Dėl tarptautinį teismingumą, termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimą, bylos medžiagos pripažinimą nevieša reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-368-687/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02645-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.1; 3.3.1.5; 3.3.1.6; 3.6.1.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo „Bank Julius Baer & Co. Ltd.“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ ieškinį atsakovams „Bank Julius Baer & Co. Ltd.“, N. S. ir R. B. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl tarptautinį teismingumą, termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimą, bylos medžiagos pripažinimą nevieša reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti solidariai iš atsakovų 306 296 694,75 Eur nuostolių atlyginimą.

3. Ieškovė nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. į asmenines ieškovės akcininkų ir su vienu jų susijusios bendrovės sąskaitas, esančias „Bank Julius Baer & Co. Ltd.“ (toliau – atsakovas Bankas), iš ieškovei priklausančių banko sąskaitų kituose Europos bankuose buvo pervesta 79 mln. Eur ir vertybinių popierių, kurių vertė 212 mln. Eur. Nurodymus ieškovės darbuotojams atlikti neatlygintinius ieškovės turto pervedimus į kitiems asmenims priklausančias sąskaitas davė ieškovės Investicinio verslo tarnybos direktoriaus pavaduotojas atsakovas R. B. bei valdybos pirmininko pavaduotojas ir pirmasis viceprezidentas atsakovas N. S.. R. B. ir N. S. nurodymu tikrieji dokumentai, rodantys ieškovės turto perleidimą tretiesiems asmenims, apskaitoje buvo pakeičiami netikrais dokumentais, taip sudarant įspūdį, kad turtas išlieka ieškovės dispozicijoje. Atsakovas Bankas neatlygintinai persiunčiamą iš ieškovės sąskaitos turtą į minėtas sąskaitas įskaitė bei vėliau jį įkeitė ieškovės akcininkų interesais nekeldamas jokių klausimų. Atsakovai manipuliavo ieškovės sąskaitomis ir turtu bei visa tai nuslėpė nuo ieškovės, jos darbuotojų, auditorių ir Lietuvos banko. 2011 m. rugpjūčio mėn. Atsakovas Bankas surengė formalią savo darbuotojo, dirbusio klientų – ieškovės akcininkų – aptarnavimo vadybininku, apklausą ir iškart po apklausos jį atleido, buvo paimtas jo kompiuteris ir sunaikinti duomenys. Apklausą vykdę atsakovo Banko darbuotojai išreiškė nuomonę, kad ieškovės akcininko vardu Banke atidaryta sąskaita iš tiesų yra ieškovės sąskaita. Atsakovas Bankas suvokė, kad turtas priklauso ieškovei, tačiau iškart po ieškovės moratoriumo ir buvusių jos akcininkų arešto 2011 m. lapkričio 30 d. – gruodžio 2 d. pardavė visus ieškovės akcininkų sąskaitose atsakovo Banke esančius vertybinius popierius ir iš gautų lėšų pasidengė jų įmonėms suteiktas paskolas. Ieškovė reikalavimus grindė atsakovų generaliniu deliktu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, nustatė, kad bylos medžiaga yra nevieša, byla nagrinėtina uždaruose teismo posėdžiuose.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą, nes atsakovo Banko buveinė yra Šveicarijoje, byloje taikytina 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai įsigaliojusi 2007 m. spalio 30 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Lugano konvencija).

6. Teismas nustatė, kad 2006 m. gruodžio 15 d. ieškovės vardu Banke buvo atidaryta sąskaita Nr. 1981. Bendrovės sprendime ir parašų pavyzdžių formoje juridiniams asmenims įtvirtinta, kad visiems teisiniams santykiams tarp sąskaitos turėtojo ir banko taikomi ir jie turi būti aiškinami vadovaujantis Šveicarijos įstatymais; banko pagrindinė buveinė Ženevoje yra vieta, kurioje vykdoma veikla ir kurioje yra vykdomas sąskaitos turėtojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba įregistruota buveinė yra už Šveicarijos ribų, skolų išieškojimas, ir visų teismo procesų jurisdikcijos vieta. Taigi, minėtu dokumentu, vadovaujantis Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi, šalys raštu susitarė dėl išimtinio teismingumo, t. y. išimtinės Šveicarijos teismų jurisdikcijos visiems ieškovės reikalavimams. Šis susitarimas yra rašytinis, jo turinys yra aiškus ir išsamus, taigi, atitinka Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tokiems susitarimams keliamus reikalavimus. Susitarime nenurodytos jokios išimtys, t. y. nenurodyta, kad susitarimas taikomas tik sutartiniams santykiams ar tik santykiams, kylantiems iš delikto, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju šalys nustatė išimtinę jurisdikciją tiek ginčams, kylantiems iš sutarties, tiek ginčams, kylantiems iš delikto, susijusio su sutartimi. Tarp šalių nėra ginčo, kad jas siejo sutartiniai santykiai. Teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti išimtinę Šveicarijos teismų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus atsakovui Bankui.

7. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovė prašo nuostolius iš atsakovų priteisti solidariai, tačiau reikalavimus grindžia skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, tarp ieškovės ir atsakovo Banko sudarytas susitarimas dėl teismingumo, taigi, nėra teisinio pagrindo taikyti Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir spręsti, kad ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė savo turto dalį prarado ne Lietuvoje, o kitoje valstybėje, Lietuvoje ji patyrė netiesioginius finansinius nuostolius, o sprendžiant teismingumo klausimą pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, svarbi yra tik tiesioginės ir pirminės žalos atsiradimo vieta. Be to, aplinkybė, kad ieškovė siekia prisiteisti žalos atlyginimą savo finansinių interesų centre, neturėtų būti pagrindas nustatyti jurisdikciją Lietuvoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir reglamentas „Briuselis I bis“) 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta analogiška išimtinės jurisdikcijos taisyklė, kuri taikytina atsakovams N. S. bei R. B..

9. Teismas pažymėjo, kad Lugano konvencija riboja valstybių konvencijos dalyvių teismų jurisdikciją ir nustato, kad teismai privalo atsisakyti nagrinėti bylą, kai ji teismui nėra teisminga. Šiuo atveju, teismo vertinimu, byla nepriskirtina išimtiniam Lietuvos Respublikos teismingumui pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 3 dalį. Įvertinus, kad šalys yra sudariusios susitarimą dėl ginčų teismingumo, žala atsirado ne Lietuvos Respublikoje ir atsakovui Bankui prašant, teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsnis).

10. Ieškovė prašė pripažinti bylos medžiagą nevieša ir bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose. Atsakovas Bankas nurodė, kad visa bylos medžiaga turi būti pripažįstama nevieša, o byla turi būti nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, nes byloje nagrinėjamos aplinkybės yra susijusios su konfidencialia informacija ir dokumentais, tačiau teismas šį klausimą turėtų spręsti ne anksčiau, nei nuspręstų atsisakyti šios bylos jurisdikcijos arba jei vis dėlto nuspręstų, kad byla teisminga Lietuvos teismams – prieš pereinant prie bylos nagrinėjimo iš esmės.

11. Teismas sprendė, kad byloje pateikti duomenys nėra laisvai prieinami tretiesiems asmenims, todėl laikytini komercine paslaptimi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnio 1 dalį, taip pat banko paslaptimi pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalį, todėl bylos medžiaga pripažintina nevieša (CPK 10 straipsnio 2 dalis), byla nagrinėtina uždarame teismo posėdyje (CPK 9 straipsnio 1 dalis).

12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2018 m. kovo 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas ir atsakovui Bankui iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, panaikino ir bylą grąžino toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

13. Kolegija nustatė, kad ieškovė pateikė atskirąjį skundą praleidusi apskundimo terminą trimis dienomis. Nors atskirasis skundas pirmosios instancijos teismo rezoliucija buvo priimtas, atsakovas Bankas prašė nutraukti apeliacinį procesą tuo pagrindu, kad yra praleistas terminas atskirajam skundui paduoti ir jo atnaujinti nebuvo prašoma. Ieškovė pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą pripažinti, kad šio procesinio termino atnaujinimo klausimas jau yra išspręstas pirmosios instancijos teisme, o priešingu atveju prašė atnaujinti terminą ir atskirąjį skundą priimti. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas atskirąjį skundą savo rezoliucija priėmė (CPK 310 straipsnis) ir jį persiuntė nagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teismui, vadinasi, rezoliucija faktiškai atnaujino ir praleistą terminą (CPK 78 straipsnio 5 dalis). Įstatymų leidėjas nėra nustatęs reikalavimo motyvuoti rezoliucijas, nenustato pareigos motyvuoti ir priimto procesinio sprendimo dėl termino atnaujinimo, taip pat nenurodo ir tokio atlikto teismo procesinio veiksmo apskundimo galimybės (CPK 78 straipsnio 6 dalis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pakartotinai spręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į kitas reikšmingas aplinkybes: atsakovas Bankas neginčija fakto, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga, ir pats dėl to yra prašęs pratęsti jam terminą atsiliepimui į atskirąjį skundą pateikti, tokį jo prašymą teismas patenkino; todėl situacija, kai ieškovei vien dėl formalių aplinkybių (t. y. dėl nežymiai praleisto termino atskirajam skundui paduoti, skunde atskirai neaptarus praleisto termino priežasties), nenustačius jos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, būtų apribota galimybė apskųsti jai nepalankią teismo nutartį, kuria jos ieškinys yra paliktas nenagrinėtas ir taip užkirstas kelias tolesnei šios bylos eigai, būtų nesuderinama su CPK įtvirtintais pamatiniais civilinio proceso tikslais bei principais, protingu teisės normų aiškinimu ir kartu reikštų itin formalų teisingumo vykdymą (CPK 2 straipsnis, 3 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Teisėjų kolegija reikšmingesne vertybe pripažino teisingumo vykdymą, o ne proceso operatyvumo principo formalų laikymąsi, pažymėjo, kad tokia situacija galėtų sudaryti prielaidas kilti nepateisinamai jurisdikcijos vakuumo situacijai, kai tiek Lietuva, tiek Šveicarija atsisakytų nagrinėti ginčą kaip neteismingą tos valstybės teismui. Taip pat tokiam teisėjų kolegijos vertinimui turėjo reikšmės aplinkybė, kad, nepaisant ieškovės išreikštos valios siųsti procesinius dokumentus jai atstovaujantiems advokatams (CPK 118 straipsnio 1 dalis), skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis buvo siunčiama ne jiems, o bankroto administratorei, taigi ieškovė turėjo dar mažiau laiko atskirajam skundui parengti.

14. Kolegija pažymėjo, kad Lugano konvencijos nuostatos iš esmės klausimus reglamentuoja analogiškai kaip ir reglamentas „Briuselis I“, todėl, aiškinant ir taikant Lugano konvencijos nuostatas, taip pat remiamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas reglamentas „Briuselis I bis“, „Briuselis I“ ar 1968 m. Briuselio konvencija.

15. Kolegija sprendė, kad nagrinėjamas ginčas nepatenka į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį. Susitarimas dėl teismingumo turi atitikti nuspėjamumo ir teisinio apibrėžtumo kriterijus. ESTT praktikoje pažymėta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurių kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurių kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas. Šiuo reikalavimu siekiama, kad šalis netikėtai nesužinotų, jog visi ginčai, kurių gali kilti dėl jos santykių su kontrahentu ir kurie susiję su kitais santykiais nei tie, dėl kurių sutarta pasirinkti teismą, priskirti nagrinėti konkrečiam teismui (ESTT 1992 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Powell Duffryn plc prieš Wolfgang Petereit, C 214/89, 31 p.; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA prieš Akzo Nobel NV ir kt., C 352/13, 68 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčas byloje yra kilęs ir reikalavimai joje yra grindžiami ne sutartinės atsakomybės pagrindu, bet prašoma deliktinės atsakomybės taikymo atsakovams, tiesiogiai to nesiejant su turėta ieškovės banko sąskaitos sutartimi atsakovo banke. ESTT yra ne kartą atkreipęs dėmesį į tai, kad sąvoka „civilinės teisės pažeidimas, deliktas ar kvazideliktas“ kaip ir sąvoka „byla dėl sutarties“ turi būti aiškinama autonomiškai. Sąvoka „bylos dėl teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto“ taikoma visiems ieškiniams, kuriais siekiama nustatyti atsakovo atsakomybę ir kurie nėra susiję su prievole, kurią viena sutarties šalis laisvai prisiėmė kitos šalies atžvilgiu (ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje Fonderie Officine Meccaniche Tacconi SpA prieš Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS), C-334/00, 21–23 p.). Ieškovė šiuo atveju nesirėmė jokiu sutartinės prievolės pažeidimu, ieškinyje nurodžiusi, kad jos prašoma kompensuoti žala padaryta vykdant schemą, kuri nesusijusi su jos atsakovo banke atidaryta sąskaita Nr. 1981. Ieškovės nurodomas jos teisių pažeidimas ir žalos jai padarymas siejamas su atsakovų atliktų veiksmų visuma, o ne su konkrečiu, su nurodyta sutartimi susijusiu, epizodu. Taigi ir išvada, kad ginčas kilo dėl santykių, sietinų su šia sutartimi, negalima. Atsakovo Banko argumentus, kad pagal Šveicarijos teisę sutartiniai santykiai tarp bankų ir klientų apima plataus pobūdžio pareigą saugoti kitą šalį nuo nuostolių, kolegija laikė teisiškai nereikšmingais. Kita vertus, sprendžiant dėl bankų sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos galiojimo ir nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui, atsižvelgtina ir į tokią aplinkybę, kad kiekvieną kartą susitarimai dėl jurisdikcijos pagal atsakovo banke susiklosčiusią praktiką buvo sudaromi atskirai. Pavyzdžiui, atskiros išlygos dėl jurisdikcijos nustatytos atsakovo Banko bendrojoje įkeitimo ir perleidimo sutartyse su ieškovės akcininkais. Šalims susitarime dėl jurisdikcijos aiškiai neįtvirtinus, kad jis apima ir kuriuos nors kitus ginčus, kurie nesusiję su sąskaitos sutartimi, nėra teisinio pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai dėl išimtinės Šveicarijos teismo jurisdikcijos pagal minėtą susitarimą. Kitose sutartyse įtvirtintos išlygos dėl jurisdikcijos pagal sutarties uždarumo principą ieškovės ir kitų atsakovų neįpareigoja.

16. Nors pirmosios instancijos teismas nutarė dėl taikytino pagal sutartį išimtinio teismingumo, kitų atsakovų (fizinių asmenų) padėties ar sąlygų jiems taikyti bankų susitarimą neaptarė, jiems pareikštų reikalavimų išskyrimo klausimo nesvarstė net ir konstatavęs, kad reikalavimai jiems grindžiami skirtingomis nei bankui ir tarpusavyje nesusijusiomis aplinkybėmis, dėl to Lugano konvencijoje įtvirtinta atsakovų daugeto taisyklė nepriimtina.

17. Teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovė negalėjo numatyti, kad toks ginčas galėtų patekti į jos su atsakovu Banku sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo apimtį. Todėl negalima konstatuoti, kad šis ginčas kilo dėl sutartinių ar su jais susijusių santykių, atitinkamai jam šalių susitarimas dėl jurisdikcijos netaikytinas.

18. Ieškovė jai kilusią žalą grindžia ne viena, o keliomis aplinkybėmis (aplinkybių grupėmis), kurios visos daugiau ar mažiau prisidėjo prie žalos kilimo. Dalis atsakovų veiksmų gali būti vertinami kaip padaryti Šveicarijoje, kiti – kaip atlikti Lietuvoje, dalis įvyko dar ir kitose valstybėse. Ieškovė nenurodė, kurie veiksmai turėjo lemiamą reikšmę žalos kilimui arba kada galutinai buvo nuspręsta įgyvendinti schemą dėl turto nusavinimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, dabartinėje nagrinėjamos bylos stadijoje nėra faktinio ir teisinio pagrindo žalą nulėmusių įvykių vieta laikyti kurią nors vieną iš paminėtų valstybių. Todėl yra tikslinga įvertinti kitą kriterijų, kuriuo remiantis būtų galima susieti nagrinėjamą ginčą su Lietuvos teismais, t. y. vietą, kurioje atsirado žala.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju egzistuoja ypatingos bylos aplinkybės, kurios pagrindžia jurisdikcijos suteikimą ieškovės buveinės vietos teismui. Ieškovė žalą sieja ne vien ir ne tiek su savo praradimais, netekus vertybinių popierių ir lėšų, bet ir su nemokumo atsiradimu (esminiu padidėjimu), kuris gali būti vertinamas kaip ieškovei ir jos kreditoriams padaryta žala. Tokio pobūdžio žala pagrįstai gali būti laikoma kilusia Lietuvoje, nes ji yra nukreipta ne vien į turtinio pobūdžio vertybės pažeidimą, pasireiškusį konkretaus turto netekimu, bet ir į kitokio pobūdžio vertybių – bankų sistemos stabilumo ir patikimumo – pažeidimus. Pasitvirtinus ieškovės nurodomoms aplinkybėms, kad atsakovas Bankas teikdavo melagingus patvirtinimo raštus, skirtus ieškovės auditoriams Lietuvoje, vertintina, jog atsakovas Bankas galėjo numatyti ir tikėtis, kad dėl to patirtos žalos atlyginimo ieškinys jam gali būti pareikštas būtent Lietuvoje. Kaip matyti iš ieškinio, ieškovė sieks įrodinėti ir tokią aplinkybę, kad atsakovų sumanymas buvo skirtas nepastebimam ieškovės darbuotojams, auditoriams ar prižiūrinčioms institucijoms ieškovės turto perėmimui, apeinant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamą ginčą taip pat glaudžiai susieja su Lietuvos Respublikos teismais.

20. Taip pat jurisdikcijos priskyrimą Lietuvos teismams pagrindžia ir gero teisingumo administravimo bei veiksmingo proceso organizavimo tikslai. Būtent Lietuvoje atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriame vertinami ieškovės akcininkų, atsakovų N. S. bei R. B. veiksmai, susiję, be kita ko, ir su neteisėtu vertybinių popierių perleidimu, pasisavinant ieškovės turtą. Šie atsakovai, galintys duoti paaiškinimus dėl ieškinyje nurodomų operacijų atlikimo, gyvena Lietuvoje. Aplinkybės, sietinos su ieškovės nemokumo situacija, taip pat lengviau galės būti nustatytos bylą nagrinėjant Lietuvos teismuose. Ir priešingai, nėra įtikinamų priežasčių, kodėl bylą nagrinėjant Šveicarijos teismuose įrodymų rinkimas būtų lengvesnis ar dėl kitų priežasčių tarp nagrinėjamo ginčo ir Šveicarijos teismų egzistuotų glaudesnis ryšys.

21. Kolegija padarė išvadą, kad Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies pagrindu nagrinėjamas ginčas priskirtinas Lietuvos teismams, nes būtent Lietuvos teismų teritorijoje materializavosi ieškovės įrodinėjama žala.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien galimas poreikis taikyti skirtingas teisės normas, nustatant atsakovų civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, savaime negali paneigti šių reikalavimų sąsajumo ir nagrinėjimo vienoje byloje poreikio. Deliktinės atsakomybės taikymo ypatumai savaime netrukdo taikyti Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies, nes atsakovai galėjo numatyti, kad yra rizika, jog jiems bus pareikšti ieškiniai šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje bent vienas jų turi nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę). Ieškovė atsakovų deliktinę atsakomybę pagrindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Priešinga pirmosios instancijos teismo išvada stokoja pagrįstumo, nes didžioji dalis ieškovės nurodomų operacijų buvo atsakovų veiksmų bendras rezultatas, atsakovų veiksmai buvo derinami bendrų susitikimų metu, elektroniniais laiškais ir pan. Tokios aplinkybės svarbą yra akcentavęs ir ESTT, savo praktikoje išaiškinęs, kad nustatant nesuderinamų sprendimų riziką, jei šie reikalavimai būtų nagrinėjami atskirai, gali būti reikšminga tai, ar atsakovai veikė savarankiškai arba ne (2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo byloje Eva-Maria Painer prieš Standard VerlagsGmbH ir kt., C-145/10, 83 p.). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tuo atveju, jeigu ieškovės reikalavimai atsakovams būtų nagrinėjami skyrium, neabejotinai atsiranda nesuderinamų sprendimų priėmimo rizika, nes atskirų atsakovų veiksmų teisėtumas toje pačioje faktinėje situacijoje skirtinguose teismo procesuose galėtų būti įvertintas teisiškai skirtingai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kuri taip pat pagrindžia Lietuvos teismų jurisdikciją nagrinėti byloje kilusį ginčą.

23. Kolegija pažymėjo, kad ieškovė savo prašymo pripažinti visą be išimties bylos medžiagą nevieša jokiais svariais argumentais iš esmės nepagrindė ir saugotinos informacijos neindividualizavo. Atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai asmenų atžvilgiu, kolegijos vertinimu, yra aiškiai nepakankama argumentacija, pripažįstant visą civilinės bylos medžiagą nevieša. Teismas taip pat nenurodė, kuri konkrečiai šalių pateiktuose dokumentuose informacija yra komercinė ir (ar) banko paslaptis. Todėl tokia teismo nutartis negali būti laikoma pakankamai motyvuota ir pagrįsta. Bylos medžiagos išviešinimo klausimas išspręstinas pirmosios instancijos teisme, kuriame bus tęsiamas bylos nagrinėjimas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu atsakovas prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį, kuria tenkintas atsakovo Banko prašymas palikti nenagrinėtą ieškinį atsakovui Bankui kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams; priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimą iš BAB „Snoras“ administravimo išlaidų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Apeliacinis teismas pažeidė Lugano konvencijos 23 straipsnį, netaikydamas teismo vietos pasirinkimo išlygos, dėl kurios šalys susitarė, nors susitarimas yra aiškiai suformuluotas ir turi akivaizdų ryšį tarp šio ginčo ir šalių tarpusavio teisinių (bankinių) santykių. Pagal nusistovėjusią ir neginčijamą ESTT praktiką ir teisės doktriną susitarimas dėl jurisdikcijos laikomas galiojančiu ir teisiškai šalims privalomu, jeigu: a) šalys dėl to susitaria, b) susitarimas sudarytas raštu ir c) susitarime nurodytas konkretus teisinis santykis. Apeliacinis teismas nepagrįstai apribojo Lugano konvencijos 23 straipsnio taikymo sritį tik sutartiniams ginčams. Pateikdamas tokią išvadą, teismas prieštarauja: i) aiškiai Lugano konvencijos 23 straipsnio nuostatos formuluotei, kad jurisdikcijos susitarimas apima bet kokius ginčus, kylančius „dėl konkrečių teisinių santykių“; ii) ESTT jurisprudencijai ir iii) vienareikšmei įvairių ES valstybių narių teismų praktikai, o ypač – Šveicarijos teismų praktikai, turint mintyje, kad Šveicarijos materialioji teisė taikytina aiškinant jurisdikcijos susitarimo turinį. Pirma, nors ieškinio reikalavimų teisinis pagrindas šioje byloje niekada nebuvo svarstytas, apeliacinis teismas savo iniciatyva ėmėsi jį vertinti ir konstatavo, jog reikalavimai atsakovui Bankui yra deliktinės kilmės. Antra, nenurodęs jokių konkrečių motyvų apeliacinis teismas konstatavo, kad nėra jokių sąsajų tarp ieškinio reikalavimų ir sąskaitos Nr. 1981.

24.2. Apeliacinis teismas laikėsi pozicijos, kad iš principo deliktu grindžiami ieškinio reikalavimai nepatenka į jurisdikcijos susitarimo taikymo apimtį. Greta susitarimo dėl jurisdikcijos formuluotės ir šalių tikrųjų ketinimų vertinimo turi būti analizuojamas ir susitarimo tikslas, pagrįsti šalių lūkesčiai bei tarptautiniai standartai. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje pripažįstama prezumpcija, kad jurisdikcijos susitarimai taip pat apima ir deliktinius ginčus, nebent šalys būtų aiškiai susitarusios kitaip. Susitarimo dėl jurisdikcijos formuluotė neapriboja jo taikymo tik iš sutarties kylantiems ieškinio reikalavimams – šiuo atveju ieškinio reikalavimų teisinis pobūdis yra nereikšmingas. Šiame ginče nagrinėjamo susitarimo dėl jurisdikcijos formuluotė yra aiški ir nedviprasmiška: ji aiškiai įtvirtina „visus teisinius santykius“, kurie sieja šalis. Šią taisyklę, kad susitarimas dėl jurisdikcijos taip pat taikomas ir deliktiniams, o ne vien sutartiniams ginčams – su sąlyga, kad ginčas kilo dėl konkretaus teisinio santykio, – yra patvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kai yra siekiama nustatyti, ar ginčas patenka į susitarimo dėl jurisdikcijos apimtį, taikomas teismų praktikoje pripažintas testas, kurį šiuo atveju apeliacinis teismas ignoravo: teismas turi sau atsakyti, ar egzistuoja ryšys arba funkcinis ryšys tarp tariamo delikto ir sutarties. Taigi lemiamą reikšmę turi tik tai, ar tie patys faktai, kuriais remiasi ieškovas, taip pat būtų vertinami ar naudojami ieškovui įrodinėjant savo reikalavimus sutartiniame ginče.

24.3. Ieškinio reikalavimai yra pakankamai glaudžiai susiję su sąskaita Nr. 1981. Ieškinio reikalavimai yra pagrįsti vieninteliu argumentu, kad atsakovas Bankas pažeidė rūpestingumo standartą, atlikdamas lėšų pervedimą iš ieškovės sąskaitų į ieškovės akcininkų asmenines ir jų įmonių sąskaitas. Apeliacinis teismas neišsamiai ir klaidingai apibendrino bylos faktus, be to, tai darė visiškai šališkai, vienpusiškai palaikydamas išskirtinai ieškovės poziciją. Remiantis ieškovės išdėstytais faktais, tik esant abiem sąlygoms, t. y. jei atsakovas Bankas: i) būtų žinojęs apie sąskaitą Nr. 1981 ir ii) būtų turėjęs SWIFT patvirtinimų informaciją, jis neva būtų turėjęs nustatyti ieškinyje dėstomą tariamą sukčiavimo schemą. Taigi visi reikalavimai, kuriuos šiuo metu ieškovė gali reikšti atsakovui Bankui, yra tiesiogiai susiję ir kyla iš sutarties dėl sąskaitos Nr. 1981, kurioje yra susitarimas dėl jurisdikcijos, užkertantis kelią Lietuvos teismų jurisdikcijai. Kaip ieškovė teigia, ji savo finansiniuose dokumentuose buvo apskaičiusi apie 290 mln. Eur (tai sudaro beveik visą šiame ginče nurodytos atlygintinos žalos dydį) kaip turtą, laikomą sąskaitoje Nr. 1981, taigi ieškinys yra paremtas faktu, jog ieškovė turėjo ir iki šiol turi sąskaitą Nr. 1981. Nė į vieną iš šių svarbių faktinių aplinkybių apeliacinis teismas neatsižvelgė ir jų nenagrinėjo.

