Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-29/2014 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-01274-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.5; 42.8; 42.10;

114.9.6.1; 114.11; 116.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės firmos „Šilutės Rambynas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Šilutės vandenys“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei firmai „Šilutės Rambynas“ dėl sutartinės atsakomybės taikymo – baudos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties aiškinimo taisykles, sutartinius įsipareigojimus ir atsakomybę už jų nevykdymą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas UAB „Šilutės vandenys“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo AB firmos „Šilutės Rambynas“ 808 909,16 Lt baudą už padidintos taršos nuotekų išleidimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis eksploatuoja Šilutės miesto biologinius nuotekų valymo įrenginius, į kuriuos patenka centralizuotai surenkamos fizinių ir juridinių asmenų išleidžiamos buitinės ir komunalinės nuotekos. Ieškovas ir atsakovas 2008 m. gegužės 1 d. sudarė šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), kuri 2009 m. sausio 21 d. buvo pakeista nesutarimų protokolu Nr. 1 prie sutarties. Sutarties 1.2 punktu atsakovas įsipareigojo šalinti nuotekas, kurių teršiančiųjų medžiagų koncentracijos yra: BDS7 1500 mg/l, riebalų 50mg/l, naftos produktų 5 mg/l, Cu 0 mg/l, Cr 0 mg/l, Zn 0 mg/l, Fe 0 mg/l, Ni 0 mg/l, Nb 58 mg/l, Pb 13 mg/l, detergentų 2 mg/l, pH ne mažiau kaip 6,5 ir ne daugiau kaip 8,5. Sutarties 2.7 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai abonentas viršija sutartyje deklaruotas nuotekų taršos elementų koncentracijas, nustatyta 1 kv.m nuotekų kaina apmokama padidintu tarifu, kuris apskaičiuojamas pagal UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21(V10) patvirtintą Mokesčio už padidintą ir specifinę taršą skaičiavimo ir taikymo tvarką. Šilutės rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. T1-715, kuriuo patvirtino Kainos už padidintą ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašą (toliau – Aprašas), kurio nuostatos privalomos šalims vykdant sutartį (Aprašo 4 punktas ir Sutarties 5.1 punktas). Ieškovo taršos integruotos prevencijos kontrolės leidime Nr. (11.2)38-18/2005 nustatyti abonentai ir iš jų galimos priimti teršalų koncentracijos. 2009 m. birželio 23 d., 2009 m. birželio 29 d., 2009 m. liepos 8 d., 2009 m. liepos 15 d. ir 2009 m. liepos 20 d. iš atsakovo eksploatuojamų nuotekų šulinių buvo paimti nuotekų paros mėginiai tyrimams. Ieškovas nustatė, kad atsakovo išleidžiamose nuotekose teršiančių medžiagų kiekiai labai viršijo Sutarties 1.2 punkte nustatytas maksimalias vertes. Tai patvirtino ir 2009 m. liepos 20 d. paimtą mėginį ištyrusi nepriklausoma atestuota AB „Klaipėdos vanduo“ nuotekų tyrimo laboratorija. Atsakovas taip pat paėmė mėginius, kuriuos ištyrus nustatė, kad jo išleidžiamose nuotekose teršiančių medžiagų kiekiai atitinka Sutartyje nustatytas vertes. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūra pateikė ieškovui 2009 m. liepos 24 d. privalomąjį nurodymą Nr. LT29-14, kuriuo ieškovas buvo įpareigotas nustatyti atsakovui, kaip didžiausiam teršėjui, griežtesnius reikalavimus nuotekų išleidimui į komunalinių nuotekų nuotakyną už nustatytus aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 (pakeistas 2007 m. spalio 8 d įsakymu Nr. D1-515) patvirtintame Nuotekų tvarkymo reglamente. Šilutės rajono savivaldybės taryba 2009 m. liepos 27 d. kreipimesi Nr. R3-(5.18)-2623 dėl Šyšos upės užterštumo įpareigojo ieškovą, esant viršnorminei taršai iš AB „Biofuture“, ABF „Šilutės Rambynas“ ar bet kurios kitos įmonės, nepriimti gamybinių–buitinių nuotekų į Šilutės vandens valymo įrenginius bei informuoti apie tai Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas 2009 m. liepos 28 d. nutraukė atsakovo nuotekų priėmimą į magistralinius tinklus. UAB „Šilutės vandenys“ direktoriaus 2009 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-35(V10) paskelbta techninio pobūdžio ekstremali situacija „Šilutės miesto biologinio valymo įrenginių sutrikimas“. Ieškovo ir atsakovo 2009 m. gruodžio 1 d. nuotekų tvarkymo sutartimi Nr. 09/12/01 atsakovui buvo sudarytos sąlygos išleisti mobiliomis priemonėmis atvežtas nuotekas į ieškovo valdomą nuotekų tvarkomą infrastruktūrą. Atsakovo nuotekų priėmimas į ieškovo magistralinius tinklus buvo atnaujintas 2010 m. birželio 4 d. Ieškovo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų išleidžiant padidintos taršos nuotekas jis patyrė nuostolių, nes biologiniuose nuotekų valymo įrenginiuose sutriko technologinis procesas, kurį ieškovas savo lėšomis privalėjo atkurti, dėl šio sutrikimo į gamtinę aplinką buvo išleistos nuotekos, viršijančios ieškovės taršos integruotos prevencijos kontrolės leidime Nr. (11.2)38-18/2005 nustatytas koncentracijas, todėl ieškovė privalės papildomai sumokėti 415 941 Lt už aplinkos teršimą ir atlyginti aplinkai padarytą žalą. Taip pat ieškovui nuo 2009 m. liepos 28 d. nutraukus nuotekų priėmimą iš didžiausių savo abonentų, t. y. iš atsakovo ir AB „Biofuture“, ieškovas patyrė nuostolių ir dėl negautų pajamų.

Atsakovas, pateikdamas priešieškinį, prašė iš ieškovo priteisti 516 423 Lt tiesioginių nuostolių. Jis nurodo, kad, ieškovui vienašališkai nutraukus Sutartį, atsakovas buvo priverstas transportuoti nuotekas į UAB „Klaipėdos vanduo“ ir kitas vietas –Šilutės r., Pagrynių mst., UAB Šilutės autobusų parko kanalizacijos šulinius. Sutarties vykdymas pakeistomis sąlygomis buvo atnaujintas tik 2010 m. birželio 4 d. Atsakovas nuotekas transportavo tiek savo transportu, tiek pasitelkdamas trečiuosius asmenis. Atsakovo teigimu, ieškovas neteisėtai nutraukė sutartį, nes Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūros privalomuoju nurodymu ieškovas nebuvo įpareigotas nutraukti sutartinius santykius su atsakovu, o nurodyta sugriežtinti atsakovui reikalavimus vykdant sutartinius įsipareigojimus, taigi ieškovas privalėjo tęsti sutartinius santykius iš dalies juos pakeitus. Atsakovo nuomone, nuotekų valymo įrengimų biologinio proceso sutrikdymo priežastis buvo AB „Biofuture“ išleistos nuotekos, t. y. šios bendrovės veiksmai ir (ar) 2009 m. liepos 1 d. stichinis gamtinis įvykis – per trumpą laiką iškritęs labai gausus kritulių kiekis, tačiau ne atsakovo veiksmai. Taip pat atsakovas nurodo, kad yra neaiški kainos už padidintos taršos nuotekas apskaičiavimo tvarka. Pirma, ieškovas neturėjo teisės patvirtinti tokios tvarkos, nes tai įgaliota padaryti tik savivaldybės taryba, kuri tokią tvarką patvirtino vėliau, nesuderinusi su Valstybine kainų ir energetikos komisija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškovo UAB „Šilutės vandenys“ ieškinį tenkino visiškai, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo 808 909,16 Lt baudos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12 089,09 Lt žyminio mokesčio ir 20 267,50 Lt atstovavimo išlaidų, o atsakovo ABF „Šilutės Rambynas“ priešieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutarties 2.7 punktu šalys susitarė dėl netesybų, o ne dėl didesnio tarifo už padidintos taršos nuotekų valymą. Sutarties 1.1 ir 1.2 punktuose susitarta dėl konkrečių teršiančių medžiagų koncentracijų nuotekose. Ieškovo galimybės priimti ir išvalyti nuotekas objektyviai apribotos jos techninių galimybių, todėl nėra protingo pagrindo manyti, kad ieškovas, neatsižvelgdamas į savo techninius pajėgumus, su abonentais sudarė sutartis dėl neriboto užterštumo nuotekų šalinimo bei valymo. Teismas darydamas išvadas dėl nuotekų užterštumo rėmėsi baudžiamojoje byloje dėl Šyšos upės užterštumo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjo M. R. atlikta ikiteisminio tyrimo ekspertizės medžiaga. Ekspertas, patvirtinęs, kad ieškovas atsakovo nuotekų taršai nustatyti ištyrė pakankamai mėginių, nuotekų mėginių tyrimų procedūrą atliko ir protokolus užpildė tinkamai, padarė išvadą, kad atsakovas, išleisdamas padidintos taršos nuotekas, nusižengė Sutarties su nuotakyno valdytoju įsipareigojimams, pažeidė Nuotekų tvarkymo reglamento nuostatas (3 lentelės) ir TIPK leidime nustatytas sąlygas, taip pažeisdamas tris Sutarties nuostatas: dėl leistinos teršalų koncentracijos (1.2 punktas), įsipareigojimą 3 kartus viršijus leistiną teršalų koncentraciją įsirengti vietinius nuotekų valymo įrenginius (3.12 punktas), draudimą išleisti nuotekas, trikdančias nuotekų valyklos darbą (3.13 punktas). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad netesybų dydį ieškovas apskaičiavo remdamasis Sutarties 2.7 punktu bei kompetentingo Viešojo administravimo subjekto Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T1-715, kuriuo buvo patvirtintas Kainos už padidintą ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašas, pakeitęs UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21(V10) patvirtintą Mokesčio už padidintą ir specifinę taršą skaičiavimo ir taikymo tvarką. Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. T1-715 įstatymų nustatyta tvarka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. O3-207 buvo suderintas, todėl atsakovo argumentai, kad kainos apskaičiavimo tvarka nebuvo suderinta su kompetentinga institucija, atmestini. Atsakovas skaičiavimo tikslumo neginčijo.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo priešieškinį, nustatė, kad ginčo sutartis nebuvo nutraukta, o tik sustabdytas jos vykdymas, be to, ne visos, o tik dėl Sutarties 1.2 punkte nustatyto objekto – nuotekų šalinimo ir valymo, ieškovas atsakovui ir toliau tiekė geriamąjį vandenį (Sutarties 1.1 punktas). Sutarties sustabdymo galimybė buvo nustatyta Sutarties 3.3, 3.13 punktuose: 3.3 punkte – kad tiekėjas gali nutraukti abonentui vandens tiekimą ir nuotekų priėmimą į nuotekų tinklus teisės aktuose nurodytais atvejais ir tvarka; 3.13 punkte – kad tiekėjas turi teisę nutraukti nuotekų priėmimą, jei abonento išleidžiamos nuotekos trikdo normalų nuotekų valymo įrenginių darbą ar dumblo apdorojimą. Teismas nurodė, kad ekspertas, atlikdamas tyrimą, nustatė, jog ieškovas pagrįstai nutraukė atsakovo nuotekų priėmimą į miesto nuotakyno tinklus, ieškovo darbuotojai ėmėsi teisingų veiksmų siekiant atkurti biologinių valymo įrenginių darbingumą, atsakovas naudojo daugiau vandens, nei leidžiama jo TIPK leidime, todėl atitinkamai susidarydavo ir daugiau nuotekų, atsakovas išleisdamas padidintus teršalų kiekius galėjo padaryti įtaką Šilutės nuotekų biologinio valymo įrenginių sutrikimui, nes ieškovas negali išvalyti nuotekų, jeigu kelios įmonės išleidžia didesnį teršalų kiekį. Taigi egzistavo Sutartyje ir teisės aktuose nustatyti pagrindai sustabdyti atsakovo nuotekų priėmimą į ieškovo magistralinius tinklus, ieškovas elgėsi atsakingai ir atidžiai, laikėsi kompetentingų institucijų privalomų nurodymų, be to, kaip patvirtino ekspertas, esant biologinių valymo įrenginių sutrikimui, ieškovas objektyviai neturėjo techninių galimybių priimti ir išvalyti atsakovo nuotekas (CPK 185 straipsnis, CK 6.207 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovas neįrodė ieškovo neteisėtų veiksmų, todėl ieškovo civilinė atsakomybė negalima.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo ABF „Šilutės Rambynas“ apeliacinį skundą, 2013 m. liepos 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61), todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Teismas patvirtino, kad ieškovas Sutartimi nebuvo įsipareigojęs priimti ir išvalyti didesnio užterštumo nuotekas negu teršiančiųjų medžiagų koncentracijos yra nustatytos Sutarties 1.2 punkte, be to, UAB „Šilutės vandenys“ eksploatuojami Šilutės miesto biologiniai valymo įrenginiai nėra pajėgūs priimti ir išvalyti didesnio užterštumo nuotekas. Dėl to teismas, vertindamas, kad ieškovas, būdamas profesionalas, atidus ir rūpestingas, neįsipareigotų Sutartimi priimti ir valyti nuotekas, kurių jis nėra pajėgus priimti ir išvalyti, atsižvelgiant į įrenginių technines galimybes, sprendė, kad Sutarties 2.7 punktu šalys susitarė dėl netesybų ir nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs ne dėl skolos už papildomas nuotekų valymo paslaugas, kaip teigia atsakovas, bet dėl netesybų. Šiuo atveju netesybos apskaičiuotinos pagal UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymą Nr. (1.7-01)-21 (VI0), dėl kurio atsakovo reikalaujamas administracinis procesas negali būti inicijuotas, nes administracinių teismų kompetencijai nepriskirta nagrinėti privačių juridinių asmenų priimtų įsakymų teisėtumo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys, pasirašydamos Sutartį, susitarė dėl nuotekų mėginių paėmimo, UAB „Šilutės vandenys“ darbuotojai ABF „Šilutės Rambynas“ nuotekų mėginius paėmė dalyvaujant atsakovo atstovams iš atsakovo eksploatuojamo nuotekų išleistuvo, todėl atsakovo argumentai dėl mėginių paėmimo neteisėtumo yra nepagrįsti. Teismas nurodė, kad atsakovo paimti mėginiai negali būti pripažįstami arbitražiniais mėginiais, nes jie neatitinka Sutarties 3.11 punkto reikalavimų. Teismas, iš dalies sutikdamas su atsakovo pozicija, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo ekspertizės aktas nėra tapatus ekspertizės išvadai civiliniame procese, tačiau jis laikytinas rašytiniu įrodymu, kuris yra vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, kas ir buvo padaryta pirmosios instancijos teismo. Atsakovo išvardyti ekspertizės akto trūkumai vertintini kaip formalūs ir nepaneigiantys jame specialių žinių turinčio asmens, profesionalo nustatytų aplinkybių. Atsakovas viso ikiteisminio tyrimo metu, žinodamas apie ekspertizę atliekantį asmenį, nereiškė jam nušalinimo, t. y. neabejojo jo kvalifikacija ir kompetencija, todėl atsakovo argumentai, kad ekspertizės aktą sudarė asmuo, suinteresuotas bylos baigtimi, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad nėra duomenų, jog ieškovas visiškai nutraukė savo veiklą po 2009 m. liepos 1 d. vykusios liūties, priešingai, ieškovo veikla buvo sutrikusi, kas leidžia teigti, kad ieškovas toliau teikė paslaugas pagal savo technines galimybes. Be to, nustatyta, kad prie nuotekų valymo sutrikimo prisidėjo atsakovas savo kaltais neteisėtais veiksmais, t. y. išleisdamas padidintos taršos nuotekas. Teismas nurodė, kad šiuo atveju teisės aktai nereikalauja, kad vandens tiekėjo taikomos netesybos būtų pagrįstos realiomis jo sąnaudomis, todėl atsakovo prieštaravimai dėl netesybų dydžio apskaičiavimo atmestini. Netenkindamas atsakovo prašymo skirti ekspertizę, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas nepagrindė, kokie ir kuo jo prašomi išaiškinti klausimai yra reikšmingi šios civilinės bylos išnagrinėjimui, nes teisiškai nėra reikšminga, ar ieškovas pagal jo valdomų valymo įrenginių techninius funkcinius pajėgumus galėjo išvalyti atsakovo nuotekas, todėl kad pagrindas Sutarties vykdymo sustabdymui buvo paties atsakovo neteisėti kalti veiksmai, sistemingai pažeidinėjamas Sutarties 1.2 punktas, išleidžiant į ieškovo eksploatuojamus centralizuotus nuotekų tinklus padidintos taršos nuotekas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas ABF „Šilutės Rambynas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį ir perduoti (grąžinti) bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylą perduodant kitam apygardos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl Sutarčių aiškinimo taisyklių

