Civilinė byla Nr. e2A-64-372/2019
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-03854-2018-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.1; 3.3.1.14; 3.3.1.18.2.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 22 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo pagal ieškovės S. G. ieškinį atsakovei V. I. dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 1140 Eur žalos atlyginimą – negautas pajamas už įmonės bankroto administravimo paslaugą. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą, 2016-03-30 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Budragė“. Bankroto administratore paskirta S. G.. 2016-09-30 nutartimi buvo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Kauno apygardos teismas 2016-12-14 nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir paskelbė likviduojama. Kauno apygardos teismas 2017-06-21 priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos. 2017-08-09 įmonė išregistruota iš juridinių asmenų registro. Įmonės bankroto proceso metu pajamų gauta viso 387,67 Eur.
2. UAB „Budragė“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – Fondas) biudžetui pradėjo didėti nuo 2000 m. III ketvirčio. Įsiskolinimas Fondo biudžetui 2016-01-01 buvo 5005,50 Eur. Siekiant išieškoti valstybinio socialinio draudimo įmokų įsiskolinimą, buvo duodami nurodymai kredito įstaigoms nesumokėtas įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitų kredito įstaigose Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 754 straipsnyje nustatyta tvarka. VSDFV Kauno skyrius į atsakovo sąskaitas AB SEB banke ir AB DNB banke teikė debeto mokėjimo nurodymus, kurie nebuvo įvykdyti. VSDFV Kauno skyriaus direktoriaus 2000-12-07 sprendimas Nr. 504 dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka perduotas vykdyti antstoliui. Antstolis neįvykdytą sprendimą 2001-11-28 grąžino su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodė, kad skolininkas UAB „Budragė“ veiklos nevykdo, turto neturi. VĮ Registrų centras 2015-12-11 išrašo duomenimis UAB „Budragė“ vardu nėra įregistruoto nekilnojamo turto. VĮ „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro 2015-12-11 išrašo duomenimis UAB „Budragė“ neturi įregistruotų autotransporto priemonių. VĮ Registrų centras Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2015-12-14 išplėstinio išrašo duomenimis nėra įregistruota akcininkų pasikeitimo faktų, UAB „Budragė“ finansinės atskaitomybės dokumentų pateikta nėra.
3. Kadangi atsakovė jokio turto ir dokumentų bankroto administratoriui neperdavė, bankroto proceso metu pajamų gauta – 387,67 Eur, kurios panaudotos administravimo išlaidoms padengti ir nėra šios bylos dalykas. Atsakovei kyla pareiga sumokėti ieškovei 1140 Eur sumą už įmonės bankroto administravimo paslaugą. Administratorė turi 1140 Eur galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti Vyriausybės nutarimu patvirtintą minimalų atlygį (3 MMA), kaip atlygį už įmonės administravimo paslaugą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratorei šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka. O kadangi įmonė turto neturi, sumokėti šią sumą pareiga tenka atsakovei.
4. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorė yra kreditorė, kuri patyrė žalą ir ji turi būti jai atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už pavedimo sutarties vykdymą. Kitaip tariant, administratorė turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratorei šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju – administratorei, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškinio reikalavimas 1140 Eur yra žala – negautos pajamos, kurių ieškovė negavo dėl to, kad įmonės vadovas, įmonei tapus nemokia, nedelsiant nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
5. Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Ji nurodė, kad ieškovė grindžia savo reikalavimus ĮBĮ 10 straipsnio 11 punktu. Tuo tarpu atsakovė direktore buvo nuo 2000-11-07 iki 2001-10-04. Faktiškai direktoriumi buvo akcininkas, ji niekada nėra perėmusi dokumentų.
6. ĮBĮ 10 str. 11 d. įsigaliojo tik nuo 2013-10-01, todėl negali būti atsakinga už galimus nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 5 d. sprendimu bankroto administratorės S. G. ieškinį atmetė.
8. Teismas konstatavo, kad pagal galiojusius teisės aktus nebuvo numatyta galimybė buvusiam bendrovės vadovui pačiam kreiptis į Juridinių asmenų registrą dėl duomenų apie vadovą išregistravimą tuo atveju, jeigu akcininkų susirinkimas nepriima atitinkamo sprendimo dėl vadovo atleidimo ir šio juridinio fakto neįregistruoja viešame registre, nes tokia galimybė atsirado tik nuo 2010-03-01, įsigaliojus naujai Akcinių bendrovių įstatymo redakcijai. Taigi, atsakovė negalėjo įtakoti įrašų Juridinių asmenų registre pakeitimo.
