Baudžiamoji byla Nr. 2K-24-222/2020 Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00061-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.3; 1.2.20.5.1; 2.1.4.11.3.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Rimos Ažubalytės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Sauliui Verseckui,
nuteistosios G. V. (buvusi pavardė – V.) gynėjai advokatei Ingridai Botyrienei,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sauliaus Versecko ir nuteistosios G. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. išteisinamąjį nuosprendį, G. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 235 straipsnio 1 dalį 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per šešis mėnesius.
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu G. V. buvo išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. spalio 26 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžiai, priimti dėl V. S., S. B., G. G., V. T., J. K., S. D. (S. D.), T. K. ir J. L., kasacine tvarka neapskųsti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio tenkinti jo kasacinį skundą ir atmesti nuteistosios kasacinį skundą, nuteistosios gynėjos, prašiusios tenkinti nuteistosios kasacinį skundą ir atmesti prokuroro kasacinį skundą, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. G. V. nuteista už melagingų parodymų davimą, t. y. už tai, kad: 2012 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teisme, adresu: Gedimino pr. 40/1, Vilnius, nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-5-495/2013 dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijoje bei kitų nusikaltimų, teismo posėdyje apklausiama kaip liudytoja, prisiekusi sakyti tik tiesą ir nieko nenutylėti, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnio 1 dalį, melagingai parodė apie tai, kad: 2004–2006 m. ji dirbo tik Seimo narės L. G. padėjėja, gaudavo tik oficialų atlyginimą pagal darbo sutartį mokėjimo pavedimu į banko sąskaitą ir nei darbo užmokesčio, nei priedų, premijų, nei kitokių išmokų ar lėšų grynaisiais pinigais iš Darbo partijos negaudavo; N. S. nepažinojo ir pirmą kartą ją pamačiusi teisme; Darbo partijos centrinėje būstinėje nuolatinės darbo vietos neturėjo ir jai nebuvo skirtas nuolatinis kompiuteris, ji nebuvo atsakinga už darbą su Darbo partijos skyriais ir tokių pareigų nėjusi, prie Darbo partijos renginių organizavimo neprisidėdavo, koncertų neorganizuodavo, jokių organizacinių, iš jų ir finansinių, klausimų nespręsdavo; jai nieko nežinoma apie grupių „V.“ „B.“, Ž. Ž. koncertų organizavimą Darbo partijos renginiuose, ji nėra gavusi pinigų, skirtų perduoti muzikantams, taip pat jai neteko bendrauti su V. B. dėl Ž. Ž. koncertų Darbo partijos turų metu; taip pat davė melagingus parodymus pagal jai (G. V.) teismo posėdžio metu pateiktus susipažinti dokumentus: 1) 2006 m. sausio 9 d. kasos išlaidų orderį Nr. 12, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėtas jai skirtas 1600 Lt darbo užmokestis ir 200 Lt premija; 2) 2006 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 70, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 7500 Lt, skirtų sumokėti muzikantams: grupei „B.“ 2500 Lt už 2006 m. vasario 6 d. koncertą Kazlų Rūdoje bei 2500 Lt už koncertą 2006 m. vasario 7 d. Vilkaviškyje, taip pat grupei „V.“ 2500 Lt už koncertą 2006 m. vasario 3 d. Kalvarijoje; 3) 2006 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 77, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėtas jai skirtas 1600 Lt darbo užmokestis už 2006 m. sausį; 4) 2006 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 78, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 1700 Lt, skirtų perduoti M. L. kaip darbo užmokestį už 2006 m. sausį; 5) 2006 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderį Nr. 79, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 330 Lt, skirtų perduoti J. G. kaip darbo užmokestį už 2006 m. sausį; 6) 2006 m. vasario 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 98, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 5000 Lt, skirtų sumokėti grupei „B.“ už koncertus Pakruojyje ir Radviliškyje; 7) 2006 m. vasario 24 d. kasos išlaidų orderį Nr. 101, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 3500 Lt, iš kurių 1000 Lt (po 500 Lt) skirta Šakiams, Lazdijams už kurą turui, o 2500 Lt skirta sumokėti grupei „B.“ už koncertą Šakiuose; 8) kasos išlaidų orderį Nr. 107 (be datos), kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 2500 Lt, skirtų sumokėti grupei „V.“ už koncertą Pasvalio mieste 2006 m. kovo 1 d.; G. V. parodė, kad išvardytuose kasos išlaidų orderiuose nurodytų piniginių sumų negavo; be to, davė melagingus parodymus (nors apklausos metu melagingai neigė gavusi papildomą darbo užmokestį ar kitokias išmokas iš Darbo partijos) apie tai, kad ji neatsimena, ar yra gavusi pinigines sumas, nurodytas teismo posėdžio metu susipažinti pateiktuose dokumentuose, t. y.: 9) 2006 m. sausio 9 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 10, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 330 Lt, skirtų perduoti Jolantai kaip darbo užmokestį už 2005 m. gruodžio mėnesį; 10) 2006 m. vasario 6 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 65, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 1000 Lt už kurą turui Kazlų Rūdoje ir Vilkaviškyje; 11) 2006 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 150, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 500 Lt už kurą Alytaus r.; 12) 2006 m. kovo 9 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 151, kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 3000 Lt, iš kurių 2500 Lt skirti sumokėti grupei „V.“ už koncertą Jurbarke, 500 Lt skirti kurui Klaipėdos r.; 13) 2006 m. kovo 14 d. kasos išlaidų orderyje Nr. 153(154), kuriame nurodyta, kad G. V. buvo išmokėta 2500 Lt, skirtų sumokėti grupei „V.“ už koncertą susitikimo metu Alytaus r. 2006 m. kovo 14 d.
II. Kasacinių skundų argumentai
2. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Saulius Verseckas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį, t. y. teismo išvadą dėl non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimo kaltinimo dalyje dėl melagingų parodymų apie kasos išlaidų orderiuose – 2006 m. vasario 9 d. be numerio ir 2006 m. balandžio 15 d. Nr. 157 – nurodytus faktus, nustatant, kad šis principas nebuvo pažeistas. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Lietuvos apeliacinis teismas, įžvelgęs non bis in idem principo pažeidimą kaltinant G. V. melagingų parodymų davimu apie dviejuose kasos išlaidų orderiuose nurodytus faktus ir atitinkamas kaltinimo aplinkybes pašalinęs, padarė neteisėtas ir nepagrįstas išvadas aiškindamas minėtą principą. Vilniaus apygardos teisme G. V. buvo apklausta, be kita ko, ir dėl 2006 m. vasario 9 d. kasos išlaidų orderio (be numerio), kuriame nurodyta, kad jai buvo išmokėta 500 Lt už kurą, skirtą 2006 m. vasario 14 d. susitikimui Šalčininkuose; bei dėl 2006 m. balandžio 15 d. kasos išlaidų orderio Nr. 157, kuriame nurodyta, kad jai buvo išmokėta 5000 Lt, skirtų sumokėti grupei „V.“ už koncertus Šiaulių r. ir Klaipėdos r. (po 2500 Lt už koncertą). Dėl šiuose kasos išlaidų orderiuose užfiksuotų faktų G. V. buvo apklausta ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-495/2013; nustačius, kad davė melagingus parodymus, ji Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta ir nubausta. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas to, kad parodymai duoti skirtingiems subjektams ir skirtingu laiku, pripažino, kad G. V. nubaudimas už tuos pačius melagingus parodymus apie tuos pačius faktus reiškia non bis in idem principo pažeidimą.
2.2. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad liudytojas, baudžiamojo proceso metu toje pačioje byloje davęs melagingus parodymus ir dėl to pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, atleidžiamas nuo pareigos, nustatytos BPK 83 straipsnyje, ateityje duoti teisingus parodymus, o už melagingų parodymų davimą jam negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau BK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, bet prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas. BPK 80 straipsnyje nurodytos aplinkybės, kurioms esant liudytojas negali būti apklausiamas, o BPK 82 straipsnio 2 dalyje nustatyta įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narių ir artimųjų giminaičių teisė atsisakyti duoti parodymus arba neatsakyti į kai kuriuos klausimus. Šios nuostatos aiškiai apibrėžia, kokiais atvejais asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas ar kada gali atsisakyti duoti parodymus ir kada liudytojui netaikoma baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą. Taigi, baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymai nenustato išlygų, kad asmenys, pripažinti kaltais dėl melagingų parodymų davimo, neturi teisinės pareigos duoti teisingus parodymus tame pačiame baudžiamajame procese – vėlesnėse jo stadijose, o šiems tokios pareigos nevykdant negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.
2.3. G. V. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. liepos 19 d. ikiteisminio tyrimo byloje dėl Darbo partijos apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo Generalinės prokuratūros patalpose apklausiama kaip liudytoja davė melagingus parodymus apie pirmiau minėtuose dviejuose kasos išlaidų orderiuose nurodytus faktus. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje G. V. buvo kaltinama nevykdžiusi teisinės pareigos duoti teisingus parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes ir davusi melagingus parodymus 2012 m. spalio 22 d. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjant tą pačią baudžiamąją bylą dėl Darbo partijos apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo, t. y. jau po 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio priėmimo padarė naują nusikaltimą, kurį sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.
2.4. Aptartos dvi nusikalstamos veikos yra skirtingos laiko ir erdvės atžvilgiu, o non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn antrą kartą už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (tą patį poelgį). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje, aiškinant nusikaltimo sąvoką Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) protokolo Nr. 7 4 straipsnio prasme, pabrėžiamas jo materialusis aspektas, t. y. veikos faktinė raiška laiko ir erdvės atžvilgiu. Tuo tarpu veikos teisinis įvertinimas (kvalifikavimas) nėra toks reikšmingas. Sprendžiant, ar asmuo yra antrą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tą patį nusikaltimą (nusikalstamą veiką), turi būti vertinamos konkrečios nusikalstamos veikos, dėl kurios vyksta procesas, faktinės aplinkybės. Be to, EŽTT praktikoje pažymima, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus, kai nusikalstamos veikos padaromos nesilaikant įstatymo nustatytos pareigos. Taigi, EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, t. y. kai asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys.
3. Nuteistoji G. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 20 d. nuosprendį dėl jos nuteisimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Kasaciniame skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino baudžiamojo proceso principą, draudžiantį asmens dvigubą baudžiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalį, BK 2 straipsnio 6 dalį, BPK 3 straipsnio 1 dalį), neatskleidė jo esmės ir padarė išvadas, neatitinkančias nacionalinės bei tarptautinės teismų praktikos. Non bis in idem principo pažeidimui nustatyti nėra būtina, kad teisiškai reikšmingi faktai abiejuose procesuose sutaptų visiškai: pakanka, kad asmuo antrą kartą persekiojamas dėl tam tikrų faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo galutinai išteisintas arba nuteistas; abiejuose procesuose nustatytos to paties įvykio aplinkybės gali šiek tiek skirtis, jei tokie skirtumai nėra esminiai; viename iš procesų atitinkamos aplinkybės gali sudaryti tik vieną iš teisės pažeidimo sudėties požymių arba asmeniui abiejuose procesuose inkriminuojamas veikos laikotarpis gali sutapti tik iš dalies. Šią EŽTT jurisprudencijoje priimtą nuostatą apeliacinės instancijos teismas tik deklaravo.
3.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY3LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-167-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-167-788/2015">2K-167-788/2015</a>, 2K-7-29-942/2016, 2K-31-628/2019) yra išaiškinęs, kad non bis in idem principo įtvirtinimo tikslas yra uždrausti nubaudimą už tą pačią veiką, t. y. identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus, neatskiriamai susijusius su tuo pačiu laiku ir ta pačia vieta, dėl kurių baudžiamasis procesas buvo pabaigtas galutiniu sprendimu. Be to, baudžiamojo proceso dėl tokios veikos pakartojimo pažeidimui konstatuoti pakanka, kad sutaptų bent vienas esminių veikos požymių. Taip pat kasacinis teismas yra pateikęs aiškias taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi sprendžiant, ar konkrečioje byloje nėra prielaidų pažeisti dvigubo baudžiamumo draudimą, t. y. turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo yra baudžiamas jam taikant sankciją, kuri yra baudžiamojo pobūdžio; 2) ar asmuo baudžiamas už identiškus ar iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xODMtNjQ4LzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-183-648/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-183-648/2017">2K-7-183-648/2017</a>).
3.3. Tiek kasatorės apklausa ikiteisminio tyrimo metu (dėl melagingų parodymų ji buvo pripažinta kalta 2009 m. gegužės 28 d. teismo nuosprendžiu), tiek jos apklausa 2012 m. spalio 22 d. teisminio nagrinėjimo metu yra apie tas pačias aplinkybes, susijusias su tais pačiais kasos išlaidų orderiais. Tai reiškia to paties teisės pažeidimo (nusikaltimo) buvimą – melagingus parodymus, duotus toje pačioje Darbo partijos byloje apie jos gautas pajamas. Šios aplinkybės yra susijusios tarpusavyje tiek faktiškai, tiek laiko prasme ir, nepaisant kai kurių neesminių kaltinimo formulavimo skirtumų, nesudaro pagrindo daryti išvadą apie atskirus BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytus nusikaltimus. Kaltinime, be kita ko, nurodyta, kad G. V. apklausta kaip liudytoja nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-5-495/2013 dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijoje, „būdama įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-648/2009 pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingų parodymų davimo ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-01075-03 dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijoje“. Taigi, iš kaltinimo aišku, kad kasatorė yra teista už melagingų parodymų davimą toje pačioje baudžiamojoje byloje, o duomenys, kuriais buvo grindžiami abu nuosprendžiai (ir kaltinimai), yra tapatūs. Be to, kasatorė nurodo, kad 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu ji buvo pripažinta kalta dėl dalies kaltinimų, nes kitos dalies kaltinimų (susijusių su parodymais apie 15 kasos išlaidų orderių) prokurorė atsisakė ir apkaltinamasis nuosprendis dėl šios dalies nebuvo priimtas (tai reiškia tokio atsisakymo teisėtumo patvirtinimą). Vadinasi, šioje byloje apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas yra negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
3.4. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 235 straipsnio, BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas (draudimą versti duoti parodymus prieš save) bei padarė esminį BPK pažeidimą, suvaržiusį kasatorės garantuojamas teises. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Darbo partijos bylą ir apklausęs kasatorę įspėdamas ją dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, neįvertino, kad ji nebuvo neutrali liudytoja, nes: 1) tų pačių parodymų pagrindu ji jau buvo nuteista kitame baudžiamajame procese, apie tai teismui buvo žinoma; 2) minėtoje byloje kasatorės parodymai buvo susiję su jos pačios galimai padarytais teisės pažeidimais (neapskaitytų pajamų gavimu, padėjimu vykdyti apgaulingą buhalterinę apskaitą), t. y. ji buvo tiesiogiai suinteresuota faktinių aplinkybių nustatymu baudžiamojoje byloje, nes tie faktai galėjo lemti baudžiamojo ar administracinio proceso jos atžvilgiu pradėjimą. Visos šios aplinkybės, kliudančios duoti priesaiką, nulėmė tai, kad apklausiama Vilniaus apygardos teisme ji negalėjo būti įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Nagrinėjamu atveju pažeistas BPK 277 straipsnyje nurodytas reikalavimas teisiamojo posėdžio pirmininkui nustatyti, ar nėra aplinkybių, kliudančių liudytojui duoti priesaiką. Šis pažeidimas lėmė tai, kad baudžiamasis procesas kasatorės atžvilgiu apskritai negalėjo būti pradėtas ir ji negalėjo būti verčiama duoti parodymus prieš save, nepriklausomai nuo formalaus procesinio statuso.
3.5. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vertino tai, ar viso proceso metu buvo užtikrinta kasatorės bei kitų šiame procese kaltintų ir nuteistų asmenų pamatinė teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save, nes jos, kaip liudytojos, apklausa tiek Darbo partijos bylos ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu sudarė vientisą procesą, pasibaigusį kasatorės baudžiamuoju persekiojimu dėl žinomai melagingų parodymų davimo. Nekvestionuojant įsiteisėjusio Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje duoti parodymai iš esmės ir buvo pagrindas apklausti kasatorę teisiamojo posėdžio metu ir šiais parodymais, be kita ko, buvo grindžiamas kaltinimas šioje byloje; taip buvo pažeista kasatorės teisė neduoti parodymų prieš save. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad duodama parodymus Vilniaus apygardos teisme kasatorė buvo priversta atsakyti ir į jai nepalankius klausimus ne tik apie kitų asmenų, bet ir apie savo galimai neteisėtus veiksmus, susijusius su neoficialiu darbu, gautomis neoficialiomis pajamomis.
3.6. Kasatorė nurodo, kad aplinkybių, kuriomis asmuo yra apklausiamas kaip liudytojas įspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, svarba pažymima ir kasacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA1LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-305-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-305-788/2015">2K-305-788/2015</a>. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog liudytoja, nors ir buvo pasirašytinai įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės dėl melagingų parodymų davimo, turėjo realų pagrindą manyti, kad ji apklausiama ne kaip neutrali liudytoja, o kaip potenciali įtariamoji. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į tai, kad prieš pirmąją apklausą šio asmens bute buvo atlikta krata ir jos metu buvo paimti buhalteriniai veiklos pagal verslo liudijimą ir kitokio pobūdžio dokumentai; iš karto po apklausos iš kaltinamosios buvo paimtas jos mobiliojo ryšio telefonas; kaltinamoji davė parodymus apie tai, kad neoficialiai, prisidengdama verslo liudijimu, išduotu jos vardu, dirbo kitų asmenų, prieš kuriuos buvo vykdomas baudžiamasis procesas, naudai. Šios aplinkybės patvirtina, kad kaltinamoji iš tiesų turėjo pagrindą bijoti teisinės atsakomybės, pvz., už padėjimą kitiems asmenims vykdyti nusikalstamą veiklą arba už pačios padarytą kurį nors ekonominio pobūdžio administracinės teisės pažeidimą ir pan. Šioje byloje buvo konstatuota, kad nuteistosios apklausų metu buvo BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodyta aplinkybė, dėl kurios nuteistoji negalėjo būti apklausiama kaip liudytoja. Kaltinamoji kaip liudytoja galėjo būti apklausta tik jos sutikimu, išaiškinant teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintai įtariamąja, neįspėjant dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, atsisakymą ar vengimą juos duoti (BPK 82 straipsnio 3 dalis), tačiau tai nebuvo padaryta.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. Versecko kasacinis skundas tenkintinas, nuteistosios G. V. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nuteistosios G. V. kasacinio skundo argumentų, susijusių su BK 235 straipsnio 1 dalies, BPK 80 straipsnio 1 punkto taikymu
5. Kasaciniame skunde nuteistoji G. V. teigia, kad jos atsakomybė už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnio 1 dalis) negalima, o jos nuteisimas reiškia BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, draudžiančios versti duoti parodymus prieš save, pažeidimą, nes parodymus G. V. davė apie aplinkybes, susijusias su galimai jos pačios padarytais teisės pažeidimais (neapskaitytų (neoficialių) pajamų gavimu, padėjimu vykdant apgaulingą buhalterinę apskaitą), galėjusiais lemti baudžiamąjį ar administracinį persekiojimą, taigi dėl to ji negalėjo būti įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šie kasacinio skundo teiginiai (argumentai) nepagrįsti.
6. Baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų (iš jų – asmens, apklausiamo kaip liudytojo) davimą nustatyta BK 235 straipsnio 1 dalyje. Asmenų parodymai baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme) yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį, kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Taigi, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti yra melagingi parodymai apie esmines aplinkybes, reikšmingas tiriamoje ar nagrinėjamoje byloje. Kaip liudytojas gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo (išskyrus nurodytus BPK 79 straipsnyje), apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Liudytojo pareiga – šaukiamam atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ir į teismą bei duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie bylos aplinkybes (BPK 83 straipsnio 1 dalis). Prieš apklausiant, liudytojas, išaiškinus jo teises ir pareigas, įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BPK 183 straipsnio 1 dalis, 277 straipsnio 1 dalis). BK 235 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad nukentėjęs asmuo ar liudytojas neatsako už melagingų parodymų davimą, jeigu pagal įstatymus turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus, tačiau prieš apklausą nebuvo su šia teise supažindintas.
7. Atvejai, kai asmuo turi teisę atsisakyti duoti parodymus, reglamentuojami ne tik baudžiamajame įstatyme, bet ir kituose teisės aktuose. Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur seipsum accusare). Ši konstitucinė nuostata suformuluota BPK 80 straipsnio 1 punkte: kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus. BPK 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui netaikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnį bei jam negali būti taikomos BPK 163 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės.
8. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisių į teisingą procesą garantija. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad verčiant liudyti prieš save teisingo proceso principas yra pažeidžiamas. Šis principas galioja ir tuo atveju, kai asmuo įpareigojamas (verčiamas) duoti parodymus skirtingame (kitame) procese nei tas, kuriame pareikštas kaltinimas (2009 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Marttinen prieš Suomiją, peticijos Nr. 19235/03; 2005 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Shannon prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 6563/03; 2001 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje J. B. prieš Šveicariją, peticijos Nr. 31827/96). Taigi asmeniui, apklausiamam kaip liudytojui apie savo paties, tikėtina, padarytą nusikalstamą veiką arba kitą teisės pažeidimą (už kurį yra grėsmė būti patrauktam baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn), netaikoma atsakomybė už melagingų parodymų davimą.
9. Pažymėtina, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, jis tiesiogiai nesuinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymų dalyko negali sudaryti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamas veikas. Kaip minėta, BPK 80 straipsnio 1 punkto prasme asmuo bet kurioje proceso stadijoje negali būti apklausiamas kaip liudytojas apie bet kokias aplinkybes, kurios galėtų būti pagrindas jam pareikšti įtarimus ar kaltinimus ne tik tiriamoje (nagrinėjamoje) byloje, bet ir bet kurioje kitoje „baudžiamojo pobūdžio“ byloje. Vien formalus įtarimų nepareiškimas neleidžia kategoriškai teigti, kad asmens teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save nebuvo varžoma. Antra vertus, teisinės pareigos duoti teisingus parodymus apie žinomas, byloje įrodinėtinas aplinkybes negali paneigti subjektyvios, neturinčios realaus pagrindo liudytojo prielaidos, kad tokių aplinkybių atskleidimas sudaro grėsmę kilti jo paties baudžiamajam (ar administraciniam) persekiojimui. Dėl to sprendžiant, ar liudytojui užduoti klausimai, atsakymai į juos (parodymų turinys) reiškia draudimo versti duoti parodymus prieš save pažeidimą, būtina atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-597/2012, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019).
10. Nagrinėjamu atveju G. V. nuteista už melagingų parodymų davimą baudžiamojoje byloje dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo, apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir kitų nusikalstamų veikų. Kaip nurodyta skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, G. V. ne tik procesine prasme niekada nebuvo pareikšti įtarimai ar kaltinimai, susiję su aplinkybėmis, apie kurias ji tyčia davė melagingus parodymus, bet ir nenustatyta aplinkybių, kurios būtų kliūtis įspėti liudytoją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekti sakyti tiesą. Teismo nuosprendyje išanalizuotų G. V. parodymų turinys ir kiti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2004–2006 m. įvykiai, dėl kurių kaip liudytoja G. V. buvo apklausiama 2012 m. spalio 22 d. vykusiame teisiamajame posėdyje Vilniaus apygardos teisme, yra susiję su apgaulingu juridinio asmens – Darbo partijos – buhalterinės apskaitos tvarkymu, mokestinių prievolių vengimu ir t. t., bet nesusiję su G. V. elgesiu, kokiais nors jos veiksmais, dėl kurių ji galėtų būti apkaltinta, nes ji Darbo partijoje neturėjo įgaliojimų (teisių) priimti sprendimus, nebuvo atsakinga už šio juridinio asmens veiklą ar kurią nors veiklos sritį ir pan. Šios aplinkybės, taip pat ir baudžiamosios bylos, kurioje G. V. davė parodymus, procesas, jo eiga patvirtina, kad ji kaip liudytoja turėjo pareigą teisingai atsakyti į teisėjo užduodamus klausimus ir neturėjo pateisinamų priežasčių vengti vykdyti šią pareigą. Taigi, kasatorės teiginiai dėl grėsmės būti patrauktai atsakomybėn (baudžiamojon ar administracinėn) tėra prielaida, tokios grėsmės egzistavimą paneigia bylos duomenys. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad G. V. nebuvo apklausiama dėl aplinkybių, dėl kurių ji, kaip liudytoja, negalėjo būti apklausta, todėl kasatorės argumentai, kad ji buvo verčiama duoti parodymus prieš save, atmestini.
11. Atsakant į kasacinio skundo argumentus, susijusius su teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl draudimo versti asmenį (liudytoją) duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą, pažymėtina, kad teismai turi vadovautis kasacinės instancijos teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika atsižvelgdami į visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekstą, t. y., esant galimybei, teismo sprendimą grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais teisės aiškinimais (ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija)), kurie suformuluoti faktinėmis aplinkybėmis analogiškose bylose arba bylose, iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMS03MTkvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-1-719/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-1-719/2020">2K-1-719/2020</a>). Kasaciniame skunde nurodomoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzA1LTc4OC8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-305-788/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-305-788/2015">2K-305-788/2015</a> konstatuota, kad kaltinamoji, apklausiama kaip liudytoja, turėjo pagrindą manyti, jog ji vėliau gali būti pripažinta įtariamąja ar kaltinamąja toje pačioje byloje. Vis dėlto minėtoje byloje susidariusi situacija ir faktinės aplinkybės, dėl kurių padaryta tokia išvada, yra skirtingos, todėl negali būti precedentas šioje byloje. Liudytojas, kaip minėta, yra asmuo, kuris gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių, tačiau tokių aplinkybių žinojimas savaime nesudaro pagrindo manyti, kad tas pats asmuo vėliau gali būti pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju, o apklausiamojo kaip liudytojo subjektyvus suvokimas apie grėsmę būti patrauktam teisinėn atsakomybėn negali būti suabsoliutintas. Šios baudžiamosios bylos aplinkybės parodė, kad kasatorė neturėjo pagrindo manyti, jog vėliau pati gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, taigi ir remtis jos nurodomu kasacinės instancijos teismo išaiškinimu nėra pagrindo.
12. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimų nagrinėjamoje byloje nepadaryta, šioje normoje nurodytų kliūčių taikyti G. V. atsakomybę pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą nenustatyta.
Dėl dvigubo nebaudžiamumo (non bis in idem) principo įgyvendinimo
13. Kasacinius skundus padavusieji nuteistoji ir prokuroras, nors ir teikdami skirtingus prašymus bei turėdami priešingas nuomones, kelia tą patį teisės taikymo klausimą, t. y. dėl dvigubo nebaudžiamumo principo taikymo toms pačioms faktinėms bylos aplinkybėms, kurių buvimo neginčija. Dėl to teisėjų kolegija abiejų kasacinių skundų argumentus dėl minėto teisinio principo nagrinės (dėl jų pasisakys) kartu.
14. Kasaciniame skunde nuteistoji G. V. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė non bis in idem principą, įtvirtintą ir BK 2 straipsnio 6 dalyje, nes pirmiau – 2009 m. gegužės 28 d. teismo nuosprendžiu – ji buvo nuteista už melagingų parodymų davimą toje pačioje baudžiamojoje byloje, kurioje davė parodymus apie aplinkybes, susijusias su tais pačiais kasos išlaidų orderiais, o abu kaltinimai, nors ir turi neesminių skirtumų, grindžiami tais pačiais duomenimis. Be to, pirmesniuoju nuosprendžiu kasatorė nuteista dėl dalies kaltinimų (susijusių su dviem kasos išlaidų orderiais), nes kitos dalies kaltinimo (dėl likusių trylikos kasos išlaidų orderių) prokurorė teismo posėdžio metu atsisakė, o tai, pasak kasatorės, reiškia, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas tapo negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
15. Kasaciniame skunde prokuroras teigia priešingai – apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog G. V. nuteisimas už melagingų parodymų davimą apie įrašus dviejuose kasos išlaidų orderiuose (iš penkiolikos nurodytų kaltinime) reikštų non bis in idem principo pažeidimą, ir dėl to šią kaltinimo dalį pašalino. Prokuroro manymu, tai, kad G. V. anksčiau buvo nuteista už melagingų parodymų, susijusių su tais pačiais kasos išlaidų orderiais, davimą, nėra pagrindas netaikyti jai baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, duotus kitu laiku ir kitam subjektui, nes pareiga kiekvienu atveju duoti teisingus parodymus nustatyta BPK 83 straipsnyje, o baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymai tokių išlygų, kuriomis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, nenustato.
16. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorė G. V. anksčiau, t. y. 2009 m. gegužės 28 d., Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. liepos 19 d. baudžiamojoje byloje dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijoje ir šie parodymai susiję su įrašais bei parašais dviejuose kasos išlaidų orderiuose (2006 m. vasario 9 d. ir balandžio 15 d.). Skundžiamu 2019 m. birželio 20 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu G. V. nuteista už melagingų parodymų davimą teisiamajame posėdyje, vykusiame 2012 m. spalio 22 d. nagrinėjant tą pačią baudžiamąją bylą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo Darbo partijoje; šie parodymai duoti apie aplinkybes, susijusias su trylikoje kasos išlaidų orderių nurodytais faktais apie įvairių pinigų sumų išmokėjimą bei perdavimą, ir kitas su nagrinėta byla susijusias aplinkybes. Pažymėtina tai, kad pirmesnėje Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme išnagrinėtoje byloje, kaltinamajame akte, perduotame (kartu su bylos medžiaga) teismui, buvo nurodytos kaltinimo aplinkybės apie melagingus parodymus, susijusius su penkiolika kasos išlaidų orderių, tačiau dėl dalies kaltinimo, t. y. melagingų parodymų apie įrašus trylikoje kasos išlaidų orderių, joks procesinis sprendimas nebuvo priimtas, o 2009 m. gegužės 14 d. bylą nagrinėjant teisme dalyvavusi prokurorė pateikė prašymą, kuriame nurodė prašanti nenagrinėti baudžiamosios bylos visa apimtimi, nes atsisako antros kaltinimo dalies dėl G. V. melagingų parodymų, duotų 2006 m. liepos 4 d.
17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje dvigubo nebaudžiamumo (non bis in idem) principas nebuvo pažeistas.
18. Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas non bis in idem principas, draudžiantis antrą kartą bausti asmenį už tą pačią veiką, yra ir viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, nurodytų BK 2 straipsnio 6 dalyje. Dvigubo nebaudžiamumo principas taip pat įtvirtintas Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnyje ir taikomas EŽTT jurisprudencijoje, kuri svarbi Lietuvos teisės taikymui kaip teisės aiškinimo šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (kasacinėje) ir EŽTT praktikoje non bis in idem principo įgyvendinimas suprantamas taip, kad negalima kartoti baudžiamojo proceso ir niekas negali būti baudžiamas už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-174/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-174/2014">2K-174/2014</a>, 2K-401-677/2016, EŽTT Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14939/03; Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012-10, 67 punktas, su tolesnėmis nuorodomis.
19. Sprendžiant, ar faktinės aplinkybės, dėl kurių atsiranda pagrindas taikyti atsakomybę, pirmąjį ir antrąjį kartą (du procesai) yra identiškos (tapačios), svarbu įvertinti esminius teisės pažeidimo elementus, veiksmų (elgesio) bendrumą laiko ir erdvės požiūriu, kitas konkrečias faktines aplinkybes, apibūdinančias kaltininką bei jo veiksmus, ir visų šių aplinkybių ryšį. Pažymėtina, kad EŽTT praktikoje laikomasi nuostatos, jog Protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų negalimas nuteisimas (baudžiamasis persekiojimas) antrą kartą už veiką, kuri pasikartojo kelis kartus, net jei šių veikų (elgesio) esmė tokia pati, taip pat jei pasikartojantį elgesį lėmė tam tikras asmens (kaltininko) subjektyvus nusistatymas (bendras sumanymas, tas pats tikslas), kuris nebūtinai reiškia objektyvų ryšį tarp skirtingų laiko ir erdvės požiūriu veikų (2007 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, 31 punktas; Didžiosios kolegijos 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje Sergey Zolotukhin prieš Rusiją, 91-93 punktai; Europos žmogaus teisių komisijos 1996 m. kovo 7 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Raninen prieš Suomiją, peticijos Nr. 20972/92; 2005 m. sausio 27 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Smolickis prieš Latviją, peticijos Nr. 73453/01).
20. Pažymėtina, kad nuteistosios G. V. veika pasireiškė teisinės pareigos nevykdymu duodant melagingus parodymus. Tiek nuteistosios, tiek prokuroro kasaciniuose skunduose, nors ir turint priešingas nuomones, keliami klausimai dėl non bis in idem principo įgyvendinimo situacijoje, kai G. V. buvo nuteista už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu (kaip minėta, parodymai susiję su dviem kasos išlaidų orderiais). Po to, praėjus daugiau nei šešeriems metams, ji davė melagingus parodymus teisiamajame posėdyje nagrinėjant tą pačią bylą dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, jai šioje byloje pareikštas kaltinimas dėl šių melagingų parodymų, susijusių su penkiolika kasos išlaidų orderių, tačiau apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl melagingų parodymų, susijusių su trylika kasos išlaidų orderių. Teismas nurodė įžvelgiantis non bis in idem principo pažeidimą tuo atveju, jei G. V. būtų nuteista (nubausta) už melagingų parodymų davimą apie visuose penkiolikoje kasos išlaidų orderių nurodytus faktus, t. y. iš jų ir tuose dviejuose, apie kuriuos davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir dėl kurių jau buvo nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį pirmiau minėtu 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu, nuo kurio priėmimo iki kitos nusikalstamos veikos padarymo praėjo daugiau nei treji metai. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra klaidinga, o prokuroro kasaciniame skunde pateikti argumentai – pagrįsti.
21. Minėta (nutarties dalyje dėl BK 235 straipsnio 1 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 punkto taikymo), kad asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, privalo duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes (BPK 83 straipsnio 1 dalis). Teisinė pareiga duoti teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui atsiranda kiekvienu atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu ar nagrinėjant bylą teisme asmuo BPK nustatyta tvarka apklausiamas kaip liudytojas (išskyrus atvejus, nustatytus BPK 80 straipsnyje) bei įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, BK ir BPK normos, reglamentuojančios atsakomybę už melagingų parodymų davimą ir įpareigojančios asmenį duoti teisingus parodymus, taikomos ir tais atvejais, kai liudytojas duoda parodymus ne vieną kartą, pavyzdžiui, skirtingu laiku, skirtingiems subjektams, kaip tai įvyko nagrinėjamoje byloje, kartu atsižvelgiant į konkrečią situaciją bei aplinkybes, svarbias darant išvadą, ar kaltininko (parodymus davusio liudytojo) teisinė padėtis nebuvo be pagrindo pasunkinta.
22. Nagrinėjamos bylos kontekste sprendžiant dėl non bis in idem principo pažeidimo, be kita ko, turi reikšmę tai, kad G. V. veikos duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo pakartotinės, jas skiria pakankamai ilgas, daugiau nei šešerių metų, laiko tarpas (ir daugiau nei treji metai, skaičiuojant nuo pirmojo nuosprendžio priėmimo – 2009 m. gegužės 28 d. – iki naujos nusikalstamos veikos padarymo 2012 m. spalio 22 d.), nenustatyta aplinkybių, leidžiančių teigti buvus bendrą nuteistosios sumanymą (tikslą) duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo subjektui, vėliau – teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc0LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-174/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-174/2014">2K-174/2014</a>, 2K-212-693/2015, 2K-401-677/2016) išaiškinta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas ir yra pagrindas pripažinti tęstine tokią nusikalstamą veiką, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių arba vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau visi jie yra jungiami bendros tyčios. Veikos pripažinimas tęstine ar netęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose turi būti atsižvelgta į ypatumus, pabrėžiančius ar paneigiančius veikos tęstinumą.
23. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas šios bylos faktines aplinkybes ir situaciją (veikų laikotarpiai atskirti, parodymus davė skirtingiems subjektams, antrą kartą melagingus parodymus davė, t. y. naują nusikalstamą veiką padarė po nuteisimo už melagingų parodymų davimą ir kt.), taip pat į teisinį reguliavimą, nustatantį asmens – kaip liudytojo – pareigą duoti teisingus parodymus bei apibrėžiantį atsakomybės už melagingų parodymų davimą sąlygas, taip pat remiantis EŽTT jurisprudencija, kurios aktualios nuostatos paminėtos šioje nutartyje, darytina išvada, kad kaltinimo G. V. dalis ir baudžiamasis procesas dėl melagingų parodymų davimo apie dviejuose (2006 m. vasario 9 d. ir balandžio 15 d.) kasos išlaidų orderiuose nurodytus faktus nelaikytina pakartotiniu baudžiamuoju procesu, pažeidžiančiu non bis in idem principą.
24. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė non bis in idem principą, vis dėlto mano, kad šio teismo nuosprendis paliktinas nepakeistas. Pirmiausia įvertinus tai, kad G. V. yra pripažinta kalta ir nuteista (didžioji kaltinimo dalis), jos padarytos nusikalstamos veikos tikrumas iš esmės nustatytas ir nubaudimui reikšmingos įtakos neturėtų tai, jei teismui išnagrinėjus bylą ji būtų nuteista kaip padariusi nusikalstamą veiką – davusi melagingus parodymus ta apimtimi, kuri nurodyta kaltinamajame akte. Taigi dėl to šiuo konkrečiu atveju laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį teisės taikymo pažeidimą, sukliudžiusį priimti teisingą sprendimą, nėra pakankamo pagrindo. Taip pat dėl paminėtų aplinkybių nėra tikslinga perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį), be to, prokuroras kasaciniame skunde to ir neprašo.
25. Non bis in idem principas nebuvo pažeistas ir dėl to, kad, kaip nurodė nuteistoji, kaltinimas pirmojo proceso metu buvo dėl melagingų parodymų (duotų ikiteisminiame tyrime), susijusių su visais penkiolika kasos išlaidų orderių, o teisiamajame posėdyje prokurorei dalies kaltinimų atsisakius laikytina, kad procesas dėl šios dalies pasibaigė. Atsakant į šiuos kasatorės argumentus pirmiausia pažymėtina tai, kad vadinamasis prokurorės atsisakymas tokia forma ir tvarka, kokia jis buvo pateiktas, nelaikytinas teisiškai reikšmingu, nes BPK nenustatytas ir neatitinka baudžiamojo proceso taisyklių. Nagrinėjimo teisme metu kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir (ar) jos kvalifikavimo pakeitimas reglamentuotas BPK 256 straipsnyje, tačiau aptariamu atveju toks pakeitimas nebuvo atliktas. Antra, bylą išnagrinėjęs teismas priėmė nuosprendį, kuriame visiškai nepasisakė dėl šios kaltinimo dalies pagrįstumo ar nepagrįstumo, nepadarė jokių išvadų, neanalizavo ir nevertino, ar G. V. davė melagingus (ar ne) parodymus, susijusius su trylika kasos išlaidų orderių. Taigi, joks BPK normose reglamentuotas procesinis – prokuroro ar teismo – sprendimas dėl minėtos kaltinimo dalies nebuvo priimtas, jokios teisinės pasekmės nekilo ir negalėjo kilti, todėl nėra pagrindo teigti, kad baudžiamasis procesas dėl minėtos kaltinimo dalies buvo pabaigtas aiškiu ir galutiniu sprendimu. Šiame kontekste taikant non bis in idem principą pažymėtina, kad EŽTT praktikoje išaiškinta, jog Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsniu siekiama uždrausti kartoti baudžiamąjį procesą, kuris buvo užbaigtas galutiniu išteisinimu ar nuteisimu (Didžiosios kolegijos 2019 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Mihalache prieš Rumuniją, peticijos Nr. 54012-10, 81 punktas su tolesnėmis nuorodomis; Didžiosios kolegijos 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Marguš prieš Kroatiją, peticijos Nr. 4455/10, 120 punktas su tolesnėmis nuorodomis; 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Smoković prieš Kroatiją, peticijos Nr. 57849/12, 38 punktas).
26. Iš EŽTT sprendimuose pateiktų išaiškinimų aptariamu klausimu matyti, kad reikšminga tai, ar konkretaus sprendimo, kuriuo užbaigiamas procesas, turinys atitinka teisinio tikrumo principą, t. y. ar leidžia teigti, jog byla buvo išnagrinėta iš esmės (įvertintos bylos aplinkybės, įrodymai, pasisakyta dėl kaltinamo asmens atsakomybės buvimo ar nebuvimo ir pan.), taip pat ar priimtas sprendimas, vadovaujantis nacionalinėje teisėje įtvirtintomis taisyklėmis, yra galutinis, paneigiantis galimybę dar kartą persekioti asmenį dėl tos pačios veikos. Nagrinėjamu atveju tokio kompetentingų institucijų sprendimo nebuvo, taigi, nebuvo ir aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
27. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmojoje byloje buvo pareikštas kaltinimas už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu, o nagrinėjamoje (antrojoje) byloje G. V. kaltinama padariusi naują nusikalstamą veiką, dėl melagingų parodymų davimo teisme 2012 m. spalio 22 d. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad G. V. nebuvo antrą kartą persekiojama už tą pačią veiką.
28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pagal kasacinių skundų ribas pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Sauliaus Versecko kasacinį skundą tenkinti.
Nuteistosios G. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjos Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Rima Ažubalytė
Dalia Bajerčiūtė