Kasatorius nurodo, kad teismas, aiškindamas Sutartį ir jos 2.7 punktą, padarė neteisingą išvadą, jog šalys buvo susitarusios dėl netesybų taikymo tais atvejais, kai viršijamos nuotekų užterštumo normos, nustatytos Sutarties 1.2 punkte. Kasatoriaus teigimu, Sutarties 2.7 punktas rodo, kad šalys buvo susitarusios dėl nuotekų valymo paslaugos ir atlygio už suteiktas paslaugas išvalant ir padidinto užterštumo nuotekas. Tai patvirtina kompleksinis bei sisteminis aplinkybių aiškinimas, t. y. Sutarties 2.6, 2.7, 2.9 punktų, UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21(V10) patvirtinta Mokesčio už padidintą ir specifinę taršą skaičiavimo ir taikymo tvarka ir Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T1-715 patvirtintas Kainos už padidintą ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašas, sutarties šalių veiksmai sutarties vykdymo metu ir Tvarkai tapatus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos teisės aktas, kuris buvo pripažintas neteisėtu Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu. Be to, esant neaiškioms ir dviprasmiškoms sutarties sąlygoms, jos turi būti aiškinamos jas pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai, šiuo atveju – ieškovo.

Dėl atsisakymo skirti ekspertizę ir inicijuoti administracinį procesą

Kasatoriaus teigimu, šis ginčas yra susijęs su viešuoju interesu, kilęs iš viešųjų paslaugų teikimo, todėl teismas turėjo būti aktyvus ir skirti ekspertizę, kad būtų nustatytos bylai svarbios aplinkybės. Byloje nėra pakankamai duomenų, kuriais remiantis galima būtų padaryti išvadą, kad ieškovo nuotekų mėginiai paimti ir ištirti tinkamai ir (ar) dėl valymo įrenginių tinkamo funkcionavimo sutrikdymo nėra atsakingas pats ieškovas. Teismas nepagrįstai atsakovo paimtus nuotekų mėginių rezultatus laikė nepatikimais ir darydamas išvadas rėmėsi ekspertizės aktu, kuris negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje dėl jį sudariusio asmens šališkumo. Kasatorius nurodo, kad teismai nepagrįstai atsisakė inicijuoti administracinį procesą ir kreiptis dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T1-715 patvirtinto Aprašo teisėtumo ištyrimo, nes reikalavimo suma buvo priteista būtent šio teisės akto pagrindu, kuriam tapatus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos teisės aktas buvo pripažintas neteisėtu kitoje analogiškoje byloje.

Dėl priešieškinio atmetimo

Kasatoriaus teigimu, teismo nutartis panaikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui, nes teismas visiškai nepasisakė dėl priešieškinio reikalavimų, nemotyvavo ir neanalizavo atsakovo argumentų, neskirdamas ekspertizės neužtikrino atsakovo teisės į tinkamą ir teisingą procesą ir nesant pakankamai įrodymų konstatavo, kad ieškovo veiksmai nėra neteisėti, todėl nėra pagrindo taikyti ieškovui civilinę atsakomybę. Taip pat kasatorius nurodo, kad buvo pažeistas teismo nešališkumo principas, nes vienas iš bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos teisėjų yra dirbęs Šilutės rajono Tarnybos vykdomajame komitete ir Šilutės rajono apylinkės teisme, dėl ko galėjo būti suinteresuotas bylos baigtimi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Šilutės vandenys“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovas nurodo, kad jis negalėjo prisiimti ir neprisiėmė pareigos iš atsakovo priimti ir išvalyti nuotekas, kuriose teršiančių medžiagų koncentracijos viršija Sutarties 1.2 punkte nustatytąsias, nes tokių nuotekų priėmimas viršytų ūkinė gamybinę riziką ir neleistų ieškovui pasiekti jam išduotame TIPK leidime nustatytų reikalavimų išvalytų nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką. Šalys, vykdydamos sutartį, aktyviai naudojosi nuotekų užterštumo užtikrinimo mechanizmu ir sutarties 1.2 punkto nuostatą dėl teršiančių medžiagų maksimalių koncentracijų atsakovo nuotekose laikė esmine sąlyga. Dėl to sutarties 2.7 punktu šalys nustatė abonento (atsakovo) atsakomybę (netesybų forma) už sutarties 1.2 punkto neatitinkančių nuotekų išleidimą. Tokį sutarties aiškinimą patvirtina ir Vyriausybės 2007 m. sausio 31 nutarimu Nr. 126 patvirtintos Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos, kurių 17.4 punkte įtvirtinama abonento (vartotojo) pareiga neišleisti į viešojo vandens tiekėjo eksploatuojamų nuotekų tvarkymo infrastruktūrą nuodingų ar kitokių sutartyje nenumatytų medžiagų ar jų mišinių, galinčių sukelti sprogimą, užkimšti infrastruktūrą ar kitaip sutrikdyti jos darbą. Standartinių sutarties sąlygų 20 punkte nustatyta, kad šalis, nevykdanti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ar netinkamai juos vykdanti, atsako įstatymų nustatyta tvarka ir privalo atlyginti dėl to patirtą žalą. Ieškovas nurodo, kad apskaičiuojant ieškiniu prašomas priteisti sumas buvo vadovautasi tiek UAB „Šilutės vandenys“ patvirtinta tvarka, tiek Šilutės rajono savivaldybės tarybos patvirtintu aprašu.

Ieškovas nurodo, kad šioje byloje nėra teisiškai reikšminga, ar ieškovas pagal jo valdomų nuotekų valymo įrenginių techninius funkcinius pajėgumus negalėjo išvalyti atsakovo nuotekų, nes sutarties vykdymo sustabdymo pagrindas buvo paties atsakovo neteisėti kalti veiksmai. Byloje nustatyta, kad ieškovas nutraukė atsakovo nuotekų priėmimą vykdydamas Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūros privalomąjį nurodymą, kuris nebuvo nuginčytas, ieškovas, priešingai nei atsakovas, nuotekų mėginius ėmė laikydamasis teisės aktų reikalavimų. Pagrindo abejoti ekspertizę baudžiamojoje byloje atlikusios asmens nešališkumu nėra. Dėl to byloje nėra būtinybės skirti ekspertizę bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Taip pat ieškovas pažymi, kad kasatoriaus nurodoma administracinė byla nėra tapati nagrinėjamai bylai, nes Šilutės rajono savivaldybės tarybos patvirtintas aprašas neprivalėjo būti taikomas šioje byloje, o administracinių teismų kompetencijai nepriskirta nagrinėti privačių juridinių asmenų įsakymų, šiuo atveju – UAB „Šilutės vandenys“ patvirtintos tvarkos, teisėtumo.

