Dėl palūkanų ir nuostolio atlyginimo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-310/2014

Proceso Nr. 2-01-3-17882-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 36.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. G. ir R. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. G. ir R. V. dėl palūkanų ir nuostolio atlyginimo priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Kiras“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ teismo prašė:

pagal 2006 m. spalio 26 d. lizingo ir laidavimo sutartis iš atsakovo A. G. priteisti palūkanas, nuostolio pardavus turtą ir papildomų išlaidų atlyginimą, iš viso – 22 082,82 Lt;

pagal 2006 m. gruodžio 21 d. lizingo ir laidavimo sutartis iš atsakovų A. G., G. B. ir R. V. solidariai priteisti palūkanas, nuostolio pardavus turtą ir papildomų išlaidų atlyginimą, iš viso – 46 232,86 Lt;

iš visų atsakovų priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas;

Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ (toliau – ir Lizingo davėjas) šį reikalavimą motyvavo, nurodydamas, kad jis ir UAB „Kiras“ (toliau – ir Lizingo gavėjas) 2006 m. spalio 26 d. sudarė lizingo sutartį Nr. LT040969, o 2006 m. gruodžio 21 d. – lizingo sutartį Nr. LT043939. Lizingo sutarčių įvykdymui užtikrinti buvo sudarytos laidavimo sutartys (toliau – ir Laidavimo sutartys): 2006 m. spalio 26 d. – su A. G., kuria jis laidavo už prievolių pagal lizingo sutartį Nr. LT040969 įvykdymą; 2006 m. gruodžio 21 d. – su A. G., R. V. ir G. B., kuriomis jie laidavo už prievolių pagal lizingo sutartį Nr. LT043939 įvykdymą. Kadangi UAB „Kiras“ pagal lizingo sutarčių įmokų grafikus nuolat vėluodavo mokėti įmokas, tai ieškovas 2009 m. kovo 12 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis, patirdamas prašomus atlyginti nuostolius. Lizingo gavėjui neįvykdžius prievolių pagal lizingo sutartis, ieškovas 2009 m. balandžio 22 d. pareikalavo laiduotojų iki 2009 m. gegužės 7 d. jas įvykdyti, tačiau šie jų neįvykdė.

Byloje paskyrus rašysenos ekspertizę, nustatyta, kad A. G. ir G. B. nepasirašė 2006 m. gruodžio 21 d. laidavimo sutarčių, todėl ieškovas atsisakė nuo reikalavimų priteisti solidariai iš šių atsakovų 46 232,86 Lt, vykdant prievoles pagal 2006 m. gruodžio 21 d. lizingo sutartį, o teismas atsisakymą priėmė ir šią bylos dalį nutraukė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš R. V. 46 232,86 Lt ir procesines palūkanas, o iš A. G. – 22 082,82 Lt ir procesines palūkanas.