9. Atsakovė po 2001-10-04 UAB „Budragė“ direktore nebebuvo, todėl nebeturėjo jokių pareigų, susijusių su šia įmone, įskaitant ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė formaliai įmonės direktore buvo trumpiau nei vienuolika mėnesių, todėl kyla klausimas, ar ji, jei buvo reali įmonės direktorė, turėjo galimybę įvertinti, kad įmonė jau yra nemoki ir turi būti keliama bankroto byla. Nebūdama įmonės akcininke, atsakovė negalėjo vertinti, ar įmonės veikla turės tęstinumą, nes dėl įmonės strateginių veiklos klausimų sprendimą turi teisę priimti tik akcininkas: visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas (atsakovės vadovavimo laikotarpiu galiojusio LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 1 d.); tik visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę likviduoti arba reorganizuoti bendrovę (atsakovės vadovavimo laikotarpiu galiojusio LR Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 3 d. 7 p.). Pažymėtina, kad pagal iki 2001-07-01 galiojusio LR Akcinių bendrovių įstatymo 7 str. 2 d. administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimą įmonę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimą, per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Taigi, atsakovė pati savaime iki 2001-07-01 be akcininko įgaliojimo kreiptis dėl bankroto bylos kėlimo UAB „Budragė“ atžvilgiu neturėjo teisės.
10. Taip pat ši pareiga susijusi su finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimu mokesčių administratoriui. Atsižvelgiant į UAB „Budragė“ veiklos pobūdį (prekyba) darytina išvada, kad atskaitomybė mokesčių administratoriui turėjo būti teikiama pasibaigus kalendoriniams metams (Juridinio asmens teises turinčios įmonės finansinę atskaitomybę sudaro gruodžio 31 dienos duomenimis – aktualiu laikotarpiu galiojusio LR Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 15 str. 3 d.). Kaip matyti iš 2000-11-15 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties naujas akcininkas S. D. pareiškė, kad jam pilnai žinomas UAB „Budragė“ ūkinis-finansinis stovis (b. l. 42). Kadangi akcijų pirkimo metu įmonė turėjo daugiau nei 8000 Lt VSDF įmokų įsiskolinimą (b. l. 59), akcininkas, jei jis buvo realus akcijų pirkėjas, turėjo suvokti įmonės padėtį bei jos perspektyvas, tačiau bankroto procesas iš jo pusės organizuotas nebuvo. Ar buvo teikiama finansinė atskaitomybė už 2000 metus, taip pat nėra duomenų, todėl neaišku, ar atsakovei buvo faktiškai žinoma įmonės padėtis. Apskritai neaišku, kas paskutiniu metu vykdė įmonės veiklą, nes, kaip minėta, ieškovės teigimu naujasis akcininkas S. D. nurodė, kad jis veiklos su UAB „Budragė“ nevykdė, E. K. akcijas pardavė 2000-11-15, atsakovė jos prašymu ir nežinomo akcininko sprendimu atleista 2001-10-04, ką socialinio draudimo knygelėje įformino vyr. buhalterė N. K., o iš VSDFV pareiškimo dėl bankroto matyti, kad antstolis VSDFV sprendimą dėl nepriemokos grąžino 2001-11-28 su išieškojimo negalimumo aktu, kuriame nurodyta, kad įmonė veiklos nevykdo, turto neturi (b. l. 22). Kaip matyti, atsakovė buvo atleista, kai įmonėje tam tikri asmenys dar priiminėjo tam tikrus sprendimus. Pastebėtina, kad atsakovė pagal socialinio draudimo knygelės įrašus nuo 2001-05-07 iki 2001-09-07 dirbo UAB „Dalmeta“ pardavėja-rūšiuotoja, todėl neaišku, kaip atsakovė vienu metu dirbo pardavėja ir tuo pačiu metu UAB „Budragė“ direktore – šios pareigos visiškai skirtingo pobūdžio. Dėl šios aplinkybės taip pat kyla abejonė, ar atsakovė realiai dirbo UAB „Budragė“ iki 2001-10-04, ar tik jos formalus atleidimas įvyko nurodytą dieną.
11. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalis iki šios teisės normos atsiradusiems teisiniams santykiams atgaline data negalioja. Teismo vertinimu, atsakovės pareiga atlyginti bankroto administratoriaus išlaidas iš bendrųjų deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taip pat nekyla. Žemesnės instancijos teismai turi atsižvelgti ir vadovautis aktualia aukštesnės instancijos teismų formuojama praktika. Atsižvelgiant į nurodytą išaiškinimą, ieškovės ieškiniui tenkinti jokio pagrindo nėra. Taip pat pastebėtina, kad nėra ir atsakovės kaltės, jog bankroto byla iškelta tik po 17 metų nuo jos atleidimo iš UAB „Budragė“ – toks ilgas laiko tarpas praėjo dėl to, kad į teismą nesikreipė kreditoriai. Jei kreditoriai būtų kreipęsi dar iki 2013 m., apie Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies taikymą netektų kalbėti, kadangi tokios teisinės normos iki tol nebuvo.
12. LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. nustatyta, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Todėl net jei nesivadovaujant jau nurodytu Klaipėdos apygardos teismo išaiškinimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti nustatytos visos sąlygos civilinei atsakovės atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala ir nuostoliai (CK 6.246 str. – 6.249 str.)
13. Nagrinėjamu atveju galima laikyti, kad ieškovė žalos dydį įrodė. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose laikomasi pozicijos, kad bankroto administratoriaus atlygio kaip bankroto administravimo išlaidų rūšies įrodinėti nereikia, nes atlygis yra patvirtinamas bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartimi. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2016-12-05 nutartimi patvirtino ieškovės sąmatą, kurioje nurodytas 3 MMA dydis už administravimo paslaugą. Tačiau pastebėtina, kad byloje buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas, jokio administruotino turto įmonė neturėjo, ieškovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad įmonės dokumentų negavo, teisinių veiksmų bankroto procese buvo atlikta minimaliai, todėl visgi abejotina, ar formalus tokio bankroto proceso įgyvendinimas vertas 1140 Eur atlygio bankroto administratorei.
14. Dėl neteisėtų veiksmų pastebėtina, kad atsižvelgiant į jau visas nurodytas aplinkybes nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė atliko tokius neteisėtus veiksmus, dėl kurių jai kiltų civilinė atsakomybė ieškovės atžvilgiu. Jei laikyti, kad atsakovė faktiškai UAB „Budragė“ vadove nebuvo, nėra ir pagrindo teigti, jog ji atliko neteisėtus veiksmus – nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovės veiksmai tokiu atveju, t. y. formalus prisiėmimas pareigų, jų neketinant vykdyti ar žinant, kad realiai jas vykdys kitas asmuo, nėra teisingi bei savo esme teisėti, tačiau jie negali būti laikomi neteisėtais konkrečioje situacijoje, dėl ieškovės ieškinio reikalavimų. Jei vertinti, kad ieškovė buvo UAB „Budragė“ vadovė, atsižvelgtina į jau nurodytą teisinį reguliavimą tuo laikotarpiu, trumpai trukusį vadovavimą įmonei bei neaiškų momentą, nuo kada atsakovė realiai UAB „Budragė“ nebedirbo.
15. Teismų praktikoje pažymima, kad Įmonių bankroto įstatymo nuostatos nenustato garantijų, kad administratorius visais atvejais realiai gaus visą jam nustatytą atlyginimą arba įmonė ar kreditoriai kompensuos visa apimtimi jo patirtas administravimo išlaidas. Administratoriaus atlyginimas nustatomas ir administravimo išlaidos patiriamos visose bankroto bylose nepriklausomai nuo to, kas ir kada inicijavo bankroto bylą, tai yra šios išlaidos atsiranda ne kaip neteisėtų įmonės vadovo ar dalyvio veiksmų – Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo pasekmė, o iš bankroto bylos, nepaisant kas ir kada ją inicijuoja, iškėlimo fakto.
16. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovės veiksmai ar neveikimas lėmė ieškovės administravimo išlaidų negavimą. Administravimo išlaidos susidarė dėl bankroto bylos iškėlimo fakto, o jų negavimą lėmė tai, kad UAB „Budragė“ jau seniai nebeturėjo jokio turto. Iš esmės netgi galima daryti išvadą, jog net ir atsakovei kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšų bankroto administravimui nebūtų buvę gauta, nes, kaip konstatavo antstolis, įmonė turto neturėjo. Atsižvelgiant į tai, nėra galima konstatuoti tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ar neveikimo bei susidariusių administravimo išlaidų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad administravimo išlaidos kaip žala atsirado jas patvirtinus teismui 2016-12-05, tuo tarpu ieškovė įmonei formaliai vadovavo 2000-2001 metais, o ieškinys pateiktas 2018 metais. Esant 15-17 metų laiko tarpui tarp nurodytų faktų nebegalima teigti, jog tarp jų yra tiesioginis, tamprus priežastinis ryšys. Tokį ryšį konstatavus būtų paneigti teisinių santykių stabilumo, teisinio apibrėžtumo (CK 1.2 str. 1 d.), taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai (CK 1.5 str.).
17. Ieškovė, atstovaudama UAB „Budragė“, civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTU0NC05MTgvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1544-918/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1544-918/2017">e2-1544-918/2017</a> jau reiškė reikalavimą atsakovei dėl delspinigių išieškojimo. Atsakovės atstovas nurodė, kad byloje buvo sudaryta taika tik todėl, kad nebūtų patiriamos didelės atstovavimo išlaidos byloje, kurioje reikalavimo suma nebuvo didelė. Tačiau iš bankroto administratorės paaiškinimų posėdžio metu bei likvidavimo akto (b. l. 9) nustatyta, kad iš dviejų buvusių vadovių gauta 387,67 Eur suma buvo panaudota pačios ieškovės, kaip bankroto administratorės administravimo išlaidoms dengti. Pažymėtina, kad tokias faktines išlaidas siekiant prisiteisti, jas būtina pagrįsti įrodymais (žr. Vilniaus apygardos teismo 2018-06-05 nutartį byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTJBLTU3MS0yMzIvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2A-571-232/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2A-571-232/2018">e2A-571-232/2018</a>). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, bankroto procesas buvo itin paprastas, todėl faktinių administravimo išlaidų negalėjo būti daug. Tačiau apie tokias išlaidas įrodymų byloje nepateikta, todėl išlieka galimybė, kad kažkokia 387,67 Eur sumos dalis galėtų būti užskaityta ir kaip atlygis administratoriui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
18. Apeliaciniu skundu bankroto administratorė S. G. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Kasacinis teismas konstatavo, kad ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta civilinė atsakomybė už pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimą gali būti taikoma tik ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims – formalų įmonės vadovo statusą turinčiam asmeniui (de jure vadovui) ir (ar) jos savininkui (savininkams), tačiau negali būti taikoma faktiniam vadovui (de facto vadovui) ar pagal vadovo suteiktą įgaliojimą veikiančiam asmeniui. Atsakovė į vadovės pareigas buvo paskirta 2000-11-07, apie atsakovės paskyrimą vadove buvo informuota įmonių registro tarnyba (JAR išrašas). Atsakovė žinojo, kad yra paskirta vadove, nes pateikė darbo knygelę įrašui apie jos pervedimą į direktorės pareigas padaryti (darbo knygelės būdavo darbuotojo žinioje). Byloje nėra jokių įrodymų, kad koks nors kitas asmuo, o ne atsakovė, būtų atlikęs bendrovės valdymo organui priskirtas funkcijas (pavyzdžiui, darė verslo sprendimus, atstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, faktiškai turėjo valdingus įgalinimus įmonėje). Civilinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTItMTU0NC05MTgvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e2-1544-918/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e2-1544-918/2017">e2-1544-918/2017</a>, kurioje atsakovė taipogi buvo atsakovė, tik ieškovė buvo BUAB „Budragė“ ir kuri, ieškovės prašymu, yra prijungta prie šios bylos, yra užbaigta taikos sutartimi (CK 1.79 str.).
18.2. Teismas, atmesdamas ieškinį atsakovės atžvilgiu ir konstatuodamas, kad atsakovė neturėjo pareigos kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kad ji nebuvo faktinė įmonės vadovė, kad ji neprivalo ieškovei atlyginti žalos – negautų pajamų, sprendime pasisako dėl kitų asmenų teisių ir pareigų, t. y. E. K., S. K., neįtrauktų į bylą, kas būtų pagrindas laikyti absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.
18.3. Pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais, nes vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Tokių pareigų akcininkai neturi. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė.
18.4. Kadangi atsakovė įmonės dokumentų bankroto administratoriui neperdavė, administratorė negalėjo nustatyti ar atsakovė šaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, ar informavo akcininką apie įmonės finansinę padėtį, ar rengė tarpines bei metines finansines ataskaitas ir jas teikė tvirtinti visuotiniam akcininkų susirinkimui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjktMzEzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-429-313/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-429-313/2015">3K-3-429-313/2015</a>). Atsakovė, kaip paskutinė UAB „Budragė“ vadovė, turėjo pareigą perduoti bankroto administratoriui visus įmonės dokumentus ir turtą, bet nieko neperdavė. Kasacinis teismas konstatavo, kad, atsižvelgiant į visų įmonės dokumentų perdavimo svarbą tinkamai nustatant atsakomybę už bendrovės kreditoriams padarytą žalą, pažymėtina, kad įmonės vadovui neperdavus visų dokumentų bankroto administratoriui ir neįrodžius priežasčių, pateisinančių jų neperdavimą, gali būti pagrindas taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti reikšmingus įrodymus, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-66/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-66/2015">3K-3-66/2015</a>).
18.5. Apeliantė nesutinka su teismo argumento, kad bankroto byla iškelta tik po 17 metų nuo atsakovės atleidimo iš pareigų. Ji nurodo, kad iš vadovo pareigų ji galėjo būti atleista tik CK ir Akcinių bendrovių įstatymo nuostatomis. Tarp vadovo ir įmonės susiklosto ne darbo, o pavedimo sutarties santykiai.
19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. I. prašo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:
19.1. Apeliantės argumentai dėl nuo 2013-10-01 galiojančios BĮ 10 straipsnio 11 dalies redakcijos yra nepagrįsti. Asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto inicijavimą, nustatymas yra materialaus pobūdžio norma. Jai netaikoma atgalinio ribojimo išimtis, todėl atsakovės kaip vadovės pareigai inicijuoti bankroto bylą negali būti taikomas ĮBĮ 10 str. 11 d.
19.2. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl atsakovės pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantė remiasi teismų išaiškinimais, kurie šiam atvejui dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės negali būti taikomi. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovė nuo 2001-10-04 nebuvo UAB „Budragė“ vadove, o jai būnant vadove (viso trumpiau nei 11 mėnesių), sutinkamai iki 2001-07-01 galiojusiai ABĮ 7 str. 2 d. redakcijai, be akcininko įgaliojimo net neturėjo teisės pati inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
19.3. Pagrįstos ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl to, kad sunkiai tikėtina, jog atsakovė iki jos atleidimo (2001-10-04) faktiškai vadovavo UAB „Budragė“ ir jai buvo žinoma jos finansinė būklė. Iki atsakovės UAB „Budragė“ vadove buvo vienintelio akcininko E. K. giminaitė S. K.. Vienintelis akcininkas E. K. visas akcijas netrukus po atsakovės paskyrimo vadove perleido S. D. (2000-11-15). Pats S. D., anot apeliantės paaiškinimų, jai patvirtinęs, kad jam įsigijus akcijas UAB „Budragė“ veiklos nebevykdžiusi. Atsakovė pagal socialinio draudimo knygelė įrašus nuo 2001-05-07 iki 2001-09-07 dirbo ir UAB „Dalmeta“ rūšiuotoja. Atsakovės atleidimo metu UAB „Budragė“ dar dirbo vyr. buhalterė N. K., įforminusi atsakovės atleidimą. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovė faktiškai UAB „Budragė“ nevadovavo, įmonė veiklos po atsakovės paskyrimo nebevykdė, o atsakovės paskyrimas vadove teismo teisingai vertintinas kaip bandymas akcininkui ir jo giminaitei pasitraukti iš įmonės be teisinių pasekmių. Ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje dėl bendrovės vadovų ar dalyvių civilinės atsakomybės nurodoma, kad kiekvienu atveju spręstinas bendrovės faktinio valdymo klausimas.
19.4. Byloje nėra patikimų duomenų ir dėl UAB „Budragė“ nemokumo būsenos atsakovės formalaus vadovavimo jai laikotarpiu. Skolos kreditoriams, pvz. VSDFV, buvimas nebūtinai reiškia įmonės nemokumo. Pagal nuo 2001-07-01 galiojusią ĮBĮ 2 str. 3 d. redakciją nemokumui konstatuoti būtina sąlyga buvo ir įmonės skolų viršijimas pusei įmonės balansinio turto vertės. Todėl negalima spręsti, ar atsakovei galėjo būti kilusi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
19.5. Atsakovė, priešingai negu teigia apeliantė, negali būti laikoma atsakinga už UAB „Budragė“ dokumentų ar turto neperdavimą apeliantei, kadangi jais nedisponavo. Visi dokumentai buvo ir liko akcininko dispozicijoje. Be to, kaip minėta, atsakovės atleidimo metu UAB „Budragė“ dar dirbo vyr. buhalterė N. K.. Akcininkas, atleidus atsakovę, nepaskyrė kitos vadovės, nors tokią pareigą turėjo. Pažymėtina, kad ir apeliantė nerinko ir nepateikė duomenų apie UAB „Budragė“ atsakovės buvimo jos vadove metu teiktus (ar paskutinius) finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie minėtu laikotarpiu buvo teiktini Valstybinei mokesčių inspekcijai.
19.6. Negalimą sutikti ir su apeliantės argumentais dėl atsakovės buvimo vadove UAB „Budragė“ ir po jos atleidimo 2001-10-04. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino, kad duomenys viešuose registruose laikomi teises ir pareigas išviešinančiais, bet jų savaime nesukuriančiais. Juridinis atsakovės atleidimo faktas, nors ir neįregistruotas registre, tačiau patikimai patvirtintas darbo knygelės įrašu ir VSDFV duomenimis. Atsakovės darbo sutarties nutraukimo pagrindas darbo, o kartu ir pavedimo santykių pasibaigimui šiuo atveju reikšmės neturi.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas tenkintinas.
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Teismas nustatė, kad ieškovė, pabaigusi BUAB „Budragė“ bankroto procedūras, pateikė ieškinį buvusiai direktorei V. I. (buvusiai B.), prašydama priteisti administravimo išlaidas.
22. Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio įstatymo 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie), įmonei tapus nemokia, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
23. ĮBĮ
24. Vadovaujantis kasacinio teismo formuojama praktika, priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMzAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-130/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-130/2011">3K-3-130/2011</a>).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad, siekdamas administravimo išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011; 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-148-219/2018 53 punktą;). Taigi būtent bankroto administratorius, reikšdamas reikalavimą ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu, privalo pagrįsti, kokios lėšos iš tiesų yra patirtos supaprastinto bankroto proceso metu.
26. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio, apeliantė prašo tik tų administravimo išlaidų, kurios neturi būti ginčijamos – jos pačios darbo užmokestis, vykdant įmonės bankroto procesą. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte. Kadangi pati įmonė lėšų neturėjo, jai buvo taikytas supaprastintas bankroto procesas, negali susiklostyti tokia situacija, kai pavedimą atlikusi apeliantė liktų be atlygio.
27. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, net ir nesant Įmonių bankroto įstatyme nustatytos specialios normos dėl žalos, atsiradusios administracijos vadovui nevykdant pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius. Sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės administracijos vadovui taikymo, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas. Įmonės administracijos vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškinį pareiškęs asmuo neprivalo jos įrodinėti. Bendrovės vadovas gali šią prezumpciją paneigti, pateikdamas įrodymus, kurie patvirtintų, kad jo kaltės nėra. Įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; atstovauti bendrovei, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.
28. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.
29. Teismas pripažįsta, kad atsakovė direktore buvo paskirta akcininko sprendimu. Tokiu atveju ji atleista iš pareigų taip pat turėjo būti tokia pat tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė iki bankroto nebuvo atleista iš pareigų, kadangi buvo priimta Akcinių bendrovių įstatymo ir CK normų, bet ne DSĮ pagrindu. Teismas daro išvadą, kad apeliantė pagrįstai mano, jog pavedimo sutartis su atsakove galiojo iki pat įmonės bankroto proceso. Tapdama įmonės vadove, atsakovė tuo pačiu privalėjo užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, o ne privesti ją iki bankroto.
30. Vadovaujantis CPK 6.37 straipsnio 2 dalimi, skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dėl to ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas yra tenkinamas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Pateikdama ieškinį, ieškovė turėjo bylinėjimosi išlaidų, todėl jai priteistina iš atsakovės 26 Eur žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme ir 26 Eur apeliacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnis 1 dalis).
31. Teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Sprendime yra pasvarstymų dėl įmonės akcininko pasitraukimo ir naujos direktorės paskyrimo priežasčių, bet jos yra niekaip neišdėstytos ir nenukreiptos į konkretų asmenį. Tapdama vadove, atsakovė žinojo, kad įmonės skolos augo jau nuo 2000-05-12. Taigi, ieškovė pareiškė reikalavimus įmonės vadovei, kuri ir privalėjo atsakyti už žalą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Priteisti iš atsakovės V. I. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ieškovei S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)., a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) 1140 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt eurų) žalos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1140 Eur žalos nuo ieškinio priėmimo dienos (2018-06-13) iki visiško sprendimo įvykdymo ir 26 Eur (dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme bei 26 Eur (dvidešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėja Birutė Simonaitienė
