Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-10/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03419-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. D. ir J. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. D. ir J. D. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Finasta Asset Management“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami priteisti iš atsakovo 112 599,94 Lt žalos, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodė, kad 2008 m. sausio mėnesį ieškovų ir atsakovo buvo sudaryta finansinių priemonių portfelio valdymo sutartis Nr. 02-36/22 (toliau – Sutartis), pakeičianti šalių sudarytą 2007 m. gegužės 3 d. kliento vertybinių popierių ir piniginių lėšų portfelio valdymo sutartį. Pagal šias sutartis atsakovas įsipareigojo suformuoti ir valdyti ieškovų asmeninį investicinių priemonių portfelį. Ieškovai pagal šias sutartis nuo 2007 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. sausio 20 d. investavo 476 585,79 Lt. Nuo Sutarties sudarymo iki 2009 m. sausio 17 d. investicijų vertė nukrito iki 118 001,47 Lt. Ieškovų nuomone, dalis nuostolių atsirado dėl prasidėjusios finansinės krizės, dėl kurios riziką buvo prisiėmę jie patys, tačiau kita dalis – dėl itin aplaidaus bei neatsakingo portfelio valdymo, nes 2008 m. III ketvirtį atsakovas sudarė tik dešimt sandorių, neatliko portfelio pertvarkymų, nevertino jo rezultatų, neatliko rinkų, į kurias buvo nukreiptos investicijos, stebėsenos. Didelę ieškovų portfelio dalį sudarė Rusijos Federacijos emitentų vertybiniai popieriai ir Gruzijos emitento Bank of Georgia akcijos. 2008 metų birželio mėnesį, kilus šių valstybių kariniams susirėmimams, atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad ieškovai patirtų kuo mažesnius nuostolius, t. y. nepardavė nei Gruzijos, nei Rusijos įmonių akcijų, nors kaip profesionalus investicijų valdytojas turėjo žinoti (ir žinojo), kad dėl valstybių karinio konflikto akcijų kursas gali kristi. Atsakovas neinformavo ieškovų apie atsiradusią riziką portfelio vertei, todėl laikytinas pažeidusiu pareigą informuoti ieškovus apie naujai kilusią riziką dėl investicijų nuvertėjimo. portfelio sudėtyje buvo Finasta Centrinės ir Rytų Europos fondas, kuris sudarė beveik 12 procentų portfelio vertės, AB „Sanitas“ ir AB „Invalda“ akcijos – 22,6 procento šio fondo sudėties. AB „Invalda“ priklausė 100 procentų atsakovo ir kitos „Finastos“ grupės įmonių akcijų, taigi atsakovas buvo tiesiogiai susijęs su AB „Invalda“ ir netiesiogiai su AB „Sanitas“, todėl, siekdamas palaikyti jų akcijų kainą, buvo suinteresuotas laikyti šio fondo vienetus portfelio sudėtyje visą laiką, nors šių bendrovių ir fondo vienetų akcijų kaina smuko labiau negu rinka.

Ieškovų nuomone, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, kad finansų maklerio įmonė, teikdama klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, taip pat neišvengė interesų konflikto, suteikė ydingas investicines konsultacijas, prisidėjusias prie nuostolių atsiradimo, todėl yra visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti (CK 6.246-6.249 straipsniai). Kadangi ieškovai laikytini vartotojais, tai, vadovaujantis CK 6.188 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Sutarties 7.13 punktas pripažintinas negaliojančiu, kaip nepagrįstai ir nesąžiningai apribojantis atsakovo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą vartotojo turtui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad dėl pasaulinės krizės prognozuoti pokyčius yra sudėtinga, todėl atsakovo atsakomybės klausimas negali būti vertinamas vadovaujantis tokiais pat standartais, kaip tuo atveju, jei tokių aplinkybių nebūtų. Teismas sprendė, kad bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamą atsakovo pareigų vykdymą, nes ieškovai savo investicijų tikslu pasirinko maksimalaus portfelio prieaugio siekį, jiems reguliariai buvo siunčiamos portfelio ataskaitos, taigi jie turėjo teisę reikšti pretenzijas dėl portfelio valdytojo atliktų veiksmų bei raštu duoti nurodymus atsakovui dėl papildomų investavimo apribojimų nustatymo arba konkretaus sandorio sudarymo. Teismo vertinimu, nebuvo pakankamai įrodymų, kad ieškovų nuostolius lėmė Gruzijos ir Rusijos konfliktas, o ne pasaulinė krizė. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, ar atsakovas turėjo realią galimybę per byloje aptariamą laikotarpį realizuoti akcijas už didesnę kainą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį skundą, 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, kad ieškovai buvo pasirinkę siekti maksimalaus pelno, taigi prisiėmė didelę riziką, nes akcijų rinka yra viena labiausiai svyruojančių investavimo krypčių. FPRĮ 3 straipsnio 5 dalyje ir Sutarties 4.1 punkte nustatyta portfelio valdytojo teisė valdyti portfelį savo nuožiūra kliento interesais, taigi, šalių tarpusavio santykiai buvo pagrįsti abipusio pasitikėjimo principu, suteikiant portfelio valdytojui laisvę spręsti, kurias finansines priemones įgyti kliento naudai, kada jas parduoti ir kaip modeliuoti finansinių priemonių portfelį. Teismas sprendė, kad portfelio valdytojas neturi pareigos informuoti klientą apie esamą situaciją rinkoje ar galinčias kilti grėsmes portfelio sudėtyje esančioms priemonėms, nes tokia rinkos sąlygų analizė yra svarbi pačiam portfelio valdytojui, savo nuožiūra ir kliento interesais įgyvendinančiam finansines priemones. Jo pareiga suteikti pakankamą su klientu susijusią informaciją, iš kurios asmuo galėtų suprasti investavimo strategijos esmę ir rizikas, suprantama kaip pradinis informacijos pateikimas formuojant investicinių priemonių portfelį.