24.4. Apeliacinis teismas pažeidė ir nukrypo nuo Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo taisyklių. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, laikoma tik ta vieta, kurioje atsirado tiesioginė, pirminė žala. Ieškovės lėšos (kurios neva buvo neteisėtai pasisavintos) į Banko sąskaitas Šveicarijoje buvo pervestos iš ieškovės sąskaitų, esančių pas trečiuosius asmenis, t. y. iš Vokietijos ir Austrijos bankų. Remiantis nusistovėjusia ESTT Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo praktika, vieta, kurioje atsirado tiesioginė žala, yra ne Lietuva, o šių sąskaitų buvimo vieta. Teismas akivaizdžiai ignoravo suformuotą ir aiškią ESTT, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktiką. Skundžiama nutartis prieštarauja Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos tikslams, būtent jurisdikcijos klausimų teisiniam tikrumui ir numatomumui visoje Europoje. Pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų vietą, kurioje patirti netiesioginiai finansiniai nuostoliai arba kurioje egzistuoja kiti veiksniai, susiję su forum conveniens (patogus (tinkamas) teismas) doktrina. Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalis netaikoma, kai šalys yra sudariusios susitarimą dėl jurisdikcijos. Apeliacinis teismas visiškai pagrįstai atsisakė įvardyti, kurioje vietoje įvyko žalą sukėlęs įvykis, nes, teismo nuomone, menamais atsakovo Banko veiksmais žalą sukėlę įvykiai įvyko ne Lietuvoje. Pagal ESTT formuojamą praktiką vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala. Ieškovė teigia, kad žala jai buvo padaryta tuo momentu, kai lėšos buvo pervestos į ieškovės akcininkų sąskaitas Šveicarijoje. Taigi menama žala tiesiogiai kilo Šveicarijoje. Be to, jeigu būtų manoma, kad žala buvo padaryta už Šveicarijos ribų, tokia vieta būtų Austrija arba Vokietija, kur lėšos buvo laikomos iki tol, kol buvo atlikti atitinkami pavedimai, tačiau tikrai ne Lietuva.

24.5. „Ieškovo nemokumo padidėjimas“ yra netiesioginių finansinių pasekmių apibrėžimas. Nustatant vietą, kurioje buvo padaryta žala pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, neturi būti atsižvelgiama į tokias netiesiogines pasekmes, atsiradusias nukentėjusio asmens finansų centre. Atsakovui Bankui yra nesuprantama, kaip apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje priėjo prie absoliučiai priešingos išvados, visiškai prieštaraujančios ESTT East-West United Bank bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Argumentai, kuriuos pateikė apeliacinis teismas, siekdamas pateisinti nukrypimą nuo bylos East-West United Bank, yra susiję su vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, tačiau ne su ta vieta, kurioje atsirado (pirminė) žala, ir dėl šios priežasties yra atmestini. Pažymėtina, kad net pati ieškovė atsisakė šio argumento ir toliau nebeįrodinėjo, kad žalą sukėlęs įvykis įvyko Lietuvoje. Todėl apeliacinis teismas privalėjo vadovautis bylos East-West United Bank precedentu, kuris buvo suformuotas taikant Lugano konvenciją ir ankstesnę ESTT praktiką.

24.6. Apeliacinio teismo paaiškinimas dėl tariamai ypatingų aplinkybių, neva leidžiančių nukrypti nuo bendros taisyklės, kad grynai ekonominių ar finansinių nuostolių patyrimo vieta negali būti laikoma vieta, kurioje atsirado žala, remiasi neteisingu ESTT bylos Universal Music International Holding BV v. Michael Tetreault Schilling et al. supratimu. Priežastis, dėl kurios vieta, kurioje buvo „Universal Music Group“ banko sąskaita, iš kurios buvo padarytas pavedimas už akcijas, ESTT nebuvo laikoma vieta, kurioje buvo padaryta žala, buvo ta, kad iki to laiko žala jau buvo pasireiškusi (atsiradusi), taigi pirmiau nurodytos bylos situacija akivaizdžiai skiriasi nuo šioje byloje nagrinėjamo atvejo.

24.7. Vadovaujantis skundžiamoje nutartyje pateiktais išaiškinimais Lugano konvencijos nuostatos apskritai netektų prasmės: jeigu būtų laikoma, kad vieta, kurioje atsirado žala, yra vieta, kurioje yra registruota tariamai nukentėjusios šalies buveinė, tai jurisdikcija visuomet būtų nustatoma tik pareiškėjo gyvenamojoje vietoje, o būtent tam Lugano konvencija ir siekia užkirsti kelią.

24.8. Politiniai arba forum conveniens argumentai nėra tinkami jurisdikcijai pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatas pagrįsti, neleistini pagal ESTT praktiką ir teisės doktriną. Tiek reglamentas „Briuselis I“, tiek Lugano konvencija draudžia susitariančiosios valstybės teismui atsisakyti arba prisiimti ginčo jurisdikciją, remiantis forum conveniens arba forum non conveniens (nepatogus (netinkamas) teismas) doktrinomis.

24.9. Apeliacinis teismas pažeidė Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškinio reikalavimai atsakovui Bankui ir kitiems dviem atsakovams grindžiami skirtingais teisiniais pagrindais, jiems taikytini skirtingi teisės aktai, jie grindžiami skirtingais faktais. Esant tokioms aplinkybėms Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos negali būti taikomos, nes nekyla nesuderinamų sprendimų rizika. Siekiant, kad reikalavimai skirtingiems atsakovams būtų nagrinėjami toje pačioje byloje, tarp ieškinio reikalavimų turi egzistuoti toks glaudus ryšys, pagrįstas tais pačiais faktais ir teisiniais pagrindais, kad būtų tikslinga visus reikalavimus nagrinėti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos. Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalis taip pat negali būti taikoma šioje byloje, nes šalys yra sudariusios jurisdikcijos susitarimą.

24.10. ESTT byloje Painer v. Standard išaiškino, kad Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama siaurai, o jos taikymas turi būti itin ribotas, kadangi ši nuostata yra išimtis iš pagrindinės jurisdikcijos taisyklės, t. y. kad bylos turi būti keliamos tos valstybės teismuose, kurioje asmuo turi nuolatinę buveinę (nuolat gyvena). Vadovaujantis ESTT pateiktais išaiškinimais, jeigu du ieškiniai yra vertinami: i) pagal skirtingus teisės aktus, ii) kurie nebuvo suvienodinti ES mastu, tai laikoma aiškiu požymiu ar net įrodymu, kad skirtingų teismų priimti sprendimai nebus tarpusavyje nesuderinami. Būtent tokia situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose pripažįsta, kad ieškinio reikalavimai atsakovui Bankui, N. S. ir R. B. yra grindžiami visiškai skirtingais teisiniais pagrindais: ginčai tarp ieškovės ir kitų dviejų atsakovų (jo buvusių darbuotojų) yra paremti darbo teise, reikalavimai jiems yra grindžiami Lietuvos teise. Atsakovui Bankui metami kaltinimai yra susiję su tuo, kad jis netinkamai nustatė faktinį lėšų naudos gavėją (angl. beneficial owner) ir pažeidė bendrą rūpestingumo pareigą. Taigi tai visiškai skirtingi kaltinimai, be to, tokie pažeidimai, jei ir būtų buvę padaryti (nors nebuvo), būtų buvę padaryti Šveicarijoje.

24.11. Apeliacinio teismo argumentas, kad Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma nepaisant skirtingiems atsakovams taikomų skirtingų teisinių pagrindų, nes „atsakovai galėjo numatyti, kad yra rizika, jog jiems bus pareikšti ieškiniai šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurioje bent vienas jų turi nuolatinę gyvenamąją vietą (buveinę)“, nėra paremtas nei teisine logika, nei doktrina.

24.12. Solidarioji atsakomybė yra rezultatas, kylantis situacijoje, kai pareikšti reikalavimai skirtingiems asmenims, tačiau ji pati savaime nesukuria jokio ryšio tarp skirtingų ieškinio reikalavimų ir negali būti naudojama kaip pagrindas, kuriuo remiantis nustatoma jurisdikcija.

24.13. Pagal nusistovėjusią jurisprudenciją ir teisės doktriną, Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taisyklė negali būti taikoma tokiu būdu, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus, vien dėl to, jog vienam iš jų byla nebūtų iškelta jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme. Tokiais atvejais automatiškai konstatuojama, kad glaudaus ryšio nėra. Šį principą yra patvirtinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje pateikiama taisyklė neturi būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti ieškinį keliems atsakovams turint vienintelį tikslą – dirbtinai sukurti pageidaujamą bylos teismingumą Lietuvos teismams.

24.14. Ieškovė piktnaudžiauja Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taisykle, į šį procesą nepagrįstai įtraukusi R. B. ir N. S. vien tik tam, kad atsakovui Bankui pareikštiems ieškinio reikalavimams būtų sukurta Lietuvos teismų jurisdikcija.

24.15. Skundžiamoje nutartyje apeliacinis teismas nė vieno iš šių atsakovo Banko nurodomų aspektų nenagrinėjo, taip pažeisdamas ir atsakovo Banko teisę būti išklausytam.

24.16. Apeliacinis teismas šiurkščiai pažeidė CPK 315 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 335 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismo rezoliucija („priimti“) aiškintina kaip praleisto atskirojo skundo pateikimo termino atnaujinimas. Pirmosios instancijos teismas, rezoliucija priimdamas atskirąjį skundą, akivaizdžiai net nesuvokė to fakto, kad ieškovė praleido terminą atskirajam skundui pateikti. Kaip rodo teismų praktika, teismai griežtai laikosi CPK 315 straipsnio 5 dalyje ir 338 straipsnyje nustatytos taisyklės dėl nedelsiant nutraukiamo proceso. Teismai yra ne kartą konstatavę, kad procesiniai terminai yra nustatomi siekiant proceso efektyvumo ir koncentracijos ir kad nustatytų terminų šalys privalo laikytis. CPK aiškiai reglamentuoja, kad praleisto termino atnaujinimo klausimas (CPK 78 straipsnis) ir atskirojo skundo priėmimo klausimas (CPK 334–335 straipsniai) yra sprendžiami atskirai. Rezoliucija buvo išspręstas tik atskirojo skundo priėmimo klausimas, ja nebuvo ir negalėjo būti sprendžiamas termino atnaujinimo klausimas. Nėra jokių požymių, kad teismas siekė pasinaudoti jam CPK 78 straipsnio 1 dalyje suteikiama teise atnaujinti praleistą terminą savo iniciatyva, o ir atskirojo skundo turinys papildomai nerodo, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Apeliacinio teismo pozicija, pagal kurią visais atvejais pirmosios instancijos teismui priėmus skundą tuo pačiu veiksmu (skundo priėmimu) yra neva išsprendžiamas ir termino atnaujinimo klausimas, nepaliktų absoliučiai jokios galimybės realiai taikyti CPK 307 straipsnio 2 dalį, 315 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 5 dalį. Skundžiamoje nutartyje apeliacinis teismas remiasi savo praktika, kuri tariamai pagrindžia išvadą, kad, jei pirmosios instancijos teismas išsprendžia klausimą dėl skundo priėmimo, tai jis išsprendžia ir klausimą dėl pasibaigusio termino atnaujinimo. Vis dėlto šioje teismo praktikoje visiškai nepaisoma CPK 315 straipsnio nuostatų ir sumenkinama ar net paneigiama procesinių terminų laikymosi svarba, be to, bylų aplinkybės yra reikšmingai skirtingos.

24.17. Apeliacinis teismas laikėsi klaidingos pozicijos, kad kartelė dėl svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti nėra aukštesnė tuo atveju, kai praleidusiai terminą šaliai atstovauja profesionalūs teisininkai, ir taip pažeidė CPK 78 straipsnio 5 dalies, 290 straipsnio 5 dalies, 307 straipsnio 2 dalies, 317 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisininkų aplaidumas ir negebėjimas tinkamai organizuoti savo darbo negali būti laikoma priežastimi (tuo labiau svarbia), dėl kurios būtų galima prašyti atnaujinti praleistą terminą. Nė viena ieškovės nurodyta aplinkybė negali būti laikoma svarbia priežastimi atnaujinti pasibaigusį terminą, nes visos jos tiesiogiai parodo ieškovės atstovų (net 5 advokatų iš dviejų pirmaujančių advokatų kontorų ir patyrusio bankroto administratoriaus) nerūpestingumą ir aplaidų darbą. Tokiomis aplinkybėmis tinkamai taikant CPK normas bei kitų Europos šalių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką turėtų būti daroma išvada, kad apdairi ir bona fide (sąžininga) šalis (tokia kaip atsakovas Bankas) neturėtų būti baudžiama už kitos šalies atstovų nerūpestingumą ir kad ieškovė gali reikšti atgręžtinius reikalavimus savo advokatams ir administratoriui, kurie nesugebėjo tinkamai organizuoti darbo, teisingai taikyti CPK nuostatų ir, jei to reikėjo, paprašyti pratęsti terminą. Apeliacinis teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes.

24.18. Sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, pagal įstatymą nėra reikšminga, kiek laiko terminas buvo praleistas, Lietuvos teismai yra patvirtinę, kad faktas, jog terminas buvo praleistas tik keliomis dienomis, nėra laikytinas svarbia priežastimi atnaujinti terminą. Teismai laikosi pozicijos, jog tuo atveju, jeigu būtų priimami pavėluotai teikiami procesiniai dokumentai, netgi vėluojant tik keliomis dienomis, terminai (kaip institutas) iš esmės netektų prasmės. Teismai yra atsisakę priimti procesinius dokumentus, kuriuos buvo vėluojama pateikti tik vieną ar kelias dienas. Skundžiamoje nutartyje teismas nukrypo nuo savo paties suformuotos praktikos be jokių rimtų argumentų.

24.19. Neteisingai apskaičiuotas terminas ar nesugebėjimas organizuoti savo darbo taip, kad būtų laikomasi terminų, visada laikytina aplaidumu. Ieškovės pasiteisinimai iš esmės leidžia daryti vieną iš dviejų išvadų: arba (i) ieškovė ir jos advokatai nebuvo rūpestingi ir praleido terminą dėl savo aplaidumo, arba (ii) žinodami, kad terminas yra praleistas, jie specialiai suklaidino teismą, pateikdami klaidingą informaciją (kad terminas nėra praleistas). Antruoju atveju advokatai būtų tiesiogiai pažeidę Tarptautinės advokatų asociacijos patvirtinto Tarptautinio etikos kodekso 6 straipsnį. Tokia situacija nepalieka galimybės egzistuoti kitoms svarbioms aplinkybėms, kurios galėtų pateisinti termino atnaujinimą, todėl apeliacinis procesas turėjo būti nutrauktas.

24.20. Apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje pabrėžia, kad byla yra didelės apimties, o apeliacinio proceso nutraukimas galėtų būti laikoma kliūtimi ieškovei pasinaudoti teise būti išklausytai. Nei remiantis įstatymais, nei kasacinio teismo praktika, bylos medžiagos apimties negalima laikyti svarbia priežastimi, pateisinančia termino atnaujinimą, ir tai yra logiška išvada. Taip pat nereikšmingi ir skundžiamos nutarties argumentai dėl teismo dokumentų įteikimo. Apeliacinio proceso nutraukimas dėl imperatyviųjų CPK nuostatų pažeidimo nėra teisės būti išklausytam pažeidimas. Teise būti išklausytam reikia pasinaudoti per įstatymuose nurodytą laiko tarpą (ir ieškovė pati neginčija, kad įstatymai bei juose nurodytos procesinės taisyklės būtų pažeidusios jos teisę būti išklausytai).

24.21. Jei atskirojo skundo pateikimo terminas būtų atnaujintas be jokių svarbių priežasčių, ieškovės interesams būtų be pagrindo suteiktas prioritetas atsakovo Banko interesų atžvilgiu, ir toks situacijos sprendimas prieštarautų šalių lygybės, rungimosi bei kitiems pagrindiniams civilinio proceso principams.

24.22. Ieškovė, atstovaujama 5 advokatų iš 2 pirmaujančių advokatų kontorų ir bankroto administratoriaus, negali būti pripažįstama silpnesniąja šalimi, kuri neva neturi žinių ir pakankamos kompetencijos dalyvauti civiliniame procese be teismo pagalbos. Iš tiesų šiuo atveju yra priešingai: ieškovė veikia savo buveinės jurisdikcijoje (Lietuvoje), ji turėjo pakankamai laiko pasirengti bylai, nepatiria jokių nepatogumų dėl procesinių dokumentų vertimo ir užsienio teisės taikymo bei turi labiausiai patyrusius ir įvairiapusę patirtį turinčius advokatus, atstovaujančius jos interesams.

24.23. Apeliacinis teismas pažeidė CPK 176, 177, 185, 263 ir 331 straipsnius bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes teismo išvados selektyviai ir vienpusiškai grindžiamos vien tik ieškovės teiginiais, motyvuojamoje dalyje net nepaminint pagrindinių atsakovo Banko argumentų dėl Lugano konvencijos 23 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies taikymo, todėl nėra aišku, ar jie apskritai buvo išnagrinėti. Apeliacinis teismas klaidingai interpretavo ESTT praktiką ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kuriose įtvirtintas abiejų šalių argumentų tinkamo tyrimo standartas jurisdikciniuose ginčuose. Apeliacinio teismo išvados turėtų būti paremtos esminių abiejų šalių, o ne tik ieškovo pateiktų argumentų analize; teismas turi pareigą motyvuoti, kodėl atmeta šalių pateiktus pagrindinius argumentus, taip pat teismas privalo išvadas daryti tik remdamasis pakankamai pagrįstomis aplinkybėmis.

24.24. Turi būti kreipiamasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Žemesnės instancijos teismams pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat ir šiame kasaciniame skunde atsakovas Bankas pagrindė, kad pagal teisės doktriną ir teismų praktiką Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimų atsakovui Bankui. Apeliacinio teismo pateikti išaiškinimai ne tik prieštarauja Lugano konvencijoje įtvirtintiems principams ir taisyklėms, bet ir pateikia naujus Lugano konvencijos aiškinimo būdus. Tai pasakytina apie apeliacinės instancijos teismo pateiktą poziciją dėl Lugano konvencijos 23 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies bei 6 straipsnio 1 dalies. Sprendimas dėl tokio naujo Lugano konvencijos aiškinimo tinkamumo yra išskirtinai ESTT prerogatyva. Taigi, jei kasacinis teismas nuspręstų vadovautis apeliacinio teismo pateiktais išaiškinimais, jis turėtų perduoti klausimą ESTT prejudiciniam sprendimui priimti, kad ES būtų užtikrintas vienodas Lugano konvencijos aiškinimas ir taikymas.

25. Atsakovas N. S. prisideda prie kasacinio skundo.

26. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

26.1. Skundžiama nutartimi pagrįstai konstatuota, kad nagrinėjamam ginčui netaikomas ieškovės ir atsakovo Banko sutartyje dėl sąskaitos Nr. 1981 nustatytas susitarimas dėl jurisdikcijos, nes šios sąskaitos atidarymo dokumentuose šalys susitarė tik dėl iš sutartinių teisinių santykių kylančių ginčų, konkrečiai – dėl ginčų, kylančių iš su sąskaita Nr. 1981 susijusių teisinių santykių, jurisdikcijos. Lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant šalių susitarimo nuostatas, darytina išvada, kad susitarimas dėl taikytinos teisės taikomas tokiems teisiniams santykiams, kurie tiesiogiai susiję su sąskaitos turėtojo sąskaita atsakovo Banke, o susitarimas dėl jurisdikcijos atitinkamai taikomas tokiems teismo procesams, kuriuose nagrinėjami ginčai dėl sąskaitos turėtojo sąskaitos atsakovo Banke.

26.2. Remiantis ESTT praktika, toks susitarimas gali būti taikomas tik konkretiems teisiniams santykiams, dėl kurių jis ir sudarytas, ir negali būti aiškinamas plečiamai. Ieškovė reikalavimus atlyginti žalą grindžia ne atsakovų sutartinių pareigų pažeidimu, bet jų deliktine atsakomybe. Prezumpcija, kad jurisdikcijos susitarimai apima ir deliktinius ginčus, nebent šalys būtų susitarusios kitaip, neegzistuoja. Aptariamas sutarties dėl Sąskaitos Nr. 1981 nuostatas dėl jurisdikcijos pasiūlė ir parengė atsakovas Bankas, todėl šios nuostatos turi būti aiškinamos atsakovo Banko nenaudai: atsakovas Bankas, pageidaudamas, jog susitarimas dėl jurisdikcijos apimtų ne tik su sąskaita Nr. 1981 susijusius sutartinius teisinius santykius, bet ir kitus santykius, pvz., kylančius iš delikto, turėjo juos įtraukti į susitarimą.

26.3. Kilęs ginčas nėra susijęs su sutartimi dėl sąskaitos Nr. 1918. Žalą sukėlę atsakovų veiksmai buvo atliekami ir buvo susiję tik su trečiųjų asmenų sąskaitomis. Ieškovė niekada nebuvo nė vienos iš šių sutarčių, sudarytų tarp atsakovo Banko ir trečiųjų asmenų, šalis, todėl žalą sukėlę veiksmai negali būti vertinami kaip atsakovo Banko sutartinių įsipareigojimų ieškovei pažeidimas. Pats atsakovas Bankas dėjo visas pastangas, kad neteisėta schema, kurią vykdant ieškovei padaryta žala, būtų kaip įmanoma labiau atskirta nuo sutarties dėl sąskaitos Nr. 1981 ir jos pagrindu susiformavusių santykių. Atsakovas Bankas klaidina teismą teigdamas, kad neva ieškovė savo akcininkų sąskaitose laikomas lėšas apskaitė kaip laikomas sąskaitoje Nr. 1981, tačiau iš bylos dokumentų akivaizdu, kad toks teiginys yra visiškai nepagrįstas. Į ieškovės apskaitą įtraukiamuose SWIFT pavedimuose ir atsakovo Banko parengtuose patvirtinimuose būdavo nurodomi ieškovės akcininkų sąskaitų numeriai, tačiau klaidingai sudaromas įspūdis, kad šios dvi sąskaitos neva priklauso ieškovei. Ne tik jokie ieškovei žalą sukėlę veiksmai, kurie nurodomi ieškinyje, nebuvo atlikti sąskaitoje Nr. 1981, tačiau jiems atlikti ir žalai padaryti sąskaitos Nr. 1981 egzistavimas nebuvo reikalingas.

26.4. Susitarimas dėl teismingumo įtvirtintas konkrečius teisinius santykius ir jų ribas nustatančiame dokumente, todėl teigti, kad toks susitarimas taikomas ne tik šiems teisiniams santykiams, bet absoliučiai visiems dviejų asmenų tarpusavio santykiams, nepriklausomai nuo tokių santykių pobūdžio ir atsiradimo pagrindo, yra nelogiška bei prieštarauja ESTT praktikai ir Lugano konvencijai. Priešingas aiškinimas galėtų lemti tokias absurdiškas situacijas, kai sąskaitos atidarymo sutartyje esantis susitarimas dėl jurisdikcijos būtų taikomas ir, pavyzdžiui, ginčui tarp tų pačių subjektų dėl jų sudarytos visiškai nesusijusios patalpų nuomos sutarties arba ginčui dėl tų pačių subjektų dėl žalos, padarytos sužalojus sveikatą, kai sąskaitos turėtojas buvo sužeistas banko, kuriame turi sąskaitą, patalpose. ESTT pabrėžia, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurių kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurių kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas.

26.5. Ginčas teismingas Lietuvos teismui pagal Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, t. y. pagal vietą, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir atsirado žalingi padariniai. Nors skundžiamoje nutartyje teismas nurodė kitaip, tačiau, ieškovės vertinimu, nagrinėjamoje ginčo stadijoje yra visos sąlygos konstatuoti, kad žalą sukėlęs įvykis – atsakovų neteisėtas susitarimas pasisavinti ieškovės turtą – buvo inicijuotas ir koordinuotas iš Lietuvos, todėl žalos padarymo vieta yra Lietuva. Atsakovų neteisėtų veiksmų žalingi padariniai taip pat atsirado Lietuvoje. Atsakovas Bankas, nevykdydamas savo teisinių pareigų ir nesilaikydamas bendrojo pobūdžio rūpestingumo pareigos, kai toks pareigų nevykdymas galėjo paliesti ir kitose valstybėse įsikūrusius asmenis, turėjo numatyti, kad šie asmenys, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra tose valstybėse, dėl tokių neteisėtus veiksmus (neveikimą) atlikusio subjekto kaltės gali patirti žalos ir dėl jos atlyginimo priteisimo kreiptis būtent ten, kur žalą patyrė.

26.6. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis būtent Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos taisyklės teleologiniu aiškinimu, o ne forum conveniens doktrina, kaip nepagrįstai teigia atsakovas Bankas, pažymėjo, jog jurisdikcijos priskyrimą Lietuvos teismams pagrindžia ir gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo tikslai. Be to, konkrečiai kaip neteisėtų veiksmų epizodą vertinant tikrovės neatitinkančius patvirtinimus apie ieškovės turtą, reikia pripažinti, kad jei ne šie patvirtinimai, labai tikėtina, kad ieškovė nebūtų priėmusi indėlių ir išdavusi indėlių sertifikatų už 250 mln. Eur sumą, o visi jos įsipareigojimai nebūtų padidėję 324 379 080 Eur suma. Tai liudija apie neteisėtų veiksmų žalingų pasekmių tiesioginį ryšį su Lietuva.

26.7. Priešingai atsakovo Banko teiginiams, bylai esminiai įrodymai yra Lietuvoje, tai patvirtina ir su ieškiniu pateikti priedai. Atsakovas Bankas, teigdamas, kad neva bylai svarbūs įrodymai yra Šveicarijoje, nenurodo, kokie, jo nuomone, tai galėtų būti įrodymai.

26.8. Ginčas teismingas Lietuvos teismui pagal Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 6 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal atsakovų N. S. ir R. B. gyvenamąją vietą, esant atsakovų daugetui. Žala ieškovei buvo padaryta bendrais neteisėtais atsakovų veiksmais, reiškiami reikalavimai atsakovams solidariai atlyginti padarytą žalą yra glaudžiai susiję ir turi būti nagrinėjami kartu, taip siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo. Reikalavimai visiems trims atsakovams yra grindžiami visiškai tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tuo pačiu teisiniu pagrindu – atsakovų padarytu generaliniu deliktu. Priešingai atsakovo Banko kasaciniame skunde nurodomiems argumentams, pažymėtina, jog nėra būtinybės, kad sutaptų nagrinėjamų reikalavimų teisiniai pagrindai, ką patvirtino ir paties atsakovo Banko pasitelktas profesorius F. Dasseris (F. Dasser). Net ir tuo atveju, jei byla būtų nagrinėjama Šveicarijoje, kaip to pageidauja atsakovas Bankas, kaip atsakovai į bylą neabejotinai būtų traukiami ir R. B. bei N. S.. Nėra aišku, kuo atsakovas Bankas grindžia N. S. ir R. B. negalėjimą sumokėti ieškinio sumos, nepagrįstai traktuoja, kad jiems turi būti taikoma darbo teisė, nes šie asmenys atliko neteisėtus (galimai nusikalstamus) veiksmus ir veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus), todėl jų prievolė atlyginti žalą kyla iš delikto.

26.9. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad atskirojo skundo padavimo terminas buvo atnaujintas pirmosios instancijos teismui atskirąjį skundą priėmus teisėjos rezoliucija. Skundžiamoje nutartyje taip pat įvertinta aplinkybių visuma. Skundžiamoje nutartyje reikšminga termino atnaujinimo priežastimi buvo pripažinta ne techninė klaida, o aplinkybių visetas: bylos sudėtingumas, kitos šalies turėtas ilgesnis terminas savo pozicijai pareikšti, sąžiningas šalies naudojimasis savo procesinėmis teisėmis, procesinių dokumentų įteikimas šaliai nesilaikant proceso teisės normų (ne atstovams, o pačiai šaliai), siekis išvengti jurisdikcijos vakuumo situacijos ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

26.10. Skundžiama nutartis yra tinkamai motyvuota, teismas pasisakė dėl abiejų šalių argumentų ir teiktų įrodymų. Atsakovas Bankas teigia, kad, neva nepakankamai motyvuodamas skundžiamą nutartį, teismas pažeidė Žmogaus teisių konvenciją, tačiau pabrėžtina, kad EŽTT yra pasisakęs, jog pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą ar tuo labiau šalies pateiktą subjektyvų aplinkybių vertinimą.

26.11. Atsakovo Banko naujai pateiktos teisinės išvados, parengtos profesorių F. Dasserio ir D. Czernicho (D. Czernich), neturėtų būti priimtos ir vertinamos kasaciniame procese (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teikiamos naujos teisinės išvados, kuriose, be kita ko, pasisakoma ir dėl užsienio teisės turinio, t. y. dėl fakto klausimo, nebuvo nagrinėtos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose.

26.12. Atsakovo Banko klausimai, kuriais prašoma kreiptis prejudicinio sprendimo, yra formuluojami ydingai, iškraipant faktinę situaciją ir įtraukiant atsakovo Banko subjektyvius pamąstymus ir hipotetinius svarstymus, todėl, ieškovės nuomone, šiais klausimais kreiptis į ESTT nėra jokio pagrindo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

27. Atsakovas Bankas prašė šioje byloje skirti žodinį nagrinėjimą, argumentuodamas tuo, kad ieškovė atsiliepime į kasacinį skundą iškraipė faktus, pateikė naujų argumentų, kurie iki šiol nebuvo nagrinėti procese, taip pat pateikė naujų dokumentų ir procesinių prašymų, todėl atsakovui Bankui turėtų būti sudaryta galimybė pasisakyti dėl jų; be to, žodinis bylos nagrinėjimas yra reikalingas koncentruotam bylai reikšmingų argumentų tyrimui bei būtų naudingas rengiant klausimus ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

28. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią vilkinti procesą, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018, 33 punktas).

29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose kasaciniam teismui suformulavo savo pozicijas pakankamai aiškiai, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir atsakovo Banko prašymas netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų ir naujų įrodymų

30. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis bylos medžiaga (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

31. Atsakovas Bankas kasaciniam teismui kartu su kasaciniu skundu pateikė profesorių F. Dasserio ir D. Czernicho teisinių išvadų patvirtintus nuorašus su vertimu į lietuvių kalbą. Ieškovė prie atsiliepimo į kasacinį skundą pridėjo 2018 m. balandžio 30 d. Ženevos (Šveicarija) pirmosios instancijos baudžiamųjų bylų teismo sprendimą, priimtą dėl buvusio atsakovo Banko darbuotojo. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, atsisako priimti ir vertinti šiuos šalių pateiktus dokumentus.

Dėl ginčo jurisdikcijai nustatyti taikytinų teisės normų

32. Byloje yra kilęs teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą klausimas, pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo solidariai trims atsakovams. Kilęs ginčas turi užsienio elementą, kadangi atsakovo Banko buveinė yra Šveicarijoje, atitinkamai atsakovų fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

33. Pagal nacionalinį teisinį reguliavimą Lietuvos teismui užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia reikia išspręsti jurisdikcijos klausimą, t. y. teismas ex officio (savo iniciatyva) turėtų patikrinti, ar jis turi kompetenciją priimti ieškinį ir nagrinėti bylą (CPK 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, Europos Sąjungos teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.

34. Visus jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių (išskyrus Daniją) ir Europos laisvosios prekybos asociacijos (toliau – ELPA) narių – Norvegijos Karalystės, Islandijos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos, bei Danijos Karalystės reglamentuoja 2007 m. spalio 30 d. Lugano konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo, pakeitusi iki tol galiojusią 1988 m. Lugano konvenciją. Ši konvencija Šveicarijai įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.

35. Lugano konvencija galioja Lietuvai kaip Europos Sąjungos valstybei narei, todėl teismai, nustatydami konkrečios valstybės (Šveicarijos ar Lietuvos) teismų jurisdikciją nagrinėjamoje civilinėje byloje, privalo vadovautis šioje konvencijoje įtvirtintomis taisyklėmis.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lugano konvencija iš esmės išplečiamas 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis I“) ir jį pakeitusiame 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas „Briuselis I bis“) nustatytų principų taikymas ELPA narėms.

37. Lugano konvencijos struktūra pagrįsta reglamento „Briuselis I“ principais, joje atkartojama dauguma šio reglamento nuostatų. Vadovaujantis antruoju Lugano konvencijos protokolu, susitariančiosios šalys įsipareigojo vadovautis ir Teisingumo Teismo jurisprudencija bei doktrina, suformuota aiškinant reglamentą „Briuselis I“ (šiuo metu – reglamentas „Briuselis I bis“). Taigi, aiškinant ir taikant Lugano konvencijos nuostatas turi būti remiamasi ESTT sprendimais, priimtais bylose, kuriose buvo aiškinamas ir taikomas reglamentas „Briuselis I“ („Briuselis I bis“) tiek, kiek šių teisės aktų nuostatas galima laikyti lygiavertėmis.

38. Nuostatos dėl sutartinio teismingumo (jurisdikcijos prorogacijos), įtvirtintos Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje bei reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalyje, savo esme yra identiškos, t. y. jos šalių susitarimui spręsti kilusius arba galinčius kilti ginčus dėl konkrečių teisinių santykių pasirinktos valstybės teisme suteikia išimtinės jurisdikcijos galią.

39. Reikalavimų, kylančių iš deliktų, teismingumą reglamentuojančios Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies ir reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 dalies nuostatos taip pat yra identiškos. Jose įtvirtinta, kad bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto, be atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos teismo, taip pat yra kompetentingi ir vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismai.

40. Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta jurisdikcijų koncentracijos taisyklė esant atsakovų daugetui, kai keliems atsakovams pareiškiami susiję reikalavimai, savo turiniu atitinka reglamento „Briuselis I bis“ 8 straipsnio 1 dalį.

41. Nagrinėjamoje byloje keliami Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo klausimai, nustatant kilusio ginčo teismingumą. Atsižvelgdama į savo turiniu identišką pirmiau aptartą reguliavimą teisėjų kolegija šioje nutartyje skundžiamų nutarčių pagrįstumą vertins atitinkamų Lugano konvencijos nuostatų kontekste, kartu, aiškindama atitinkamas konvencijos nuostatas, remsis aktualia ESTT praktika.

42. ESTT yra išaiškinęs, kad teismui, į kurį kreiptasi, turi būti suteikta galimybė spręsti jurisdikcijos klausimą jo neįpareigojant nagrinėti bylą iš esmės (žr. ESTT 1997 m. liepos 3 d. sprendimo Benincasa C‑269/95, EU:C:1997:337, 27 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju teismo atliekamas vertinimas apsiriboja sąsajų su teismo vietos valstybe nustatymu, šiuo tikslu vertinamas skundžiamų žemesnės instancijos teismų nutarčių pagrįstumas ir teisėtumas, ieškinyje reiškiamų reikalavimų pagrįstumo (materialusis) klausimas nesprendžiamas.

Dėl šalių susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo apimties (Lugano konvencijos 23 straipsnis)

43. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, nustatyta Lugano konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje. Išskyrus nuostatas dėl išimtinės jurisdikcijos pagal Lugano konvencijos 22 straipsnį, kurios nagrinėjamos bylos atveju nėra taikomos, nuo bendrosios jurisdikcijos taisyklės gali būti nukrypstama specialiosios jurisdikcijos atvejais.

44. Specialioji jurisdikcija skirstoma į jurisdikciją remiantis įstatymu ir jurisdikciją pagal susitarimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartinei jurisdikcijai teikiama pirmenybė jurisdikcijos pagal įstatymą atžvilgiu. Todėl nagrinėjamoje byloje visų pirma turi būti patikrinta, ar yra galiojantis susitarimas dėl jurisdikcijos. Jei toks susitarimas yra sudarytas, jurisdikciją turi šiame susitarime nustatytas teismas. Tais atvejais, kai susitarimo dėl jurisdikcijos nėra arba jis negalioja, turi būti nustatytas įstatymo pagrindas jurisdikcijai (specialioji jurisdikcija pagal Lugano konvencijos 5 straipsnį).

45. Kaip minėta šios nutarties 38 punkte, susitarimus dėl tarptautinės jurisdikcijos nustato Lugano konvencijos 23 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, yra susitarusios, kad šios konvencijos privalančios laikytis valstybės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip.

46. Kad galiotų pagal Lugano konvenciją susitarimas dėl teismo vietos, jis privalo būti sudarytas arba raštu, arba žodžiu ir patvirtintas raštu, arba tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką, arba tarptautinės prekybos ar komercijos srityje – praktiką, apie kurią šalys žinojo arba turėjo žinoti (Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalis, taip pat žr. ESTT 2016 m. liepos 7 d. sprendimo byloje H?szig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 35 punktą).

47. Toks šalių susitarimas, jeigu jis atitinka jam keliamus formos reikalavimus ir nėra niekinis turinio galiojimo atžvilgiu, yra privalomas ne tik pačioms šalims, bet ir valstybės, kuri yra Lugano konvencijos susitariančioji šalis, teismui (teismams), kurio jurisdikciją nagrinėti ginčus yra pasirinkusios šalys.

48. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškovės vardu atsakovo Banke buvo atidaryta sąskaita Nr. 1981. Prie sąskaitos atidarymo dokumentų buvo pridėtas dokumentas, pavadintas „Bendrovės sprendimas ir parašų pavyzdžių forma juridiniams asmenims“, į jo sąlygas buvo įtraukta nuostata dėl teismo vietos pasirinkimo, pagal kurią išimtinę jurisdikciją spręsti visus ginčus turi Šveicarijos (Ženevos) teismai.

49. Išlygoje dėl taikytinos teisės ir jurisdikcijos, nustatyta, kad: „Visiems teisiniams santykiams tarp sąskaitos turėtojo [ieškovės] ir Banko [atsakovo] taikoma ir jie turi būti aiškinami vadovaujantis Šveicarijos įstatymais. Banko pagrindinė buveinė Ženevoje yra vieta, kurioje vykdoma veikla, vieta, kurioje yra vykdomas sąskaitos turėtojų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba įregistruota buveinė yra už Šveicarijos ribų, skolų išieškojimas, ir visų teismo procesų jurisdikcijos vieta.“

50. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad tik teismas, į kurį kreiptasi, gali ir turi vertinti sąlygos dėl jurisdikcijos, kuria remiamasi, galiojimą ir jos taikymo sritį (ESTT 1992 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Powell Duffryn, C‑214/89, EU:C:1992:115, 37 punktas).

51. Remiantis ESTT praktika, teismas, į kurį kreiptasi, turi pareigą in limine litis (proceso pradžioje) išnagrinėti, ar šalys iš tiesų susitarė dėl jurisdikciją suteikiančios nuostatos (šis susitarimas turi būti aiškus ir tikslus), nes nustatytais formos reikalavimais šiuo aspektu siekiama užtikrinti, kad susitarimas būtų iš tikrųjų nustatytas (žr. ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo byloje Leventis ir Vafeias, C‑436/16, EU:C:2017:497, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Kitaip tariant, susitarimo buvimą galima nustatyti pagal faktą, kad įvykdyti Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai.

52. Nagrinėjamoje byloje šalių sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos formos prasme atitinka pirmiau nurodytus Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus bei Teisingumo Teismo praktikoje suformuotus kriterijus (susitarimas dėl teismingumo yra rašytinis, jo turinys yra aiškus ir tikslus, šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 7 d. sprendimo byloje H?szig, C‑222/15, EU:C:2016:525, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau atsakovas Bankas ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl jo ir ieškovės sudaryto susitarimo dėl teismo vietos pasirinkimo taikymo apimties. Byloje sprendžiamas klausimas, ar ieškovės pareikšti reikalavimai patenka į nuostatos dėl teismo vietos pasirinkimo apimtį. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismai turėjo pareigą nustatyti, ar išlyga dėl jurisdikcijos apima ieškovės reiškiamą reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad greta minėtų formos reikalavimų Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas dėl jurisdikciją nustatančios sąlygos turinio, t. y. kad susitarimas turi apimti ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių.

54. Dėl šio kriterijaus Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad susitarimas dėl jurisdikcijos gali būti susijęs tik su ginčais, kurie kilo arba gali kilti dėl konkrečių teisinių santykių, ir tai apriboja susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį tik ginčais, kurie kilo iš teisinio santykio, dėl kurio šis susitarimas buvo sudarytas. Minėtu reikalavimu siekiama, kad šalis netikėtai nesužinotų, jog visi ginčai, kurių gali kilti dėl jos santykių su kontrahentu ir kurie susiję su kitais santykiais nei tie, dėl kurių sutarta pasirinkti teismą, priskirti nagrinėti konkrečiam teismui (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo byloje Powell Duffryn, C‑214/89, EU:C:1992:115, 31 punktą).

55. Taigi susitarimas dėl jurisdikcijos apima visus su sutartimi susijusius ginčus, kylančius tarp susitarimo šalių ir susijusius su konkrečiu šalis siejančiu teisiniu santykiu. Ryšio tarp sąlygos, kuria remiamasi, ir apibrėžto teisinio santykio reikalavimas būtinas tam, kad būtų užtikrinta galimybė nustatyti jurisdikciją.

56. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių susitarimas dėl teismo vietos pasirinkimo taikomas tiek ginčams, kylantiems iš sutarties, tiek ginčams, kylantiems iš delikto, susijusio su sutartimi. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, sprendė, kad nagrinėjamos bylos atveju situacija, susijusi su sutartiniu teismingumu, nesusiklostė, nes nagrinėjamas ginčas nepatenka į ieškovės ir atsakovo Banko sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį, kadangi reikalavimai reiškiami deliktinės, o ne sutartinės atsakomybės pagrindu.

57. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šalių sudarytas susitarimas dėl teismo vietos pasirinkimo grindžiamas šalių valios autonomijos pasirinkti teismą (teismus), kuriam jos ketina perduoti nagrinėti savo ginčus, pripažinimu. Jurisdikcijos apimtis esant susitarimui dėl teismo vietos pasirinkimo priklauso nuo šalių valios ir yra jų susitarimo reikalas. Todėl, kaip kasaciniame skunde nurodo atsakovas Bankas, tokio susitarimo apimtis pirmiausia turi būti nustatoma nagrinėjant tikruosius šalių ketinimus, kurie išreikšti susitarimo tekste (formuluotėje).

58. Iš susitarimo dėl teismo vietos pasirinkimo formuluotės matyti, kad sudarydamos šį susitarimą šalys susitarė dėl išimtinės atsakovo Banko buveinės Ženevoje (Šveicarija) teismų jurisdikcijos, ši sąlyga apima visus teisinius santykius tarp atsakovo Banko ir ieškovės ir yra susijusi su visais teismo procesais. Šalių sudarytame susitarime dėl jurisdikcijos nėra nustatyta jokių išimčių (nenurodyta, jog ši nuostata taikoma išimtinai sutartiniams ar išimtinai tik deliktiniams santykiams).

59. Ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo atsakovui Bankui grindžia bendrosios atsakomybės taisykle pagal CK 6.263 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog reikalavimai dėl žalos atlyginimo savo esme yra deliktinio pobūdžio, a priori (iš anksto) nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tokie ginčai nepatenka į susitarimo dėl jurisdikcijos taikymo sritį.

60. Pritartina kasacinio skundo argumentams, kad, atsižvelgiant į šalių sudaryto susitarimo dėl jurisdikcijos plačią apimtį, neribojamą tik sutartiniais ginčais, kuriame nustatyta, kad jis taikomas visiems teisiniams santykiams, toks susitarimas bus taikomas tarp šalių kilusiems ginčams nepriklausomai nuo jų teisinio pobūdžio ar teisinio pagrindo, jei ieškinys yra susijęs su atitinkama sutartimi. Todėl, priešingai nei sprendė apeliacinės instancijos teismas, negalima atmesti galimybės, kad bendro pobūdžio susitarimas, kuriame nurodyta, jog jis taikomas visiems teisiniams santykiams, apima ginčus dėl žalos atlyginimo, kai šie ginčai, atsižvelgiant į reikalavimo dėl žalos atlyginimo pobūdį, yra susiję su sutartiniais santykiais.

61. Siekiant nustatyti, ar konkretus ginčas patenka į susitarimo dėl jurisdikcijos apimtį, būtina įvertinti, ar egzistuoja ryšys tarp delikto ir sutarties. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad jei ieškovo pareikšto ieškinio dalyką sudaro reikalavimas atlyginti žalą, kurios priežastimi galima protingai laikyti teisių ir pareigų pagal pagrindinės bylos šalis siejančią sutartį pažeidimą, ir dėl to, kad būtų išnagrinėtas ieškinys, būtina į ją atsižvelgti, tokie ieškiniai yra susiję su „byla dėl sutarties“ (ESTT 2014 m. kovo 13 d. sprendimo byloje Brogsitter, C-548/12, ECLI:EU:C:2014:148, 26, 27 punktai).

62. Teismų nustatyta, kad atsakovas Bankas ir ieškovė buvo saistomi sutartinių santykių. Ginčo dėl to byloje nėra. Nors ieškovė reiškia reikalavimą dėl deliktinės atsakomybės taikymo atsakovams, tiesiogiai to nesiedama su savo turėta banko sąskaitos sutartimi atsakovo Banke, teisėjų kolegijos vertinimu, šalių ginčas kilo dėl žalos, susijusios su tarp šalių susiklosčiusiais bankininkystės teisiniais santykiais.

63. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė žalos atsiradimą iš esmės siejo su keliais, jos vertinimu, neteisėtų veiksmų epizodais: pirma, ieškovės turtas, nesant tam teisinio pagrindo, buvo pervestas į jos buvusių akcininkų ir vadovų asmenines sąskaitas, antra, vėliau šis turtas įkeistas užtikrinant šių asmenų asmeninių prievolių atsakovui Bankui įvykdymą, ir, trečia, šiems asmenims negrąžinus jiems suteiktų paskolų, ieškovės turtas neteisėtai realizuotas. Tačiau, remdamasis aplinkybe, jog minėtoms operacijoms (vadinamoji antroji schema) atlikti ieškovės atsakovo banke atidaryta sąskaita Nr. 1981 nebuvo naudojama, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje ginčas kyla išimtinai iš deliktinių santykių, nesusijusių su sutartimi, todėl susitarimas dėl jurisdikcijos, nurodytas sąskaitos Nr. 1981 atidarymo dokumentuose, netaikomas. Teisėjų kolegija su minėta apeliacinės instancijos teismo išvada nesutinka.

64. Nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingomis pripažintinos atsakovo Banko nurodomos aplinkybės, kad jo rūpestingumo pareigos pažeidimas ieškovės atžvilgiu apskritai negalėtų egzistuoti, jei ieškovės ir atsakovo Banko nesietų sutartiniai santykiai, susiklostę bankininkystės paslaugų srityje. Ieškovės ieškinio reikalavimai iš esmės yra pagrįsti argumentu, kad atsakovas Bankas pažeidė rūpestingumo standartą, atlikdamas lėšų pervedimą į ieškovės akcininkų asmenines ir jų įmonių sąskaitas. Kai iš ieškovės sąskaitų Vokietijos ir Austrijos bankuose buvo atlikti pavedimai į ieškovės akcininkų sąskaitas, esančias atsakovo Banke, ieškovė apskritai žinojo tik apie sąskaitos Nr. 1981 egzistavimą. Taigi, vertinant tuometinę situaciją iš ieškovės perspektyvos, lėšų pervedimas, kuris, kaip pati ieškovė teigė, jai sukėlė žalos, buvo susijęs su sąskaita Nr. 1981 ir ieškovės bei atsakovo Banko tarpusavio bankiniais santykiais, nes, nesant jokios šalių sutarties, nebūtų buvę jokio pagrindo pervesti lėšas į sąskaitas atsakovo Banke. Nesant teisinio santykio dėl sąskaitos Nr. 1981 lėšų pasisavinimas nebūtų buvęs įmanomas, nes būtina apgaulės sąlyga turėjo būti ta, kad ieškovė pasisavintas lėšas apskaitė kaip laikomas sąskaitoje Nr. 1981. Jeigu sąskaita nebūtų buvusi atidaryta, ieškovės vadovai ir darbuotojai nebūtų turėję pagrindo melagingai teigti, kad lėšos buvo įskaitytos į atsakovo Banke atidarytą ieškovės sąskaitą.

65. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad sąlyga dėl jurisdikcijos nagrinėjamos bylos atveju apima ieškovės reikalavimą atlyginti žalą, nes ši reikalavimo teisė kyla iš tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių. Dėl šios priežasties ieškovė galėjo numatyti, kad nuostata dėl teismo vietos pasirinkimo bus taikoma ieškovės reiškiamiems reikalavimams atsakovui Bankui dėl žalos atlyginimo.

Dėl vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis (Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalis)

66. Ieškovė savo reikalavimo dėl žalos atlyginimo teismingumą grindė vienu iš specialiosios jurisdikcijos pagrindų – Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybe bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto ieškinį pareikšti vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose, teigdama, kad ieškiniu prašoma priteisti žala atsirado Lietuvos Respublikoje ir padaryta veiksmais, atliktais Lietuvos Respublikoje.

67. Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su civilinės teisės pažeidimais, deliktu arba kvazideliktu susijusiose bylose Lugano konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose.

68. Pagal nusistovėjusią Teisingumo teismo praktiką minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014 m. birželio 5 d. sprendimo byloje Coty Germany, C‑360/12, EU:C:2014:1318, 47 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 73 punktas ir jame nurodyta praktika).

69. Ši taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 40 punktas; 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C‑47/14, EU:C:2015:574, 74 punktas).

70. Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti“ reiškia ir vietą, kurioje žala atsirado, ir vietą, kurioje įvyko šią žalą nulėmęs įvykis, todėl ieškinys atsakovui ieškovo nuožiūra gali būti pareikštas vienos iš šių dviejų vietų teisme (ESTT 2011 m. spalio 25 d. sprendimo byloje eDate Advertising ir kt., C?509/09 ir C?161/10, EU:C:2011:685, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

71. Dėl vietos, kur įvyko įvykis, dėl kurio atsirado žala, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė ir neįrodė, kurie iš atsakovų veiksmų nulėmė žalos atsiradimą arba kada buvo nuspręsta įgyvendinti schemą dėl turto nusavinimo bendrais atsakovų veiksmais. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo žalą nulėmusių įvykių vieta laikyti kurią nors vieną valstybę.

72. Šios išvados nepaneigia ir ESTT praktika, kurioje išsakoma pozicija, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklė bylose dėl delikto ar kvazidelikto nereikšminga, jeigu negalima nustatyti vietos, kurioje tariamai įvyko žalą sukėlęs įvykis, dėl to, kad pažeidimą, kuriuo grindžiamas ieškinys, sudaro veiksmai, atlikti keliose vietose, kuriose dėl jų buvo sutarta ir (arba) jie buvo vykdomi, todėl negalima aiškiai ir tinkamai nustatyti ypač glaudžiai su visa byla susijusio teismo (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA, C‑352/13, ECLI:EU:C:2015:335, 45 punktą, taip pat generalinio advokato išvados minėtoje byloje 52 punktą).

73. Tačiau atsakovas ginčija apeliacinio teismo išvadas dėl vietos, kurioje atsirado žala, nustatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas šį klausimą apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ESTT formuojama praktika, kurioje išaiškinta, kad vieta, kurioje atsirado žala, yra vieta, kur nurodyta žala konkrečiai pasireiškia (ESTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimo byloje Zuid‑Chemie, C‑189/08, EU:C:2009:475, 27 punktas).

74. Formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų bet kokią vietą, kur galėtų būti jaučiamos įvykio, dėl kurio žala jau faktiškai atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės (ESTT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje Marinari, C‑364/93, EU:C:1995:289, 14 punktas).

75. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad minėta formuluotė neapima ieškovo gyvenamosios vietos, kur yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, vien dėl to, kad joje jis patyrė finansinių nuostolių, susidariusių dėl turto dalies praradimo kitoje valstybėje narėje (ESTT 2004 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Kronhofer, C‑168/02, EU:C:2004:364, 21 punktas).

76. Vien finansiniai nuostoliai, kurių atsiranda tiesiogiai ieškovo banko sąskaitoje, savaime negali būti laikomi „reikšminga sąsaja“ pagal Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 3 punktą (atitinkamai – Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalį). Tik tuo atveju, jei kitos ypatingos bylos aplinkybės taip pat prisideda prie jurisdikcijos suteikimo vien finansinių nuostolių atsiradimo vietos teismui, tokia žala galėtų ieškovui pagrįstai leisti pareikšti ieškinį šiame teisme (ESTT 2016 m. birželio 16 d. sprendimo byloje Universal Music International Holding BV, C‑12/15, ECLI:EU:C:2016:449, 38, 39 punktai).

77. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, remdamasis nurodytais Teisingumo Teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog žala materializavosi Lietuvoje, jurisdikcijos suteikimą Lietuvos teismams grįsdamas ypatingų bylos aplinkybių egzistavimu.

78. Pagal ESTT formuojamą praktiką vieta, kurioje buvo padaryta žala, nėra ta vieta, kurioje ieškovas gyvena arba kuri yra pagrindinė jo turto buvimo vieta, jeigu ten jis patyrė vien tik finansinę žalą, kurios priežastis buvo turto praradimas, patirtas kitoje šalyje. Vieta, kurioje buvo padaryta žala, yra tik ta vieta, kurioje buvo padaryta pirminė, tiesioginė žala. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškovė neteko galimybės disponuoti lėšomis ir jų nuosavybės tuomet, kai lėšos buvo pervestos iš ieškovės sąskaitų Vokietijoje ir Austrijoje ir buvo įskaitytos į trečiųjų asmenų sąskaitas, užuot būtų buvusios įskaitytos į sąskaitą Nr. 1981.

79. Teisėjų kolegija pritaria kasacinio skundo argumentams, kad vieta, kurioje lėšos buvo įskaitytos į trečiųjų asmenų sąskaitas Šveicarijoje, yra vieta, kurioje atsirado tiesioginė žala. Atitinkamai nusprendus, kad žala atsirado už Šveicarijos teritorijos ribų, ta vieta būtų Austrija arba Vokietija, t. y. valstybės, iš kurių lėšos buvo pervestos. Taip pat kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad bankų sistemos stabilumas nėra pakankamas pagrindas nukrypti nuo Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų specialiosios jurisdikcijos taisyklių.

80. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Teisingumo Teismo formuojama praktika, valstybės narės teismo ar teismų jurisdikcija, kurią sutarties šalys patvirtino jurisdikciją suteikiančioje nuostatoje, iš esmės yra išimtinė (ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas byloje El Majdoub, C‑322/14, EU:C:2015:334, 24 punktas).

81. Taigi pagal Lugano konvencijos 23 straipsnio nuostatas tokiu susitarimu dėl jurisdikcijos šalys gali nukrypti ne tik nuo bendrosios jurisdikcijos, nustatomos pagal atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, įtvirtintą Lugano konvencijos 2 straipsnyje, bet ir nuo specialiosios jurisdikcijos, nurodytos šios konvencijos 5–6 straipsniuose (ESTT 1976 m. gruodžio 14 d. sprendimo byloje Estasis Salotti di Colzani Aimo e Gianmario Colzani s.n.c., 24/76, 7 punktas; minėto sprendimo byloje Cartel Damage Claims (CDC) Hydrogen Peroxide SA C‑352/13, 59, 61 punktai).

82. Šioje nutartyje konstatavus, kad šalys sudarė galiojantį susitarimą dėl jurisdikcijos ir juo išimtinę jurisdikciją suteikė Šveicarijos teismams, Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas jurisdikcijos pagrindas yra nebeaktualus. Jį eliminuoja susitarimas dėl jurisdikcijos.

Dėl jurisdikcijų koncentracijos esant atsakovų daugetui (Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalis)

83. Kaip vieną iš pagrindų ieškinį teikti Lietuvos Respublikos teismams ieškovė nurodo aplinkybę, kad byloje yra trys atsakovai – Bankas ir du fiziniai asmenys, todėl, vadovaujantis Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, ginčas teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal dviejų atsakovų gyvenamąją vietą.

84. Pagal Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalį šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui byla taip pat gali būti iškelta: kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų teismuose pagal bet kurio iš jų nuolatinę gyvenamąją vietą, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti visus iš karto, siekiant išvengti atskirų teismo procesų metu priimtų sprendimų nesuderinamumo.

85. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo Banko buveinė yra Šveicarijoje, o atsakovų N. S. ir R. B. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas, ar ieškovo pareikštas reikalavimas atitinka Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punkte įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo reikalavimus.

86. Vadovaujantis ESTT praktika, šia jurisdikcijos taisykle nukrypstama nuo kiekvieno atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos bendros taisyklės, todėl ji turi būti aiškinama siaurai (ESTT 2008 m. gegužės 22 d. sprendimo byloje Glaxosmithkline ir Laboratoires Glaxosmithkline, C‑462/06, EU:C:2008:299, 28 punktą, 2013 m. kovo 7 d. sprendimo byloje Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 74 punktą).

87. Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punkto tikslas yra padėti tinkamai vykdyti teisingumą, maksimaliai sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir išvengti sprendimų, kurie būtų nesuderinami, jei bylos būtų nagrinėjamos atskirai (minėto sprendimo byloje Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 77 punktas).

88. Kaip minėta šios nutarties 81 punkte, sudarydamos susitarimą dėl jurisdikcijos pagal Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę nukrypti ne tik nuo 2 straipsnyje nustatytos bendrosios jurisdikcijos taisyklės, bet ir nuo jo 5 ir 6 straipsniuose nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklių. Todėl teismui, į kurį kreipiamasi, privaloma jurisdikciją nustatanti sąlyga, kuria nukrypstama nuo minėtuose 5 ir 6 straipsniuose įtvirtintos jurisdikcijos ir dėl kurios šalys sutarė pagal minėto 23 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. ESTT 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje CDC Hydrogen Peroxide, C‑352/13, EU:C:2015:335, 59 ir 61 punktus).

89. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovė su atsakovu Banku yra sudariusi prorogacinį susitarimą, jų sutarties sąlyga dėl jurisdikcijos nagrinėjamos bylos atveju apima ieškovės reikalavimus dėl žalos atlyginimo (šios nutarties 65 punktas). Konstatavus prorogacinio susitarimo su vienu iš atsakovų buvimą, šiam atsakovui nagrinėjamoje byloje netaikytina Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė.

90. Šią išvadą patvirtina ir Teisingumo Teismo praktika, kurioje, sprendžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, vienos bendrovės pareikštą kitai bendrovei ir solidariai dviem jos darbuotojams (nagrinėjamos bylos atveju reikalavimas solidariai atlyginti žalą reiškiamas ne atsakovo, o ieškovės darbuotojams), išaiškinta, kad dviejų bendrovių sudarytoje sutartyje įtvirtinta jurisdikciją nustatančia sąlyga negali remtis vienos iš jų darbuotojai, siekdami užginčyti teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame prašoma pripažinti juos solidariai atsakingais už tariamai deliktinę atsakomybę sukeliančius veiksmus, kurių jie ėmėsi vykdydami savo funkcijas. Atitinkamai, remiantis susitarimo sąlyga, įtvirtinančia prorogacinį susitarimą dėl jurisdikcijos, ieškinys, kiek tai susiję su bendrove atsakove, nacionalinio teismo buvo atmestas, tačiau buvo išnagrinėta jo dalis, susijusi su tos bendrovės darbuotojais (žr. ESTT 2017 m. birželio 28 d. sprendimo Leventis ir Vafias, C‑436/16, EU:C:2017:497, 22 ir 43 punktus).

91. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendė dėl taikytino pagal sutartį išimtinio teismingumo, kitų atsakovų, fizinių asmenų, padėties ar sąlygų jiems taikyti ieškovės ir atsakovo Banko susitarimą neaptarė, jiems pareikštų reikalavimų išskyrimo klausimo nesvarstė net ir konstatavęs, kad Lugano konvencijoje įtvirtinta atsakovų daugeto taisyklė netaikytina.

92. Nors Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punkte įtvirtinta sąlyga aiškiai nenumato būtinybės atskirai nustatyti, kad reikalavimas pareikštas tik siekiant pašalinti jį iš ieškinį nagrinėti kompetentingo teismo jurisdikcijos (minėto sprendimo Freeport 51 punktas; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13, ECLI:EU:C:2015:335, 28 punktas), pagal nuosekliai formuojamą ESTT praktiką 6 straipsnio 1 punkte nustatyta taisyklė neturėtų būti taikoma taip, kad leistų ieškovui pateikti reikalavimą, nukreiptą prieš kelis atsakovus vien dėl to, kad vienam ar keliems iš jų byla nebūtų iškelta buveinės vietos teisme, siekiant nukonkuruoti atsakovo buveinės vietos teismų jurisdikciją (žr., pvz., ESTT sprendimo byloje CDC Hydrogen Peroxide 27 punktą; sprendimo Reisch Montage 32 punktą; sprendimo byloje Painer 78 punktą). Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, pateikdama reikalavimą dėl žalos ne tik atsakovui Bankui, bet ir kitiems dviem fiziniams asmenims, siekia dirbtinai sukurti pageidaujamą bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams.

93. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra tenkinamos Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 punkte nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pripažinus išimtinę Šveicarijos teismų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus atsakovui Bankui, ieškinio reikalavimai atsakovams Bankui bei N. S. ir R. B. išskirtini.

Dėl procesinės bylos baigties

94. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, kasacinis teismas sprendžia, kad yra pagrindas pripažinti išimtinę Šveicarijos teismų jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimus atsakovui Bankui. Ieškinio reikalavimai atsakovams Bankui bei N. S. ir R. B. išskiriami. Reikalavimai atsakovui Bankui, remiantis tarp ieškovės ir atsakovo Banko sudarytu susitarimu dėl jurisdikcijos teismingi Šveicarijos teismams. Atitinkamai jurisdikcija nagrinėti reikalavimus atsakovams – fiziniams asmenims–nustatoma pagal bendrąjį atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) principą, taigi iškelta byla turi būti nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose.

95. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina – naikintina pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškinio dalis atsakovams N. S. ir R. B. palikta nenagrinėta, ir ši bylos dalis grąžintina toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui; kita pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškinio dalis atsakovui Bankui palikta nenagrinėta ir šiam atsakovui iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl prašymo kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo

96. Atsakovas Bankas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, kelia klausimus dėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies, 6 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies aiškinimo bei taikymo.

97. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 267 straipsnio 1 dalimi, ESTT priima prejudicinius sprendimus dėl Sutarčių aiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas kreipiasi į Teisingumo Teismą (SESV 267 straipsnio 3 dalis).

98. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnio 3 dalį nėra absoliuti, taikomos jos išimtys. SESV 267 straipsnio 3 dalis pagal nusistovėjusią ESTT praktiką turi būti aiškinama taip, kad tokie teismai gali, spręsdami Europos Sąjungos teisės klausimą, nesilaikyti pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo tik tuo atveju, jei jie konstatavo, kad iškeltas klausimas nėra svarbus bylai, kad dėl nagrinėjamos ES teisės nuostatos Teismas jau pateikė savo išaiškinimą arba kad tinkamas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad dėl to negali kilti jokių pagrįstų abejonių (žr., pvz., ESTT 2005 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Intermodal Transports C‑495/03, ECLI:EU:C:2005:552, 33, 45 punktus). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (lot. ex officio) (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Cilfit, C-283/81, 9 punktas).

99. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad Teisingumo Teismo praktika dėl Lugano konvencijos 5 straipsnio 3 dalies (kuri savo esme atitinka reglamento „Briuselis I bis“ 7 straipsnio 2 dalį) bei Lugano konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (kuri savo esme atitinka reglamento „Briuselis I bis“ 8 straipsnio 1 dalį) yra pakankamai gausi ir nusistovėjusi, Teisingumo Teismas (tiesiogiai ar netiesiogiai) jau yra pasisakęs kasaciniame skunde keliamų prejudicinių klausimų aspektu. Dėl Lugano konvencijos 23 straipsnio 1 dalies (atitinkamai – reglamento „Briuselis I bis“ 25 straipsnio 1 dalies) Teisingumo Teismas dėl jurisdikcijos susitarimo taikymo apimties esant analogiškai faktinei situacijai nėra pasisakęs, tačiau savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kai ieškinio dalyką sudaro reikalavimas atlyginti žalą, pareiga nustatyti, ar šios žalos priežastimi galima protingai laikyti teisių ir pareigų pagal bylos šalis siejančią sutartį pažeidimą, tenka nacionaliniam teismui (žr. minėto sprendimo byloje Brogsitter, C-548/12, 26 punktą). Šiuo išaiškinimu buvo vadovaujamasi vertinant nagrinėjamos bylos aplinkybes.

100. Kadangi tuo atveju, kai, esant ankstesnei Teisingumo Teismo praktikai panašiose bylose, kasaciniam teismui nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo, jis neturi pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, atsakovo Banko prašymas dėl tokio kreipimosi atmestinas.

Dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo

101. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 307 straipsnio 2 dalies, 315 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 5 dalies ir 335 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismo rezoliucija („priimti“) aiškintina kaip praleisto atskirojo skundo pateikimo termino atnaujinimas; be to, nepagrįstai pripažino svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti egzistavimą ir taip pažeidė CPK 78 straipsnio 5 dalies, 290 straipsnio 5 dalies, 307 straipsnio 2 dalies, 317 straipsnio 1 dalies nuostatas.

102. CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai skundžiama teismo nutartis yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CPK 335 straipsnyje įtvirtintas trumpas teismo nutarties apskundimo terminas yra ne tik proceso koncentruotumo principo (CPK 7 straipsnis) išraiška, bet ir reikalavimas byloje dalyvaujantiems asmenims operatyviai įgyvendinti jų teises (šiuo atveju – teisę į apeliaciją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1232/2003). CPK 335 straipsnyje nustatytas septynių dienų terminas atskiriesiems skundams nėra naikinamasis. Taigi šiam terminui pasibaigus savaime neišnyksta asmens procesinė teisė skųsti sau nepalankią teismo nutartį atskiruoju skundu, nes tuo atveju, jeigu CPK 78, 307 straipsniuose nustatyta tvarka praleistas terminas atskirajam skundui paduoti atnaujinamas (CPK 302, 338 straipsniai), nurodyta teisė gali būti įgyvendinama. CPK 78 straipsnio, reglamentuojančio procesinių terminų atnaujinimą, 1 dalyje įtvirtinta teismo teisė atnaujinti praleistą terminą, be kita ko, ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Kai byla su atskiruoju skundu išsiunčiama apeliacinės instancijos teismui ir šis teismas nustato, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, jis gali: 1) savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu iš turimos medžiagos aiškiai matyti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių; 2) pasiūlyti dalyvaujančiam byloje asmeniui pateikti prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo (CPK 307 straipsnio 2 dalis). CPK 315 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad apeliacinis procesas nutraukiamas, jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėja šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti trūkumai, inter alia (be kita ko) – kad skundas paduotas praleidus nustatytą padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

103. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti ne tik tai, ar terminas praleistas nedaug, bet ir pažeidimą lėmusias aplinkybes, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio apskundimo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių – teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka – neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2009). Jeigu terminas praleistas daug, o šalies nurodomos priežastys negali pateisinti tokio ilgo praleidimo laikotarpio, pagrindo atnaujinti terminą nėra, nes termino atnaujinimas tokiomis aplinkybėmis prieštarautų įstatymų leidėjo ketinimui ir normų, reglamentuojančių procesinius terminus, tikslams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2003).

104. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka ir įteikta ieškovės bankroto administratorei UAB „Valnetas“ 2017 m. rugsėjo 29 d., taigi paskutinė nutarties apskundimo diena buvo 2017 m. spalio 6 d. (penktadienis). Ieškovė pateikė atskirąjį skundą 2017 m. spalio 9 d. (pirmadienį), t. y. praleidusi nutarties apskundimo terminą trimis dienomis. Atskirasis skundas pirmosios instancijos teismo 2017 m. spalio 10 d. rezoliucija buvo priimtas. Atsakovas Bankas savo atsiliepime į jį nurodė termino praleidimo aplinkybę ir prašė tuo pagrindu nutraukti apeliacinį procesą. Ieškovė 2017 m. lapkričio 28 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą pripažinti, kad šio procesinio termino atnaujinimo klausimas jau yra išspręstas pirmosios instancijos teisme, o priešingu atveju prašė atnaujinti terminą ir atskirąjį skundą priimti, nurodžiusi, kad nutartis nebuvo įteikta ieškovės atstovams – advokatams, terminas praleistas nežymiai, praleistas dėl techninės klaidos (pažiūrėjus ne į tų metų kalendorių), be to, byla yra sudėtinga ir didelės apimties. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, rezoliucija priimdamas skundą, faktiškai atnaujino ir praleistą terminą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo nutraukti apeliacinį procesą, reikšminga aplinkybe pripažino tai, kad pats atsakovas Bankas prašė pratęsti jam terminą atsiliepimui į atskirąjį skundą pateikti, motyvuodamas tuo, jog nagrinėjama byla yra sudėtinga, be to, nutarties kopija buvo įteikta ieškovės bankroto administratorei, o ne jai atstovaujantiems advokatams (CPK 118 straipsnio 1 dalis).

105. Įvertinusi šią byloje susiklosčiusią procesinę situaciją ir teisės taikymui reikšmingas aplinkybes, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismo išvados dėl pirmosios instancijos teismo rezoliucijos ne visiškai atitinka CPK 290 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. joje aiškiai nenurodyta, kad atnaujintas praleistas terminas, tačiau pirmiau nurodyto pobūdžio procesinis pažeidimas nelaikytinas esminiu, galėjusiu lemti neteisėtos nutarties priėmimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes apeliacinės instancijos teismas atliko ir savarankišką termino atskirajam skundui paduoti praleidimo aplinkybių vertinimą, reikšmingesne vertybe pripažinęs teisingumo vykdymą, o ne formalų proceso operatyvumo principo laikymąsi. Toks apeliacinės instancijos teismo praleisto termino atskirajam skundui paduoti ir jo atnaujinimo pagrindų vertinimas atitinka šios nutarties 102 punkte nurodyto reglamentavimo tikslus ir 103 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką. Papildomai pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog procesinė teisė bylą vesti per atstovą (CPK 51 straipsnis) ir su jos įgyvendinimu susiję procesiniai veiksmai (CPK 118 straipsnis, 133 straipsnio 2 dalis) yra dispozityvumo principo sudėtinė dalis, todėl kai nustatoma, kad dėl netinkamo atstovavimo pažeidžiamas kitas to paties principo elementas – teisė į apeliaciją, gintina pastaroji, užtikrinant dispozityvumo principo veikimą visa apimtimi ir taip garantuojant civilinio proceso tikslų įgyvendinimą (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2007).

Dėl bylos medžiagos neviešumo

106. Vilniaus apygardos teismas, 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartimi palikęs ieškinį nenagrinėtą, nustatė, kad bylos medžiaga yra nevieša, byla nagrinėtina uždaruose teismo posėdžiuose, nes byloje pateikti duomenys nėra laisvai prieinami tretiesiems asmenims, todėl laikytini komercine paslaptimi pagal CK 1.116 straipsnio 1 dalį, taip pat banko paslaptimi pagal Bankų įstatymo 55 straipsnio 1 dalį.

107. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2018 m. kovo 1 d. nutartimi išnagrinėjusi ieškovės atskirąjį skundą, grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir pažymėjo, kad ieškovė savo prašymo pripažinti visą be išimties bylos medžiagą nevieša, joje esančius įrodymus konfidencialia, banko paslaptį sudarančia riboto naudojimo informacija bei tuo pagrindu nukrypti nuo konstitucinio teisės viešumo imperatyvo jokiais svariais argumentais iš esmės nepagrindė ir saugotinos informacijos neindividualizavo. Bylos medžiagos išviešinimo klausimo apeliacinės instancijos teismas nesprendė, perdavė jį išspręsti pirmosios instancijos teismui, kuriame bus tęsiamas bylos nagrinėjimas.

108. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose kasaciniam teismui nurodė, kad bylos medžiagos pripažinti nevieša nėra pagrindo, todėl patikslino savo prašymą, nurodydama tik tam tikrus konkrečius ikiteisminių tyrimų medžiagos dokumentus, kuriuos prašė laikyti nevieša bylos medžiaga. Ieškovė, kaip atsakovo Banko klientė, neprieštarauja, kad byloje esanti banko paslaptį sudaranti informacija būtų prieinama ir byloje nedalyvaujantiems asmenims.

109. Atsakovas Bankas kasaciniam teismui pateikė paaiškinimus, prašydamas pripažinti visą bylos medžiagą nevieša, išskyrus atitinkamai nuasmenintą šią nutartį. Atsakovo Banko prašymas grindžiamas tuo, kad byloje esantis konfidencialios informacijos ir dokumentų (baudžiamųjų bylų ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, finansų rinkos priežiūros institucijos dokumentai, verslo, banko paslaptys, asmenų, kurie nėra šio proceso dalyviai, duomenys) kiekis yra itin didelis, dėl to būtų beveik neįmanoma atskirti tokios informacijos ir likusios bylos medžiagos.

110. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.

111. Kasacinio teismo išaiškinta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64 punktas). Teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskiriems įrodymams nagrinėti arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 68 punktas).

112. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės ir atsakovo Banko pateiktuose paaiškinimuose nurodyta informacija, kuri saugotina kaip ikiteisminių tyrimų medžiaga, byloje nedalyvaujančių asmenų duomenys, sudarantys, be kita ko, ir banko paslaptį, konfidencialūs finansų rinkos priežiūros institucijos dokumentai, sudaro didelę dalį bylos medžiagos, be to, yra cituojama ir kituose procesiniuose dokumentuose. Priimdama galutinį civilinį procesą atsakovo Banko atžvilgiu užbaigiantį procesinį sprendimą, kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad visa bylos medžiaga iki šios kasacinio teismo nutarties (įskaitant ją) pripažintina nevieša.

113. Ši kasacinio teismo nutartis neužkerta kelio pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą toliau, pagal ieškinio reikalavimus atsakovams fiziniams asmenims spręsti dėl bylos medžiagos ir teismo posėdžių viešumo pagal CPK 9, 10 straipsnius.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

114. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Patenkinus atsakovo Banko kasacinį skundą, ieškovei bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas nepriteistinas, atsakovui Bankui šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš ieškovės administravimo lėšų.

115. Atsakovas Bankas prašė atlyginti jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (19 615,83 Eur) ir pirmosios instancijos teismo nutarties bei atskirojo skundo su priedu vertimo į anglų kalbą išlaidas (800,96 Eur).

116. Atsakovas turėjo išlaidų apeliacinės instancijos teisme teikdamas šiuos procesinius dokumentus: prašymą pratęsti terminą atsiliepimui į atskirąjį skundą pateikti, atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašymą sudaryti trijų teisėjų kolegiją, atsiliepimą į ieškovės prašymą dėl termino atnaujinimo, rašytinius paaiškinimus. Atsakovo advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų 8.16, 8.17 punktuose nustatytą maksimalų dydį, todėl prašoma atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme atlyginimo suma sumažintina iki 1446,36 Eur.

117. Atsakovas Bankas taip pat prašė priteisti pirmosios instancijos teismo nutarties bei atskirojo skundo su priedu vertimo į anglų kalbą išlaidų atlyginimą pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuotos išlaidos vertėjams, dalyvaujantiems teismo posėdyje. Atsakovo Banko prašomos atlyginti vertimo išlaidos vertintinos CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punkto aspektu – ar jos priskirtinos prie kitų būtinųjų išlaidų. Sprendžiant dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo, svarbu įvertinti, kiek jos buvo būtinos ir pagrįstos. Atsakovas Bankas yra Šveicarijos subjektas, todėl jam teisines paslaugas teikiantys teisininkai turi bendrauti su juo užsienio kalba. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas Bankas su savo atstovais bendravo angliškai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jei advokatas ar advokato padėjėjas sutaria teikti teisines paslaugas užsienio subjektui, jis turi turėti galimybę teikti jas tokia kalba, kuri yra priimtina jo klientui. Jei kyla poreikis versti procesinius ar kitus dokumentus į užsienio kalbą tam, kad atstovas galėtų tinkamai teikti teisines paslaugas, tokios išlaidos negali būti pripažįstamos būtinomis išlaidomis, kurias turėtų atlyginti kita proceso šalis. Taip pat išlaidos, kurias patiria proceso šalis dėl sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas vertimo, nepripažintinos būtinomis išlaidomis, tai išlaidos, kurios yra susijusios su normaliomis advokato darbo išlaidomis, kai jo klientas yra užsienio įmonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Dėl nurodytų priežasčių atsakovo Banko prašymas priteisti dokumentų vertimo į anglų kalbą išlaidų atlyginimą atmestinas.

118. Atsakovas Bankas taip pateikė prašymą atlyginti šias jo patirtas bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas: 40 854,66 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą ir 2658,48 Eur už skundžiamos nutarties bei ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą vertimą į anglų kalbą.

119. Kadangi atsakovo advokato pagalbai apmokėti patirtų išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų 8.13 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl prašoma atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą atlyginimo suma sumažintina iki 1969,44 Eur.

120. Atsakovas Bankas taip pat nurodė, kad jis patyrė 2658,48 Eur dokumentų vertimo į anglų kalbą išlaidų, kurios atlygintinos pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Dėl šios nutarties 117 punkte nurodytų argumentų atsakovo Banko prašymas priteisti dokumentų vertimo į anglų kalbą išlaidų atlyginimą atmestinas.

121. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 12,28 Eur tokių išlaidų. (CPK 93 straipsnis). Iš esmės patenkinus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 1 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria ieškinio dalis atsakovams N. S. ir R. B. palikta nenagrinėta, ir šią bylos dalį grąžinti toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria ieškinio dalis atsakovui „Bank Julius Baer & Co. Ltd.“ palikta nenagrinėta ir šiam atsakovui iš ieškovės priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, palikti nepakeistą.“

Priteisti atsakovui „Bank Julius Baer & Co. Ltd.“ (j. a. k. CH-020.3.902.727-1) iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) administravimo lėšų 3415,80 Eur (tris tūkstančius keturis šimtus penkiolika Eur 80 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (j. a. k. 112025973) administravimo lėšų 12,28 Eur (dvylika Eur 28 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Nepriimti šalių kasaciniam teismui pateiktų profesorių F. Dasserio ir D. Czernicho teisinių išvadų ir Ženevos pirmosios instancijos baudžiamųjų bylų teismo 2018 m. balandžio 30 d. sprendimo nuorašų su vertimais.

Bylos medžiagą iki šios kasacinio teismo nutarties (įskaitant ją) pripažinti nevieša.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys