Dėl išlaikymo sutuoktinei priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-173/2012

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07128-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.6.2;

(S)

75.8; 123.9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (kolegijos primininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovei D. M., išvadą teikianti institucija – Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir jų gyvenamosios vietos nustatymo, turto padalijimo ir atsakovės D. M. priešieškinį ieškovui L. M. dėl išlaikymo sutuoktinei priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl to, ar turtas, kuris yra vieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas), po santuokos nutraukimo gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, jei įrodoma, kad turtas buvo iš esmės pagerintas iš bendrų sutuoktinių lėšų dar tuomet, kai sutuoktiniui nepriklausė, o priklausė sutuoktinio tėvams, vėliau padovanojusiems vienam iš sutuoktinių pagerintą turtą.

Ieškovas prašė: nutraukti jo ir atsakovės santuoką, sudarytą (duomenys neskelbtini), dėl abiejų sutuoktinių kaltės; atsakovei palikti santuokinę pavardę; su juo nustatyti nepilnamečio vaiko L. L. M. gyvenamąją vietą; priteisti iš atsakovės vaikų išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, paskiriant jį vaikams mokamo materialinio išlaikymo lėšų tvarkytoju bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad dėl atsakovei diagnozuotos ligos ir neprognozuojamo elgesio nuo 2002–2003 metų pradžios ieškovas su atsakove gyvena kartu, tačiau ne kaip šeima, nepalaiko jokių santuokinių ryšių, netvarko bendro ūkio, turi atskirus biudžetus. Ieškovas pabrėžė, kad santuokoje turto kartu su atsakove neužgyveno, išskyrus buities reikmenis, dėl kurių pretenzijų nereiškė.

Atsakovė D. M. pateikė priešieškinį ir prašė santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, jai palikti santuokinę pavardę, neprieštaravo, kad sūnus gyventų su tėvu, ir sutiko vaikui teikti 100 Lt dydžio išlaikymą, taip pat prašė pripažinti namą, esantį (duomenys neskelbtini), pagerintą santuokoje už bendras sutuoktinių lėšas, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, ieškovui priteisti šį namą natūra, o jai iš ieškovo priteisti 62 606 Lt kompensaciją už jai priklausančią namo dalį. Taip pat atsakovė prašė priteisti 440 Lt išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis (renta) kiekvieną mėnesį, neterminuotą laiką. Atsakovė nurodė, kad 2002 metais šalia ieškovo tėvų namo, esančio (duomenys neskelbtini), šeima pradėjo statytis priestatą, kuris buvo statomas už lėšas, gautas pardavus abu šeimai priklausiusius butus Panevėžyje ir Vilniuje. Namas buvo statomas iš bendrų lėšų, skirtų šeimos reikmėms, todėl jis turi būti padalytas, jai priteistina kompensacija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo D. M. paliko santuokinę pavardę; nustatė nepilnamečio vaiko L. L. M. gyvenamąją vietą kartu su L. M.; priteisė iš D. M. materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams – R. S. M. ir L. L. M. kiekvienam po 130 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis už laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki jų pilnametystės; paskyrė L. M. nepilnamečiui L. L. M. mokamo materialinio išlaikymo lėšų tvarkytoju uzufrukto teise; priteisė iš L. M. išlaikymą D. M. po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio padavimo dienos iki pasikeis jos nedarbingumas. Taip pat teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus (2003 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartį, ieškovo tėvui 2003 m. sausio 9 d. ir 2003 m. sausio 23 d. išduotas pažymas, patvirtinančias, kad priestatas statomas be nukrypimų ir kad ieškovo tėvas deklaravo pajamas, už kurias buvo įgytas nebaigtos statybos gyvenamasis namas su priestatu), žemės sklypą, gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir kitais kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini), pripažino asmenine L. M. nuosavybe, nes atsakovė nepateikė pakankamai ir patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad namas buvo rekonstruojamas iš bendrų sutuoktinių lėšų. Teismas konstatavo, kad neįrodyta, jog laikotarpiu nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. iš D. M. sąskaitos per du kartus paimti 20 000 Lt, gauti pardavus santuokoje įgytus kambarius (duomenys neskelbtini), buvo panaudoti rąstams namo statybai įsigyti. Tačiau, įvertinęs sutuoktinių santuokoje pragyventus metus, užaugintų vaikų skaičių, teismas nurodė, kad jie neabejotinai bendrai dėjo pastangas siekdami sukurti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise, ir pasisakė, kad atsakovė negalėjo 20 000 Lt dydžio sumos panaudoti vien savo asmeninių poreikių tenkinimui, todėl, papildomai įvertinęs atsakovės motinos duotas lėšas virtuvės baldams, priteisė iš L. M. 11 600 Lt kompensaciją D. M.. Teismas laikė neįrodytu, kad atsakovės motina namo įrengimui buvo davusi 5000 Lt, nes byloje nėra tai patvirtinančių rašytinių įrodymų.

