Dėl skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-608/2013

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-01058-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 45.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Rimvydo Norkaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. P. ir J. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Litesko“ ieškinį atsakovams A. P. ir J. P. dėl skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismų sprendimų prejudicinės ir res judicata reikšmės.

Ieškovas UAB „Litesko“ prašė priteisti iš atsakovų A. P. ir J. P. 444,67 Lt skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, 31,95 Lt delspinigių, 5 procentų procesines palūkanas.

Atsakovams nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini). Šio buto šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginiai yra atjungti nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų (butas šildomas kitokiu būdu), tačiau kiti namo butai yra šildomi centralizuotai tiekiama šilumos energija, todėl šiluma bendrojo naudojimo patalpose yra gaunama per izoliacine medžiaga padengtus namo šildymo ir karšto vandens vamzdynus, šildomų patalpų sienas. Taigi atsakovai, ieškovo nuomone, privalo sumokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą kaip namo bendraturčiai už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 30 d. (CK 4.76, 4.82 straipsniai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktas, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, 25 straipsnis, 29 straipsnio 3 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. spendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 444,67 Lt skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, 31,95 Lt delspinigių, 5 procentų procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas vadovavosi CK 4.75, 4.82 straipsniais, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punktu, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniu, 29 straipsnio 3 dalimi, Šilumos įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų 2004 m. lapkričio 11 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimu Nr. O3-121, 5.1 punktu. Teismas nurodė, kad daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai turi teisę nuspręsti dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat ir dėl išlaidų pasidalijimo už bendrai suvartotą šilumos kiekį. Atsakovams tenkančią šilumos kiekio dalį ieškovas apskaičiavo pagal Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, patvirtintą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu O3-41.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 27 d. nutartimi paliko nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 4.76 straipsniu, 4.82 straipsnio 1, 3, 5 dalimis, 4.83 straipsniu, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniu. Teismas sprendė, kad bendrosioms namo konstrukcijoms ir patalpoms atsakovė turi tas pačias prievoles, kaip ir kiti butų (patalpų) savininkai, ir turi proporcingai savo daliai sumokėti ieškovui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją, nepaisant to, kad atsakovė yra atsijungusi nuo bendros šildymo sistemos ir savo patalpas šildo energija, gaunama iš kito šaltinio. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, kuriuo tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo šilumos punkto patalpos – rūsio, apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, į kurias šiluma patenka per namo vidines atitvarų konstrukcijas. Atsakovams priklausančio buto atjungimas nuo daugiabučio namo šildymo sistemos nepanaikina jų pareigos prisidėti prie bendrojo naudojimo patalpų priežiūros ir šildymo, t. y. atsakovai neatleidžiami nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrą turtą, šiuo atveju – apmokėti bendrojo naudojimo patalpų šildymo išlaidas, tik dėl to, kad savo butą šildo kitu būdu. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog bendrojo naudojimo patalpoms šiluma yra tiekiama, taigi tarp ieškovo ir daugiabučio namo savininkų yra susiklostę šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą kyla iš tokių patalpų statuso. Ieškovas skaičiuoja mokesčius už jau patiektą šilumos energiją, atsižvelgiant į apskaitos prietaisų rodmenis. Tai, kad atsakovė šildo jai priklausančias patalpas kitu būdu ir iš jos patalpų patenkanti šiluma taip pat papildomai šildo bendrąsias patalpas, nepanaikina jos prievolės mokėti už bendrų patalpų šildymą ieškovui, kartu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad atsakovei priklausančių patalpų išskiriama šiluma turi įtakos bendrai naudojamų patalpų temperatūrai, tačiau byloje nėra pateiktų duomenų, kurie leistų nustatyti, kiek atsakovai prisideda prie bendrų patalpų šildymo, todėl šie motyvai atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodas Nr. 5 nesusiaurina Šilumos ūkio įstatymo, o jį tik detalizuoja, nurodydamas, kokiu būdu yra atliekamas šilumos paskirstymas bendrosioms namo patalpoms šildyti. Remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog daugiabučio namo bendraturčiai būtų pasirinkę kitokį šilumos paskirstymo metodą. Nėra pagrindo teigti, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodika prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniui, CK 4.76 straipsniui ir proporcingumo principui, todėl nėra pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą išaiškinimo.

I. K. skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė J. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl įrodymų vertinimo. Tiek ieškovas, tiek teismai pripažino aplinkybę, kad daugiabutyje bendrosios patalpos nėra šildomos – atjungti radiatoriai bendraturčių sutarimu. Byloje nenustatyta, koks šilumos energijos kiekis apšildo bendrojo naudojimo patalpas ir kokią dalį tai sudaro šiluma, sklindanti nuo vamzdyno, kuriuo šilumos energija patenka į vartotojų butus, ir kokią – šiluma, sklindanti iš visų butų. Šilumos energija, tekanti vamzdynais per bendrojo naudojimo patalpas ir namo konstrukcijas, nėra skirta sušildyti bendrojo naudojimo patalpas. Vartotojai už šilumos energiją, gaunamą iš ieškovo, privalo mokėti kiekvieną mėnesį nustatyto dydžio mokestį pagal suvartotą energijos kiekį. Namo bendraturčiai, atjungdami šildymo įrenginius bendrojo naudojimo patalpose, siekė sutaupyti išlaidas, tenkančias šildymui šaltuoju metų sezonu, ir išreiškė atsisakymą nuo bendrojo naudojimo patalpų šildymo. Byloje nenustatyta, nuo kokio šaltinio ir kokia dalimi sušyla bendrojo naudojimo patalpos. Nustačius, kad jos labiau sušyla nuo iš butų sklindančios šilumos, reikštų, kad vartotojai už tą patį energijos kiekį, sunaudojamą gyvenamosioms ir bendrojo naudojimo patalpoms sušildyti, apmokestinami dvigubai. Klaidinga būtų laikyti šilumos nuostolius bendrojo naudojimo patalpose šildymo tiekimu. Byloje liko nenustatytas faktas, ar vartotojai privalo mokėti už paslaugas, kurių atsisakė. Tarp bylos šalių nėra sutarta šildyti atsakovams priklausantį butą naudojantis ieškovo paslaugomis, todėl šio nuostoliai, patiriami teikiant paslaugas kitiems vartotojams, negali būti paskirstomi visiems namo bendraturčiams, nepaisant fakto, kad atsakovai ieškovo paslaugomis nesinaudoja. Teismai, vadovaudamiesi nepakankamais įrodymais, nenustatę reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismai privalėjo ginti socialinį visuomenės interesą, veikti aktyviai ir išsamiai išnagrinėti bylą.

Atsakovės teigimu, teismai rėmėsi ieškovo pateiktais skaičiavimais pagal namo šilumos punkte įrengtus apskaitos prietaisus, kurie parodo į namą patekusios šilumos energijos kiekį. Tačiau name nėra įrengtų apskaitos prietaisų, leidžiančių nustatyti, kokia šilumos energijos dalis sunaudojama visoms ar kiekvienai atskirai gyvenamosioms patalpoms šildyti, todėl lieka neaišku, kokia šilumos energijos dalis galbūt prarandama bendrojo naudojimo patalpose. Teismai pažeidė rungimosi ir lygiateisiškumo principus, konstatuodami, kad namo laiptinėse nėra šilumos įrenginių ir kad tai nereiškia, jog bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos, t. y. perkėlė atsakovams įrodinėjimo naštą ir taip pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Manytina, kad atsakovams neturi tekti pareiga pateikti įrodymus, kad bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos, koks jų tūris, kiek energijos šių patalpų šildymui suvartota.

2. Dėl CK 4.76 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis grindžiama tariamomis namo bendraturčių išlaidomis dėl atsakovų 2000 m. įgyvendintos teisės atsijungti nuo centrinės namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Tačiau namo bendraturčiai nė karto į atsakovus nesikreipė reikalaudami tokių išlaidų atlyginimo. Byloje nepateikti įgaliojimai ieškovui atstovauti namo bendraturčių, centralizuotai šildančių savo gyvenamuosius būstus, interesams ir reikalauti atlyginti nuostolius. Šilumos energiją ieškovas tiekia ne bendrojo naudojimo patalpoms, bet gyvenamosioms patalpoms šildyti. Atsakovės nuomone, šiuo atveju ieškovas turi teisę galimus šilumos energijos nuostolius padengti reikalaudamas žalos iš paslaugos gavėjų, atsižvelgiant į galimas išlaidas nustatant šilumos kainas. Kadangi ieškovas nešildė namo bendrojo naudojimo patalpų, tai teismai neturėjo taikyti Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio.

Atsakovė, remdamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kokia šilumos dalis tenka bendrojo naudojimo patalpų šildymui iš atsakovams priklausančio buto. Atsakovai, atsijungę nuo centrinės šildymo sistemos, pasirinko alternatyvų šildymo būdą, todėl iš jiems priklausančių patalpų šiluma taip pat patenka į bendrojo naudojimo patalpas. Taigi atsakovai patiria nuostolius, nes šilumos energijos dalis, už kurią atsakovai susimoka savo pasirinktam šilumos energijos tiekėjui, patenka į bendrojo naudojimo patalpas. Be to, ieškovas taip pat reikalauja atlyginti už tokių patalpų šildymą. Taigi, atsakovai už bendrojo naudojimo patalpų šildymą sumoka dvigubai. Dvigubas apmokestinimas pažeidžia teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

3. Dėl teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės konstitucinių principų (Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniai) įgyvendinimo. Atsakovai, akcentuodami teismo sprendimo res judicata galią, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282/2012">3K-3-282/2012</a>, išaiškinimais. Atsakovai nurodo, kad įsiteisėjusiais Palangos miesto apylinkės 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais (atitinkamai civilinės bylos Nr. 2-135-02/2004 ir 2-508-588/2007) ieškovo reikalavimai, esant analogiškoms aplinkybėms, buvo atmesti. Taigi teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turėjo atsisakyti priimti ieškinius CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Nurodytais Palangos miesto apylinkės teismo sprendimais buvo nustatytos aplinkybės, kad ieškovas bendrojo naudojimo patalpų nešildo. Akivaizdu, kad tuo laikotarpiu ieškovas teikė šilumos energiją tomis pačiomis sąlygomis likusiems namo bendraturčiams, tačiau tai nesudarė pagrindo nustatyti, kad ieškovas šildo bendrojo naudojimo patalpas. Tokia situacija prieštarauja EŽTT praktikai (žr. Esertas v. Lietuva, Nr. 50208/06; Sutyazhnik v. Rusija, Nr. 8269/02). Neatskiriami Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir saugumas, be kurių nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Pagal įgytų teisių apsaugos principą asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-10-1074/2005). Atsakovė taip pat remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno sodininkų bendrija,,Baltasis gandras“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OC8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-48/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-48/2009">3K-3-48/2009</a>; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. D. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNDgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-148/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-148/2011">3K-3-148/2011</a>; kt.) ir nurodo, kad teismai nepagrįstai neatsižvelgė į dėl to paties dalyko priimtus ir įsiteisėjusius sprendimus, todėl atsakovai prarado pasitikėjimą, kad praeityje pagrįstai įgytos teisės bus ginamos ir ateityje. Prieštaringo sprendimo priėmimas pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo ir teisinio tikrumo principus, CPK 5 straipsnio 1 dalį, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi šie argumentai:

1. Dėl šilumos energijos, suvartojamos daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektuose. Atsakovų buto šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginiai yra atjungti nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos, tačiau kiti namo butai ir patalpos, įskaitant bendrojo naudojimo patalpas, yra šildomos centralizuotai tiekiama šilumos energija, taigi ir bendrojo naudojimo patalpos (laiptinės). Teismai, visapusiškai įvertinę byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nustatė, kad namo bendrojo naudojimo objektams šiluma yra tiekiama ieškovo, todėl tarp šalių yra susiklostę šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai ir atsakovai turi apmokėti už jiems tenkančią šilumos dalį. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo šilumos punkto patalpos, rūsio, apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, į kurias šiluma patenka per namo vidines atitvarų konstrukcijas. Tai patvirtina UAB „Palangos projektas“ projektuotojos V. K. rengtas Buto atjungimo nuo bendrų pastato sistemų projektas, Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-693-668/2010, išvados. Ieškovo nuomone, tam, kad Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio taikymas būtų pagrįstas, nėra būtina, kad bendrojo naudojimo patalpose, t. y. laiptinėje, būtų sumontuoti radiatoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229/2012">3K-3-229/2012</a>). Šilumos, suvartotos name, paskirstymo gyventojams metodika nenumato bendrojo naudojimo patalpų ploto, bendrojo naudojimo patalpose esančių šilumos įrenginių (radiatorių) skaičiaus ir kitų šilumos įrenginių charakteristikų kaip kriterijų (duomenų), darančių įtaką mokesčių už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimui. Faktas, kad namo laiptinės nešildomos radiatoriais, neeliminuoja CK 4.76, 4.82 straipsniuose nustatytos atsakovės, kaip namo bendrosios dalinės nuosavybės subjekto, pareigos proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas daiktui (turtui) išlaikyti ir išsaugoti, neatleidžia nuo pareigos apmokėti už jiems tenkančią šilumos, suvartotos namo bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose, dalį. Ieškovas remiasi CK 4.76, 4.82 straipsniais, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniu, 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje 257-oji daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-579/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ v. Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy01MTUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-515/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-515/2009">3K-7-515/2009</a>; teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-229/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-229/2012">3K-3-229/2012</a>, išaiškinimais. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu atsakovė turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Tai patvirtina ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. balandžio 3 d. išvada Nr. R2-1052 bei Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 1 d. išvada Nr. 4-5134 (Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

2. Dėl daugiabučiame name suvartotos šilumos paskirstymo vartotojams tvarkos. Daugiabučio namo bendraturčiai (šilumos vartotojai) turi bendrą šildymo sistemą, bendrą įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, todėl nustatyti atskirai kiekvienos patalpos (gyvenamųjų, bendrojo naudojimo patalpų) šilumos faktinį suvartojimą nėra techninės galimybės. Ieškovas, remdamasis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje M. B. S. ir kt. v. UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-514/2004, nurodo, kad energijos tiekėjas pagal sutartį turi teisę gauti apmokėjimą už tą energijos kiekį, kurį pateikė pastatui. Daugiabučio namo bendraturčiai iki šiol CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka nėra pasirinkę Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamo bendrai suvartotos šilumos matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodo. Ieškovas, nustatydamas atsakovams tenkančią šilumos kiekio dalį, ją apskaičiavo parinkęs metodą, atitinkantį daugiabučio šildymo ir karšto vandens sistemos ir jos prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų tipą (dvivamzdė apatinio padavimo) bei įrengtus šilumos paskirstymui naudojamus apskaitos prietaisus (Daugiabučio namo įvade įrengtas atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas) – komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą metodą Nr. 5 (toliau – metodas Nr. 5; kartu su metodu Nr. 4), kuris taikomas visais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.). Ieškovui ši šilumos paskirstymo metodų parinkimo ir taikymo tvarka yra privaloma, priešingu atveju būtų pažeistos kitų daugiabučio namo gyventojų teisės.

Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje šilumos tiekimas apibrėžiamas kaip centralizuotai pagamintos šilumos pristatymas ir pardavimas šilumos vartotojams. Ieškovas apskaičiuoja vartotojams tenkančią pastate suvartotos tik centralizuotai tiekiamos šilumos energijos dalį pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Iš atsakovės gyvenamųjų patalpų galimai į bendrojo naudojimo patalpas patenkanti šiluma neįtraukta į apskaitą ir mokesčiai už tai neskaičiuojami. Byloje nėra pateiktų įrodymų, kurie leistų nustatyti, kiek atsakovė prisideda prie bendrų patalpų šildymo. Ieškovo teigimu, ne šilumos tiekėjas, o daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčiai turi teisę patys nuspręsti dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat ir dėl išlaidų pasidalijimo už bendrai suvartotą šilumos kiekį (CK 4.75 straipsnis, Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Taigi jie turi teisę nustatyta tvarka pasirinkti kitą šilumos paskirstymo tvarką. Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.8 punktu daugiabučio namo šildymui suvartotos energijos apskaičiavimui ir paskirstymui gali būti taikomas kitas su komisija suderintas šilumos paskirstymo metodas, atitinkantis pastato charakteristikas. Gyventojams atlikus daugiabučiame name suvartojamos energijos auditą, parengtas specialiai jų namui tinkantis šilumos paskirstymo metodas, tačiau ieškovas iki šiol neturi informacijos apie gyventojų sprendimą dėl metodo pasirinkimo, šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficiento pakeitimo (mažinimo) arba apie kito jų siūlomo metodo (įvertinant ne tik centralizuotai, bet ir alternatyviai į daugiabutį namą patiektos šilumos energijos paskirstymą) teikimą derinti Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai.

3. Dėl pareigos laiku ir tinkamai apmokėti už pateiktą šilumos energiją. Ieškovas, remdamasis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad turi teisę išsiieškoti neapmokėtas skolas teisės aktų nustatyta tvarka. Teismams nustačius, kad atsakovė ginčo laikotarpiu ieškovo sąskaitų už pateiktą šilumos energiją neapmokėdavo laiku ir tinkamai, pagrįstai taikė CK 6.210 straipsnio, Vyriausybes 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 (su 1996 m. spalio 4 d. pakeitimais) nuostatas.

5. Dėl proceso teisės normų taikymo. Ieškovas, remdamasis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, 328, 360 straipsniais, nurodo, kad teismai teisingai taikė proceso teisės normas, atsižvelgdami į šalių pateiktus įrodymus, paaiškinimus ir bylos nagrinėjimo dalyką. Atsakovės nurodomose civilinėse bylose Nr. 2-135-02/2004 ir Nr. 2-508-588/2007 nagrinėti ne analogiški ieškovo reikalavimai atsakovams, nes buvo prašoma priteisti susidariusią skolą laikotarpiu nuo 2001 m. balandžio 1 d. iki 2006 m. liepos 30 d., o nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti susidariusią skolą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 30 d. Taigi ieškiniai nėra tapatūs, nes skiriasi jų dalykas. Ieškovas pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis, reglamentuojantis savininko pareigą apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektuose, redakcija įsigaliojo tik nuo 2008 m. sausio 1 d. Taigi skiriasi ir bylų teisinis pagrindas.

Ieškovas nurodo, kad civilinėje byloje Nr. 2-693-668/2010 teismai patenkino ieškovo reikalavimą atsakovams dėl skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2009 m. balandžio 31 d. Be to, Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d., 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais civilinėse bylose Nr. 2-135-02/2004 ir Nr. 2-508-588/2007 nebuvo panaikinta atsakovės kaip namo bendraturtės pareiga mokėti jai tenkančia dalimi už bendrojo naudojimo patalpose suvartotą šilumą; tokios teisės teismui nesuteikta (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Pastaraisiais teismų sprendimais nepriteista skola už konkrečiu laikotarpiu ieškovo patiektą šilumos energiją.

6. Dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Apeliacinės instancijos teismas išaiškino, kad metodas Nr. 5 nesusiaurina Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio įstatymo, o jį tik detalizuoja, nurodydamas, kokiu būdu yra atliekamas šilumos paskirstymas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, todėl teismui nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl išaiškinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi analogiškos pozicijos (2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismų sprendimų prejudicinės ir res judicata reikšmės

Esminė teisingumo vykdymo prielaida yra teismo sprendimo privalomumas. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Konkretaus asmens atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymą garantuoja valstybė (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas).

Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-203/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-203/2007">3K-3-203/2007</a>; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNy8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-37/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-37/2008">3K-3-37/2008</a>; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. D. S., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-282/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-282/2012">3K-3-282/2012</a>; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Šiaulių bankas v. P. G. A. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OC8yMDEz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-88/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-88/2013">3K-3-88/2013</a>; kt.).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-214/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-214/2008">3K-3-214/2008</a>).

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų 444,67 Lt skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, tiektą laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. spalio 30 d. Atsakovams nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), kurio šildymo ir karšto vandens sistemų įrenginiai yra atjungti nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų (butas šildomas kitokiu būdu); kiti namo butai šildomi centralizuotai tiekiama šilumos energija. Byloje teismų nustatyta, kad šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, kuriuo tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo šilumos punkto patalpos – rūsio, apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, į kurias šiluma patenka per namo vidines atitvarų konstrukcijas. Taigi teismai konstatavo, kad bendrojo naudojimo patalpoms šiluma yra tiekiama, o dėl bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atsakovai turi tas pačias prievoles, kaip ir kiti butų (patalpų) savininkai, todėl turi proporcingai savo daliai sumokėti ieškovui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendrojo naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją (CK 4.76, 4.82, 4.83 straipsniai, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis). Tačiau teisėjų kolegijai nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu tai, kad pagal LITEKO duomenų bazėje esančius duomenis Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais (atitinkamai civilinė byla Nr. 2-135-02/2004 ir Nr. 2-508-588/2007) buvo atmesti ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo A. P. už tiektą šilumos energiją namui (duomenys neskelbtini) be kita ko, nustačius, kad namo bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos. Šis faktas nurodytose bylose buvo įrodinėjimo dalykas (jo dalis), reikšmingas tiek tose bylose, tiek ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovė J. P. į civilinės bylos Nr. 2-508-588/2007 nagrinėjimą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, o civilinėje byloje Nr. 2-135-02/2004, nors ir nebuvo įtraukta į procesą, bet byloje teismo 2004 m. birželio 11 d. priimtas spendimas jai sukėlė teisinius padarinius kaip atsakovo A. P. sutuoktinei ir buto (duomenys neskelbtini) bendraturtei.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir Teismas) 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje Esertas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 50208/06), kurios faktinės aplinkybės yra panašios į nagrinėjamoje byloje nustatytus faktus, nurodė, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. Brumarescu v. Romania [GC], no. 28342/95, § 61, ECHR 1999?VII; Kehaya and Others v. Bulgaria, no. 47797/99 and 68698/01, § 61, 12 January 2006). Situacija, kai faktai, jau nustatyti galutiniu sprendimu vienoje byloje, teismų yra nepaisomi kitoje byloje tarp tų pačių šalių, panaši į situaciją, kai po bylos atnaujinimo privalomas ir vykdytinas sprendimas yra visa apimtimi panaikinamas. Taigi tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Nurodytoje byloje Teismas laikė, kad buvo nepagrįsta antrajame procese reikalauti, kad pareiškėjas dar kartą įrodytų, kad jo su UAB „Litesko“ nebesiejo prievoliniai santykiai ir kad šildymas į jo butą nebuvo tiekiamas; šios aplinkybės buvo nustatytos pirmajame procese, antrajame procese nebuvo remtasi jokiomis naujomis faktinėmis aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad vien tai, jog ieškinio reikalavimai susiję su skirtingu laikotarpiu ir norima „kitaip“ išaiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, negali pateisinti nukrypimo nuo teisinio tikrumo principo. Be to, pirmajame procese nebuvo esminių trūkumų, kurie leistų nepaisyti teismo sprendimo. Teismas sprendė, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo antrajame civiliniame procese buvo nepagrįstas, ir konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nes teismai antrajame procese neatsižvelgė į ankstesniame procese priimtą sprendimą; panaikindami priimto galutinio teismo sprendimo res judicata galią, nacionaliniai teismai pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinio tikrumo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniai teismai, nagrinėdami bylas, privalo atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, formuojamą tapačiomis ar labai panašiomis savo faktinėmis aplinkybėmis į šio teismo išnagrinėtas bylas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (pavadinimas pakeistas Protokolu Nr. 11 (ETS, Nr. 155) nuo jo įsigaliojimo dienos – 1998 m. lapkričio 1 d.) yra tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. I-865. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pareiga užtikrinti Konvencijos nuostatų įgyvendinimą visų pirma tenka valstybių vidaus teisinei sistemai (Konvencijos 13 straipsnis). Tam, kad tarptautiniu mastu būtų užtikrinta, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos valstybės prisiėmė pasirašydamos Konvenciją ir jos protokolus, yra įsteigtas Europos Žmogaus Teisių Teismas (Konvencijos 19 straipsnis). Teismo sprendimai valstybėms narėms yra privalomi ir turi būti vykdomi, sprendimų vykdymo priežiūrą vykdo Ministrų Komitetas (Konvencijos 46 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjMvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-363/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-363/2008">3K-7-363/2008</a>).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, konstatuoja, kad Palangos miesto apylinkės teismo 2004 m. birželio 11 d. ir 2007 m. lapkričio 19 d. sprendimais nustatyta aplinkybė, jog namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos, laikytina prejudiciniu faktu, kurio tiek proceso šalys, tiek ir teismas negalėjo nepripažinti įrodyta aplinkybe ir reikalauti, kad atsakovai dar kartą įrodytų, kad šildymas į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo patalpas nebuvo tiekiamas (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomas ir CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas ginčyti nurodytą teismo nustatytą faktą, taip pat draudimas teismui iš naujo nustatinėti išspręstose bylose konstatuotą faktą. Kadangi bylą nagrinėję teismai nurodytų proceso teisės normų netaikė, tai konstatuotini teismo sprendimų res judicata galios, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio tikrumo principo pažeidimai. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nustato, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto, CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas, dėl to buvo neteisingai išspręsta byla, priimtas neteisėtas sprendimas, teismai nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant res judicata galią turintiems teismo sprendimams, kuriais nustatytas ir šioje bylos prejudiciniu laikytinas faktas, kad namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos, yra pagrindas spręsti, kad ieškovo reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovų už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, turi pareigą apmokėti jam tenkančią dalį už suvartotą šilumą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

Nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2013 m. lapkričio 22 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 37,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Teisėjų kolegija perskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas, sprendžia priteisti atsakovei J. P. iš ieškovo UAB „Litesko“ 72 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą (CPK 93, 96 straipsniai).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė J. P. yra įvykdžiusi pirmosios instancijos teismo dalį, kuria iš jos į valstybės biudžetą priteista 9,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, o kasacinis teismas sprendžia šią teismo sprendimo dalį panaikinti, CPK 762 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovei grąžintina ši suma. Dėl iš A. P. pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų 9,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, grąžinimo CPK 762 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėjų kolegija nepasisako, nesant byloje tikslių duomenų dėl naikintinos sprendimo dalies įvykdymo (T. 1, b. l. 145).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį ir Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei J. P. iš ieškovo UAB „Litesko“ (įmonės kodas 110818317) 72 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Litesko“ (įmonės kodas 110818317) 18,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų pirmosios instancijos teisme įteikimu, 37,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

Grąžinti atsakovei J. P. 9,35 Lt, sumokėtų 2012 m. rugsėjo 20 d. AB „Swedbank“, vykdant Palangos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Rimvydas Norkus

Janina Stripeikienė