgaule nurodydamas, kad iš savo banko sąskaitos, kurioje iš tikrųjų nebuvo tokių lėšų, imitavo 55 000 Lt (15 929,10 Eur) pervedimą į šios sąskaitą ir, siekdamas, kad ji patikėtų apgaule, fiktyvų pinigų pervedimą įvykdė matant nukentėjusiajai. Nukentėjusioji E. M., patikėjusi apgaule, V. S. perdavė automobilį. Pasak kasatoriaus, nukentėjusioji nurodė, kad ji leido V. S. užregistruoti automobilį VĮ „Regitra“ nesumokėjus jai pinigų, nes jį pažįsta nuo vaikystės ir juo pasitikėjo. V. S. suvokė, kad dėl tokios apgaulės nukentėjusioji buvo suklaidinta ir dėl to jam pardavė automobilį. E. M. parodė, kad, jei būtų žinojusi, kad automobilio pardavimo metu V. S. neturės pinigų ir iš karto su ja neatsiskaitys, automobilio jam nebūtų pardavusi. Vadinasi, kasatoriaus nuomone, V. S. panaudota apgaulė buvo esminė, nes ji turėjo įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui dėl automobilio pardavimo. Be to, kasatorius pažymi, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad po automobilio užvaldymo V. S. ir toliau naudojo apgaulę, siekdamas išlaikyti užvaldytą turtą, nes, suvokdamas, kad lėšų atsiskaityti už automobilį neturi, nukentėjusiajai melagingai žadėjo sumokėti pinigus kurdamas išgalvotas istorijas, kurios įtikintų nukentėjusiąją, kad jis turi reikiamas lėšas. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas, aptardamas subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, nevertino ir ignoravo tai, jog V. S., neatsiskaitęs su nukentėjusiąja už įsigytą automobilį, neketino jai grąžinti automobilio, nes praėjus dviem dienoms nuo automobilio užvaldymo, t. y. 2012 m. balandžio 20 d., jis automobilį pardavė G. K. už daug mažesnę sumą – 37 000 Lt (10 715,94 Eur), o gautus pinigus panaudojo kitoms savo reikmėms; nukentėjusiajai apie automobilio pardavimą jis nepranešė. Tai, kad V. S. neturėjo rimtų ketinimų atsiskaityti su E. M., patvirtina taip pat tas faktas, kad jis iki šiol nėra visiškai su ja atsiskaitęs. Anot kasatoriaus, tai, kad V. S. po kurio laiko pervedė nukentėjusiajai 13 000 Lt (3765,06 Eur) ir pasirašė 50 000 Lt (14 481 Eur) neprotestuotiną vekselį nukentėjusiosios tėvui, nepanaikina jo kaltės, nes turtą jis įgijo apgaule ir taip siekė jį išlaikyti. Taigi, kasatoriaus tvirtinimu, E. M. buvo suklaidinta dėl V. S. ketinimų atsiskaityti už įgyjamą turtą piktnaudžiaujant pasitikėjimu. V. S. savo tyčiniais, sąmoningais ir kryptingais veiksmais suvokė apgaule iš esmės suklaidinęs nukentėjusiąją, neteisėtai ir neatlygintinai, savo naudai neteisėtai įgijo svetimą turtą – automobilį, numatė, kad dėl jo veikos nukentėjusioji patirs turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė.