Teismas sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas išsamiai analizavo emitento Bank of Georgia finansinius rodiklius bei rėmėsi ekspertų analizėmis apie galimą karinio konflikto įtaką šiam bankui, taip pat analizavo ir Rusijos Federacijos rinką. Atsakovas negalėjo numatyti akcijų rinkų šiuose regionuose griūties, nes prognozės buvo palankios. Ieškovai nepagrįstai sieja savo portfelio nuvertėjimą su Gruzijos ir Rusijos Federacijos kariniu konfliktu, nes dėl pasaulinės krizės tuo metu nuostolių patyrė daugelis investuotojų įvairiuose fonduose. Teismas pabrėžė, kad svarbiausia yra ne sandorių gausa, bet kokybė, todėl atsakovas pagrįstai nesivadovavo principu kuo greičiau bet kokia kaina parduoti akcijas. Atsakovo sprendimas neparduoti portfelyje buvusių Bank of Georgia akcijų už mažesnę nei ribinė kainą pasiteisino.

Vien tas faktas, kad ieškovai yra silpnesnioji santykių šalis, negali būti pagrindu besąlygiškai taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Ieškovai, gavę ataskaitas apie portfelio valdymą, turėjo teisę raštu duoti nurodymus arba reikšti pretenzijas, jeigu, jų nuomone, portfelis buvo valdomas netinkamai, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl darytina išvada, kad jie nemanė, jog atsakovas veikė aplaidžiai, nerūpestingai ar priešingai jų interesams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį visiškai tenkinti.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl finansų tarpininko pareigų teikiant individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugas. Atsakovas pažeidė jam, kaip finansų tarpininkui, teikiančiam individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugas, kylančias pareigas. Teismai nustatė, kad atsakovas apie naujai atsiradusias rizikas (Rusijos Federacijos – Gruzijos karinį konfliktą) investicijoms ieškovų neinformuodavo. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Šią teisės normą konkretizuoja Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – Taisyklės) 11 punktas, kuriame nurodyta, kad informacija turi būti pakankama ir pateikiama taip, kad ją galėtų suprasti vidutinių sugebėjimų asmuo. Informacijoje negali būti nuslepiami ar užgožiami svarbūs dalykai, reikšmingos aplinkybės ar įspėjimai arba sumenkinama jų svarba. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad apie reikšmingus rizikos veiksnius klientas turi būti informuotas tik prieš pradedant teikti individualaus finansinių priemonių portfelio paslaugas, o vėliau, paslaugų teikimo metu, to daryti nebereikia, yra ydingas ir neatitinka nurodytų teisės normų funkcinės paskirties.

Individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugos pagal savo funkcinę paskirtį turėtų tęstis ilgą laiko tarpą (pvz., daugiau kaip dešimtmetį), todėl jos atskirtinos nuo kitų FPRĮ numatytų investicinių paslaugų, kurios yra vienkartinio pobūdžio ir pasibaigia netrukus po jų suteikimo. Taigi, teikiant individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą, rizikos veiksniai, egzistavę prieš pradedant teikti šias paslaugas, gali nustoti egzistuoti arba jų reikšmė sumažėti, taip pat gali atsirasti naujų. Dėl to gali pasikeisti šios paslaugos naudotojų apsisprendimas tiek dėl naudojimosi paslauga, tiek dėl individualaus finansinių priemonių portfelio sudėties, investavimo krypties ar portfelio rizikos. Nagrinėjamu atveju dėl pasikeitusio rizikos lygio (t. y. dėl kilusio karinio konflikto) ieškovai būtų nusprendę padidėjusios rizikos vengti ir investicijas nukreipti į saugesnius regionus, tačiau atsakovas apie pasikeitusį rizikos lygį ir naujai atsiradusius rizikos veiksnius ieškovų neinformavo.

Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad apeliacinės instancijos pateiktas išaiškinimas, jog FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta finansų tarpininko pareiga informuoti klientus apie būdingus rizikos veiksnius galioja tik iki paslaugų teikimo pradžios ir negalioja paslaugų teikimo metu iš esmės pasikeitus aplinkybėms, pažeidė šios teisės normos funkcinę paskirtį.