Teismas nurodė, kad šalys susitarė, jog atsakovų laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa laidavimu užtikrinta prievolė. Laidavimo sutarčių sąlygos pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia atsakovų, kaip laiduotojų, atsakomybę ir laidavimo pabaigą, todėl nebuvo pagrindo taikyti CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatytų laidavimo terminų. Atsakovo R. V. argumentas, kai laiduoti jis sutiko todėl, jog žinojo, kad už UAB „Kiras“ prievoles laiduos dar du laiduotojai, yra nepagrįstas, nes jis įsipareigojo atsakyti ieškovui kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis. Paaiškėjusios aplinkybės, kad kiti du laiduotojai nėra pasirašę laidavimo sutarčių ir R. V. negalės iš jų reikalauti proporcingai grąžinti sumokėtą sumą, prievolės pagal lizingo sutartį iš esmės nepakeitė, todėl nelaikytina, jog laidavimas pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatytu prievolės pasikeitimo pagrindu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, papildomai nurodė, kad, nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kadangi nagrinėjamu atveju lizingo sutartys nutrauktos, kai Lizingo gavėjui dar nebuvo iškelta bankroto byla, tai pareiga atlyginti lizingo davėjo nuostolius, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo, lieka Lizingo gavėjui nepriklausomai nuo to, kad vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Dėl to atsakovai nepagrįstai teigia, kad ieškovas neteisėtai reikalauja sumokėti palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį, kai skolininkui jau buvo iškelta bankroto byla.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovai A. G. ir R. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį bei priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti ir priteisti jiems iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. CK 6.87 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas laidavimo pabaigos pagrindas: laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Laidavimo sutarčių 21 punkte nurodyta: „Šios sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, išaiškino, kad kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Šalių susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, nes kiekvienu atveju laiduotojas turi žinoti, kokią atsakomybę jis prisiima suteikdamas kito asmens kreditoriui laidavimą ir užtikrindamas skolininko prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. UAB „Vilsima“, UAB „Čilija“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjEvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-261/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-261/2009">3K-3-261/2009</a>). Kadangi Laidavimo sutartyse nėra nurodyta, jog laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo nurodyto išaiškinimo dėl nedviprasmiško susitarimo. Kasatorių nuomone, Laidavimo sutarčių 21 punkte šalys nurodė tik vieną iš galimų laidavimo pabaigos atvejų, tačiau neeliminavo CK 6.88 straipsnio taikymo. Šioje byloje laidavimu buvo užtikrintos terminuotos lizingo sutartys, taigi laidavimas yra terminuotas, vadinasi, jo pabaigai taikomas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių naikinamasis terminas, skaičiuotinas nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo ieškovui – 2009 m. kovo 12 d. nutraukus lizingo sutartis arba nuo bankroto bylos iškėlimo 2009 m. lapkričio 3 d. (Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnis). Ieškovui nepareiškus ieškinio per nustatytą terminą, laidavimas baigėsi.

2. R. V. laidavimas pagal 2006 m. gruodžio 21 d. laidavimo sutartį pasibaigė ne tik CK 6.88 straipsnio 1 dalyje, bet ir 6.87 straipsnio 4 dalyje nurodytu pagrindu. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai. Paaiškėjus, kad G. B. ir A. G. nelaidavo už 2006 m. gruodžio 21 d. lizingo sutarties įvykdymą, R. V. atsakomybė padidėjo, jam atsirado nepalankūs padariniai – jis dėl ieškovo kaltės neteko CK 6.84 straipsnyje įtvirtintos teisės esant keliems laiduotojams išsireikalauti iš kitų laiduotojų proporcingai grąžinti sumokėtą sumą. Toks prievolės pasikeitimas yra esminis. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. V. prievolė iš esmės nepasikeitė.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. priteisė iš R. V. 6584,08 Lt, o iš A. G. – 4575,13 Lt palūkanų įmokų po sutarties nutraukimo. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, įmonei iškėlus bankroto bylą, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas. Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 3 d. nutartimi iškėlė UAB „Kiras“ bankroto bylą, taigi BUAB „Kiras“ neturi nei pareigos, nei teisės mokėti palūkanas. Laiduotojų atsakomybė negali būti didesnė nei pagrindinio skolininko (CK 6.81 straipsnio 2 dalis), be to, laiduotojai turi teisę pareikšti kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, bei nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę (CK 6.82 straipsnio 2 dalis). UAB „Swedbank lizingas“ netiesioginių nuostolių atlyginimo reikalauja dėl negautų palūkanų, tačiau UAB „Kiras“ po bankroto bylos iškėlimo palūkanų nemokėjo teisėtai, todėl nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų.

4. UAB „Swedbank lizingas“ atsisakė reikalavimo iš A. G. priteisti 46 232,86 Lt pagal 2006 m. gruodžio 21 d. laidavimo sutartį, nes paaiškėjo, kad jo parašas laidavimo sutartyje yra suklastotas, t. y. nurodytą bylos dalį A. G. bylą prieš UAB „Swedbank lizingas“ laimėjo. A. G. sumokėjo už ekspertizę, todėl CPK 93 straipsnio ir 94 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas privalėjo išspręsti šioje byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Pirmosios instancijos teismas atsakovo G. B. naudai priteisė tik dalį bylinėjimosi išlaidų už ekspertizę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, nurodydamas šiuos savo prašymo motyvus:

1. Laidavimo sutarčių 21 punktu šalys aiškiai susitarė, kad laidavimo galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia jais užtikrinta prievolė. Nors lizingo sutartys buvo sudarytos apibrėžtam terminui, tačiau, UAB „Kiras“ jų nevykdant, jos buvo nutrauktos prieš terminą, ir sistemiškai aiškinant Lizingo sutarčių bei Laidavimo sutarčių 21 punkto nuostatas, darytina išvada, kad užtikrintos prievolės pagal Lizingo sutartis nesibaigė, nes nebuvo įvykdytos (CK 6.123 straipsnis), taip pat kartu nepasibaigė ir Laidavimo sutarčių galiojimas. Iš Laidavimo sutarčių matyti, kad laidavimo prievolė nėra apribota tam tikru naikinamuoju terminu, laidavimo prievolės galiojimas yra tiesiogiai susijęs su užtikrintos prievolės galiojimu. Argumentų, pagrindžiančių, kad šalių ketinimai dėl Laidavimo sutarčių 21 punkto turinio buvo kitokie, kasatoriai nepateikė.

2. Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimo pasibaigimo sąlygos yra dvi: 1) prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. M. D., bylos Nr. 3K-3-553/2008, nurodė, kad jeigu laidavimo sutartimi laiduotojas iš anksto ir besąlygiškai sutinka, kad būtų pakeičiama sutartis, kuri nustato prievolę ir jos vykdymo tvarką bei sąlygas, tai nėra pagrindo laidavimui pasibaigti, nes laiduotojas sutinka su prievolės keitimu, jo padėties pabloginimu, bet dėl to nesiekia naudotis laidavimo pasibaigimu CK 6.87 straipsnio 4 dalimi nustatytomis sąlygomis. R. V. Laidavimo sutartimi prisiėmė visą atsakomybę atsakyti ieškovui, jeigu lizingo sutartis nebus tinkamai įvykdyta, neribojant šios atsakomybės apibrėžtu dydžiu, todėl CK 6.87 straipsnio 4 dalis šiuo atveju netaikytina.

3. Nepagrįsta kasatorių pozicija, kad vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, nuo bankroto bylos UAB „Kiras“ iškėlimo 2009 m. lapkričio 3 d. negalėjo būti priteistos palūkanos. Vadovaujantis CK 6.574 straipsniu, nutraukus lizingo sutartis dėl kliento kaltės, ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ieškovas lizingo sutartis nutraukė 2009 m. kovo 12 d., t. y. prieš aštuonis mėnesius iki bankroto bylos UAB „Kiras“ iškėlimo. Jau tuo metu buvo aiški reikalautina ieškovo negautų pajamų suma. Iškėlus Lizingo gavėjui bankroto bylą, ši suma nesikeitė visu bankroto bylos nagrinėjimo metu. Pagal CK 6.574 straipsnį ir 6.251 straipsnio 1 dalį ieškovas turi teisę reikalauti priteisti netiesioginius nuostolius, t. y. negautas palūkanų įmokas, kurios turėjo būti sumokėtos nuo lizingo sutarčių nutraukimo iki lizingo sutarčių pabaigos. Šie nuostoliai negali būti tapatinami su palūkanomis, atliekančiomis atlyginimo už naudojimąsi pinigais ar nuostolių kompensavimo funkcijas, kurių skaičiavimas vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu nutraukiamas iškėlus įmonei bankroto bylą. Nuo lizingo sutarčių nutraukimo prievolė atlyginti ieškovui CK 6.574 straipsnyje nurodytus nuostolius perėjo laiduotojams. Pareiškus ieškinį šios prievolės nevykdančiam laiduotojui, iš jo gali būti priteisiamos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos procesinės palūkanos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl laidavimo pabaigos suėjus nustatytam terminui

Kasatoriai, keldami klausimą dėl laidavimo pabaigos, pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. P. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2009, pateiktą išaiškinimą, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Kasatorių nurodytoje nutartyje taip pat pažymėta, kad Civiliniame kodekse nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti jame nustatytus laidavimo pabaigos terminus, be to, atkreiptas dėmesys į tai, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Laidavimo sutarčių 21 punkte jas sudariusios šalys sutarė, kad „šios sutarties galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė pagal lizingo sutartį“. Tokia formuluotė atitinka CK 6.87 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Taigi šalims sutartyje nustačius, kad laidavimas baigiasi tik pasibaigus juo užtikrintai prievolei, vadovaujantis išaiškinimu kasatorių nurodytoje byloje, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas – trys mėnesiai nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo – negali būti taikomas. Dėl to teisiškai nepagrįsti kasatorių argumentai, kuriais jie tvirtina, kad byloje taikytinas CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Kasatoriai be pagrindo teigia, kad Laidavimo sutartyse nenurodžius, jog „laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo“, ji neatitinka pirmiau nurodyto kasacinio teismo išaiškinime nurodyto nedviprasmiško susitarimo. Kasatorių cituojama susitarimo formuluotė nėra vienintelė galima. Nagrinėjamos bylos šalių susitarimas dėl laidavimo pabaigos atitinka CK 6.87 straipsnio 1 dalies normą, todėl nekyla abejonių dėl jo aiškumo ir turinio. Pažymėtina, kad kasatoriai net nenurodė, kokių konkrečių neaiškumų kyla dėl šalių sudaryto susitarimo. Be Laidavimo sutarties 21 punkte įtvirtinto laidavimo pabaigos pagrindo, šioje sutartyje daugiu nenurodyta alternatyvių laidavimo pabaigos pagrindų, todėl kasatorių teiginys, kad šalys nurodė tik vieną iš galimų laidavimo pabaigos atvejų, vertintinas kaip nepagrįsta prielaida.

Dėl laidavimo pabaigos iš esmės pasikeitus prievolei

Kasatorių nuomone, paaiškėjus, kad G. B. ir A. G. nelaidavo už 2006 m. gruodžio 21 d. lizingo sutarties įvykdymą, R. V. atsakomybė padidėjo, jam atsirado nepalankūs padariniai – jis neteko CK 6.84 straipsnyje įtvirtintos teisės esant keliems laiduotojams išsireikalauti iš jų proporcingai grąžinti sumokėtą sumą. Jų nuomone, tai – esminis prievolės pasikeitimas, kuris pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį yra laidavimo pabaigos pagrindas.

CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Taigi laidavimo pasibaigimo sąlygos yra dvi: 1) laidavimu užtikrinamos prievolės pasikeitimas iš esmės ir 2) prievolės iš esmės pasikeitimo rezultatas yra nepalankus laiduotojui. Nepalankios sąlygos neapibrėžtos baigtiniu sąrašu. Tai gali būti: aplinkybės, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą; aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. Be to, minėta, kad CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013). Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. gruodžio 21 d. laidavimo sutartimi, sudaryta su UAB „Swedbank lizingas“, laiduotojas R. V. įsipareigojo įvykdyti Lizingo gavėjo 2006 m. gruodžio 21 d. lizingo sutartimi prisiimtas ir neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis (Laidavimo sutarties 1 punktas). Lizingo gavėjui neįvykdžius prievolės pagal Lizingo sutartį, jis ir laiduotojas atsako lizingo bendrovei kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (Laidavimo sutarties 3 punktas). Byloje pateiktos dar dvi analogiško turinio laidavimo sutartys tos pačios Lizingo sutarties įvykdymui užtikrinti, kuriose laiduotojais nurodyti A. G. ir G. B., tačiau šių sutarčių, kaip paaiškėjo vėliau, jie nepasirašė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina jokių laidavimo sutartimi užtikrintos pagrindinės prievolės, kilusios iš Lizingo sutarties, pasikeitimų. Lizingo gavėjo prievolės, kurias nustatytomis sąlygomis įsipareigojo vykdyti laiduotojas R. V., nepasikeitė – visos reikalaujamos įvykdyti prievolės kyla iš Lizingo sutarties nuostatų, buvusių R. V. pasirašant Laidavimo sutartį. Nepasikeitus vykdytinai pagrindinei prievolei pagal Lizingo sutartį, nepasikeitė ir iš jos kylanti šalutinė R. V. prisiimta prievolė pagal Laidavimo sutartį. Paaiškėjus, kad A. G. ir G. B. laidavimo sutarčių nepasirašė, pasikeitė ne laidavimu užtikrinta prievolė, bet CK 6.84 straipsnyje nustatytos laiduotojo regreso teisės įgyvendinimo galimybės. Šalys, sudarydamos Laidavimo sutartį, tokių galimybių, jų reikšmės laiduotojo įsipareigojimų vykdymui sutartyje neaptarė, todėl jos nesudaro pagrindo atisakyti vykdyti Laidavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad G. B. ir A. G. laidavimas buvo R. V. laidavimo sąlyga, todėl nėra pagrindo R. V. prievolės pagal jo sudarytą Laidavimo sutartį vykdytinumo sieti su nurodytų asmenų laidavimu. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto taikymo

Kasatoriai laikosi pozicijos, kad, atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas, nuo bankroto bylos UAB „Kiras“ iškėlimo 2009 m. lapkričio 3 d. Lizingo davėjui negalėjo būti priteistos Lizingo sutartimi nustatytos palūkanų įmokos, jo negautos iš UAB „Kiras“ dėl lizingo sutarties nutraukimo. Bylą nagrinėję teismai šias palūkanų įmokas priteisė Lizingo davėjui kaip netiesioginius nuostolius.

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis CK 6.574 straipsniu, nutraukus Lizingo sutartis dėl kliento kaltės, ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš Lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie Lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu Lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Ieškovas lizingo sutartis nutraukė 2009 m. kovo 12 d., t. y. prieš bankroto bylos iškėlimą UAB „Kiras“. Jau tuo metu buvo aiški Lizingo gavėjo nesumokėta palūkanų įmokų suma, kuri būtų buvusi sumokėta tinkamai įvykdžius Lizingo sutartį. Ieškovas pagrįstai teigia, kad šie jo nuostoliai negali būti tapatinami su palūkanomis, atliekančiomis atlyginimo už naudojimąsi pinigais ar nuostolių kompensavimo funkcijas, kurių skaičiavimas vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu nutraukiamas iškėlus įmonei bankroto bylą. Lizingo gavėjui nevykdant prievolės atlyginti šiuos netiesioginius nuostolius, prievolė juos atlyginti laidavimo sutarčių pagrindu perėjo laiduotojams, todėl teismai iš jų pagrįstai priteisė nurodytų nuostolių atlyginimą Lizingo davėjui. Teisėjų kolegija kasacinio skundo argumentus dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pažeidimo atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentu, kad, atlikus rašysenos ekspertizę, nustačius, kad atsakovai G. B. ir A. G. vienos iš laidavimo sutarčių nepasirašė ir dėl to ieškovui atsisakius dalies ieškinio reikalavimų, pirmosios instancijos teismui priėmus ieškinio atsisakymą ir 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi nutraukus bylos dalį, šalims paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, jų patirtos dėl ieškinio reikalavimų, kurių vėliau atsisakyta (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 94 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovai G. B. ir A. G. už rašysenos ekspertizę mokėjo lygiomis dalimis, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi priteisė pusę išlaidų rašysenos ekspertizei – 916,58 Lt – vienam iš atsakovų – G. B. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kita pusė nurodytų išlaidų iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ priteistina atsakovui A. G. Daugiau duomenų apie atsakovo A. G. bylinėjimosi išlaidas, patirtas iki bylos dalies nutraukimo, t. y. susijusias su atsisakytais ieškinio reikalavimais, byloje nėra.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 26,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš UAB „Swedbank lizingas“ (į. k. 111568069) 916,58 Lt (devynis šimtus šešiolika litų 58 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš R. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 13,44 Lt (trylika litų 44 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas