Dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir daiktinių teisių išregistravimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-141/2013

Proceso Nr. 2-56-3-01285-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 71 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Juozo Šerkšno,

sekretoriaujant Nijolei Radevič,

dalyvaujant ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro atstovui prokurorui Marijui Šalčiui, atsakovo viešosios įstaigos „Technopolis“ atstovėms L. V., advokatėms Jūratei Rasteikaitei-Bakšienei ir Daliai Foigt-Norvaišienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovams V. B. ir V. G., trečiojo asmens valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo atstovei V. J., trečiojo asmens Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atstovui G. M. (G. M.), trečiojo asmens Lietuvos verslo paramos agentūros atstovui P. R.,

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai ir viešajai įstaigai „Technopolis“ dėl sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir daiktinių teisių išregistravimo; tretieji asmenys: valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialas, Lietuvos verslo paramos agentūra ir Lietuvos Respublikos ūkio ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia Kauno miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ „Technopolis“ 2006 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarties 1.16 punktą, pagal kurį VšĮ „Technopolis“ nuosavybės teisėmis atitenka pastatytas mokslo ir technologijų parko „Technopolis“ administracinis pastatas ir projekto lėšomis įsigyta įranga ir grąžinti administracinį pastatą bei projekto lėšomis įsigytą įrangą nuosavybės teisėmis Kauno miesto savivaldybei.

Ieškovas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. T-568 pritarė parengtai mokslo ir technologijų parko „Technopolis“ galimybių studijai, plėtros strategijai ir paraiškos teikimui Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai gauti, vėliau nusprendė skirti 800 000 Lt projektui finansuoti, o 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. T-132 įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių pasirašyti paraišką ir su ja susijusius dokumentus, o 2006 m. balandžio 13 d. pasirašė valstybinės žemės panaudos sutartį su Kauno apskrities viršininko administracija. Kauno miesto savivaldybės administracija paraišką projektui teikė kartu su partneriu VšĮ „Technopolis“, su kuriuo 2006 m. balandžio 10 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir Sutartis). Sutarties 1.7 punkte nurodyta, kad visą paramą gauna Kauno miesto savivaldybės administracija, kuri ją naudoja tik projekto veikloms kartu su partneriu VšĮ „Technopolis“, 1.16 punkte – kad „prekės, darbai ir paslaugos, įsigytos projekto lėšomis, yra perduodamos šalių nuosavybėn tokiomis dalimis: Kauno miesto savivaldybės administracijai atitenka projekto lėšomis įrengta Mokslo ir technologijų parkui „Technopolis“ skirta viešoji inžinerinė infrastruktūra, o VšĮ „Technopolis“ nuosavybės teise pereina pastatytas Mokslo ir technologijų parko „Technopolis“ administracinis pastatas ir projekto lėšomis įsigyta įranga“. Kauno miesto savivaldybės administracija, Ūkio ministerija ir VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūra 2006 m. lapkričio 17 d. sudarė Paramos teikimo sutartį, pagal kurią skirta parama projektui „Mokslo ir technologijų parko „Technopolis“ infrastruktūros sukūrimas“ įgyvendinti. Paramos teikimo sutarties 3.2.1 punkte nustatyta pareiga projekto vykdytojui – Kauno miesto savivaldybės administracijai penkerius metus nuo sutarties sudarymo dienos be verslo paramos agentūros ir Ūkio ministerijos raštiško sutikimo neperleisti, neįkeisti ar kitaip nesuvaržyti turto ar daiktinių teisių į turtą, kuriam įsigyti buvo skirta parama. Šios institucijos sutiko, kad nuosavybės teisės į ginčo turtą būtų perduotos VšĮ „Technopolis“, jei Kauno miesto savivaldybės administracija penkerius metus užtikrins projekto tęstinumą. Mokslo ir technologijų parko „Technopolis“ administracinis pastatas 2008 m. gruodžio 18 d. nuosavybės teisėmis įregistruotas VšĮ „Technopolis“ vardu.

Ieškovo nuomone, Kauno miesto savivaldybės administracija be tarybos sprendimo perleido ginčo turtą VšĮ „Technopolis“, pažeisdama imperatyviąsias įstatymo normas: Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir VSTVNDĮ) 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 26 punktą ir CK 4.49 straipsnio 4 dalį. Byloje kilo ginčas dėl šių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu tenkino ieškinį: pripažino negaliojančia Kauno miesto savivaldybės administracijos ir VšĮ „Technopolis“ 2006 m. balandžio 10 d. jungtinės veiklos sutarties 1.16 punktą, o jame nurodytą administracinį pastatą ir projekto lėšomis įsigytą įrangą nuosavybės teisėmis grąžino Kauno miesto savivaldybei.

Teismas konstatavo, kad Kauno savivaldybės taryba 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių tik pasirašyti paraišką ES struktūrinių fondų paramai gauti ir su ja susijusius dokumentus, tačiau neįgaliojo disponuoti savivaldybės turtu. Savivaldybės administracijos direktorius, sudarydamas ir pasirašydamas jungtinės veiklos sutartį, kurioje yra ginčijamas 1.16 punktas, viršijo jam savivaldybės tarybos suteiktus įgaliojimus, nes be tarybos sprendimo ginčo administracinį pastatą ir jame esančią įrangą perleido VšĮ „Technopolis“, pažeisdamas VSTVNDĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Vietos savivaldos įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 26 punktą, pagal kurias tik savivaldybės taryba turėjo teisę priimti sprendimus dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu CK 1.92 straipsnio pagrindu, kaip sudarytą šalies atstovo, tokiam veiksmui atlikti neturėjusio įgaliojimų. Teismas sprendė, kad ginčo sandoriu šalys susitarė dėl administracinio pastato perleidimo jį pastačius, pažeisdamos CK 4.49 straipsnio 4 dalį, ribojančią galimybę iš anksto perleisti nuosavybę į būsimą registruotiną daiktą. Dėl to šis sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ir, jį pripažinus negaliojančiu, taikytina restitucija, neteisėtai perleistą turtą grąžinant Kauno miesto savivaldybei. Teismas pažymėjo, kad parama, už kurią įgytas ginčo turtas, buvo suteikta Kauno miesto savivaldybės administracijai, skirta projektui įgyvendinti, todėl įgytas turtas turi būti savivaldybės administracijos nuosavybė. Teismas konstatavo, kad ginčijama sutarties dalimi buvo iš esmės pažeistas visuomenės interesas, nes nepagrįstai leido vertingą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą perimti ir registruoti viešosios įstaigos vardu, jam įsigyti buvo panaudotos didelės mokesčių mokėtojų ir Europos Sąjungos paramos lėšos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. birželio 7 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Sutarties 1.16 punktu buvo perleistas Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausęs turtas. Sutartis sudaryta siekiant nustatyti šalių bendro projekto vykdymo sąlygas, teikiant paraišką Mokslo ir technologijų parko „Technopolis“ infrastruktūros sukūrimui, šalių įnašus, pareigas, teises ir atsakomybę, bei tolesnį projekto veiklos tęstinumą po projekto pabaigimo. Sutarties 1.16 punktas negali būti vertinamas kaip Kauno miesto savivaldybės nuosavybės perdavimas, nes nei administracinis pastatas, nei projekto lėšomis įsigytos įranga Sutarties sudarymo metu dar neegzistavo, juolab nuosavybės teisėmis nepriklausė Kauno miesto savivaldybei, todėl ji neturėjo ko perduoti, o VšĮ „Technopolis“ – perimti. Sutartimi sutarta dėl bendro objekto kūrimo įgyvendinant jungtinės veiklos sutartį ir jo pasidalijimo. Šiuos santykius reglamentuoja ne kasatoriaus nurodyta CK 4.49 straipsnio 4 dalis, kuri šiems santykiams netaikytina, bet CK 6.971 straipsnio 1 dalis, jungtinės veiklos partneriams suteikiant laisvę susitarti dėl jų įnašų, jungtinės veiklos metu gautos produkcijos, pajamų ir vaisių teisinio režimo. Būtent tokį susitarimą ir išreiškia ginčijamas Sutarties 1.16 punktas dėl šalių jungtinės veiklos sutarties rezultato pasidalijimo.

VSTVNDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nustatytas draudimas perduoti ar kitaip susieti su turtu jau savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau nedraudžiama susitarti dėl kuriamo rezultato pasidalijimo. Vienintelis disponavimo savivaldybės turtu faktas yra Sutarties 1.15 punkte išreikštas įsipareigojimas skirti 800 000 Lt projektui, kuriam Kauno miesto savivaldybės taryba pritarė, finansuoti. Sutartyje daugiau nėra jokių disponavimo savivaldybės turtu požymių, todėl joks papildomas savivaldybės tarybos pritarimas nebuvo būtinas. Kauno miesto savivaldybės tarybos įgaliojimas savivaldybės administracijos direktoriui pasirašyti paraišką ir su ja susijusius dokumentus apėmė ir įgalinimus pasirašyti Jungtinės veiklos sutartį, kuri buvo būtina paraiškai teikti. Savivaldybės tarybos elgesys patvirtino visokeriopą pritarimą projektui. Savivaldybės taryba, siekdama pašalinti abejones, ar Sutarties 1.16 punkto nuostata atitiko jos valią, ji 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-761 patvirtino Sutartį.

VšĮ „Technopolis“ įsteigimas ir vėlesnė jo veikla (reikšmingų Kauno miestui projektų vykdymas, paraiškų teikimas) atitinka Kauno miesto savivaldybės interesus. Tai, kad Projekto vykdytojas pagal 2006 m. lapkričio 17 d. paramos teikimo sutartį yra Kauno miesto savivaldybės administracija, nereiškia, kad tik jai turi atitekti visa nauda, gauta vykdant projektą. Be to, ginčo turtas VšĮ „Technopolis“ būtinas, kad ši įstaiga galėtų įgyvendinti viešuosius tikslus, kuriems ji buvo įsteigta. Kauno miesto savivaldybės taryba turi daugumą balsų sprendžiant VšĮ „Technopolis“ esminius veiklos, kartu ir įstaigos nuosavybės naudojimo, klausimus. Požymių, kad būtų neskaidriai panaudoti savivaldybės resursai, nėra.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. CK 6.971 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis. Ginčijamu Sutarties punktu šalys susitarė atitinkamą turtą perduoti ne dalinėn nuosavybėn, kaip reikalaujama CK 6.971 straipsnio l dalyje, bet asmeninėn, t. y. atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, tai reiškia savivaldybės turto perdavimą VŠĮ „Technopolis“ nuosavybėn. Faktą, kad ginčo turtas buvo perleistas, o ne padalytas, patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys, kad ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso tik VšĮ „Technopolis“. Sutarties sudarymo metu galiojusios VSTVNDĮ redakcijoje nebuvo nustatyta leidimo disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu, todėl tokį sandorį pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino niekiniu.

2. Pasidalijant bendros veiklos rezultatą, gautą sukūrus turtą, turėtų būti apskaičiuojami ir atimami jo sukūrimo kaštai. Į šiuos kaštus kuriant turtą investuotas partnerių turtas turėtų būti padalijamas pagal CK 6.978 ir 4.80 straipsnių nuostatas - t. y. pagal proporcingai į turto kūrimo kaštus investuotą partnerių turtą. Pagal Sutarties 1.7 punktą visa gauta parama atiteko Kauno miesto savivaldybei, ji įsipareigojo skirti 800 000 Lt projektui įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, Sutarties 1.16 punktas, kuriuo savivaldybė kaštams padengti investuotą turtą sutiko pasidalyti neproporcingai įneštai daliai, didžiąją dalį atiduodant partneriui, laikytinas savivaldybės turto perdavimu, todėl prieštarauja VSTVNDĮ nuostatoms ir bendrosios dalinės nuosavybės jungtinėje veikloje koncepcijai.

3. Sutarties 1.16 punktu šalys, pažeisdamos CK 4.49 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvųjį įstatymų leidėjo draudimą, susitarė dėl būsimo nekilnojamojo registruotino daikto – administracinio pastato būsimo perleidimo jį pastačius. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog VSTVNDĮ nedraudžia susitarti dėl jungtinės veiklos pagrindu kuriamo rezultato padalijimo. Atsižvelgiant į tai, kad VSTVNDĮ nekonkretizuoja, kokį turtą savivaldybėms draudžia perleisti bei į civilinėje teisėje esančią turto sąvoką, kasatoriaus nuomone, VSTVNDĮ nuostatos savivaldybėms draudžia jungtinės veiklos pagrindu perleisti tretiesiems asmenims bet kokį turtą – tiek esamą, tiek tą, kuris bus sukurtas ateityje, tiek materialų, tiek ir nematerialų.

4. Pagal VSĮ 26 straipsnio 2 dalies 26 punktą sprendimų dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu priėmimas yra savivaldybių tarybų išimtinė kompetencija. Kauno miesto savivaldybės taryba 2006m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. T-132 įgaliojo savivaldybės administracijos direktorių tik pasirašyti paraišką ES struktūrinių fondų paramai gauti ir su ja susijusius dokumentus. Šiame įgaliojime teisės disponuoti savivaldybės turtu nenustatyta, todėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius pažeidė nurodytas imperatyviąsias įstatymo normas, be tarybos sprendimo ginčo objektą perleisdamas VŠĮ „Technopolis“. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. T-761 patvirtinti Sutartį neeliminuoja Sutarties sudarymo metu padarytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimų, nes jis priimtas tik pirmosios instancijos teismui patenkinus ieškinį šioje byloje ir atnaujinus ikiteisminį tyrimą dėl sudarant Sutartį galimai padarytos nusikalstamos veikos.

5. Įstatyme nustatyto reikalavimo mokėti žyminį mokestį paskirtis – apsaugoti asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių). CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad prokuroras, reikšdamas ieškinį, kuriuo siekia apginti viešąjį interesą, atleidžiamas nuo žyminio mokesčio. Jis turi tik procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Dėl to iš ieškovo nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo skundą atmesti ir, sutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu, papildomai nurodo šiuos argumentus:

1. Pagal CK 6.971 straipsnio 1 dalį bendros partnerių veiklos rezultatas bendrąja daline nuosavybe tampa tik tais atvejais, kai kitokio paskirstymo nenumato jungtinės veiklos sutartis, todėl kasatorius nepagrįstai teigia, kad jungtinės veiklos rezultatas gali būti tik bendroji dalinė nuosavybė, o kitoks jo paskirstymas reiškia atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas galimas tik tokiu atveju, jei tam tikru teisiniu pagrindu egzistuoja bendroji dalinė nuosavybė, o ginčo turtas bendrąja daline nuosavybe valdomas nebuvo, todėl atidalijimo pagrindai šiuo atveju negali būti taikomi. Kasatorius, bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, argumentų apie atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir perdavimą asmeninėn nuosavybėn nenurodė, taigi jie nebuvo nagrinėti, todėl, vadovaujantis CPK 347 straipsnio 2 dalimi, pagrindo juos nagrinėti neturi ir kasacinis teismas.

2. Sutartimi nebuvo susitarta dėl savivaldybės turto perleidimo. Ginčo pastatas ir įgyta įranga niekada nepriklausė Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise.

3. Kasatorius klaidingai aiškina Sutarties 1.7 punktą, traktuodamas, jog visos paramos lėšos buvo skirtos vien Kauno miesto savivaldybės administracijai. Parama buvo skirta projektui įgyvendinti – sukurti infrastruktūrą mokslo ir technologijų parkui, projektą įgyvendino abu partneriai kartu.

4. Kadangi Sutartyje nenustatyta, kad partnerių įnašų dalys vertinamos ne lygiomis dalimis, tai galioja CK 6.970 straipsnyje įtvirtinta prezumpcija, jog partnerių indėliai į jungtinę veiklą yra lygiaverčiai. Jei būtų tenkinamas ieškinys ir visas projekto įgyvendinimo metu sukurtas rezultatas būtų perduotas Kauno miesto savivaldybės administracijos nuosavybėn, tai VšĮ „Technopolis“ netektų pagal įstatymą nustatytos proporcingos savo įnašui dalies ir būtų pažeisti CPK 6.971 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

5. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Savivaldybės taryba aiškiai išreiškė savo poziciją, jog Sutartis atitinka jos valią, taip pat kad ieškovas tik formaliai nurodo apie viešojo intereso pažeidimą, neargumentuoja, kaip, patenkinus ieškinį, viešasis interesas būtų apgintas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VšĮ „Technopolis“ prašo skundą atmesti ir priteisti advokato pagalbos kasaciniame teisme išlaidas. Dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų atsakovas formuluoja poziciją, iš esmės analogišką išdėstytai apeliacinės instancijos teismo, papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

1. Atsakovas pažymi, kad nesutinka su kasatoriaus nuomone, jog jungtinės veiklos sutarties rezultatas turi būti dalinė partnerių nuosavybė, o Sutarties 1.6 punkte šalims nustačius ne bendrosios nuosavybės dalis, tai reiškia atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės ir savivaldybės turto perdavimą atsakovo nuosavybėn. CK 6.971 straipsnio 1 dalies turinys suponuoja, kad jungtinės veiklos sutartis gali nenustatyti bendrosios dalinės nuosavybės, jeigu tai joje numatyta. Jokių imperatyvių draudimų paskirstyti jungtinės veiklos rezultatą nukrypstant nuo proporcingų dalių principo ar pasiskirstant atskirais sukurtais daiktais CK 6.976 straipsnyje ar kitose jungtinės veiklos teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose taip pat nėra nustatyta. Dėl to CK 6.971 straipsnio nuostatos negali būti aiškinamos kaip draudžiančios Sutarties šalims susitarti dėl nuosavybės į sukurtą darbų rezultatą kitu būdu, nei partnerių bendroji dalinė nuosavybė.

2. Ginčo turtui priklausant abiem Sutarties partneriams bendrosios dalinės nuosavybės teise, būtų galimas šių dalių atidalijimas, taigi galimas ir išankstinis Sutarties šalių susitarimas dėl sukurto turto pasidalijimo, nustatant nuosavybės įgijimą į atskirus bendrai sukurtus daiktus.

3. Nuosavybės objekto sukūrimas yra savarankiškas nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, nustatytas CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Jis negali būti prilyginamas CK 4.48 straipsnyje nurodytam nuosavybės įgijimo pagrindui daikto perdavimo būdu. Kasatorius klaidingai Sutarties 1.16 punktą interpretuoja kaip nustatantį nuosavybės teisės perdavimą, o ne sukūrimą.

4. Turto perleidimas yra turto savininko teistų perdavimas kitam asmeniui. Būsimo daikto perleidimo sutartimi asmuo, kuris ateityje taps daikto savininku, įsipareigoja perduoti tą daiktą kitam asmeniui (įgijėjui) po to, kai daiktas bus sukurtas ir taps perleidėjo nuosavybė, o jungtinės veiklos sutarties vykdymo metu sukurti daiktai nuo sukūrimo momento tampa bendrąja partnerių nuosavybe ir partnerių susitarimas dėl tokių daiktų paskirstymo nelaikytinas susitarimu dėl būsimo daikto perleidimo CK 4.49 straipsnio 4 dalies pagrindu. Ši norma ne apskritai draudžia šalims susitarti dėl būsimo registruotino turto, o tik riboja nuosavybės teisės perleidimo momentą, kad kol daiktas dar nesukurtas, nuosavybės teisės į būsimą registruotiną daiktą įgijėjas negalėtų išviešinti ir įregistruoti registre. Momentas, nuo kurio įgijėjas pagal jungtinės veiklos sutartį įgyja nuosavybės teisę, nėra tokios sutarties sudarymo momentas, kai daiktas dar nesukurtas, o momentas, kai jau pasiektas jungtinės veiklos rezultatas ir nekilnojamasis daiktas yra sukurtas bei galima jo teisinė registracija. Sutarties 1.16 punktas neaiškintinas kaip būsimo daikto nuosavybės teisės perleidimas iš anksto. Tai yra tik susitarimas dėl jungtinės veiklos ir būsimo rezultato įgijimo sąlygų. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad ginčo pastato nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra Sutartis ir pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas, surašytas 2008 m. gruodžio 8 d.

5. Siekiant tinkamos viešojo intereso apsaugos prokuroras yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už jo reiškiamus ieškinius, apeliacinius ar kasacinius skundus, tačiau pagal CPK 93 straipsnį jam tenka nepagrįsto ieškinio reiškimo padariniai – pareiga atlyginti atsakovams jų patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, kurių jie nebūtų patyrę, prokurorui nereiškus nepagrįsto ieškinio.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčijamų jungtinės veiklos sutarties sąlygų teisinės reikšmės

Kasatorius kaip vieną kasacinio skundo argumentų nurodo tai, kad savivaldybė ir VšĮ,,Technopolis“ sudarė sutartį dėl būsimo nekilnojamojo turto – pastatų perleidimo, taip pažeisdami įstatyme (CK 4.49 straipsnio 4 dalyje) nustatytą draudimą perleisti nuosavybės teisę į būsimą registruotiną turtą. Nesutikdami su šiuo kasacinio skundo argumentu atsakovai teigia, kad ginčo susitarimas yra susitarimas dėl jungtinės veiklos rezultato pasidalijimo, o ne dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ateityje.

Nurodytų kasatoriaus argumentų pagrįstumui įvertinti pirmiausia būtina išspręsti ginčo teisinių santykių kvalifikavo klausimą. Turto perleidimo sutarties esmė yra ta, kad asmuo, įgijęs nuosavybės teisę į turtą, ją atlygintinai ar neatlygintinai perduoda kitai sutarties šaliai. Turto perleidimo sutartimi, jeigu įstatymas to nedraudžia, galima susitarti ir dėl turto, kurį perleidėjas numato sukurti ar įgyti ateityje (žr., pvz., CK 6.306 straipsnio 1 dalį), tačiau visais atvejais, ir perleidžiant sutarties sudarymo metu turimą turtą ir turtą, kurį jo perleidėjas įgis ateityje, įvyksta nuosavybės teisės subjekto pasikeitimas.

Ginčo jungtinės veiklos sutartis sudaryta dėl Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ infrastruktūros sukūrimo projekto įgyvendinimo. Kasatoriaus ginčijamame jungtinės veiklos sutarties 1.16 punkte,,Nuosavybės teisės į prekes, darbus ir paslaugas įgijimas“ nustatyta, kad nuosavybės teisės į viešojo pirkimo būdu įgytas prekes, darbus ir paslaugas įgyjamos pagal viešojo pirkimo sutarties sąlygas, t. y. nuosavybės teisė perduodama šalims tiesiogiai tiekėjo, pardavėjo, paslaugų teikėjo; jeigu viešojo pirkimo sutartyje nėra nustatyta kitaip, tai prekės, darbai ir paslaugos, įgytos projekto lėšomis, yra perduodamos šalių nuosavybėn tokiomis dalimis: Kauno miesto savivaldybės administracijai atitenka projekto lėšomis įrengta Mokslo ir technologijų parkui,,Technopolis“ skirta viešoji inžinerinė infrastuktūra, VšĮ,,Technopolis“ – pastatytas Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ administracinis pastatas ir projekto lėšomis įsigyta įranga“. Byloje nustatyta, kad, sudarant jungtinės veiklos sutartį, savivaldybė įsipareigojo skirti 800 000 Lt, jungtinės veiklos projektui įgyvendinti, taip pat numatyta panaudoti ES struktūrinių fondų paramos lėšas, jeigu jos bus skirtos. Kitokių materialių įnašų jungtinės veiklos dalyviai neįnešė. Nekilnojamojo turto, dėl kurio kasatorius reiškia ieškinį, sudarant jungtinės veiklos sutartį nebuvo, jis sukurtas (pastatytas) įgyvendinant projektą, kaip Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ infrastuktūros dalis. Jungtinės veiklos sutartyje nėra sąlygų, savo turiniu atitinkančių susitarimą dėl savivaldybei nuosavybės teise priklausančių ar priklausysiančių, esamų ar sukurtinų ateityje, pastatų perdavimo VšĮ,,Technopolis“. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino, kad aptariama jungtinės veiklos sutarties sąlyga šalys susitarė dėl įgyvendinant bendrą projektą sukurto rezultato pasidalijimo, o ne dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo jungtinės veiklos sutartyje nustatyta sąlyga, pagal kurią naudojant savivaldybės nuosavas lėšas ir ES struktūrinių fondų lėšas sukurtas turtas tampa VšĮ,,Technopolis“ nuosavybe, kvalifikuotina kaip susitarimas dėl jungtinės veiklos rezultato pasidalijimo. Taigi, nagrinėjamo ginčo išsprendimui būtina įvertinti, ar jungtinės veiklos sutarties 1.16 punkte nustatyta sąlyga yra teisėta, t. y. ar ji neprieštarauja įstatymams, sutarties sudarymo metu reglamentavusiems savivaldybių veiklą bei savivaldybių turto teisinį režimą, ir ar nepažeidžia viešojo intereso.

Dėl viešojo intereso vertinimo sprendžiant dėl ginčijamos jungtinės veiklos sutarties sąlygos teisėtumo

Bendrąja prasme viešasis interesas suprantamas kaip teisiniai gėriai, reikšmingi visuomenei ar jos daliai, kurių apsauga būtina Konstitucijoje įtvirtintų pamatinių visuomenės vertybių užtikrinimui. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką CPK 49 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminę reikšmę asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Teisės aktai nepateikia universalios ir aiškios viešojo intereso sąvokos apibrėžties. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrolitas-Service” v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2010). Tai reiškia, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis). Teismas sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas, tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius v. V. M., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2006">3K-3-291/2006</a>; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Anykščių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, V. K. ir kt. v. L. L. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-271/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-271/2013">3K-3-271/2013</a>).

Kasatoriaus Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys iš esmės grindžiamas argumentu, kad ginčo jungtinės veiklos sutarties sąlyga, pagal kurią įgyvendinant Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ infrastruktūros sukūrimo projektą pastatyti pastatai atiteko ne Kauno miesto savivaldybės, o VšĮ,,Technopolis“ nuosavybėn, pažeidžia viešąjį interesą. Atsakovai, atsikirsdami į ieškinį, teigia, kad ginčo susitarimas atitiko viešąjį interesą, nes užtikrino realų ir efektyvų Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ infrastruktūros naudojimą jo veiklai, o prokuroro reikalavimu grąžinus ginčo turtą savivaldybei, VšĮ,,Technopolis“ veikla pasunkėtų dėl galiojančiais įstatymais nustatytos sudėtingos savivaldybei priklausančio turto nuomos tvarkos, taip būtų padaryta žala viešajam interesui skatinti mokslo ir technologijų plėtrą Kauno mieste. Taigi, nagrinėjamu atveju egzistuoja viešųjų interesų konkurencija, todėl spręstina, kuris interesas yra reikšmingesnis visuomenei, todėl gintinas.

Turto įgijimas savivaldybės nuosavybėn, kaip savivaldybės turto gausinimas, yra viešasis interesas, jeigu įgyjamas turtas gali būti naudingas savivaldybės gyventojų poreikiams. Kartu pažymėtina, kad vien pasyvaus savivaldybės turto kūrimas ir išsaugojimas negali būti vertinamas kaip absoliutus prioritetinis viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnyje įtvirtintas principines valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo nuostatas, yra ne kartą pabrėžęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, jis turi duoti naudą visuomenei ir turi būti racionaliai tvarkomas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutarimą). Byloje nustatyta, kad ginčo jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta siekiant tikslo vykdyti bendrą veiklą – pateikti paraišką Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ infrastruktūros sukūrimo projekto finansinei paramai iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų gauti, gavus paramą kooperuojant piniginius įnašus, darbą ir žinias įgyvendinti projektą ir užtikrinti Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ veiklą penkerius metus po projekto užbaigimo. Mokslo ir technologijų pažangos skatinimas, be abejonės, yra viešasis interesas, nes gerina investicinę aplinką, skatina gamybą, ūkio plėtrą ir visuomenės gerovės augimą. Įgyvendinus jungtinės veiklos projektą sukurtas turtas atiteko viešajam juridiniam asmeniui, įsteigtam viešąjį interesą atitinkančios veiklos vykdymui. Bylos duomenimis, Kauno miesto savivaldybė turi galimybę kontroliuoti VšĮ,,Technopolis“ veiklą ir turto naudojimą, nes valdant šį juridinį asmenį turi du iš trijų balsų. Byloje nustatyta, kad VšĮ,,Technopolis“ veikla yra vykdoma sėkmingai, numatyta ją plėsti. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno miesto savivaldybės veikla steigiant VšĮ,,Technopolis“ bei dalyvaujant projekte,,Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ sukūrimas“ nepažeidė viešojo intereso. Bylos aplinkybės leidžia padaryti priešingą išvadą – tiek savivaldybės, tiek pačios VšĮ veikla atitiko viešąjį interesą skatinti mokslo ir technologijų pažangą Kauno mieste, ne tik sukuriant pasyvią infrastuktūrą, reikalingą Mokslo ir technologijų parkui, bet ir užtikrinant efektyvią jo veiklą.

Pažymėtina, kad ginčo jungtinės veiklos sutarties sudarymo momentu (2006 m. balandžio 10 d.) Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nebuvo šiuo metu galiojančios 15 straipsnio 5 dalies normos (2006 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. X-771 redakcija, įsigaliojusi nuo 2006 m. rugpjūčio 8 d.), kuri draudžia valstybės ar savivaldybių turtą perduoti kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susieti su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Dėl to atitinkami kasatoriaus argumentai dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pažeidimo atmetami kaip neatitinkantys materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklės.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjama jungtinės veiklos sutarties sąlyga prieštarauja imperatyviosioms CK normoms. Pažymėtina, kad partnerystės (jungtinės veiklos) santykius reglamentuojančios teisės normos, kuriomis savo argumentus grindžia kasatorius, yra dispozityvaus, o ne imperatyvaus pobūdžio. CK 6.971 straipsnio 1 dalies norma tiesiogiai įtvirtina jungtinės sutarties šalių laisvę susitarti dėl įnešto turto ir jungtinės veiklos metu gauto rezultato nuosavybės teisės, todėl nėra pagrindo teigti, kad šalys privalėjo susitarti dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise, o susitarusios kitaip, pažeidė imperatyviąją įstatymo normą.

CK 6.978 straipsnis reguliuoja jungtinės veiklos sutarties pabaigos santykius, pagal bendrąsias įstatymų aiškinimo taisykles jo normos turi būti aiškinamos kitų jungtinės veiklos instituto nuostatų ir CK normų kontekste. Kasatoriaus nurodyta CK 6.978 straipsnio 4 dalies norma, kurioje nustatyta, kad turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal šio kodekso ketvirtosios knygos taisykles, CK 6.971 straipsnio 1 dalies normos, leidžiančios jungtinės veiklos sutarties šalims susitarti dėl įnešto turto ir jungtinės veiklos metu gauto rezultato nuosavybės teisės, kontekste aiškintina, kaip reguliuojanti sutarties šalių santykius tais atvejais, kai pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai likęs turtas jiems priklauso bendrosios nuosavybės teise. Ši teisės norma nepaneigia jungtinės veiklos sutarties šalių laisvės susitarti dėl įnašų ir veiklos rezultato nuosavybės teisės.

Konstatavus, kad ginčo jungtinės veiklos sutarties sąlyga negali būti vertinama kaip įtvirtinusi savivaldybės turto perleidimą, nėra pagrindo taikyti CK 4.49 straipsnio 4 dalies normos dėl nuosavybės teisės į būsimą registruotiną daiktą perleidimo draudimo.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčijama jungtinės veiklos sutartimi nebuvo pažeista Kauno miesto savivaldybės kompetencija. Iš byloje esančio Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimo Nr. T-568 matyti, kad savivaldybės taryba pritarė Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ plėtros strategijai ir paraiškos teikimui, siekiant ES struktūrinių fondų paramos projektui,, Mokslo ir technologijų parko,,Technopolis“ infrastruktūros sukūrimas, nutarė skirti 800 000 Lt projektui finansuoti bei įgaliojo savivaldybės atstovą pasirašyti paraišką ir su ja susijusius dokumentus; Kauno miesto savivaldybė bylos nagrinėjimo metu išreiškė poziciją, kad jungtinės veiklos sutarties pasirašymas atitiko 2005 m. lapkričio 10 d. sprendimą. Tiek juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai (CK 1.82 straipsnis), tiek sandoriai, sudaryti atstovo, viršijusio suteiktus įgaliojimus (CK 1.92 straipsnis), yra nuginčijamieji ir galioja juos patvirtinus kompetentingam subjektui (CK 1.79, 2.84, 2.136 straipsniai). Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reglamentavimui, kasatoriaus argumentai dėl Kauno miesto savivaldybės kompetencijos pažeidimo vertintini kaip nepagrįsti.

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš prokuroro, kai jis reiškia ieškinį gindamas viešąjį interesą

Pagal CPK įtvirtintą reglamentavimą viešąjį interesą ginantis prokuroras yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 dalis), tačiau įstatyme nėra įtvirtinta nuostatos, pagal kurią viešąjį interesą ginantis prokuroras būtų atleistas nuo atstovavimo išlaidų atlyginimo dalyvaujantiems byloje asmenims tuo atveju, jeigu jo pareikštas ieškinys atmetamas. Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančią teisės normą – CPK 93 straipsnio 1 dalį – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nuo 2011 m. spalio 1 d. bylinėjimosi išlaidų, susidariusių byloje pagal prokuroro pareikštą ieškinį viešajam interesui ginti, atlyginimas reglamentuojamas specialiojoje normoje – CPK 961 straipsnio 1 dalyje: kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro, valstybės ar savivaldybės institucijos ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai ar ieškinį pareiškusioms valstybės ar savivaldybės institucijoms skirtų biudžeto lėšų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas, priteisiant išlaidas advokato pagalbai, susidariusias po CPK 961 straipsnio įsigaliojimo, atitinka šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintą taisyklę, todėl kasacinio skundo argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestini.

Dėl išdėstytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme paskirstymo

Atsakovas VšĮ „Technopolis“, pateikęs atsiliepimą į kasacinį skundą, prašė priteisti iš kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 961 straipsnio 1 dalies nuostatas, netenkinant prokuroro kasacinio skundo, atsakovo prašymas tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8 ir 8.14 punktus, rekomenduojamas priteisti maksimalus atlyginimas už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą yra 2000 Lt. Atsakovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą bei dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą jis sumokėjo 7260 Lt. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad atsakovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija rekomenduojamą maksimalų dydį – 2000 Lt, sprendžia, kad ieškovui iš kasatoriaus priteistinas išlaidų atlyginimas, neviršijantis šio dydžio – 2000 Lt.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 89,05 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 961 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti VšĮ „Technopolis“ (kodas 300045112) iš Kauno apygardos prokuratūros (kodas 191884734) 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme.

Priteisti valstybei iš Kauno apygardos prokuratūros (kodas 191884734) 89,05 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 5 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Sigita Rudėnaitė

Juozas Šerkšnas