Atsakovas iki Rusijos Federacijos ir Gruzijos karinio konflikto kas mėnesį teikdavo ieškovams tikslinių rinkų apžvalgas. Paskutinė tokia apžvalga ieškovams buvo pateikta 2008 m. rugpjūčio 3 d., t. y. likus vos kelioms dienoms iki karinio konflikto pradžios, vėliau apžvalgos nebebuvo teikiamos. Šios aplinkybės įrodo, kad ir pats atsakovas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą suprato kaip periodinį ieškovų informavimą apie tikslines investicijų rinkas, rizikos veiksnius, tačiau jos nebevykdė, kai informacijos ieškovams labiausiai reikėjo.

Dėl įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad atsakovas savo investicinius sprendimus grindė palankiomis Rusijos ir Gruzijos emitentų analizėmis, nepaneigia jo pareigos, įvykus konkretiems įvykiams, investicinius sprendimus įvertinti iš naujo. Vertybinių popierių komisija išaiškino, kad nuolatinis domėjimasis situacija rinkoje ir tinkamas reagavimas laiku į šią informaciją teikiant paslaugas klientams yra natūrali finansų tarpininko pareiga. Jos atsakovas neįvykdė. Šiuo Vertybinių popierių komisijos išaiškinimu, kuris pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį yra oficialusis įrodymas, apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo.

Aplinkybę, kad atsakovas, priimdamas savo investicinius sprendimus, rėmėsi ekspertų prognozėmis, kurios buvo palankios, paneigia su dubliku pateiktos prognozės, kurios buvo itin nepalankios atsakovo priimtiems investiciniams sprendimams. Neigiamas prognozes buvo pateikusi net ir atsakovo patronuojanti įmonė AB bankas „Finasta“, tačiau jomis atsakovas nesivadovavo, o bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus ignoravo, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalį.

Ieškovai nesutinka su išvada, kad jų patirtus nuostolius nulėmė 2008 m. rudenį prasidėjusi finansinė krizė, o ne 2008 rugpjūtį kilęs Rusijos Federacijos ir Gruzijos karas. Rusijos Federacijos ir Gruzijos karinis konfliktas kilo 2008 m. rugpjūčio 8 d., o pasaulinė finansų krizė prasidėjo po JAV investicinio banko Lehman Brothers bankroto, kuris įvyko 2008 m. rugsėjo 15 d. Taigi, tarp šių įvykių yra beveik 1,5 mėnesio skirtumas, leidžiantis aiškiai atskirti, kuri iš šių priežasčių nulėmė ieškovų patirtus nuostolius. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovų prašomi atlyginti nuostoliai buvo patirti per pirmiau nurodytą karinį konfliktą ar iš karto po jo, dėl to bylą nagrinėję žemesnių instancijų teismai netinkamai išnagrinėjo ir vertino įrodymus, kurie įrodo ieškovų patirtų nuostolių dėl minimo karinio konflikto priežastį.

Dėl interesų konflikto. Atsakovas, teikdamas individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą ieškovams, veikė esant interesų konfliktui, nes didelę ieškovų individualaus finansinių priemonių portfelio dalį sudarė paties atsakovo valdomų investicinių fondų vienetai, o vieną šių fondų (Finasta Centrinės ir Rytų Europos) sudarė įmonių grupės, kuriai tuo metu priklausė atsakovas, kitų įmonių (AB „Invalda“, AB „Sanitas“) akcijos. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šiuo aspektu jokio interesų konflikto nėra, nes Finasta Centrinės ir Rytų Europos fondo bei Finasta Rusijos fondo vienetus buvo įsigiję ir atsakovui valdyti perdavę patys ieškovai, o Finasta obligacijų fondo vienetų atsakovui įsigyti leido šalių sudaryta sutartis. Su tokiu aiškinimu kasatoriai nesutinka, nes atsakovo, kaip finansų tarpininko, pareigas vengti interesų konflikto reglamentuoja FPRĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys bei Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 69 punktas, kuriame nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo įvertinti, ar ji (su ja susijęs asmuo) gali turėti finansinės naudos arba išvengti finansinių nuostolių kliento sąskaita; ar finansų maklerio įmonė (susijęs asmuo) klientui teikiamos paslaugos rezultatu arba kliento sąskaita sudaromo sandorio rezultatu yra suinteresuoti kitaip nei tuo rezultatu yra suinteresuotas klientas. Ieškovai byloje įrodė, kad dėl atsakovo interesų konfliktas egzistavo, nes ieškovų portfelyje buvo atsakovo valdomų investicinių fondų vienetų. Atsakovas, vadovaudamasis FPRĮ 21 straipsnio 2 dalimi, privalėjo įspėti ieškovus dėl interesų konflikto ir toliau teikti paslaugas galėjo tik gavęs ieškovų sutikimą.

Atsakovas su ieškovų kasaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl finansų tarpininko pareigų teikiant individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugas. Nagrinėjamos bylos atveju skunde nurodytas kasacijos pagrindas – tariamai netinkamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies taikymas ir aiškinimas – neegzistuoja, nes bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas šios normos netaikė ir neaiškino. Teismas, nurodydamas, kad portfelio valdytojas neturi pareigos informuoti klientą apie esamą situaciją rinkoje ar galinčias kilti grėsmes portfelio sudėtyje esančioms priemonėms, aiškino ne įstatymo, o kasatorių į bylą pateiktą Vertybinių popierių komisijos išaiškinimą.

Kadangi skundžiamoje nutartyje nepateikiama FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies aiškinimo, tai jis objektyviai negalėjo turėti įtakos nutarties teisėtumui, juolab esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimai, todėl Kasatorių nurodytas kasacijos pagrindas neegzistuoja.

Kasatorių pateikiamas FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies aiškinimas nepagrįstas, šioje normoje įtvirtinta informavimo pareiga siejama tik su informacijos pateikimu ikisutartiniuose santykiuose ir nėra orientuota į informacijos teikimą visą paslaugų teikimo laikotarpį. Lingvistiškai aiškinant šią teisės normą matyti, kad ji įpareigoja suteikti klientams informaciją, kurios pagrindu investuotojai galėtų apsispręsti dėl jiems „siūlomų“ (t. y. dar nesuteiktų) investicinių paslaugų tinkamumo, įvertinti jų „esmę“ (t. y. suvokti, kokią investicinę paslaugą siūloma įsigyti) bei joms „būdingą riziką“ (t. y. bendrą riziką, o ne kiekvieną konkretų finansinės priemonės rizikos veiksnį). Taigi FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta informavimo pareiga skirta tik tam, kad klientai galėtų apsispręsti, ar sudaryti susitarimą dėl investavimo paslaugų teikimo su finansų maklerio įmone, ar tokio susitarimo nesudaryti. Tokį aiškinimą patvirtina ir FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies normą detalizuojantys Taisyklių 21– 22 punktai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A63 - 2604/2011.

Be to, įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė valią taikyti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalį visoms teikiamoms investicinėms paslaugoms, nepriklausomai nuo jų trukmės, todėl kasatorių aiškinimas, kad tuo atveju, kai investicinė paslauga yra trunkamoji laiko atžvilgiu, ši norma turi apimti ir informavimo pareigą visą paslaugos teikimo laikotarpį, negali būti laikomas teisingu.

Kasatoriai nepagrįstai sutapatina periodinio informavimo apie kliento portfelio valdymą pareigą, įtvirtintą Taisyklių 117–124 punktuose, su pareiga suteikti investiciniam sprendimui priimti būtiną informaciją (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, Taisyklių 21–45 punktai). Taisyklėse nenustatyta portfelio valdytojo pareigos informuoti klientą apie portfelio sudėtyje esančioms finansinėms priemonėms galinčias kilti rizikas ar apie rinkoje vykstančius įvykius, galinčius turėti įtakos Portfelio vertei. Iš į bylą pateiktų Individualaus finansinių priemonių portfelio ataskaitų matyti, kad atsakovas jas teikė reguliariai, įskaitant Rusijos Federacijos ir Gruzijos karinio konflikto laikotarpį, todėl kasatorių argumentai, kad atsakovas, kilus kariniam konfliktui, apžvalgų neberengė ir ieškovams nebeteikė, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Vadovaujantis FPRĮ 3 straipsnio 28 dalimi, finansinių priemonių portfelio valdymas apibrėžiamas kaip klientų portfelių, į kurių sudėtį įeina viena ar daugiau finansinių priemonių, valdymas savo nuožiūra pagal individualų kiekvieno kliento pavedimą. Taigi finansinių priemonių portfelio valdymo esmė yra ta, kad klientas paveda savo turtą (lėšas ir finansines priemones) valdyti finansų tarpininkui savo nuožiūra. Kasatorių pateikiamas išaiškinimas, kad portfelio valdytojas turi informuoti portfelio savininkus apie bet kokius rizikos veiksnius, iš esmės paneigia finansinių priemonių portfelio valdymo esmę, nes susidaro situacija, kai atsiradus naujai ar pasikeitus esamai rizikai portfelio valdytojas privalėtų ne pats spręsti dėl tolimesnių investicinių veiksnių, bet informuoti apie tai klientą ir laukti jo nurodymų dėl tolimesnio investicinės paslaugos naudojimosi. Tokiu atveju portfelio valdytojas iš esmės atliktų tik informavimo funkciją, o portfelį valdytų pats klientas.

Atsakovas pažymi, kad jis, kaip portfelio valdytojas ir juridinis asmuo, kurio pagrindinis tikslas yra pelnas, taip pat turi ekonominį interesą siekti kuo geresnio investicijų rezultato kasatoriams, nes tik tokiu atveju gali gauti sutartą atlyginimą.

Dėl įrodymų vertinimo. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino į bylą pateikto Vertybinių popierių komisijos išaiškinimo, nes teismas dėl jo pasisakė nurodydamas, kad pagal šį išaiškinimą portfelio valdytojas neturi pareigos informuoti klientą apie esamą situaciją rinkoje ar galinčias kilti grėsmes portfelio sudėtyje esančioms priemonėms, nes tokia rinkos sąlygų analizė yra svarbi pačiam portfelio valdytojui, savo nuožiūra ir kliento interesais įgyvendinančiam finansines priemones.

Teismas taip pat tinkamai ir visapusiškai įvertino šalių į bylą pateiktas ekspertų prognozes, todėl negali būti laikomas pažeidusiu CPK 185 straipsnio 1 dalį. Tai, kad teismas neįvardijo, kokius konkrečiai įrodymus ar šaltinius jis įvertino, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nevertino būtent kasatorių nurodytų šaltinių. Be to, kasatorių nurodyti šaltiniai yra tik internete skelbiamuose straipsniuose pateikiamos nuomonės, kurios jokiu būdu negali būti prilyginamos kompetentingų ekspertų analizėms (išskyrus AB banko „Finasta“ parengtą rinkos analizę). Taigi, nei atsakovas, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo pareigos įvertinti šių analizių.

Be to, atsakovo į bylą pateiktos rinkos analizės, kuriomis jis vadovavosi, priimdamas investicinius sprendimus dėl portfelio, patvirtina iš esmės tą patį, kaip ir kasatorių nurodyti šaltiniai, t. y. tai, kad Rusijos Federacijos ir Gruzijos karinis konfliktas neturėjo reikšmingos įtakos portfelyje esančių finansinių priemonių vertės sumažėjimui.

Ieškinyje kasatoriai pripažino, kad dalį jų patirtų nuostolių lėmė finansų krizė, o kasaciniame skunde bando įtikinti teismą, kad nuostolių patyrė tik dėl Rusijos Federacijos ir Gruzijos karinio konflikto, todėl tokia pozicija laikytina nesąžininga ir nepagrįsta, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų. Gruzijos, Rusijos ir JAV rinkos sparčiausiai ėmė kristi 2008 m. rugsėjo mėnesį, t. y. jau pasibaigus kariniam konfliktui. Atsižvelgiant į tai, kad emitento Bank of Georgia akcijų vertė gana greitai buvo atkurta ir netgi viršijo prieš konfliktą buvusį lygį, manytina, kad karinio konflikto įtaka ieškovų nuostoliams, jei ir buvo, tai buvo minimali ir būtų buvusi laikina, jei po mėnesio nebūtų prasidėjusi pasaulinė finansų krizė.

Dėl interesų konflikto. Įvertinęs byloje esančius įrodymus teismas nustatė, kad kasatoriai nepatyrė jokių neigiamų padarinių tiek dėl atsakovo investicinių sprendimų, tiek dėl galimo intereso konflikto. Be to, faktas, ar nagrinėjamu atveju buvo interesų konfliktas, nėra reikšmingas, nes teisės aktai nedraudžia teikti investicines paslaugas net ir interesų konflikto sąlygomis tuo atveju, jeigu yra gautas kliento sutikimas. Kad portfelio lėšos gali būti investuojamos į atsakovo valdomus fondus, sutikimą kasatoriai davė prieš pradedant teikti portfelio valdymo paslaugas.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl portfelį valdančio finansų tarpininko profesinės atsakomybės

Nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys, kuriuo reikalaujama finansų tarpininkui taikyti profesinę civilinę atsakomybę už aplaidų portfelio valdymą ir priteisti kompensacinius nuostolius. Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasi šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų (Lietuvoje ši nuostata perkelta atitinkamai į FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši MiFID (ir FPRĮ) nuostata įtvirtina dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas, taikytinas taip pat ir valdant kliento portfelį: profesinio rūpestingumo pareigą ir lojalumo pareigą, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai.

Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad profesionalo veiksmų neteisėtumas gali pasireikšti nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-556/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-556/2005">3K-3-556/2005</a>).

Vertinant, ar atsakovas, kaip profesinės veiklos subjektas, tinkamai vykdė profesinio rūpestingumo pareigą, atsižvelgtina į portfelio valdymo, kaip investicinės paslaugos ypatumus. Pagal FPRĮ 3 straipsnio 26 dalį, finansinių priemonių portfelio valdymas – tai klientų portfelių, į kurių sudėtį įeina viena ar daugiau finansinių priemonių, valdymas savo nuožiūra pagal individualų kiekvieno kliento pavedimą. Iš šios sąvokos akivaizdu, kad finansų tarpininkas valdydamas portfelį turi tam tikrą diskreciją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios diskrecijos buvimas savaime nereiškia visiškos laisvės ir galimybės veikti neatsakingai. Realizuodamas turimą diskreciją portfelio valdytojas visų pirma turi atsižvelgti į sutartyje nustatytas investavimo gaires ir kitas aktualias faktines aplinkybes, pagal kurias galima būtų spręsti, ar portfelis turi būti valdomas aktyviai ar pasyviai, kokios finansinio turto klasės ir kokiomis proporcijomis gali sudaryti šį portfelį, ar investuotojas profesionalus ar ne, ar jo rizikos toleravimas yra didelis ar ne ir kt. Pagal bylos šalių Sutarties 4.6 punktą, valdydamas kliento portfelį, finansų tarpininkas vadovaujasi kliento interesų viršenybės, konfidencialumo, didžiausios naudos ir mažiausios rizikos, profesionalumo ir ekonomiškumo principais. Sutartinių investavimo gairių nepaisymas laikytinas sutarties pažeidimu. Jei pagal sutartį portfelis turi būti valdomas pasyviai, iš finansų tarpininko tikimasi, kad šis seks ir atkartos pasirinkto matmens, pavyzdžiui, indekso, rezultatus. Šiuo atveju profesinis nerūpestingumas gali pasireikšti, jei finansų tarpininkas nesugeba sekti privaloma investavimo strategija. Kai portfelis valdomas aktyviai, iš finansų tarpininko tikimasi, kad jis ne tik atkartos matmens strategiją, bet ir viršys jos rezultatus. Kadangi profesionalui atsakomybė taikoma esant kaltei (CK 6.248 straipsnis), tai konkrečių rezultatų nepasiekimas savaime nereiškia finansų tarpininko neteisėtų veiksmų. Profesinė atsakomybė gali kilti, jei finansų tarpininkas nepasiekia laukiamų investavimo rezultatų dėl pasirinktos neprotingos investavimo metodikos arba jei ši metodika taikoma netinkamai. Pažymėtina, kad finansų tarpininkas taikydamas investavimo metodiką turi rūpestingai elgtis tiek priimdamas sprendimus dėl investavimo į konkrečias finansines priemones, sudarančias portfelį, tiek dėl portfelio, kaip tokio, analizės ir jo sudėties keitimo (perbalansavimo).

Investavimo tikslai, taip pat kitos sutartyje nustatytos investavimo gairės riboja finansų tarpininko veiksmus, todėl šis ne visada gali turėti absoliučią diskreciją perbalansuoti portfelį, kuris gali būti reikalingas atsiradus išskirtinėms aplinkybėms. Todėl jei paslaugų teikimo momentu įvyksta išskirtinis, įprastinius rizikos veiksnius viršijantys įvykis, pavyzdžiui, karas, regiono ekonominė krizė, o investavimo gairės iš esmės riboja finansų tarpininko galimybes perbalansuoti portfelį, pavyzdžiui, iš maksimalaus augimo į vertės išsaugojimo strategiją, profesinis rūpestingumas ir sutarties šalių kooperavimosi principas (FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis, CK 6.200 straipsnio 2 dalis) reikalauja iš finansų tarpininko, kad jis informuotų klientą, paaiškintų įvykio esmę, reikšmę investicijos vertei ir išsakytų savo nuomonę dėl būtinumo keisti investavimo gaires dėl poreikio perbalansuoti portfelį patraukiant investicijas iš probleminio regiono ar kitaip protingai riboti kylančią riziką. Pats investuotojas, ypač neprofesionalus, šių aplinkybių gali nesuvokti ir greitai nesusigaudyti situacijoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad taip elgtis finansų tarpininkas turi ir tuo atveju, kai neprofesionalaus kliento portfelis valdomas maksimalaus augimo, taigi ir maksimalios rizikos pagrindu. Visuotinai žinoma, kad finansų rinkose investavimo rizika koreliuoja su pelno gavimo tikimybe. Dėl to rizikos didėjimas, net ir esant agresyviai investavimo strategijai, yra protingas tik tiek, kiek dėl konkretaus įvykio sukeltos rizikos didėja ir pelno tikimybė. Jei iš esmės padidėja rizika, bet nedidėja pelno tikimybė, tolesnis investavimas nėra protingas. Tokie įvykiai, kaip kilęs karas, kurio metu griaunamas šalies gamybinis potencialas, didina akcijų nuvertėjimo riziką, tačiau vargu ar analogiškai didina pelno tikimybę, todėl šiuo atveju svarbu tinkamai vykdyti bendradarbiavimo pareigą ir įspėti klientą bei, pripažinus reikalinga, pasiūlyti apsvarstyti tolimesnę investavimo strategiją.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad portfelio valdytojas neturėjo pareigos informuoti klientą apie esamą situaciją rinkoje ar galinčias kilti grėsmes portfelio sudėtyje esančioms priemonėms ir kad jo pareiga suteikti pakankamą su klientu susijusią informaciją, iš kurios asmuo galėtų suprasti investavimo strategijos esmę ir rizikas, suprantama tik kaip pradinis informacijos pateikimas formuojant investicinių priemonių portfelį. Teisės aktų nenurodyta, kad portfelio valdymo atveju investuotojo apsauga turi būti mažiausia – priešingai, portfelio valdymo atveju finansų tarpininko dalyvavimas investavimo procese maksimalus, todėl investuotojo apsauga taip pat turi būti tokia. Negaudamas iš finansų tarpininko reikiamos informacijos, investuotojas neturi galimybės laiku reaguoti į jam netinkančius paslaugų teikimo aspektus ir performuluoti investavimo gaires. Teisėjų kolegija pažymi, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis iš tiesų taikytina tik pirminiam informacijos atskleidimui, tačiau, minėta, tai nereiškia, kad finansų tarpininkas neturi paskesnės pareigos įspėti investuotoją apie išskirtines aplinkybes pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį ir CK 6.200 straipsnio 2 dalį. Be to, pagal šalių Sutarties 4.2 punktą, tais atvejais, kai siekiant išvengti žalos kliento interesams reikia sudaryti sandorį, neatitinkantį portfelio valdymo tikslų, finansų tarpininkas turi informuoti klientą ir gauti jo rašytinį sutikimą; jei nebuvo įmanoma laiku įspėti klientą apie tokių sandorių sudarymą arba toks sutikimas negautas per protingą terminą, finansų tarpininkas gali sudaryti šiuos sandorius ir negavęs kliento sutikimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovai, gavę ataskaitas apie Portfelio valdymą, turėjo teisę raštu duoti nurodymus ar reikšti pretenzijas, jeigu, jų nuomone, Portfelis buvo valdomas netinkamai, tačiau šia teise nepasinaudojo, todėl darytina išvada, kad jie nemanė, jog atsakovas veikė aplaidžiai, nerūpestingai ar priešingai jų interesams. Teisėjų kolegija pažymi, kad klientas turi teisę patvirtinti finansų tarpininko sandorius ir kitus veiksmus raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais arba įstatymo nustatytais atvejais tylėjimu, o toks patvirtinimas, kaip vienašalis sandoris, prilygsta iš anksto duotam nurodymui atlikti konkrečius veiksmus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. J. v. AB Ūkio bankas ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-378/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-378/2012">3K-3-378/2012</a>), todėl atleidžia finansų tarpininką nuo civilinės atsakomybės. Tačiau, kad patvirtinimas galiotų, iš faktinių aplinkybių turi būti aišku, jog investuotojas laisvai, sąmoningai ir žinodamas visus reikalingus faktus siekė patvirtinti finansų tarpininko veiksmus. Šiuo atveju tokių aplinkybių nebuvo, nes investuotojas nebuvo tinkamai informuotas apie situaciją ir galimas sudarytų sandorių bei investavimo strategijos alternatyvas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai nagrinėjamoje byloje netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, dėl to nekonstatavo finansų tarpininko pareigos įspėti klientą apie išskirtinės rizikos įvykius ir pakankamai neanalizavo, ar pagal bylos faktines aplinkybes toks finansų tarpininko neteisėtas pasyvumas lėmė ar prisidėjo prie kliento nuostolių atsiradimo ar padidėjimo. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad neatskleista bylos esmė, ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turi nustatyti, ar investuotojų žalą lėmė (padidino) finansų tarpininko profesinis nerūpestingumas ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu. Teismas turi įvertinti nuostolių išvengimo tikimybę finansų tarpininkui rūpestingai vykdant savo pareigas ir pagal tai spręsti dėl nuostolių priteisimo. Spręsdamas šiuo klausimus teismas turi įvertinti ar su kliento pritarimu perbalansavus portfelį arba jį pardavus, didžiosios dalies nuostolių galėjo būti išvengta. Taip pat teismas turi įvertinti kodėl portfelio valdymo rezultatai beveik nuolat atsiliko nuo palyginamojo indekso, kuris, kaip ir ieškovų portfelis, taip pat buvo veikiamas pasaulinės krizės. Jei teismas nustatytų, kad investuotojų žalą vienu metu lėmė keli veiksniai, įskaitant finansų tarpininko nerūpestingumą, atsakomybė finansų tarpininkui turėtų būti proporcingai priskirtina pagal jo veiksmų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui visų teisiškai reikšmingų priežasčių kontekste (CK 6.247 straipsnis). Įrodinėjimo procese spręsdamas sudėtingus finansinius klausimus, teismas savo ar šalių iniciatyva gali naudotis specialių žinių turinčių asmenų pagalba.

Dėl interesų konflikto

Finansų tarpininkui valdant kliento portfelį tarp šalių susidaro fiduciariniai santykiai, kuriuose finansų tarpininkas pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalį turi veikti geriausiais kliento interesais, taigi turi lojalumo pareigą. Ši bendrojo pobūdžio pareiga aiškintina kartu su FPRĮ 13 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė privalo įgyvendinti ir taikyti veiksmingas organizacines ir administracines priemones, skirtas užkirsti kelią interesų konfliktams, kurie galėtų neigiamai paveikti jos klientų interesus, taip pat su FPRĮ 21 straipsniu, kuriame konkrečiai reglamentuojama finansų tarpininko pareiga vengti interesų konfliktų, 1 dalyje nurodant, kad finansų maklerio įmonė privalo vengti interesų konfliktų ir imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, agentų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį. Pagal 21straipsnio 2 dalį, jeigu priemonės, kurių finansų maklerio įmonė ėmėsi vadovaudamasi šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, yra nepakankamos užtikrinti žalos klientų interesams prevenciją, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines ir (arba) papildomas paslaugas, turi aiškiai atskleisti klientui interesų konflikto turinį ir šaltinį. Aiškindama nurodytas teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, kad finansų tarpininko lojalumo pareiga elgtis geriausiais kliento interesais kartu suponuoja draudimą susikurti interesų konflikto situaciją, todėl, pagal bylos faktines aplinkybes konstatavus tinkamai neatskleisto interesų konflikto faktą, preziumuojamas ir nelojalus finansų tarpininko elgesys, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas (CK 6.246 straipsnis). Tai lemia finansų tarpininko pareigą paneigti šią prezumpciją, įrodant, kad konkretus interesų konfliktas, nors ir egzistavo, tačiau buvo nepavojingas, nes nepažeidė kliento interesų, t. y. įrodyti, kad finansų tarpininkas net ir interesų konflikto situacijoje išliko lojalus klientui.

Ieškovas šioje byloje įrodinėjo, kad portfelio sudėtyje buvo Finasta Centrinės ir Rytų Europos fondas, kuris sudarė beveik 12 procentų portfelio vertės, AB „Sanitas“ ir AB „Invalda“ akcijos – 22,6 procento šio fondo sudėties. AB „Invalda“ priklausė 100 procentų atsakovo ir kitos „Finastos“ grupės įmonių akcijų, taigi atsakovas buvo tiesiogiai susijęs su AB „Invalda“ ir netiesiogiai su AB „Sanitas“, todėl, siekdamas palaikyti jų akcijų kainą, buvo suinteresuotas laikyti šio fondo vienetus portfelio sudėtyje visą laiką, nors šių bendrovių ir fondo vienetų akcijų kaina smuko labiau negu pati rinka. Taigi, anot ieškovo, atsakovas, teikdamas individualaus finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą ieškovams, veikė esant interesų konfliktui, nes didelę ieškovų individualaus finansinių priemonių portfelio dalį sudarė paties atsakovo valdomų investicinių fondų vienetai, o vieną šių fondų (Finasta Centrinės ir Rytų Europos) sudarė įmonių grupės, kuriai tuo metu priklausė atsakovas, kitų įmonių (AB „Invalda“, AB „Sanitas“) akcijos.

Apeliacinės instancijos teismas nesutiko, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas portfelyje buvo linkęs laikyti tas investicijas, kurios apeliantams buvo nuostolingiausios, tačiau nešė pelną atsakovui. Investuoti į Finasta Centrinės ir Rytų Europos fondą bei Finasta Rusijos fondą buvo pačių apeliantų sprendimas, papildomų šių fondų vienetų nebuvo įsigyta. Atsakovo teisę investuoti į Finasta Obligacijų fondą numatė šalių pasirašytos Sutarties 2.4 punktas, todėl atsakovas ne tik kad nepažeidė Sutarties nuostatų, tačiau šis jo sprendimas buvo pelningas apeliantams. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi atsakovo teiginiu, kad didžiąją Finasta Centrinės ir Rytų Europos fondo vienetų jis pardavė dar iki jų kainos kritimo, uždirbdamas pelną apeliantams.

CPK 183 straipsnio 1 dalyje ir 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga tirti ir vertinti įrodymus, o CPK 270 straipsnio 4 dalyje – motyvuoti teismo sprendimą glausta forma nurodant teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą, argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymus ir kitus teisės aktus, kuriais teismas vadovavosi bei kitus teisinius argumentus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai šių reikalavimų nesilaikė, nes byloje tinkamai nepasisakė dėl to, ar, jų vertinimu, šioje byloje nagrinėjamuose santykiuose egzistavo interesų konflikto faktas, ar tokio fakto nenustatyta. Jei teismai būtų nustatę interesų konflikto faktą, jie turėtų analizuoti, ar interesų konfliktas buvo aiškiai ir išsamiai atskleistas klientui. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties priede ženkleliu „\/“ pažymėtas išankstinis leidimas investuoti į su finansų tarpininku susijusių įmonių akcijas savaime neįrodo tinkamo interesų konflikto atskleidimo, nes iš to nėra aišku, ar klientui žinoma, kokius neigiamus padarinius kliento interesams gali sukelti toks investavimas ir kokią naudą iš to gali gauti finansų tarpininkas arba finansinė grupė, kuriai jis priklauso. Jei su finansų tarpininku susijusių įmonių akcijos pradedant teikti paslaugas kliento portfelyje jau buvo arba buvo gautas išankstinis leidimas į jas investuoti, nelaikytina, kad finansų tarpininkas elgiasi lojaliai, jei akcijas nuolat laiko portfelyje ne dėl investuotojo, bet dėl savo paties ar trečiųjų asmenų interesų. Jei teismai konstatuotų tinkamai neatskleisto interesų konflikto faktą ir iš finansų tarpininko pateiktų įrodymų nebūtų matyti, kad finansų tarpininkas veikė geriausiais kliento interesais net ir interesų konflikto situacijoje, būtų pagrindas spręsti dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.247–6.249 straipsniai) buvimo.

Atsakius į pagrindinius kasacinio skundo argumentus, pagrįstam procesinio sprendimo priėmimui ir teisingam bylos išnagrinėjimui dėl kitų kasaciniame skunde dėstomų argumentų pasisakyti nėra teisiškai reikšminga.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 16,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Virgilijus Grabinskas

Algis Norkūnas