R. Š. pagal BK 182 str., 182 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-385-942/2017

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00310-2010-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.14.5.1; 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.1;

1.2.29.1.3

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Bajerčiūtės (kolegijos pirmininkė), Eligijaus Gladučio ir Aurelijaus Gutausko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Valdo Falkausko, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu:

R. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. J. turto (2100 Eur) įgijimo apgaule) laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu,

182 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. turto (7500 Lt (2172 Eur) įgijimo apgaule) laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu,

182 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. turto (3700 Eur) įgijimo apgaule) laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu,

182 straipsnio 1 dalį (dėl T. Š. turto (7000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 Eur ir 66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 Lt (75 301,20 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

300 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (22 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

300 straipsnio 3 dalį (dėl 2007 m. spalio 23 d. paskolos sutarties suklastojimo ir panaudojimo) laisvės atėmimu vieneriems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (100 000 Lt (28 962 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

300 straipsnio 3 dalį (dėl 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties suklastojimo ir panaudojimo) laisvės atėmimu vieneriems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (50 000 Lt (14 481 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (53 000 Lt (15 349,86 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (50 000 Eur pagal 2009 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (35 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 Lt (136 894,11 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl R. L. didelės vertės turto (272 600 Lt (78 950,42 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl L. D. didelės vertės turto (160 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl E. R. didelės vertės turto (50 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl N. S. didelės vertės turto (100 000 Lt (28 962 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. U. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. U. didelės vertės turto (17 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl J. Š. didelės vertės turto (10 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (30 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (80 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (40 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl G. T. didelės vertės turto (16 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl R. J. didelės vertės turto (10 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. didelės vertės turto (11 350 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl R. P. didelės vertės turto (42 900 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl V. K. didelės vertės turto (59 000 Lt (17 087,58 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl R. B. (R. B.) didelės vertės turto (30 000 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams,

182 straipsnio 2 dalį (dėl R. B. didelės vertės turto (78 121 Eur) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, 65 straipsniu, šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), R. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

R. Š. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. lapkričio 30 d. K. Š. turto (5000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 6 d. K. Š. turto (5000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (20 000 Lt (5792,40 Eur) įgijimo apgaule) išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė šiuos nusikaltimus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas); dėl kaltinimo pagal 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. J. turto (8000 Lt (2316,96 Eur) įgijimo apgaule) išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

L. Š. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. turto (3700 Eur) įgijimo apgaule) laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu,

182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 Eur ir 66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, šias bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), L. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

L. Š. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (7930 Lt (2296,69 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (8150 Lt (2360,40 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. liepos mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. rugpjūčio mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. rugsėjo mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. spalio mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. lapkričio mėn.), 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 Lt (75 301,20 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule) išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė šiuos nusikaltimus (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

L. Š. pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 Lt (136 894,11 Eur) įgijimo apgaule) vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 Eur) įgijimo apgaule) – vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė jai paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), L. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant ją be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

L. Š. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (20 000 Lt (5792,40 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 Lt (75 301,20 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. didelės vertės turto (11 350 Eur) įgijimo apgaule) išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė šiuos nusikaltimus (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Iš nuteistųjų R. Š. ir L. Š. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. K. priteista 70 435,82 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistųjų R. Š. ir L. Š. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. R. S. priteista 41 620,13 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo R. Š. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. L. priteista 15 419,36 Eur, V. K. – 5134,38 Eur, K. Š. –1744,09 Eur, L. D. – 115 506,25 Eur, R. B. – 84 214,55 Eur, R. J. – 12 100 Eur, J. Š. – 10 000 Eur turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. Š. civilinio ieškinio dalis dėl 25 780,12 Eur atmesta (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Civilinės ieškovės R. U. civilinio ieškinio dalis dėl 15 000 Eur ir 17 000 Eur, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų E. R., R. P., T. Š., A. J., A. G., G. T., N. S. civiliniai ieškiniai atmesti.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. J. civilinio ieškinio dalis dėl 2316,96 Eur palikta nenagrinėta (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Civilinės ieškovės R. U. civilinio ieškinio dalis dėl 30 000 JAV dolerių palikta nenagrinėta.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu, atmetus nuteistųjų R. Š. gynėjo advokato Valdo Falkausko, L. Š. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės ir iš dalies patenkinus Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Svidinskaitės-Ridikės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, nukentėjusiųjų R. L. ir K. Š. apeliacinius skundus:

panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl L. Š. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule) ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo ji dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule) išteisinta, neįrodžius, kad ji padarė šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas);

panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl R. Š., vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo trejiems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, ir nuosprendžiu paskirtą bausmę laisvės atėmimą ketveriems metams paskirta atlikti pataisos namuose;

pakeista Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl L. Š. skirto įpareigojimo be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, jai paskirtas dar vienas įpareigojimas – tęsti darbą ir baudžiamojo poveikio priemonė – padarytos nukentėjusiesiems turtinės žalos atlyginimas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai);

pakeista Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl L. Š. skirto įpareigojimo be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, jai paskirtas įpareigojimas – tęsti darbą ir baudžiamojo poveikio priemonė – padarytos nukentėjusiesiems turtinės žalos atlyginimas (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai);

pakeista Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių: iš nuteistųjų R. Š. ir L. Š. solidariai nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams A. K. priteista 10 000 Eur, A. J. – 3700 Eur turtinei žalai atlyginti; iš R. Š. ir L. Š. solidariai nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. R. S. priteista 50 000 Eur turtinei žalai atlyginti; iš R. Š. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams N. S. priteista 28 962 Eur, E. R. – 50 000 Eur, A. J. – 13 522 Eur, R. P. – 39 839,45 Eur, A. G. – 15 031 Eur, T. Š. – 6799,98 Eur, civilinei ieškovei R. U. – 32 000 Eur turtinei žalai atlyginti; iš R. Š. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams priteista turtinė žala padidinta iki 56 896 Eur A. K., 249 772,93 Eur K. Š., 145 389,20 Eur L. D., 150 000 Eur A. R. S., 78 950 Eur R. L., 17 087,58 Eur V. K., 108 120,94 Eur R. B.;

kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. Š. ir L. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, turėdami išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudami nukentėjusiojo A. K. pasitikėjimu, nurodydami, kad jų gyvenamojo namo ((duomenys neskelbtini) remontui reikalingi pinigai, neketindami gautų pinigų grąžinti, nuo 2003 m. gegužės 12 d. iki 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), pasirašę 2003 m. gegužės 12 d. A. K. parengtą sutartį dėl 10 000 Eur paskolos, iš A. K. gavo 10 000 Eur, tačiau gautų pinigų A. K. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. K. priklausantį didelės vertės turtą – 10 000 Eur.

1.1. R. Š. ir L. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai, turėdami išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudami nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, R. Š. nurodant, kad automobiliui pirkti Vokietijoje būtini pinigai, neketindami gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2010 m. vasario mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu L. Š. iš A. J. gavo 3700 Eur, tačiau gautų pinigų A. J. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį turtą – 3700 Eur.

1.2. R. Š. ir L. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai, turėdami išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudami nukentėjusiojo R. L. pasitikėjimu, nurodydami, kad šeimos verslui plėtoti būtini pinigai, neketindami gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2008 m. vasario 20 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš R. L. L. Š. per kelis kartus gavo 472 668 Lt (136 894,11 Eur) ir tai patvirtino pasirašydama 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartyje, tačiau gautų pinigų R. L. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. L. priklausantį didelės vertės turtą – 472 668 Lt (136 894,11 Eur).

1.3. R. Š. ir L. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, kaip bendravykdytojai, turėdami išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudami nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydami vykdyti bendrą verslą ir žadėdami, kad vėliau už sutartą kainą L. Š. priklausančią įmonę UAB „L“ perleis jam, neketindami gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, iki 2010 m. balandžio 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, tiksliau nenustatytose vietose, L. Š. iš A. R. S. per kelis kartus gavo 50 000 Eur ir tai patvirtino, pasirašydama 2010 m. balandžio 12 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iš A. R. S. gautus pinigus grąžinti jo sūnui M. S., tačiau gautų pinigų negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 Eur.

1.4. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad šeimos verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, nuo 2005 m., tiksliau nenustatytu laiku, iki 2007 m. sausio 26 d. UAB „L“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. per kelis kartus gavo 260 000 Lt (75 301,20 Eur). K. Š. pasiūlius įforminti susidariusią skolą rašytine tvarka, jis, 2007 m. sausio 26 d. pasirašęs paskolos sutartį Nr. 07/01-01, nuvyko į nenustatytą vietą ir, imituodamas sutuoktinės L. Š. ir dukters L. Š. parašus, pasirašė minėto dokumento blanko apačioje, patvirtindamas, kad sutuoktinei L. Š. ir dukrai L. Š. yra žinomos 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutarties Nr.07/01-01 sąlygos, kurios 3 punkte įrašyta, kad „jei dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti gautos paskolos, šį jo įsipareigojimą perima jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai“, ir, šį suklastotą dokumentą 2007 m. sausio 27 d. pateikdamas K. Š., tyčia jį suklaidino, gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 260 000 Lt (75 301,20 Eur).

1.5. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. K. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) remontui reikalingi pinigai, neketindamas gautų pinigų grąžinti, nuo 2003 m. gegužės 12 d. iki 13 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2003 m. gegužės 12 d. A. K. parengtą sutartį, iš A. K. gavo 66 000 JAV dolerių (254 100 Lt), tačiau gautų pinigų A. K. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. K. priklausantį didelės vertės turtą – 66 000 JAV dolerių (254 100 Lt).

1.6. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. L. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, (duomenys neskelbtini), 2009 m. gruodžio 24, 25, 28, 30 d. surašius neprotestuotinus paprastuosius vekselius iš R. L. gavo 25 000 Lt (7240,50 Eur), 150 000 Lt (43 443 Eur), 70 000 Lt (20 273,40 Eur), 27 600 Lt (7993,51 Eur), tačiau gautų pinigų R. L. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. L. priklausantį didelės vertės turtą – 272 600 Lt (78 950,42 Eur).

1.7. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (4 nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad šeimos verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, 2007 m. spalio 23 d. ir lapkričio 12 d. UAB „L“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. gavo 22 000 Eur ir 100 000 Lt (28 962 Eur), tai patvirtindamas pasirašęs 2007 m. spalio 23 d., lapkričio 12 d. paskolos sutartis Nr. 07/10-01, 07/11-01, ir, jas gavęs iš K. Š., nuvyko į nenustatytą vietą ir sutarties blanko apačioje, imituodamas sutuoktinės L. Š. ir dukters L. Š. parašus, pasirašė jų vardu, taip patvirtindamas, kad joms yra žinomos 2007 m. spalio 23 d., lapkričio 12 d. paskolos sutarčių Nr. 07/10-01, 07/11-01 sąlygos, kurių 3 punkte įrašyta, kad „jei dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti gautos paskolos, šį jo įsipareigojimą perima jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai“; šias suklastotas sutartis 2007 m. spalio 24 d. ir lapkričio 13 d. (duomenys neskelbtini), pateikė K. Š. kaip tikras ir taip tyčia jį suklaidino, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 22 000 Eur ir 100 000 Lt (28 962 Eur).

1.8. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. rugsėjo 18 d. (duomenys neskelbtini), iš jo gavo 50 000 Lt (14 481 Eur) ir tai patvirtino pasirašydamas 2009 m. rugsėjo 18 d. paskolos sutartį Nr. 2009/09-01, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 Lt (14 481 Eur).

1.9. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (3 nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, nuo 2009 m. rugsėjo 24 iki 25 d., nuo 2009 m. gruodžio 3 iki 7 d. ir 2010 m. vasario 8 d. UAB „L“ patalpose, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), iš K. Š. per du kartus gavo 53 000 Lt (15 349,86 Eur), per tris kartus gavo 172 640 Lt (50 000 Eur) ir 35 000 Eur ir tai patvirtino, pasirašydamas 2009 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį, 2009 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį Nr. 2009/12-01 ir 2010 m. vasario 8 d. paskolos sutartį Nr. 2010/02-01, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 53 000 Lt (15 349,86 Eur), 172 640 Lt (50 000 Eur) ir 35 000 Eur.

1.10. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo L. D. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui bei žemei, ant kurios pastatyti L. Š. įmonės UAB „L“ pastatai, įsigyti yra būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti minėtiems tikslams ir jų grąžinti, nuo 2008 m. pradžios iki balandžio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, bei Kybartuose, (duomenys neskelbtini), iš L. D. per kelis kartus gavo 160 000 Eur ir tai patvirtino 2009 m. balandžio 30 d. Kybartuose, (duomenys neskelbtini), surašęs 2009 m. balandžio 30 d. paprastąjį vekselį, tačiau gautų pinigų L. D. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, L. D. priklausantį didelės vertės turtą – 160 000 Eur.

1.11. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo E. R. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2008 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu, iš E. R. gavo 50 000 Eur ir tai patvirtino 2010 m. sausio 18 d. (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2010 m. sausio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau gautų pinigų E. R. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, E. R. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 Eur.

1.12. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo N. S. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. kovo 12 d. (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2009 m. kovo 12 d. paprastąjį vekselį, iš N. S. gavo 100 000 Lt (28 962 Eur), tačiau gautų pinigų N. S. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, N. S. priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 Lt (28 962 Eur).

1.13. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. U. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. kovo 27 d. ir rugpjūčio 6 d. A. J. U. namuose, Marijampolėje, surašęs 2009 m. kovo 27 d. ir rugpjūčio 6 d. skolos raštelius, iš A. J. U. gavo 15 000 Eur ir 17 000 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. U. priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 Eur ir 17 000 Eur.

1.14. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo J. Š. pasitikėjimu, įgytu per jų bendrą pažįstamą V. K., nurodydamas, kad jo automobilių verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti minėtam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. gegužės mėn., tiksliau nenustatytu laiku, R. Š. darbovietės aikštelėje, Kaune, (duomenys neskelbtini), žodiniu susitarimu iš J. Š. gavo 10 000 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, J. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 10 000 Eur.

1.15. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (3 nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydamas vykdyti bendrą verslą ir žadėdamas, kad vėliau už sutartą kainą L. Š. priklausančią įmonę UAB „L“ perleis jam, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. birželio 1 d., nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2009 m. lapkričio 27 d. ir nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2009 m. gruodžio 10 d., Kaune, tiksliau nenustatytose vietose, pasirašęs 2009 m. birželio 1 d., lapkričio 27 d., gruodžio 10 d. neprotestuotinus paprastuosius vekselius, iš A. R. S. gavo 30 000 Eur, per kelis kartus 80 000 Eur ir 40 000 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 30 000 Eur, 80 000 Eur ir 40 000 Eur.

1.16. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo G. T. pasitikėjimu, melagingai nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. rugpjūčio 1 d. Kauno automobilių turguje, Kaune, Taikos pr., pasirašęs 2009 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, iš G. T. gavo 16 000 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. T. priklausantį didelės vertės turtą – 16 000 Eur.

1.17. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. J. pasitikėjimu, pažadėdamas parduoti R. J. tėvui nuosavybės teise priklausantį automobilį, neketindamas pinigų už parduotą automobilį grąžinti, 2009 m., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš R. J. gavęs,,Audi A6“ markės automobilį (VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą A. J. vardu, jį 2009 m. rugpjūčio 21 d. pardavė už 2100 Eur, tačiau gautų pinigų R. J. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. J. priklausantį turtą – 2100 Eur.

1.18. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jam skubiai reikalingi pinigai, neketindamas jų grąžinti, 2009 m. rugsėjo mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, Tvirtovės al., tiksliau nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu iš R. J. gavo 10 000 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. J. priklausantį didelės vertės turtą – 10 000 Eur.

1.19. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jam skubiai reikalingi pinigai, neketindamas jų grąžinti, 2009 m. lapkričio 29 d. A. J. namuose, Kaune, surašęs 2009 m. lapkričio 29 d. skolos raštelį, iš A. J. gavo 11 350 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį didelės vertės turtą – 11 350 Eur.

1.20. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu iš A. J. gavo 7500 Lt (2172 Eur), tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį turtą – 7500 Lt (2172 Eur).

1.21. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. P. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui plėtoti būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, nuo tiksliai nenustatytos datos iki 2009 m. lapkričio mėn. Kaune, tiksliau nenustatytose vietose, iš R. P. per kelis kartus gavo 42 900 Eur ir tai patvirtino, pasirašęs 2009 m. lapkričio mėn. paprastąjį vekselį, tačiau, R. P. pareikalavus grąžinti visą pinigų sumą, jis kaip skolos grąžinimo garantą pasiūlė įkeisti jo dukrai L. Š. priklausantį turtą. Tęsiant nusikalstamą veiką 2009 m. gruodžio 3 d. dukros L. Š. vardu buvo pasirašyta paskolos sutartis su R. P., įkeičiant jam labai žemos rinkos vertės 0,37 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau gautų pinigų R. P. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. P. priklausantį didelės vertės turtą – 42 900 Eur.

1.22. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. G. pasitikėjimu, 2009 m. gruodžio 16 d. prekybos centro „Maxima“, esančio Kaune, Pramonės pr., kavinėje, melagingai nurodė, kad jo automobilių verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti minėtam tikslui ir jų grąžinti, ir 2009 m. gruodžio 16 d. A. G. namuose, Kaune, surašęs 2009 m. gruodžio 16 d. paskolos sutartį, iš jo gavo 15 000 Eur, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. G. priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 Eur.

1.23. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo T. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad turi didelių nemalonumų ir todėl jam būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų grąžinti, 2009 m. gruodžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, kavinėje „Armėnija“, Kaune, žodiniu susitarimu iš T. Š. gavo 10 000 Eur, iš kurių grąžino 3000 Eur, o dėl likusios skolos – 7000 Eur, 2009 m. vasarą, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), pasirašė 2010 m. sausio 5 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį ir, paėmęs iš UAB „L“, kurioje pats oficialiai nedirbo, tačiau kurios akcininkė buvo jo sutuoktinė L. Š., o direktorė – dukra L. Š., dvi 700 Lt (202,73 Eur) vertės automobilio sėdynes, jas atidavė T. Š. kaip dalies skolos grąžinimą, tačiau likusios skolos T. Š. negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, T. Š. priklausantį turtą – 23 479 Lt (6799,99 Eur).

1.24. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo V. K. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, nuo 2009 m., tiksliau nenustatytu laiku, iki 2010 m. sausio 1 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, iš V. K. gavo 50 000 Lt (14 481 Eur) ir tai patvirtino pasirašęs paskolos sutartį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki balandžio 8 d., tiksliau nenustatytu laiku, sumokėjęs dalį sutartų palūkanų ir taip įgijęs dar didesnį pasitikėjimą, 2010 m. balandžio 8 d. Kaune, tiksliau nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu iš V. K. gavo dar 9000 Lt (2606,58 Eur), tačiau gautų pinigų negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, V. K. priklausantį didelės vertės turtą – 59 000 Lt (17 087,58 Eur).

1.25. R. Š. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos) nuteistas už tai, kad, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. B. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, neketindamas jų naudoti nurodytam tikslui ir gautų pinigų grąžinti, 2010 m. sausio 5, 13 d. R. B. namuose, Kauno r., (duomenys neskelbtini), surašęs 2010 m. sausio 5, 13 d. paprastuosius neprotestuotinus vekselius, iš R. B. gavo 30 000 Eur ir 269 736 Lt (78 121 Eur) įvairia valiuta, tačiau gautų pinigų jam negrąžino; taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. B. priklausantį didelės vertės turtą – 30 000 Eur ir 269 736 Lt (78 121 Eur).

2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. lapkričio 30 d. K. Š. turto (5000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl 2010 m. balandžio 6 d. K. Š. turto (5000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (20 000 Lt (5792,40 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. J. turto (8000 Lt (2316,96 Eur) įgijimo apgaule); L. Š. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (7930 Lt (2296,69 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (8150 Lt (2360,40 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. liepos mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. rugpjūčio mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. rugsėjo mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. spalio mėn.), 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (2300 Lt (666,13 Eur) įgijimo apgaule 2010 m. lapkričio mėn.), 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 Lt (75 301,20 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule), o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu – ir dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule); L. Š. dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl K. Š. turto (20 000 Lt (5792,40 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 Lt (75 301,20 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule), 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. didelės vertės turto (11 350 Eur) įgijimo apgaule) buvo išteisinti, tačiau šios nuosprendžių dalys kasacine tvarka neskundžiamos.

3. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, išnagrinėjęs nuteistųjų R. Š., L. Š., L. Š. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytoms išvadoms, kad kaltinime L. Š. inkriminuota veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl A. K. didelės vertės turto (66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule neįrodyta, pažymėjo, jog šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje apylinkės teismas padarė priešingą nurodytiems motyvams sprendimą, t. y. L. Š. pripažino kalta ir dėl A. K. 66 000 JAV dolerių įgijimo apgaule. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino, dėl šios dalies priimdamas naują nuosprendį, kuriuo ją dėl minėto kaltinimo išteisino, neįrodžius, kad ji padarė šį nusikaltimą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), ir nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl 66 000 JAV dolerių iš jos priteisimo atmetė (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad R. Š. pripažintas kaltu dėl 28 sunkių, 2 apysunkių ir 5 nesunkių nusikaltimų padarymo, kaltės nepripažino, nusikalstamas veikas darė sistemingai, nusikalstamos veikos? tyčinės, savanaudiškos, nusikaltimais padaryta itin didelė turtinė žala, kurios nuteistasis nukentėjusiesiems neatlygino ir nesistengė atlyginti bent dalies jos, ir dėl to nepagrįstai atidėjo R. Š. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo R. Š. panaikino.

3.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje, įvertinęs tai, kad nuteistosios L. Š. ir L. Š. savo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų nepripažino, nukentėjusiesiems žalos ar bent dalies jos neatlygino, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajai L. Š. paskirtas tik vienas BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas įpareigojimas (be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms) nėra pakankamas bausmės tikslams pasiekti, o nuteistajai L. Š., gyvenančiai Jungtinėje Karalystėje, paskirtas toks pat įpareigojimas, kaip ir L. Š., yra praradęs reikšmę. Dėl to šis teismas šias pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeitė ir abiem nuteistosioms, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, paskyrė įpareigojimą tęsti darbą ir baudžiamojo poveikio priemonę – nukentėjusiesiems padarytos turtinės žalos atlyginimą.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą dėl civilinių ieškinių, nuosprendyje nurodė, kad su šio teismo argumentais, jog reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas ta dalimi, kuria ginčai yra išnagrinėti civilinio proceso tvarka bei priimti sprendimai Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ta dalimi, kuria yra priimtos Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartys dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. bankroto, sutiktina tik iš dalies, nes pagal teismų praktiką civilinio proceso tvarka priimti teismų sprendimai, kuriais išspręstas klausimas dėl finansinių reikalavimų, neturi įtakos žalos dydžiui baudžiamojoje byloje, jei nėra duomenų, kad minėti reikalavimai įvykdyti taikos sutartimi, o minėtose 2011 m. vasario 16 d. nutartyse dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. bankroto nėra nurodyti kreditoriai ir kreditorių reikalavimai, įsiteisėjusių procesinių sprendimų, kuriuose būtų patvirtinti galutiniai kreditoriai ir jų reikalavimai, byloje nėra, taip pat nėra duomenų, kad kokie nors kreditorių reikalavimai būtų įvykdyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padaryta materialinė žala turi būti atlyginta, o nukentėjusiųjų civilinių ieškinių mažinti ar juos atmesti visa apimtimi, remiantis kitų teismų priimtais procesiniais sprendimais, nėra teisinio pagrindo. Šis teismas pažymėjo ir tai, kad R. Š. nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos dalis kai kuriems nukentėjusiesiems yra priteista civilinio proceso tvarka ir (ar) atlyginta. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeitė.

4. Kasaciniu skundu nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas V. Falkauskas prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo jo ginamasis pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 1, 2 dalyse, 300 straipsnio 1, 3 dalyse, ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, kuriuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl jo ginamajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinta, paskirta reali laisvės atėmimo bausmė ir priteistos kitokios turtinės žalos atlyginimo sumos, panaikinti ir baudžiamąją bylą jo ginamajam nutraukti.

4.1. Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 75 straipsnį, 182 straipsnio 1, 2 dalis, 300 straipsnio 1, 3 dalis, ir pažeidė BPK nuostatas.

4.2. Kasatorius dėl kaltinamojo akto ir teisės į gynybą pažeidimo cituoja BPK 44 straipsnio 7 dalies, 45 straipsnio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 32,,Dėl teismų praktikos, taikant baudžiamojo proceso normas, nustatančias teisminio nagrinėjimo ribas“ nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir kasacinio teismo praktiką (Dallos prieš Vengriją, peticijos Nr. 29082/95, 1999 m. sprendimas Pelissier ir Sassi prieš Prancūziją, Campbell ir Fell prieš Jungtinę Karalystę, 2004 m. kovo 30 d. sprendimas R. F. prieš Prancūziją; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xOTgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-198/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-198/2008">2K-7-198/2008</a>, 2K-233/2008) ir teigia, kad prokurorės pirmosios instancijos teisme pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą yra neišsamus, ydingas, t. y. neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto nuostatų.

4.3. Kasatoriaus nuomone, BK 182 straipsnio dispozicijoje nėra nurodyta, kokie veiksmai yra laikytini apgaule, todėl šios normos dispozicija neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalies nuostatų (nusikalstamos veikos turi būti aiškiai apibrėžtos įstatyme). Taip pat kasatorius nurodo, kad nacionalinėje teismų praktikoje yra detaliai aptarti tiek sukčiavimo būdai ir formos, tiek kriterijai, kuriais remiantis civiliniai teisiniai santykiai atskiriami nuo nusikalstamų veikų, todėl šia praktika privalėjo vadovautis tiek prokuroras, tiek teismai, nagrinėję šią bylą. Pasak kasatoriaus, R. Š. pateiktuose kaltinimuose inkriminuota aktyvioji apgaulė, nes iš vartojamų pusdalyvių formuojama mintis apie aktyvų elgesį. Sukčiavimas yra laikomas baigtu nusikaltimu tada, kai turto valdytojas arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui, t. y. sukčiavimu gali būti pripažįstami tik tie veiksmai, kurie yra atliekami iki turto perdavimo momento. Apgaulė yra turto savininko klaidinimas; klaidinimas suprantamas kaip aktyvūs veiksmai, kurie apibrėžiami veiksmažodžiais. Teismai, anot kasatoriaus, privalėjo ištirti, kokiais veiksmažodžiais apibūdinamas tariamai R. Š. atliktas klaidinimas, nes R. Š. inkriminuotuose kaltinimuose yra tik trys veiksmažodžiai (,,pasirašęs skolos raštelius (sutartis ar vekselius) gavo atitinkamas sumas ir šių pinigų negrąžino“), ir atsakyti į klausimą, ar sutarties pasirašymas ir (ar) pinigų gavimas yra klaidinimas. Jei šie veiksmai, pasak kasatoriaus, nėra įstatymo draudžiami, jo ginamojo veiksmai nėra nusikalstami, o kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Kasatoriaus teigimu, R. Š. inkriminuoti tokie veiksmai, išreikšti pusdalyviais, kaip,,turėdamas, piktnaudžiaudamas, nurodydamas, neketindamas, pateikdamas“, yra aplinkybės, kylančios iš to paties veikėjo kito veiksmo (pasirašymo ir suklaidinimo) ir vykstančios tuo pat metu, t. y. šie pusdalyviai nėra klaidinimo veiksmai.

4.4. Kasaciniame skunde, kalbant apie sutarties pasirašymą kaip galbūt klaidinantį veiksmą, teigiama, kad tai yra veiksmas, kuriuo tvirtinamas sandoris arba dokumento turinys. Klaidinimas būtų tada, jei sandorio turinį ir sąlygas tam tikrų sutarčių pasirašymo atvejais būtų suformulavęs pats R. Š. ir jame būtų informacija, kuri nulemtų kreditoriaus apsisprendimą perduoti pinigus. Pinigų gavimas taip pat nėra klaidinimas, nes tai yra tik turto perdavimas iš vienų rankų į kitas. Pinigų negrąžinimas yra neveikimas, kuris teisiškai nereikšmingas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 182 straipsnį kilti, nes nusikalstami veiksmai – apgaulė – turi būti atlikti iki pinigų perdavimo momento. Anot kasatoriaus, įstatymas nedraudžia piktnaudžiaujant pasitikėjimu arba nurodant pinigų panaudojimo tikslą pasirašinėti skolos raštelį, nes esmė yra ne pats pasirašinėjimas, kaip procesas, o tai, kokia yra tikroji sandorio šalių valia. Įstatymas nedraudžia, nurodant pinigų panaudojimo tikslą, gauti pinigų, nes ne pats gavimas yra baudžiamas, o baudžiama apgaulė, kuri naudojama pasisavinant svetimą turtą.

4.5. Be to, kaltinamajame akte nurodyta, jog nusikaltimą R. Š. padarė bendra tyčia, nors jokie subjektyviosios pusės duomenys kaltinime nenurodomi; nenurodytas klaidinimo laikas (tik sutarčių pasirašymo laikotarpis); kaltinimai suformuluoti taip, kad ne valstybinis kaltintojas turi įrodinėti kaltinamojo kaltę, tačiau pats kaltinamasis turi nuginčyti nebuvusius ar kitokio turinio įvykius. Kasatorius dėl nusikalstamų veikų padarymo laiko atkreipia dėmesį į tai, kad kiekvienas kaltinimas R. Š. surašytas taip, lyg visos pinigų sumos buvo perduodamos sutarčių ar vekselių pasirašymo metu, tačiau tai, anot kasatoriaus, neatitinka nukentėjusiųjų paaiškinimų, jog sutarčių ar vekselių pasirašymo metu nebuvo perduodami jokie pinigai, o sutartyse nėra įrašo, patvirtinančio pinigų gavimo faktą. Kasatoriaus tvirtinimu, R. Š. pareikštuose kaltinimuose neatskleista ir piktnaudžiavimo pasitikėjimu esmė, nes nėra aiškiai nurodyti klaidinimo būdai arba formos, t. y. negalima suprasti, ar piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra aktyviosios apgaulės objektyvusis požymis ar atskira apgaulės forma. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidinimo mechanizmą apibūdino kaip,,esminės informacijos apie turimas dideles skolas ir nemokumą nuslėpimą“, t. y. pasyvioji apgaulė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-274/2011), nors kaltinime R. Š. toks klaidinimo būdas ir forma nebuvo inkriminuoti, vadinasi, teismas R. Š. nuteisė už tai, kuo jis nebuvo kaltinamas.

4.6. Minėtos aplinkybės, pasak kasatoriaus, rodo, kad R. Š. buvo pareikštas toks kaltinimas, nuo kurio jis neturėjo jokių galimybių gintis, nes neturėjo galimybės suvokti, kokiais konkrečiais nusikalstamais veiksmais jis yra kaltinamas; nesant byloje duomenų apie nusikaltimo sudėties atskirus elementus, negalima patikrinti ir jų patikimumo (EŽTT 2001 m. vasario 13 d. sprendimas Garsia Alva prieš Vokietiją). Apeliacinės instancijos teismas šiais aspektais neanalizavo nė vieno iš keturiasdešimties R. Š. pareikštų kaltinimų.

4.7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamasis procesas šioje byloje buvo nesąžiningas, nes teismai atskirai neanalizavo kiekvieno R. Š. pareikšto kaltinimo, nors kiekviena R. Š. veika buvo nulemta individualių aplinkybių, pats R. Š. dėl kiekvienos veikos davė išsamius paaiškinimus apie susiklosčiusius santykius su kiekvienu iš nukentėjusiųjų. Teismai taip pat neanalizavo dokumentų – raštelių, paskolos sutarčių, vekselių, ir nesiaiškino, ar šie dokumentai rodo realius civilinius teisinius santykius, ar jie yra sudaryti tik dėl akių, ar jie yra tikri, ar suklastoti.

4.8. Kasatorius taip pat teigia teismus konstatavus, jog R. Š. su A. K., K. Š. ir kitais asmenimis sudarė paskolos sutartis, o tai, anot kasatoriaus, reiškia, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai ir kiekvieno sandorio šalis išreiškė savo aiškią valią juos sukurti. Pasak kasatoriaus, nukentėjusieji A. K., K. Š., R. L., R. B. ir kiti teigė, jog jie norėjo formalizuoti santykius su R. Š. paskolos sutarčių arba vekselių forma, tačiau taip pat nurodė, jog sutarčių pasirašymo metu jokios pinigų sumos R. Š. perduotos nebuvo. Dėl to kasatorius daro išvadą, kad šalys nesiekė sukurti realių civilinių teisinių santykių, taigi, sutartys buvo sudarytos dėl akių, t. y. neketinant perduoti tariamam skolininkui turto, tačiau taip užsitikrinant reikalavimo teisę. Asmuo, pasirašydamas sutartis, tačiau negaudamas pagal jas jokių pinigų, negali būti laikomas sukčiumi ir jo veiksmai negali būti traktuojami kaip nusikalstami; byloje nenustatytas ir neįrodytas privalomas patraukti atsakomybėn už sukčiavimą būtinas objektyvusis požymis – klaidinantys veiksmai. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į paskolų sutarčių ir vekselių pasirašymo datas ir tuo metu buvusią finansinę krizę Lietuvoje; tai taip pat rodo sandorių fiktyvumą, nes nukentėjusieji buvo suinteresuoti apsaugoti savo investicijas tokiomis formomis, kurios jiems atrodė patikimos ir saugios. Be to, beveik visų sutarčių ir vekselių pasirašymas vyko po to, kai R. Š. pateko į eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus, jis patyrė psichologinę traumą ir gydėsi psichiatrijos ligoninėse, todėl nukentėjusieji manė, kad jų pinigai nebedalyvauja versle ir nėra apsaugoti. Teismai privalėjo analizuoti kiekvieną sutartį ir kiekvieną vekselį, jų pasirašymo aplinkybes, kad nustatytų, ar visos sandorio šalys siekė sukurti atitinkamas teises ir pareigas, ar tik kai kurie asmenys siekė, pasitelkdami rašytinį dokumentą, gauti reikalavimo teisę, tačiau to nepadarė ir taip neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių.

5. Kasatorius skunde taip pat labai detaliai analizuoja R. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, įrodymus, kelia retorinius, sąlyginius klausimus, įvykių versijas, prielaidas ir teigia, jog teismai šių aplinkybių apskritai nevertino ir į jas neatsižvelgė, nenagrinėjo kiekvienos konkrečios veikos aplinkybių ir jų atitikties nusikalstamos veikos požymiams.

5.1. Kasatorius dėl nukentėjusiojo A. K. 2003 m. gegužės 12, 13 d. skolos raštelių nurodo, kad iš kaltinimo neaišku, kas ir kokius klaidinimo veiksmus atliko, kas įrodo R. Š. tiesioginę tyčią, koks klaidinimo mechanizmas, kokia veiksmų ar įvykių eiga. Šie sandoriai, kasatoriaus tvirtinimu, fiktyvūs: paskolos beprocentės, dešimt metų nebuvo reikalaujama grąžinti pinigų ir nesikreipiama į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo ir išieškojimo, kam naudojami pinigai, A. K. nesidomėjo, taip pat A. K. įsipareigojo šių sutarčių neskelbti tretiesiems asmenims. Be to, A. K. paaiškinimai, jog jis pasijuto apgautas tik tada, kai iš Londono gavo dokumentus apie bankroto bylą, patvirtina, kad iki pinigų perdavimo momento R. Š. A. K. visiškai neklaidino.

5.2. Dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 Lt (75 301,20 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad pats nukentėjusysis teisme pripažino, jog jį ir R. Š. daug metų siejo bendra veikla, kuri niekaip nebuvo įforminta teisiškai, o 260 000 Lt (75 301,20 Eur) skola yra už bendrovių statybas ir įrengimus. Kasatoriaus manymu, tai rodo, kad tarp jo ir R. Š. nebuvo jokių paskolos teisinių santykių, juos siejo kitos prigimties santykiai.

Dėl 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutarties klastojimo aplinkybių kasatorius tvirtina, jog neaišku, ar ši paskolos sutartis laikoma oficialiu dokumentu, nes kaltinime nurodoma, kad ji buvo suklastota ir K. Š. pateikta kaip tikra. Tai, pasak kasatoriaus, rodo, kad prokurorė, formuluodama kaltinimą, šią sutartį laiko niekine, nesukeliančia teisinių pasekmių, nes ji buvo suklastota. Šį dokumentą sukūrė ir jo pasirašymą inicijavo pats K. Š., o R. Š. pasirašymas bei sutuoktinės ir dukters parašų padirbimas fiktyviame dokumente negali būti laikoma oficialaus dokumento klastojimu vien dėl to, kad dokumento turinys nebuvo pakeistas.

5.3. Dėl K. Š. didelės vertės turto (22 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad taip pat neaišku, kaip sutartis laikoma oficialiu dokumentu, patvirtinančiu pinigų gavimą, kai tuo tarpu po pinigų gavimo sutartis jau laikoma klaidinančiu dokumentu. Be to, paskolos sutartis sudaryta tik dėl akių: joje nėra duomenų apie tai, kad K. Š. perdavė nurodytą pinigų sumą, o R. Š. šią sumą gavo, paskola beprocentė, po jos termino pabaigos kreditorius nesiėmė jokių veiksmų jai atgauti.

Dėl 2007 m. spalio 23 d. sutarties klastojimo aplinkybių skunde keliamas klausimas, kodėl K. Š. paskolino 22 000 Eur, o po trijų dienų – dar 260 000 Lt (75 301,20 Eur); teigiama, kad tai prieštarauja kaltinime nurodytoms aplinkybėms, jog R. Š. suklaidino K. Š., pateikdamas jam suklastotą paskolos sutartį, turėdamas tikslą negrąžinti 260 000 Lt (75 301,20 Eur) ir papildomai gauti 22 000 Eur.

Dėl K. Š. didelės vertės turto (100 000 Lt (28 962 Eur) įgijimo apgaule ir 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutarties suklastojimo aplinkybių nurodoma, kad šios sumos skolinimasis susijęs ne su šeimos verslu, o su bendrovių statybomis. Trečiųjų asmenų parašai suklastoti po pinigų gavimo momento, todėl tai negali būti laikoma klaidinimu, R. Š. tyčia suklaidinti K. Š. neįrodyta, kaip ir pinigų perdavimo faktas. Priešingai, kasatorius teigia, kad klaidinamas buvo R. Š., nes dvi sutartys yra sudarytos tik vienu egzemplioriumi.

Dėl K. Š. didelės vertės turto (50 000 Lt (14 481 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių pažymima, jog sutartis yra fiktyvi, sudaryta K. Š. iniciatyva, sąlygos – vienašališkos, sutarties egzempliorius tik vienas, tai, anot kasatoriaus, rodo, kad pasitikėjimu piktnaudžiauja sutarties iniciatorius, o ne tariamos paskolos gavėjas. Pagrindo laikyti šį epizodą piktnaudžiavimu K. Š. pasitikėjimu nėra, nes šis elgėsi neprotingai, neatsakingai ir neadekvačiai.

Dėl K. Š. didelės vertės turto (53 000 Lt (15 349,86 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių taip pat teigiama, kad jei pinigai buvo perduoti per du kartus, tai sutartis yra klaidinanti, nes visa suma turėjo būti perduota rugsėjo 24 d. Pats K. Š. nurodė, kad jam nebuvo jokio pagrindo nepasitikėti R. Š., byloje duomenų, kad R. Š. visada turėjo tikslą pinigų negrąžinti, nėra.

Dėl K. Š. didelės vertės turto (50 000 Eur pagal 2009 m. gruodžio 3 d. paskolos sutartį) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad ši pinigų suma buvo perduota per tris kartus, o tai reiškia, kad sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nes galbūt realūs paskolos teisiniai santykiai susiklostė anksčiau ir visai dėl kitokio paskolos dydžio. K. Š., žinodamas, kad R. Š. jam skolingas šimtatūkstantines sumas, ir perskolindamas analogiškas sumas, elgėsi neatsakingai, nerūpestingai ir neprotingai, todėl nėra jokių R. Š. piktnaudžiavimo pasitikėjimu požymių.

Dėl K. Š. didelės vertės turto (35 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad šis kreditorius yra nerūpestingas ir neatidus, kaip ir prieš tai nurodytuose sandoriuose, nes tiksliai nepamena, kokia valiuta davė pinigus, kiek R. Š. jam grąžino ir pan.

5.4. Dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 Lt (136 894,11 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių kasatorius teigia, kad R. Š. bendrininkavimas su L. Š. neįrodytas, nes nenurodytas joks duomenų šaltinis, patvirtinantis jų susitarimą apgauti R. L.. Dėl minėtos sumos yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriame konstatuoti civiliniai teisiniai santykiai tarp R. L. ir L. Š.. Kaltinimas, kurio faktinės aplinkybės prieštarauja teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, laikytinas ne tik šališkumu, tačiau ir piktnaudžiavimu teise. Kasatorius taip pat nurodo, kad R. Š. kaltė dėl R. L. didelės vertės turto (272 600 Lt (78 950,42 Eur) įgijimo apgaule neįrodyta, byloje nesurinkta jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų.

5.5. Dėl L. D. didelės vertės turto (160 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teismas netyrė nei vekselio, nei jo atsiradimo aplinkybių: teismas atmetė prašymą išreikalauti iš L. D. šį vekselį ir jį apžiūrėti. Kasatoriaus tvirtinimu, tai atlikti buvo būtina, nes R. Š. nurodė, kad vekselio gavėjas yra kitas asmuo, o ne L. D.. Pats vekselio surašymas nerodo, kad R. Š. piktnaudžiavo L. D. pasitikėjimu, nes vekselio gavėjas, priimdamas šį dokumentą, įgyja turtinio reikalavimo teisę net ir tuo atveju, jei nėra perdavęs vekselio davėjui jokio turto, atlikęs darbo ar suteikęs paslaugų. Vekselio surašymas nepatvirtina jokių jo davėjo ir gavėjo tarpusavio prievolių; pareiga jas įrodyti kyla tik tuo atveju, jei reikalavimas apmokėti vekselį nepateikiamas įstatymo nustatyta tvarka ir negaunamas vykdomasis įrašas. L. D. įstatymo reikalavimų neįvykdė ir į teismą nesikreipė, tai reiškia, kad jis jokių realių nuostolių nepatyrė, nes arba pinigų neperdavė, arba pinigai yra grąžinti. Vekselio surašymas yra tariamasis sandoris, sudarytas tik dėl akių, nes nei jame, nei kitais būdais nėra pažymėta ir įrodyta, kad vekselyje nurodyta pinigų suma tikrai buvo perduota R. Š., kada tai buvo padaryta ir pan. Iš kaltinimo neaišku, kaip pasireiškė L. D. apgaulė ir kodėl vekselis laikomas L. D. klaidinančiu dokumentu.

5.6. Dėl E. R. didelės vertės turto (50 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių skunde tvirtinama, jog iki vekselyje nurodytos prievolės įvykdymo datos (2010 m. gegužės 1 d.) vekselio davėjas nepareikalavo iš vekselio gavėjo įvykdyti prievolę, o po šios datos neįteikė jam pranešimo, kad prievolė neįvykdyta. Esant tokiai situacijai, vekselio davėjas privalo kreiptis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka ir įrodyti prievolės egzistavimo ir jos pažeidimo faktą, tačiau E. R. to nepadarė. Duomenų, kaip pasireiškė apgaulė, byloje nėra, kaip nėra duomenų, kad kokia nors apgaulė būtų naudota 2008 m. iki pinigų perdavimo momento. Taigi, pasak kasatoriaus, E. R. aiškiai siekė sukurti paskolos teisinius santykius.

5.7. Dėl N. S. didelės vertės turto (100 000 Lt (28 962 Eur) įgijimo apgaule teigiama, kad nukentėjusysis apgautas pasijuto tik tada, kai R. Š. pradėjo jo vengti ir pinigų negrąžino; pinigų perdavimo momentu jis jokių apgaulės požymių nematė. Taigi, N. S. klaidinamas nebuvo, savo teisių apsauga įstatymo nustatyta tvarka jis nepasinaudojo. Jo elgesiui gali būti keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kurių nukentėjusysis nesilaikė, todėl prievolių esmę ir jų pažeidimo faktą turi įrodyti civilinio proceso tvarka. Be to, R. Š. jam visus pinigus grąžino ir nėra jam skolingas.

5.8. Dėl A. J. U. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių taip pat pažymima, kad nukentėjusysis jam skolindavo pinigus, apgaulės nejautė, jam nuolat buvo mokami procentai, o apgautas pasijuto tik tada, kai R. Š. atsigulė į ligoninę ir nustojo bendrauti. Taigi, anot kasatoriaus, tai rodo, jog R. Š. nukentėjusiojo neklaidino ir jo pasitikėjimu nepiktnaudžiavo, tad sukčiavimas R. Š. inkriminuotas nepagrįstai. Nukentėjusiojo įpėdiniai pagal įstatymą turi teisę civilinio proceso tvarka įrodinėti paskolos teisinių santykių egzistavimą ir prievolių neįvykdymo pasekmes.

Dėl A. J. U. didelės vertės turto (17 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad R. Š. nukentėjusiojo niekada neapgaudinėjo ir skolintus iš jo pinigus naudojo automobilių verslui, jam nuolat mokėjo procentus. Už iš nukentėjusiojo pasiskolintus pinigus jis pargabendavo automobilius ir perduodavo nukentėjusiajam, pastarasis juos parduodavo ir pinigus pasilikdavo. Taigi, nukentėjusiajam visi paskolinti pinigai grąžinti. Tai, kad nupirktų automobilių perdavimo nukentėjusiajam aplinkybės liko neištirtos, nereiškia R. Š. kaltumo ar kad jis privalo įrodinėti savo nekaltumą.

5.9. Dėl J. Š. didelės vertės turto (10 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad šią skolą R. Š. pripažino, tačiau ir pats nukentėjusysis pažeidė pareigą elgtis atsakingai ir rūpestingai, nes nesilaikė įstatyme numatyto reikalavimo paskolos sutartį sudaryti rašytine forma. Protingas ir rūpestingas asmuo visais atvejais privalo paisyti teisės normų reikalavimų, o elgdamasis priešingai sąmoningai prisiima neigiamas pasekmes. Be to, nukentėjusysis pasijuto apgautas tik tada, kai iš kito asmens (V. K.) sužinojo apie pradėtą tyrimą ir, nusprendęs susigrąžinti pinigus, R. Š. neberado. Tai paneigia R. Š. tyčią suklaidinti ir apgauti nukentėjusįjį.

5.10. Dėl A. R. S. didelės vertės turto (30 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad nukentėjusysis turėjo tikslą įsigyti įmonę UAB „L“, kuri pardavinėjo mašinų dalis, ir įmokas darė dalimis, surašant vekselius. Taigi, nukentėjusysis pinigus ne skolino R. Š., o investavo į verslą; apgautas pasijuto tik tada, kai sužinojo, kad bendrovė neturi nekilnojamojo turto. Vekseliai buvo surašyti be datų arba jų terminas buvo labai trumpas, o tai, anot kasatoriaus, rodo, jog nukentėjusysis nepageidavo, kad pinigai būtų grąžinti, priešingai, jis siekė sukurti galimybę išsaugoti ar atgauti į automobilių verslą investuotus pinigus. Taigi, šie dokumentai buvo surašyti tik dėl akių. A. R. S. dėl akių surašytus vekselius realizavo vykdymo procese, taigi, pats nukentėjusysis susiklosčiusiems santykiams suteikė civilinių teisinių santykių pobūdį ir padarė viską savo turtiniams interesams apsaugoti. Jokio nukentėjusiojo klaidinimo nebuvo.

Dėl A. R. S. didelės vertės turto (80 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad byloje nenustatyta, kada ir kokio dydžio suma buvo perduota, R. Š. 80 000 Eur negavo. Taigi, jis ir negalėjo klaidinti nukentėjusiojo.

Dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių tvirtinama, jog byloje nenustatytas nei pinigų sumų dydis, nei jų perdavimo laikas ir vieta, todėl nenustatytas ir pats nusikaltimo įvykis. L. Š. pasirašytas vekselis nereiškia, kad R. Š. klaidino nukentėjusįjį, priešingai, L. Š. įsipareigojimas grąžinti pinigus M. S. rodo, kad piniginė prievolė sieja juos, o ne R. Š..

Kasatorius pažymi, jog teisiniai argumentai dėl A. R. S. didelės vertės turto (40 000 Eur) įgijimo apgaule analogiški kaip ir kitų vekselių surašymo atveju.

5.11. Dėl G. T. didelės vertės turto (16 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad R. Š. su G. T. vertėsi panašiu verslu ir vienas kitam padėdavo apyvartinėmis lėšomis. Pinigai buvo perduoti verslo tikslais ir tai nebuvo klaidinanti aplinkybė, nukentėjusysis apgautas pasijuto tik tada, kai kreipėsi į skolų išieškotojus. G. T., kreipęsis į teismą, tik patvirtino, kad jį su R. Š. siejo paskolos teisiniai santykiai; jam buvo priteista skola iš R. Š..

5.12. Dėl R. J. turto (2100 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių skunde tvirtinama, kad kaltinime klaidingai nurodoma, jog R. Š. žadėjo R. J. parduoti jo tėvui priklausantį automobilį, tačiau pinigų negrąžino ne automobilio savininkui, o R. J.. Teismai privalėjo aiškiai nustatyti, tarp ko ir kokie teisiniai santykiai susiklostė: neaišku, ar R. J. turėjo tėvo įgaliojimą ar pavedimą parduoti šį automobilį, jei R. Š. tikrai pardavė A. J. automobilį, tai jis galėjo padaryti tik turėdamas oficialų įgaliojimą. Jei įgaliojimo nėra, jei nenustatytos sandorio šalys, nėra pagrindo traukti R. Š. atsakomybėn. Nustatant faktines aplinkybes, privalu buvo gauti automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ir ją ištirti, tačiau tai nebuvo padaryta, pirkimo–pardavimo sutartis nenuginčyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad R. Š. buvo šio automobilio pardavėjas, gavo pinigus bei turėjo pareigą atsiskaityti su turto savininku ir apskritai kad juos siejo pavedimo ar paskolos teisiniai santykiai.

Dėl R. J. didelės vertės turto (10 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad jei paskola sudaryta žodiniu susitarimu, tai paskolos davėjas leistinomis priemonėmis privalo įrodyti pinigų perdavimo faktą paskolos gavėjui. Nukentėjusysis tokių įrodymų nepateikė. R. Š. pripažino gavęs minėtus pinigus, tačiau juos grąžino detalėmis iš UAB „L“. Taigi, šiuose R. Š. veiksmuose nėra klaidinimo požymio.

5.13. Dėl A. J. didelės vertės turto (11 350 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių teigiama, kad A. J., skolindamas pinigus R. Š., neklausinėjo, kokiam tikslui jie reikalingi, todėl prokurorės kaltinime įrašytas tikslas apie skubų pinigų reikalingumą neatitinka tikrovės. Dėl to R. Š. veiksmuose nėra ir klaidinimo požymių. Be to, sutartyje nurodytos aplinkybės prieštarauja paties A. J. parodymams dėl pinigų perdavimo laiko, tikslo ir valiutos. Skolos raštelyje taip pat nurodyta, jog pinigai skolinami iš A. J., o tai sudaro prielaidas J. antrą kartą gauti analogišką pinigų sumą. R. Š. Vokietijoje pirkdavo, o Lietuvoje parduodavo automobilius, aplinkybės, kad iš Vokietijos parvežtas automobilis buvo perduotas A. J., byloje nepaneigtos.

Dėl A. J. turto (7500 Lt (2172 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių tvirtinama, kad pinigų perdavimo faktas R. Š. neįrodytas, kaip neįrodyta ir jo tyčia pasisavinti tokią pinigų sumą.

Dėl A. J. turto (3700 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad A. J. R. Š. pinigų niekada asmeniškai neperdavė. Kaltinime nurodoma, kad R. Š. veikė kaip bendravykdytojas, nes pinigus gavo L. Š., tačiau nenurodoma, kokius veiksmus, kaip bendrininkas, atliko R. Š..

5.14. Dėl R. P. didelės vertės turto (42 900 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių kasatorius tvirtina, jog civiliniai teisiniai santykiai susiklostė su L. Š., o ne R. Š.. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad iki pinigų perdavimo momento nebuvo jokių požymių, jog pinigai nebus grąžinti. Nukentėjusiojo kaip kreditoriaus reikalavimai įstatyme nustatyta tvarka yra patenkinti.

5.15. Dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad dėl šios pinigų sumos atgavimo nukentėjusysis kreipėsi į teismą, jo ieškinys yra išnagrinėtas ir byla baigta taikos sutartimi, teismo sprendimas įsiteisėjęs, jame nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią, dėl to R. Š. inkriminuotas kaltinimas nepagrįstas.

5.16. Dėl T. Š. turto (7000 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad iš kaltinimo negalima suprasti, kada R. Š. klaidino nukentėjusįjį – kai pasiskolino 10 000 Eur ar tada, kai pasirašė vekselį dėl negrąžintos sumos – 7000 Eur. Tai, kad R. Š. grąžino nukentėjusiajam 3000 Eur, pasak kasatoriaus, iš esmės paneigia aplinkybę, kad R. Š. neketino pinigų grąžinti ar kaip nors jį klaidino.

5.17. Dėl V. K. didelės vertės turto (59 000 Lt (17 087,58 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių nurodoma, kad R. Š. pripažįsta tik 20 000 Lt (5792,40 Eur) dydžio skolą. Nukentėjusysis, susigundęs uždirbti, gerai žinojo, kuo verčiasi R. Š., jį rekomendavo net kitiems asmenims. Kasatoriui nesuprantama, kodėl sutartis buvo sudaryta pirmą naujųjų metų dieną, teigiama, jog sutartis sudaryta tik dėl akių.

5.18. Dėl R. B. didelės vertės turto (30 000 Eur ir 78 121 Eur) įgijimo apgaule aplinkybių tvirtinama, jog vekselio gavėjas nesilaikė įstatyme numatytos pareigos ir neįteikė vekselio davėjui pranešimų nei apie prievolės įvykdymo momentą, nei apie neįvykdytą prievolę. Tai rodo, kad R. B. nėra įvykdęs ne tik įstatyme numatytos pareigos, tačiau ir pareigos pagrįsti savo reikalavimo teisę. R. Š. ir nukentėjusįjį ilgą laiką siejo verslo santykiai, tačiau pinigai jam buvo duoti gerokai anksčiau, nei surašyti vekseliai, vekseliai galbūt buvo pasirašyti, kai R. Š. sveikatos būklė buvo abejotina. Nukentėjusysis apgautas pasijuto tik tada, kai sužinojo, jog R. Š. yra Londone, ir tai, anot kasatoriaus, rodo, kad nukentėjusysis nebuvo klaidinamas, nes turėjo visas galimybes įstatymo nustatyta tvarka patenkinti savo pretenzijas, tačiau to nedarė, juos siejo civiliniai teisiniai santykiai.

6. Kasatorius teigia, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismai, nustatę, kad daugumą sutarčių ar vekselių pasiūlė patys nukentėjusieji, padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, jog R. Š. išreiškė valią sudaryti sandorius, gauti pinigus, neketindamas jų naudoti nurodytam tikslui ir grąžinti. Teismai nenurodė įrodymų, liudijančių R. Š. nusikalstamų tikslų susiformavimą dar iki konkrečios pinigų sumos gavimo; neįrodė, kad R. Š. suvokė apgaudinėjantis (klaidinantis) nukentėjusiuosius. Teismai, pripažindami jo ginamąjį kaltu, nepagrįstai rėmėsi vien nukentėjusiųjų parodymais, prieštaravimų tarp jų ir R. Š. parodymų nepašalino. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nenuoseklus – vienais atvejais remiasi tik nukentėjusiųjų parodymais ir jų pagrindu pripažįsta R. Š. kaltu, kitais atvejais daro išvadą, jog remtis vien nukentėjusiųjų parodymais negalima, ir R. Š. išteisina; apeliacinės instancijos teismas dėl šių pažeidimų naujai priimtame nuosprendyje nepasisakė. R. Š. įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra pripažintas bankrutavusiu, todėl negalima teigti, jog R. Š. veiksmai buvo nusikalstami, priešingai, tarp R. Š. ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę paskolos civiliniai teisiniai santykiai.

6.1. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad nors kai kurios skolos nukentėjusiesiems buvo priteistos jau įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau tai nepaneigia R. Š. veiksmų kaip nusikalstamų vertinimo, pažymi, jog šie asmenys nesprendė žalos atlyginimo klausimo, nes jų ieškiniai buvo pateikti kitu teisiniu pagrindu ir dėl kito dalyko; visi ieškovai nurodė teismams, kad tarp jų ir R. Š. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, t. y. jie teismo neprašė naikinti dėl apgaulės sudarytų sandorių, o prašė įpareigoti vykdyti prievolę pagal konkretų sandorį; sprendimuose aiškiai pripažįstama, kad atsakovas netinkamai vykdė prievolę; įsiteisėję sprendimai paneigia nusikalstamos veikos padarymą, nes paneigia R. Š. tyčią padaryti nusikaltimą ir kaltę; teismui patenkinus nukentėjusiųjų ieškinius, nebegali būti priteisiama ta pati žala antrą kartą.

7. Kasatorius dėl R. Š. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1, 3 dalis teigia, kad teismai nepagrįstai nurodė, jog L. Š. ir L. Š. parašai patvirtina kitų asmenų sutartį. Tai, pasak kasatoriaus, rodo, kad teismai nenagrinėjo nei šių sutarčių formos, nei turinio. Kadangi R. Š. pinigai pagal 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutartį perduoti nebuvo, tai trečiųjų asmenų parašų klastojimas ne tik nerodo K. Š. klaidinimo, bet ir nedaro sutarties realios. Teismas, pasak kasatoriaus, pažeidė įrodymų tyrimo taisykles, nes sutarčių originalų nereikalavo ir jų neapžiūrėjo. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas, todėl teismai privalėjo surinkti duomenis, ar R. Š. įteiktos trys paskolos sutartys yra tikras ar netikras dokumentas.

7.1. Pasak kasatoriaus, visas paskolos sutartis, kurių klastojimas inkriminuojamas R. Š., pagamino K. Š.; R. Š. antras sutarčių egzempliorius įteiktas nebuvo, pinigai R. Š. perduoti nebuvo. Dėl to, kasatoriaus manymu, šios sutartys yra netikros, nes jose neatsispindi tikroji šalių valia sukurti paskolos teisinius santykius, ir todėl tokių sutarčių turinio negali pakeisti suklastoti trečiųjų asmenų parašai. Jei kaltininkas, turėdamas tikslą suklastoti tikrą dokumentą, pasirašė trečiojo asmens vardu, tačiau toks pasirašymas nepakeitė dokumento turinio, tai baudžiamoji atsakomybė negalima. Jei dokumento turinys nebuvo pakeistas, tikras dokumentas negalėjo tapti netikru, nes trečiųjų asmenų parašai negali nei patvirtinti sandorio sąlygų, nei pakeisti dokumento teisingumo, o juo labiau primesti pasirašiusiems asmenims kokių nors pareigų be jų valios.

7.2. Kasatorius pažymi ir tai, kad dokumentų klastojimas R. Š. inkriminuotas kaip atskiros veikos, nors jeigu kaltininkas, suklastojęs oficialų dokumentą ir jį panaudojęs ar tokį dokumentą tik panaudojęs, pasisavina svetimą turtą, jo veika kvalifikuojama pagal nusikaltimų sutaptį. Kasatoriaus manymu, šios veikos dirbtinai išskirtos į atskiras ir taip nepagrįstai sunkinamas asmenybės pavojingumo visuomenei laipsnis bei sudaromos prielaidos sunkesnės bausmės paskyrimui.

8. Kasaciniame skunde dėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo nurodoma, jog teismai nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, kai nusikaltimų nuosavybei ar turtiniams interesams atvejais vengtina skirti realią laisvės atėmimo bausmę, nesiaiškino, ar R. Š. dėl sveikatos būklės galėtų atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas selektyviai įvertino nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, paskutinė iš veikų buvo padaryta 2010 m. balandžio 20 d. (daugiau nei prieš septynerius metus), po to jokių nusikaltimų nepadarė, administracine tvarka nebaustas. Šios aplinkybės paneigia R. Š. asmenybės pavojingumą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. nuteistas dėl penkių nesunkių nusikaltimų padarymo (paskutinis – 2010 m. balandžio 20 d.), nors tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu (2016 m. gegužės 5 d.), tiek ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo metu (2017 m. gegužės 22 d.) dėl šių veikų padarymo buvo suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Be to, R. Š. dirba, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, palaiko artimus ryšius su savo šeimos nariais, rūpinasi 84 metų silpnos sveikatos mama. Pats nuteistasis turi rimtų sveikatos problemų, yra gydytas ligoninėse, priverstas nuolat vartoti vaistus, jam pačiam reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra, praeityje jam buvo konstatuotas netektas darbingumas. Kasatorius pabrėžia ir tai, kad, naikindamas BK 75 straipsnio nuostatų taikymą, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į baudžiamojo proceso trukmę ir į tai, kad R. Š. net penkerius metus galiojo gana griežtos kardomosios priemonės.

9. Kasatorius teigia, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.43–1.47 straipsniais, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymu, 1969 m. Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, kasacinio teismo praktika dėl užsienio teisės turinio nustatymo, Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. priimta nutartis Nr. 669 dėl bankroto paskelbimo skolininko R. Š. prašymu pripažįstama visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje (2000 m. gegužės 29 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento Nr. 1346/2000,,Dėl bankroto bylų“ 16 straipsnio 1 dalis). Pagal šio Reglamento 4 straipsnio 1 dalį bankroto bylai ir jos padaliniams taikoma Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės, t. y. valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė, o Didžiosios Britanijos 1986 m. Bankroto akto 285 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad po bankroto bylos iškėlimo nė vienas asmuo, kuris yra kreditorius bankroto procese dėl skolininko turto, neturi teisės naudotis priemonėmis, nukreiptomis į skolininko turtą, ir pradėti bet kokius veiksmus ar teisines procedūras prieš bankrutavusį asmenį, nebent yra gautas teismo leidimas. Draudimas vykdyti individualius išieškojimo veiksmus po bankroto bylos iškėlimo iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 626 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą dėl vykdymo veiksmų sustabdymo, taip pat kasacinio teismo praktiką (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-580/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-580/2013">3K-3-580/2013</a>).

9.1. Iškėlus skolininkui bankroto bylą, vienintelis būdas kreditoriams, esantiems kitoje valstybėje narėje, patenkinti savo reikalavimą – dalyvauti nagrinėjant bylą lygiomis galimybėmis su kitų valstybių narių kreditoriais. Tam, kad užsienio valstybių narių kreditoriai galėtų įgyvendinti savo teisę pareikšti reikalavimus pagrindinėje bankroto byloje, jie turi būti informuoti apie bankroto bylos iškėlimą ir su juo susijusius padarinius. Reglamento 39 straipsnyje nustatyta privaloma rašytinė forma kreditorių reikalavimams pareikšti, o 42 straipsnio 2 dalyje – reikalavimai dėl kalbos, kuria turi būti surašytas kreditoriaus reikalavimas. Reglamento 4 straipsnio 2 dalies h punkte nustatyta, kad taisyklės, reglamentuojančios reikalavimų pateikimą, patikrinimą ir pripažinimą, nustatomos pagal valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisę, tačiau tai nedaro įtakos Reglamento 32 ir 39 straipsniuose tiesiogiai numatytoms kreditorių teisėms pateikti reikalavimus pagrindinėje byloje ir bet kurioje šalutinėje byloje.

9.2. Kasatorius nurodo, kad visi nukentėjusieji gavo Didžiosios Britanijos teismo pranešimą apie pradėtą bankroto bylą. Būdami rūpestingi ir norėdami apginti savo teises ir teisėtus interesus, jie ne tik turėjo teisę, tačiau ir privalėjo informuoti šį teismą apie savo pretenzijas, santykius su bankrutuojančiuoju, tikslinti savo reikalavimų dydį. Jie nepasinaudojo įstatymais suteikta galimybe, todėl jiems atsirado nepalankios pasekmės. Kasatoriaus tvirtinimu, nacionaliniai teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nepagrįstai ignoravo tiek tarptautinės teisės normas, tiek įsiteisėjusius sprendimus, susijusius su tuo pačiu ginčo dalyku. Kasatorius taip pat teigia, kad dėl to apeliacinis skundas buvo netinkamai išnagrinėtas. Kasatorius kritikuoja apeliacinės instancijos teismo argumentus, nurodydamas, jog nagrinėjamu atveju svarbus ne veiksmų teisėtumo klausimas, o santykių esmė ir jų pagrindu atsirandančios prievolės. Teismas negali peržiūrėti teismo įsakymų ir sprendimų, kur aiškiai nurodyta, iš ko priteista skola (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-398/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-398/2013">3K-3-398/2013</a>). Teismai turėjo ištirti tikruosius šalių santykius, tačiau to nepadarė ir palaikė prokurorės nuomonę dėl sutarčių tikrumo, o tai lėmė nepagrįstas išvadas dėl civilinių ieškinių.

10. Kasaciniu skundu nuteistosios L. Š. gynėja advokatė N. Grubliauskienė prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jos ginamosios panaikinti ir priimti naują nuosprendį – L. Š. išteisinti, jai nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

10.1. Kasatorė nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 1, 2 dalis, nes netinkamai aiškino apgaulės požymį ir be pagrindo kriminalizavo tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų susiklosčiusius civilinio pobūdžio teisinius santykius, bei pažeidė BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatas, nekaltumo prezumpcijos principą, nes nuosprendžius grindė prieštaringais įrodymais, juos netinkamai vertino, abejonių neaiškino nuteistosios naudai.

11. Kasatorė, cituodama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BK 182 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, nurodo, jog kaltininko apgaulė gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Kaltininkas, sudarydamas paskolos sutartį, visai neketina vykdyti įsipareigojimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai ir daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą.

11.1. Anot kasatorės, teismai neatskleidė bylos esmės, pripažinę nuteistuosius R. Š. ir L. Š. veikus bendra tyčia bendrininkų grupe ir būnant iš anksto susitarus, kiekvieno bendrininko veiksmų nekonkretizavo, nenurodė, kaip pasireiškė jų bendra tyčia. Teismai nepagrįstai didesnę įrodomąją galią suteikė nukentėjusiųjų parodymams, nesiimdami priemonių nurodytoms aplinkybėms ištirti. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas kaltinamųjų veiksmų kiekvienu konkrečiu atveju neanalizavo, padarė tik bendras išvadas dėl jų visų kaltės. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad daugiausia teismas analizavo R. Š. veiksmus, visiškai neužsimindamas, kaip pasireiškė L. Š. nusikalstami veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės nuosprendyje atkartojo pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, o tai, kasatorės tvirtinimu, leidžia teigti, jog apeliacinio skundo motyvai nebuvo tinkamai išnagrinėti, taip pažeidžiant jos ginamosios teisę į gynybą ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

12. Kasatorė nesutinka su L. Š. nuteisimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 Eur) įgijimo apgaule) ir teigia, jog teismai netinkamai ištyrė bylos aplinkybes.

12.1. Kasatorė pažymi, jog L. Š. pareikštas kaltinimas neatitiko BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes kaltinimas,,aptakus ir neapibrėžtas“; dėl to jos ginamosios teisė į gynybą buvo apsunkinta. Kasatorė pažymi, jog L. Š. nuteista dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 13 d., kai tuo tarpu sutartis tarp R. Š., L. Š. ir nukentėjusiojo A. K. buvo sudaryta 2013 m. gegužės 12 d.

12.2. Kasatorės manymu, teismai neteisingai konstatavo, kad R. Š., būdamas (duomenys neskelbtini) pareigūnas ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB,,L“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė – L. Š., gavo iš nukentėjusiųjų A. K. ir A. J. lėšas. UAB,,L“ vykdė dėvėtų automobilių dalių prekybą, tuo tarpu R. Š. vertėsi nenaujų automobilių įgijimu ir perpardavimu ir tai darė per kitus juridinius asmenis, ne UAB,,L“. A. K. teigia skolinęs pinigus R. Š. jo individualaus namo remontui. Nors šios A. K. nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, pasak kasatorės, tačiau apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada dėl paskolos paskirties yra priešinga nukentėjusiojo A. K. nurodytoms aplinkybėms. Teismai nevertino nuteistojo R. Š. nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusieji ne skolino, o pelningai investavo lėšas į R. Š. automobilių verslą, kuris ne vienerius metus nukentėjusiesiems leido gauti solidžias pajamas (palūkanas). Kasatorė neigia, jog Š. turėjo tikslą paskolos negrąžinti, siekė padaryti nukentėjusiesiems žalą, o vėliau pasislėpė ir bankrutavo, ir nurodo, kad K. Š., kuris perėmė Š. įmonę ir joje sukauptą turtą, atjungė mobiliojo ryšio telefonus, kuriais naudojosi visi Š., dėl to Š. nukentėjusiesiems tapo nepasiekiami.

2003 m. gegužės 12 d. Š. turėjo ne vieną nekilnojamojo turto objektą, privatų verslą, pajamas, todėl jokių duomenų, kad A. K. negalėtų atgauti trumpalaikės paskolos, nebuvo. A. K. apgautas pasijuto, kai gavo R. Š. ir L. Š. bankroto dokumentus iš Londono dėl bankroto bylos jiems iškėlimo, t. y. praėjus beveik 8 metams po paskolos suteikimo ir 7 metams po paskolos grąžinimo termino suėjimo. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, A. K. nesikreipė su reikalavimu grąžinti skolą ar dėl šios skolos priteisimo ir išieškojimo, priešingai, ne kartą dar skolino R. Š. lėšas įvairiomis sumomis, kurios buvo grąžintos.

12.3. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismai nevertino Š. pateiktų įrodymų: garso įrašo, rašytinių dokumentų, patvirtinančių, kad R. Š. investavo lėšas į angaro statybą, tačiau vėliau K. Š., kuris neatlygintinai perėmė sukurtą didelės vertės verslą, buvo apgautas. Tai, pasak kasatorės, pagrindžia, kad R. Š. norėjo atsiskaityti su kreditoriais, parduodamas UAB,,L“, tačiau šią įmonę neatlygintinai apgaule perėmė K. Š..

13. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė A. K. parodymams, nors, pasisakydamas dėl 66 000 JAV dolerių paskolos sutarties pagrįstumo, nurodė, jog A. K. nurodytomis aplinkybėmis netiki. Kasatorė kelia klausimą, kodėl vienu atveju išteisinant L. Š. dėl A. K. turto (66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule A. K. paaiškinimais teismas nesivadovavo, o kitu atveju, t. y. pripažįstant ją kalta dėl A. K. turto (10 000 Eur) įgijimo apgaule, vadovavosi.

14. Kasaciniame skunde ginčijamas L. Š., kaip bendrininkės, vaidmuo ir teigiama, kad abiejų instancijų teismai apsiribojo tik objektyviųjų bendrininkavimo požymių analize, nenurodydami ir neįvertindami subjektyviųjų bendrininkavimo požymių: kada ir kaip pasireiškė nuteistųjų R. Š. ir L. Š. susitarimas padaryti nusikaltimą, kuo pasireiškė bendra tyčia ir kokiu būdu buvo piktnaudžiaujama A. K. pasitikėjimu. Pasak kasatorės, L. Š. nedalyvavo tariantis dėl paskolų, tai patvirtina ir paskolų raštelių turinys: L. Š. asmens kodas įrašytas A. K. ranka, vardas sutartyse nurodytas neteisingai (,,L.“). Kasatorė teigia, jog 2003 m. gegužės 12 d. nei R. Š., nei L. Š. kitų kreditorių neturėjo, ir tai, kasatorės manymu, rodo, jog R. Š. (nes jis skolinosi) ketinimų negrąžinti pinigų neturėjo.

14.1. Teismas netinkamai vertino labai svarbią A. K. nurodytą aplinkybę, t. y. kad po to jis dar ne kartą R. Š. skolino įvairias pinigų sumas, kurios jam buvo grąžintos, taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog nusikalstamų veiksmų pobūdį rodo ir tai, kad R. Š. skolinosi dideles pinigų sumas per trumpą laiką. Kasatorė pažymi, jog pinigai buvo skolinami ne vienerius metus, kad paskolos sutartys perduodant pinigus net nebuvo sudaromos.

15. Kasaciniame skunde dėl A. J. turto (3700 Eur) įgijimo apgaule nurodoma, kad minėti pinigai buvo duoti L. Š., kuri juos perdavė R. Š. automobiliui nupirkti, kuris buvo perduotas A. J., nors A. J. nurodė, jog pinigus perdavė R. Š. ir šie jam grąžinti nebuvo. Kasatorė teigia, kad A. J. parodymams nepagrįstai buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, priešingai, tai R. Š., L. Š. ir L. Š. automobilio pirkimo aplinkybes nurodė vienodai ir nuosekliai. Byloje nėra jokių duomenų, kad L. Š. šių pinigų nebūtų perdavusi R. Š., todėl ji turi būti išteisinta. Kasatorės teigimu, jei R. Š. šių lėšų nepanaudojo A. J. automobiliui pirkti, teismai privalėjo įrodyti, kad L. Š. tai buvo žinoma. Vien tai, kad R. Š. ir L. Š. pripažino gavę iš A. J. 3700 Eur, nesudaro pagrindo pripažinti juos kaltais, apgaule įgijus svetimą turtą.

15.1. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su šia veika, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais.

16. Kasaciniu skundu nuteistosios L. Š. gynėja advokatė V. Smolenskienė prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl jos ginamosios panaikinti ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

17. Pasak kasatorės, teismai neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nuosprendžius grindė prielaidomis, įvertino ne visus įrodymus arba iškraipė jų prasmę, neanalizavo jų visumos, neišdėstė motyvų, kodėl jos ginamąją teisinantys įrodymai atmesti, o kaltinantys priimti (BPK 20 straipsnio 1, 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimai).

17.1. Kasatorės teigimu, teismai, pripažinę kaltinamuosius veikus bendra tyčia bendrininkų grupe ir būnant iš anksto susitarus, nekonkretizavo kiekvieno bendrininko veiksmų, nenurodė, kuo pasireiškė jų bendra tyčia ir kokia buvo jų susitarimo veikti nusikalstamai apimtis. Priešingai, teismai dėl visų kaltinamųjų veiksmų pasisakė bendrai, daugiausia – apie R. Š., nenurodydami, kokie konkretūs L. Š. veiksmai atitinka jai inkriminuotų nusikaltimų sudėtį, kaip ir kokiu būdu kaip bendrininkė ji dalyvavo padarant nusikalstamas veikas. Teismai neteikė didesnės reikšmės bendrininkų susitarimo turinio atskleidimui, kaip ir L. Š. esą „iš anksto suplanuoto tikslo“ turinio bei susiformavimo laiko neatskleidė. Iš nuosprendžių argumentų neaišku, kuo remdamiesi teismai nustatė, kad L. Š. suprato R. Š. ketinimus nevykdyti įsipareigojimo grąžinti skolas. L. Š. veikos subjektyvieji požymiai aprašyti tik abstrakčiai ir taip, kasatorės nuomone, teismai pažeidė jos teisę į gynybą.

17.2. Teismai neatskleidė ir objektyviųjų L. Š. veikos požymių: sukčiavimo mechanizmo, kaip pasireiškė apgaulė užvaldant svetimą turtą.

17.3. Kasatorė pažymi, kad L. Š. kaltė grindžiama vien nukentėjusiųjų parodymais, įrodymų tyrimas atliktas paviršutiniškai, vienpusiškai ir tendencingai, teismų nustatytos aplinkybės prieštarauja tiek R. Š., tiek L. Š., tiek L. Š. parodymams. Kasatorė detaliai analizuoja pinigų skolinimosi aplinkybes, teigdama, jog jos netirtos ir nevertintos, todėl liko neatskleista tikrųjų santykių esmė, t. y. kad visus nukentėjusiuosius ir R. Š. siejo ne paskolos, o naudotų automobilių verslo santykiai, dėl to nukentėjusieji sistemingai investavo dideles pinigų sumas į R. Š. verslą, jas įformindami paskolų sutartimis ir vekseliais, už tai gaudami palūkanas.

17.4. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog patys nukentėjusieji, t. y. R. L. pinigines lėšas perdavė UAB „L“ veiklai, o A. R. S. perdavė pinigus R. Š. pagal susitarimą su nuteistuoju, jog šis jam parduos UAB,,L“, prieštarauja kitai šio teismo padarytai išvadai, t. y. jog piniginės lėšos buvo duodamos asmeniškai nuteistiesiems. Kasatorės teigimu, teismai neįvertino, jog L. Š. buvo UAB „L“ direktorė, o jos tėvas pinigines lėšas iš nukentėjusiųjų skolinosi turėdamas tikslą verslui pirkti automobilius Vakarų Europos šalyse ir juos parduoti Lietuvoje. Dėl to, kasatorės nuomone, jei nukentėjusysis R. L. pinigus L. Š. skolino UAB „L“ veiklai, tai ir paskolos sutartį turėjo pasirašyti su įmonės direktore, o ne su L. Š., kaip privačiu asmeniu; jei A. R. S. perdavė pinigus R. Š. pagal susitarimą su nuteistuoju, jog šis jam parduos UAB,,L“, tai neaišku, kodėl piniginės lėšos buvo perduodamos pagal vekselius R. Š., bet nebuvo įformintos kaip akcijų pirkimo–pardavimo sutarys su UAB „L“ vienintele akcininke L. Š..

17.5. Kasatorė, nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad tiek R. Š., tiek L. Š., neketindami grąžinti skolų, vengė nukentėjusiųjų ir išvyko į Didžiąją Britaniją, nurodo, kad Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartimi dėl bankroto paskelbimo L. Š. pripažinta bankrutavusia, ir šis sprendimas yra pripažįstamas visose Europos Sąjungos valstybėse, tarp jų – ir Lietuvoje. Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai R. L. ir A. R. S. gavo iš paskirtojo bankroto administratoriaus pranešimus apie tai, kad L. Š. iškelta bankroto byla, kad jie turi teisę pateikti savo kaip kreditorių reikalavimus, tačiau jie priėmė sprendimą bankroto procedūroje nedalyvauti ir savo kaip kreditorių reikalavimų nekelti, nors tokia pareiga (pateikti finansinius reikalavimus ir konkrečius jų dydžius bankroto byloje) tenka kreditoriams. Dėl to, pasak kasatorės, civilinių ieškinių klausimai šioje byloje išspręsti netinkamai – teismas, tenkinęs A. R. S. civilinį ieškinį, netinkamai taikė Europos Sąjungos ir bankroto bylas reglamentuojančius teisės aktus, neatsižvelgė į Didžiosios Britanijos įsiteisėjusius teismų sprendimus.

18. Be to, kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių apeliacinio skundo argumentų, skundus atmetė, nuosprendyje pakartodamas kitaip interpretuotas pirmosios instancijos teismo išvadas, kurios padarytos neįvertinus visų byloje esančių duomenų ir teismo ištirtų įrodymų.

19. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo R. Š. gynėjo advokato V. Falkausko, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės V. Smolenskienės kasacinius skundus atmesti.

19.1. Prokurorė pažymi, kad nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės prašymas panaikinti teismų sprendimus ir L. Š. išteisinti negalimas, nes BPK 382 straipsnyje nenumatyta tokia teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartis; nutarčių sąrašas baigtinis. Prokurorė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams, nesutinkama su teismų įrodymų vertinimu, kai tuo tarpu įrodymų vertinimo klausimai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

20. Prokurorė dėl kaltinamojo akto ir teisės į gynybą pažeidimo teigia, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius – veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.; kai kaltinamajame akte nenurodyta BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų ir kt. Pasak prokurorės, kaltinamajame akte yra aiškiai nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, nukentėjusieji; taip pat nurodyta, dėl kokių veikų padarymo yra kaltinami asmenys, inkriminuojamos veikos detaliai aprašytos, veikos kvalifikuotos, tiksliai nurodant atitinkamą BK normą. Priešingai nei teigia kasatoriai, sukčiavimo mechanizmas, tyčia, klaidinimo forma yra atskleisti. Prokurorės pakeistame kaltinime nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nėra esminės BPK 255 straipsnio prasme, nes neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržė kaltinamųjų teisę į gynybą. Dėl to, prokurorės teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis aktas ir pakeistas kaltinimas neatitinka BPK 219, 255 straipsnių reikalavimų.

21. Prokurorė dėl BK 182 straipsnio 1, 2 dalių taikymo nuteistojo R. Š. atžvilgiu nurodo, jog abiejų instancijų teismai įvertino visas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. Š. veikoje yra visi sukčiavimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Teismai, darydami tokią išvadą, vadovavosi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sukčiavimo bylose, teisingai nuosprendžiuose konstatavo, kad veikų masiškumas, skolų dydžiai, intensyvumas, realus finansinis pajėgumas grąžinti paskolintas lėšas, esminės informacijos nuslėpimas nuo nukentėjusiųjų apie faktines skolas, fizinio asmens bankrotą bei nemokumą rodo nuteistojo R. Š. veiksmuose buvus ne civilinių teisinių santykių, o nusikaltimo sudėties požymius.

21.1. Prokurorė, nesutikdama su nuteistojo R. Š. gynėjo advokato argumentais, kad R. Š. skolindamasis nesiekė negrąžinti gautų pinigų, nepiktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, apgaulės nenaudojo, teigia, kad jo veiksmai, renkant pinigus ir vėliau juos gavus iš nukentėjusiųjų, rodo visai ką kita. R. Š., žadėdamas grąžinti kaip paskolas, rinko iš nukentėjusiųjų lėšas per trumpą laikotarpį didelėmis sumomis, paskolas įformindamas rašytinėmis sutartimis, paskolos rašteliais, vekseliais, taip pat sudarydamas žodines sutartis. Nuteistasis, žinodamas, kad daugeliui nukentėjusiųjų negrąžino žadėtų pasiskolintų pinigų, ir toliau įrodinėdamas nukentėjusiesiems, kad gautas lėšas grąžins, garantuodamas, jog turi galimybę atsiskaityti, įtikino nukentėjusiuosius perduoti jam naujas pinigų sumas. R. Š. žinojo, kad grąžinti tiek pinigų negalės (UAB „L“ ūkinė finansinė padėtis buvo bloga), tačiau priešingai elgdamasis, nukentėjusiesiems teigdamas, kad pinigus grąžins, ir nutylėdamas faktą, kad jis neturi galimybės grąžinti pasiskolintų lėšų taip pat ir dėl susiklosčiusios situacijos, prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje 2008 m., naudojo apgaulę. Prokurorės tvirtinimu, apgaulę atskleidžia ir tai, kad vėliau nuteistasis vengė nukentėjusiųjų, neatsiliepė į jų skambučius, o 2010 m. išvyko į Didžiąją Britaniją, kur bankrutavo. Taip R. Š. elgėsi sąmoningai tyčia, pinigus surinko, neketindamas jų grąžinti, veikdamas tiesiogine tyčia. Tai buvo R. Š. sukčiavimo mechanizmas, kurį teismai teisingai nustatė, todėl prokurorė nesutinka su nuteistojo gynėjo advokato argumentais, kad teismai neatskleidė sukčiavimo mechanizmo.

21.2. Dėl pačių nukentėjusiųjų nerūpestingumo ir neapdairumo atsiliepime nurodoma, kad perkelti kaltę nukentėjusiesiems, kad jie buvo patiklūs, nepakankamai įžvalgūs dėl nusikalstamų veikų ir kilusių pasekmių, negalima, kadangi nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmus atliko nuteistieji, o ne nukentėjusieji.

21.3. Prokurorė dėl BK 300 straipsnio 1, 3 dalių taikymo nuteistojo R. Š. atžvilgiu pažymi, kad nukentėjusysis K. Š., skolindamas pinigus R. Š. pagal paskolos sutartis, pareikalavo, kad sutartyse pasirašytų ir R. Š. šeimos nariai: L. Š. bei L. Š. tam, kad jeigu dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti paskolos, šį jo įsipareigojimą perimtų jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai. Pagal minėtas paskolos sutartis, gaudamas didelės vertės svetimą turtą, R. Š., pasirašydamas sutartyse už L. Š. ir L. Š., joms nežinant, sąmoningai suklaidino nukentėjusįjį K. Š., taip įtikindamas jį, kad jeigu dėl bet kokių priežasčių negalėtų pats grąžinti paskolos, ją grąžins L. Š. ir L. Š.. Anot prokurorės, tokios aplinkybės paneigia, kad 2007 m. sausio 26 d., spalio 23 d., lapkričio 12 d. paskolos sutartys buvo fiktyvios, sudarytos tik dėl akių; juo labiau K. Š. nebūtų buvę reikalo reikalauti minėtas paskolos sutartis patvirtinti L. Š. ir L. Š., jei, kaip nurodo nuteistojo gynėjas, sutartys nebūtų realios. Dėl to, prokurorės manymu, teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir R. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis.

22. Prokurorė dėl BK 182 straipsnio 1, 2 dalių taikymo L. Š. atžvilgiu nurodo, kad teismai tinkamai taikė bendrininkavimo institutą, detalizavo, kuo pasireiškė L. Š. ir R. Š. bendrininkavimas sukčiaujant prieš A. K. ir A. J., kokią dalį sukčiavimo realizavo L. Š. ir kuo pasireiškė bendra nuteistųjų tyčia sukčiauti. Abu nuteistieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę įgyvendino naudodami apgaulę ir dėl to užvaldė svetimą turtą, būdami šio nusikaltimo vykdytojai. Nuteistųjų veiksmai, per trumpą laiką skolinantis lėšas iš kitų asmenų didelėmis sumomis, negrąžinant skolos ar jos dalies nei A. K., nei kitiems kreditoriams ir vėliau vengiant nukentėjusiųjų bei bankrutuojant Didžiojoje Britanijoje, pasak prokurorės, patvirtina, kad jau sudarant aptariamą paskolos sutartį su A. K. nebuvo ketinimo grąžinti lėšas. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad A. K. po 2013 m. gegužės 12 d. sutarties dar kartą skolino pinigus R. Š., kuris šias lėšas grąžino, kadangi paminėti nuteistojo veiksmai rodo, jog taip jis siekė įgyti nukentėjusiojo pasitikėjimą ir sudaryti įspūdį dėl didesnės sumos, gautos iš pastarojo, grąžinimo, tai yra vienas iš apgaulės būdų. Bylos duomenys (nukentėjusiojo A. J., liudytojos A. J. parodymai, taip pat R. Š. ir L. Š. parodymai) patvirtina, jog nukentėjusysis perdavė 3700 Eur L. Š., kuri po to šias lėšas išsiuntė R. Š.. Prokurorė teigia, kad abu nuteistieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę įgyvendino naudodami apgaulę ir dėl to užvaldė svetimą turtą, būdami šio nusikaltimo vykdytojai, todėl nuteistųjų L. Š. ir R. Š. bendrininkavimui sukčiaujant prieš A. K. ir A. J. teismas BK 24 straipsnio 1 dalį pritaikė tinkamai.

23. Atsiliepime dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo L. Š. atžvilgiu nurodoma, kad tiek ji, tiek R. Š. nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę įgyvendino naudodami apgaulę ir dėl to užvaldė svetimą turtą, būdami nusikaltimo vykdytojai. Abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad R. Š. kartu su L. Š. apgaule, esmingai suklaidindami nukentėjusiuosius, suvokė, jog neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl jų veiksmų nukentėjusieji patirs turtinę žalą, ir to siekė. Nuteistųjų veiksmai – R. Š., negrąžinęs skolos vienam paskolos davėjui, skolinosi iš antro, vėliau dar iš 15 asmenų, tačiau, gavęs pinigus iš paskesnio paskolos davėjo, ankstesniam paskolos davėjui skolos negrąžino ir nesistengė grąžinti, o vėliau tiek nuteistasis, tiek L. Š. vengė nukentėjusiųjų ir išvyko į Didžiąją Britaniją, kur bankrutavo, – pagrindžia padarytas išvadas, kad nuteistieji neketino vykdyti susitarimų, nors nukentėjusiuosius įtikinėjo priešingai. Prokurorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad pripažįstant, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, bendrininkaudamas su kitu asmeniu, nebūtina, kad kiekvienas iš bendrininkų tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t. y. nereikalaujama, kad kiekvienas bendrininkas atliktų visus grupės veiksmus. Todėl grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais. Byloje įrodyta, kad perduoti pinigus R. L. ir A. R. S. įkalbėjo R. Š., kuris be L. Š. įsipareigojimų nebūtų įtikinęs nukentėjusiųjų tai padaryti, taip pat sudaręs įspūdžio, jog pinigai bus grąžinti. Tai reiškia, kad abu nuteistieji gavo lėšas bendrai. Be to, L. Š., paimdama nukentėjusiųjų perduotus pinigus ir žinodama paskolų dydį, neatsisakė šių skolų patvirtinti paskolų dokumentais ir pati juos pasirašė. Toks nuteistųjų elgesys patvirtina, kad jų veiksmai buvo suderinti, jie veikė bendrai ir kryptingai, todėl suprato kiekvienas kito bendrininko veiksmus, jiems pritarė, siekė bendro tikslo.

23.1. Byloje nustatyta, kad paskolinti pinigų visais atvejais nukentėjusiųjų prašė nuteistasis R. Š., jis dažniausiai vienas pasirašydavo paskolų dokumentus, tačiau, skolinantis pinigus iš R. L., A. J., A. K., A. R. S., jis veikė bendrai su L. Š. ir L. Š.. Tokie nuteistųjų L. Š. ir L. Š. veiksmai, kaip paskolos dokumentų pasirašymas ir pinigų paėmimas, rodo, kad nuteistosios žinojo R. Š. tikruosius ketinimus tokiu būdu užvaldyti svetimą turtą, pasirašant paskolų dokumentus, joms buvo žinomas paskolos dydis, tačiau nė vienu atveju jos neatsisakė tai daryti, o tai, pasak prokurorės, reiškia, kad jie visi trys veikė bendru tikslu – užvaldyti svetimą turtą. Šiais atvejais apgaulę prieš nukentėjusiuosius panaudojo R. Š., o L. Š. ir L. Š. veikė kaip bendravykdytojai, užvaldant svetimą turtą aktyviais veiksmais.

24. Prokurorė nesutinka su kasatorių argumentais, jog jų veiksmai yra kilę iš civilinių teisinių santykių, ir teigia, kad civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sudarant sandorius ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė, įtraukiant asmenį į sandorį, ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius.

25. Dėl kasatorių nurodomų esminių BPK pažeidimų prokurorė teigia, kad jie argumentuojami nesutinkant su teismų atliktu įrodymų vertinimu ir iš esmės yra deklaratyvūs. Teismų atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, baudžiamojo proceso įstatymo esminių pažeidimų, kurie galėjo sukliudyti teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nėra. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo ir nesuvaržant kaltinamiesiems įstatymų garantuotų gynybos teisių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose nuteistųjų interesams atstovavo gynėjai advokatai; iš teismų posėdžių protokolų matyti, kad nuteistieji ir jų gynėjai aktyviai dalyvavo ir reiškė savo nuomonę bei teikė prašymus. Dėl to, prokurorės manymu, teigti, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų – į pagrindinius nuteistųjų gynėjų advokatų apeliacinių skundų motyvus argumentuotai atsakė.

26. Atsiliepime dėl civilinių ieškinių priteisimo pagrįstumo teigiama, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis teisme patikrintais dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas: fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta žala; kaltininko veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltininko veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys. Pasak prokurorės, šioje byloje R. Š., L. Š. ir L. Š. pripažinti kaltais padarę sunkų nusikaltimą – sukčiavimą; dėl jų padarytų nusikaltimų apgaule buvo įgytas nukentėjusiųjų turtas ir taip jiems padaryta didelė turtinė žala. Tai reiškia, kad yra visos minėtos sąlygos civiliniams ieškiniams pareikšti, nagrinėti ir tenkinti.

27. Prokurorė dėl BK 75 straipsnio nuostatų netaikymo R. Š. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės ir nuteistąjį apibūdinantys duomenys nesudaro pagrindo manyti, jog šiuo atveju bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Byloje nėra duomenų, kad R. Š. dėl sveikatos būklės negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės. Be to, atsiradus pagrindui dėl atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos, šis klausimas gali būti sprendžiamas nuosprendžio vykdymo stadijoje. Klausimas dėl bausmės švelninimo dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės nebuvo keliamas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl jis nenagrinėtinas ir kasacinės instancijos teisme.

28. Nukentėjusysis K. Š. atsiliepimu į kasacinius skundus prašo nuteistojo R. Š. gynėjo advokato V. Falkausko, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės V. Smolenskienės kasacinius skundus atmesti.

28.1. Nukentėjusysis teigia, kad kasatorių skundai yra nepagrįsti, juose deklaruojami pažeidimai yra susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, grindžiami vienais ar kitais bylos duomenimis, pateikiant jų vertinimus, atsižvelgiant į tai, kurie duomenys yra palankesni nuteistųjų gynėjams. Dėl nuteistojo R. Š. gynėjo argumentų, susijusių su nuteistojo veiksmų apibūdinimu pusdalyviais, nurodoma, jog tai ne teisiniai argumentai.

28.2. Nukentėjusysis nesutinka dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam R. Š. ir nemano, kad bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju galėtų būti pasiekti, nepaskyrus nuteistajam R. Š. realios laisvės atėmimo bausmės. Jokių nuteistojo R. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe, jis padarė 35 nusikaltimus, jokių pastangų atlyginti nukentėjusiesiems žalą nededa, jų neatsiprašė, be to, viso proceso pirmosios instancijos teisme metu atvirai tyčiojosi iš nukentėjusiųjų. Nukentėjusiojo teigimu, 2010 m. gruodžio mėnesį L. Š. buvo atvykusi į jo darbovietę, grasino jam ir jo šeimai, vėliau atsiuntė grasinantį elektroninį laišką. Šios aplinkybės, pasak nukentėjusiojo, rodo, kad R. Š. nesuprato jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, nukentėjusiesiems sukeltų padarinių sunkumo, kritiškai vertina ne savo nusikalstamą elgesį, o nukentėjusiųjų siekius pasiekti nors kažkokią jų patirtų žalų kompensaciją, aktyviai veikė, siekdamas išvengti prievolių įvykdymo ir atsakomybės, o savo elgesiu po nusikalstamų veikų padarymo ir tiriant jo nusikalstamas veikas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme akivaizdžiai parodė, kad jam paskirtų bausmių vykdymo atidėjimas tikrai neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų kitų bausmės tikslų.

29. Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato V. Falkausko, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės V. Smolenskienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

30. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, kad jis byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato; skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-P-135-648/2016). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinio skundo argumentai, savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy00MDIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-402/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-402/2010">2K-7-402/2010</a>).

30.1. Nuteistųjų gynėjų kasaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų detaliai analizei, pateikiama jų įrodomoji reikšmė ir savos vertinimo versijos; didžioji dalis skunduose paminėtų pažeidimų grindžiami ir argumentuojami ginčijant ir nesutinkant su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu įrodymų vertinimu, jų pakankamumu nuteistųjų kaltei įrodyti, atskirų proceso dalyvių parodymų patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, teismų padarytomis išvadomis, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas nėra trečioji teisminė instancija, iš naujo vertinanti bylos įrodymus jų pakankamumo, patikimumo aspektais ir nurodanti, kuriais bylos duomenimis privalu remtis, o kuriuos atmesti. Dėl to kasatorių teiginiai ir argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių nustatymu ir įrodymų vertinimu, nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

31. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad abiejų instancijų teismai R. Š., L. Š. ir L. Š. nuteisė nepagrįstai, nes netinkamai įvertino įrodymus, nevertino jų visumos, vieniems įrodymams suteikė prioritetą, o kitus nepagrįstai ir neargumentuotai atmetė, neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, reikšmingų bylai teisingai išspręsti, netyrė įrodymų, neanalizavo kiekvienos veikos atskirai, o tik jų visumą, nešalino byloje esančių prieštaravimų, be to, kaltinamasis aktas neatitiko tokiam dokumentui keliamų reikalavimų, taip padarė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies, teisės į gynybą pažeidimus. Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tik formaliai išnagrinėjo apeliacinius skundus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį.

31.1. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.

31.2. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

31.3. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

31.4. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

31.5. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendžius, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

31.6. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius R. Š., L. Š., L. Š., nukentėjusiuosius A. K., K. Š., R. L., L. D., N. S., A. J. U., J. Š., A. R. S., G. T., R. J., A. J., R. P., A. G., T. Š., V. K., R. B., liudytojus V. S., R. M., L. M., V. V., R. L., J. K., R. U., M. S., P. J., L. A., A. J., L. B., D. S., R. L., perklausė garso įrašą, balsu perskaitė nukentėjusiojo E. R. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir, priešingai nei teigia kasatoriai, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Teismas tyrė bei analizavo tiek R. Š., L. Š., L. Š. teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamųjų, nukentėjusiųjų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia R. Š., L. Š., L. Š. kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamų įvykių faktinių aplinkybių (dėl pinigų skolinimosi mechanizmo, dokumentų pasirašymo ir kt.) ir motyvuotai jas atmetė.

31.7. Pagal BPK neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

31.8. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, priešingai nei teigia kasatoriai, nuosprendyje motyvuotai paneigė esminius apeliacinių skundų argumentus dėl atskirų įrodymų vertinimo ir faktinių bylos aplinkybių nustatymo, laikydamasis BPK 331 straipsnio nuostatų.

31.9. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio, jame išdėstyti argumentai ir išvados, paaiškinančios, kodėl šis teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl nuteistųjų kaltės yra pagrįstos ir teisingos. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir nuteistųjų R. Š., L. Š., L. Š. keliamus klausimus dėl veikų padarymo mechanizmo, (ne)ketinimą atsiskaityti su nukentėjusiaisiais įrodančių aplinkybių, kiekvienos nusikalstamos veikos įrodytumo, pinigų perdavimo fakto, dokumentų klastojimo, kiekvieno jų tyčios ir indėlio, darant nusikalstamas veikas, sandorių realumo (fiktyvumo) ir pan. Pažymėtina, kad šio teismo išvados atitinka įrodymų turinį; teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamų įvykių aplinkybes ir daryti kitokias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kodėl nuteistųjų R. Š. ir L. Š. gynėjų apeliacinių skundų, o nuteistosios L. Š. gynėjos apeliacinio skundo dalies dėl jų nuteisimo nėra pagrindo tenkinti ir kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pripažįstama teisinga bei pagrįsta. Taip pat šis teismas pasisakė ir dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų motyvų dėl L. Š. išteisinimo dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (66 000 JAV dolerių) įgijimo apgaule) neatitikties šio nuosprendžio rezoliucinei daliai ir, iš dalies tenkindamas nuteistosios L. Š. gynėjos apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį panaikino bei dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį, išteisindamas L. Š. pagal minėtą kaltinimą.

32. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šią apeliacinės instancijos teismo pareigą suponuoja tiek apeliacinio skundo argumentų pobūdis, konkretumas bei svarba, tiek teismo priimamo sprendimo rūšis, kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88/2013">2K-88/2013</a>, 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-202/2014, 2K-240/2014). Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK numatytų apeliacinės instancijos teismo atitinkamo sprendimo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 330, 331, 332 straipsniai). Teisėjų kolegija nekartoja teismų nuosprendžiuose padarytų išvadų dėl atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo ir kartu atkreipia dėmesį į tai, kad vien tai, jog įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistieji, dar nereiškia jų vertinimo taisyklių, teisės į gynybą pažeidimų ar to, kad apeliacinių skundų argumentai liko neišnagrinėti.

32.1. Nors kasatoriai skunduose cituoja ir itin detaliai analizuoja nusikalstamų veikų faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, specialisto išvadų, daiktų pateikimo ir apžiūros protokolų, vaizdo įrašų duomenis), teigdami, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu.

33. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad byla teismui perduota su kaltinamuoju aktu, neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų, nes įtariamųjų veiksmai jame aprašyti,,neaiškiai ir aptakiai“, neaišku, kokie sukčiavimo veiksmus sudarantys veiksmai, kokia konkrečiai apgaulė inkriminuota įtariamiesiems, neatskleisti įtariamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyvieji požymiai.

33.1. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. Surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjU0LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-254/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-254/2013">2K-254/2013</a>, 2K-435/2013).

33.2. Klausimą dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams nuteistųjų gynėjai kėlė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pateikė prašymą bylą grąžinti prokurorui. Teismas šiuos prašymus išnagrinėjo ir nutartimis motyvuotai juos atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs analogiškus argumentus dėl kaltinamojo akto turinio, pagrįstai nurodė, kad kaltinamajame akte ir pakeistame kaltinime yra aiškiai nurodytos veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, nukentėjusieji, dėl kokių veikų padarymo yra kaltinamas asmuo, inkriminuojamos veikos detaliai aprašytos, veikos kvalifikuotos tiksliai nurodant atitinkamą BK normą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiomis teismų išvadomis; kaltinamajame akte ir pakeistame kaltinime visos R. Š., L. Š., L. Š. inkriminuotos veikos aprašytos išsamiai ir aiškiai. Tai, kad kaltinamajame akte nenurodytos visos nuteistųjų nutylėtos aplinkybės dėl turimų įsiskolinimų, galimybės grąžinti suteiktas paskolas ir pan., nereiškia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai suvaržė nuteistųjų teises į gynybą.

34. Kasatorių argumentas, jog teismas nenagrinėjo kiekvienos nusikalstamos veikos aplinkybių ir jų atitikties BK atitinkamame straipsnyje nurodytiems nusikalstamos veikos požymiams, atmestinas kaip nepagrįstas ir neatitinkantis teismų sprendimų turinio. Teismų nuosprendžiuose išdėstytos įrodyta pripažintos kiekvienos nuteistiesiems R. Š., L. Š., L. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės, atskirai išdėstyti kiekvieną ją pagrindžiantys byloje surinkti ir teismų įvertinti įrodymai. Tai, kad teismai, kaip teigia kasatoriai, kartu vertino ir kiekvieną nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų visumą, nereiškia, kad buvo padaryti įrodymų vertinimo ar teismų procesinių sprendimų surašymui keliamų BPK reikalavimų pažeidimai. Priešingai, būtinybė įvertinti kiekvienos ir visų veikų faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą lėmė nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų skaičius, jų padarymo mechanizmas ir pobūdis, ir tai padėjo teismams padaryti argumentuotas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių (nuteistųjų finansinio pajėgumo, byloje susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir pan.) ir BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalies dispozicijoje nurodytų nusikalstamų veikų požymių buvimo nuteistųjų veiksmuose. Kai asmenys sudaro daug panašaus pobūdžio sandorių, šie sandoriai turi būti aiškinami ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia ir ketinimai. Taigi, nagrinėjamu atveju nuteistųjų veiksmai pagrįstai buvo teismų vertinami ne tik nagrinėjant atskirų sandorių sudarymo aplinkybes, bet atsižvelgiama ir į visus kitus tam tikru laikotarpiu vykusius sandorius.

34.1. Nors nuteistieji teigia, kad teismai netenkino jų pareikštų prašymų, tačiau, kaip matyti iš teismų posėdžių protokolų, dėl proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistųjų ir jų gynėjų, pateiktų prašymų (dėl dokumentų išreikalavimo, dokumentų pridėjimo prie bylos, asmenų iškvietimo ir apklausimo, prokuroro nušalinimo ir kt.) teismai pasisakė, juos nagrinėjo. Vienus prašymus teismai tenkino tiek, kiek tai galėjo padėti bylos nagrinėjimui, t. y. tikslesniam bylos aplinkybių išsiaiškinimui bei vertinimui, o kitus, neesminius ar nesusijusius su byla, motyvuotai atmetė. Pažymėtina, kad teismas neturi pareigos besąlygiškai tenkinti visų pateikiamų proceso dalyvių prašymų, o iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus liečia ir gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-524/2014, 2K-76-942/2017, 2K-208-976/2017). Taigi, teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, patikrinus įrodymų patikimumą bei pateikus argumentus dėl jų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju tai, kad kasatorių prašomi tam tikri įrodymų tyrimo (rinkimo) veiksmai neatlikti, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistųjų procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, kasatorių nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ar kurie būtų sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nepadarė.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su BK 182 straipsnio 1, 2 dalių taikymu

36. Kasatorių argumentai dėl netinkamo BK 182 straipsnio 1, 2 dalių taikymo, argumentuojant civiliniu teisiniu sandorių pobūdžiu, apgaulės nebuvimu, atmestini kaip nepagrįsti.

36.1. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.

36.2. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina dvi veikos: apgaulės panaudojimas ir svetimo turto įgijimas. Sukčiavimo pradžia susijusi su apgaulės panaudojimu. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų ir darantis jį neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas. Sukčiaujant apgaulė naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o šie, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti ir pan. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės išvengimu ar panaikinimu (dėl turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjIwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-620/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-620/2010">2K-620/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-309/2013, 2K-7-27-746/2015). Apgaulė pasireiškia minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti.

36.3. Teismų praktikoje išskiriamos aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos. Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-517/2004, 2K-319-693/2016).

36.4. Vienas iš apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-327/2014, 2K-152/2015). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra ir tada, kai viena šalis, įgijusi kitos šalies pasitikėjimą, įtikina ją suteikti atlygintiną materialinę pagalbą. Kita šalis, suklaidinta dėl kaltininko ketinimų, perduoda turtą, tikėdamasi, kad vėliau atgaus analogišką materialinį atlygį, tačiau kadangi kita šalis to daryti nesiruošia, ji patiria materialų nuostolį, kurio atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra pasunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDYyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-462/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-462/2013">2K-462/2013</a>).

36.5. Šios bylos kontekste svarbūs ir kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklostė civiliniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2K-161/2013). Pažymėtina, kad paprastai, jei susitarimo ar sutarties sąlygos nevykdomos, sutarties šalis turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu dėl žalos atlyginimo. Norint veiką, pasireiškusią susitarimo ar sutarties sąlygų nevykdymu, pripažinti nusikaltimu, nepakanka vien tik pinigų nesumokėjimo fakto, taip pat tik paties ketinimo nemokėti, jei ketinimas nelydimas apgaulės, esmingai pasunkinančios pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Dėl to teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, pripažįstama tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ir sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens; sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio; kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODEvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-81/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-81/2011">2K-81/2011</a>, 2K-117/2013, 2K-150/2014, 2K-526/2014).

36.6. Be to, tokiais atvejais gana svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais (bonus pater familias principas). Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA3LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-507/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-507/2012">2K-507/2012</a>, 2A-7-9/2013, 2K-152/2015).

36.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp nuteistojo R. Š., keturiais atvejais veikusio kartu su L. Š. ir L. Š., ir nukentėjusiųjų buvo susiklostę tam tikri verslo ryšiai: dalis nukentėjusiųjų R. Š. pažinojo labai ilgą laiką (nuo 10 iki 25 metų), kiti jį pažinojo trumpesnį laiką, tačiau žinojo apie sėkmingą jo šeimos verslą, t. y. kad jis užsiima naudotų automobilių prekyba, turi naudotų automobilių aikštelę, kad jis dirba policijoje; tai nukentėjusiesiems kėlė dar didesnį pasitikėjimą juo. Be to, nukentėjusieji R. Š. pinigų buvo skolinę, investavę į jo verslą anksčiau, nuo paskolintų sumų jiems būdavo mokamos palūkanos,,,sėkmės mokestis“ ir pan. Šios aplinkybės lėmė, kad nukentėjusieji ir toliau R. Š. skolindavo pinigų sumas, neturėdami pagrindo juo nepasitikėti, juolab kad R. Š. nagrinėjamų įvykių kontekste save pristatinėjo kaip patikimą verslininką, ketinantį plėsti šeimos verslą ir todėl ieškantį investicijų į jį.

36.8. Teismas taip pat nustatė, kad R. Š., keturiais atvejais veikęs kartu su L. Š. ir L. Š., rašytinių, žodinių sutarčių, paskolų raštelių, vekselių pagrindu skolinosi pinigus iš nukentėjusiųjų, jau turėdamas ankstesnių įsiskolinimų, t. y. negrąžinęs skolos pirmajam paskolos davėjui, skolinosi iš antro, ir taip iš kitų nukentėjusiųjų, ir nesistengė grąžinti turimų ankstesnių skolų. Nuteistieji turėjo skolų ir juridiniams asmenims. Priešingai nei nukentėjusiesiems tvirtino nuteistasis R. Š. apie šeimos verslo sėkmingumą ir pelningumą, bylos įrodymai patvirtina, kad su šeimos verslu siejama bendrovė, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė – L. Š., nebuvo tiek pelninga, kitos nuteistojo pajamos (darbas valstybės tarnyboje) nebuvo tiek pakankamos, kad būtų galima skolintis ir objektyviai būtų egzistavusios galimybės grąžinti tokias dideles pinigų sumas per pakankamai trumpą laiką (R. Š. per 7 metus pasiskolino apie 4,5 mln. litų). Teismas nustatė ir tai, kad R. Š., pasiskolinęs tokias dideles pinigų sumas, pradėjo vengti nukentėjusiųjų, neatsiliepė į jų skambučius telefonu, vėliau išvyko į Didžiąją Britaniją, ten visi nuteistieji bankrutavo.

36.9. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad R. Š., L. Š. ir L. Š. veiksmai atitinka nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1, 2 dalyje, sudėtis. Teismas sprendė, kad R. Š., L. Š. ir L. Š. užvaldė nukentėjusiųjų turtą, piktnaudžiaudami jų pasitikėjimu ir nuslėpdami informaciją apie turimas dideles skolas ir nemokumą, skolinimosi metu jau neketindami atsiskaityti su nukentėjusiaisiais. Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritarė.

37. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas nusikalstamas veikas yra pagrįstos ir atitinkančios bylos įrodymus. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Taigi kiekvienu atveju būtina aiškiai nustatyti, koks buvo asmens kaltės turinys, jam sudarant atitinkamus sandorius. Apie asmens kaltės turinį sprendžiama atsižvelgiant ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padarytos veikos objektyvias aplinkybes.

37.1. Nors visos R. Š. inkriminuotos veikos reiškėsi civiliniuose teisiniuose santykiuose, sudarant su nukentėjusiaisiais civilinius sandorius, tačiau teismai teisingai konstatavo nusikalstamą jų pobūdį, atskleidė naudojamos esminės apgaulės mechanizmą.

37.2. Teismai nustatė, kad R. Š. pinigų skolinimosi metu nukentėjusiesiems žadėjo grąžinti skolas, kai kurias jų įformino rašytiniu būdu, žadėjo grąžinti skolas su procentais, perleisti verslą ir pan., nutylėdamas apie tikrąją savo finansinę padėtį (t. y. apie verslo finansinę būklę, didelius įsiskolinimus kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims) ir tikruosius ketinimus (negrąžinti nukentėjusiesiems skolos, skolintis dar iš kitų asmenų), taip elgdamasis R. Š. numatė, jog nukentėjusiesiems bus padaryta turtinė žala, kurią bus problemiška ir sudėtinga atlyginti, ir to norėjo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad protingas nagrinėjamoje byloje nustatytos situacijos vertinimas leidžia daryti išvadą, kad R. Š., būdamas suaugęs, pakaltinamas asmuo, turintis suvokimą apie verslą, be to, būdamas (duomenys neskelbtini) pareigūnas, turėjo suvokti, kad jo tuo metu buvusi finansinė padėtis buvo objektyviai neadekvati jo atliekamiems veiksmams – daugkartiniam pinigų didelėmis sumomis skolinimuisi iš daug pavienių asmenų (nukentėjusiųjų) ir objektyvioms galimybėms jas grąžinti. Visos minėtos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad R. Š. tokiais veiksmais siekė nusikalstamų tikslų. Teismai pagrįstai nustatė, kad prieš tai įgytas pasitikėjimas ir skolinimosi metu prieš nukentėjusiuosius panaudota apgaulė, nutylint reikšmingą informaciją, buvo esminė, nulėmusi nukentėjusiųjų apsisprendimą paskolinti pinigus, nes nukentėjusiesiems buvo sudarytas įspūdis, kad šeimos verslas yra pelningas, pinigai bus grąžinti. Taigi, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, apie R. Š. tyčios turinį, t. y. apie apgaulės prieš nukentėjusiuosius panaudojimą, R. Š. jau skolinimosi metu susiformavusį ketinimą negrąžinti pasiskolintų pinigų, teismai nustatė iš bylos aplinkybių visumos.

37.3. Tai, kad nukentėjusieji turėjo galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti skolintas pinigų sumas civilinio proceso tvarka ir kai kurie jų šia galimybe pasinaudojo, nagrinėjamu atveju nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokie R. Š. veiksmai yra kylantys iš civilinių teisinių santykių ar kad nebuvo pasunkintas nukentėjusiųjų pažeistų teisių atkūrimas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų nustatyta, jog po skolinimosi sandorių R. Š. nukentėjusiųjų vengė, su jais nekontaktavo, vengė susitikti, pradėjo slapstytis ir išvyko į Didžiąją Britaniją, kur paskelbė fizinio asmens bankrotą. Pažymėtina ir tai, jog vien tas faktas, kad yra priimti tam tikri teismų sprendimai civilinio proceso tvarka dėl skolos priteisimo, nereiškia, kad nukentėjusiesiems nebuvo pasunkinta galimybė ginti pažeistus interesus civilinio proceso tvarka, tai taip pat nepaneigia jo veiksmų kaip nusikalstamų, o ne kylančių iš civilinių teisinių santykių vertinimo, nes, kaip minėta pirmiau, atsižvelgiant į nuteistojo padarytų veikų masiškumą, pobūdį, mechanizmą, reikia įvertinti ne tik kiekvieną jų atskirai, bet ir jų visumą, ir tik taip galima padaryti atitinkamas išvadas dėl jo veiksmų (kylančių iš civilinių teisinių santykių ar nusikalstamų) vertinimo.

37.4. Nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusieji, skolindami pinigus, veikė neapdairiai, nerūpestingai, nes iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis iš tiesų turėjo verslą, nukentėjusiesiems išmokėdavo palūkanas ar,,sėkmės mokestį“, taigi, nukentėjusieji iš tiesų turėjo objektyvų pagrindą nuteistuoju pasitikėti ir toliau skolinti pinigus.

38. Nuteistųjų L. Š. ir L. Š. gynėjų kasaciniuose skunduose netinkamas BK 182 straipsnio 1, 2 dalių taikymas iš esmės siejamas, neigiant jų dalyvavimą (bendrininkavimą) R. Š. sudaromuose sandoriuose su nukentėjusiaisiais.

38.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi, bendrininkavimui būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDAzLTY0OC8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-403-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-403-648/2016">2K-403-648/2016</a>).

38.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog tiek L. Š., tiek L. Š., pasirašydamos pinigų skolinimąsi patvirtinančius dokumentus (L. Š. – 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį su R. L. ir 2010 m. balandžio 12 d. vekselį M. S.; L. Š. – 2003 m. gegužės 12 d. sutartį su A. K. ir paėmė 3700 Eur iš A. J.), žinojo R. Š. tikruosius ketinimus apgaule užvaldyti svetimą turtą, pasirašant skolinimosi dokumentus, joms buvo žinomas skolų, taigi, ir įsipareigojimų, dydis, tačiau nė vienu atveju jos neatsisakė tai daryti. Nors byloje nustatyta, kad paskolinti pinigų iš nukentėjusiųjų visais atvejais prašė R. Š., kad L. Š. ir L. Š. vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo nepagrindinis, tačiau anksčiau paminėtos aplinkybės rodo, jog L. Š. ir L. Š., bendrais neteisėtais veiksmais pasirašydamos dokumentus, suvokė, kad kiekviena iš jų nusikalstamą veiką daro ne viena, o bendrai su kitu asmeniu – R. Š.. Pažymėtina ir tai, kad, konstatuojant veikimą bendrininkų grupe, nebūtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų; svarbu nustatyti tai, kad jie visi suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo; tai, kaip minėta, ir nustatyta šioje byloje.

39. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas aplinkybes R. Š., L. Š. ir L. Š. veikoms baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 1, 2 dalys – pritaikytas tinkamai.

Dėl nuteistojo R. Š. gynėjo advokato V. Falkausko kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 300 straipsnio 1, 3 dalių taikymu

40. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už dokumento suklastojimą ar disponavimą tokiu dokumentu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta griežtesnė baudžiamoji atsakomybė už tas pačias veikas, jei jomis padaryta didelė žala.

40.1. Dokumentas – tai įrašas, kurį panaudojus sukeliami ar gali būti sukelti fiziniam, juridiniam asmeniui ar valstybei teisiškai reikšmingi padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzc1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-775/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-775/2007">2K-775/2007</a>, 2K-426/2010, 2K-263/2010, 2K-235/2014, 2K-7-175-303/2015). Dokumento suklastojimas yra tada, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, taip dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zNS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-35/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-35/2011">2K-7-35/2011</a>), o tokio dokumento panaudojimas yra šio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzc1LzIwMDc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-775/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-775/2007">2K-775/2007</a>, 2K-328/2014).

40.2. Šioje byloje R. Š. buvo nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (dvi nusikalstamos veikos) už tai, kad jis pasirašė tris paskolos sutartis, skolindamasis pinigus iš K. Š., ne tik už save, bet ir už L. Š. ir L. Š., bei šias sutartis panaudojo – pateikė K. Š. ir taip, sąmoningai klaidindamas K. Š., įgijo svetimą jo turtą.

40.3. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad teismai įvertino R. Š. veiksmų atitiktį BK 300 straipsnio 1, 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų objektyviesiems ir subjektyviesiems požymiams. Teismai, vadovaudamiesi byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir rašysenos specialisto išvados duomenimis, nustatė, kad R. Š. paskolos sutartyse pasirašė už kitus du jo šeimos narius, nes skolintojas K. Š. to pareikalavo tam atvejui, jei dėl bet kokių priežasčių jis pats negalėtų sugrąžinti paskolos, šį jo įsipareigojimą perimtų jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai. R. Š., pasirašęs už savo šeimos narius, t. y. suklastojęs dokumentus, ir tai suvokdamas, juos pateikė kaip apgaulės priemonę K. Š., taigi, tokiomis suklastotomis sutartimis jis siekė suklaidinti K. Š. dėl jo galimybės grąžinti paskolas ir tokiu būdu iš jo įgijo svetimą turtą, dviem nusikalstamų veikų atvejais (BK 300 straipsnio 3 dalis) dar padarydamas ir didelę žalą nukentėjusiajam K. Š.. Taigi, R. Š. veiksmuose yra BK 300 straipsnio 1, 3 dalyse numatytų nusikalstamų veikų požymiai.

40.4. Kasatoriaus argumentai, jog minėtos paskolos sutartys buvo fiktyvios, pinigai jam perduoti nebuvo, todėl jis negali būti pripažintas kaltu už tokių dokumentų suklastojimą ir panaudojimą, siejami su faktinių aplinkybių ginčijimu ir nustatymu, o tai, kaip minėta, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kaip pagrįstai nuosprendyje pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, jei sutartys būtų buvusios fiktyvios, tai K. Š. nebūtų buvę reikalo reikalauti minėtas paskolos sutartis patvirtinti L. Š. ir L. Š., o R. Š. – už jas sutartyse pasirašyti.

40.5. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, R. Š. veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuotos kaip nusikalstamų veikų sutaptis. Tai atitinka ir teismų praktikos nuostatas, kad tokios veikos, kai kaltininkas pats suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo siekdamas pagrindinio savo tikslo (įgyti svetimą turtą), esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, gali būti kvalifikuojamos pagal straipsnio, numatančio sukčiavimą, ir 300 straipsnio atitinkamose dalyse numatytų nusikalstamų veikų sutaptį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Toks kvalifikavimas leidžia teisiškai įvertinti visas nuteistojo įvykdytas nusikalstamas veikas.

40.6. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo R. Š. padarytos nusikalstamos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 300 straipsnio 1, 3 dalis.

Dėl nuteistojo R. Š. gynėjo advokato V. Falkausko kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 75 straipsnio netaikymu R. Š.

41. Nuteistojo R. Š. gynėjas kasaciniame skunde kelia BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. Š. paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

41.1. Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismas ne tik privalo atsižvelgti į BK 75 straipsnyje nurodytus formaliuosius bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus, bet turi įvertinti bausmės vykdymo atidėjimo tikslingumą bausmės paskirties kontekste.

41.2. Tokią išvadą teismas gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Kartu pažymėtina tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC01NDkvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-549/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-549/2007">2K-P-549/2007</a>, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016). Taigi, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-405/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-405/2012">2K-405/2012</a>, 2K-108-895/2016).

41.3. Pirmosios instancijos teismas R. Š. pripažino kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (4 nusikalstamos veikos), 182 straipsnio 2 dalį (28 nusikalstamos veikos), 300 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį (2 nusikalstamos veikos) ir paskyrė jam laisvės atėmimo ketveriems metams subendrintą bausmę, kurios vykdymą, vadovaudamasis BK 75 straipsniu, atidėjo trejiems metams. Teismas, svarstydamas galimybę nuteistajam atidėti paskirtos bausmės vykdymą, be aplinkybių, į kurias paprastai atsižvelgiama skiriant bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad nuo paskutinės nusikalstamos veikos padarymo (2010 m. balandžio 12 d.) iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme R. Š. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dėl to jo asmenybė prarado tą pavojingumą, koks buvo nusikalstamų veikų padarymo metu, taip pat į tai, kad jis turi sveikatos problemų, ir padarė išvadą, kad baudžiamosios atsakomybės uždaviniai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti ir be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

41.4. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą šiuo aspektu, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad R. Š. pripažintas kaltu dėl 28 sunkių, 2 apysunkių ir 5 nesunkių nusikaltimų padarymo, kaltės nepripažino, nusikalstamas veikas darė sistemingai, nusikalstamos veikos? tyčinės, savanaudiškos, nusikaltimais padaryta itin didelė turtinė žala, kurios nuteistasis nukentėjusiesiems neatlygino ir nesistengė atlyginti bent dalies jos, ir dėl to nepagrįstai atidėjo R. Š. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl BK 75 straipsnio taikymo R. Š. panaikino.

41.5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su kaltininko asmenybe, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą netaikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatų, todėl pagrįstai pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, panaikindamas bausmės vykdymo atidėjimo taikymą. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis nusikalstamas veikas darė vieną po kitos, pakankamai ilgą laiką (apie septynerius metus), skolinosi itin dideles pinigų sumas (po keliasdešimt tūkstančių eurų iš kiekvieno nukentėjusiojo, iš viso pasiskolino daugiau kaip 1 milijoną eurų), kai kurias nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupe.

41.6. Kasatoriaus skunde išskirtinai bandoma sureikšminti tik tam tikras bausmės vykdymo atidėjimo taikymui reikšmingas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant klausimą dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, reikia vertinti aplinkybių, reikšmingų darant išvadą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visumą, visoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė.

41.7. Dėl kasatoriaus nurodomų aplinkybių, susijusių su R. Š. sveikatos problemomis, pažymėtina, kad klausimas dėl nuteistojo galimybės atlikti laisvės atėmimo bausmę gali būti sprendžiamas laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu. Pagal BPK 359 straipsnio 1 dalį BK 76 straipsnyje numatytais atvejais nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos atleidžia teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu, remdamasis gydytojų komisijos išvada.

41.8. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso ir jam taikytų griežtų kardomųjų priemonių kaip pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra deklaratyvios ir niekaip neargumentuojamos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kardomųjų priemonių taikymas turi kitus tikslus baudžiamojo proceso metu, t. y. jos gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis).

41.9. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam R. Š. buvo taikytas BK 75 straipsnis, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pagrindus ir sąlygas, nepažeidė.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su civilinių ieškinių dėl žalos atlyginimo išsprendimu

42. Kasaciniuose skunduose nesutinkama su civilinių ieškinių išsprendimu, teigiant, jog visiems nuteistiesiems yra paskelbtas fizinis bankrotas Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo nutartimis; visi nukentėjusieji buvo įtraukti į kreditorių sąrašą bankroto byloje, tad nukentėjusiųjų civiliniais ieškiniais nurodytos žalos priteisimas iš nuteistųjų šioje, t. y. baudžiamojoje, byloje reiškia dvigubą žalos priteisimą ir galimybę jiems nepagrįstai praturtėti.

42.1. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Kai civilinis ieškinys pareikštas ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys pareikšto civilinio ieškinio pagrindą ir dydį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, o kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). BPK nereglamentuoja, kokiomis priemonėmis privalo būti įrodinėjamas baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys. Svarbu tai, kad šis klausimas būtų išspręstas remiantis patikimais įrodymais.

42.2. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas nukentėjusiesiems nuteistųjų nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė į tai, kad Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo Teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartimis paskelbtas R. Š., L. Š., L. Š. bankrotas ir bankroto byloje nukentėjusieji yra įtraukti į kreditorių sąrašą, nurodant reikalavimų sumas; kai kurių nukentėjusiųjų reikalavimai jau yra patenkinti civilinio proceso tvarka Lietuvos Respublikos teismuose. Dėl to šis teismas, atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis tuo, kad nė vienas teisės aktas nenumato dvigubo žalos priteisimo, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius atmetė arba tenkino iš dalies (ta dalimi, kuri nenurodyta kreditorių reikalavimų sąraše bankroto byloje).

42.3. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutiko tik iš dalies, nurodydamas, jog civilinio proceso tvarka priimti teismų sprendimai, kuriais išspręstas klausimas dėl finansinių reikalavimų, neturi įtakos žalos dydžiui baudžiamojoje byloje, jei nėra duomenų, kad minėti reikalavimai įvykdyti taikos sutartimi, o minėtose 2011 m. vasario 16 d. nutartyse dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. bankroto nėra nurodyti kreditoriai ir kreditorių reikalavimai, įsiteisėjusių procesinių sprendimų, kuriuose būtų patvirtinti galutiniai kreditoriai ir jų reikalavimai, byloje nėra, taip pat nėra duomenų, kad kokie nors kreditorių reikalavimai būtų įvykdyti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padaryta materialinė žala turi būti atlyginta, o nukentėjusiųjų civilinių ieškinių mažinti ar juos atmesti visa apimtimi, remiantis kitų teismų priimtais procesiniais sprendimais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į visa tai, apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių pakeitė, nukentėjusiųjų civilinius ieškinius visiškai tenkindamas arba tenkindamas iš dalies (nes dalis civiliniais ieškiniais prašomos priteisti žalos buvo atlyginta).

42.4. Kaip matyti iš bylos įrodymų, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas dar 2010 m. birželio mėn.; nuteistieji R. Š., L. Š. ir L. Š. fizinio asmens bankrotą paskelbė 2011 m. Didžiojoje Britanijoje, o pripažinti kaltais ir nuteisti už sukčiavimą (o R. Š. – ir už dokumentų klastojimą ir panaudojimą) vėliau – t. y. 2016 m. gegužės 5 d., Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 22 d. Taigi, nuteistųjų veiksmai teismo nuosprendžiu pripažinti nusikalstamais, dėl šių nuteistųjų nusikalstamų veiksmų nukentėjusieji patyrė žalos. Kaip buvo minėta, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla (BPK 109 straipsnis). Taigi, priešingai nei teigia kasatoriai, apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė BPK nuostatas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir civilinio ieškinio išsprendimą, ir pagrįstai patenkino (visiškai ar iš dalies) nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo. Tai, kad nuteistiesiems buvo iškelta bankroto byla, nepaneigia jų padarytų nusikalstamų veikų ir iš jų padarymo kilusių pasekmių (žalos) fakto.

42.5. Kasatorių teiginys, kad visi nukentėjusieji buvo įtraukti į kreditorių sąrašą Didžiojoje Britanijoje iškeltoje bankroto byloje ir dėl to šioje baudžiamojoje byloje jiems žala nepriteistina, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad byloje esančiose nutartyse dėl bankroto iškėlimo nėra nurodyti kreditoriai ir jų reikalavimai. Duomenys apie nuteistųjų atžvilgiu iškeltose bankroto bylose esančius kreditorius ir jų reikalavimus pateikti tik vėlesniuose pranešimuose apie bankroto procedūrą, tačiau kokiu pagrindu jie bankroto byloje pripažinti kreditoriais, iš kokių teisinių santykių kilo jų reikalavimai, duomenų nėra. Taigi, dėl to negalima spręsti, ar nukentėjusiųjų pareikšti reikalavimai šioje byloje ir bankroto byloje yra kilę dėl to paties dalyko ir iš tų pačių faktinių aplinkybių, ir dėl to nėra pagrindo teigti, jog baudžiamojoje byloje nukentėjusiesiems priteista žala nepagrįstai. Nukentėjusiųjų patirtos žalos priteisimas iš nuteistųjų šioje baudžiamojoje byloje savaime nereiškia dvigubos žalos priteisimo nukentėjusiesiems, nes byloje taip pat nėra duomenų, ar bankroto byloje pareikšti kreditorių reikalavimai yra patenkinti.

42.6. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiesiems priteisė nuteistųjų veiksmais padarytą žalą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir civilinio ieškinio išsprendimą, nepažeidė.

43. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti, vadovaujantis kasaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Valdo Falkausko, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Eligijus Gladutis

Aurelijus Gutauskas