Ieškovas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas sistemingai pažeidinėjo sutarties 1.2 punktą išleisdamas į ieškovo eksploatuojamus centralizuotus nuotekų tinklus padidintos taršos nuotekas ir nevykdė sutarties 3.12 punkto įpareigojusio pasistatyti vietinius nuotekų valymo įrenginius. Tai įrodo, kad sutarties vykdymas buvo sustabdytas dėl atsakovo kaltų neteisėtų veiksmų, dėl ko tenkinti jo priešieškinio nėra pagrindo. Taip pat ieškovas pažymėjo, kad kasatoriaus nurodytos aplinkybės apie apeliacinės instancijos teismo teisėjo V. M. darbą Šilutės rajono tarybos vykdomajame komitete nesudaro pagrindo abejoti jo nešališkumu, nes teisėjas šioje institucijoje dirbo prieš 32 metus, o Šilutės valstybinė vandens tiekimo įmonė buvo įsteigta tik 1991 m. Tai, kad teisėjas iki 1990 m. dirbo Šilutės rajono apylinkės teisme, nėra pagrindas teigti, kad jis yra šališkas nagrinėjamoje byloje.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nuotekų tvarkymo sutarties sąlygų aiškinimo

Vandens paskirstymo ir tiekimo paslaugos bei nuotekų tvarkymo paslaugos priskirtinos bendro ekonominio intereso paslaugoms (viešosioms paslaugoms) (Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 17 straipsnio 1 punkto e papunktis), kurioms taikomi tam tikri viešųjų paslaugų įpareigojimai, nustatomi paslaugos tiekėjui, norint užtikrinti, kad būtų siekiama tam tikrų visuomenės intereso tikslų. Netinkamai valomos nuotekos gali labai pakenkti vandens kokybei, todėl visuomenės interesas – apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio.

Atsižvelgiant į tai, geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių. Būtinybė užtikrinti tinkamą vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą gyventojams lemia ir infrastruktūros naudojimo santykių tarp savivaldybės, vandens tiekėjo ir kitų subjektų reguliavimo ypatumus, kuriais nukrypstama nuo sutarčių laisvės principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012). Siekiant apsaugoti visos visuomenės interesus ir viešąją tvarką geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo srityje imperatyviųjų teisės normų yra nustatyti tam tikri reikalavimai dėl sutarties dalyko, šalių teisių ir pareigų, atsakomybės taikymo. Šių imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnio 1 dalis).

Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo valstybinio valdymo ir reguliavimo pagrindus ir vandens tiekėjų bei abonentų (vartotojų) teisinius santykius – Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (2006 m. liepos 13 d. įstatymas Nr. X-764). Šio įstatymo 2 straipsnio 22 punkte nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis – vandens tiekimo sutartis, kurią viešasis vandens tiekėjas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka privalo sudaryti su visais asmenimis dėl geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir (arba) nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešoji vandens tiekimo sutartis sudaroma, keičiama ir nutraukiama vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Geriamojo vandens įstatymu, šiuo įstatymu ir viešosios vandens tiekimo sutarties standartinėmis sąlygomis, kurios buvo patvirtintos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126. Šiomis imperatyviosiomis teisės normomis yra reglamentuojama ir geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo kainos nustatymo tvarka, atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir už nuotekų tvarkymo paslaugas tvarka, šalių teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą.

Nuotekų tvarkymo kainos nustatymo principai reglamentuoti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnyje: 1. Kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, susijusiomis su viešojo vandens tiekimo veikla. Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi užtikrinti ilgalaikį viešajam geriamojo vandens tiekimui ir nuotekų tvarkymui skirtos infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą bei sudaryti abonentams (vartotojams) priimtinas sąlygas naudotis viešuoju geriamojo vandens tiekimu ir nuotekų tvarkymu, taip pat mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius. 2. Kainodara nustatoma vadovaujantis nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi priklausyti nuo abonento (vartotojo) išleidžiamų teršalų kiekio ir taršos pobūdžio. 3. Viešieji vandens tiekėjai, vadovaudamiesi geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika, apskaičiuoja tiekiamo geriamojo vandens ir teikiamų nuotekų tvarkymo paslaugų kainas ir, suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija, teikia tvirtinti savivaldybių, kurių teritorijose tiekia geriamąjį vandenį ir teikia nuotekų tvarkymo paslaugas, taryboms.

Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 14–21 punktai nustato sutarties šalių teises ir pareigas bei atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos taikomos viešiesiems vandens tiekėjams ir abonentams (vartotojams), tačiau jose nenustatyti reikalavimai, kaip turėtų būti į nuotekų valyklas priimamos gamybinės nuotekos, ir nenumatyta šių nuotekų užterštumo kontrolė. Nesant gamybinių nuotekų valymo sutarčių standartinių sąlygų, kurios sudarytų prielaidas didinti sutarties šalių atsakomybę ir mažinti vandens telkinių taršos pavojų, Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinės sąlygos taikomos tiek, kiek jos padeda užtikrinti viešąjį interesą. Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 3 punkte nurodyta, kad sutartyje, be šių sąlygų, gali būti ir individualiai šalių aptartos sąlygos, neprieštaraujančios CK, Geriamojo vandens įstatymui, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui ir kitiems teisės aktams.

Byloje kilo ginčas aiškinant ieškovo ir atsakovo sudarytos nuotekų tvarkymo sutarties sąlygas dėl ieškovo priimamų tvarkyti nuotekų specifikacijos ir padidintos taršos nuotekų tvarkymo kainos, t. y. ieškovas teigia, kad padidintos nei sutartyje nustatyta taršos nuotekų tvarkymo kaina yra netesybos (bauda) už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą, o atsakovas ginčija, kad sutarties sąlyga nustatanti ieškovo teisę reikalauti atsakovą sumokėti didesnę kainą už padidintos taršos nuotekų tvarkymą yra susitarimas dėl kainos, bet ne atsakovui taikoma atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

Sutarties vykdymas yra jos šalių bendradarbiavimo procesas, kuris turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis (CK 6.158, 6.200 straipsniai). Tai reiškia, kad sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m.kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-208/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-208/2013">3K-3-208/2013</a>).

Nagrinėjamu atveju pagal Sutarties 1.2 punktą kasatorius, kaip abonentas, įsipareigojo šalinti nuotekas, kurių teršiančiųjų medžiagų koncentracijos neviršija: BDS7 1500 mg/l, riebalų 50 mg/l, naftos 5 mg/l, Cu 0 mg/l, Cr 0 mg/l, Zn 0 mg/l, Fe 0 mg/l, Ni 0 mg/l, Nb 58 mg/l, Pb 13 mg/l, Pb 0 mg/l, detergentai 2 mg/l, pH - ne mažiau 6,5 ir ne daugiau 8,5. Už tokių nuotekų šalinimą ir valymą kasatorius, kaip abonentas, įsipareigojo mokėti 7,814 Lt/m3 (su PVM) (Sutarties 2.5 punktas). Sutarties 2.6 punkte nustatyta, kad abonentui šioje sutartyje deklaravus didesnius nuotekų užterštumo kiekius, nei yra nustačiusi nuotekas priimanti įmonė (baziniai taršos elementai), abonentui nustatyta nuotekų kaina didinama vadovaujantis 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21 (V10). Sutarties 2.7 punkte nustatyta, kad, kai abonentas viršija sutartyje deklaruotas nuotekų taršos elementų koncentracijas, nustatyta 1 kv. m nuotekų kaina apmokama padidintu tarifu, kuris apskaičiuojamas pagal UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21 (V10) patvirtintą Mokesčio už padidintą ir specifinę taršą skaičiavimo ir taikymo tvarką. Sutarties 2.9 punkte nustatyta, kad nuotekų kaina atitinkamai perskaičiuojama taikant naujus paslaugų tarifus ir atsižvelgiant į šioje sutartyje deklaruotus nuotekų elementų užterštumo kiekius. Pagal UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21 (V10) patvirtintos Mokesčio už padidintą ir specifinę taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos 3.4 ir 3.4.1 punktus už padidintą ir specifinę nuotekų taršą nustatyta nuotekų kaina didinama, kai abonentas sutartyje deklaruoja, arba nuotekas priimanti įmonė daugkartiniais tyrimais nustato didesnį nuotekų užterštumą, nei numatyta bazinė tarša, o pagal 3.5 punktą, kai abonentas viršija sutartyje deklaruotas nuotekų taršos elementų koncentracijas, nustatyta kaina 1 kv. m didinama tokiu santykiu, kokiu faktinė tarša viršija sutartyje deklaruotą. Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T1-715 patvirtintame Kainos už padidintą ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos apraše taip pat numatyta galimybė padidinti nuotekų kainą už padidintą ir specifinę nuotekų taršą (9 punktas). Taigi sutartyje ir UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21 (V10) patvirtintoje Tvarkoje bei Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T1-715 patvirtintame Apraše nustatyti du atvejai, kai abonentas gali išleisti didesnės taršos nei nuotekas priimančios įmonės nustatyti baziniai taršos elementai nuotekas: 1) kai abonentas iš anksto sutartyje deklaruoja didesnės taršos koncentracijos nuotekas ir 2) kai abonentas išleidžia didesnės nei sutartyje deklaruota taršos nuotekas. Abiem atvejais nuotekų tvarkymo kaina apskaičiuojama tuo pačiu pagrindu, tik antruoju atveju ji yra dar papildomai didinama. Ginčas kilo dėl to, ar antrasis didesnės taršos koncentracijos nuotekų išleidimo atvejis pagal šalių sudarytą sutartį yra draudžiamas.

Pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu, prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), todėl sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika. Taip pat įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtinausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDYvMjAwNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-406/2005')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-406/2005">3K-3-406/2005</a>; kt.).

Nagrinėjamoje byloje aiškinant ginčytiną sutarties sąlygą yra svarbu nustatyti, dėl kokios prievolės ieškovas ir atsakovas sudarydami sutartį susitarė – ar nepristatyti didesnės taršos nuotekų, ar už pristatytas didesnės taršos nuotekas daugiau sumokėti. Priklausomai nuo to, kokią prievolę pažeidė atsakovas, abonentas, turi būti kvalifikuojamas ir ginčo santykis – ar dėl netesybų taikymo pažeidus prievolę nepristatyti didesnės taršos nuotekas, ar dėl skolos išieškojimo, pažeidus prievolę sumokėti didesnę kainą už pristatytas padidintos taršos nuotekas.

Nuotekų taršos koncentracija nustatoma siekiant ne tik apskaičiuoti sutarties kainą, bet ir planuoti nuotekų tvarkymo sąnaudas, kurias patirtų įmonė tvarkydama nuotekas, bei galimą taršą aplinkai, kuri neturi viršyti atitinkamų limitų. Aplinkos taršos prevencija ir jos mažinimas, kaip pažymėta pirmiau, yra viešasis interesas, kurio turi siekti visi visuomenių santykių dalyviai. Paprastai sutarties šalys nuotekų taršos koncentraciją nustato įvertinusios abonento veiklos pobūdį, išleidžiamų teršalų kiekį, pobūdį ir koncentraciją, t. y. susitariama dėl labiausiai tikėtinos, dažniausiai abonento veikloje pasitaikančios nuotekų taršos koncentracijos. Nepaisant to, pramonėje, gamyboje galimi dažni atvejai, kai išleidžiamų nuotekų taršos koncentracija yra mažesnė ar didesnė nei deklaruota. Esant mažesnei nei deklaruota nuotekų koncentracijai, abonentas pagal sutartį vis tiek moka sutartyje nustatytą kainą už deklaruotos taršos koncentracijos nuotekų tvarkymą, atitinkamai esant didesnės taršos koncentracijos nuotekoms abonentas turi turėti galimybę jas pristatyti vandens tiekimo įmonei, sutarties šalims susitarus dėl padidintos taršos nuotekų pristatymo sąlygų. Viena tokio susitarimo sąlygų – didesnė padidintos taršos nuotekų tvarkymo kaina.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažymėjo, kad ginčo sutarties nuostatų sisteminė analizė leidžia teigti, jog ieškovas sutartimi neįsipareigojo priimti ir išvalyti didesnio užterštumo nuotekas negu teršiančiųjų medžiagų koncentracijos yra nustatytos sutarties 1.2 punkte, nes UAB „Šilutės vandenys“ eksploatuojami Šilutės miesto biologiniai valymo įrenginiai nėra pajėgūs priimti ir išvalyti didesnio užterštumo nuotekas, todėl akivaizdu, jog ieškovas, būdamas profesionalas, atidus ir rūpestingas, neįsipareigotų sutartimi priimti ir valyti nuotekas, kurių jis nėra pajėgus priimti ir išvalyti, atsižvelgiant į įrenginių technines galimybes. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas baudžiamojoje byloje pateiktą Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjo M. R. ekspertizės Šyšos upės užterštumo priežastims nustatyti aktą nurodė, kad pagal atsakovo dviejų mėginių koncentraciją gautas vidutinis teršalų kiekis viršija viso miesto nuotekų valyklos pajėgumus (11 klausimas), o UAB „Šilutės vandenys“ biologiniai valymo įrengimai pagal jų faktinį pajėgumą gali išvalyti savo abonentų išleistų vidutinį teršalų kiekį, todėl jei sutaptų, kad, pavyzdžiui, ABF „Šilutės Rambynas“ ir AB „Biofuture“ išleistų didesnį teršalų kiekį, tai Šilutės nuotekų valykloje biologinis valymo procesas sutriktų (59 klausimas). Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad tai, jog ieškovo nuotekų valymo pajėgumai buvo nepakankami, reiškia, kad ieškovas nesutiko priimti iš atsakovo ir didesnio užterštumo nuotekų. Ginčo sutarties 3.13 punkte buvo nustatyta, kad tiekėjas turi teisę nutraukti nuotekų priėmimą, jei abonento išleidžiamos nuotekos trikdo normalų nuotekų valymo įrenginių darbą, ar dumblo apdorojimą. Sutarties 3.12 punktas įpareigojo abonentą pastatyti vietinius nuotekų valymo įrenginius, jei sutartyje yra deklaruojama išleidžiamų nuotekų BDS7 koncentracija viršija leistiną normą 3 ir daugiau kartų. Taip pat sutarties šalys sudarydamos sutartį susitarė, kad nuotekų mėginius paima ir faktinį užterštumą nustato tiekėjo laboratorija (3.7 punktas) savo nuožiūra (3.10 punktas). Taigi realiai abonentas, šiuo atveju – atsakovas, pagal sutartį net neįsipareigojo sekti ir tikrinti išleidžiamų nuotekų užterštumą, todėl teigti, kad jis prisiėmė įsipareigojimą neišleisti didesnės taršos nuotekų, kurių taršos koncentraciją tikrina pats ieškovas savo nuožiūra, nėra pagrindo. Tai leidžia teigti, kad tiekėjas, šiuo atveju – ieškovas, numatė galimybę priimti ir didesnės taršos koncentracijos nuotekas su sąlyga, kad šių nuotekų taršos koncentracija neviršija leistinos normos 3 ir daugiau kartų, šių nuotekų priėmimas netrikdys normalaus nuotekų valymo įrenginių darbo ir abonentas, atsakovas, už šių nuotekų tvarkymą sumokės didesnę kainą. Šalys sutartyje numatė atvejus, kada abonentas, šiuo atveju – atsakovas, turi pastatyti vietinius nuotekų valymo įrenginius, o tiekėjas, ieškovas, gali nutraukti nuotekų priėmimą, tačiau sisteminė sutarties nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad atsakovas su ieškovu sudarė nuotekų tvarkymo sutartį tikėdamasis, kad ieškovas tvarkys jo teikiamas ne tik sutarties 1.2 punkte nustatytos taršos koncentracijos nuotekas. Baudžiamojoje byloje pateiktame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjo M. R. ekspertizės Šyšos upės užterštumo priežastims nustatyti akte pažymėta, kad UAB „Šilutės vandenys“, nustačiusi didesnį negu galima teršalų kiekį, ne kartą nutraukdavo nuotekų patekimą į nuotakyną, tačiau dažnai pramonės įmonės arba teikdavo, kad technologinį procesą sutvarkė ir išleidžia nustatytos taršos koncentracijos nuotekas, arba atsisakydavo mokėti už padidintą taršą (17 klausimas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties šalys turi būti sąžiningos, todėl sudarydamas sutartį abonentas, šiuo atveju – atsakovas, turi nurodyti labiausiai tikėtiną nuotekų taršos koncentraciją ir, kaip pažymėta pirmiau, turi teisę tikėtis, kad, esant didesniam nei nurodyta teršalų kiekiui, išskyrus atvejus, kai nuotekų taršos koncentracija sutartyje deklaruotą viršija pakankamai dažnai ar itin dideliu teršalų kiekiu, vandens tiekimo įmonė priims jo nuotekas ir jas sutvarkys už didesnę sutartyje nurodytą kainą. Ieškovas teigia, kad atsakovas, išleisdamas į nuotakyną padidintos taršos nuotekas pažeidė aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 32 punktą, t. y. išleido nuotekas viršijančias 3 lentelės normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Reglamento 34.2 punktą nuotakyno valdytojas turi teisę leisti nesilaikyti 3 lentelėje pateiktų reikalavimų ir 2 priedo B dalyje nurodytoms medžiagoms nustatytų DLK į nuotekų surinkimo sistemą, jeigu yra laikomasi nustatytų reikalavimų nuotekų išleidimui į gamtinę aplinką. Taigi imperatyviojo reikalavimo dėl į nuotakyną išleidžiamų nuotekų taršos koncentracijos tikslas – aplinkos taršos prevencija, kuri gali būti pasiekiama ne tik ribojant nuotekų taršą, bet ir atitinkamai valant didesnės taršos nuotekas. Byloje nenustatyta, kad ieškovas atsakovui nebūtų leidęs išleisti ir didesnės taršos koncentracijos nuotekų. Priešingai, baudžiamojoje byloje pateiktame Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjo M. R. ekspertizės Šyšos upės užterštumo priežastims nustatyti akte pažymėta, kad pramonės įmonės, taip pat ir ABF „Šilutės Rambynas“, sistemingai ir ilgą laikotarpį išleisdavo padidintus teršalų kiekius į nuotekų tinklus (73 klausimas), ABF „Šilutės Rambynas“ didesnės koncentracijos nuotekas išleisdavo 2008 m., o 2009 m. užterštumas buvo gerokai mažesnis (37 klausimas). Taigi tokia praktika buvo įprastinė sutarties šalių tarpusavio santykiuose. Ieškovas, būdamas profesionalas, atidus ir rūpestingas, sudarydamas sutartis su keliomis dideles gamybines apkrovas turinčiomis įmonėmis, kartu su savivaldybe, kuriai geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas yra savarankiška funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas) ir didžiausius nuotekų kiekius teikiančiomis įmonėmis turi inicijuoti nuotekų valymo pajėgumų stiprinimą, kad į aplinką nepatektų neleistinos taršos koncentracijos nuotekos, nebūtų sutrikdytas nuotekų priėmimo ir valymo procesas ir padaryta žala aplinkai.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pagrįsti savo išvadą, kad ieškovas pagal ginčo sutartį įsipareigojo priimti tik sutarties 1.2 punkte nustatytos taršos koncentracijos nuotekas, rėmėsi ir Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 9 punktu, kuriame nustatyta, kad viešasis vandens tiekėjas pagal viešąją vandens tiekimo sutartį tiekia abonentui (vartotojui) iki sutartyje nustatytos vandens tiekimo ir vartojimo ribos saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį ir ties sutartyje nustatyta nuotekų perdavimo riba priima iš abonento (vartotojo) sutartyje nustatyto užterštumo nuotekas. Šių Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 17.4 punkte įtvirtinama abonento (vartotojo) pareiga neišleisti į viešojo vandens tiekėjo eksploatuojamą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą nuodingų ar kitokių sutartyje nenumatytų medžiagų ar jų mišinių, galinčių sukelti sprogimą, užkimšti infrastruktūrą ar kitaip sutrikdyti jos darbą, o 20 punkte nurodoma, kad šalis, nevykdanti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ar netinkamai juos vykdanti, atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir privalo atlyginti kitos sutarties šalies, taip pat trečiųjų asmenų dėl to patirtą žalą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė šias teisės normas, nes Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 9 punkte nurodyta „sutartyje nustatyta nuotekų perdavimo riba“ nedraudžia vandens tiekėjui priimti ir didesnės nei sutartyje nustatyta taršos nuotekų. Byloje esančiais įrodymais patvirtinta, kad atsakovas išleido didesnės taršos koncentracijos nuotekas, tačiau kad tai buvo sutartyje nenumatytos medžiagos byloje nenustatyta, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė Viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų 17.4 punktą ir jam už šiuos veiksmus turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutartyje nustatyti mokėjimai viršijus nuotekų užterštumo dydžius yra viena iš sutarties sąlygų, kurią pažeidė atsakovas nesumokėdamas ieškovui didesnės kainos, todėl ir ginčas, priešingai nei nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuotinas kaip kilęs dėl skolos mokėjimo, o ne dėl sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma taikymo, atsakovui pažeidus prievolę nepristatyti didesnės taršos koncentracijos nuotekų.

Dėl atsisakymo skirti ekspertizę

Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad teismai, atsisakydami skirti ekspertizę civilinėje byloje, pažeidė jo teisę į gynybą. Kasacinis teismas, formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, ne kartą yra nurodęs, jog tam, kad išsiaiškintų byloje nagrinėjamus klausimus, kuriems reikia specialių žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnis). Tačiau ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros (CPK 2 straipsnis, 7 straipsnio 1 dalis, 8, 17, 21 ir kt. straipsniai). CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims. Taigi, tais atvejais, kai byloje keliamas ekspertizės skyrimo klausimas, teismas jį sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad byloje buvo pakankamai įrodymų, jog būtų galima nustatyti bylai reikšmingas faktines aplinkybes dėl išleistų nuotekų taršos koncentracijos, ir sprendė, kad būtinumo skirti ekspertizę civilinėje byloje kasatorius nepagrindė. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išsakytais argumentais, kad nagrinėjamoje byloje pateiktas baudžiamojoje byloje atliktas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Vandentvarkos katedros vedėjo M. R. ekspertizės Šyšos upės užterštumo priežastims nustatyti aktas nėra tapatus ekspertizės išvadai civiliniame procese, tačiau jis laikytinas rašytiniu įrodymu, kuris vertintinas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, o atsakovo išvardyti ekspertizės akto trūkumai vertintini kaip formalūs ir nepaneigiantys jame specialių žinių turinčio asmens, profesionalo nustatytų aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo. Teismas įvertina, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v, UAB „Penki kontinentai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzkvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-539/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-539/2013">3K-3-539/2013</a>). Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, jog tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013). Nagrinėjamoje byloje teismai vertino byloje surinktų įrodymų visumą ir sprendė, kad šių įrodymų pakanka išvadoms apie atsakovo išleistų nuotekų taršos koncentracijos kiekį padaryti, ir pagrįstai sprendė, jog skirti ekspertizę nėra teisinio pagrindo.

Dėl priteistinos skolos dydžio

Vandens ūkio valdyme ekonominio reguliavimo funkcijas atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – VKEKK). Ji nustato kainodaros principus, tvirtina vandens tiekėjų tiekiamo geriamojo vandens, nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodiką, derina vandens paslaugų kainas ir kontroliuoja, kaip jos taikomos. Tiek savivaldybių kontroliuojamos įmonės, tiek kitų teisinių formų įmonės vandens paslaugų kainas turi suderinti su VKEKK, išskyrus lietaus nuotekų, tvarkymo veiklą ir individualų apsirūpinimą šiomis paslaugomis. Vandens paslaugų kainos turi būti apskaičiuotos ir nustatytos vadovaujantis VKEKK 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3-92 patvirtinta Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodika (toliau – Metodika). Savivaldybių kontroliuojamų vandens tiekimo įmonių geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainas tvirtina savivaldybių tarybos. Vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu VKEKK kontroliuoja, ar savivaldybių tarybų nustatytos ir vandens tiekėjų taikomos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos nustatytos pagal Metodiką ir nurodytus kainodaros principus, ar kainos padengia būtinąsias šių paslaugų teikimo sąnaudas. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainos turi būti grindžiamos nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“. Šių reikalavimų laikymosi tikslas – užtikrinti ilgalaikį geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros eksploatavimą, jos atnaujinimą, paslaugų kokybę, mažinti aplinkos taršą ir racionaliai naudoti vandens išteklius.

Kaip nurodyta pirmiau, nuotekų tvarkymo kaina nustatoma bazinės taršos, atitinkančios didžiausią leistiną buitinių nuotekų užterštumą, nuotekoms ir padidintos ar specifinės taršos nuotekoms. Nuotekų valymo kaina už padidėjusią ir specifinę taršą turi padengti atitekančių nuotekų teršalų koncentracijų didėjimo sąlygotas padidėjusias nuotekų valymo sąnaudas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas kainą už padidintos taršos nuotekų valymą nustatinėjo tuo pačiu pagrindu – UAB „Šilutės vandenys“ 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. (1.7-01)-21 (V10) patvirtinta Mokesčio už padidintą ir specifinę taršą skaičiavimo ir taikymo tvarka ir vėliau Šilutės rajono savivaldybės Tarybos 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. T1-715 patvirtintu analogišku Kainos už padidintą ir specifinę nuotekų taršą skaičiavimo ir taikymo tvarkos aprašu nepriklausomai nuo to, padidinta nuotekų tarša yra deklaruota sutartyje ar nustatoma pagal faktą. Nuotekų taršai viršijant nustatytą bazinę taršos koncentraciją, vandens tiekimo įmonė šių nuotekų valymo kainą didina atitinkamai kiekvienam taršos elementui tiek, kiek abonentas sutartyje deklaruoja, kad jo išleidžiamų nuotekų tarša bus didesnė už bazinę. Kaip pažymėta pirmiau, nuotekų taršos koncentracijos deklaravimas sutartyje leidžia vandens tiekimo įmonei planuoti savo veiklą, derinti kelių abonentų veiksmus ir siekti efektyviau užtikrinti viešąjį interesą – aplinkos, gamtinių išteklių, vandens švarą ir apsaugą. Tuo atveju, jei nuotekų tarša viršija ir sutartyje deklaruotą, tiek Tvarkoje, tiek Apraše buvo nustatyta galimybė papildomai didinti šių nuotekų valymo kainą. Tai susiję su didesnėmis nenumatytomis vandens tiekimo įmonės sąnaudomis, atsirandančiomis dėl didesnės nuotekų teršalų koncentracijos.

Nagrinėjamoje byloje sudarydamas su ieškovu sutartį atsakovas sutiko, kad, viršijus sutartyje deklaruotas nuotekų taršos elementų koncentracijas, nustatyta nuotekų kaina būtų didinama pagal Tvarką. Sutarties 2.5 punkte buvo nurodyta, kad už pašalintas nuotekas abonentas moka 7,814 Lt/m3, 2.6 punkte kad, abonentui sutartyje deklaravus didesnius nuotekų užterštumo kiekius, jų kaina nustatoma vadovaujantis Tvarka, o sutarties 2.7 punkte nustatyta, kad abonentui viršijus sutartyje deklaruotas nuotekų taršos elementų koncentracijas, nustatyta 1 kv. m kaina apmokama padidintu tarifu, kuris apskaičiuojamas pagal Tvarką. Atsakovas neginčijo padidintos, sutartyje deklaruotos taršos koncentracijos nuotekų tvarkymo kainos skaičiavimo tvarkos ir su ja sutiko, apmokėjo ieškovo pateikiamas sąskaitas iki nekilo ginčo dėl nuotekų, viršijusių sutartyje deklaruotą taršos koncentraciją, tvarkymo kainos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kainos už didesnės nei sutartyje deklaruotos taršos nuotekų tvarkymą didinimas buvo nustatytas ir aiškiai išdėstytas Tvarkoje, kuri buvo žinoma atsakovui sudarant sutartį. Tik kilus ginčui dėl didesnės nei sutartyje deklaruota taršos nuotekų tvarkymo kainos, atsakovas pradėjo ginčyti ir kainą už didesnės nei bazinė tarša nuotekų tvarkymą, teigdamas, kad ši turėjo būti nustatyta ne ieškovo, o savivaldybės tarybos ir suderinta su VKEKK. Teisėjų kolegija pažymi, kad Tvarkos nuostatos buvo perkeltos į vėliau patvirtintą Aprašą ir kaina už didesnės nei bazinė tarša nuotekų tvarkymą buvo apskaičiuojama ta pačia tvarka. Aprašas su VKEKK buvo suderintas 2010 m. Kaip teisingai pažymėjo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, VKEKK derindama Aprašu nustatytas nuotekų tvarkymo kainas, patikrino jų apskaičiavimo teisingumą ir pagrįstumą pagal teisės aktus, patikrino ir palygino, kad savivaldybės nustatytos kainos konkrečiam vartotojui būtų analogiškos kitos savivaldybės panašiam vartotojui nustatytoms kainoms bei kitų teikėjų nustatytoms kainoms, ir jas patvirtino kaip teisingas ir pagrįstas. VKEKK, vadovaudamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 10 straipsnio 2 punktu ir spręsdama, kad kainos už padidintą ir specifinę nuotekų taršą įmonėms, kai jų išleidžiamos nuotekos viršija sutartyje deklaruotas nuotekų taršos elementų koncentracijas arba abonento nuotekose randami taršos elementai, kurie nebuvo deklaruoti sutartyje, yra sankcijos įmonėms, nederino Aprašo 10–13 punktų, kuriais nustatyta nuotekų tvarkymo kainos didinimo galimybė tuo atveju, jei nuotekų taršos koncentracija viršija sutartyje deklaruotą (VEKK Vandens ir transporto skyriaus 2010 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 05-195). Pažymėtina, kad atsakovas neginčijo VKEKK 2010 m. spalio 5 d. nutarimo Nr. 03-207 ir nesikreipė dėl jo teisėtumo tyrimo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl tai, kad šis Aprašas buvo suderintas 2010 m., nekeičia bylos esmės, nes ginčijamos šio Aprašo nuostatos nebuvo derinamos su VKEKK.

Teisėjų kolegija sutinka, kad tikėtinos nuotekų taršos nustatymas yra labai svarbus planuojant aplinkosauginius veiksmus, todėl išleidus didesnės nei deklaruota taršos nuotekas įmonė turėtų mokėti didesnę nei nustatyta kainą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad gamybos procesas nėra pastovus ir įmonės ne visada yra pajėgios kontroliuoti nuotekų taršą, ši kaina lygiai taip pat kaip ir kitos kainos vandens valdymo ūkyje turėtų būti nustatoma vadovaujantis ne tik principu „teršėjas moka“, bet ir nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais. Šiuo metu kaina už didesnės nei sutartyje deklaruotos taršos nuotekų tvarkymą nustatoma vienasmeniškai vandens tiekimo įmonės, tačiau nuotekų valymo paslaugos dažniausiai yra teikiamos vos kelių įmonių tame pačiame regione ir jų kainų konkurencingumas yra ribotas. Teisėjų kolegijos nuomone, valstybinė padidėjusios ir (ar) specifinės taršos nuotekų kainodaros kontrolė turėtų užtikrinti vartotojų teisių apsaugą ir būti savotiška garantija tam, kad savivaldybės nenustatytų savo kontroliuojamoms įmonėms palankesnių sąlygų. Ši teisėjų kolegijos nuomonė nekeičia byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisėtumo vertinimo, nes nagrinėjamoje byloje atsakovas, sudarydamas sutartį, sutiko su kainos už padidintos taršos nuotekų tvarkymą apskaičiavimo tvarka, o kilus ginčui dėl kainos atsakovo pateikti argumentai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje itin svarbų viešąjį interesą, kurio pažeidimas sukelia didelius neigiamus padarinius gamtinei aplinkai, į tai, kad sutartimi ieškovo ir atsakovo sutartos kainos atitiko Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nustatytus kainodaros principus (tai patvirtino su VKEKK suderintas Aprašas) ir šalių tikrąją valią, konstatuoja, kad nuotekų tvarkymo kainos byloje apskaičiuotos teisėtai.

Dėl priešieškinio reikalavimų

Atsakovas savo priešieškinį grindė aplinkybe, kad ieškovas neteisėtai vienašališkai nutraukė šalių Sutartį, dėl to atsakovas turėjo transportuoti nuotekas į kitus nuotakynus ir patyrė didelius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su tokiu tarp šalių susiklosčiusios situacijos teisiniu vertinimu ir nurodė, kad šalių sutartis nebuvo nutraukta, o tik sustabdytas jos vykdymas, be to, ne visos, o tik dėl sutarties 1.2 punkte nustatyto objekto – nuotekų šalinimo ir valymo, nes byloje nėra ginčo, jog ieškovas atsakovui ir toliau tiekė geriamąjį vandenį. Atsižvelgiant į tai, atsakovas patyrė nuostolius ne dėl sutarties nutraukimo, o dėl galimo netinkamo sutarties vykdymo.

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvoje 2008/105/EB Dėl aplinkos kokybės standartų vandens politikos srityje, iš dalies keičianti ir panaikinanti Tarybos direktyvas 82/176/EEB, 83/513/EEB, 84/156/EEB, 84/491/EEB, 86/280/EEB ir iš dalies keičianti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/60/EB teigiama: „Pirmiausia turėtų būti nustatytos taršos priežastys ir taršos klausimas turėtų būti sprendžiamas teršalų išmetimo vietoje ekonomiškiausiu ir aplinkosaugos požiūriu veiksmingiausiu būdu. [...] Bendrijos apsaugos politika turi būti grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikėtų imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis.“ Atsižvelgiant į šiuos bendruosius principus, konstatuotina, kad vandens tiekimo įmonė ir abonentas, vykdydami sutartį, turi bendradarbiauti, t. y. abonentas privalo deklaruoti labiausiai tikėtiną, dažniausiai gamybos procese pasitaikančią nuotekų taršos koncentraciją, vandens tiekėjui pranešti apie planuojamą didesnę nuotekų taršą, avariją ar kitokius atsitiktinius veiksmus, dėl kurių yra išleidžiamos didesnės nei deklaruota taršos nuotekos, pasistatyti vietinius nuotekų valymo įrenginius, esant poreikiui imtis kitų neatidėliotinų veiksmų (pvz., nuotekų išvežimas mobiliosiomis priemonėmis), kad būtų užtikrintas nuotekų valymo įrenginių veiklos nenutrūkstamas procesas ir užkertama žala aplinkai. Atitinkamai vandens tiekimo įmonė turi nuolat tikrinti abonentų išleidžiamas nuotekas, nedelsiant reaguoti į abonento išleidžiamas didesnės taršos nuotekas, užtikrinant tinkamą jų valymą, išsiaiškinant priežastis, stabdyti nuotekų priėmimą apie tai informuojant abonentus, jei dėl išleidžiamų didesnė taršos nuotekų yra trikdomas normalus nuotekų įrenginių valymo darbas ir kyla grėsmė aplinkai.

Byloje nustatyta, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūra pateikė ieškovui 2009 m. liepos 24 d. privalomąjį nurodymą Nr. LT29-14, kuriuo įpareigojo ieškovą atkurti Šilutės miesto nuotekų valyklos darbą, kad nuotekos į Šyšos upę būtų išleidžiamos neviršijant UAB „Šilutės vandenys“ TIPK leidime nustatytų teršalų koncentracijos bei nustatyti AB „Biofuture“ ir ABF „Šilutės Rambynas“ griežtesnius reikalavimus nuotekų išleidimui į komunalinių nuotekų nuotakyną už Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytus. Šilutės rajono savivaldybės taryba 2009 m. liepos 27 d. raštu Nr. R3-(5.18)-2623 įpareigojo ieškovo direktorių, esant viršnorminei taršai iš AB „Biofuture“, ABF „Šilutės Rambynas“ ar bet kurios kitos įmonės nebepriimti gamybinių–buitinių nuotekų į Šilutės vandens valymo įrenginius bei informuoti apie tai Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentą. Ieškovas 2009 m. liepos 28 d. aktu nutraukė atsakovo nuotekų priėmimą į magistralinius tinklus. Sutarties 3.3 punkte buvo nustatyta, kad tiekėjas gali nutraukti abonentui vandens tiekimą ir nuotekų priėmimą į nuotekų tinklus teisės aktuose nurodytais atvejais ir tvarka, o 3.13 punkte nustatyta, kad tiekėjas turi teisę nutraukti nuotekų priėmimą, jei abonento išleidžiamos nuotekos trikdo normalų nuotekų valymo įrenginių darbą ar dumblo apdorojimą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Šilutės vandenys“ nuotekų valymo įrenginių darbas buvo sutrikdytas ir ieškovas objektyviai negalėjo kurį laiką priimti nuotekų. Teisėjų kolegija nevertina faktinių aplinkybių, siekdama atsakyti į kasatoriaus klausimą, ar ieškovo nuotekų valymo įrenginių darbą trikdė būtent atsakovo išmetamos nuotekos, tačiau, vertinant byloje surinktus įrodymus teisėtumo aspektu, darytina išvada, kad atsakovas dažnai išleisdavo didesnės nei sutartyje deklaruota taršos nuotekas, neįrengė vietinių nuotekų valymo įrenginių, todėl ieškovas neturėjo pagrindo pagrįstai tikėtis, kad atsakovo veiksmai pasikeis ir, esant ekstremaliai situacijai, kai net ir menkiausias padidintos taršos nuotekų tiekimas į nuotakyną kėlė grėsmę aplinkai, Šyšos upei, ieškovas nutraukė atsakovo nuotekų priėmimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neatliko neteisėtų veiksmų ir nepažeidė sutarties nuostatų, atsisakydamas priimti atsakovo nuotekas dėl to, kad, esant jų padidintai taršai, buvo trikdomas normalus valymo įrenginių darbas ir svarbiausia – keliama žalos aplinkai grėsmė.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl priešieškinio reikalavimų, todėl konstatuotinas absoliutus teismų sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindas, nes teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio sprendimo (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Vienas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte: kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France, judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MDMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-603/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-603/2008">3K-3-603/2008</a>; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDQvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-344/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-344/2011">3K-3-344/2011</a>; kt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nes teismas nutartyje aiškiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl priešieškinio reikalavimų nebus kartojami. Toks teismo sprendimas neprieštarauja CPK 331 straipsnio 4 daliai, nurodytai Europos Žmogaus Teisių Teismo, kasacinio teismo formuojamai praktikai. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60), o žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMDcvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-107/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-107/2010">3K-3-107/2010</a>). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius ir kasaciniame skunde nepateikia naujų bylai reikšmingų teisinių argumentų dėl priešieškinio reikalavimų. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismų procesinių sprendimų nemotyvuotais ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Išdėstyti argumentai sudaro pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėję teismai, nors ir vadovavosi kitais motyvais, bet priėmė iš esmės teisingus ir pagrįstus sprendimus, kurie paliktini galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas prašo priteisi iš kasatorių 3630 Lt patirtų atstovavimo išlaidų, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad ieškovo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma viršija nustatytus rekomenduojamus dydžius ir yra mažintina iki 2000 Lt.

Kasacinis teismas patyrė 38,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš ABF „Šilutės Rambynas“ (įmonės kodas 277141670) priteisti 2000 (du tūkstančius) Lt UAB „Šilutės vandenys“ (įmonės kodas 177059215) naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ABF „Šilutės Rambynas“ (įmonės kodas 277141670) 38,20 Lt (trisdešimt aštuonis litus 20 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Rimvydas Norkus

Vincas Verseckas