Kasatorius nurodo, kad, nors V. S. nuo nukentėjusiosios nenuslėpė savo asmenybės, pripažino skolą ir jos dydį, nesislapstė, jo veiksmai buvo tyčiniai, nes jis sąmoningai klaidino nukentėjusiąją žadėdamas iki automobilio pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo atsiskaityti už jį iš karto grynaisiais pinigais, nors žinojo, kad reikiamos pinigų sumos neturi, ir neketino su ja atsiskaityti. Pasak kasatoriaus, V. S. elgėsi nesąžiningai, suvokdamas savo veiksmų pasekmes, ir norėjo taip veikti; jis savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad nukentėjusiajai be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų sunku atkurti pažeistas teises.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji skubėjo kuo greičiau parduoti automobilį, nes pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad nebuvo jokios skubos pardavinėti automobilį ir, jei būtų žinojusi, kad V. S. neturi pinigų atsiskaityti už jį, automobilio nebūtų pardavusi. Be to, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad nei nukentėjusioji, nei jos tėvas nereikalavo grąžinti jiems automobilį, jie sutiko palaukti atsiskaitymo, priėmė iš V. S. vekselį, nors nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš V. S. reikalavo grąžinti automobilį gegužę, bet jai buvo pranešta, kad jis yra Baltarusijoje, Minske. V. S. 2012 m. gegužės 10 d. susitiko su nukentėjusiosios tėvu ir pasirašė vekselį, kuriuo V. S. įsipareigojo nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. sumokėti 50 000 Lt (14 481 Eur). V. S. 2012 m. gegužės 10 d. nukentėjusiajai pasakė, kad pasistengs grąžinti 50 000 Lt (14 481 Eur), o blogiausiu atveju – grąžins automobilį. Anot nukentėjusiosios, V. S. iki 2012 m. gegužės 10 d. nesiūlė grąžinti automobilio. Pasak kasatoriaus, nukentėjusiosios tėvas V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dukra pardavinėjo automobilį BMW už 55 000 Lt (15 929,10 Eur), sakė, kad jai pavyko parduoti jį už šią sumą ir tik gegužę pasakė, kad V. S. su ja neatsiskaitė – pervedė tik 5000 Lt (1448,10 Eur), o vėliau – dar 8000 Lt (2316,96 Eur). Jis (V. M.) buvo susitikęs su V. S. ir šis sakė turįs problemų bei žadėjo per savaitę atsiskaityti, todėl kitą dieną jie pasirašė 50 000 Lt (14 481 Eur) vekselį ir sutarė, kad per savaitę V. S. sumokės pinigus arba grąžins automobilį. V. M. su dukra reikalavo grąžinti automobilį, tačiau V. S. jiems sakė, kad automobilis yra servise. V. S. taip pat sakė, kad pinigai yra banke, tačiau „Sodra“ juos areštavo, bei minėjo, kad jam yra skolingi verslo partneriai. V. S. buvo atvažiavęs pas jį (V. M.) į darbą ir sakė, kad draugas tuoj atveš pinigus, tačiau šis taip ir neatvažiavo. Kartu kasatorius pažymi, kad 2012 m. gegužės 8 d., kai nukentėjusioji reikalavo grąžinti automobilį, V. S. jį jau buvo pardavęs G. K., tačiau šią aplinkybę nuo nukentėjusiosios nuslėpė apgaulingai nurodydamas, kad automobilis yra Baltarusijoje servise ir kad tuo atveju, jei jis nesumokės pinigų, grąžins jį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir ignoravo V. S. nukentėjusiajai 2012 m. balandžio 25–gegužės 15 d. rašytas trumpąsias žinutes, kuriose jis, jau pardavęs automobilį, žinodamas, kad banko sąskaitoje visą tą laiką pinigų neturėjo, jai melavo, kad pinigai yra rezervuoti, jo sąskaita užblokuota, todėl važiuos aiškintis į banką, kad buvo banke ir išsiaiškino, kad jo sąskaitą užblokavo „Sodra“, ir pan. Kasatoriaus tvirtinimu, nors baudžiamojoje byloje yra vykdomojo rašto kopija, iš kurios matyti, kad notarė A. P. 2012 m. sausio 3 d. pagal jį reikalauja išieškoti iš P. M. vekselio turėtojui V. S. nesumokėtus 133 000 Lt (38 519,46 Lt), ši aplinkybė nešalina V. S. baudžiamosios atsakomybės, nes automobilio įsigijimo metu ši skola jam nebuvo grąžinta ir negauta objektyvių duomenų, kad ji turėjo būti grąžinta iki tos dienos.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, netinkamo BK 182 straipsnio 2 dalies pritaikymo nagrinėjant V. S. baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl nurodytų baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, teigia, kad: nukentėjusioji nurodė, kad ji leido V. S. užregistruoti automobilį VĮ „Regitra“ nesumokėjus jai pinigų, nes jį pažįsta nuo vaikystės ir juo pasitikėjo; E. M. parodė, kad, jei ji būtų žinojusi, kad automobilio pardavimo metu V. S. neturi pinigų ir iš karto su ja neatsiskaitys, ji jam automobilio nebūtų pardavusi; apeliacinės instancijos teismas nevertino ir ignoravo tai, jog V. S., neatsikaitęs su nukentėjusiąja už įsigytą automobilį, neketino jai grąžinti automobilio, nes praėjus dviem dienom nuo automobilio užvaldymo, t. y. 2012 m. balandžio 20 d., automobilį pardavė G. K. už daug mažesnę sumą – 37 000 Lt (10 715,94 Eur), o gautus pinigus panaudojo kitoms savo reikmėms; nukentėjusiajai apie automobilio pardavimą jis nepranešė; apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji skubėjo kuo greičiau parduoti automobilį, nes pirmosios instancijos teisme ji parodė, kad nebuvo jokios skubos pardavinėti automobilį ir, jei būtų žinojusi, kad V. S. neturi pinigų atsiskaityti už jį, automobilio nebūtų pardavusi; apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad nei nukentėjusioji, nei jos tėvas nereikalavo grąžinti jiems automobilio, jie sutiko palaukti atsiskaitymo, priėmė iš V. S. vekselį; nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad iš V. S. reikalavo grąžinti automobilį gegužę, bet jai buvo pranešta, kad jis yra Baltarusijoje, Minske; V. S. 2012 m. gegužės 10 d. susitiko su nukentėjusiosios tėvu ir pasirašė vekselį, kuriuo V. S. įsipareigojo nuo 2012 m. gegužės 11 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. sumokėti 50 000 Lt (14 481 Eur); V. S. 2012 m. gegužės 10 d. nukentėjusiajai pasakė, kad pasistengs grąžinti 50 000 Lt (14 481 Eur), o blogiausiu atveju – grąžins automobilį; anot nukentėjusiosios, V. S. iki 2012 m. gegužės 10 d. nesiūlė grąžinti automobilio; nukentėjusiosios tėvas V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dukra pardavinėjo automobilį BMW už 55 000 Lt (15 929,10 Eur), kad jai pavyko parduoti jį už šią sumą, ir tik gegužę pasakė, kad V. S. su ja neatsiskaitė – pervedė tik 5000 Lt (1448,10 Eur), o vėliau – dar 8000 Lt (2316,96 Eur); V. M. buvo susitikęs su V. S., šis sakė turįs problemų ir žadėjo per savaitę atsiskaityti, todėl kitą dieną jie pasirašė 50 000 Lt (14 481 Eur) vekselį ir sutarė, kad per savaitę V. S. sumokės pinigus arba grąžins automobilį; V. M. su dukra reikalavo grąžinti automobilį, tačiau V. S. jiems sakė, kad automobilis yra servise; V. S. buvo atvažiavęs pas V. M. į darbą ir sakė, kad draugas tuoj atveš pinigus, tačiau šis taip ir neatvažiavo; apeliacinės instancijos teismas nevertino ir ignoravo V. S. nukentėjusiajai 2012 m. balandžio 25–gegužės 15 d. rašytas trumpąsias žinutes, kuriose jis, jau pardavęs automobilį, žinodamas, kad banko sąskaitoje visą tą laiką pinigų neturėjo, jai melavo, kad pinigai yra rezervuoti, jo sąskaita užblokuota, todėl važiuos aiškintis į banką, kad buvo banke ir išsiaiškino, jog jo sąskaitą užblokavo „Sodra“, ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo įstatymo taikymu.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje esančių faktinių duomenų, jų neanalizavo ir, išteisindamas V. S. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.
Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kaltininko apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Kaltininkas, ketindamas nesumokėti už, pavyzdžiui, įgyjamą automobilį, jau sudarant pirkimo–pardavimo sutartį visai neketina vykdyti susitarimo sumokėti sutartą sumą, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai ir daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Toks asmens savo ketinimų nutylėjimas ir sutarties sąlygų vykdymą imituojantys veiksmai yra kitos sutarties šalies apgaulė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-462/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-462/2013">2K-462/2013</a>).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad: nukentėjusioji E. M. V. S. pažįsta nuo vaikystės; nukentėjusioji pasitikėjo V. S. sąžiningumu, todėl 2012 m. balandžio 18 d. sudarant automobilio pirkimo–pardavimo sutartį nereikalavo iš anksto ar sutarties sudarymo metu sumokėti pinigų; V. S., žadėdamas pirkti nukentėjusiosios automobilį, iki sandorio sudarymo pažadėjo atsiskaityti už automobilį grynaisiais pinigais iš karto po sandorio sudarymo; V. S., žinodamas, kad automobilio pirkimo–pardavimo metu jo banko sąskaitoje nėra pakankamai pinigų – 55 000 (15 929,10 Eur) – sumokėti už perkamą automobilį, šią informaciją nuslėpė nuo nukentėjusiosios ir šiai matant imitavo 55 000 Lt (15 929,10 Eur) pervedimą elektroninės bankininkystės būdu į jos banko sąskaitą; jei nukentėjusioji būtų žinojusi, kad V. S. neturi pakankamai pinigų ir iš karto neapmokės už jos parduodamą automobilį, ji šio jam nebūtų pardavusi. Taigi V. S. piktnaudžiavo nukentėjusiosios pasitikėjimu, t. y. panaudojo vieną iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą. Kasacinėje praktikoje konstatuota, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai šalys žodžiu ar raštu sutaria dėl vienokių sutarties sąlygų, tačiau viena iš šalių vienašališkai, neinformavusi kitos šalies, keičia sutarties sąlygas ir neatsiskaito už įgytą turtą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-462/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-462/2013">2K-462/2013</a>). Pažymėtina ir tai, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog teismai konstatavo, kad nuteistojo apgaulė piktnaudžiaujant nukentėjusiosios pasitikėjimu buvo esminė, t. y. nukentėjusiosios suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turėjo lemiamą įtaką jos apsisprendimui perduoti parduodamą automobilį kaltininkui.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad V. S., apgaule užvaldęs nukentėjusiosios automobilį, vėliau apgaule vengė atsiskaityti su nukentėjusiąja už automobilį. V. S., suvokdamas, kad neturi lėšų atsiskaityti už automobilį, nukentėjusiajai E. M. kurį laiką vis žadėjo sumokėti pinigus, išgalvodamas įvairias istorijas apie neva turimus pinigus; 2012 m. balandžio 20 d. automobilį už 37 000 Lt (10 715,94 Eur) V. S. pardavė G. K., apie automobilio pardavimą nukentėjusiajai nepranešė, o už parduotą automobilį gautus pinigus panaudojo savo reikmėms, skoloms kitiems asmenims grąžinti; V. S. 2012 m. balandžio 20 d. nukentėjusiajai pervedė 5000 Lt (1448,10 Eur); nukentėjusioji E. M. 2012 m. gegužės 8 d. iš V. S. reikalavo grąžinti automobilį, tačiau šis pasakė, kad automobilis yra autoservise Baltarusijoje, Minske; V. S. 2012 m. gegužės 11 d. nukentėjusiosios tėvui išrašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo pripažino 50 000 Lt (14 481 Eur) skolą ir įsipareigojo ją grąžinti iki 2012 m. gegužės 14 d.; V. S. nukentėjusiajai teigė pasistengsiąs sumokėti 50 000 Lt (14 481 Eur), o blogiausiu atveju grąžinsiąs automobilį; V. S. 2012 m. gegužės 18 d. nukentėjusiajai pervedė 8000 Lt (2316,96 Eur). Vėliau V. S., jo paties tvirtinimu, siekdamas grąžinti nukentėjusiajai automobilį, susitarė su G.. K., kad šį automobilį pirks iš jo už 45 000 Lt (13 032,90 Eur), ir pažadėjo dalį sutartos sumos (5000 Lt (1448,10 Eur) pervesti elektroninės bankininkystės būdu į G. K. banko sąskaitą, tačiau to nepadarė. G. K. nustojo bendrauti su V. S.
Taigi, išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai konstatavo, kad byloje akivaizdūs objektyvieji V. S. sukčiavimo požymiai. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo ar mažesnės pinigų sumos sumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti už daiktą, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014).
Šioje nutartyje minėta, kad V. S. nuslėpė nuo nukentėjusiosios esminę informaciją apie savo nemokumą pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, o siekdamas išvengti atsiskaitymo su nukentėjusiąja ir suvokdamas, kad tam neturi realių galimybių, toliau apgaudinėjo nukentėjusiąją, ne kartą žadėdamas sumokėti sutartą pinigų sumą ir kartu pasakodamas išgalvotas istorijas apie neva turimus pinigus. Paminėtina ir tai, kad V. S. nukentėjusiosios automobilio pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ne savo vardu. Tokia situacija vertintina kaip esmingai pasunkinusi galimybes nukentėjusiajai apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka.
Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K-161/2013). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas ne tik remiantis kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis.
Išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nuomone, V. S. veikos objektyviosios aplinkybės atspindi ir subjektyviąją pusę – tiesioginę tyčią, t. y. tai, kad V. S. suvokė, jog sąmoningai, tyčia apgaule esmingai klaidina nukentėjusiąją dėl ketinimo sumokėti už jos jam parduodamą automobilį visą suderėtą 55 000 Lt (15 929,10 Eur) sumą ir taip neteisėtai bei neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl jo veikos nukentėjusioji patirs turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė. Be to, jis savo veiksmais tyčia sudarė tokias sąlygas, kad nukentėjusiosios pažeistų teisių atkūrimas be teisėsaugos įsikišimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų pasunkintas. Tai, kad V. S. praėjus kuriam laikui po automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo nukentėjusiajai pervedė 13 000 Lt (3765,06 Eur) ir jos tėvui išrašė 50 000 Lt (14 481 Eur) neprotestuotiną vekselį, kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, „jo kaltės nešalina, nes turtą [jis] įgijo apgaulės būdu ir taip siekė jį išlaikyti“.
Taigi visas V. S. elgesys rodo, kad jis siekė neteisėtai apgaule įgyti minimą nukentėjusiosios turtą ir didžiąją dalį jo įgijo: vietoje sutartų 55 000 Lt (14 481 Eur) per du kartus pervedė tik 13 000 Lt (3765,05 Eur), byloje nėra duomenų, kad V. S. vėliau atsiskaitė su nukentėjusiąja, pasak prokuroro, „iki šiol jis nėra visiškai atsiskaitęs už automobilį“.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog V. S. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėties. Dėl to apeliacinės instancijos teismo 2014 m. kovo 4 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas.
Dėl bausmės
Nuteistasis V. S. savo 2013 m. balandžio 13 d. apeliaciniame skunde prašė, nenustačius teisinio pagrindo priimti jo byloje išteisinamąjį nuosprendį, skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. 2013 m. liepos 9 d. kasaciniame skunde V. S. prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. S. vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, be kita ko, nuosprendyje nurodė, kad kaltininkas dirba, anksčiau neteistas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nukentėjusioji atsisakė civilinio ieškinio. Apeliacinės instancijos teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartyje, be kita ko, nurodė, kad V. S. padarė sunkų nusikaltimą ir bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) negali būti taikomas.
Minėta, kad V. S. pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Po to V. S. baudžiamoji byla buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko galioti nepakeistą. V. S. 2013 m. rugpjūčio 2–lapkričio 8 d. buvo laikomas pataisos namuose–atvirojoje kolonijoje, be to, jis 2012 m. gegužės 22–23 d. buvo sulaikytas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs V. S. kasacinį skundą, panaikino apeliacinės instancijos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį V. S. baudžiamojoje byloje ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, o V. S. iš pataisos namų paleido palikdamas pirmosios instancijos teismo jam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo išnagrinėjo V. S. apeliacinį skundą ir V. S. išteisino kaip nepadariusį BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos.
Pažymėtina, kad V. S. baudžiamosios bylos procesas prasidėjo 2012 m. gegužės 17 d. Nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. ši byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos visų instancijų teismuose, du kartus ji buvo nagrinėjama apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose; V. S. du kartus buvo netekęs laisvės. 2012 m. gegužės 22–23 d. jam buvo paskirta procesinės prievartos priemonė – sulaikymas, 2013 m. rugpjūčio 2–lapkričio 8 d. jis atliko dalį jam paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės. Ši kelerius metus besikeičianti V. S. teisinės procesinės padėties situacija, sukurianti neaiškumo, netikrumo būseną, taip pat aplinkybės, nurodytos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje skiriant bausmę, sudaro pagrindą švelninti V. S. baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina ir tai, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad V. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus likusios laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimo. Kita vertus, sprendžiant V. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nukentėjusiosios interesus – būdamas laisvėje jis turės daugiau galimybių atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindai V. S. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 15 d. redakcija) ir bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, o pagal BK 75 straipsnio 2 dalį jis turi būti įpareigotas atsiprašyti nukentėjusiosios. Taikant likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo atidėjimą V. S., jam turi būti paskirta BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – nukentėjusiajai E. M. padarytos turtinės žalos atlyginimas.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. išteisinamąjį nuosprendį V. S. baudžiamojoje byloje ir palikti galioti joje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. apkaltinamąjį nuosprendį su pakeitimais.
Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, nuteistajam V. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės (neatliktos dalies) vykdymą atidėti trejiems metams įpareigojant jį atsiprašyti nukentėjusiosios E. M.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, paskirti nuteistajam V. S. baudžiamojo poveikio priemonę – per vienerius metus atlyginti nukentėjusiajai E. M. padarytą turtinę žalą.
Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį palikti galioti be pakeitimų.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Armanas Abramavičius
Viktoras Aidukas
Rima Ažubalytė
Aurelijus Gutauskas
Olegas Fedosiukas
Jonas Prapiestis