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį ir pripažino, kad santuoka iširo dėl ieškovo L. M. kaltės; priteisė iš L. M. D. M. išlaikymą po 300 Lt neterminuotai, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; panaikino sprendimo dalį, kuria žemės sklypas, gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais ir kitais kiemo statiniais, esantys (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine L. M. nuosavybe bei kuria priteista iš ieškovo 11 600 Lt kompensacija D. M.; pripažino gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), L. M. ir D. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalijo jį taip: turtą natūra paliko ieškovui L. M., o D. M. priteisė 62 606 Lt kompensaciją. Teismas nurodė, kad 2003 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartimi ieškovo L. M. tėvai A. M. M. ir G. J. M. padovanojo ieškovui L. M. žemės sklypą su jame esančiais pastatais, tačiau sutartyje nėra aiškiai nurodyta, kad dovanojamas turtas L. M. priklausys asmeninės nuosavybės teisėmis. Šalia senojo namo buvo pastatytas priestatas – naujas namas, o iš pateiktų įrodymų teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priestatas buvo statomas ieškovo L. M. šeimai gyventi ir tai buvo daroma ne tik iš tėvų teiktų, bet ir iš šeimos bendrų pinigų, nes šeima tokių lėšų turėjo už parduotą butą Vilniuje, juolab, kad šios lėšos kaip tik išleistos tuo metu, kai buvo statomas priestatas – namas (ieškovas sumokėjo už atliktus statybos darbus). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad prieš turto įgijimą savo vardu ir jo dovanojimą ieškovo tėvas sunkiai sirgo, 2003 m. liepos 3 d. mirė, todėl vargiai galėjo vykdyti statybas pats. Be to, ir pagal susiklosčiusias faktines aplinkybes (2003 metais L. M. dovanotame name dar 2002 metais apsigyveno L. M. su vaikais ir žmona, šiuo metu ieškovas neneigia žmonos teisių naudotis namo patalpomis), darytina išvada, kad ieškovo tėvai žinojo, jog turtą dovanojo ne asmeniškai ieškovui, bet jo šeimai. Taigi, naujai pastatytas gyvenamojo namo priestatas, atsakovės D. M. reikalavimu, teisėjų kolegijos pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o iš pateikto objekto vertinimo nustatyta viso gyvenamojo namo, kaip vientiso objekto, vertė – 142 000 Lt, pagal kurią priteista kompensacija atsakovei.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Ieškovas L. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį dėl atsakovei D. M. priteistos 11 600 Lt kompensacijos ir palikti galioti likusią Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo dalį. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto netinkamo taikymo. Santuokinis turtas gali būti įgyjamas visais nuosavybės įgijimo būdais, išskyrus būdą, nurodytą CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kai sutuoktiniui turtas dovanojamas ar jis jį paveldi, o dovanojimo sutartyje ar testamente nenurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-617/2008; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2006 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. S. Z., bylos Nr. 3K-3-538/2006; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. P. J., bylos Nr. 3K-3-273/2004). 2003 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartyje nebuvo nustatyta sąlygos apie turto dovanojimą ieškovui ir atsakovei bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl šis turtas, kasatoriaus manymu, turi būti pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe.

Dėl CK 3.90 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, viena CK 3.90 straipsnio taikymo sąlygų yra faktas, kad turto pagerinimas įvyko tuo metu, kai jis jau priklausė vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006). Rekonstrukcijos darbų metu ir tada, kai atsakovė teigia investavusi savo lėšas į gyvenamojo namo statybą, šis turtas nebuvo nei ieškovo asmeninė nuosavybė, nei šeimos turtas, o priklausė ieškovo tėvams. Nagrinėjamu atveju sprendžiant turto pagerinimo klausimą CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatos, anot kasatoriaus, netaikytinos, nes turtas, net jei jis ir buvo pagertinas iš atsakovės lėšų, priklausė tretiesiems asmenims ir nebuvo ieškovo asmeninė nuosavybė. Dėl ginčijamo turto pagerinimo susiklostė santykiai ne tarp ieškovo ir atsakovės, bet tarp atsakovės ir ieškovo tėvų, kurie, kaip nurodoma kasaciniame skunde, turėtų būti vertinami ne kaip šeimos teisiniai santykiai, o kaip paskolos, jungtinės veiklos ar pan.

Dėl CPK 326, 329, 330 straipsnių nuostatų, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimo. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nutartyje dėl turto priklausymo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise tik deklaratyviai nurodė CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įvardytą pagrindą, tačiau šioje normoje nustatytų sąlygų, kurioms esant turtas gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, detaliai neaptarė ir jų buvimo motyvuotai nepagrindė bei neanalizavo pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų ir argumentų, visiškai nenurodė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies yra neteisėtas ir nepagrįstas, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų pagrįstumo ir nenurodė, kokių materialinės ar proceso teisės normų pažeidimas lėmė sprendimo dalies panaikinimą. Taip pat teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria žemės sklypas pripažintas asmenine ieškovo nuosavybe, kasatoriaus nuomone, peržengė apeliacinio skundo ribas, nes iš apeliacinės instancijos teismo nutarties žemės sklypo ir ūkinių pastatų bei kitų kiemo statinių nuosavybės teisė tampa neaiški. Be to, apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir priėmęs naują sprendimą pagal CPK 326 straipsnio 2 dalies nuostatas, kasatoriaus teigimu, privalėjo surašyti ne nutartį, o sprendimą, nes nutarties priėmimas reiškia visišką bylos neišsprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė D. M. prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Atsakovės teigimu, sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik išviešinimo funkciją, tačiau teismas turi patikrinti tiek tokios registracijos patikimumą, tiek ištirti sandorius bei jų sudarymo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Nekilnojamojo turto registro dokumentai kartu su kitais įrodymais, atsakovės teigimu, įrodo, kad buvo atliktas esminis gyvenamojo namo pagerinimas, tai patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės, kad priestatas savo plotu viršija gyvenamojo namo pagrindinės dalies plotą, bei rinkos kainų palyginimas: pagal dovanojimo sutartį vidutinė rinkos kaina buvo 19 926 Lt, o pagal byloje pateiktą nekilnojamojo turto vertinimą – 142 000 Lt. Atsakovė nurodo, kad esminiai gyvenamojo namo pagerinimai buvo atlikti santuokoje, gyvenant santuokinį gyvenimą ir tvarkant bendrą ūkį, o didelių piniginių sumų išėmimas iš atsakovės sąskaitos sutapo su laikotarpiu, kai buvo vykdoma namo rekonstrukcija. Įvertinus liudytojų parodymus, J. L. ir Č. L. pakvitavimą, atsakovės teigimu, darytina išvada, kad gyvenamojo namo pagerinimai buvo padaryti už lėšas, esančias bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi, atsiliepime pabrėžiama, kad kartu su ieškovu iš santuokoje įgytų lėšų pastatytas namas (priestatas) – bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o gyvenamojo namo rekonstrukcija buvo atliekama tiek iki dovanojimo sutarties pasirašymo, tiek po jos pasirašymo. Atsakovės nuomone, CK 3.90 straipsnio 1 dalis nenustato jokių apribojimų, kad abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų lėšos būtinai turi būti panaudotos turto pagerinimui tik tada, kai šis turtas jau priklauso asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktinių.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nei ieškovas, nei atsakovė nereiškė jokių reikalavimų, susijusių su žemės sklypu, ūkiniais pastatais ir kitais kiemo statiniais ar nuosavybės teisėmis į šį nekilnojamąjį turtą, todėl apeliacinės instancijos teismas tik ištaisė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytą klaidą ir panaikino sprendimo dalį dėl žemės sklypo su ūkiniais pastatais ir kitais statiniais nuosavybės teisių konstatavimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio nagrinėjimo dalyką ir ribas lemia bylos šalys, todėl kasacinis teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą neperžengdamas kasaciniame skunde nurodytų dalyko ir pagrindo, taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Peržengti kasacinio skundo ribas teismas turi teisę tik tokiais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Byloje šalių ginčas kilo dėl gyvenamojo namo, kuris dovanojimo sutartimi kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais (žemės sklypu, ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais) ieškovo tėvo ir motinos buvo padovanotas ieškovui, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes, atsakovės teigimu, santuokoje jis buvo iš esmės pagerintas pastatant ir įrengiant priestatą.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Nutraukiant santuoką, dalijamas turtas, sutuoktiniams priklausantis bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.118 straipsnio 1 dalis), todėl pirmiausia nustatoma, koks sutuoktinių turtas priklauso jiems šia nuosavybės forma. Šalims nesutariant dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į jį apimties, šiuos klausimus, ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, išsprendžia teismas. Tik konstatavęs pakankamą teisinį pagrindą ginčo turtą laikyti bendrąja jungtine nuosavybe, teismas gali jį dalyti.

CK 3.87 straipsnio dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad visas turtas, kuris buvo įgytas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Sutuoktinis, teigiantis, kad tam tikras turtas buvo įgytas sudarius santuoką, tačiau nėra pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. v. J. L., bylos Nr. 3K-3-490/2007; 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. T. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-124/2008; kt.). CK 3.89 straipsnyje įtvirtinti kriterijai, kurių pagrindu turtas gali būti pripažįstamas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad turtas, kuris buvo sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui (teismui, pirmiausia, nustačius, kad turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis – santuokos metu šis turtas turi būti iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Taigi, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylas dėl asmeninės nuosavybės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, suformavo CK 3.90 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S.; bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. A. V.; bylos Nr. 3K-3-49/2008; 2011 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-317-2011).

Kasatoriaus argumentai, kad viena CK 3.90 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų yra faktas, jog turto pagerinimas turi vykti tik tuo metu, kai jis jau priklauso vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, yra nepagrįstas. Turto gerinimas vieno iš sutuoktinių lėšomis, darbu ar bendromis šeimos lėšomis iki turto perleidimo kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise momento yra galimas ir nėra pripažintinas sąlyga, užkertančia kelią taikyti CK 3.90 straipsnio 1 dalį (pripažinti tokį turtą jungtine sutuoktinių nuosavybe). Nustačius CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų visumą, turtas, nors ir pradėtas gerinti bendromis sutuoktinių lėšomis, vieno sutuoktinio lėšomis ar darbu iki perleidimo kitam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise momento, tačiau perleistas su atliktu pagerinimu ir po perleidimo toliau gerinamas sutuoktiniams gyvenant santuokoje (šeimos bendromis lėšomis ar vieno iš sutuoktinių lėšomis, darbu), gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Atsakovė D. M. nagrinėjamoje byloje, remdamasi būtent CK 3.90 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo pripažinti ieškovui jo tėvų padovanotą gyvenamąjį namą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o ieškovas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ir kasacinio skundo argumentus, teigia, kad minėtas nekilnojamasis turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad namas kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais (žemės sklypu, ūkiniais pastatais ir kitais kiemo statiniais) pagal 2003 m. vasario 28 d. dovanojimo sutartį ieškovo tėvų A. M. M. ir G. J. M. buvo padovanotas asmeniškai ieškovui, tai atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkto teisinį reglamentavimą, nes dovanojimo sutartyje nenurodyta, kad turtas būtų dovanojamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Taigi, ginčo turtas – namas su priestatu – pagal dovanojimo sutarties esmę pripažintinas asmenine ieškovo L. M. nuosavybe.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad dovanojimo sutartimi buvo padovanotas ne tik ginčo pastatas – gyvenamasis namas su priestatu, tačiau ir žemės sklypas bei kiti nekilnojamojo turto objektai tame žemės sklype, kurie nėra šios bylos ginčo objektai. Ginčo dėl ieškovui padovanoto žemės sklypo, viralinės, ūkinio pastato ir kitų kiemo statinių tarp šalių nekilo, atsakovė D. M. ir atsiliepime į kasacinį skundą pripažįsta, kad pirmiau išvardytas nekilnojamasis turtas asmenine nuosavybės teise priklauso L. M., todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemės sklypo, ūkinių pastatų ir kitų kiemo statinių priklausymas ieškovui L. M. asmeninės nuosavybės teise nebuvo kvestionuojamas, t. y. nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes ginčas vyksta tik dėl gyvenamojo namo su priestatu pripažinimo bendrąja jungtine D. M. ir L. M. nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį.

Nustačius, kad pagal dovanojimo sutartį ieškovui asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas) buvo padovanotas gyvenamasis namas su priestatu, yra pagrindas spręsti ar šis, vienam iš sutuoktinių šiuo metu asmeninės nuosavybės teise priklausantis ginčo turtas, gali būti pripažintas jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalies kriterijus padovanotas gyvenamasis namas su priestatu šiuo atveju pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: šalia senojo namo buvo pastatytas priestatas – iš esmės naujas nekilnojamojo turto objektas (tačiau neįregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje), skirtas ginčo šalių šeimai gyventi, kuris, bylos duomenimis, buvo pradėtas statyti dar 2002 metais, o statybos ir įrengimo darbai tęsėsi ir vėliau po dovanojimo sutarties sudarymo sutuoktiniams gyvenant santuokoje ir iš esmės iki pat 2005 metų. Iki turto perdavimo pagal dovanojimo sutartį atliktas turto pagerinimas vertintinas kaip bendros nuosavybės su turto savininkais kūrimas, tačiau esminė aplinkybė yra ta, kad pagerintas objektas, perduotas su visu pagerinimu vienam iš sutuoktinių, gerinusių objektą (stačiusių priestatą) iki jo perdavimo už bendras šeimos lėšas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2002 metais L. M. mokėjo už atliktus priestato statybos darbus statybininkams iš šeimos lėšų, kurios buvo gautos pardavus sutuoktiniams priklausiusius kambarius (duomenys neskelbtini). Iš teismų tirtos ir įvertintos byloje surinktos medžiagos matyti, kad priestatas buvo statomas šeimai gyventi, pagerinimai skirti ne L. M. tėvų naudai bei nesiekiant tikslo, kad ieškovo tėvai įsikeltų į pastatytą priestatą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad turto gerinimas, vykęs iki dovanojimo sutarties sudarymo, buvo atliekamas iš bendrų šeimos lėšų, siekiant turėti šeimai naują, didesnį gyvenamąjį plotą, o po dovanojimo sutarties sudarymo turto gerinimas buvo tęsiamas, įrengiant pastatytą priestatą. Pastarasis, bylos duomenimis, vertintinas kaip individualus objektas, statytas šalia pagrindinio pastato, prie jo prijungtas ir skirtas D. M. ir L. M. šeimai gyventi.

Santuokos nutraukimo atveju, pripažinus, kad gyvenamasis namas su priestatu yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, ir priteisiant šį turtą ieškovui natūra, yra pagrindas spręsti dėl kompensacijos atsakovei priteisimo (CK 3.117 straipsnio 3 dalis). Abiejų sutuoktinių lėšomis pagerintas turtas buvo perleistas nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių, todėl turto pagerinimo faktas iki turto perleidimo vienam iš sutuoktinų ir turto pagerinimas santuokos metu yra pagrindas kompensacijai, kurios dydį iš esmės nulemia atliktų pagerinimų apimtis, priteisti, kaip tai pagrįstai buvo padaryta apeliacinės instancijos teismo, priteisiant 62 606 Lt kompensaciją atsakovei. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino ir rėmėsi atsakovės pateikta nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita ir joje nustatyta pagerinto turto (namo su priestatu) verte – 142 000 Lt, iš jos atėmė 1950 metais statyto gyvenamojo namo (be priestato) vertę, nustatytą pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis (16 787 Lt) bei priteisė atsakovei pusę gautos sumos, t. y. pusę šeimos lėšomis pastatyto priestato vertės. Taigi, priteisiant atsakovei kompensaciją už priestatą (namo pagerinimus iš šeimos lėšų), priestatas buvo vertinamas kaip individualus objektas, diferencijuojant ir atskiriant senojo namo ir pastatyto naujojo priestato vertes.

Dėl nukrypimo nuo suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos

Kasatorius kasacinį skundą taip pat grindžia nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teismų praktikos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pažymėjo, kad „(...) teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Tad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Šis žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non. Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Šiame kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Bylos, kuria remiamasi, ir konkrečiu atveju nagrinėjamos bylos ratio decidendi turi būti iš esmės vienodos, tokiu atveju bylos bus laikomos analogiškomis ir teismas turės pareigą vadovautis jau suformuotu precedentu analogiškoje ginčo situacijoje. Kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006 ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Byloje Nr. 3K-3-653/2006 buvo sprendžiamas klausimas, kieno (sutuoktinių ar vieno iš sutuoktinio tėvų) lėšos buvo panaudotos ginčo butui įsigyti ir įrengti, kokiu tikslu buvo sudarytas ginčo buto pirkimo–pardavimo sandoris, o šiuo atveju pagrindinis ginčo klausimas – pastatyto priestato, kaip esminio namo pagerinimo, konstatavimas ir namo su priestatu pripažinimas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Taigi, kasatoriaus nurodyta kasacinio teismo nutartis buvo priimta civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės (ratio decidendi) skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės priimti nutartį arba sprendimą

Kasaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas turėjo priimti ne nutartį, o sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas priimamas tada, kai panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas visa apimtimi ar esminė jo dalis bei ginčas išsprendžiamas iš esmės (CPK 326 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo fakto, sutuoktiniams po santuokos nutraukimo paliktinų pavardžių, vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo liko galioti, apeliacinės instancijos teismas pakeitė sprendimo dalį dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinų kaltei (priežasties), nustatęs, kad santuoka nutrūko esant ieškovo kaltei ir priteisė atsakovei išlaikymą iš ieškovo neterminuotai, tuo tarpu panaikinta buvo tik viena sprendimo dalis, susijusi su turto pripažinimu asmenine nuosavybe bei kompensacijos po turto padalijimo priteisimu. Taigi, panaikinta tik dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo, o pagrindinis sprendimo – santuokos nutraukimo – klausimas, išspręstas ir liko galioti pagal pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą. Kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 326 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimdamas nutartį, o ne sprendimą, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas dalį pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitė, dalį panaikino, bet dalis liko galioti, todėl pagal CPK 326 straipsnio 2 dalies teisinį reglamentavimą pagrįstai priėmė procesinį sprendimą – nutartį.

Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, be to, dalis jų yra susijusi su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, bet ne teisės klausimais, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau neanalizuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį bei pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 37,38 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Atsakovė D. M. pateiktame atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti advokato atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas. Kartu su atsiliepimu pateikti įrodymai – sąskaita už teisines paslaugas Nr. 002/12 ir 2012 m. sausio 13 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantys, kad atsakovė sumokėjo advokatui J. S. 800 Lt už suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. R1-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punktu ir 8.14 papunkčiu bei atsižvelgiant į tai, kad kasacinis skundas netenkinamas, atsakovei D. M. iš kasatoriaus priteistina 800 Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus L. M. (a. k. duomenys neskelbtini) 37,38 Lt (trisdešimt septynis litus ir trisdešimt aštuonis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Priteisti atsakovei D. M. (a. k. duomenys neskelbtini) iš kasatoriaus L. M. (a. k. duomenys neskelbtini) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) išlaidoms advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas