Dėl sandorio dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-28/2014

Teisminio proceso 2-02-3-00004-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 95.7; 99.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. U., M. F., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, notarės A. P. ir D. B., dėl sandorio dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinis teismas byloje nagrinėja klausimą dėl CPK normų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirtymą, atmetus ieškinį, pareikštą ginant viešąjį interesą, aiškinimo ir taikymo.

Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymo pagrindu Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, ir atsakovė S. U. 2004 m. sausio 7 d. sudarė valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią valstybė pardavė atsakovei 1,41 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas). Pagal 2007 m. sausio 9 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį atsakovė S. U. šį žemės sklypą pardavė atsakovui M. F..

Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2004 m. sausio 7 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,14 ha žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pirkimo–pardavimo; 2) pripažinti negaliojančia 2007 m. sausio 9 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl 0,14 ha žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pirkimo–pardavimo; 3) įpareigoti atsakovą M. F. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo 1,41 ha žemės sklypo 0,14 ha dalį, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, priteisti iš atsakovės S. U. atsakovo M. F. naudai 60 870 Lt; priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsakovės S. U. naudai 4,42 Lt. Ieškovas nurodė, kad į žemės sklypą patenka 0,14 ha ploto valstybinės reikšmės miškas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 6 straipsnio 2 dalies, Miškų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. gegužės 9 d. iki 2007 m. liepos 11 d.) 4 straipsnio 4 dalies 6 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ bei Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio (redakcija, įsigaliojusi 2004 m. sausio 7 d.) nuostatos draudžia valstybinės reikšmės miškų buvimą privačioje nuosavybėje. Pirmiau nurodytų sutarčių dalys dėl 0,14 ha ploto žemės sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, pardavimo atsakovei S. U., vėliau – jos perleidimo atsakovui M. F., prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ir pripažintinos negaliojančiomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūrai skiriamų biudžeto lėšų 9300 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės S. U., 4957 Lt – atsakovo M. F. naudai. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovės S. U. ir Lietuvos valstybės teisiniai santykiai atsirado 1995 m. vasario 8 d., atsakovei sumokėjus žemės sklypo kainą, šis sklypas atsakovei naudotis ir valdyti perduotas 1994 m. gegužės 12 d., Kariotiškių agrarinės reformos tarnyba 1995 m. sausio 23 d. patvirtino, kad atsakovė turi teisę jį pirkti iš valstybės, sutiko su atsakovės atstovo argumentu, kad valstybės institucijos pažeidė teisėtų lūkesčių principą, nes tikrinti, ar nėra pažeisti valstybės interesai, pradėjo praėjus daugiau kaip ketveriems metams nuo privačios nuosavybės įregistravimo viešajame registre. Teismas nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę CK nustatyti ieškinio senaties terminai (tiek ilgesni, tiek trumpesni už įtvirtintus 1964 m. CK arba ki­tuose iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusiuose įstatymuose) gali būti taikomi tik su sąlyga, kad ieškinio senaties terminų eiga nepasibaigė iki CK įsigaliojimo. Nustatęs, kad nagrinėjamoje byloje trejų metų ieškinio senaties terminas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartims ginčyti, įsigaliojus 2000 m. Civiliniam kodeksui, jau buvo pasibaigęs, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ilgesnį, naujajame CK nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą. Teismas laikė, kad šio termino eiga skaičiuotina nuo 1995 metų (atsakovės visos kainos už įsigyjamą žemės sklypą valstybei sumokėjimo). Kadangi kita pirmojo ginčo sandorio šalis – valstybė, teises įgyvendinanti per savo institucijas, tai šių institucijų patikrinimai, atlikti po daugiau kaip dešimties metų, teismo vertinimu, nepripažintini atliktais laiku ir atitinkančiais protingumo kriterijus. Preziumuojama, kad valstybės pareigūnai, veikdami valstybės vardu ir sudarydami sandorius, veikia tinkamai ir atidžiai, todėl nėra pagrindo ieškinio senatį skaičiuoti nuo valstybės institucijų patikrinimų pradžios. Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, kad praleistas įstatyme nustatytas ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui pareikšti. Nurodęs, kad, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis, visam ginčo sklypui nustatyta žemės ūkio pagrindinė tikslinė paskirtis, teismas sprendė, kad aplinkybė, jog, kaip nurodo ieškovas, 0,14 ha dalis šio sklypo yra apaugusi mišku, neturi reikšmės šio žemės sklypo statusui. Atsižvelgęs į nustatytą aplinkybę, kad tiek sklypo suteikimo atsakovei S. U., tiek jo pardavimo įforminimo metu teisinis ginčo sklypo statusas buvo – žemės ūkio paskirties žemė, teismas konstatavo, kad nėra pagrįstų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovei buvo parduotas miškas. Teismas pažymėjo, kad nenustatytas ne tik teisinis, bet ir faktinis miško buvimas žemės sklype jo pardavimo S. U. metu; ieškovas, patikslindamas ieškinio reikalavimus ir prašydamas pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį dėl 0,14 ha ploto žemės sklypo, vadovaujasi tik preliminariais matavimais. Teismas sprendė, kad nepagrįstas žemės sklypo dalies, kuriame miško buvimas nenustatytas, paėmimas valstybės nuosavybėn reikštų konstitucinio nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimą. Atkreipęs dėmesį į sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisės gynimą ir CK 4.96 straipsnio nuostatas teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta duomenų apie tai, jog dėl atsakovės veiksmų būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis, valstybė įsipareigojo parduoti ir faktiškai perdavė žemės sklypą dar 1995 metais, šio sklypo formavimo, matavimo ir parengimo pardavimui darbus atliko ji per savo institucijas suformuodama ir paženklindama konkretų turtinį vienetą ir jo teisinius duomenis įregistruodama Nekilnojamojo turto registre, notaras, įformindamas sandorį, kliūčių sandoriui sudaryti nenustatė, taip pat nenustatyta žemės sklypo pardavimo apribojimų, pagal 2004 m. sausio 7 d. sutartį valstybė atsakovei užtikrino, kad nuosavybės teisės į įsigytą nekilnojamąjį turtą apribojimų nėra. Teismas sprendė, kad atsakovas M. F., būdamas atidus ir rūpestingas, esant nenuginčytiems VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenims ir įregistruotai S. U. nuosavybės teisei, jai turint visus nuosavybės teisės įsigijimo dokumentus, negalėjo protingai tikėtis ar daryti prielaidą, kad perka nekilnojamąjį turtą iš asmens, kuris jo negalėjo įsigyti iš valstybės. Atsižvelgęs į CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas konstatavo, kad restitucija, kurią prašo taikyti ieškovas, nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų atsakovės S. U. padėtį: žemės sklypo kaina apskaičiuota ir sumokėta 1995 metais, per penkiolika metų pasikeitus rinkos sąlygoms, turto ir pinigų vertei, šalių grąžinimas į buvusią padėtį neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų; už žemės sklypą sumokėta investiciniais čekiais, privatizavimas yra pasibaigęs, todėl atsakovė negalėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti kito žemės sklypo; ieškovo siekiami atsakovams sukelti neigiami padariniai yra neproporcingi siekiamam tikslui. Remdamasis CPK 96¹ straipsniu teismas iš ieškovo priteisė atsakovams šių patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios, kaip nurodė teismas, atlygintinos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų: atsakovei S. U. 1200 Lt už turto vertinimą, 7500 Lt atstovavimo išlaidų ir 600 Lt žyminio mokesčio (už pateiktus apeliacinį ir kasacinį skundus), iš viso 9300 Lt; atsakovui M. F. – 4957 Lt žyminio mokesčio.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 16 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei S. U. iš Vilniaus apygardos prokuratūros 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškinį ieškovas grindė aplinkybe, jog pagal 2008 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą Nr. P0809-0011, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. 16559, 2008 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 206 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. birželio 2 d. pažymą Nr. 1106-26086 ginčo žemės sklype yra 0,14 ha ploto valstybinės reikšmės miškas (miestų miškas), kuris miško statusą įgijo 2000 metų valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu; nustatant, kad 0,14 ha ploto ginčo žemės sklypo dalyje yra valstybinės reikšmės miškas, remtasi šio žemės sklypo ribomis pagal preliminarius žemės skypo matavimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas M. F. pateikė įrodymus, jog 2012 m. spalio 8–29 d. atlikus ginčo žemės sklypo kadastrinius matavimus, pasikeitė ginčo žemės sklypo ribos, patikslinti sklypo duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, palyginus ginčo žemės sklypo ribas pagal preliminarius šio sklypo ir kadastrinius matavimus, matyti, jog sklypo ribos pasikeitė taip, kad valstybinės reikšmės miškas nepatenka į ginčo žemės sklypo ribas. Pažymėjusi, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija nurodė, jog byloje nėra įrodymų, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti pasikeitę ginčo žemės sklypo duomenys yra ginčijami ar nuginčyti. Atsižvelgusi į naujai paaiškėjusias aplinkybes, kad valstybinės reikšmės miškas nepatenka į ginčo žemės sklypo ribas, teisėjų kolegija sprendė, jog nėra pagrindo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis pripažinti negaliojančiomis tuo pagrindu, kad dalyje šio žemės sklypo yra valstybinės reikšmės miškas. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisakė, nes laikė, kad jie neturi reikšmės bylos išsprendimui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties dalis, kuriomis iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir atsakovų reikalavimus jas priteisti atmesti arba sumažinti atsakovų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas, jas perskirstant ir priteisiant iš Lietuvos Respublikos. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl CK 2.53 straipsnio, CPK 38 straipsnio 1 dalies, 96¹ straipsnio pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas iš Vilniaus apygardos prokuratūros, pažeidė CPK 38 straipsnio 1 dalį, nes priteisė jas iš juridinio asmens statuso neturinčio asmens. Remiantis CK 2.53 straipsniu, juridinio asmens filialas (Vilniaus apygardos prokuratūra) yra struktūrinis juridinio asmens – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – padalinys, todėl negali būti laikomas savarankišku juridiniu asmeniu, kuris turėtų ir galėtų atsakyti pagal juridinio asmens prievoles. Anot kasatoriaus, dėl nurodytų priežasčių jis negali sumokėti atsakovams priteistų bylinėjimosi išlaidų, kaip tai nustatyta CPK 96¹ straipsnyje.

2. Dėl CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkto pažeidimo. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovės S. U. naudai šios patirtas ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo išlaidas, pažeidė CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo ataskaita teismo sprendime nebuvo vertinama kaip įrodymas, ja, grindžiant ieškinio atmetimo argumentus, nebuvo remtasi, taigi sprendimo priėmimui ji nebuvo reikšminga ir negalėjo būti priskirta būtinų ir pagrįstų išlaidų kategorijai.

3. Dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į naujai atsiradusias aplinkybes, skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog nėra pagrindo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis pripažinti negaliojančiomis, nes po atsakovo M. F. atliktų žemės sklypo kadastrinių matavimų valstybinės reikšmės miškas į sklypą nebepatenka. Anot kasatoriaus, teismas, vertindamas naujai gautus įrodymus, privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad būtent dėl aktyvių atsakovo veiksmų viešojo intereso pažeidimas buvo pašalintas netaikant teisminių procedūrų bei priemonių, ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, bylos Nr. 3K-3-212/2009). Kasatoriaus teigimu, atsakovas pateiktais kadastriniais matavimais iš esmės pripažino ieškovo reikalavimų pagrįstumą, todėl, nors formali ieškinio pripažinimo teisme procedūra pagal CPK 140 straipsnio 2 dalį nebuvo taikyta, apeliacinės instancijos teismas, neperskirstydamas bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatoriaus nuomone, uždelstas įrodymų pateikimas vertintinas kaip nesąžiningas atsakovo M. F. procesinis elgesys, kliudęs greitam bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui (CPK 42 straipsnio 5 dalis), lėmęs didelių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą.

4. Dėl teismo procesinių sprendimų neatitikties kasacinio teismo suformuotai teisės taikymo ir aiškinimo praktikai. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovų naudai jų patirtas bylinėjimosi išlaidas iš Vilniaus apygardos prokuratūros, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, pagal kurią atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš valstybės, bet ne iš subjekto, pareiškusio ieškinį viešajam interesui ginti. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-379/2012, konstatuota, kad iš esmės patenkinus ieškinį pareiga atlyginti bylinėjimosi išlaidas kyla valstybei. Kasatoriaus vertinimu, nors faktinės aplinkybės pirmiau nurodytoje byloje nėra identiškos šiai bylai, tačiau šioje byloje atsakovo M. F. iniciatyva (atlikus ginčo žemės sklypo kadastrinius matavimus, kuriais pakeistos žemės sklypo ribos taip, kad šiuo metu valstybinės reikšmės miškas į šį sklypą nebepatenka) prokuroro ieškinys yra patenkintas. Kasatoriaus teigimu, jo reikalavimai ginant viešąjį interesą buvo pagrįsti, pažeistas viešasis interesas apgintas, todėl atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė S. U. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo tokius esminius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

Atsakovė suinteresuota atgauti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas (Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra) 2013 m. rugpjūčio 7 d. pavedimu atsakovei sumokėjo pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 16 d. papildomu sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas (1000 Lt), taigi pripažino jų pagrįstumą ir teisingumą, identifikavo subjektą, turintį pareigą atlyginti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovui kyla pareiga atlyginti šias išlaidas pagal CPK 96¹ straipsnį. Vadovaujantis šia CPK nuostata ir Prokuratūros įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos atlygintinos valstybės biudžeto lėšų valdytojos – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – iš specialiai tam jai skirtų biudžeto lėšų.

Kasatorius nesutinka tik su atsakovei priteistomis žemės sklypo individualaus turto vertinimo išlaidomis (1200 Lt). Šių išlaidų būtinumas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia, o šią bylą nagrinėjusiems teismams jas priteisus (palikus sprendimą nepakeistą), jos pripažintos būtinomis. Pirmiau nurodyta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita atsakovė grindė savo atsikirtimus, įrodinėdama prašytos taikyti restitucijos neatitiktį jos turiniui ir žalą atsakovei. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, nebuvo tikslinga pasisakyti dėl restitucijos taikymo. Be to, teismas konstatavo ieškovo pasiūlyto restitucijos būdo nepagrįstumą ir rėmėsi atsakovės argumentais bei ataskaita.

Atsakovė, perleidusi ginčo žemės sklypą atsakovui M. F., neteko galimybės atlikti jo kadastrinius matavimus. Neigiami padariniai dėl kadastrinių matavimų atlikimo bylą nagrinėjant tik apeliacinės instancijos teisme galėtų būti taikomi nebent atsakovui M. F.. Pažymėtina, kad atsakovė nesutikimo su ieškiniu argumentus grindė aplinkybe, jog žemės sklypo ribos nustatytos preliminariai, patikimų galutinių duomenų byloje nėra.

Kitos teismų priteistos bylinėjimosi išlaidos taip pat buvo būtinos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Šioje byloje kasacinio peržiūrėjimo objektas nagrinėjant kasatoriaus Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą yra tik skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nagrinėjamoje byloje

CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Tai reiškia, kad teismas, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, gali išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, pripažinti ne tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai išvardytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose, bet ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Tam, kad įstatyme tiesiogiai neišvardytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi atitikti abi CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytas sąlygas, t. y. jos turi būti būtinos ir pagrįstos. Išlaidomis pripažįstamos realiai išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos nagrinėjimo teisme. Ar turėtos išlaidos buvo būtinos, sprendžiama pagal tai, ar asmuo neišvengiamai turėjo daryti šias išlaidas dėl bylos nagrinėjimo, ar nebuvo įmanoma apsieiti ir be jų, ar išlaidos nėra perteklinės ir neprotingos. Išlaidų pagrįstumo sąlyga reiškia, kad turėtas išlaidas būtina įrodyti.

Šioje byloje kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovės S. U. naudai šios patirtas ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo išlaidas, pažeidė CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nes ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo ataskaita teismo sprendime nebuvo vertinama kaip įrodymas, ja, grindžiant ieškinio atmetimo argumentus, nebuvo remtasi, taigi sprendimo priėmimui ji nebuvo reikšminga, o dėl jos atskovės patirtos išlaidos negalėjo būti priskirtos būtinų ir pagrįstų išlaidų kategorijai.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus, kuriais keliamas teisės klausimas, atsižvelgia į byloje pareikštus ieškinio reikalavimus, jų pagrindą, atsakovės S. U. byloje reikštus atsikirtimus, pateiktus įrodymus, taip pat į apskųstų teismų procesinių sprendimų motyvus, dėl kurių ieškinys buvo atmestas, ginčą išnagrinėjus iš esmės. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo ataskaita atsakovė grindė savo atsikirtimus, įrodinėdama, jog ieškovo prašyta taikyti restitucija (už 0,14 ha žemės sklypą priteisti iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsakovės S. U. naudai 4,42 Lt) neatitiktų šios turinio ir sukeltų atsakovei žalos. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, sprendime, be kita ko, nurodė, kad ieškovo prašoma taikyti restitucija nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų atsakovės S. U. padėtį: žemės sklypo kaina apskaičiuota ir sumokėta dar 1995 m., per 15 metų pasikeitus tiek rinkos sąlygoms, tiek turto ir pinigų vertei, šalių grąžinimas į buvusią padėtį neatitiktų nei teisingumo, nei proporcingumo principų. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kad darydamas šią išvadą pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi ir byloje atsakovės pateiktos ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo ataskaitos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, apskųstoje nutartyje akcentavo ieškinio reikalavimų pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis negaliojančiomis nepagrįstumą, o kitus apeliacinio skundo argumentus vertino kaip neturinčius reikšmės bylai ir dėl jų nepasisakė. Apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuria ieškinys atmestas, šiuo atveju nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas nurodyta, sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad atsakovės S. U. turėtos išlaidos dėl ginčo žemės sklypo individualaus turto vertinimo ataskaitos parengimo neatitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos būtinumo sąlygos. Byloje pateiktas turto vertinimą atlikusios bendrovės kasos pajamų orderis patvirtina, kad už turto vertinimą atsakovė sumokėjo 1200 Lt, taigi šios išlaidos atitinka ir nurodytoje proceso teisės normoje įtvirtintą pagrįstumo sąlygą. Dėl to atmestinas ir kasacinio skundo argumentas, kuriuo kvestionuojama šių išlaidų atitiktis pagrįstumo sąlygai.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos; šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neperskirstydamas bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, atsakovas M. F. pateiktais kadastriniais matavimais iš esmės pripažino ieškovo reikalavimų pagrįstumą, dėl aktyvių atsakovo veiksmų viešojo intereso pažeidimas buvo pašalintas netaikant teisminių procedūrų bei priemonių, uždelstas įrodymų pateikimas vertintinas kaip nesąžiningas atsakovo M. F. procesinis elgesys, kliudęs greitam bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui (CPK 42 straipsnio 5 dalis), lėmęs didelių bylinėjimosi išlaidų atsiradimą.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus, atsižvelgia į tai, kad šiai bylai išspręsti, be kita ko, buvo reikšmingos aplinkybės: kokį teisinį statusą turėjo atsakovei S. U. išskirtas 1,41 ha ploto žemės sklypas; koks šio žemės sklypo ar ginčijamos jo dalies (0,14 ha) teisinis statusas buvo 2004 m. sausio 7 d., sudarant ginčijamą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį; ar atsakovės S. U. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytame žemės sklype, kuris vėliau buvo parduotas atsakovui M. F., yra valstybinės reikšmės miško plotas. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Ieškovas savo reikalavimus byloje įrodinėjo sklypo preliminariais matavimais, nurodė, kad kadastriniai matavimai galėtų turėti įtakos reikalavimų apimčiai, o atsakovė S. U. nuosekliai teigė, kad žemės sklypas yra suformuotas tik pagal preliminarius matavimus, tikslūs jo duomenys – ribos, plotas, padėtis vietovėje – nenustatyti, matavimai, kurie pagrįstų ginčijamos jo dalies (0,14 ha) dydį, neatlikti. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl jo nepagrįstumo, sprendime, be kita ko, konstatavo nustatytas aplinkybes, kad: tiek sklypo suteikimo atsakovei S. U., tiek jo pardavimo įforminimo metu teisinis ginčo sklypo statusas – žemės ūkio paskirties žemė; nėra pagrįstų įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog atsakovei S. U. buvo parduotas miškas; nenustatytas ne tik teisinis, bet ir faktinis miško buvimas žemės sklype jo pardavimo S. U. metu; ieškovas, prašydamas pripažinti negaliojančia pirkimo–pardavimo sutartį dėl 0,14 ha ploto žemės sklypo vadovaujasi tik preliminariais matavimais. Jomis remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog 0,14 ha preliminariais matavimais žemės sklypas jo įsigijimo ir sandorio sudarymo metu (1994-2004 m.) buvo apaugęs valstybinės reikšmės mišku. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovas M. F. pateikė įrodymus, kad 2012 m. spalio mėnesį buvo atlikti ginčo žemės sklypo kadastriniai matavimai, juos atlikus pasikeitė ginčo žemės sklypo ribos, patikslinti ginčo žemės sklypo duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Apeliacinės instancijos teismas, palyginęs ginčo žemės sklypo ribas pagal preliminarius matavimus, kuriais rėmėsi ieškovas, ir pagal kadastrinius matavimus bei konstatavęs, kad ginčo žemės sklypo ribos pasikeitė taip, jog valstybinės reikšmės miškas nepatenka į ginčo žemės sklypo ribas, sprendė, jog tenkinti ieškinio reikalavimus pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis negaliojančiomis nėra pagrindo, o kitus apeliacinio skundo argumentus, kaip jau minėta, vertino neturinčiais reikšmės bylai ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, apskųstoje nutartyje nekonstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė nustatytas faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas apskųsta nutartimi nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių egzistavimo ir padarytų išvadų, tai suponuoja išvadas, kad apeliacinės instancijos teismas su jomis sutiko, nutartį priėmė ne ieškovo naudai. Apeliacinės instancijos teismui palikus pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, šis įsiteisėjo, įgijo res judicata galią, kuri reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Kaip jau minėta, apskųstų teismų procesinių sprendimų dalis, kuria ieškinys atmestas, nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad atsakovas M. F. pateiktais kadastriniais matavimais iš esmės pripažino ieškovo reikalavimų pagrįstumą, dėl aktyvių šio atsakovo veiksmų viešojo intereso pažeidimas buvo pašalintas netaikant teisminių procedūrų bei priemonių, uždelstas įrodymų pateikimas vertintinas kaip nesąžiningas atsakovo M. F. procesinis elgesys, apeliacinės instancijos teismas, neperskirstydamas bylinėjimosi išlaidų, pažeidė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde teigiant apie CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą kasacijos pagrindą – nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos – remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-379/2012. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką teismai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika turi vadovautis ne a priori, o atsižvelgdami į visų nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės išaiškinimais, kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje RUAB „Urbico“ v. Nordea Bank Finland Plc, bylos Nr. 3K-3- 650/2013). Kasaciniame skunde kasatorius pripažįsta, kad šios bylos ir bylos Nr. 3K-7-379/2012 faktinės aplinkybės nėra identiškos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių bylų faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, taip pat nėra ir iš esmės panašios. Dėl to konstatuotina, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kuriuo teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Pagal CPK 96¹ straipsnio 1 dalį, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys <…> viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš <…> prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu bylinėjimosi išlaidas atsakovams priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūrai skiriamų biudžeto lėšų, o 2013 m. liepos 16 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei S. U. iš Vilniaus apygardos prokuratūros 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pastarasis papildomas teismo sprendimas yra įvykdytas, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai 2013 m. rugpjūčio 7 d. pavedimu sumokėjus atsakovei juo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Kasatoriaus teigimu, Vilniaus apygardos prokuratūra yra struktūrinis juridinio asmens – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – padalinys, neturi juridinio asmens statuso, negali būti laikomas asmeniu, kuris turėtų ir galėtų atsakyti pagal juridinio asmens prievoles, negali sumokėti atsakovams priteistų bylinėjimosi išlaidų, kaip tai nustatyta CPK 96¹ straipsnyje.

Teisėjų kolegija, vertindama šiuos kasacinio skundo argumentus atsižvelgia į tai, kad Lietuvo Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio, kuriame nustatyti pamatiniai prokuratūros struktūros ir veiklos pagrindai, 2 dalyje nurodyta, kad prokuroras įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ši prokuroro funkcija detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo nuostatas prokuratūrą sudaro Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros, kuriomis yra apygardų prokuratūros ir apylinkių prokuratūros (6 straipsnis); Generalinė prokuratūra yra viešasis juridinis asmuo, turi atsiskaitomąją sąskaitą banke (7 straipsnio 5 dalis); prokuratūros veikla finansuojama iš valstybės biudžeto; prokuratūra turi išlaidų sąmatą, o prokuratūrai skirtų asignavimų valdytojas yra generalinis prokuroras; Generalinė prokuratūra gali sudaryti atskiras teritorinių prokuratūrų išlaidų sąmatas (57 straipsnis); teritorines prokuratūras steigia, reorganizuoja ir likviduoja, jų statusą, struktūrą, kompetenciją ir veiklos teritorijas, atsižvelgdamas į įstatymų nustatytas apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijas, nustato generalinis prokuroras (9 straipsnis). Pagal biudžeto sandaros įstatymo nuostatas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra yra įstaiga, kurios vadovas yra valstybės biudžeto asignavimų valdytojas (4 straipsnio 3 dalies 3 punktas); biudžeto asignavimų valdytojai privalo naudoti skirtus asignavimus savo vadovaujamos įstaigos programoms vykdyti <...>, organizuoti iš biudžeto finansuojamų programų rengimą ir vykdymą (5 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Pagal CPK 38 straipsnio 1 dalį civilinis procesinis veiksnumas priklauso juridiniams asmenims ir atitinkamiems fiziniams asmenims, taigi juridinio asmens struktūriniams padaliniams jis nepriklauso. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūra yra Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros filialas. Kadangi valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami Generalinei prokuratūrai, tai jų valdytojas yra generalinis prokuroras, o Vilniaus apygardos prokuratūra yra juridinio asmens statuso neturintis struktūrinis juridinio asmens – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros – padalinys, todėl, taikant CPK 96¹ straipsnio 1 dalį, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir atlyginamos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas apskųstu sprendimu bylinėjimosi išlaidas atsakovams priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūrai skiriamų biudžeto lėšų, todėl, remiantis išdėstytais argumentais, apskųstas sprendimas patikslintinas, nurodant, kad bylinėjimosi išlaidos atsakovams yra priteisiamos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir atlyginamos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Nustatytas pagrindas patikslinti apskųstą teismo sprendimą negali būti vertinamas kaip pagrindas pakeisti ar panaikinti apskųstas teismų procesinių sprendimų dalis, nes negalima pripažinti, kad tai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 16 d. papildomas sprendimas yra įvykdytas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, todėl netikslintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme

Atsakovė S. U. prašo priteisti iš kasatoriaus jos patirtas 600 Lt bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus. Šis prašymas, netenkinus kasatoriaus kasacinio skundo, tenkintinas ir S. U. naudai iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteistina 600 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų (CPK 96¹ straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Kasaciniame teisme patirta 81,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 96¹ straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistus.

Patikslinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir ją išdėstyti taip: priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 9300 (devynis tūkstančius tris šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovės S. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir 4957 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt septynis) Lt atsakovo M. F. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai, šios bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

Priteisti iš iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 81,23 Lt (aštuoniasdešimt vieną litą 23 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, šios bylinėjimosi išlaidos atlygintinos iš Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Januškienė

Antanas Simniškis