Dėl kreditorių vykdomo išieškojimo iš asmeninio turto nutraukimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-307-706/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00548-2009-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.6.2; 75.8

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. V. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovams likviduojamai dėl bankroto E. V. transporto paslaugų įmonei ir R. E. V., tretieji asmenys I. D.–R., A. V., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius, valstybės įmonė Turto bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Bitė Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „Kvistija“, individuali įmonė „Autofondas“, uždaroji akcinė bendrovė „Industrijos garantas“, uždaroji akcinė bendrovė „Rytų prekybos korporacija“, J. F., bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Lostiras“, dėl kreditorių vykdomo išieškojimo iš asmeninio turto nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles ir prievolių vykdymo iš bendro sutuoktinių turto sąlygų.

Ieškovė J. V. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti areštą ir nutraukti išieškojimus iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto (1/2 dalies buto; automobilių „Renault-11“ ir „Mazda 323“; mechaninių dirbtuvių), pripažinti atsakovo R. E. V. skolas kreditoriams asmeninėmis ir nutraukti jų išieškojimą iš ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Ieškovės teigimu, išieškojimai vykdomi bankrutavus jos buvusiam sutuoktiniui R. E. V. priklausiusiai E. V. transporto paslaugų įmonei pagal šios įmonės skolas, tačiau jie negali būti nukreipti į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Skolos kreditoriams atsirado po santuokos nutraukimo, nutraukiant santuoką turtas buvo pasidalytas, todėl ieškovė neatsakinga įmonės kreditoriams už atsakovo įmonės skolas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) panaikino areštą ir nutraukė išieškojimą bankrutuojančios E. V. transporto įmonės kreditorių naudai iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto – 1/2 dalies buto, 1/2 dalies automobilio „Renault-11“, 1/2 dalies mechaninių dirbtuvių ir automobilio „Mazda 323“; 2) pripažino kreditorių reikalavimus bankrutuojančios E. V. transporto įmonės skolomis; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad 1983 m. spalio 8 d. įregistruota ieškovės J. V. ir atsakovo R. E. V. santuoka nutraukta Plungės rajono apylinkės teismo 2000 m. gruodžio 8 d. sprendimu (ištuoka įregistruota 2001 m. sausio 18 d.). Individuali E. V. transporto paslaugų įmonė įregistruota santuokos metu (1994 m. gegužės 3 d.). Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. birželio 14 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla, 2004 m. lapkričio 3 d. nutartimi įmonė likviduota dėl bankroto ir liko skolinga kreditoriams. Teismas pripažino, kad nėra įrodytas ieškovės dalyvavimas jos buvusio sutuoktinio atsakovo R. E. V. įmonės veikloje, tai nebuvo šeimos verslas, todėl sprendė, jog išieškojimas pagal įmonės kreditorių reikalavimus negali būti nukreipiamas į ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ar jai priklausančią bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalį.

Teismas nustatė, kad nutraukdamos santuoką šalys 2000 m. gruodžio 8 d. rašytine sutartimi pasidalijo turtą: R. E. V. atiteko automobiliai „Peterbilt 377“, „MAZ-504“, ir lėšos, esančios asmeninėje bei individualios įmonės sąskaitose, o J. V. – automobilis „Renault-11“, baldai ir namų apyvokos daiktai, asmeninėje sąskaitoje esančios lėšos, UAB „Vilkiukai“ akcijos, pajai ir kiti vertybiniai popieriai. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal Santuokos ir šeimos kodeksą (toliau – ir SŠK), galiojusį nutraukiant santuoką, šalių turtas nei teismine, nei notarine tvarka nebuvo padalytas, teismas sprendė, jog pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnį sutuoktinių turto teisiniam režimui, jo padalijimui turi būti taikomos 2000 m. CK trečiosios knygos normos.

Teismas nustatė, kad santuokos metu ieškovė su atsakovu R. E. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo automobilį „Renault-11“ ir 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimis – ŽŪB „Aleksandravas“ pajus. Įsiteisėjusiu Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1019-01/2004 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. V. pajų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu nuosavybės teise valdo dirbtuvių pastatą (duomenys neskelbtini), tačiau, teismo nuomone, šis juridinio fakto nustatymas nepaneigia turto bendrosios jungtinės nuosavybės, nes turtas įsigytas santuokos metu ir pagal galiojusių teisės aktų reikalavimus nepadalytas (CK 3.88 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad R. E. V. ir J. V. nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalį automobilio „Renault-11“ bei po 1/2 dalį pastato – dirbtuvių (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), ir nutraukė išieškojimą pagal įmonės kreditorių reikalavimus iš ieškovei priklausančios 1/2 dalies šio turto. Plungės rajono apylinkės teismas 2000 m. kovo 7 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimis nustatė, kad šalims priklauso po 1/2 dalį santuokos metu įgyto buto Plungėje. Dėl to teismas sprendė, kad išieškojimas negali būti nukreiptas ir į ieškovei priklausančią buto dalį. Teismas pripažino automobilį „Mazda 323“ asmenine ieškovės nuosavybe, nustatęs, kad jį ieškovė įsigijo po santuokos nutraukimo (2004 m. liepos 9 d.), ir sprendė, kad įmonės skolų išieškojimas iš šio automobilio negalimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimą pakeitė: panaikino areštą ir nutraukė išieškojimą iš automobilio „Renault-11“; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad šalims nutraukiant santuoką 2000 m. gruodžio 8 d. galiojęs SŠK nenustatė pareigos nutraukiant santuoką pasidalyti turtą, neįtvirtino specialių reikalavimų sutuoktinių susitarimo dėl turto padalijimo formai, todėl dėl sandorio formos reikalavimų turi būti sprendžiama pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK nuostatas. Atsižvelgdama į tai, kad 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu dėl turto pasidalijimo šalys buto nesidalijo (sutuoktinių nuosavybės teisės dalys į butą nustatytos Plungės rajono apylinkės teismo 2000 m. kovo 7 d. ir 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimis), o sandoriams dėl susitarimu padalyto turto – automobilių, lėšų, namų apyvokos daiktų, vertybinių popierių – CK nenustatė privalomos notarinės formos, teisėjų kolegija pripažino, kad pagal minėtą sutuoktinių susitarimą ieškovei atitekęs automobilis „Renault-11“ tapo jos asmenine nuosavybe ir išieškojimas pagal atsakovui priklausančios įmonės kreditorių reikalavimus iš šio automobilio negalimas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė santuokos metu 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo ŽŪB „Aleksandravas“ pajus, suteikiančius teisę į mechanines dirbtuves. Ieškovės minėtomis pirkimo–pardavimo sutartimis įgytą nuosavybės teisę į dirbtuves nustatė Plungės rajono apylinkės teismas 2004 m. liepos 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1019-01/2004, ši teisė viešame registre įregistruota tik 2004 m. rugpjūčio 26 d. Atsižvelgdama į tai, kad ieškovės nuosavybės teisė kildinama iš 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutarčių, teisėjų kolegija sprendė, jog nuosavybės teisę į dirbtuvių pastatą ieškovė įgijo santuokos metu, o tai, kad šis juridinis faktas buvo konstatuotas Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu, nekeičia nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo ir momento. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad pajai ir jų pagrindu įgytos dirbtuvės tapo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 3 dalis). Nutraukdami santuoką sutuoktiniai šio turto nepasidalijo. Jeigu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė dalijama galiojant 2000 m. CK, tai taikomos šio kodekso normos, nepaisant, kad šalių santykiai susiklostė iki 2000 m. CK įsigaliojimo (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalis). Pagal galiojančio CK nuostatas šiam turtui turėjo būti taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės režimas ir, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 1/2 dalis dirbtuvių liko atsakovo dalimi bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, todėl, neužtenkant atsakovui priklausančios įmonės ir asmenine teise turimo turto kreditorių reikalavimams patenkinti, reikalavimai gali būti nukreipti į jam priklausančią dirbtuvių dalį (CK 3.112 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė J. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 28 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškinys atmestas, dėl šių dalių priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai mechanines dirbtuves pripažino bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl neteisėtai atmetė reikalavimą uždrausti nukreipti išieškojimą pagal atsakovo įmonės kreditorių reikalavimus į visą šį turto objektą. Šį teiginį kasatorė grindžia tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalijimo aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl mechaninių dirbtuvių nuosavybės teisų, ignoravo svarbią aplinkybę, kad ŽŪB,,Aleksandravas“ pajai, kurių pagrindu Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1019-01/2004 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog mechanines dirbtuves nuosavybės teise valdo ieškovė, atiteko ieškovei pagal 2000 m. gruodžio 8 d. turto pasidalijimo sutartį, kaip ir automobilis „Renault-11“, o tai reiškia, kad šis turtas buvo padalytas nutraukiant santuoką ir tapo asmenine ieškovės nuosavybe. Skirtingas turto pasidalijimo sutarties traktavimas skirtingų turto objektų atžvilgiu pažeidžia ieškovės teisėtus lūkesčius bei teisinį saugumą, neužtikrina teisinio tikrumo ir stabilumo.

2. Dėl netinkamo CK 3.88 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Turtas, viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, bus laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalį nurodyta CK 3.88 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai turtas registruojamas galiojant 2000 m. CK. Ieškovė pagal 2000 m. gruodžio 8 d. turto pasidalijimo susitarimą įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ŽŪB,,Aleksandravas“ pajus, kurių valdymas nuosavybės teise tapo pagrindu asmens nuosavybės teise įregistruoti mechanines dirbtuves.

3. Dėl netinkamo CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymo. SŠK 22 straipsnyje, palyginti su dabartiniu reguliavimu, buvo nustatytas ne toks detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; nebuvo reikalaujama specialios nuorodos turto perleidimo sandoryje, kad turtas įgyjamas asmenine nuosavybe. Šioje byloje ieškovės ir atsakovo valia, kad mechaninės dirbtuvės yra ieškovės asmeninė nuosavybė, buvo labai aiškiai išreikšta 2000 m. gruodžio 8 d. turto padalijimo sutartimi, kurios pagrindu ieškovė įgijo nuosavybės teisę į ŽŪB,,Aleksandravas“ pajus, o pastarųjų valdymas asmeninės nuosavybės teise tapo pagrindu įregistruoti ieškovės nuosavybės teisę į mechanines dirbtuves.

Atsakovas R. E. V. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, prašydamas kasacinį skundą patenkinti. Atsakovo teigimu, teismas išsprendė nekilusį ir neegzistavusį ginčą, neišnagrinėjęs jokių aplinkybių bei įrodymų, priėmė bankroto administratoriui naudingą nutartį ir dar kartą padalijo 2000 m. gruodžio 8 d. teisėtai pasidalytą bendrąją jungtinę nuosavybę.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas bankrutavusi E. V. transporto paslaugų įmonė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Bankroto administratorius nurodo, kad įmonė buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl abu sutuoktiniai atsako už jos skolas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Trečiojo asmens teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas mechaninių dirbtuvių savininkus, įvertino visas aplinkybes. Nors 2000 m. gruodžio 8 d. sutuoktinių turto pasidalijimo susitarime nurodyta, kad ieškovei atitenka pajai, tačiau realiai ieškovė dar pagal 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pirkimo sutartis įsigijo ne pajus, o mechanines dirbtuves – nekilnojamąjį turtą, kurį privalėjo registruoti teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Turto pasidalijimo akte nebuvo aptartas šio nekilnojamojo turto nuosavybės klausimas, todėl pagal galiojusį SŠK 21 straipsnį mechaninės dirbtuvės tapo bendrąja jungtine nuosavybe.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Šioje nutartyje teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl 2000 m. gruodžio 8 d. sudarytos sutuoktinių turto padalijimo sutarties aiškinimo ir iki šios sutarties sudarymo įgyto turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė), t. y. ar turto padalijimo sutarties sudarymas pakeitė 1996 m. sutuoktinių įgyto turto teisinį režimą iš bendrosios jungtinės į asmeninę nuosavybę.

Dėl 1996 m. įgyto sutuoktinių turto teisinio režimo nustatymo

Byloje kilo ginčas dėl konkretaus nekilnojamojo turto objekto – mechaninių dirbtuvių – teisinio režimo: jos yra sutuoktinių bendroji jungtinė ar kasatorės asmeninė nuosavybė. Siekiant atsakyti į šį klausimą, teismų nustatytų reikšmingų šios bylos faktinių aplinkybių kontekste būtina tirti: ar šis turtas buvo sutuoktinių pasidalytas 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu; ar tai, kad susitarimu dėl turto pasidalijimo buvo pasidalyti pajai, už kuriuos įgytas ginčo turtas, lemia ginčo nekilnojamojo turto nuosavybės rūšį; ar turto teisiniam režimui turi reikšmės tai, kad jis įregistruotas tik 2004 m., teismui nustačius faktą dėl kasatorės nuosavybės teisės į šį turtą.

Kasatorės ir atsakovo santuoka nutraukta 2000 m. gruodžio 8 d., t. y. galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui, pagal kurio nuostatas ir jų taikymo praktiką, nutraukiant santuoką ir kilus ginčui dėl turto padalijimo, sutuoktiniai turėjo kreiptis į teismą, prašydami turtą padalyti teismine tvarka. Tais atvejais, kai nutraukiant santuoką sutuoktinių ginčų dėl turto pasidalijimo nekilo, sutuoktiniai galėjo turtą ar atskiras jo dalis pasidalinti gera valia. Pabrėžtina, kad SŠK nenustatė privalomos tokių susitarimų dėl turto pasidalijimo formos reikalavimų, todėl šiems susitarimams turėjo būti taikomi bendrieji įstatyme įtvirtinti reikalavimai sandorių formai. Ginčijamo 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalijimo sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK fizinių asmenų sandoriams, kurių suma sandorio sudarymo metu didesnė nei 500 Lt, nustatė paprastą rašytinę formą, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kada privaloma kvalifikuota sandorio forma (1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalis). Pagal 1964 m. CK nuostatas sandoriams dėl nekilnojamojo turto perleidimo buvo nustatyta privaloma notarinė forma (1964 m. CK 255, 282 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nekeliamas 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalijimo galiojimo klausimas, teisėjų kolegija pasisako tik dėl šio susitarimo aiškinimo.

Iš 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalijimo turinio matyti, kad po santuokos nutraukimo buvę sutuoktiniai susitarė dėl kilnojamojo turto ir lėšų bei vertybinių popierių, t. y. dėl tokio turto, dėl kurio teisinio režimo pakeitimo nebuvo privaloma sandorio kvalifikuota forma. Susitarime nekilnojamasis turtas – butas, mechaninės dirbtuvės – nenurodytas, todėl teismai pagrįstai sprendė, kad šis turtas susitarimu pasidalytas nebuvo ir, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimas dėl turto pasidalijimo sudarytas paprasta rašytine forma, o pagal įstatymą tokiam turtui padalyti buvo privaloma kvalifikuota susitarimų forma, negalėjo būti pasidalijamas. Konstatavus, kad sutuoktiniai nurodytu 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu turėto nekilnojamojo turto negalėjo pasidalyti ir nepasidalijo, tokio turto teisinis režimas turi būti nustatomas taikant įstatyme nustatytas taisykles, t. y. atsižvelgiant į tai, kokia nuosavybės rūšimi – bendrąja jungtine ar asmenine – šis turtas įgytas. Sutuoktinių turėto buto padalijimo klausimas išspręstas kitais teismų procesiniais sprendimais, kurie nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl toliau nagrinėjamas klausimas dėl ginčo objekto – mechaninių dirbtuvių – teisinio režimo.

Byloje nustatyta, kad santuokos metu ieškovė su atsakovu 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimis bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ŽŪB „Aleksandravas“ pajus. Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1019-01/2004 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. V. pajų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu nuosavybės teise valdo ginčo mechanines dirbtuves. Šio teismo sprendimo pagrindu 2004 m. viešame registre įregistruota kasatorės nuosavybės teisė į dirbtuves.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai tinkami įvertino visas šias sutuoktinių turto įgijimo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog mechaninės dirbtuvės buvo įgytos kasatorės už pajus dar šalimis gyvenat santuokoje. Kasatorė neteigia teismui, kad ginčo dalykas įgytas kitu būdu ir kitomis aplinkybėmis. Ta aplinkybė, kad turto pasidalijimo sutartyje nurodyti pajai atiteko kasatorei, nekeičia to fakto, kad 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimo dėl turto pasidalijimo sudarymo metu pajų jau nebuvo, nes už juos 1996 m. sutartimis buvo gautos dirbtuvės. Plungės rajono apylinkės teismas 2004 m. liepos 14 d. sprendimu patvirtino juridinę reikšmę turintį faktą, kad už pajus buvo įgytos dirbtuvės, ir nustatė dirbtuvių nuosavybės faktą, tačiau šiuo sprendimu nepaneigtos aplinkybės, jog sandoris dėl dirbtuvių įgijimo įvyko 1996 m., t. y. ieškovei gyvenant santuokoje. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad ginčo turtas įgytas santuokos metu.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nors mechaninės dirbtuvės buvo įgytos 1996 m., t. y. galiojant SŠK, kasatorės ieškinį dėl jos nuosavybės teisės į šį daiktą gynimo nagrinėję teismai pagrįstai dėl šio turto teisinio statuso sprendė pagal galiojančias 2000 m. CK normas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą akcentavo tokio taikymo būtinybę, kartu pabrėždamas SŠK ir CK normų bendrumą bei skirtumus, sprendžiant dėl santuokoje įgyto turto teisinio statuso (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. N. V., bylos Nr. 3K-3-30/2011; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-396/2014; kt.). Tiek SŠK, tiek CK įtvirtintas tas pats principas, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SŠK 21 straipsnio 1, 3 dalys, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Taigi, šią bylą nagrinėję teismai teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad ginčo mechaninės dirbtuvės, įgytos santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių – kasatorės ir atsakovo – nuosavybė.

Šios išvados nepaneigia kasatorės nurodoma aplinkybė, kad ginčo turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, todėl, nesant nuorodos, jog jis yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, turi būti laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad CK 3.88 straipsnio 3 dalies reikalavimai dėl bendrosios nuosavybės pripažinimo taikomi tam turtui, kuris registruotas galiojant CK. Taigi turto, įregistruoto iki 2001 m. liepos 1 d., teisinis statusas nustatomas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas santuokoje. Nagrinėjamoje byloje ginčo objektas – mechaninės dirbtuvės – įgytas santuokos metu, bet viešame registre įregistruotas po santuokos nutraukimo Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, nagrinėdami šį ginčą, pagrįstai atsižvelgė į ginčo turto įsigijimo bei įregistravimo aplinkybes ir į faktą, jog pasidalydami turtą 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu sutuoktiniai dalijosi pajus, tačiau nedalijo nekilnojamojo turto, nors toks turtas 2000 m. gruodžio 8 d. pajų pagrindu jau buvo įgytas. Susitarimo dėl turto padalijimo sudarymo metu galiojusi CK 96 straipsnio 1 dalis nustatė, kad savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo laikydamasis įstatymų, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Kolegija pažymi, kad sutuoktiniai, susitarimu dalydami pajus, o ne už juos įgytas mechanines dirbtuves, elgėsi nesąžiningai tiek kreditorių, tiek vienas kito atžvilgiu.

Atsižvelgdami į šias ir į Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. liepos 14 d. sprendimu nustatytas ginčo turto įgijimo aplinkybes, teismai tinkami sprendė dirbtuvių teisinio statuso klausimą ir pagrįstai pripažino jį įgytą santuokos metu ir esantį bendrąja jungtine sutuoktinių, o ne kasatorės asmenine nuosavybe, nors viešame registre turtas įregistruotas ir po santuokos nutraukimo (CK 3.88 straipsnio 1, 2 dalys). Toks teismų sprendimas atitinka CK 1.137 straipsnyje įtvirtintus civilinių teisių įgyvendinimo principus, pagal kuriuos kiekvienas asmuo įgyvendindamas savo teises turi laikytis įstatymų ir elgtis sąžiningai, nepažeisti kitų asmenų teisių ir pareigų. Be to, sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl turto registracija vieno iš sutuoktinių vardu nepakeičia ir neapriboja bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. E. B., bylos Nr. 3K-3-396/2014).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovai ir tretieji asmenys duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas patyrė 57,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 57,17 Eur (penkiasdešimt septynis Eur 17 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Apie priimtą nutartį pranešti VĮ Registrų centrui ir VĮ,,Regitra“.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė